Category: Uncategorized

Daugeliui žmonių, siekiančių sumažinti svorį, didžiausias iššūkis – noras užkandžiauti tarp pagrindinių valgymų. Kad šį įprotį būtų lengviau suvaldyti, verta laikytis kelių paprastų taisyklių.

Pirmiausia svarbu valgyti visaverčius, sotumo suteikiančius patiekalus. Dažniausiai rekomenduojama rinktis tris didesnius valgymus per dieną arba keturis–penkis mažesnius – pagal individualius poreikius. Patiekalai turėtų būti turtingi baltymų ir skaidulų, nes būtent šios medžiagos padeda ilgiau jaustis sotiems.

Taip pat naudinga išgerti apie 2 litrus skysčių per dieną. Be vandens, tinka nesaldintos vaisių ar žolelių arbatos, taip pat kava. Į šiuos gėrimus galima įdėti prieskonių – pavyzdžiui, muskato riešuto, kuriam priskiriamas apetito mažinantis poveikis.

Muskato riešutas siejamas su įvairiomis organizmą palaikančiomis savybėmis. Teigiama, kad jis gali padėti virškinimo sistemai, skatinti sklandesnį virškinimą, mažinti diskomfortą dėl pilvo pūtimo ir dujų kaupimosi. Kai kuriuose šaltiniuose taip pat minima, kad šis prieskonis gali prisidėti prie organizmo „apsivalymo“ procesų ir padėti palaikyti atsparumą infekcijoms dėl antibakterinių savybių.

Šio prieskonio sudėtyje yra eterinių aliejų, tarp jų – miristicino ir eugenolio. Jiems priskiriamas priešuždegiminis ir skausmą mažinantis poveikis, todėl muskato riešutas neretai minimas kaip papildoma priemonė žmonėms, susiduriantiems su sąnarių uždegimais. Taip pat teigiama, kad jis gali veikti raminamai: vartojamas vakare, gali palengvinti užmigimą ir teigiamai paveikti miego kokybę.

Kava su muskato riešutu dažnai įvardijama kaip pasirinkimas tiems, kurie nori mažinti svorį. Teigiama, kad ji gali slopinti apetitą ir prisidėti prie medžiagų apykaitos suaktyvinimo. Be to, minimas palankus poveikis kraujotakos sistemai – galimai padeda palaikyti normalų cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje, turi antiaterosklerotinį poveikį.

Šis gėrimas siejamas ir su nervų sistemos palaikymu. Teigiama, kad jis gali padėti darbingumui, atminčiai ir koncentracijai, todėl gali būti naudingas mokantis ar dirbant. Kavai taip pat priskiriamas galimas apsauginis poveikis nuo neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio ar Parkinsono, bei nuotaiką gerinančios savybės.

Vis dėlto su muskato riešutu persistengti nereikėtų – dažniausiai pabrėžiama, kad per dieną pakanka vieno mažo žiupsnelio. Muskato riešute esantis miristicinas didesnėmis dozėmis gali sukelti nepageidaujamą poveikį, įskaitant haliucinacijas. Didesnių kiekių taip pat nerekomenduojama vartoti nėščiosioms ir žmonėms, turintiems maisto alergijų.

Paruošti kavą su muskato riešutu paprasta. Užplikykite mėgstamą juodą kavą (geriausia – iš šviežiai maltų pupelių), o į karštą gėrimą įberkite žiupsnelį šviežiai tarkuoto muskato riešuto. Jei norite, galite įpilti plaktos pieno putos arba augalinio gėrimo.

Saldinantiems tiks cukrus, o ribojantiems kalorijas – eritritolis ar ksilitolis. Taip pat gali tikti arbatinis šaukštelis medaus. Muskato riešutas dera su kitais šildančiais prieskoniais – kardamonu, cinamonu ar maltais gvazdikėliais.

Raudonėlis – vienas populiariausių prieskonių, dažnai naudojamas makaronams ar picai gardinti. Tačiau ne visi žino, kad ši žolelė savyje slepia nemažai vertingų maistinių medžiagų.

Raudonėlis – tai liaudiškas paprastosios raudonėlės (dar vadinamos laukiniu mairūnu) pavadinimas. Šis augalas paplitęs Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje, o šiandien ypač mėgstamas Viduržemio jūros regiono virtuvėje. Be išraiškingo aromato, raudonėlis vertinamas ir dėl savo savybių.

Liaudies medicinoje raudonėlis jau seniai naudojamas virškinimui gerinti, o kai kuriais atvejais – ir kaip natūrali priemonė nemaloniems pojūčiams slopinti. Tarp jo maistinių medžiagų dažniausiai minimi vitaminai A, C, E ir K, taip pat kalis, maistinės skaidulos bei antioksidantai.

