Category: Uncategorized

Ar žinojote, kad kai kurių vaisių ir daržovių visai nereikia lupti? Jų žievelė dažnai yra ne tik valgoma, bet ir ypač naudinga sveikatai. Apie tai pasakoja profesorius ir dietologas Timas Spectoras laidoje „What Not to Eat“.

Pasak specialisto, visavertis, kuo mažiau apdorotas maistas yra ne tik sotesnis, bet ir gerokai maistingesnis. Tačiau jis pabrėžia, kad daugelis žmonių patys sau sumažina naudą, nulupdami būtent tą dalį, kurioje slypi daugiausia vertingų medžiagų.

Pagrindinė priežastis, kodėl verta dažniau palikti žievelę, yra polifenoliai. Tai augalų gaminamos apsauginės cheminės medžiagos, kurių didžiausia koncentracija dažniausiai būna būtent žievelėje. Jos skatina naudingųjų žarnyno bakterijų dauginimąsi, stiprina imuninę sistemą ir padeda organizmui apsisaugoti nuo įvairių ligų.

Profesorius Timas Spectoras atkreipia dėmesį, kad daugelis įprastų produktų netenka didelės dalies savo vertės vien dėl įpročio juos lupti. Pavyzdžiui, obuoliai dažnai valgomi be žievelės, nors joje yra net keliasdešimt kartų daugiau apsauginių medžiagų nei minkštime.

Dar labiau stebina patarimas dėl kivio. Nors daugeliui tai atrodo neįprasta, specialistas rekomenduoja kivius valgyti kartu su žievele. Taip organizmas gauna gerokai daugiau skaidulų, o pats skonis beveik nesikeičia, tik sumažėja papildomo darbo virtuvėje.

Bulvės taip pat yra puikus pavyzdys, kaip naudinga dalis dažnai atsiduria šiukšliadėžėje. Jų žievelėje yra kelis kartus daugiau skaidulų nei pačiame gumbelyje. Skaidulos ypač svarbios palaikant stabilų cukraus kiekį kraujyje, mažinant cholesterolio lygį, saugant širdies sveikatą ir padedant kontroliuoti kūno svorį.

Jeigu vis dėlto sunku priprasti prie daržovių ar vaisių su žievele, profesorius siūlo paprastą sprendimą. Žievelių nebūtina išmesti – jas galima paversti skaniu ir naudingu užkandžiu. Lengvai apšlakstytos aliejumi, pabarstytos druska ir pakeptos orkaitėje, jos virsta traškiais naminiais traškučiais.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad biologiškai aktyvios medžiagos, esančios vaisių ir daržovių žievelėse, turi didelę reikšmę mitybos kokybei. Todėl verta dažniau palikti žievelę ant obuolių, kivių, bulvių, morkų, baklažanų, pomidorų, agurkų ar net kai kurių citrusinių vaisių, naudojant jų tarkuotą žievę.

Nedideli kasdieniai pokyčiai, tokie kaip atsisakymas bereikalingo lupimo, gali pastebimai pagerinti mitybą. Kartais didžiausia nauda slypi ten, kur jos mažiausiai tikimės – pačioje vaisiaus ar daržovės žievelėje.

Džiovinti vaisiai daugelio laikomi idealiu sveiku skanėstu vietoje saldumynų, tačiau tai ne visada atitinka tikrovę. Pašalinus iš vaisiaus drėgmę, jo cukraus ir kalorijų koncentracija labai išauga, todėl toks produktas tampa tikra energijos „bomba“. Kad džiovinti vaisiai būtų naudinga mitybos dalis, svarbu žinoti, kokių rūšių jie būna, kaip jie apdorojami ir kaip juos rinktis.

Džiovinti vaisiai – tai vaisiai, iš kurių džiovinant pašalinta beveik visa natūrali drėgmė. Taip jie ilgiau negenda, tampa koncentruotu skaidulų, vitaminų, mineralų ir skonio šaltiniu. Tačiau galutinė produkto kokybė ir nauda labai priklauso nuo pasirinktos džiovinimo technologijos – ji gali tiek išsaugoti, tiek sunaikinti dalį vertingų medžiagų.

Natūraliai džiovinti vaisiai. Tai naudingiausia rūšis, nes vaisiai džiovinami be jokių priedų. Taip pagaminti slyvų, figų ar tamsios abrikosų (kaisių) džiovintos vaisių rūšys išlaiko daugiausia skaidulų ir mineralų, nors vizualiai atrodo ne tokie patrauklūs – tamsesni, matiniai, šiek tiek susiraukšlėję.

Sieros dioksidu (E220) apdoroti vaisiai. Ši medžiaga naudojama tam, kad abrikosai išliktų ryškiai oranžiniai, o razinos – auksinės spalvos. Tačiau žmonėms, turintiems jautrią virškinimo sistemą ar sergantiems astma, tokie produktai gali sukelti alergines reakcijas, virškinimo sutrikimus ar net dusulio priepuolius.

