CP v2

Category: Uncategorized

  • Ne tik vanduo: paprastas būdas nuplauti braškes, kad liktų mažiau pesticidų ir bakterijų

    Ankstyvos braškės pirkėjus vilioja kvapu ir kaina, tačiau būtent šiuo sezonu dažniau kyla klausimų dėl cheminių likučių ir higienos. Specialistai pabrėžia, kad riziką lemia ne vien tai, kuo uogos buvo purkštos, bet ir kaip jos buvo laistomos, skintos, laikytos bei vežtos.

    Uogose gali būti aptinkama nitratų, kurie gamtoje susidaro dirvožemyje ir vandenyje, o jų kiekį gali padidinti intensyvus tręšimas azoto trąšomis. Vis dėlto didesnį susirūpinimą dažniausiai kelia pesticidų likučiai, nes braškių paviršius nelygus, o sėklytės ir įdubimai sudaro sąlygas likučiams bei nešvarumams užsilaikyti.

    Ne mažiau svarbu ir mikrobiologinė tarša. Apsinuodijimai braškėmis dažnai siejami ne su nitratais, o su bakterijomis, kurios gali patekti per užterštą vandenį, dirvą, rankas, tarą ar netinkamas laikymo sąlygas, ypač kai uogos ilgai būna šiltai.

    Kaip plauti, kad būtų saugiau?

    Vien tik nuplovimas po čiaupu ne visada pašalina dalį paviršiuje esančių likučių, todėl galima taikyti mirkymą sodos tirpale. Rekomenduojama braškes 10–15 minučių pamirkyti vandenyje su soda, pavyzdžiui, apie 1 arbatinį šaukštelį sodos į maždaug 500 mililitrų vandens.

    Svarbi detalė – prieš mirkymą geriau nenuskinti žaliosios dalies, nes taip uoga mažiau prisigeria vandens ir nepraranda skonio. Po mirkymo braškes būtina gerai nuplauti po tekančiu vandeniu ir leisti nusivarvėti.

    Taip pat patariama iš karto išrūšiuoti uogas ir atmesti tas, kurios turi pelėsio, yra labai suminkštėjusios ar turi įtartiną kvapą. Net viena sugedusi uoga gali greitai sugadinti likusias, nes pelėsis plinta itin sparčiai.

    Dažniausia klaida – nuplauti per anksti

    Jei braškes planuojate laikyti šaldytuve, jų geriau neplauti iš karto po pirkimo. Drėgmė ant paviršiaus pagreitina pelėsio atsiradimą, todėl plauti verta tik prieš valgant arba prieš pat gaminant.

    Laikymui tinka indas ar dubuo, kurio dugną galima iškloti popieriniu rankšluosčiu, kad sugertų perteklinę drėgmę. Indą geriau uždengti ne visiškai sandariai, kad liktų minimali oro cirkuliacija, o uogas suvalgyti per 2–5 dienas, priklausomai nuo jų šviežumo.

    Mažinti riziką padeda ir sezoniškumas: natūraliai prinokusios birželio–liepos braškės neretai būna mažiau intensyviai „skubinamos“ ir geriau atlaiko laikymą. Vis dėlto net ir sezono metu svarbiausia išlieka higiena, tinkamas plovimas ir laikymas.

  • Ši žuvis gali padėti širdžiai ir sąnariams: kuo skiriasi Atlanto ir Baltijos menkė

    Žuvį dažnai įsivaizduojame kaip vienodą pasirinkimą, tačiau menkė menkei nelygi. Parduotuvėse dažniausiai sutinkama Atlanto menkė ir Baltijos menkė, o jų skirtumai susiję ne tik su sugavimo vieta, bet ir su mitybine verte bei tekstūra.

    Baltijos menkė laikoma Atlanto menkės porūšiu ir sugaunama Baltijos jūroje, o Atlanto menkė dažniau atkeliauja iš Šiaurės ar Barenco jūrų regiono. Dėl skirtingų augimo sąlygų ir mitybos gali skirtis filė kokybė, riebumas, tvirtumas ir skonis.