Tokia sudėtis lemia, kad tiek pats prieskonis, tiek iš jo gaminamas aliejus pirmiausia palaiko virškinimo sistemos veiklą. Teigiama, jog jis gali skatinti seilių, tulžies ir skrandžio sulčių išsiskyrimą, todėl virškinimo procesai vyksta sklandžiau. Be to, raudonėlis siejamas su žarnyno veiklos reguliavimu ir kepenų būklės palaikymu. Antioksidacinės savybės taip pat siejamos su organizmo apsauga nuo žalingų procesų ir senėjimo lėtinimu.

Raudonėlis neretai minimas ir kaip priemonė, galinti prisidėti prie imuniteto stiprinimo bei viršutinių kvėpavimo takų savijautos gerinimo. Taip pat teigiama, kad jis gali raminti nervų sistemą – pavyzdžiui, padėti lengviau užmigti ar geriau susikaupti.

Vienas iš populiarių raudonėlio panaudojimo būdų – naminį aliejų pasigaminti patiems. Jis dažniausiai naudojamas inhaliacijoms arba vartojamas tik praskiedus vandeniu. Toks aliejus neretai pasirenkamas peršalus, kai vargina užgulta nosis ar sinusų diskomfortas. Taip pat jis kartais vartojamas profilaktiškai, siekiant palaikyti imunitetą. Teigiama, kad gali praversti ir apsinuodijus maistu – padėti virškinimui, palaikyti kepenų ir žarnyno veiklą.

Kaip pasigaminti raudonėlio aliejų namuose?
Įsigykite šviežios paprastosios raudonėlės – recepte galima naudoti lapus, stiebus ir žiedus – bei pasirinktą aliejų (rapsų, linų sėmenų ar saulėgrąžų). Į švarų stiklainį sudėkite nuplautą ir gerai nusausintą raudonėlį, tada užpilkite aliejumi. Stiklainį įstatykite į puodą su vandeniu ir užvirinkite. Kai vanduo užvirs, išjunkite kaitrą, tačiau stiklainį palikite vandenyje dar apie 10 minučių.

Tuomet raudonėlio aliejų laikykite saulėtoje vietoje mažiausiai 2 savaites. Kartkartėmis sukratykite, kad ingredientai geriau susimaišytų. Pasibaigus šiam laikui, aliejų nukoškite į stiklines talpas ir laikykite vėsioje, tamsioje vietoje.

Raudonėlis dažniausiai siejamas su Viduržemio jūros regiono patiekalais, tokiais kaip pica ar lazanija, tačiau jis puikiai tinka ir daugeliui kitų patiekalų. Jo galima berti į sriubas (ne tik pomidorų, bet ir cukinijų ar pupelių), naudoti padažams (pavyzdžiui, klasikiniam ragù), dėti į salotų padažus ar mėsos bei žuvies marinatus. Taip pat jis sustiprina vieno puodo patiekalų (pvz., ratatouille), keptų daržovių ar traškių skrebučių skonį.

Stirniena nuo seno užima svarbią vietą Lenkijos kulinarinėje tradicijoje. Dar XIX amžiuje Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ aprašė senoviškas vaišes po medžioklių, kai ant stalų puikuodavosi dideli keptos mėsos kepsniai. Tuo metu žvėriena buvo sezoninė prabanga, dažniausiai pasiekiama dvarų virtuvėse po rudeninių medžioklių. Šiandien stirniena vėl grįžta į madą, tačiau jos įsigyti vis dar nėra paprasta.

Paradoksas tas, kad europinė stirna (Capreolus capreolus) yra vienas gausiausių laukinių kanopinių gyvūnų Lenkijoje ir Vidurio Europoje, bet jos mėsa dažniausiai keliauja į aukštesnės klasės restoranus arba eksportui. Mažmeninė rinka auga lėčiau, nes prekyba daugiausia vyksta per medžiotojų būrelius, žvėrienos supirkimo punktus ir sertifikuotas išpjaustymo įmones. Legaliam platinimui būtina veterinarinė kontrolė – kiekviena skerdena turi būti ištirta laboratorijoje prieš pateikiant ją į rinką.

Stirnienos vartojimo saugumas priklauso nuo dviejų dalykų: mėsos kilmės ir terminio apdorojimo. Valstybinės higienos institucijos pabrėžia, kad veterinarinę patikrą praėjusi mėsa ir tinkamas iškepimas patikimai apsaugo nuo parazitinių infekcijų. Parazitų lervos žūsta, kai temperatūra viršija 70 °C, todėl kepant ar troškinant rizika praktiškai pašalinama. Žmonėms, turintiems hiperurikemiją (padidėjusį šlapimo rūgšties kiekį kraujyje), rekomenduojama saikingai vartoti, nes stirnienoje yra daugiau purinų nei paukštienoje, nors vis tiek mažiau nei daugelyje perdirbtų auginamų raudonųjų mėsų.

