CP v2

Category: Uncategorized

  • Madonna atskleidė savo režimą: asmeninis šefas, 37 metais jaunesnis mylimasis ir griežta dieta

    67 metų Madonna kelionėse laikosi griežtų taisyklių: atsisako lėktuvų maisto ir, kaip teigiama jos aplinkos šaltinių, renkasi iš anksto paruoštus patiekalus, kad išvengtų perdirbtų produktų. Pasak pranešimų, prieš ilgesnius skrydžius jai ruošiamas šviežias maistas, kad būtų lengviau laikytis įprasto režimo keičiantis laiko juostoms.

    Toks sprendimas, mitybos specialistų vertinimu, dažniausiai siejamas su noru tiksliau kontroliuoti suvartojamų maistinių medžiagų kiekį. Kelionėse įprastai sudėtingiau užtikrinti reguliarų valgymą ir tinkamą hidrataciją, o tai gali paveikti savijautą, miegą ir atsistatymą po fizinio krūvio.

    Griežta mityba ir energija scenoje

    Šaltiniai teigia, kad atlikėja laikosi makrobiotinės krypties mitybos principų, kuriuose pabrėžiami mažiau apdoroti produktai ir aiški dienos rutina. Nurodoma, kad jos racione ribojamas cukrus, taip pat vengiama kofeino ir alkoholio.

    Mitybos praktikoje tokie ribojimai dažnai siejami su stabilesniu energijos lygiu ir mažesniais gliukozės svyravimais, nors specialistai pabrėžia individualumo svarbą. Daugeliui žmonių tvaresnį rezultatą duoda nuoseklumas, pakankamas baltymų kiekis, skaidulos ir kokybiški angliavandeniai, o ne trumpalaikės griežtos taisyklės.

    Teigiama, kad didelę dienos raciono dalį sudaro daržovės, vaisiai ir liesesni baltymų šaltiniai, o energijai palaikyti pasirenkami sudėtiniai angliavandeniai. Tokie produktai kaip rudieji ryžiai, ankštiniai ar avižos paprastai siejami su lėtesniu energijos išsiskyrimu ir ilgesniu sotumu.

    Kelionės su mylimuoju ir intensyvus grafikas

    Viešojoje erdvėje aptariama, kad Madonna keliauja kartu su buvusiu futbolininku Akeemu Morrisu, kuris yra 37 metais jaunesnis. Pora pastaruoju metu vis dažniau rodosi renginiuose ir, kaip skelbiama, kartu lankėsi ryškiausiuose metų pramogų pasaulio vakaruose.

    Tačiau net ir keliaudama atlikėja, pasak pranešimų, išlaiko intensyvų darbo ritmą. Teigiama, kad ji ruošia vizualinę medžiagą būsimam albumui „Confessions II“, kurio pasirodymas numatomas liepos 3 dieną.

    Nurodoma, kad dėl filmavimų ji pakeitė dienotvarkę ir dirba vakarais bei naktimis, nuo maždaug 17 valandos iki 2 valandos. Pranešama, jog vienas artimiausių projektų turėtų virsti maždaug 10 minučių trukmės filmu, siejamu su pirmaisiais šešiais kūriniais, o premjera planuojama birželio 5 dieną Tribekos festivalyje Niujorke.

  • 5 produktai, kurie beveik negenda: štai ką verta turėti namuose, kai kainos kyla

    Augant maisto kainoms ir dažnėjant neapibrėžtumui, daugelis žmonių vis dažniau galvoja apie atsargas namuose. Visgi svarbu rinktis ne bet ką, o produktus, kurie tinkamai laikomi išlieka kokybiški labai ilgai ir padeda sumažinti išmetamo maisto kiekį.

    Nors ant pakuočių dažniausiai nurodomos datos, daliai produktų jos labiau susijusios su kokybe, o ne saugumu. Jei laikymo sąlygos tinkamos, kai kurie kasdieniai produktai gali išsilaikyti metų metus, o kartais ir dešimtmečius.

