CP v2

Category: Technologijos

  • Nutekėjo niekada neišleistas Žvaigždžių karų žaidimas: „Zynga“ uždarė studiją, bet liko vaizdai

    Nutekėjo niekada neišleistas Žvaigždžių karų žaidimas: „Zynga“ uždarė studiją, bet liko vaizdai

    Internete pasirodė vaizdo įrašas iš nebeišvydusio dienos šviesos Žvaigždžių karų žaidimo, kuris, kaip teigiama, buvo kuriamas kodiniu pavadinimu „Star Wars: Magellan“. Medžiaga nutekėjo iš buvusio kūrėjo ir parodė ankstyvą projekto stadiją, apie kurią iki šiol buvo žinoma nedaug.

    Žaidimą kūrė JAV studija „Echtra Games“, siejama su žaidimų industrijos veteranu Maxu Schaeferiu, prisidėjusiu prie „Diablo“ ir „Torchlight“ serijų. Tačiau projektas taip ir nepasiekė viešo pristatymo, nes studija buvo uždaryta po leidėjo sprendimų keisti prioritetus.

    Ką rodė nutekėjusi medžiaga

    Pagal nutekėjusius kadrus, „Star Wars: Magellan“ buvo planuojamas kaip tinklinė šaudyklė su RPG elementais ir grobio rinkimo mechanikomis. Akcentuota kooperacija, misijų vykdymas ir skirtingi veikėjų gebėjimai, kurie turėjo daryti įtaką kovos stiliui.

    Teigiama, kad projektas buvo kuriamas naudojant „Unreal Engine 5“ ir orientuotas į kompiuterius bei naujausios kartos konsoles. Vis dėlto jis buvo ankstyvoje stadijoje, todėl galutinis vaizdas ir žaidimo sistemos galėjo smarkiai pasikeisti.

    Kodėl žaidimas taip ir neišėjo

    „Echtra Games“ buvo uždaryta, kai „Zynga“ ėmėsi restruktūrizacijos ir perskirstė resursus į kitus leidybos projektus. Tokiais atvejais nebaigti žaidimai dažnai atšaukiami net ir tada, kai jau yra sukurta dalis turinio ar technologinių sprendimų.

    Žaidimų industrijoje tai nėra reta situacija: dideli licencijuoti projektai neretai nukenčia dėl pasikeitusios strategijos, biudžetų peržiūros ar siekio mažinti rizikas. Nutekėjimai dažniausiai atskleidžia tik fragmentą, tačiau jie tampa savotišku įrodymu, kiek toli buvo pažengusi kūryba.

    Žvaigždžių karų žaidimų banga tęsiasi

    Pastaraisiais metais Žvaigždžių karų vardas žaidimuose vėl įgavo pagreitį: sėkmės sulaukė vieno žaidėjo veiksmo nuotykių projektai, o leidėjai ieško ir naujų formatų. Tuo pat metu atšaukti projektai rodo, kad net stipriausia licencija negarantuoja žalios šviesos iki pat išleidimo.

    Nors „Star Wars: Magellan“ greičiausiai niekada nebus oficialiai atgaivintas, nutekėjusi medžiaga priminė, kiek nematomų projektų lieka už industrijos užkulisių. Gerbėjams tai tapo reta proga pažvelgti į Žvaigždžių karų žaidimą, kurio istorija baigėsi dar neįsibėgėjus.

  • Mirė „Until Dawn“ žvaigždė Hayden Panettiere: aktorei buvo 36-eri, gerbėjai sukrėsti

    Mirė „Until Dawn“ žvaigždė Hayden Panettiere: aktorei buvo 36-eri, gerbėjai sukrėsti

    Mirė amerikiečių aktorė Hayden Panettiere, plačiai atpažįstama tiek televizijos ir kino žiūrovams, tiek vaizdo žaidimų gerbėjams. Jai buvo 36-eri, o tiksli mirties priežastis kol kas neskelbiama.