Stirnieną geriausia pirkti sertifikuotose specializuotose parduotuvėse, prekybos tinkluose, turinčiuose žvėrienos linijas, taip pat urėdijose, kurios siūlo tiesioginę skerdenų prekybą po veterinarinių tyrimų.

Susidomėjimas žvėriena Lenkijoje auga, tačiau skaičiai rodo didelį neišnaudotą potencialą. 2024 m. atliktas „InfoWet“ kartu su „Ariadna“ tyrimas parodė, kad reguliariai laukinių gyvūnų mėsą vartoja tik 2 proc. lenkų, o beveik trečdalis jos nėra ragavę nė karto. Dažniausiai įvardijamos kliūtys – kaina ir ribotas prieinamumas mažmeninėje prekyboje. Stirnienos kainos prasideda maždaug nuo 11–14 eurų už kilogramą troškiniui skirtos mėsos, kumpis paprastai kainuoja apie 14–25 eurus už kilogramą, o nugarinė ar išpjova gali siekti 35–44 eurus už kilogramą.

Vertinant mitybos požiūriu, stirniena išsiskiria palankia maistine sudėtimi. 100 g šios mėsos vidutiniškai turi 100–120 kcal, apie 22–24 g visaverčių baltymų ir tik 1,5–3 proc. riebalų. Didelė nepakeičiamųjų aminorūgščių koncentracija padeda raumenų atsistatymui, fermentų ir hormonų gamybai. Stirnienoje gausu B grupės vitaminų (ypač vitamino B12), taip pat cinko, fosforo ir magnio.

Vienas didžiausių stirnienos pranašumų – hemine geležis. Ši geležies forma randama tik gyvūninės kilmės audiniuose ir plonajame žarnyne pasisavinama gerokai efektyviau – iki 20–30 proc., kai augalinės kilmės neheminė geležis paprastai pasisavinama tik keliais procentais. 100 g stirnienos gali suteikti apie 3–5 mg geležies – dažnai daugiau nei įprasta jautienos porcija. 2021 m. paskelbti Siedlcų gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkų tyrimai taip pat patvirtino didelį baltymų kiekį, mažą riebalų dalį ir palankų riebalų rūgščių profilį.

Dar įdomesnes išvadas pateikia 2025 m. žurnale „Acta Veterinaria-Beograd“ paskelbta publikacija, kurioje lyginta trijų elninių šeimos gyvūnų mėsa pagal mineralinę sudėtį ir lipidų profilį. Tyrėjai nustatė, kad stirniena pasižymėjo aukščiausiu maistinės vertės indeksu ir palankiausiu nesočiųjų bei sočiųjų riebalų rūgščių santykiu. Taip pat fiksuotas didesnis fosforo, magnio ir natrio kiekis, palyginti su elniena ar danieliena. Toks mineralų derinys svarbus nervų sistemai ir elektrolitų pusiausvyrai, o didesnė omega-3 riebalų rūgščių dalis siejama su širdies bei smegenų funkcijos palaikymu ir mažesniais uždegiminiais procesais.

Pastaraisiais metais Vidurio Europos maisto technologijų centruose atliktos biocheminės analizės rodo, kad laukinių atrajotojų mėsoje gali būti daugiau karnozino ir kofermento Q10. Karnozinas veikia kaip natūralus antioksidantas, o kofermentas Q10 prisideda prie mitochondrijų veiklos, reikalingos energijos gamybai raumenų ir nervų ląstelėse. Dėl to stirniena dažnai siejama su geresne fizine ištverme ir kraujotakos sistemos palaikymu.

Natūrali šių gyvūnų mityba – augalų ūgliai, žolės, miško uogos ir grybai – lemia švelnų, kiek žolelių primenantį skonio profilį ir, palyginti su intensyviai auginamų gyvūnų mėsa, didesnę mikroelementų įvairovę.

Nors stirniena laikoma reiklesne mėsa, tinkamas paruošimas leidžia išsaugoti sultingumą ir atskleisti skonį. Svarbiausias etapas – marinavimas, nes laukinių atrajotojų raumenų skaidulos yra tankesnės, o vidinių riebalų mažiau. Rūgštesnė marinato terpė (pavyzdžiui, su raudonu vynu, vyno actu ar citrusinių vaisių sultimis) padeda suminkštinti mėsą, o geriausi rezultatai pasiekiami marinuojant mažiausiai 24 valandas, o didesnius gabalus – net kelias dienas.

Prieskoniai stirnienos aromatui svarbūs ne mažiau nei paruošimo technika. Kadagio uogos, kalendra, peletrūnas ar garstyčios suteikia miško ir švelniai prieskonines natas, o česnakas, apelsino žievelė, gvazdikėliai ir nedidelis kiekis rudojo cukraus subalansuoja intensyvumą ir suteikia gylio.