    Medus, druska ir cukrus

    Medus dažnai minimas kaip vienas ilgiausiai išsilaikančių produktų, nes jame mažai vandens, o rūgštingumas ir natūralios medžiagos slopina mikroorganizmų dauginimąsi. Jei medus sukietėja ar susikristalizuoja, tai dažniausiai yra natūralus procesas, o pašildžius šiltame vandenyje jis vėl gali tapti skystesnis.

    Virtuvinė druska yra mineralas, kuris pats savaime negenda, tačiau svarbiausia ją saugoti nuo drėgmės. Druska nuo seno naudojama kaip konservantas, nes mažina vandens aktyvumą ir taip apsunkina bakterijų dauginimąsi.

    Cukrus taip pat nelaikomas terpė, kurioje lengvai veistųsi mikroorganizmai, todėl, laikomas sausai, išlieka tinkamas labai ilgai. Dažniausia problema yra sukietėjimas dėl drėgmės, tačiau tai paprastai nekeičia produkto saugumo, tik patogumą naudoti.

    Balti ryžiai ir actas

    Balti, poliruoti ryžiai dėl mažesnio riebalų kiekio paprastai laikosi gerokai ilgiau nei rudieji, kuriuose esančios natūralios alyvos gali apkarsti. Norint išvengti drėgmės, vabzdžių ar kvapų, ryžius verta laikyti sandariuose induose ir vėsioje, sausoje vietoje.

    Stalo actas dėl rūgštingumo yra savaime konservuojantis produktas, kuris, tinkamai uždarytas, ilgai išlaiko savo savybes. Jis praverčia ne tik gaminant maistą, bet ir buityje, pavyzdžiui, valant kalkių apnašas.

    Ką svarbu žinoti apie laikymą

    Ilgas galiojimas dažniausiai priklauso ne tik nuo paties produkto, bet ir nuo sąlygų: sausos aplinkos, stabilios temperatūros, sandarios pakuotės. Drėgmė ir šiluma yra dažniausi veiksniai, kurie net ir ilgai išsilaikančius produktus gali sugadinti greičiau.

    Planuojant atsargas verta laikytis paprasto principo: pirmiausia sunaudoti seniausius produktus, o naujus dėti į galą. Taip atsargos išlieka praktiškos, o pinigai neišleidžiami produktams, kurie vėliau atsiduria šiukšlinėje.

  • Ksenija Mišina parodė, ką valgo pusryčiams: paprastas racionas, kuris padeda išlikti formoje

    Ukrainos aktorė Ksenija Mišina socialiniuose tinkluose pasidalijo tuo, ką renkasi pusryčiams grįžusi namo po kelionių. Ji parodė lėkštę ir užsiminė, kad tai jos mėgstamas, paprastas, bet sotus pasirinkimas.

    Pasak aktorės, tai jos „ukrainietiški pusryčiai“. Iš nuotraukoje matomų produktų sprendžiama, kad pagrindą sudarė avižų patiekalas su papildomu baltymu, o viršuje atsidūrė tunas savo sultyse ir tahini padažas.

    Šalia ji pasirinko daržoves ir žalumynus: agurkus, vyšninius pomidorus bei šviežius žalumynus. Toks derinys dažnai vertinamas kaip patogus būdas vienu metu gauti baltymų, skaidulų ir riebalų.

    Kodėl toks derinys sotina?

    Mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad sotumą labiausiai lemia subalansuotas baltymų, riebalų ir skaidulų kiekis. Kai pusryčiuose yra visų šių dalių, paprastai lengviau išvengti staigių alkio šuolių ir užkandžiavimo dienos eigoje.

    Avižos suteikia sudėtinių angliavandenių, kurie energiją išskiria lėčiau, o daržovės prisideda skaidulomis ir mikroelementais. Pridėtas baltymų šaltinis ir tunas gali padėti ilgiau išlikti sotiems, ypač jei dienotvarkė aktyvi.