    Atlanto menkė dažnai vertinama dėl didesnio baltymų kiekio ir palankios maistinės sudėties. Maždaug 100 gramų menkės gali turėti apie 20 gramų baltymų ir mažai kalorijų, todėl tai patogus pasirinkimas siekiantiems subalansuotos mitybos.

    Menkėje gausu vitamino D, taip pat randama B grupės vitaminų, mineralų, tokių kaip selenas, fosforas ir kalis. Be to, žuvis yra vienas pagrindinių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių, kurios siejamos su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Reguliarus žuvies vartojimas gali prisidėti prie geresnių lipidų rodiklių ir kraujospūdžio kontrolės, o omega-3 riebalų rūgštys pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Dėl to žuvis dažnai minima kaip naudingas pasirinkimas žmonėms, kurie rūpinasi širdies sveikata ar jaučia sąnarių uždegiminių būklių simptomus.

    Menkė taip pat vertinama dėl poveikio nervų sistemai, nes joje esantys B grupės vitaminai svarbūs normaliai psichologinei funkcijai ir energijos apykaitai. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad geriausią rezultatą duoda ne atskiras produktas, o nuosekliai subalansuota mityba.

    Renkantis menkę svarbu atkreipti dėmesį į ženklinimą, sugavimo rajoną ir produkto būklę, ypač jei žuvis perkama atšaldyta. Taip pat verta prisiminti, kad naudingumą mažina gausus kepimas riebaluose, todėl menkę dažniau rekomenduojama kepti orkaitėje, troškinti ar garinti.

  • Artėja agrastų sezonas: šios sultys siejamos su mažesniu uždegimu, stresu ir širdies rizika

    Agrastai ant krūmų paprastai sunoksta vasaros pradžioje ir dera iki rugpjūčio, todėl tai vienas patogiausių sezoninių vaisių namų atsargoms. Iš jų dažnai spaudžiamos arba verdamos sultys, kurias žmonės renkasi dėl gaivaus skonio ir maistinės vertės.

    100 gramų agrastų yra apie 44 kilokalorijos, o taip pat nemažai skaidulų, todėl jie priskiriami mažiau kaloringiems vaisiams. Agrastuose randama vitamino C, taip pat B grupės vitaminų ir vitamino E, o iš mineralų dažniausiai minimi kalis, magnis, fosforas, geležis.

    Įvairiuose šaltiniuose agrastų sultys siejamos su priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis, nes uogose yra polifenolių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Vis dėlto tai nėra vaistas, todėl aukštai temperatūrai ar blogai savijautai užsitęsus, svarbiausia laikytis gydytojo rekomendacijų, o ne pasikliauti vien gėrimais.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad širdies ir kraujagyslių sveikatai svarbiausia bendras racionas, tačiau vaisių vartojimas dažnai siejamas su mažesne rizika. Agrastų sultys gali būti vienas iš būdų suvartoti daugiau vaisių, tačiau verta nepamiršti, kad sultyse paprastai būna mažiau skaidulų nei valgant pačius vaisius.

    Ruošiant sultis namuose dažnai pasirenkamas paprastas metodas: nuplauti uogas, nuimti kotelius, trumpai pavirti su vandeniu, o suminkštėjusią masę perkošti. Jei gėrimas bus laikomas ilgiau, paprastai taikoma pasterizacija, kad atsargos išsilaikytų iki rudens ar žiemos.

    Saldinant rekomenduojama saikas, nes didelis pridėtinio cukraus kiekis keičia gėrimo maistinį profilį ir didina bendrą suvartojamo cukraus kiekį. Norint švelnesnio skonio, dalis žmonių renkasi maišyti agrastų sultis su vandeniu arba derinti su kitomis uogomis, taip išlaikant rūgštelę, bet sumažinant poreikį saldinti.

    Jei agrastų sulčių įsigyjate parduotuvėje, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir pasirinkti produktus su kuo mažiau priedų. Skirtingų gamintojų gėrimai gali smarkiai skirtis tiek cukraus kiekiu, tiek realiu vaisių procentu, todėl etiketė šiuo atveju pasako daugiau nei reklaminiai pažadai.