Geriausią rezultatą dažniausiai duoda lėtas kepimas arba ilgas troškinimas. 80–100 °C temperatūra leidžia išlaikyti raumenų skaidulų vientisumą ir sumažina sulčių praradimą, todėl mėsa išlieka minkšta net po kelių valandų. Stirnos kumpį verta trumpai apkepinti didelėje kaitroje, o vėliau kelias valandas kepti ar troškinti kartu su svogūnais, raugintais kopūstais ir džiovintais grybais. Ilgai troškinant jungiamasis audinys pamažu virsta želatina, todėl tekstūra tampa švelni ir „aksominė“. Troškinys po kelių dienų marinavimo pilną aromatą pasiekia po 2–3 valandų lėto troškinimo.

Stirnienos skonis keičiasi ir sezoniškai – priklausomai nuo gyvūno mitybos. Pavasarį dominuoja gaivios, žolelių natos, vasarą atsiranda subtilus saldumas dėl uogų, o rudenį aromatas tampa gilesnis ir sakų primenantis. Dėl to ši mėsa ypač dera su saldžiarūgščiais priedais, pavyzdžiui, spanguolėmis, mėlynėmis ar avietėmis – kontrastas sustiprina skonį ir padeda išlaikyti patiekalo švelnumą.

Pavadinimas „garam masala“ kilęs iš hindi kalbos: „garam“ reiškia „karštas“ arba „šildantis“, o „masala“ – prieskonių mišinį. Šio aromatingo derinio ištakos siekia senovę, kai prieskoniai buvo naudojami ne tik virtuvėje, bet ir ajurvedoje bei religiniuose ritualuose. Indija, buvusi svarbių prekybos kelių sankirtoje, traukė keliautojus ir pirklius, todėl kartu su prekėmis keliavo ir receptai bei kulinarinės technikos. Ilgainiui „garam masala“ tapo neatsiejama virtuvės dalimi, ypač šiaurinėje Indijoje, o šiandien ją galima rasti visame pasaulyje.

Į „garam masala“ sudėtį dažniausiai įeina keli ingredientai: kuminas, kardamonas, gvazdikėliai, cinamonas, kalendra, muskato riešutas, juodieji pipirai ir lauro lapai. Priklausomai nuo Indijos regiono bei šeimos tradicijų, proporcijos ir sudėtis gali šiek tiek skirtis – būtent tai ir suteikia mišiniui savitą charakterį. Šis prieskonių derinys vertinamas ir dėl galimai palankaus poveikio virškinimui bei medžiagų apykaitos funkcijoms.

Dažnai prieskoniai prieš malant lengvai paskrudinami, kad atsiskleistų stipresnis aromatas. „Garam masala“ skonis paprastai apibūdinamas kaip saldžiai aštrių, kiek karstelėjusių ir žemiškų natų derinys: jis suteikia patiekalams gylio, tačiau neturėtų užgožti kitų skonių.

„Garam masala“ yra vienas pagrindinių prieskonių daugelyje indiškų patiekalų – ypač kario bei įvairiuose troškiniuose. Intensyvus aromatas tinka daržovių, mėsos ir žuvies patiekalams, o įmaišius prieskonius gaminimo pabaigoje lengviau išsaugoti ryškų kvapą. Šis mišinys puikiai tinka ir sriuboms, pavyzdžiui, lęšių troškiniui ar moliūgų sriubai, kai norisi įprastą skonį praturtinti sudėtingesnėmis natomis.

Dar viena populiari naudojimo kryptis – ryžių patiekalai, tokie kaip birjanis ar plovas, kuriuose prieskonių mišinys neretai tampa visos skonio kompozicijos pagrindu. Taip pat jis tinka marinatams: sumaišytas su jogurtu ir česnaku gali tapti sodriu pagrindu mėsai, žuviai ar tofu. „Garam masala“ dera ir su keptomis daržovėmis – batatais, morkomis, žiediniais kopūstais – o padažams bei užtepėlėms suteikia egzotiškesnį akcentą.

Kava su „garam masala“ – neįprastas, bet vis labiau populiarėjantis derinys, sujungiantis intensyvų kavos skonį su indiško prieskonių mišinio aromatais. Toks gėrimas įgauna ryškesnį, šildantį charakterį, o cinamono, kardamono, gvazdikėlių, kumino ir pipirų natos suteikia kavai gilesnį prieskonių atspalvį.

Tokios kavos paruošimas nėra sudėtingas, tačiau svarbu nepadauginti prieskonių, kad jie neužgožtų pačios kavos skonio.

Kalbant apie galimą naudą, teigiama, kad kardamonas ir cinamonas gali palankiai veikti medžiagų apykaitą bei prisidėti prie cukraus kiekio kraujyje reguliavimo, o tai aktualu žmonėms, susiduriantiems su atsparumu insulinui. Kuminas ir juodieji pipirai siejami su priešuždegiminėmis bei antioksidacinėmis savybėmis, o gvazdikėliai gali prisidėti prie imuninės sistemos palaikymo.