    Aktorė anksti pradėjo darbą įgarsinimo srityje ir dar paauglystėje įgarsino Kairi personažą žaidime „Kingdom Hearts“. Vėliau ji prie šios serijos prisidėjo ir kituose projektuose, todėl jos balsas tapo gerai žinomas žaidimų bendruomenėje.

    Vienu ryškiausių jos darbų žaidimų pasaulyje laikomas dalyvavimas siaubo žanro interaktyvioje istorijoje „Until Dawn“. Ten Panettiere ne tik įgarsino, bet ir suteikė savo išvaizdą Samantos „Sam“ Giddings personažui, vienam iš centrinių siužeto veikėjų.

    „Until Dawn“ pasakoja apie aštuonių draugų kelionę į atokią kalnų vietovę, kuri netikėtai virsta kova dėl išlikimo. Žaidimas išgarsėjo tuo, kad žaidėjų sprendimai daro tiesioginę įtaką istorijos eigai ir personažų likimams, o aktorių vaidyba tapo viena iš projekto sėkmės priežasčių.

    Viešumoje Panettiere anksčiau yra kalbėjusi apie sveikatos problemas, tarp jų ir pogimdyminę depresiją, taip pat pripažino kovojusi su priklausomybėmis. Nepaisant to, ji tęsė profesinę veiklą ir, kaip skelbta, pastaruoju metu buvo dirbusi naujuose projektuose.

    Žinia apie aktorės mirtį sparčiai išplito socialiniuose tinkluose, kur gerbėjai ir žaidimų bendruomenė reiškia užuojautą artimiesiems. Pranešimuose taip pat minima, kad aktorė augino 11 metų dukrą.

  • „Fortnite“ ir „Roblox“ viename sezone? Net po Tim Sweeney kritikos – kas iš tiesų vyksta

    „Fortnite“ ir „Roblox“ viename sezone? Net po Tim Sweeney kritikos – kas iš tiesų vyksta

    Interneto užuominos ir bendruomenės spėlionės kursto vieną netikėčiausių žaidimų industrijos scenarijų: „Fortnite“ naujame sezone gali pasirodyti turinys, susijęs su „Roblox“. Jei tai pasitvirtins, būtų kalbama apie dviejų milžiniškų ekosistemų susitikimą, kuris dar visai neseniai atrodė mažai tikėtinas.

    „Fortnite“ kūrėja „Epic Games“ jau seniai garsėja kryžminėmis partnerystėmis su filmais, muzika ir kitomis popkultūros franšizėmis. Tokie bendradarbiavimai tampa ne tik kosmetinių elementų papildymais, bet ir atskirais renginiais, kurie padeda išlaikyti auditorijos dėmesį bei pritraukti naujus žaidėjus.

    „Roblox“ atvejis išskirtinis tuo, kad ši platforma su „Fortnite“ iš dalies konkuruoja dėl panašios auditorijos ir kūrėjų. „Fortnite“ vis daugiau dėmesio skiria kūrėjų turiniui ir žemėlapiams, o „Roblox“ nuo pat pradžių buvo pastatytas ant bendruomenės kuriamų patirčių ir žaidimų.

    Netikėtumo prideda ir tai, kad „Epic Games“ vadovas Timas Sweeney pastaruoju metu viešai kritikavo „Roblox“ veikimo modelį, akcentuodamas platformos centralizaciją ir kūrėjams tenkančią ekonominę naštą. Tokios pastabos žaidimų industrijoje dažnai siejamos su platesne diskusija apie platformų mokesčius, pajamų pasidalijimą ir kūrėjų derybinę galią.

    „Viena iš vizijų yra tokia, kad „Roblox“ augs ir perims rinką, tačiau tai yra centralizuota platforma su vienu vartininku, kuri viską paverčia preke ir pasiima didžiąją dalį vertės iš kūrėjų darbo“, – sakė Timas Sweeney.