Pasaldinti džiovinti vaisiai (cukatai). Džiovintos spanguolės, ananasai, mangai ir panašūs produktai dažnai prieš džiovinimą mirkomi cukraus sirupe. Tokie užkandžiai savo kaloringumu beveik prilygsta desertui, todėl visai netinka dietinei mitybai ar tiems, kurie riboja cukraus kiekį.

Renkantis džiovintus vaisius, reikėtų vengti nenatūraliai blizgių ar pernelyg minkštų gabalėlių – tai gali rodyti, kad jie buvo apdoroti riebalais arba glicerinu, siekiant suteikti patrauklią išvaizdą ir išlaikyti drėgmę.

Geriausias pasirinkimas – raukšlėti, matiniai, tamsesni džiovinti vaisiai. Tokia išvaizda dažniausiai rodo mažesnį papildomų medžiagų kiekį ir natūralesnį apdorojimą.

Prieš valgant bet kokius džiovintus vaisius, juos būtina kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu, kad būtų pašalintos dulkės ir galimi cheminių konservantų likučiai.

Naturaliai džiovinti vaisiai, tokie kaip abrikosai, slyvos ar figos, yra vertingas maistinių medžiagų šaltinis. Dėl didelio skaidulų kiekio jie padeda reguliuoti žarnyno veiklą ir gerina virškinimą. Be to, šie produktai aprūpina organizmą svarbiais mineralais – kaliu, magniu, geležimi, o antioksidantai padeda kovoti su oksidaciniu stresu.

Situacija keičiasi, kai kalbame apie stipriai apdorotus ar papildomai pasaldintus džiovintus vaisius. Pavyzdžiui, 100 gramų džiovintos papajos gali turėti apie 300 kilokalorijų ir iki 75 gramų angliavandenių. Tokia porcija savo energine verte prilygsta pilnaverčiam desertui, todėl ji visiškai netinka žmonėms, kurie stengiasi kontroliuoti svorį ar stebi cukraus kiekį kraujyje.

Jei produktas pasirenkamas atsakingai, džiovinti vaisiai iš tiesų gali būti sveikesnė alternatyva pramoniniu būdu gaminamiems saldumynams. Jie ne tik patenkina saldaus skonio poreikį, bet ir suteikia ilgiau išliekančios energijos bei organizmui reikalingų mikroelementų.

Vis dėlto reikia nepamiršti: dėl pašalintos drėgmės džiovintuose vaisiuose cukrus labai koncentruotas. Net ir visiškai natūralus produktas, valgomas dideliais kiekiais, gali lemti per didelį suvartotų kalorijų ir cukraus kiekį.

Džiovinti vaisiai gali būti puikus mitybos papildymas, jei jie yra kokybiški ir valgomi saikingai. Norint gauti maksimalią naudą, verta rinktis natūralius, be pridėtinio cukraus ir cheminių priedų džiovintus vaisius – jie geriausiai padeda pakeisti įprastus saldainius, nekenkiant sveikatai.

Kasdienėje virtuvėje kartais užtenka vienos mažos gudrybės, kad išspręstumėte didelę problemą. Patyrusios šeimininkės dalijasi netikėtu, bet labai paprastu triuku – į makaronų pakuotę verta įdėti vieną degtuką. Šis metodas gali padėti apsaugoti ne tik makaronus, bet ir kitus kruopų bei miltų produktus nuo kenkėjų.

Dažnai būtent makaronai tampa pagrindiniu įvairių smulkių vabzdžių ir lervų atsiradimo šaltiniu virtuvėje. Neretai net neįmanoma tiksliai nustatyti, kaip kenkėjai pateko į pakuotę: jie gali perropoti iš kitų kruopų ar miltų pakuočių, kurios jau kurį laiką laikomos spintelėje ar stalčiuje. Pakanka vos vienos, plika akimi sunkiai pastebimos lervos, kad ilgainiui prarastumėte visus savo makaronų ir kruopų atsargų.

Patyrusios šeimininkės pataria į atidarytą makaronų pakuotę įdėti vieną degtuką su ruda (sieros) galvute ir jį ten palikti. Prieš pat gaminimą degtuką, žinoma, būtina išimti. Manoma, kad stiprus sieros kvapas veiksmingai atbaido vabzdžius, kurie mėgsta maitintis miltais ir kruopomis.

Degtuko laužyti nereikia – kvapas ir taip palaipsniui sklis pakuotės viduje. Teigiama, kad tai neturi jokios įtakos nei makaronų skoniui, nei jų savybėms, nes degtukas su maistu tiesiogiai nekontaktuoja, o veikia tik savo kvapu.

Specialistų teigimu, tokį „atbaidytuvą“ rekomenduojama pakeisti maždaug kartą per mėnesį. Taip gerokai sumažinsite riziką, kad kenkėjai pasieks jūsų maisto atsargas ir sugadins miltus, kruopas bei makaronus.

Ši paprasta gudrybė nieko nekainuoja, nereikalauja daug pastangų, tačiau gali išgelbėti ne vieną vakarienę ir padėti ilgiau išsaugoti tvarką bei švarą virtuvės spintelėse.

