CP v2

Category: Uncategorized

  • Šie vaisiai turi daugiau kalio nei bananai ir mažai kalorijų: valgykite dabar, kol švieži

    Švieži abrikosai – vieni lengviausių sezoninių vaisių: 100 gramų jų turi apie 48 kilokalorijas. Be vandens ir natūralaus saldumo, jie suteikia skaidulų, kurios prisideda prie sotumo ir reguliaraus virškinimo.

    Dažniausiai minimas jų privalumas – kalis, svarbus elektrolitas. Kalis padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą, normalų raumenų darbą ir nervinių impulsų perdavimą, taip pat prisideda prie normalios kraujospūdžio kontrolės, jei jo gaunama pakankamai su mityba.

    Džiovintuose abrikosuose mineralai tampa kur kas labiau koncentruoti, nes pašalinama didžioji dalis vandens. Dėl to 100 gramų džiovintų abrikosų gali turėti apie 1 100 miligramų kalio, tačiau kartu ženkliai išauga ir energinė vertė – dažnai iki maždaug 240 kilokalorijų.

    Praktikoje tai reiškia, kad švieži abrikosai labiau tinka kasdieniam užkandžiui, ypač jei siekiama mažinti suvartojamų kalorijų kiekį. Džiovintus abrikosus verta laikyti labiau priedu, o ne neribojamu užkandžiu, nes įprastoje porcijoje greitai susidaro daugiau cukrų ir kalorijų.

    Abrikosai taip pat vertinami dėl beta karoteno, iš kurio organizmas gamina vitaminą A, svarbų regėjimui ir imuninei sistemai. Juose aptinkama ir antioksidantų, tarp jų vitaminų C ir E, o kai kuriuose šaltiniuose akcentuojami ir akims naudingi karotenoidai liuteinas bei zeaksantinas.

    Geriausia abrikosus valgyti žalius, gerai prinokusius ir, jei įmanoma, su odele – taip gaunama daugiau skaidulų. Jie tinka su natūraliu jogurtu, kefyru ar varške, gali pagardinti košes, o sūresniuose deriniuose dažnai naudojami salotose su feta, riešutais ar paukštiena.

    Už sezono ribų galima rinktis šaldytus ar džiovintus abrikosus. Šaldyti tinka kokteiliams ir desertams, o džiovinti – košėms, granolai ar kepiniams, tik svarbu atkreipti dėmesį į porciją ir rinktis variantus be pridėtinio cukraus.

  • Maža žuvis iš skardinės, kurią retas perka: daug baltymų, omega-3 ir pagalba širdžiai

    Ančiuviai atrodo kukliai, tačiau jų skonis ir kvapas itin intensyvūs, todėl dažniau naudojami ne kaip užkandis, o kaip patiekalų akcentas. Tai sūdyti ir aliejuje brandinti mažos riebios žuvies filė, kuri virtuvėje veikia kaip natūralus skonio stipriklis.

    Dažniausiai ančiuviai gaminami iš europinės sardelės, kuri po išvalymo kelis mėnesius laikoma druskoje, o vėliau užpilama aliejumi. Nors parduotuvėse jie painiojami su sardinėmis ar šprotais, tai kitas produktas, turintis savitą skonį ir maistinę sudėtį.

    Maistine prasme ančiuviai vertinami dėl didelio visaverčių baltymų kiekio, taip pat omega-3 riebalų rūgščių EPA ir DHA. Šios riebalų rūgštys siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos palaikymu, uždegiminių procesų mažinimu, o daliai žmonių gali padėti mažinti trigliceridų kiekį.

    Be to, ančiuviuose yra mineralų, kurie svarbūs kasdieniam organizmo darbui, pavyzdžiui, kalcio, seleno, jodo ir kalio, taip pat kai kurių B grupės vitaminų. Dėl to jie dažnai minimi kaip patogus produktas tiems, kurie nori daugiau maistinių medžiagų gauti iš nedidelės porcijos.

    Dar vienas jų privalumas siejamas su tuo, kad mažos, trumpai gyvenančios žuvys paprastai sukaupia mažiau teršalų nei stambios plėšrios žuvys. Dėl šios priežasties ančiuviai dažnai vertinami kaip racionalesnis pasirinkimas, kai siekiama žuvį valgyti dažniau, bet išlaikyti saiką dėl galimų teršalų.