    Vis dėlto kritika nebūtinai reiškia konfliktą, kuris užkerta kelią pragmatiškiems sandoriams. Žaidimų rinkoje įprasta, kad konkurentai trumpam susikerta bendruose projektuose, jei tai kuria papildomą vertę auditorijai ir atneša apčiuopiamą naudą abiem pusėms.

    Jei „Fortnite“ ir „Roblox“ bendradarbiavimas taps realybe, didžiausia intriga bus ne pats pavadinimų suvedimas, o forma: ar tai bus riboto laiko kosmetika, teminis renginys, ar gilesnė integracija, skirta kūrėjų turiniui. Atsakymas turėtų paaiškėti artimiausiomis dienomis, kai startuos naujas „Fortnite“ sezonas.

  • Denuvo vėl prakiuro: „Ubisoft“ naujas „Assassin’s Creed“ jau plinta piratų puslapiuose

    Denuvo vėl prakiuro: „Ubisoft“ naujas „Assassin’s Creed“ jau plinta piratų puslapiuose

    Denuvo jau ne vienus metus laikoma viena griežčiausių kompiuterinių žaidimų apsaugų nuo piratavimo, tačiau kartu tai ir vienas labiausiai kritikuojamų sprendimų. Žaidėjai bei dalis kūrėjų sistemą sieja su prastesniu našumu, ypač silpnesniuose kompiuteriuose, o diskusijos dėl jos poveikio tęsiasi iki šiol.

    Pastaruoju metu vis dažniau pasirodo pranešimų, kad didelio biudžeto žaidimai, nors ir saugomi Denuvo, gana greitai atsiduria nelegaliuose platinimo kanaluose. Toks scenarijus kerta per leidėjų pajamas, bet kartu dar labiau didina spaudimą rinktis alternatyvias apsaugos priemones arba jų išvis atsisakyti.

    Naujausiu atveju minimas „Ubisoft“ leidinys „Assassin’s Creed: Black Flag Resynced“, kuris pristatytas kaip atnaujinta 2013 metų žaidimo versija. Žaidimas sulaukė aktyvaus susidomėjimo legaliuose kanaluose, o pirmosios žaidėjų reakcijos platformoje „Steam“ buvo palankios.

    Vis dėlto internete netrukus pasirodė informacija, kad Denuvo apsauga ir šįkart neatsilaikė, o žaidimas jau cirkuliuoja piratinėse svetainėse. Tokiais atvejais leidėjai rizikuoja prarasti dalį pardavimų piko laikotarpiu, kai didžiausia auditorija perka naują leidimą.

    Denuvo patikimumo klausimas svarbus ne tik dėl piratavimo. Žaidimų industrijoje vis garsiau kalbama apie balansą tarp apsaugos ir vartotojo patirties, nes pernelyg agresyvūs sprendimai gali sukelti našumo problemų, apsunkinti žaidimo paleidimą ar kelti papildomų trikdžių legaliems pirkėjams.

    Rinkos praktika rodo, kad dalis leidėjų apsaugą naudoja tik pirmosiomis savaitėmis, o vėliau ją pašalina, siekdami pagerinti našumą ir sumažinti techninių skundų skaičių. Jei Denuvo „nulaužimų“ banga išliks, tikėtina, kad daugiau studijų persvarstys, ar ši priemonė iš tiesų pateisina kainą ir reputacines rizikas.

  • „CD Projekt RED“ ruošia 5 dienų šou: „Youtube“ ir „Twitch“ pažadėjo netikėtumus

    „CD Projekt RED“ ruošia 5 dienų šou: „Youtube“ ir „Twitch“ pažadėjo netikėtumus

    Rugpjūčio pabaigoje Kelne vyksianti „Gamescom“ paroda tradiciškai sutraukia didžiausius vaizdo žaidimų leidėjus ir kūrėjus, pristatančius tiek naujus projektus, tiek jau žinomų serijų ateitį. Organizatorių skelbiamame renginio kalendoriuje šiemet numatyta ir daugiau tiesioginių transliacijų, kurios turėtų pasiekti auditoriją visame pasaulyje.