Derinant šiuos prieskonius su kava, kuri pati yra antioksidantų šaltinis ir tonizuoja organizmą, gėrimas gali padėti susikaupti ir suteikti daugiau energijos. Taip pat manoma, kad kava ir „garam masala“ ingredientai kartu gali prisidėti prie medžiagų apykaitos suaktyvėjimo, todėl toks derinys kartais minimas ir kaip potencialiai galintis padėti metant svorį. Vis dėlto tai turėtų būti tik subalansuotos mitybos ir aktyvaus gyvenimo būdo dalis.

Kivis dažniausiai siejamas su didele vitamino C gausa, tačiau verta prisiminti ir dar vieną svarbų privalumą – tai puikus maistinių skaidulų šaltinis. Jei norite pasirūpinti žarnynu, šis vaisius gali tapti nuolatine jūsų raciono dalimi. Toliau – kiek kivių per dieną rekomenduojama suvalgyti, kad poveikis sveikatai būtų didžiausias.

Valgydami kivį taip pat papildote organizmo vitamino C atsargas – jo šiame vaisiuje neretai būna daugiau nei citrinose, apelsinuose ar obuoliuose. Šis vitaminas svarbus ne tik imunitetui: jis veikia kaip natūralus antioksidantas, padedantis neutralizuoti laisvųjų radikalų poveikį. Be to, vitaminas C dalyvauja kolageno sintezėje ir prisideda prie geresnio geležies pasisavinimo.

Mokslininkai iš „University of Cambridge“ tyrė, kaip kivių vartojimas gali veikti savijautą. Tyrimo rezultatai paskelbti leidinyje „British Journal of Nutrition“. Tyrime dalyvavo 155 žmonės, kuriems nustatytas mažas vitamino C kiekis. Jie buvo suskirstyti į tris grupes: viena kasdien vartojo vitamino C papildą (250 mg per dieną), kita kasdien suvalgydavo po du kivius, o trečioji gavo placebo. Eksperimentas truko aštuonias savaites, o dalyviai reguliariai vertino savo nuotaiką, fizinį aktyvumą ir miego kokybę. Didžiausias bendros savijautos pagerėjimas fiksuotas būtent kivius valgiusioje grupėje.

Kiviuose yra ir kitų organizmui svarbių medžiagų. Juose randama B grupės vitaminų, kurie prisideda prie normalios nervų sistemos veiklos, raumenų funkcijos, kraujotakos sistemos būklės ir medžiagų apykaitos procesų. Vitaminas E siejamas su antioksidaciniu poveikiu ir odos būklės palaikymu, o vitaminas K svarbus kaulų sistemai ir normaliai kraujo krešėjimo funkcijai. Kiviuose taip pat yra kalio, padedančio palaikyti normalų kraujospūdį.

Šis vaisius laikomas nekaloringu: 100 g kivių yra apie 60 kcal. Be to, kivis pasižymi žemu glikemijos indeksu, todėl gali būti tinkamas pasirinkimas tiems, kurie siekia mažinti svorį ar kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Taip pat teigiama, kad reguliariai vartojami kiviai gali prisidėti prie palankesnių kraujo lipidų rodiklių ir širdies bei kraujagyslių sistemos būklės. Kiviams neretai priskiriamas ir teigiamas poveikis miego kokybei.

Viena svarbiausių kivių savybių – didelis skaidulų kiekis, kuris padeda virškinimui ir žarnyno veiklai. Skaidulos gali prisidėti prie mažesnio pilvo pūtimo ar dujų kaupimosi. Kiviuose esantis fermentas aktinidinas padeda skaidyti baltymus, todėl kai kuriems žmonėms gali sumažėti sunkumo pojūtis po valgio. Be to, kivis laikomas palankiu žarnyno mikroflorai, o tai gali atsispindėti ne tik geresnėje virškinimo sistemos būklėje, bet ir imunitete bei odos kondicijoje.

Ne visi žino, kad kivį galima valgyti kartu su žievele. Ji taip pat turi skaidulų, vitaminų ir antioksidantų, tik prieš valgant vaisių reikėtų labai gerai nuplauti ir nušveisti.

Norint pajusti teigiamą poveikį, svarbi reguliarumo taisyklė. Dažniausiai rekomenduojama suvalgyti 1–2 kivius per dieną. Vis dėlto kai kuriems žmonėms kivis gali sukelti alergines reakcijas, o sergant tam tikromis skrandžio ar žarnyno ligomis šis vaisius gali būti netinkamas.

Kivį patogu valgyti kaip sveiką užkandį arba įtraukti į įvairius patiekalus. Jis tinka kokteiliams ir glotnučiams, vaisių salotoms, puikiai dera su braškėmis, avietėmis ir špinatais. Kivis gali būti naudojamas ir nesaldžiose salotose, suteikdamas patiekalams gaivumo.