Perdirbta mėsa ir įvairūs mėsos gaminiai daugeliui yra kasdienis maistas. Vis dėlto dalis parduotuvėse siūlomų dešrų, vyniotinių ir kitų vytintų ar virtų gaminių slepia gausybę priedų, kurie ilgainiui gali pakenkti sveikatai. Žinant, į ką atkreipti dėmesį etiketėse ir kaip pasigaminti paprastų naminių vyniotinių ar kepsnių, galima gerokai sumažinti kenksmingų medžiagų kiekį racione.

Ant parduotuvės lentynos daugelis dešrų ir vyniotinių atrodo panašiai, tačiau jų kokybė gali skirtis kardinaliai. Geros kokybės šutintai šoninei, kumpiui ar nugarinei svarbiausia – kuo didesnis mėsos kiekis. Aukštesnės kokybės gaminiuose specialistai rekomenduoja ieškoti bent 90–95 proc. mėsos ir labai paprasto priedo rinkinio: druska ir prieskoninės žolelės.

Kuo ilgesnis sudedamųjų dalių sąrašas, tuo didesnė tikimybė, kad gaminyje rasite užpildų ir medžiagų, kurios gerina išvaizdą ar skonį, bet ne kokybę. Verta būti ypač atidiems, jei sudėtyje nurodyta mechaniniu būdu atskirta mėsa (MOM), taip pat sojų baltymai, krakmolas, miltai ar želatina – tai pigūs, tūrį didinantys priedai, kurie dažnai neprisideda prie maistinės vertės.

Ypatingo atsargumo reikia renkantis dešreles ir labai pigias dešras ar vyniotinius. Būtent šiuose gaminiuose dažniausiai būna daug druskos, konservantų ir skonio stipriklių, bet nedaug tikros mėsos. Prastos kokybės gaminiuose neretai naudojami ir dažikliai, dėl kurių gaminys atrodo stipriau rūkytas, nei yra iš tikrųjų.

Norint greitai įvertinti mėsos gaminio kokybę, galima vadovautis paprasta schema: Pirmiausia patikrinkite mėsos procentinę dalį – kuo ji didesnė, tuo geriau. vertinkite sudėties ilgį – rinkitės gaminius su kuo trumpesniu ingredientų sąrašu. Atkreipkite dėmesį į galimai žalingus priedus, tokius kaip E250, E450, E451, E621.

Vienas labiausiai specialistų kritikuojamų mėsos gaminiuose naudojamų priedų – natrio nitritas (E250). Tai sintetinis konservantas, naudojamas mėsai sūdyti ir ilgiau išlaikyti: jis suteikia rausvą spalvą, būdingą skonį ir prailgina galiojimo laiką. Tačiau šis junginys yra siejamasi su galimu kancerogeniniu poveikiu – virškinamajame trakte iš jo gali susidaryti nitrozaminai, laikomi potencialiai pavojingais sveikatai.

Perteklinis natrio nitrito vartojimas sietinas ir su kitais nepageidaujamais padariniais: gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, galvos skausmai, svaigimas, silpnumas, dėmesio koncentracijos problemos. Ypač jautrūs šiam junginiui yra maži vaikai, nes natrio nitritas gali sąveikauti su tam tikra vaikų hemoglobino forma. Dėl šios priežasties gaminiai su E250 nerekomenduojami kūdikių mitybai.

Etiketėje taip pat verta ieškoti fosfatų (E450, E451). Jų paskirtis – surišti vandenį ir pagerinti tekstūrą, kad gaminys atrodytų sultingesnis ir sunkesnis. Tačiau fosfatų perteklius gali sutrikdyti kalcio ir fosforo apykaitą, apsunkinti inkstų veiklą, didinti kraujospūdį ir skatinti svorio augimą, ypač jei dažnai valgoma ir kitų panašiai konservuotų produktų.

Kita priedų grupė, kurios nereikėtų naduoti, – nitratai ir nitritai, dedami į perdirbtą mėsą. Natūraliai jų yra raudonoje mėsoje, tačiau papildomas kiekis vyniotiniuose ir dešrose didina riziką, kad virškinimo metu susidarys nepageidaujami junginiai. Dėl to rekomenduojama perdirbtą mėsą valgyti tik retkarčiais, bet ne kasdien.

Dažnas mėsos gaminių priedas – natrio glutamatas (E621). Tai teisiškai leidžiamas skonio stipriklis, tačiau dalis žmonių po jo vartojimo jaučia galvos skausmus, silpnumą, bendrą negalavimą. Jo buvimas paprastai rodo, kad natūralus mėsos skonis buvo gerokai „patobulintas“, o tai nesiderina su paprastu ir natūraliu gaminio charakteriu.

Jei etiketėje matote ilgą priedų sąrašą – MOM, dažikliai, tirštikliai, aromatai, emulsikliai ir daugybė „E“ – tai aiškus ženklas, kad gaminys yra stipriai perdirbtas. Tokiais atvejais geriausia jį padėti atgal į lentyną ir paieškoti paprastesnės sudėties gaminio arba rinktis namuose paruoštas alternatyvas.