    Tunas ir tahini: ką verta žinoti

    Tunas dažnai pasirenkamas dėl didelio baltymų kiekio ir patogumo, tačiau svarbi detalė yra produkto rūšis ir sudėtis. Renkantis tuną savo sultyse paprastai gaunama mažiau pridėtinių riebalų nei aliejuje, tačiau vis tiek verta atkreipti dėmesį į druskos kiekį.

    Tahini, gaminamas iš sezamų, suteikia nesočiųjų riebalų ir dalį augalinių baltymų. Kartu tai kaloringas produktas, todėl porcijos dydis tampa svarbus, jei siekiama išlaikyti energijos balansą.

    Mišina ne kartą yra rodžiusi, kad daug dėmesio skiria aktyviam gyvenimo būdui ir mitybos įpročiams. Jos pusryčių pavyzdys atspindi šiandien vyraujančią tendenciją rinktis paprastą, iš kelių aiškių produktų sudarytą patiekalą, kuris padeda jaustis energingai ir kontroliuoti apetitą.

  • Mitybos specialistė įvardijo bazinį pirkinių krepšelį: šiuos produktus verta turėti visada

    Subalansuota mityba prasideda ne nuo sudėtingų receptų, o nuo to, kas reguliariai atsiduria pirkinių krepšelyje. Mitybos specialistai pabrėžia, kad kasdieniam racionui svarbiausia turėti kelias bazines produktų grupes, iš kurių lengva sudėlioti sotų ir maistingą maistą.

    Pirmoji grupė – sudėtiniai angliavandeniai. Tai pilno grūdo kruopos ir grūdiniai produktai, ankštiniai, bulvės, batatai bei kiti šakniavaisiai, kurie suteikia energijos ir dažnai turi daugiau skaidulų. Prie bazės galima priskirti ir vaisius bei uogas, ypač kai jie padeda surinkti daugiau skaidulų ir mikroelementų.

    „Net jei angliavandeniai gaunami ne iš kruopų, o iš vaisių, tai vis tiek gali būti bazinė kasdienio raciono dalis“, – aiškino specialistė.

    Antroji grupė – baltymai, reikalingi raumenims, imunitetui ir sotumui. Specialistai dažniausiai siūlo rinktis paukštieną, liesesnę veršieną, triušieną, taip pat žuvį ir jūrų gėrybes. Jei vartojami subproduktai, pirmenybė teikiama mažiau perdirbtiems, o ne pramoniniu būdu apdorotiems gaminiams.

    Trečioji grupė – riebalai, ypač augalinės kilmės. Kasdienėje mityboje dažnai rekomenduojama turėti riešutų, sėklų ir nerafinuotų augalinių aliejų, nes jie padeda surinkti riebaluose tirpius vitaminus ir prisideda prie sotumo jausmo.

    Ne mažiau svarbūs ir daržovių pasirinkimai. Mitybos specialistai ragina rinktis kuo įvairesnių spalvų daržoves ir žalumynus, nes skirtingi augalų pigmentai siejami su bioaktyviomis medžiagomis, kurios papildo kasdienį racioną. Praktinis principas paprastas: kuo daugiau spalvų lėkštėje, tuo lengviau užtikrinti įvairovę.

    Pieno produktai gali būti naudingi, bet jie nėra privalomi visiems. Jei žmogus ne visada surenka pakankamai baltymų iš mėsos ar žuvies, natūralus jogurtas be priedų, kefyras, varškė ar brandintas sūris gali tapti patogiu baltymų ir kalcio šaltiniu.

    Kalbant apie aliejų, dažnai išskiriamas alyvuogių aliejus, nes jame gausu mononesočiųjų riebalų rūgščių. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne vienas produktas, o bendras raciono balansas ir įprotis dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą.