Krapai ant jaunų bulvių ar šaltibarščių – daugeliui neatsiejama pavasarinio pietų stalo dalis. Ši žolelė puikiai tinka ir padažams, sriuboms, suteikia ryškesnį skonį mėsai ar žuviai. Tačiau neretai iškyla problema: nusipirkti krapai šaldytuve ima vysti jau po kelių valandų.

Daugelis, grįžę iš parduotuvės, žoleles tiesiog įdeda į šaldytuvą. Vis dėlto taip elgtis nereikėtų. Pirmiausia krapus būtina kruopščiai nuplauti po vėsiu, tekančiu vandeniu. Per šiltas vanduo gali paspartinti vystimą.

Tokiu būdu paruošti krapai bus ne tik tinkami laikyti, bet ir vėliau sutaupysite laiko gamindami – žolelės iš karto bus paruoštos naudojimui.

Kad krapai šviežumą išlaikytų gerokai ilgiau, galima pasitelkti paprastą popierinio rankšluosčio metodą. Jis tinka ir kitoms žolelėms, pavyzdžiui, petražolėms.

Nuplautą krapų ryšulėlį apvyniokite 2–3 popierinio rankšluosčio lapeliais ir juos lengvai sudrėkinkite. Tuomet viską dar kartą apvyniokite maistine plėvele, prireikus pritvirtinkite gumyte, ir padėkite į šaldytuvą. Taip krapai ilgiau išlaikys aromatą, o jų nereikės šaldyti.

Kitas būdas, padedantis išvengti šaldymo, – laikymas stiklainyje. Prieš naudojant indą jį reikia gerai išplauti ir iškaitinti (išplauti ir nuplikyti karštu vandeniu).

Tuomet krapų ryšulėlį perpjaukite per pusę, sudėkite į stiklainį, sandariai užsukite ir laikykite šaldytuve. Taip laikomos žolelės gali išlikti šviežios net kelias savaites. Norint dar labiau prailginti laikymo laiką, į stiklainį galima įberti šiek tiek valgomosios druskos, tačiau tai nėra būtina.

Šio sezamų skanėsto šaknys siekia senovę. Šiandien jis dažniausiai siejamas su Turkija ir Balkanų regionu, tačiau sovietmečiu buvo ne mažiau populiarus ir geidžiamas. Dabar chałvą galima rasti beveik kiekviename prekybos centre, bet daugelyje parduotuvinių variantų yra nemažai cukraus. Todėl vis daugiau žmonių renkasi ją pasigaminti patys namuose.

Sovietmečiu parduotuvių lentynose trūko daugelio produktų, o saldumynai buvo ypač sunkiai prieinami. Dėl to chałva neretai tapdavo tikru prabangos simboliu – ją pirkdavo šventėms, ypatingoms progoms arba dovanoms. Trapios, šiek tiek pluoštinės tekstūros ir intensyvaus sezamų skonio skanėstas daugeliui atrodė tarsi egzotiškas, kasdienybėje retai pasitaikantis malonumas.

Ne vienam jos kvapas ir skonis iki šiol sukelia vaikystės ar jaunystės prisiminimus. Parduotuvėse dažniausiai buvo galima rasti dviejų rūšių chałvą – klasikinę ir šokoladinę.

Be skonio, chałva turi ir maistinės vertės. Joje yra vertingų nesočiųjų riebalų rūgščių iš sezamų sėklų, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos palaikymu bei gali prisidėti prie „blogojo“ cholesterolio mažinimo.

Sezamų sėklos taip pat gausios kalcio, geležies ir magnio – mineralų, svarbių kaulams ir dantims, nervų sistemai bei kraujodarai. Jose yra ir antioksidantų, kurie padeda mažinti laisvųjų radikalų poveikį ir lėtinti ląstelių senėjimo procesus. Be to, sezamas gali turėti antibakterinių savybių ir teigiamai veikti odos, plaukų bei nagų būklę.

Vis dėlto šis skanėstas yra kaloringas – 100 gramų chałvos gali turėti apie 500 kcal. Kita vertus, joje yra nemažai skaidulų, todėl nedidelė porcija gali suteikti sotumo ir palaikyti žarnyno veiklą. Tačiau laikantis svorį mažinančios mitybos verta kontroliuoti suvalgomą kiekį.

Į naminę chałvą galima dėti medaus, kuris pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, dažnai vertinamas dėl natūralios energijos suteikimo ir gali papildyti racioną tam tikromis maistinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, kaliu ar geležimi.

Pasigaminus chałvą namuose, galima geriau kontroliuoti sudėtį ir saldumą, todėl ji gali būti paprastesnė ir „švaresnės“ sudėties.

Kaip pasigaminti naminę chałvą:

Sezamo sėklas suberkite į sausą keptuvę ir kaitinkite apie 3 minutes ant didesnės ugnies, kol jos lengvai parus. Nuolat maišykite, kad neprisviltų – sėklos neturėtų per daug patamsėti, nes gali atsirasti kartumas. Tuomet suberkite jas į lėkštę ir palikite atvėsti.