Naminė vyniotinė ar kepta mėsa, pavyzdžiui, keptas nugarinės gabalas, – tai būdas gardžioms sumuštinių riekėms be sintetinių konservantų. Pakanka gero mėsos gabalo, druskos ir mėgstamų prieskonių: rozmarino, mairūno, česnako, rūkytos paprikos. Iškepus, atvėsinus ir plonai supjausčius, tokia mėsa sėkmingai pakeičia parduotuvinį kumpį, o jūs pilnai kontroliuojate sudėtį: druskos kiekį, riebalų tipą ir prieskonius.

Naminiai gaminiai gali būti labai įvairūs: kepamas kumpis, virta namų šonkaulinė ar lengvai brandinta mėsa. Namuose taip pat galima pasigaminti sveikesnių dešrų ar vyniotinių, kurių sudėtyje bus tik mėsa, natūralūs prieskoniai ir druska.

Naminės mėsos privalumas – ne tik tai, kad joje nėra E250 ar fosfatų. Dažniausiai ji ruošiama paprastesniu būdu, be intensyvaus rūkymo aukštoje temperatūroje, kuris gali lemti nepageidaujamų junginių susidarymą dūmuose. Jei renkatės namų rūkymą, verta laikytis nuosaikios temperatūros, naudoti kokybišką medieną ir neilginti proceso be reikalo.

Kitas didelis naminių mėsos gaminių pliusas – universalumas. Tas pats keptos mėsos gabalas tinka ir kaip vyniotinis sumuštiniams, ir kaip priedas salotoms ar kelių dienų pietų pagrindas. Taip lengviau sumažinti pakuotėse parduodamų, stipriai perdirbtų produktų vartojimą, neatsisakant pamėgtų skonių ir patogumo.

Jei mėgstate keptą žuvį, tačiau jos vengiate dėl ilgai išsilaikančio kvapo virtuvėje, metas išbandyti paprastą ir veiksmingą gudrybę. Šis metodas padės mėgautis gardžia žuvimi be aštraus kvapo, kuris paprastai ore tvyro dar mažiausiai parą.

Visas triukas labai paprastas: kol ant vienos kaitlentės kaitvietės kepa žuvis, ant kitos turi ramiai virti specialus prieskoninis tirpalas. Tam prireiks nedidelio puodo su 0,5 litro vandens. Į jį įdėkite arbatinį šaukštelį maltos cinamono arba kelias jo lazdelės, šaukštą vanilės ekstrakto ir įspauskite pusės citrinos sultis. Išspaustą citrinos puselę taip pat įmeskite į tą patį puodą.

Kai mišinys užverda, ugnį sumažinkite iki minimumo, kad vanduo vos vos virpėtų ir lėtai garuotų. Prieskonių ir saldžių vanilės bei cinamono natų aromatas greitai tampa vyraujantis ore, o citrina suteikia gaivos ir padeda neutralizuoti žuvies kvapą.

Jei pamiršote laiku uždėti puodą su prieskonais, nieko baisaus – tirpalą galite užvirinti ir jau po to, kai žuvis iškepta. Rezultatas bus beveik toks pats: aromatingi garai padės pašalinti likusį žuvies kvapą ir virtuvėje paliks malonų prieskonių dvelksmą.

Žinoma, nereikėtų pamiršti ir pagrindinių taisyklių. Prieš dėdami žuvį į įkaitintus riebalus, labai kruopščiai nusausinkite ją popieriniu rankšluosčiu. Kuo mažiau perteklinės drėgmės pateks į keptuvę, tuo bus mažiau taškymosi ir aitraus dūmo.

Taip pat pravartu naudoti lengvą miltų ar džiūvėsėlių apvoliojimą – toks apvalkalas tarsi „užrakina“ sultis ir dalį kvapo žuvies gabalėlio viduje. Gartraukis irgi išlieka svarbiausiu sąjungininku, ypač mažoje virtuvėje, todėl jo tikrai nereikėtų ignoruoti kepant žuvies ar mėsos patiekalus.

Avokadas jau daugelį metų laikomas sveikos mitybos simboliu. Tačiau parduotuvėje dažnai kyla klausimas: rinktis tamsų, brangesnį „Hass“ ar klasikinį žalią avokadą? Skiriasi ne tik žievelės spalva ir kaina – skirtumų yra kur kas daugiau, todėl verta juos žinoti.

Pats akivaizdžiausias skirtumas – išvaizda. „Hass“ avokadas turi storą, grublėtą žievę, kuri nokstant tamsėja ir gali tapti beveik juoda, todėl jis dažnai vadinamas juoduoju avokadu. Žaliosios veislės, pavyzdžiui, „Shepard“, išlieka šviesiai žalios net ir sunokusios, jų žievė lygi ir plonesnė.

Skiriasi ir nokimo ypatybės. „Hass“ paprastai noksta lėčiau ir tolygiau, todėl jo brandą lengviau nuspėti pagal spalvą ir minkštumą. Tuo tarpu žaliasis avokadas iš išorės gali atrodyti puikiai, bet perpjovus paaiškėja, kad jis jau pernokęs arba pradėjęs gesti.