    Tarp studijų, kurios planuoja aktyvų pasirodymą, minimas ir „CD Projekt RED“ – kūrėjai, geriausiai žinomi dėl „The Witcher 3: Wild Hunt“ ir „Cyberpunk 2077“. Studija pranešė, kad parodos savaitę rengs penkių dienų specialią programą su pristatymais, svečiais, interviu ir užkulisine medžiaga.

    „Prisijunkite prie mūsų gyvai kiekvieną dieną nuo 10:00 iki 19:00 Lenkijos laiku: žaidimų anonsai, specialūs svečiai, interviu, istorijos iš užkulisių ir dar daugiau“, – skelbia „CD Projekt RED“.

    Transliacijos numatytos per „YouTube“ ir „Twitch“, o tikslesni dienos tvarkaraščiai, kaip žadama, bus paskelbti pirmąją renginio dieną. Tai reiškia, kad dalis naujienų gali būti pateikiama etapais, palaikant dėmesį visą savaitę, o ne vieno didelio pristatymo metu.

    Didžiausi lūkesčiai tradiciškai siejami su „The Witcher“ visata ir „Cyberpunk“ kryptimi, nes būtent šios franšizės pastaraisiais metais buvo pagrindiniai studijos pajamų bei auditorijos dėmesio šaltiniai. Rinkoje matyti aiški tendencija, kad didieji leidėjai vis dažniau renkasi ilgesnės trukmės komunikaciją, kai naujienos skelbiamos per kelias dienas, o ne vieną spaudos konferenciją.

    Originaliame pranešime taip pat keliamos spėlionės dėl galimų „The Witcher 3“ papildinio pristatymų ir tolimesnių planų, tačiau studija kol kas nėra oficialiai patvirtinusi konkrečių naujų produktų ar datų. Dėl to artėjanti programa Kelne gali tapti svarbiu indikatoriumi, kokį tempą ir kryptį „CD Projekt RED“ pasirinks tolesnei komunikacijai su gerbėjais.

  • Černobylio draustinis užfiksavo sulaukėjusių karvių bandą: retas naktinis žygis laukinės gamtos koridoriumi

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai naktį fotospąstais užfiksavo sulaukėjusių karvių bandą, judančią miško taku. Tokie vaizdai čia pasitaiko retai, todėl kiekvienas įrašas laikomas vertingu stebėjimu, padedančiu suprasti gyvūnų elgesį ir judėjimo maršrutus.

    Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad šie galvijai jau daug metų gyvena savarankiškai ir yra prisitaikę prie aplinkos sąlygų. Nors atrodytų, kad stambius gyvūnus pastebėti paprasta, realybėje jie fotospąstuose pasirodo ne taip dažnai, nes juda nevienodais ritmais ir laikosi gana pastovių, bet ne visuomet kameromis dengtų kelių.

    Stebėjime matyti, kad banda ramiai ir neskubėdama seka pažįstamu taku. Tokie takai gamtoje dažnai vadinami judėjimo koridoriais: juos naudoja įvairios rūšys, nes jie natūraliai veda į maitinimosi vietas, vandens telkinius ar poilsio teritorijas ir leidžia saugiau judėti tankesnėje augmenijoje.

    Pasak rezervato specialistų, bėgant metams šie maršrutai tampa neatsiejama laukinių gyvūnų kasdienybės dalimi. Sulaukėjusios karvės, kurios ilgainiui įsiliejo į teritorijos ekosistemas, taip pat remiasi tais pačiais įpročiais, kaip ir kiti stambūs žinduoliai: renkasi patikimus kelius, ypač aktyviau judėdamos sutemus.