    Ekspertai taip pat primena, kad pusfabrikačiai, saldinti dribsniai ar granola gali būti raciono dalis, tačiau tai nėra bazinis krepšelis. Tokius produktus siūloma palikti retesniems atvejams, kai norisi įvairovės ar patogumo, bet kasdienį pagrindą verčiau kurti iš paprastų, maistingų ingredientų.

  • Šių džiovintų vaisių beveik nevalgome, bet jie gali padėti nuo nuovargio ir kaulams

    Razinos – tai džiovintos vynuogės, kurios Europoje žinomos tūkstančius metų ir ilgainiui tapo kasdieniu ingredientu kepiniuose bei košėse. Nors jos dažnai laikomos tik saldžiu priedu, iš tiesų tai gana koncentruotas energijos ir mikroelementų šaltinis.

    Didžiausi razinų gamintojai pasaulyje yra Turkija, JAV, Iranas, Graikija ir Australija, o skirtingos veislės gali skirtis spalva, dydžiu ir skoniu. Džiovinant vynuoges mažėja vandens, todėl natūralūs cukrūs ir dalis mineralų susikoncentruoja, o porcija tampa kaloringesnė nei šviežių vaisių.

    Kuo vertingos razinos?

    Razinos gali būti naudingos, kai trūksta greitos energijos, nes jose gausu angliavandenių ir skaidulų. Jose taip pat yra kalio, magnio, geležies, kai kurių B grupės vitaminų bei antioksidantų, kurie svarbūs normalioms organizmo funkcijoms.

    Kalis prisideda prie normalios raumenų ir nervų sistemos veiklos, todėl razinos neretai įvardijamos kaip patogus užkandis aktyvesnę dieną. Skaidulos padeda virškinimui ir sotumo jausmui, tačiau jautresniems žmonėms didesnis kiekis gali sukelti pilvo pūtimą.

    Kiek galima suvalgyti ir kam atsargiau?

    Dažnai minima praktiška dienos porcija – apie 40–50 gramų, tai yra maždaug sauja. Toks kiekis leidžia gauti naudingų medžiagų, bet kartu nepadidina cukraus ir bendro kaloringumo tiek, kiek suvalgant didelį dubenėlį.

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems sutrikusią gliukozės toleranciją, razinas verta vertinti kaip saldų produktą ir jų kiekį derinti su gydytojo ar dietologo rekomendacijomis. Taip pat kai kurie asmenys, besilaikantys mažai histamino turinčios mitybos, gali pastebėti, kad džiovinti vaisiai jiems netinka.

    Kaip įtraukti į mitybą?

    Razinos tinka kaip užkandis vietoje saldumynų, taip pat dera su avižine koše, varške, jogurtu, salotomis ar kepiniais. Kad porcija neperaugtų į perteklinį cukraus kiekį, pravartu jas maišyti su riešutais ar natūraliu jogurtu ir rinktis be papildomai pridėto cukraus.

    Renkantis razinas parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo ji trumpesnė, tuo geriau. Laikant sandariai, jos ilgiau išlieka minkštos, o saikingai vartojamos gali būti paprastas būdas papildyti racioną mineralais ir skaidulomis.

  • Šis senas „lenkiškas“ supervaisius grįžta į virtuvę: vitamino C daugiau nei citrusiniuose

    Valgomasis sedulas, dar vadinamas dereniu (lot. Cornus mas), šimtmečius buvo vertinamas Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau šiandien daugeliui yra primirštas. Tai ilgaamžis krūmas arba nedidelis medis, išsiskiriantis tuo, kad žydi labai anksti, dar žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Dėl tokios biologijos jis neretai laikomas vienu patikimiausių ankstyvų medingųjų augalų.

    Derėniaus vaisiai prinoksta vasaros pabaigoje ir rudenį, dažniausiai nuo rugpjūčio iki spalio. Jie pailgi, raudoni ar tamsiai vyšniniai, su didele kieta kaulavaise, o skonis dažnai apibūdinamas kaip rūgštokas, primenantis vyšnių ir spanguolių derinį. Dėl ryškios rūgšties šie vaisiai tinka ne tik desertams, bet ir sūriems patiekalams.