  • Šparagai su kumpiu ir sūrio plutele: paprastas pavasario pietų triukas, kurį kartosite

    Pavasarį šparagai dažnam tampa laukiamiausia sezono daržove, tačiau jų laikas trumpas. Dažniausiai šparagų sezonas Europoje trunka nuo balandžio iki birželio pabaigos, todėl verta planuoti patiekalus iš anksto ir pasinaudoti geriausiu skoniu.

    Šparagai vertinami ne tik dėl tekstūros ir švelnaus, riešutinio poskonio, bet ir dėl maistinės vertės. Tai mažai kaloringa daržovė, o 100 gramų šparagų paprastai turi apie 20 kilokalorijų, todėl jie dažnai pasirenkami lengvesnei mitybai.

    Šioje daržovėje gausu skaidulų, kurios prisideda prie sotumo ir padeda palaikyti sklandų virškinimą. Skaidulinės medžiagos siejamos ir su stabilesniu gliukozės bei cholesterolio rodiklių palaikymu, ypač kai mityboje netrūksta daržovių ir ankštinių.

    Šparaguose taip pat yra vitaminų ir mineralų, o jų sudėtyje esantys antioksidantai siejami su apsauga nuo oksidacinio streso. Be to, šparagams neretai priskiriamas švelnus diuretinis poveikis, todėl jie kartais įtraukiami į lengvesnį pavasarinį valgiaraštį.

    Virtuvėje šparagai patogūs tuo, kad nereikalauja sudėtingo paruošimo ir tinka daugeliui technikų. Juos galima trumpai apvirti, kepti keptuvėje, grilinti ar kepti orkaitėje, o vienas populiariausių variantų yra šparagai, apvynioti kumpiu ir užkepti po sūrio sluoksniu.

    Tokiam patiekalui dažniausiai pakanka nuplauti šparagus, prireikus nupjauti sumedėjusius galus, kiekvieną stiebelį apvynioti plona kumpio juostele ir trumpai kepti orkaitėje. Pabaigoje užbarstomas sūris, kad susidarytų traški plutelė, o visas patiekalas išlieka greitas, sotus ir tinkamas tiek pietums, tiek vakarienei.

  • Pietražolės lapeliai nustebins: šaukštas per dieną gali duoti daugiau vitamino C nei citrina

    Įsitikinimas, kad daugiausia vitamino C gausime iš citrinų ar kitų citrusų, dažnai neatsilaiko prieš realius skaičius. Šviežios petražolės, ypač jos lapeliai, pagal askorbo rūgšties kiekį gali lenkti įprastus „vitamino C simbolius“.

    Įvairių mitybos lentelių duomenimis, 100 gramų šviežių petražolių lapelių gali būti maždaug 130–180 miligramų vitamino C. Palyginimui, 100 gramų citrinos dažniausiai pateikia apie 50 miligramų, tad skirtumas neretai siekia kelis kartus.

    Praktiškai tai reiškia, kad vienas valgomasis šaukštas smulkintų petražolių, priklausomai nuo kiekio ir susmulkinimo, gali sudaryti reikšmingą dalį suaugusio žmogaus paros normos. Vitamino C poreikis skiriasi pagal amžių ir būklę, tačiau daugeliui suaugusiųjų jis dažniausiai vertinamas apie 75–90 miligramų per dieną.

    Kas dar slypi petražolėse?

    Petražolės vertinamos ne tik dėl vitamino C, bet ir dėl kitų maistinių medžiagų. Jose gausu vitamino K, taip pat randama folio rūgšties, beta karoteno, kalcio, kalio ir geležies.

    Lapeliai turi ir įvairių augalinių junginių, kurie veikia kaip antioksidantai. Būtent dėl šio derinio petražolės dažnai pristatomos kaip paprastas kasdienis būdas praturtinti racioną, ypač šaltuoju sezonu, kai šviežių daržovių pasirinkimas sumažėja.

    Kodėl svarbu nepervirti?