    Vis dėlto ančiuviai nėra universalus produktas visiems. Jie gali turėti daug druskos, todėl žmonėms, kuriems svarbu riboti natrį dėl padidėjusio kraujospūdžio ar kitų būklių, verta rinktis mažiau sūrius variantus arba filė trumpai perlieti vandeniu ir nusausinti.

    Taip pat reikėtų prisiminti, kad kai kuriems žmonėms aktualus purinų kiekis, todėl sergant podagra ar turint padidėjusią šlapimo rūgštį, ančiuvius verta vartoti atsargiai ir pasitarti su gydytoju. Kaip ir su bet kuria žuvimi, svarbu atkreipti dėmesį į individualias alergijas.

    Virtuvėje ančiuviai dažniausiai naudojami mažais kiekiais, bet efektyviai. Jie tinka ant skrebučių, sumaišyti su sviestu ar alyvuogių aliejumi, įmaišyti į pomidorų padažą, dėti ant picos ar į makaronų patiekalus, nes filė greitai ištirpsta ir suteikia gilesnį umami skonį.

    Ančiuviai dera ir su daržovėmis, pavyzdžiui, brokoliais ar baklažanais, o taip pat su kiaušiniais ir ankštinėmis kultūromis. Jei skonis atrodo per aštrus, jį sušvelnina riebesni ingredientai, tokie kaip avokadas, alyvuogių aliejus ar sviestas, taip išlaikant ryškumą, bet sumažinant sūrumo pojūtį.

  • „Baltoji“ ir „juodoji“ morva – retai valgomas vaisius, galintis padėti cukrui ir širdžiai

    Morvos vaisiai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse dažnai lieka sodo egzotika, nors maistine verte nenusileidžia populiarioms uogoms. Dažniausiai sutinkamos dvi rūšys – baltoji ir juodoji morva, kurių uogos valgomos šviežios, džiovintos ar perdirbtos.

    Morvoje natūraliai gausu skaidulų ir polifenolių, o tai siejama su oksidacinio streso mažinimu. Dėl to morvos produktai dažnai minimi širdies ir kraujagyslių sveikatos kontekste, ypač kai mityboje siekiama daugiau augalinės kilmės antioksidantų.

    Didžiausio dėmesio sulaukia baltoji morva dėl lapuose ir vaisiuose esančių junginių, galinčių lėtinti angliavandenių skaidymą. Praktikoje tai reiškia, kad daliai žmonių po valgio gali mažiau kilti gliukozės šuoliai, tačiau tai nėra gydymas ir nepakeičia paskirtų vaistų.

    Juodoji morva paprastai turi intensyvesnį skonį ir tamsesnę spalvą, kuri dažnai siejama su didesniu antocianinų kiekiu. Šie junginiai tiriami dėl galimo poveikio kraujagyslių funkcijai ir uždegiminiams procesams, tačiau poveikis priklauso nuo bendros mitybos ir gyvenimo būdo.

    Morvą verta įtraukti kaip alternatyvą saldumynams ar itin perdirbtiems užkandžiams, ypač sezono metu. Šviežios uogos tinka pusryčiams su natūraliu jogurtu, varške ar koše, o džiovintos gali pakeisti saldainius, tačiau porcijas svarbu kontroliuoti dėl koncentruotų cukrų.

    Virtuvėje morvos uogos tinka kompotams, trintoms uogienėms ar padažams prie varškės desertų, taip pat dera su švelnesniais sūriais. Iš lapų ruošiami užpilai, tačiau žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, prieš tai verta pasitarti su gydytoju, nes gliukozę mažinantis poveikis gali sumuotis.

    Sodininkams morva patraukli tuo, kad tai ilgaamžis medis, o jo vaisiai džiugina kasmet, jei parenkama tinkama vieta ir veislė. Vis dėlto, kaip ir su kitais vaisiais, didžiausią naudą duoda ne vienas produktas, o nuoseklus racionas, kuriame daug daržovių, pilno grūdo produktų ir pakankamai judėjimo.

  • Prancūzės prisiekia šiuo rytiniu gėrimu: be kofeino, o juosmuo lieka lieknas

    Cikorijų kava, gaminama iš skrudintos ir maltos cikorijos šaknies, pastaraisiais metais vėl atsidūrė sveikatai palankių gėrimų dėmesio centre. Ji pasižymi sodriu, šiek tiek kartoku skoniu, tačiau natūraliai neturi kofeino, todėl daugeliui tampa alternatyva įprastai kavai.