    Mitybos požiūriu sedulo vaisiai vertinami dėl vitamino C, skaidulų ir antioksidantų gausos. Įvairių šaltinių duomenimis, 100 gramų šviežių vaisių gali turėti apie 40–50 kilokalorijų, o vitamino C kiekis kai kuriose veislėse būna didesnis nei įprastuose citrusiniuose vaisiuose. Be to, juose aptinkama kalio, kalcio, fosforo ir geležies.

    Didžiausią mokslininkų dėmesį traukia sedulo polifenoliai, flavonoidai ir antocianinai, suteikiantys vaisiams sodrią spalvą. Šie junginiai siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, o kai kurie tyrimai nagrinėja galimą teigiamą įtaką gliukozės ir lipidų apykaitai. Vis dėlto sedulas nėra stebuklingas riebalų degintojas: realistiškiau jį vertinti kaip maistingą priedą, galintį padėti subalansuoti racioną.

    Kulinarijoje sedulas vertinamas dėl universalumo ir ryškaus skonio. Iš prinokusių vaisių gaminami džemai, sirupai, sultys, kompotai, džiovinami vaisiai ar ruošiami šilti gėrimai, o rūgštesnis poskonis padeda „pakelti“ sunkesnius patiekalus. Tradiciškai iš sedulo gaminama ir derenių užpiltinė, tačiau vartojant alkoholį rekomenduojama saikingai.

    Virtuvėje sedulas dažnai maišomas su obuoliais ar kriaušėmis, kad skonis būtų švelnesnis, o tekstūra tirštesnė. Taip pat populiarėja padažai ir želė prie keptos mėsos, paukštienos, brandintų sūrių, nes vaisiaus rūgštis gerai subalansuoja riebumą. Įdomi alternatyva – neprinokusių vaisių marinavimas sūryme, kai jie naudojami panašiai kaip alyvuogės.

    Norint įtraukti sedulą į mitybą, svarbu rinktis gerai prinokusius vaisius, nes neprinokę gali būti itin aitroki ir rūgštūs. Dėl natūralios rūgšties ir aktyvių junginių jautresniems žmonėms didesni kiekiai gali dirginti skrandį, todėl verta pradėti nuo mažų porcijų. Kaip ir kitų uogų bei vaisių atveju, didžiausia nauda pasiekiama, kai sedulas tampa įvairios, daržovėmis ir skaidulomis turtingos mitybos dalimi.

  • Kiek iš tiesų tarnauja trintuvas? Ekspertai įvardijo ribą ir klaidas, kurios jį pražudo

    Daugelis virtuvėje turi trintuvą, kuris, atrodo, galėtų tarnauti amžinai, tačiau realybė dažnai kitokia. Buitinės technikos specialistai dažniausiai nurodo, kad vidutinė trintuvo tarnavimo trukmė siekia apie 5–7 metus, o skirtumą lemia ne vien kaina.

    Ilgaamžiškumą pirmiausia nulemia konstrukcija ir medžiagos: stiklinis indas bei nerūdijančio plieno peiliai paprastai atsparesni dėvėjimuisi nei pigesni plastikiniai sprendimai. Vis dėlto net ir brangesnis modelis greičiau susidėvės, jei bus nuolat naudojamas sunkioms užduotims.

    Kas labiausiai trumpina trintuvo amžių?

    Didžiausias „žudikas“ yra per didelė apkrova ir perkaitinamas variklis. Dažnas ledo smulkinimas, tirštų masių trynimas ar ilgi nepertraukiami ciklai kelia temperatūrą, o tai ilgainiui gali baigtis variklio gedimu.