    Černobylio zona mokslininkams ir gamtosaugininkams jau ne vieną dešimtmetį yra svarbi stebėjimų teritorija, kurioje fiksuojami įvairių rūšių judėjimo ir prisitaikymo modeliai. Fotospąstų medžiaga leidžia kaupti duomenis be tiesioginio žmogaus įsikišimo, o tai ypač svarbu vertinant gyvūnų elgesį jų įprastoje aplinkoje.

    Rezervate anksčiau taip pat būdavo fiksuojami ir kiti laukiniai gyvūnai, kurių judėjimas per vandens kliūtis ar siaurus miško praėjimus atskleidžia, kaip teritorijoje susiformuoja nuolatiniai migracijos ir kasdienio judėjimo keliai. Tokie stebėjimai padeda tiksliau suprasti, kaip gyvūnai pasiskirsto kraštovaizdyje ir kaip naudojasi jiems palankiais gamtiniais koridoriais.

  • Zelenskio dekretas: Kirovohrado srityje kuriamas nacionalinis parkas Juodasis miškas, įtrauks 13 700 ha

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė dekretą, kuriuo Kirovohrado srityje steigiama nacionalinio parko statusą turinti saugoma teritorija Juodasis miškas. Dekrete nurodoma, kad parko tikslas – išsaugoti, atkurti ir darniai naudoti Vidurinio Dnipro regiono gamtinius kompleksus bei objektus.

    Dokumente pabrėžiama, kad teritorija vertinga ne tik gamtosaugos, bet ir sveikatinimo, istorijos, kultūros, mokslo, švietimo bei estetikos požiūriu. Tokia formuluotė reiškia, kad parkas turės užtikrinti tiek biologinės įvairovės apsaugą, tiek kontroliuojamą rekreaciją.

    Į kuriamo nacionalinio parko teritoriją įtraukiama daugiau nei 13 700 hektarų valstybės ir savivaldybių žemės. Didžiausią dalį sudaro 12 844,5 hektaro valstybinės miškų ūkio paskirties žemės Kropivnyckio rajone.

    Ši valstybinė teritorija bus paimama iš dabartinio naudotojo ir perduodama parkui nuolatiniam naudojimui. Taip pat numatoma įtraukti 865,7441 hektaro savivaldybių žemės, kuri bus įjungiama į parko ribas nepaimant jos iš esamų žemės naudotojų.

    Dekretu Ukrainos Vyriausybei pavesta per šešis mėnesius patvirtinti nacionalinio parko nuostatus. Be to, numatyta, kad 2027–2029 metais turi būti galutinai išspręsti žemės perdavimo parkui klausimai ir suformuota valdymo tvarka.

    Vyriausybei taip pat nurodyta planuojant 2027 metų ir vėlesnius biudžetus numatyti finansavimą, reikalingą parko veiklai. Praktikoje tai apima administracijos sukūrimą, infrastruktūrą lankymui, gamtosaugos priemones, mokslinius stebėjimus ir kontrolę.

    Ukrainos institucijos pažymi, kad Kirovohrado sritis iki šiol išsiskyrė tuo, jog joje nebuvo nė vieno nacionalinio gamtos parko, o saugomų teritorijų dalis siekė kiek daugiau nei 4 proc. Todėl naujo parko steigimas laikomas svarbiu žingsniu stiprinant visos šalies saugomų teritorijų tinklą.

    Regionui svarbūs Juodmiškio ir Čutivkos miškų masyvai įvardijami kaip vieni didžiausių plačialapių miškų masyvų pietinėje jų paplitimo riboje Rytų Europoje. Tokie masyvai paprastai laikomi itin jautriais fragmentacijai, sausrų poveikiui ir invazinių rūšių plitimui, todėl nacionalinio parko statusas leidžia taikyti griežtesnę apsaugą.

    Institucijų vertinimu, parkas turėtų prisidėti prie retų, nykstančių, reliktinių ir endeminių rūšių apsaugos, vertingų ekosistemų ir geologinių objektų išsaugojimo bei klimato kaitos švelninimo priemonių. Taip pat numatoma stiprinti kontrolę prieš svetimžemių rūšių plitimą.