Skonis ir tekstūra dažnai paaiškina, kodėl „Hass“ kainuoja brangiau. Jo minkštimas itin kremiškas, riebus, sviestinės konsistencijos, su švelniomis riešutų natomis. Sutrynus gaunama glotni, vientisa masė, todėl ši veislė idealiai tinka gvakamolei, užtepėlėms ir padažams.

Žaliasis avokadas pasižymi švelnesniu, neutralesniu skoniu. Jo minkštimas tvirtesnis, mažiau riebus ir geriau išlaiko formą supjaustytas, todėl puikiai tinka salotoms, dubenėliams ar sumuštiniams. Be to, žaliosios veislės lėčiau tamsėja, todėl ilgiau išlieka estetiškos patiekaluose.

Kalbant apie maistinę vertę, esminių skirtumų beveik nėra. Abi veislės yra vertingas vieno nesočiųjų riebalų, skaidulų, kalio ir vitamino E šaltinis. „Hass“ turi šiek tiek daugiau riebalų, todėl jo tekstūra sodresnė, tačiau tai nereiškia, kad žaliasis avokadas yra mažiau naudingas.

Sezoniškumas taip pat turi reikšmės. „Hass“ auginamas plačiausiai ir parduotuvėse paprastai prieinamas beveik visus metus. Tuo tarpu žalioji veislė dažniau pasirodo prekyboje nuo vasario iki balandžio, kai „Hass“ pasiūla sumažėja, todėl tuo metu lentynose gali dominuoti būtent žali avokadai.

Renkantis „Hass“ avokadą verta atkreipti dėmesį į spalvą ir minkštumą. Sunokęs vaisius būna tamsiai žalios ar rusvai juodos spalvos ir lengvai pasiduoda spaudimui, bet neturi būti pernelyg minkštas. Per daug įdubęs avokadas dažnai viduje jau turi rudų dėmių ar kartumo.

Žaliojo avokado brandą nustatyti sudėtingiau, nes spalva beveik nekinta. Svarbu, kad vaisius būtų standus, bet ne kietas kaip akmuo, o žievė – be tamsių dėmių ar įspaudų. Patikimas būdas – atsargiai nuimti kotelį: jei po juo matyti šviesiai žalia spalva, avokadas tinkamai sunokęs.

Renkantis svarbiausia atsižvelgti į tai, kam vaisių naudosite. Jei ieškote sodraus skonio ir kreminės tekstūros, geriausiai tiks „Hass“. Jei svarbiau išlaikyti gražią formą ir struktūrą patiekale, praktiškesnis bus žaliasis avokadas.

Galiausiai svarbiausia ne tai, kuris avokadas „geresnis“, o kuris labiau atitinka jūsų poreikius virtuvėje. Abi veislės gali būti puikus pasirinkimas, jei žinote jų savybes ir mokate išsirinkti tinkamai sunokusį vaisių.

Estragonas – aromatingas prieskoninis augalas, kuris nuo seno vertinamas ne tik dėl skonio virtuvėje, bet ir dėl galimo palankaus poveikio virškinimui bei ramesniam miegui. Švelnus estragono užpilas gali tapti maloniu kasdieniu ritualu po valgio ar vakare, padedančiu lengviau atsipalaiduoti ir pasiruošti poilsiui.

Estragonas (lot. Artemisia dracunculus) kilęs iš Vidurinės Azijos ir Rytų Europos regionų. Nuo seno jis buvo vertinamas tradicinėje žolininkystėje. Senieji šaltiniai mini, kad estragonas galėjo padėti lengvinti gyvačių įkandimų padarinius, todėl liaudyje jis neretai vadintas „vėžlio“ ar „vėžiagyvių“ žole.

Šiandien daugiausia dėmesio skiriama estragono poveikiui virškinimo sistemai ir švelniam raminančiam jo poveikiui organizmui. Estragono lapuose yra eterinių aliejų, rauginių medžiagų (taninų), kumarinų, flavonoidų bei vitaminų A ir C. Būtent eteriniai aliejai suteikia augalui būdingą anyžinį aromatą ir skatina virškinimo sulčių bei tulžies išsiskyrimą, kas gali padėti lengviau suvirškinti riebesnius ar sunkesnius patiekalus.

Reguliarus žolelių įtraukimas į kasdienę mitybą, taip pat ir žolelių užpilų gėrimas, dažnai rekomenduojamas kaip dalis kasdienės rūpinimosi virškinimo sistema ir bendra organizmo būkle rutinos.

Liaudies medicinoje estragonas buvo vartojamas ir kaip priemonė lengvesniam užmigimui bei nervinei įtampai švelninti, taip pat esant kai kuriems tipiškai moteriškiems negalavimams, pavyzdžiui, skausmingoms mėnesinėms. Šiandien pabrėžiama, kad augalas tikrai negali pakeisti gydytojo paskirto gydymo, tačiau švelnus estragono užpilas gali tapti malonia, raminančia dienos pabaigos dalimi.

Švieži estragono lapeliai tinka ir kaip lengvų daržovių salotų, žuvies, kiaušinių patiekalų, padažų ar marinatų pagarda, papildanti racioną ir skoniu, ir naudingomis medžiagomis.