    Vitamino C kiekis maiste jautrus karščiui, todėl ilgai verdant jo išlieka mažiau. Kaitinant taip pat silpnėja ir aromatą suteikiančios lakiosios medžiagos, todėl patiekalas praranda ir ryškų kvapą, ir dalį maistinės vertės.

    Dėl šios priežasties petražoles dažniausiai rekomenduojama berti pačioje gaminimo pabaigoje arba tiesiai į lėkštę. Taip išsaugoma daugiau skonio, ryški žaluma ir didesnė dalis jautresnių vitaminų.

    Kaip patogiai panaudoti perteklių?

    Jei šaldytuve užsilikę keli ryšulėliai, petražoles galima greitai paversti universaliu padažu. Populiarus pasirinkimas yra petražolių pesto, kai lapeliai sutrinami su aliejumi, česnaku, riešutais ir kietuoju sūriu, o masė naudojama makaronams, sumuštiniams ar mėsos marinatui.

    Kitas praktiškas sprendimas yra užšaldymas, kad žolelės nenuvystų ir neprarastų skonio. Smulkintos petražolės gali būti šaldomos porcijomis, o prireikus įberiamos į sriubą ar padažą gaminimo pabaigoje.

    Specialistai primena, kad net ir vertingas produktas nėra stebuklinga priemonė, o geriausiai veikia bendrame subalansuotos mitybos kontekste. Vis dėlto petražolių lapeliai yra vienas paprasčiausių kasdienių pasirinkimų, kuris nedaug kainuoja, lengvai pritaikomas virtuvėje ir realiai praturtina racioną.

  • Maistas, kuris pakelia nuotaiką: mokslas paaiškina, ką valgyti, kad stresas slūgtų

    Subalansuota mityba nepakeičia miego, judėjimo ir artimų santykių, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad ji gali apčiuopiamai prisidėti prie geresnės savijautos. Kasdieniame racione užtenka kelių sąmoningų pasirinkimų, kad palaikytume ir virškinimą, ir nervų sistemą. Tai ypač svarbu, kai patiriame ilgalaikį stresą, kuris neretai atsiliepia energijai, nuotaikai ir miego kokybei.

    Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie žarnyno ir smegenų ryšį, vadinamą žarnyno–smegenų ašimi. Tai sudėtinga komunikacijos sistema, apimanti nervinius signalus, imuninės sistemos procesus ir medžiagų apykaitos mechanizmus. Dėl šios priežasties žarnynas kartais vadinamas antruoju smegenų centru, nors tai nėra tiesioginis medicininis terminas.

    Žarnyne yra didelis nervinių ląstelių tinklas, o jame gyvenančios bakterijos dalyvauja medžiagų, susijusių su savijauta, apykaitoje. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad reikšminga dalis serotonino sintezės procesų vyksta žarnyne, o tai paaiškina, kodėl virškinimo sistemos būklė gali būti siejama su nuotaikos svyravimais. Kai mikrobiota yra subalansuota, organizmui gali būti lengviau prisitaikyti prie streso ir palaikyti stabilesnę emocinę būseną.

    Jei mityba skurdi skaidulomis, o racione dominuoja itin perdirbti produktai, mikrobiotos įvairovė dažnai mažėja. Tokie pokyčiai gali sutapti su prastesne savijauta, dirglumu ar sunkesniu atsistatymu po įtampos. Dėl to specialistai vis dažniau pabrėžia ne vien atskirus produktus, o bendrą mitybos modelį, kuris palaiko žarnyno „gerąsias“ bakterijas.

    Vieno stebuklingo produkto, kuris akimirksniu pagerintų nuotaiką, nėra, tačiau kai kurie pasirinkimai turi daugiau mokslinio pagrindo. Pavyzdžiui, juodasis šokoladas su didesniu kakavos kiekiu siejamas su trumpalaikiu nuotaikos pagerėjimu, nes kakavoje yra biologiškai aktyvių junginių ir antioksidantų. Svarbu saikas, nes tai vis tiek kaloringas produktas, o papildomas cukrus kai kuriems žmonėms gali lemti energijos svyravimus.