    Ne mažiau svarbu ir peilių būklė: ilgai trinant kietesnius produktus, jie atšimpa, todėl trintuvas ima dirbti sunkiau ir dar labiau apkrauna variklį. Jei peiliai nereguliariai valomi, ant jų besikaupiančios nuosėdos taip pat blogina darbą ir gali sutrumpinti tarnavimo laiką.

    Galingumas, garantija ir priežiūra

    Ilgiau tarnaujantys modeliai dažniau turi galingesnius variklius ir didesnį sukimo momentą, todėl tą pačią užduotį atlieka mažesne įtampa. Praktikoje tai reiškia, kad geriau veikia ne tik „vatai“ specifikacijoje, bet ir tai, ar trintuvas sukonstruotas ilgalaikiam darbui.

    Naudingas orientyras yra ir gamintojo garantija: ilgesnė garantija dažnai rodo didesnį pasitikėjimą gaminio patikimumu, nors tai nėra absoliuti taisyklė. Svarbiausia laikytis naudojimo instrukcijos, neperpildyti indo, nedirbti ilgai be pertraukų ir stebėti, ar nepradėjo dėvėtis tarpinės bei mygtukai.

    Sugedus senesniems ar „vintažiniams“ modeliams, remontą kartais apsunkina atsarginių dalių trūkumas. Tokiais atvejais žmonės dažnai renkasi naują įrenginį, tačiau dalį problemų galima atitolinti elementaria priežiūra ir tinkamu naudojimu.

  • Kiek iš tiesų tarnauja geras kepsnių peilių rinkinys: ekspertai įvardijo klaidas, kurios jį žudo

    Geras kepsnių peilių rinkinys, pasak peilių priežiūros specialistų, įprastai gali tarnauti apie 20–30 metų, tačiau tik tada, jei su juo elgiamasi tinkamai. Ilgaamžiškumą labiausiai lemia ne vien kaina ar prekės ženklas, o kasdieniai įpročiai: kaip pjaunate, ant ko pjaunate, kaip galandate ir kaip plaunate.

    Peilio ašmenų tipas taip pat svarbus. Lygių ašmenų peiliai paprastai pjauna švariau, tačiau jų briauna jautresnė netinkamam paviršiui, o dantyti ašmenys ilgiau išlaiko pjovimo pojūtį, bet jų atnaujinimas reikalauja specialių įrankių ir daugiau įgūdžių. Todėl „tarnavimo laikas“ dažnai priklauso nuo to, ar peiliai prižiūrimi taip, kaip numato gamintojas.

    Ką darote su peiliu

    Didžiausias peilių priešas – netinkamas naudojimas. Kepsnių peiliai sukurti mėsai ir kitiems tvirtesniems produktams, o ne universaliems virtuvės darbams: pjaustymui, skutimui ar, juo labiau, kietų produktų laužymui. Kuo dažniau peilis naudojamas ne pagal paskirtį, tuo greičiau nukenčia briauna ir sujungimai ties rankena.

    Ne mažiau svarbu, ant ko pjaunate. Kieti paviršiai, pavyzdžiui, keramika ar akmens masė, palaipsniui bukina net kokybišką plieną, ypač lygius ašmenis. Ilgalaikei priežiūrai labiausiai tinka medinės ar kokybiškos plastikinės pjaustymo lentos, kurios mažiau ardo briauną.

    Galandimas ir briaunos priežiūra

    Ilgai tarnaujantys peiliai beveik visada turi vieną bendrą bruožą: jų ašmenys reguliariai prižiūrimi. Lygiems ašmenims dažniausiai pakanka periodiško briaunos atnaujinimo ir, kai prireikia, galandimo akmeniu, o dantytiems ašmenims būtinas tam skirtas galandimo strypas ar speciali sistema.

    Jei nesate tikri dėl technikos, saugiausias sprendimas – periodiškai patikėti peilius profesionalams. Netinkamai galandant lengva sugadinti kampą, nuimti per daug metalo ar iškraipyti briauną, o tai sutrumpina peilio gyvenimą ir pablogina pjovimą.