Šilti žolelių užpilai jau nuo seno gerinami kartu su maistu ar po jo, ypač po sotesnių valgių. Manoma, kad pakankamas skysčių kiekis, tarp jų ir žolelių arbatos, padeda palaikyti fiziologinius virškinimo procesus, palengvina maisto masės judėjimą žarnynu ir gali sumažinti nemalonų sunkumo jausmą skrandyje.

Estragonas ypač dažnai rekomenduojamas prie sunkesnių, riebesnių patiekalų, nes skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą ir dėl tulžį varančių savybių padeda kepenims efektyviau atlikti savo darbą. Dėl šios priežasties estragonas tradiciškai dedamas į mėsos ir žuvies patiekalus, marinatus, rauginius ir padažus – taip valgiai tampa ne tik skanesni, bet ir potencialiai lengviau virškinami.

Estragonas kaip užpilas suteikia kiek kitokią patirtį nei naudojamas vien kaip prieskonis. Jo skonis ryškus, lengvai kartus ir anyžinis, todėl daug kas mėgsta jį švelniai sušvelninti – įdėti šaukštelį medaus ar gabalėlį citrinos. Tokia žolelių arbata po pietų ar vakarienės gali padėti, kai jaučiamės „persivalgę“, o kartu tapti ramiu valgymo pabaigos akcentu vietoj saldaus, cukraus gausaus deserto.

Estragonui taip pat priskiriamas lengvas raminamasis poveikis. Tradiciškai jo užpilas naudotas nervų sistemai nuraminti, miego kokybei gerinti ir įtampai po įtemptos dienos sumažinti. Jį verta vertinti kaip malonų priedą prie kitų kasdienių įpročių, skatinančių atsipalaidavimą – ramios vakarinės mankštos, trumpo pasivaikščiojimo, sumažinto ekranų naudojimo ar lengvos vakarienės.

Estragono užpilo sudėtis:

Paruošimas žingsnis po žingsnio:

Nors estragonas yra gerai žinomas virtuvės prieskonis, jo užpilą reikėtų vartoti saikingai. Dažnai patariama neviršyti 1–2 puodelių per dieną ir, jei planuojama ilgesnė žolinių arbatų „kursas“, daryti pertraukas, kad neapsunkintume organizmo.

Mokslinėje literatūroje galima rasti užuominų apie senesnę estragono vartojimo praktiką sergant cukriniu diabetu, tačiau šiandien pabrėžiama, kad trūksta patikimų klinikinių tyrimų, kurie pagrįstų jo naudojimą kaip gydymo priemonę. Todėl tai neturėtų būti laikoma alternatyva medikų paskirtai terapijai.

Kaip ir kitus vaistinius augalus, estragono užpilą reikėtų vertinti kaip naudingą, tačiau tik papildomą, bendros sveikos gyvensenos ir subalansuotos mitybos dalį. Nėščiosioms, žindančioms, nuolat vartojantiems vaistus ar sergantiems lėtinėmis ligomis prieš reguliariai geriant žolines arbatas, taip pat ir estragono, verta pasitarti su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.

Jei po estragono arbatos išgėrimo pastebite neįprastus ar nemalonius pojūčius, gėrimo reikėtų atsisakyti ir pasikonsultuoti dėl galimos priežasties. Tuo pat metu, saikingai vartojamas estragonas virtuvėje – padažuose, salotose, sriubose, kepiniuose ar rauginimui – ir retkarčiais ruošiamas kaip užpilas gali būti paprastas būdas praturtinti patiekalų skonį bei į racioną įtraukti dar vieną žolelę, padedančią virškinimui ir vakaro ramybei.

Lieknėjant svarbiausias vaidmuo tenka ne pavieniams produktams, o bendram mitybos kiekiui ir balansui. Tinkamai planuojant maistą, net ir laikantis kalorijų deficito, galima rasti vietos skaniam, netgi itin liesam varškės sūrio pyrago gabalėliui.

Svorio mažėjimas grindžiamas kalorijų deficitu, kai organizmas per dieną gauna mažiau energijos, nei jos sunaudoja. Nuo vieno produkto svoris neauga – lemiamas yra bendras kalorijų kiekis per dieną ir savaitę, todėl subalansuotoje mityboje gali atsirasti vietos ir desertui.

Mitybos specialistai dažnai pabrėžia, kad sveika mityba neturi būti tobula. Plačiai taikoma 80/20 taisyklė, kai didžioji dalis kalorijų gaunama iš pilnaverčių produktų, o nedidelė dalis skiriama malonioms išimtims, pavyzdžiui, naminiam desertui.

Rekomenduojama, kad saldumynai neviršytų maždaug dešimtadalio dienos energinės normos. Jei suvartojama apie 2000 kcal per dieną, maždaug 200 kcal galima skirti saldžiam patiekalui, nepažeidžiant lieknėjimo principų.

Daugeliui žmonių psichologiškai lengviau laikytis plano, kai saldumynai nėra visiškai draudžiami. Nedidelė, iš anksto suplanuota porcija dažnai padeda išvengti persivalgymo ir sumažina potraukį saldumynams ateityje.