    Naudingų riebalų šaltiniai taip pat siejami su nervų sistemos funkcijomis. Avokadai, alyvuogių aliejus, riešutai ir sėklos padeda užtikrinti riebalų rūgščių balansą, o riebios žuvys, tokios kaip lašiša, skumbrė ar sardinės, yra vertinamos dėl omega-3 riebalų rūgščių. Tyrimuose omega-3 dažniau siejamos su mažesne depresijos rizika ir geresne smegenų funkcija, nors poveikis individualus ir priklauso nuo bendros mitybos bei gyvenimo būdo.

    Žarnynui palankūs yra ir fermentuoti produktai, tokie kaip natūralus jogurtas, kefyras, raugintos daržovės ar kimči. Jie gali papildyti racioną naudingomis bakterijomis ir palaikyti mikrobiotos įvairovę, ypač jei kartu netrūksta skaidulų. Vis dėlto žmonėms, turintiems jautrų virškinimą, fermentuoti produktai ne visada tinka, todėl verta stebėti individualią reakciją.

    Kasdieniame racione vienas svarbiausių elementų yra skaidulos, kurios tampa maistu žarnyno bakterijoms. Daugiau daržovių, vaisių, ankštinių ir pilno grūdo produktų dažniausiai reiškia įvairesnę mikrobiotą, o tai gali prisidėti prie stabilesnės savijautos. Prie skaidulų verta derinti ir B grupės vitaminų šaltinius, kurių gausu, pavyzdžiui, bananuose, uogose, žalialapėse daržovėse ir pilno grūdo produktuose.

    Specialistai primena, kad mitybos poveikis nuotaikai paprastai nėra momentinis. Dažniau tai kelių savaičių ar mėnesių įpročių rezultatas, ypač jei kartu gerinamas miegas, didinamas fizinis aktyvumas ir mažinamas lėtinis stresas. Jei nerimas ar prislėgta nuotaika tęsiasi ilgai ir trukdo kasdienybei, svarbu kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą, o mitybą vertinti kaip vieną iš pagalbinių priemonių.

  • Guliašą tirštinate miltais? Maklovyčius sako: tai didžiausia klaida, kuri sugadina skonį

    Guliašas yra vienas žinomiausių Vidurio Europos patiekalų, tačiau jo versijų – daugybė: nuo skystesnės sriubos iki tiršto troškinio. Vis dėlto lenkų kulinarijos žinovas Robertas Maklovyčius pabrėžia, kad yra vienas įprotis, kuris, jo nuomone, dažniausiai sugadina patiekalo charakterį.

    Pasak R. Maklovyčiaus, didžiausia klaida – guliašą tirštinti miltais. Tokia technika greitai sutirština padažą, bet gali užgožti natūralų mėsos, daržovių ir prieskonių skonį, o padažui suteikti sunkumo pojūtį.

    Jo siūlomas sprendimas paprastas: padažo tirštumą esą turėtų sukurti svogūnai. Ilgai troškinant svogūnai suminkštėja, išskiria natūralius cukrus ir skaidulas, todėl padažas tirštėja be papildomų priedų, o skonis tampa gilesnis.

    Ruošiant guliašą svarbi ir produktų kokybė: dažniausiai naudojama jautiena arba aviena, taip pat svogūnai, česnakas, saldžioji paprika ir kitos daržovės. Svarbu prieskonius ir papriką kaitinti saikingai, kad jie neapkarstų, o mėsa troškintųsi pakankamai ilgai, kol suminkštės.

    Jei guliašas vis tiek atrodo per skystas, yra ir kitų būdų, kurių dažnai griebiamasi namų virtuvėje. Vienas jų – įmaišyti grietinės, tačiau ją būtina „pratinti“ prie karščio, pirmiausia sumaišant su trupučiu karšto padažo ir tik tuomet supilant į puodą.

    Dar viena patikima technika – padažo redukcija, kai patiekalas kurį laiką troškinamas be dangčio ant mažos kaitros, kad nugaruotų dalis skysčio. Tokiu atveju verta druską ir aštresnius prieskonius koreguoti pabaigoje, nes sumažėjus skysčio kiekiui skonis greitai tampa intensyvesnis.