    Kartu akcentuojama ir socialinė bei ekonominė nauda bendruomenėms: naujos darbo vietos, rekreacijos ir ekologinio turizmo plėtra, galimybės pritraukti valstybės biudžeto lėšas, tarptautinę techninę paramą ir įgyvendinti vietos projektus. Mokslininkai poreikį saugoti šiuos miškų masyvus buvo iškėlę dar 1926 metais, o dabar ši idėja įgauna praktinį pavidalą.

  • Liūtys atneša milijonus litrų, bet požeminis vanduo neatsistato: mokslininkai paaiškina kodėl

    Stipri liūtis per kelias valandas gali išpilti milžinišką kiekį kritulių ir trumpam atgaivinti upelius ar tvenkinius, tačiau požeminio vandens lygis nuo to dažnai beveik nepasikeičia. Hidrologai pabrėžia, kad po sausros vanduo ne visada spėja įsigerti į gilesnius dirvožemio sluoksnius, todėl didelė dalis tiesiog nuteka paviršiumi.

    Tai ypač ryšku po ilgų karščių, kai žemė praranda gebėjimą sugerti vandenį taip, kaip įprastai. Įkaitęs ir išdžiūvęs dirvožemis tampa panašus į kietą plutą, o staigūs krituliai labiau primena nuotėkį nei ramų įsigėrimą, kuris reikalingas gruntiniams vandenims papildyti.

    Po užsitęsusios sausros dirvožemio paviršius dažnai tampa hidrofobiškas, tai yra blogiau praleidžia vandenį. Molinguose plotuose situaciją dar labiau apsunkina tai, kad pirmieji lietaus lašai sutankina smulkias daleles, o paviršiuje susiformuoja vandeniui mažiau laidi plėvelė.

    Be to, per sausrą atsiradę įtrūkimai molyje neretai greitai užsiveria vos prasidėjus lietui. Dėl to vanduo ne „nueina“ gilyn, o nubėga šlaitais ir gatvėmis, didindamas staigių poplūdžių bei nuošliaužų riziką, bet nepapildydamas gilesnių vandeningų sluoksnių.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad audrų metu per kelias valandas gali iškristi kelių savaičių kritulių norma. Tačiau toks intensyvumas dažnai reiškia, kad vanduo greitai patenka į lietaus nuotekų sistemas, upes ir galiausiai jūrą, nespėjęs tapti požeminio vandens atsargų dalimi.

    Hidrologijoje vartojamas terminas efektyvūs krituliai apibūdina tą lietaus ar sniego tirpsmo dalį, kuri realiai papildo požeminius vandenis. Likusi dalis išgaruoja, būna sunaudojama augalų arba tampa paviršiniu nuotėkiu, kuris greitai pasišalina iš teritorijos.

    Šiltuoju sezonu efektyvių kritulių dalis paprastai smarkiai mažėja, nes aukštesnė temperatūra skatina garavimą, o augalija aktyviau ima vandenį. Dėl to net ir gausios vasaros liūtys dažniau pagerina situaciją paviršiniuose vandens telkiniuose, bet menkai prisideda prie gilesnių atsargų, iš kurių dažnai imamas geriamasis vanduo.

    Požeminiai vandenys dažniausiai geriausiai pasipildo nuo rudens iki ankstyvo pavasario, kai oras vėsesnis, garavimas mažesnis, o krituliai krinta tolygiau ir ilgiau. Toks „ramus“ lietus turi daugiau laiko įsigerti, pereiti per dirvožemio sluoksnius ir pasiekti vandeningus horizontus.

    Požeminio vandens trūkumas veikia ne tik gyventojų vartojimą, bet ir energetiką bei ūkį. Mažesnis upių nuotėkis ir kritęs vandens lygis rezervuaruose silpnina hidroenergetikos galimybes, o tai gali mažinti pigesnės ir greitai reguliuojamos elektros gamybos dalį.