Atvėsusias sėklas porcijomis sutrinkite trintuvu, kol susidarys lygi, šiek tiek aliejinga masė. Įdėkite 25 g pistacijų ir trumpai sutrinkite, o likusias pistacijas įmaišykite stambesnes. Masę sujunkite su medumi ir gerai išmaišykite.

Paruoštą masę sukrėskite į silikoninę formą arba į keksinę formą, išklotą kepimo popieriumi, ir tvirtai suspauskite. Dėkite į šaldytuvą, geriausia per naktį. Po to chałvą galėsite pjaustyti ir valgyti.

Silkė jau daugelį metų užima svarbią vietą lietuviškoje virtuvėje – ją dažnai ruošiame per šventes, šeimos susibūrimus ar vaišes su draugais. Vis dėlto nemaža dalis žmonių renkasi pirkti jau paruoštą produktą, bijodami, kad namuose pagaminta silkė bus per sūri. Iš tiesų šią žuvį nesunku paruošti patiems, o perteklinį sūrumą galima sumažinti keliomis paprastomis gudrybėmis.

Svarbiausias etapas – tinkamas mirkymas vandenyje arba piene, kuris pamažu „ištraukia“ druską iš žuvies mėsos. Ne mažiau reikšmingas ir vėlesnis marinavimas: jis suteikia subalansuotą skonį, todėl tinkamai paruošta silkė nebūna nei prėska, nei pernelyg sūri.

Silkė dažnai būna intensyviai sūri ne dėl to, kad gyvena jūroje, o dėl konservavimo būdo. Sūdymas prailgina žuvies galiojimo laiką – druska slopina bakterijų dauginimąsi ir padeda produktą išlaikyti ilgiau.

Dažniausiai silkė laikoma sūryme arba apibarstoma druska. Dėl to druska giliai įsigeria į mėsą, tad paprastas nuplovimas po vandeniu nepadeda. Tokiu atveju būtinas pakankamai ilgas mirkymas skystyje: kuo silkė sūresnė, tuo ilgiau ji turėtų mirkti.

Pats paprasčiausias ir dažniausiai taikomas būdas – silkių filečių mirkymas šaltame vandenyje. Filečius panardinkite į indą, laikykite šaldytuve ir kas kurį laiką pakeiskite vandenį. Mirkymo trukmė priklauso nuo sūrumo ir gali trukti nuo kelių iki keliolikos valandų.

Kitas populiarus variantas – mirkymas piene. Pienas ne tik padeda sumažinti sūrumą, bet ir sušvelnina specifinį žuvies kvapą, o mėsa tampa švelnesnė. Tai ypač patogu tiems, kurie nemėgsta intensyvaus žuvies aromato. Taip pat galima mirkyti vandenyje su pienu arba piene, praskiestame vandeniu.

Baigus mirkyti, silkę svarbu kruopščiai nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Tik tada ji paruošta marinavimui ir derinimui su priedais. Šis žingsnis svarbus, nes sausi filečiai geriau sugeria prieskonių, acto, padažų ir aliejaus aromatus.

Tradicinis silkių marinavimas dažniausiai remiasi paprastais ingredientais, kurie išryškina žuvies skonį, o ne jį užgožia. Klasikiniam marinatui dažnai naudojami svogūnai, aliejus, lauro lapai, kvapieji pipirai ir juodieji pipirai. Neretas įpila ir šlakelį acto arba įspaudžia citrinos sulčių, kad marinatas įgautų lengvą rūgštelę.

Marinuotą silkę geriausia patiekti po kelių valandų, o dar geriau – palaikius šaldytuve per naktį. Tuomet filečiai prisigeria marinato ir tampa ryškesnio skonio. Vis dėlto persistengti nereikėtų: pernelyg ilgas marinavimas gali neigiamai paveikti mėsos tekstūrą.

Tinkamai paruošta silkė neturėtų būti pernelyg sūri. Ji turi išlikti tvirta, elastinga ir aromatinga – tuomet skaniai dera net su paprasta duona. Taip pat ją galima patiekti su bulvėmis, rūgščia grietine ar pagardais, pavyzdžiui, obuoliais ar garstyčiomis.

Bulvės yra puikus angliavandenių šaltinis, jose gausu maistinių skaidulų, be to, jos lengvai virškinamos. Šiose daržovėse taip pat randama vitaminų A, B grupės ir C, taip pat nemažai mineralinių medžiagų: kalio, fosforo, jodo, cinko, magnio, vario ir mangano.

Bulvių valgymas gali padėti palaikyti normalų kraujospūdį ir teigiamai veikti virškinimo sistemą. Vienas geriausių pasirinkimų – virtos bulvės: jos ilgam suteikia sotumo, o kartu yra ir mažai kaloringos – 100 g virtų bulvių yra apie 70 kcal.