  • Ši tuno užtepėlė ant brusketos su avokadu pavergs: lengva, sotu ir naudinga

    Tunas ir avokadas vis dažniau atsiduria greitų, bet maistingų užkandžių receptuose: derinys suteikia baltymų, gerųjų riebalų ir sotumo. Vienas paprasčiausių variantų namuose yra brusketos su tuno užtepėle, kuri paruošiama per kelias minutes.

    Pagrindui dažniausiai naudojama skrudinta duona, o užtepėlei tinka tunas mažoje skardinėje, šaukštas kreminio sūrio ir šiek tiek garstyčių. Skonį papildo smulkintas svogūnas, marinuotas agurkas, žalumynai, prieskoniai, o ant viršaus dažnai dedami pomidorai ir avokadas.

    Kaip paruošti greitą brusketą

    Į trintuvą sudėkite tuną, kreminį sūrį ir garstyčias, tuomet sutrinkite iki vientisos masės. Įmaišykite smulkintą svogūną, marinuotą agurką, pasirinktus žalumynus ir prieskonius pagal skonį.

    Duoną paskrudinkite keptuvėje arba skrudintuve, užtepkite tuno masės ir uždėkite pomidoro bei avokado riekelių. Jei norisi daugiau tekstūros, viršų galima pabarstyti sezamo sėklomis.

    Kuo naudingas tuno ir avokado derinys

    Tunas yra vienas patogiausių baltymų šaltinių, todėl toks užkandis ilgiau suteikia sotumo ir gali padėti palaikyti raumenų masę. Renkantis tuną savo sultyse ar aliejuje verta atkreipti dėmesį į sudėtį, kad nebūtų perteklinių priedų ar druskos.

    Avokadas suteikia mononesočiųjų riebalų, kurie svarbūs širdies ir kraujagyslių sistemai, taip pat padeda pasisavinti riebaluose tirpius vitaminus. Kartu su tunu jis sukuria subalansuotesnį riebalų profilį nei daugelis įprastų užtepėlių.

    Daržovės ir žalumynai, tokie kaip pomidorai, svogūnai, agurkai ar krapai, praturtina patiekalą skaidulomis ir vandeniu, todėl palankiai veikia virškinimą. Kreminis sūris suteikia skonio ir tekstūros, tačiau didina kaloringumą, tad jo kiekį galima reguliuoti pagal poreikį.

    Ką verta žinoti renkantis tuną

    Mitybos specialistai dažnai primena, kad didesnėms plėšrioms žuvims gali būti būdingas didesnis gyvsidabrio kiekis, todėl svarbu laikytis saiko ir kaitalioti žuvų rūšis. Jei šį užkandį planuojate valgyti dažnai, verta rinktis patikimų gamintojų produkciją ir stebėti bendrą žuvies vartojimo dažnį.

    Norint dar sveikesnės versijos, galima rinktis viso grūdo duoną, o dalį kreminio sūrio pakeisti natūraliu jogurtu. Taip išlaikomas kremiškumas, bet sumažėja riebalų ir bendras patiekalo kaloringumas.

  • Kavinės skonio bananiniai keksiukai be sąžinės graužaties: paslaptis slypi viename produkte

    Bananiniai keksiukai vėl užkariauja socialinius tinklus, nes juos galima iškepti greitai, o skonis primena kavinių desertus. Šio recepto esmė paprasta: mažiau rafinuotų ingredientų, daugiau natūralaus saldumo ir sotumo, kad desertas neatrodytų kaip tuščios kalorijos.

    Pagrindinis triukas – labai prinokęs bananas ir varškė. Šis derinys suteikia tešlai drėgnumo ir minkštumo, todėl keksiukai neišsausėja net ir naudojant mažiau riebalų, o skonis išlieka ryškus bei švelnus.

    Pagrindinis kepimo akcentas

    Skonį iškelia citrinos žievelė ir riešutai. Citrinos žievelė suteikia gaivų aromatą ir subalansuoja banano saldumą, o riešutai prideda tekstūros bei sotesnį kąsnį.