    Plovimas ir laikymas: viena klaida kainuoja brangiausiai

    Virtuvės profesionalai dažnai kartoja vieną taisyklę: kepsnių peiliams indaplovėje ne vieta, net jei etiketėje tai leidžiama. Stiprūs vandens srautai ir kontaktas su kitais įrankiais gali apdaužyti briauną, o agresyvesni plovikliai ilgainiui pažeidžia apsaugines dangas ir paspartina rankenų nusidėvėjimą.

    Saugiausia peilius plauti rankomis šiltame vandenyje su švelniu indų plovikliu ir iškart nusausinti. Laikymas stalčiuje, ypač kai peiliai drėgni, didina korozijos ir nešvarumų riziką, be to, briauna gali trintis į kitus įrankius. Praktinis sprendimas – kokybiška peilių kaladėlė ar kitas laikiklis, kuris apsaugo ašmenis ir padeda palaikyti švarą.

  • Kivį valgėte neteisingai: 3 būdai iš vaisiaus gauti maksimumą naudos ir skonio

    Kivis dažnai laikomas paprastu užkandžiu, tačiau nuo to, kaip jį nuplaunate, valgote ir laikote, priklauso ir skonis, ir maistinė vertė. Nors vaisius atrodo švarus, jo paviršiuje gali likti dulkių, nešvarumų ir kitų likučių nuo kelionės iki parduotuvės lentynos.

    Kivį geriausia plauti tik prieš pat valgymą, o ne iš karto parsinešus iš parduotuvės. Per ilgai laikomas šlapias vaisius greičiau praranda kokybę, o drėgmė ant žievelės gali paskatinti gedimo procesus.

    Kaip teisingai nuplauti kivį

    Nuplaukite vaisių po vėsiu tekančiu vandeniu apie 10–20 sekundžių, švelniai patrindami žievelę rankomis, ypač jei ji atrodo apsinešusi. Tuomet nusausinkite švariu virtuviniu arba popieriniu rankšluosčiu.

    Toks paprastas veiksmas sumažina nepageidaujamų medžiagų patekimą į organizmą ir yra ypač svarbus, jei kivį planuojate valgyti su žievele. Kadangi vaisius perina rinkimą, pakavimą, transportą ir sandėliavimą, ant paviršiaus gali patekti ir bakterijų nuo rankų ar taros.

    Trys būdai valgyti kivį

    Dažniausias pasirinkimas – nulupti ir supjaustyti. Žievelę patogu nuimti daržovių skustuku arba peiliu, o minkštimą supjaustyti riekelėmis ar pusmėnuliais, priklausomai nuo to, kaip patogiau valgyti ar patiekti.

    Kitas greitas būdas – perpjauti per pusę ir išskobti šaukšteliu. Taip lengva užkąsti darbe ar kelionėje, nes nereikia nei lupti, nei pjaustyti, o vaisiaus sultys lieka viduje.

    Trečias variantas, kurio daugelis vengia be reikalo, – valgyti su žievele. Kivio žievelė yra valgoma, o dalis skaidulų ir mikroelementų slypi būtent išoriniame sluoksnyje, todėl tinkamai nuplautas vaisius gali būti maistingesnis. Skonis gali pasirodyti šiek tiek žemiškas, o tekstūra pūkuota, tačiau tai labiau įpročio klausimas.

    Kaip laikyti, kad neprarastų skonio

    Kivis kambario temperatūroje dažniausiai išsilaiko apie savaitę, o šaldytuve gali išbūti iki mėnesio, jei buvo pirktas dar ne visai prinokęs. Tikslus laikas priklauso nuo sunokimo momento ir laikymo sąlygų.

    Neprinokusį kivį laikykite kambario temperatūroje, kol jis šiek tiek suminkštės paspaudus. Jei norite procesą pagreitinti, dėkite vaisių į popierinį maišelį, o kartu įdėtas obuolys ar bananas dar labiau paspartins nokimą.