    Sausros metu problemų kyla ir šiluminėms bei branduolinėms elektrinėms, kurioms aušinimui reikalingas vanduo: įšilęs vanduo ir aplinkosaugos reikalavimai gali riboti galingumą. Todėl net ir po liūčių vandens taupymo ar ribojimų priemonės kai kuriose vietovėse gali išlikti, jei požeminio vandens atsargos neatsistato.

    Ekspertai pabrėžia, kad situaciją geriausiai keičia ne pavienės audros, o ilgesnis periodas su tolygesniais krituliais ir žemesnėmis temperatūromis. Kitaip tariant, milijonai litrų per trumpą laiką gali sukelti potvynius, bet požeminiam vandeniui dažnai reikia visai kitokio lietaus.

  • Rožiniai pelikanai vėl Kachovkos apylinkėse po 150 metų: ekologas paaiškino, kas pasikeitė

    Kachovkos vandens telkinio apylinkėse, naujai susiformavusiose užliejamose pievose ir nendrynuose, pastebėtos rožinių pelikanų kolonijos. Tai reta ir reikšminga žinia, nes šios į Raudonąją knygą įtrauktos rūšies paukščiai šiame regione nebuvo fiksuojami maždaug 150 metų.

    Vietovė, kurioje pastebėti paukščiai, siejama su Didžiuoju Lugu – istoriniu Dniepro žemupio užliejamų teritorijų masyvu. Po Kachovkos hidroelektrinės susprogdinimo kraštovaizdis smarkiai pakito: atsivėrė seklumos, susiformavo nauji vandens ir sausumos mozaikos plotai, palankūs vandens paukščiams.

    Paukščių nufilmuoti televizijos komandai esą nepavyko, tačiau jų buvimą patvirtino kariškių pateikta vaizdo medžiaga. Joje matyti apie kelias dešimtis paukščių, o vienas drono operatorius pasakojo juos vandens paviršiuje pastebėjęs atsitiktinai skrisdamas nedideliame aukštyje.

    Ekologas Vadymas Maniukas teigė, kad rožiniai pelikanai prisitaiko tiek prie naujos buveinės, tiek prie karo sąlygų ir aplinkos triukšmo. Pasak jo, jei sprogimai ir kiti trikdžiai nepaveikia paukščių tiesiogiai, jie ilgainiui gali rodyti mažesnį atsargumą ir tęsti įprastą elgseną.

    „Kadangi sprogimai nepataiko tiesiai į paukščius, jie jaučiasi gana ramiai. Gamta labai lanksčiai reaguoja į žmogaus sukeltas situacijas“, – sakė ekologas Vadymas Maniukas.

    Specialistas priminė, kad Ukrainoje rožinių pelikanų įprastos teritorijos siejamos su Dunojaus užliejamomis vietovėmis ir Azovo jūros regionu. Tačiau istoriškai Didžiojo Lugo plotuose jie galėjo būti paplitę anksčiau, kol XIX amžiuje išnyko dėl intensyvios medžioklės ir kito žmogaus poveikio.

    Ekologas atkreipė dėmesį ir į praktinį aspektą: rožiniai pelikanai yra labai ėdrūs ir per parą gali suvartoti iki 2 kilogramų žuvies. Jie dažnai medžioja kolektyviai, sudarydami puslankį ir varydami žuvų būrius į seklumas, todėl kolonijų atsiradimas gali rodyti, kad naujai susidariusiose buveinėse netrūksta maisto.

    Vis dėlto prognozuoti, kaip toliau plėsis jų arealas, kol kas sudėtinga. Paukščių migraciją ir įsikūrimą lemia vandens režimo stabilumas, maisto bazė, trikdymo lygis bei tai, ar naujos seklumos ir nendrynai išliks pakankamai ilgai, kad taptų nuolatine buveine.