    Vietoje įprastų kvietinių miltų dažnai pasirenkami avižiniai, nes jie kepiniams suteikia tvirtesnę struktūrą. Be to, avižos ir riešutai padeda ilgiau jaustis sočiai, todėl šis desertas dažnai pasirenkamas kaip saldesnis pusryčių ar užkandžio variantas.

    Ingredientai ir paruošimas

    Jums reikės apie 100 gramų varškės, 1 prinokusio banano, 1 kiaušinio ir 2 valgomųjų šaukštų avižinių miltų. Taip pat pravers smulkinti graikiniai riešutai ir citrinos žievelė, o purumui galima naudoti žiupsnį sodos ir kepimo miltelių.

    Varškę sumaišykite su kiaušiniu iki vientisos masės, bananą sutrinkite šakute ir įmaišykite į tešlą. Tuomet suberkite avižinius miltus, įtarkuokite citrinos žievelės, įmaišykite riešutų ir tešlą paskirstykite į formeles.

    Kepkite 180–200 laipsnių temperatūroje, kol viršus lengvai paruduos, o įsmeigtas pagaliukas išlįs sausas. Jei norisi saldžiau, galima įdėti šiek tiek medaus, tačiau dažniausiai prinokusio banano saldumo visiškai pakanka.

  • Rabarbaro sezonas įsibėgėja: štai ką jis iš tiesų daro jūsų organizmui ir kada geriau vengti

    Rabarbaras pavasarį dažnai grįžta į virtuvę kaip pyragų, kompotų ar uogienių žvaigždė, tačiau mitybos požiūriu tai kur kas daugiau nei rūgštus deserto priedas. Jo stiebai turi mažai energinės vertės, o kartu suteikia skaidulų ir biologiškai aktyvių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Šviežiuose rabarbaro stiebuose yra vitamino K, taip pat nedideli kiekiai vitamino C ir įvairių mineralų, įskaitant kalį bei manganą. Dėl skaidulų rabarbaras gali prisidėti prie geresnės žarnyno veiklos ir ilgesnio sotumo jausmo, ypač jei valgomas su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu.

    Rausvą spalvą suteikiantys augaliniai pigmentai yra antocianinai, priklausantys flavonoidams, o rabarbare aptinkami ir kiti polifenoliai. Šie junginiai siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš veiksnių, didinančių lėtinių ligų riziką.

    Vis dėlto rabarbaro nauda dažnai pranyksta, kai jis gausiai saldinamas. Kompotas ar pyragas su dideliu cukraus kiekiu reikšmingai padidina patiekalo kaloringumą, todėl norint išlaikyti lengvesnį profilį verta rinktis mažiau cukraus, saldinti vaisiais arba naudoti saikingas alternatyvas.

    Kaip keičiasi vertė kaitinant?

    Terminis apdorojimas sumažina vitamino C kiekį, nes jis jautrus karščiui, tačiau skaidulos išlieka, o dalis polifenolių gali išlikti gana stabili. Kepimas taip pat sušvelnina rabarbaro rūgštumą, todėl jis dažnai būna lengviau toleruojamas jautresnį skrandį turintiems žmonėms.

    Norint išsaugoti daugiau maistinių medžiagų, rabarbarą verta kepti trumpiau ir žemesnėje temperatūroje, o indą pridengti, kad neišsausėtų. Tokį rabarbarą patogu derinti su koše ar varške, taip subalansuojant patiekalą ir išvengiant perteklinio saldinimo.

    Kada rabarbarą reikėtų riboti?

    Rabarbaras natūraliai turi oksalatų, kurie kai kuriems žmonėms gali būti aktualūs dėl inkstų akmenų rizikos, ypač jei jų mityboje oksalatų apskritai daug. Svarbu prisiminti ir tai, kad valgomi yra stiebai, o rabarbaro lapai netinka maistui.

    Jei turite inkstų ligų, esate linkę į inkstų akmenligę ar turite specifinių mitybos apribojimų, dėl rabarbaro kiekio racione verta pasitarti su gydytoju ar dietologu. Daugumai žmonių saikingai vartojamas rabarbaras gali būti sezoninis būdas paįvairinti racioną skaidulomis ir augaliniais junginiais.