Svarbu ir tai, kokius desertus renkamės. Namų gamybos saldumynai, kuriuose cukrus keičiamas saldikliais, o balti miltai – maistingesniais ingredientais, dažnai turi mažesnį glikeminį poveikį ir daugiau baltymų.

Vis dėlto saldiklius taip pat reikėtų vartoti saikingai. Nors jie neturi kalorijų, kai kurie gali turėti nepageidaujamą poveikį virškinimui, todėl geriausia rinktis gerai ištirtus variantus ir nepadauginti.

Vienas populiarių pasirinkimų – keto sūrio pyragas, tinkantis ribojantiems angliavandenius. Jis gaminamas su migdoliniu pagrindu, riebesniu sūriu ir sviestu, o cukrus keičiamas eritritoliu.

Toks pyragas yra labai sotus ir beveik neturi cukraus, tačiau pasižymi dideliu kaloringumu. Dėl to jį rekomenduojama valgyti nedidelėmis porcijomis, net jei laikomasi mažai angliavandenių turinčios mitybos.

Keto sūrio pyrago pagrindas ruošiamas iš maltų migdolų, sviesto, kakavos ir saldiklio, kurie sutrinami iki drėgno smėlio konsistencijos. Masė suspaudžiama formoje ir trumpai apkepama orkaitėje.

Sūrio masė gaminama plakant sviestą su eritritoliu, įmaišant varškės sūrį, maskarponę, kiaušinius, kokosų miltus, citrinos žievelę ir vanilę. Masė pilama ant pagrindo ir kepama žemoje temperatūroje, kad išliktų kremiška.

Iškeptas pyragas vėsinamas palaipsniui ir brandinamas šaldytuve. Supjaustytas į 12 dalių, vienas gabalėlis turi apie 345 kcal ir tinka kaip sotus, bet retas desertas kalorijų deficite.

Lengvesnė alternatyva – sūrio pyragas su skyr, kuris pasižymi itin dideliu baltymų ir labai mažu riebalų kiekiu. Skyras gaminamas iš nugriebto pieno, todėl pyragas tampa gerokai mažiau kaloringas.

Šis pyragas ruošiamas be pagrindo, maišant skyrą su kiaušiniais, saldikliu, vanile ir cukraus neturinčiu pudingo mišiniu. Išplakti baltymai suteikia purumo, o kepimas žemoje temperatūroje išlaiko drėgną tekstūrą.

Iškeptas pyragas atvėsinamas ir brandinamas šaldytuve, o patiekiant gali būti papuoštas keliomis uogomis ar trupučiu juodojo šokolado. Tokie priedai suteikia skonio, bet ženkliai nepadidina kalorijų kiekio.

Visas sūrio pyragas su skyr turi apie 800 kcal, o padalijus į 12 dalių viename gabalėlyje yra vos apie 67 kcal. Tai itin lieknėjimui palankus pasirinkimas, leidžiantis mėgautis desertu be sąžinės graužaties.

Tinkamai planuojant mitybą, desertai gali tapti ne kliūtimi, o tvarios lieknėjimo rutinos dalimi. Svarbiausia – saikas, sąmoningas valgymas ir bendro kalorijų balanso išlaikymas.

Bulgves gali išsikepti bet kas, tačiau pagaminti jas tikrai tobulai – traškias iš visų pusių, minkštas viduje, ne per riebias ir labai skanias – pavyksta ne kiekvienam. Per 20 metų virtuvėje išmokau vieno paprasto triuko su druska, kuris padeda iškepti bulves idealiai ir neleisti joms prilipti prie keptuvės.

Dažniausiai esame įpratę bulves pasūdyti jau kepimo pabaigoje, kad jos per anksti neišskirtų sulčių. Tačiau šis būdas siūlo visai kitokį požiūrį. Prieš pilant aliejų, ant sausos ir tuščios keptuvės reikia užberti šiek tiek druskos ir pastatyti ją ant ugnies. Kelias sekundes pakaitinkite druską, lyg „pavažinėdami“ ją po dugną, kad ji tolygiai pasiskirstytų ir sušiltų. Tik po to pilkite aliejų ir dėkite bulves.

Šis būdas veikia todėl, kad druska sugeria perteklinę drėgmę, o būtent ji dažnai ir lemia, kad bulvių krakmolas prilimpa prie dugno. Druska tarsi sukuria apsauginį sluoksnį, dėl kurio bulvių riekelės lengvai slysta keptuvės paviršiumi, nelimpa ir nesuyra.

Rezultatas tikrai džiugina: kiekviena bulvės riekelė išlieka vientisa, nesubyra vos tik pamėginus ją apversti. Svarbiausia – susidaro ta svajonių traški plutelė, kuri tampa gražiai auksinė. Galėsite ramiai maišyti patiekalą nebijodami sugadinti jo išvaizdos, o pačios bulvės viduje išliks minkštos ir švelnios.

Vis dėlto nepamirškite skonio balanso: druska, kurią užberiate kepimo pradžioje, jau suteikia nemažai sūrumo. Likus maždaug 5 minutėms iki kepimo pabaigos, paragaukite bulvių ir, jei reikia, dar šiek tiek pasūdykite pagal savo skonį.