Jei vis dar manote, kad verdant bulves būtina berti druską, verta žinoti, jog tai nėra privaloma. Norint sumažinti druskos kiekį mityboje, ją galima pakeisti prieskoniais ir žolelėmis – taip bulvės įgaus išraiškingesnį aromatą ir bus įdomesnio skonio.

Vietoj druskos į verdantį vandenį galima įmesti porą lauro lapų ir kelis juodųjų pipirų žirnelius. Taip pat tinka įvairūs žolelių deriniai: ožragė, kmynai, estragonas, rozmarinas, raudonėlis, čiobrelis, šalavijas ar česnakūnas. Prie virtų bulvių puikiai dera ir šviežios žolelės, pavyzdžiui, krapai, petražolės ar salierlapiai.

Prieskoniais ar žolelėmis bulves galite pagardinti ir jau lėkštėje. Pabarstykite saldžiąja paprika, džiovintu česnaku ar svogūnais, o taip pat šviežiais krapais, laiškiniais česnakais arba petražolėmis.

Norint, kad bulvės išvirtų greičiau, nuskustas jas verta supjaustyti mažesniais gabaliukais – taip jos greičiau suminkštės. Taip pat galima ne laukti, kol vanduo užvirs, o iš karto užpilti bulves verdančiu vandeniu iš virdulio. Dar vienas paprastas triukas – į verdantį vandenį įdėti truputį sviesto: pakanka vieno arbatinio šaukštelio.

Anksčiau peršalus dažniausiai buvo griebiamasi paprastų, namuose lengvai prieinamų priemonių. Ne paslaptis, kad vaisiuose ir daržovėse gausu sveikatai naudingų medžiagų, padedančių organizmui, kai imunitetas nusilpęs. Šįkart verta atidžiau pažvelgti į česnako ir spanguolių savybes – iš jų galima paruošti mikstūrą energijai ir atsparumui stiprinti.

Natūralūs ingredientai, tokie kaip česnakas, spanguolės ir medus, gali veiksmingai paremti organizmą, padėti apsisaugoti nuo peršalimo bei gripo, o kartu – suteikti daugiau energijos kasdienai.

Česnakas neretai vadinamas natūraliu antibiotiku. Jame esantis junginys alicinas pasižymi antibakteriniu, antivirusiniu ir priešgrybeliniu poveikiu. Reguliarus česnako vartojimas gali padėti stiprinti imunitetą, o peršalus – prisidėti prie organizmo kovos su infekcija. Taip pat jis gali padėti atkimšti kvėpavimo takus ir mažinti karščiavimą. Be to, česnakas dažnai siejamas su nauda širdies ir kraujagyslių sistemai: gali padėti stabilizuoti cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje, jam priskiriamos ir antitrombozinės savybės.

Spanguolės taip pat žinomos dėl bakterijas slopinančio poveikio. Jos vertinamos ne tik peršalimo metu – spanguolių vaisiai dažnai įtraukiami į priemones, skirtas šlapimo takų infekcijoms, ypač šlapimo pūslės uždegimui. Spanguolės gali būti naudingos ir žarnynui, nes jose yra maistinių skaidulų. Taip pat teigiama, kad jos gali palankiai veikti kepenų ir inkstų veiklą, prisidėti prie kraujotakos sistemos stiprinimo, padėti palaikyti normalų kraujospūdį, mažinti cukraus ir cholesterolio kiekį, o kartu – rūpintis akių sveikata.

Medus, įmaišytas į mikstūrą, taip pat pasižymi bakterijas slopinančiomis savybėmis, dažnai laikomas širdžiai palankiu pasirinkimu. Jis gali švelninti sudirgimą ir padėti virškinimo sistemai.

Imunitetą stiprinančiai, energizuojančiai mikstūrai paruošti reikės spanguolių, česnako ir medaus.

Gaminimas paprastas: nuplautas ir nusausintas spanguoles sutrinkite trintuvu kartu su nuluptu česnaku ir medumi, kol masė taps vientisa. Gautą mišinį sudėkite į švarų, iškaitintą stiklainį, sandariai užsukite ir laikykite šaldytuve.

Kaip vartoti spanguolių ir česnako mikstūrą? Jei ją naudojate kaip maisto raciono papildymą, rekomenduojama suvalgyti po vieną šaukštą per dieną. Peršalimo metu galima vartoti iki trijų kartų per dieną, taip pat po vieną šaukštą.

Nors mikstūra laikoma naudinga, ji turi ir galimų kontraindikacijų. Dėl žalio česnako ji gali netikti žmonėms, turintiems skrandžio negalavimų. Taip pat dėl didesnės oksalatų koncentracijos ji nerekomenduojama sergant inkstų akmenlige. Kontraindikacijomis gali būti laikomos ir tokios būklės kaip osteoporozė ar trombozė.