  • Švyturio sargas liko saloje po automatizavimo: per 26 metus Tiritiri Matangi neatpažįstamai atsigavo

    1980 metais į Tiritiri Matangi salą netoli Oklandо atvyko dirbti švyturio prižiūrėtojas Rėjus Volteris. Po ketverių metų švyturys buvo automatizuotas, todėl jo pareigybė tapo nebereikalinga, tačiau vyras nusprendė iš salos neišvykti.

    Vietoje grįžimo į žemyną jis įsitraukė į vieną ambicingiausių Naujosios Zelandijos gamtos atkūrimo iniciatyvų. Ilgainiui Volteris tapo vienu žmonių, padėjusių paversti buvusias ganyklas saugoma teritorija, garsėjančia sugrįžusia vietine biologine įvairove.

    Iki atkūrimo darbų Tiritiri Matangi dešimtmečius buvo naudojama žemės ūkiui, o intensyvus ganymas ir buveinių suskaidymas lėtino natūralų miško atsigavimą. Nors gyvulių ganymas sustabdytas 1972 metais, laukinė gamta neatsistatė taip greitai, kaip tikėtasi, todėl nuspręsta imtis aktyvios atkūrimo programos.

    Nuo 1984 iki 1994 metų tūkstančiai savanorių rinko sėklas, augino sodinukus ir buvusiose ganyklose sodino vietines rūšis. Per šį laikotarpį pasodinta 283 000 vietinių medžių ir krūmų, o susiformavęs miškas galiausiai užėmė apie 64 proc. salos ploto.

    Ekosistemos atkūrimas neapsiribojo sodinimu

    Miško atkūrimas buvo tik dalis plano: kad vietinės rūšys galėtų sugrįžti, reikėjo spręsti invazinių ir introdukuotų gyvūnų problemą. 1993 metais saloje sunaikinta Ramiojo vandenyno žiurkių populiacija, o vėliau pradėta kryptinga vietinių paukščių ir roplių reintrodukcija.

    Į salą buvo grąžinta 11 vietinių paukščių rūšių ir trys roplių rūšys, o teritorija tapo svarbia edukacine ir gamtosaugine erdve. Tokie projektai Naujojoje Zelandijoje vertinami kaip itin reikšmingi, nes šalyje vietines rūšis ypač stipriai veikia plėšrūnai, atgabenti žmogaus.

    Specialistams teko nuolat stebėti ir augaliją: tyrimai rodė, kad dalis atsirandančių naujų augalų gali elgtis kaip piktžolės ir stelbti vietines rūšis. Kartu pastebėta, kad kai kurios anksčiau registruotos rūšys, tikėtina, išnyko, todėl vienkartinė akcija čia neveikia, būtinas ilgalaikis monitoringas.

    Ką reiškė vieno žmogaus sprendimas?

    Rėjus Volteris, gerai pažinojęs salą ir jos infrastruktūrą, tapo svarbia praktine atrama atkūrimo darbams, kai švyturio priežiūra nebereikalavo žmogaus. Jis Tiritiri Matangi praleido iš viso 26 metus ir į pensiją išėjo 2006 metais.

    Volteris mirė 2023 metais, o jo vardas šiandien dažnai minimas kalbant ne tik apie švyturio istoriją, bet ir apie salos virsmą. Tiritiri Matangi pavyzdys rodo, kad automatizacija gali panaikinti darbo vietas, tačiau kartu atverti naują kryptį bendruomenei ir aplinkai, jei atsiranda žmonių, pasiryžusių imtis ilgalaikio darbo.

    Pastaraisiais metais gamtos atkūrimo projektai vis dažniau remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir ekosistemų atsparumo didinimu: invazinių rūšių kontrole, buveinių jungiamumu, rūšių grąžinimu ir nuosekliu stebėjimu. Tiritiri Matangi istorija išlieka viena aiškiausių iliustracijų, kad atkurti gamtą įmanoma, tačiau tai reikalauja dešimtmečių ir nuolatinės priežiūros.