Šis triukas tinka įvairioms keptuvėms – ketaus, su nepridegančia danga ar senoms aliuminėms. Svarbiausia – keptuvę gerai įkaitinti ir nepersistengti su druska. Taip bulves iškepsite greitai, skaniai ir be bereikalingo vargo.

Šiame straipsnyje patyrusios šeimininkės dalijasi patarimais, kaip greitai ir paprastai atskirti tikrai kokybišką saulėgrąžų aliejų nuo prastos kokybės gaminio su galimai kenksmingomis priemaišomis. Pateikiame tris ypač svarbius dalykus, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį renkantis aliejų kepimui.

Pirmiausia specialistai pabrėžia, kad dauguma pirkėjų žiūri tik į priekinę etiketės pusę ir visiškai nesidomi tuo, kas parašyta kitoje pusėje. Toks įprotis – klaidingas. Vertingiausia informacija paprastai pateikiama būtent nugarėlėje: sudėtis, galimi priedai, laikymo sąlygos ir tinkamumo vartoti terminas.

Taip pat nereikėtų kreipti dėmesio į ryškius užrašus apie vitaminus ar tai, kad aliejuje „nėra cholesterolio“ – tai tėra reklaminiai šūkiai. Visuose augaliniuose aliejuose natūraliai yra vitaminų ir kitų naudingų medžiagų, o cholesterolio juose apskritai negali būti, nes jis randamas tik gyvūninės kilmės produktuose.

Ekspertai pabrėžia, kad itin svarbu atidžiai pasižiūrėti į tinkamumo vartoti terminą. Jei nurodyta, kad saulėgrąžų aliejus galioja 12 mėnesių ar ilgiau, tai dažnai rodo konservantų buvimą.

Įprastai augalinis aliejus be konservantų, laikomas tinkamomis sąlygomis, išlaiko geras savybes maždaug 4 mėnesius. Ilgesnis galiojimo laikas gali reikšti papildomą cheminį apdorojimą ar stabilizatorius.

Daugelis šeimininkių pirmenybę teikia labai šviesiam aliejui. Vis dėlto kuo šviesesnis saulėgrąžų aliejus, tuo daugiau valymo ir rafinavimo etapų jis praėjo. Intensyviai išvalytame aliejuje lieka mažiau maistingųjų medžiagų ir natūralaus aromato. Toks aliejus geriausiai tinka kepimui ir gruzdinimui, nes yra atsparesnis aukštai temperatūrai ir mažiau svyla.

Tamsesnis, nerafinuotas aliejus išsaugo daugiau biologiškai aktyvių medžiagų ir ryškesnį kvapą, todėl labiau tinka šaltam naudojimui – salotoms, padažams, pagardinti jau paruoštus patiekalus.

Renkantis aliejų svarbu įvertinti ir jo išvaizdą butelyje. Kokybiškas produktas turi būti skaidrus, be nuosėdų, drumzlių ar pašalinių dalelių. Spalva – tolygi, geltona, be žalsvo ar rusvo atspalvio, kuris gali rodyti netinkamą laikymo sąlygą ar oksidacijos procesus.

Specialistai taip pat pabrėžia, kad aliejaus kokybės nereikėtų vertinti vien pagal kainą. Atliekami tyrimai rodo, kad skirtingų gamintojų augaliniai aliejai dažnai turi labai panašią sudėtį, tačiau kainos gali gerokai skirtis dėl prekės ženklo žinomumo, pakuotės ar reklamos.

Daug patikimiau yra detaliai perskaityti etiketę, atkreipti dėmesį į produktų žymėjimą, sudėtį ir fizines savybes, o ne aklai pasikliauti aukštesne kaina ar garsiu pavadinimu.

Rinkitės aliejų, kurio tinkamumo vartoti terminas nėra nepagrįstai ilgas. Perskaitykite sudėtį ir venkite perteklinių priedų. Atkreipkite dėmesį į spalvą ir skaidrumą – kokybiškas saulėgrąžų aliejus paprastai būna skaidrus, geltonas, be nuosėdų.

Šviesesnį rafinuotą aliejų naudokite kepimui, tamsesnį, nerafinuotą – salotoms. Nesivadovaukite vien tik kaina – ji ne visada atspindi tikrąją kokybę.

Patyrusios šeimininkės pataria saulėgrąžų aliejų pirkti tokiose parduotuvėse, kur buteliai laikomi tamsesnėse lentynose, atokiau nuo tiesioginių šviesos šaltinių. Bet kokia stipri šviesa spartina aliejaus oksidaciją, keičia jo cheminę sudėtį ir mažina naudingų medžiagų kiekį. Net ir aukštos kokybės aliejus, laikomas ryškiai apšviestoje vitrinose, gali greičiau sugesti ir prarasti vertingas savybes.

Teisingai pasirinktas ir tinkamai laikomas saulėgrąžų aliejus ne tik pagerins patiekalų skonį, bet ir leis išvengti nereikalingų priedų bei sumažinti kenksmingų oksidacijos produktų kiekį maiste.