    Prinokusį kivį geriausia perkelti į šaldytuvą ir laikyti vaisių bei daržovių stalčiuje, kad ilgiau išliktų šviežias. Supjaustytą kivį laikykite sandariame inde ar sandariai uždarytame maišelyje šaldytuve ir suvalgykite per 1–2 dienas, kad neišsausėtų ir neprarastų skonio.

  • Kosmetologai to nepasakys: brangias procedūras nuo pigmentacijos pakeičia vienas kremas

    Pigmentinės dėmės, strazdanos ar po aknės likę patamsėjimai dažnai siejami su brangiomis procedūromis, tačiau dermatologijoje vis daugiau dėmesio skiriama nuosekliam namų režimui. Daugeliu atvejų odos toną galima gerinti palaipsniui, jei pasirenkami tinkami aktyvūs ingredientai ir laikomasi apsaugos nuo saulės.

    Dažniausios hiperpigmentacijos priežastys yra ultravioletinių spindulių poveikis, uždegimas po bėrimų, hormoniniai svyravimai ir natūralūs odos senėjimo procesai. Net ir naudojant veiksmingas priemones, be kasdienės fotoprotekcijos rezultatai paprastai būna trumpalaikiai, o naujos dėmės atsiranda greičiau.

    Kas realiai veikia namuose?

    Vienas dažniausiai rekomenduojamų ingredientų yra vitaminas C, nes jis veikia kaip antioksidantas ir gali padėti mažinti matomą patamsėjimą, ypač jei jis susijęs su saulės poveikiu. Stabilios formos ir tinkama pakuotė čia svarbios, nes vitaminas C jautrus šviesai ir orui, todėl prastai laikomas produktas gali būti mažiau efektyvus.

    Kitas plačiai taikomas komponentas yra niacinamidas, dar vadinamas vitaminu B3. Jis vertinamas dėl gebėjimo padėti mažinti netolygų toną ir paraudimą bei stiprinti odos barjerą, todėl dažnai tinka ir jautresnei odai, ypač kai priemonės naudojamos reguliariai.

    Po aknės likusiai pigmentacijai ir uždegiminiams pakitimams neretai pasirenkama azelaino rūgštis. Ji laikoma švelnesne alternatyva agresyvesniems šveitimams, gali padėti raminti odą ir tolyginti atspalvį, tačiau efektas paprastai matomas palaipsniui, o pradėjus naudoti gali prireikti įsivertinti odos toleranciją.

    SPF – esminė sąlyga rezultatui

    Dermatologai nuosekliai pabrėžia, kad be kasdienės apsaugos nuo saulės net ir geriausi šviesinantys ingredientai dažnai neduoda norimo rezultato. UV spinduliai veikia ne tik vasarą: jie prasiskverbia pro debesis, o UVA dalis gali pasiekti odą ir per automobilio ar biuro langus.

    Praktiškai tai reiškia, kad plataus spektro SPF turėtų tapti kasdieniu įpročiu, o ne priemone tik atostogoms. Pigmentacijos prevencijoje svarbiausia yra nuoseklumas: reguliarus SPF naudojimas dažnai lemia, ar patamsėjimai šviesės, ar atsinaujins.

    Kada tikėtis pokyčių?

    Odos atsinaujinimo ciklas dažnai trunka apie mėnesį, todėl staigaus efekto paprastai nebūna. Pastebimesni pokyčiai dažniausiai išryškėja per 4–6 savaites, kai aktyvūs ingredientai naudojami nuosekliai ir kartu kasdien taikoma fotoprotekcija.

    Jei pigmentacija greitai progresuoja, atsiranda netipinių dėmių, niežėjimas ar kraujavimas, verta pasikonsultuoti su dermatologu. Tokiais atvejais svarbu atmesti kitas odos būkles ir parinkti saugiausią, individualiai tinkamą gydymo planą.