    Vienas dažniausiai minimų šio gėrimo privalumų siejamas su skaidulomis, ypač inulinu. Inulinas yra prebiotinė skaidula, kuri gali padėti palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę ir reguliuoti virškinimą, o kai kuriems žmonėms prisideda ir prie stabilesnio gliukozės šuolių valdymo po valgio.

    Didelis skaidulų kiekis siejamas ir su ilgesniu sotumu. Dėl to daliai žmonių gali būti lengviau suvaldyti užkandžiavimą bei staigų norą saldumynams, kuris neretai pasireiškia po greitai pasisavinamų angliavandenių turinčių pusryčių.

    Cikorijų gėrimas Prancūzijoje turi senas tradicijas, ypač šiaurinėje šalies dalyje, kur jis geriamas su šiltu pienu arba maišomas su įprasta kava. Dažnas pateikimo būdas yra didesniame dubenėlyje, prie kurio patiekiama duona ar bandelės, tačiau šiuolaikinėje mityboje jis vis dažniau pasirenkamas kaip paprastas, mažiau stimuliuojantis rytinis gėrimas.

    Ruošiant namuose dažniausiai užtenka cikorijų gėrimo miltelius užpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir leisti trumpai pritraukti. Pagal skonį galima įpilti pieno ar augalinio gėrimo, tačiau saldinant verta nepersistengti, nes tuomet sumažėja prasmė jį rinktis kaip lengvesnę alternatyvą.

    Vis dėlto cikorijų kava tinka ne visiems. Žmonėms, alergiškiems astrinių šeimos augalams, ji gali sukelti burnos ar gerklės sudirginimą ir kitus alergijos simptomus, o didesni inulino kiekiai jautresniems asmenims kartais lemia pilvo pūtimą, spazmus ar viduriavimą.

    Jei turite lėtinių virškinamojo trakto sutrikimų, vartojate specifinius vaistus arba pastebite, kad skaidulos sukelia nemalonius pojūčius, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Kaip ir su daugeliu funkcinių produktų, didžiausia nauda paprastai pasiekiama laikantis saiko ir vertinant individualią organizmo reakciją.

  • Kodėl kaubojai dievino džiovintą mėsą: šis užkandis išgelbėdavo kelionėse ir šiandien kelia diskusijas

    Džiovinta mėsa, dar vadinama jautienos džiūvėsiais ar „jerky“, XIX amžiaus JAV kaubojams buvo ne prabanga, o praktiškas sprendimas. Ilgose kelionėse varant galvijus reikėjo maisto, kuris nesugestų, tilptų kišenėje ir suteiktų energijos, todėl sūdyta ir džiovinta mėsa tapo kasdieniu raciono pagrindu.

    Šio produkto vertė buvo paprasta: pašalinus drėgmę mėsa lėčiau genda, o druska papildomai stabdo bakterijų dauginimąsi. Kaubojai ją valgydavo kaip užkandį arba mesdavo į troškinius, kad net ir kukli vakarienė greitai įgautų sotumo bei skonio.

    Nors džiovinta jautiena dažnai siejama su Laukiniais Vakarais, pati technologija daug senesnė. Pietų Amerikoje paplito sūdyta ir džiovinta mėsa ch’arki, o panašūs konservavimo būdai skirtinguose žemynuose buvo naudojami dar gerokai iki kaubojų eros.

    Istoriniai šaltiniai rodo, kad džiovinta mėsa buvo įprastas kelionių maistas ir ankstyvųjų ekspedicijų laikais. Pavyzdžiui, XIX amžiaus pradžios keliautojų užrašuose minimas saulėje džiovintas ir ankstesnėse stovyklose paruoštas mėsos maistas, kuriuo maitintasi žygiuose.

    Šiandien džiovinta mėsa išlieka populiari dėl didesnio baltymų kiekio ir patogumo, tačiau mitybos specialistai ragina vertinti sudėtį. Daugelyje pramoniniu būdu gaminamų produktų druskos kiekis yra didelis, o dažnas ir gausus vartojimas gali prisidėti prie per didelio natrio suvartojimo.

    Namų sąlygomis džiovinti mėsą taip pat įmanoma, tačiau svarbiausia laikytis maisto saugos: užtikrinti pakankamą kaitinimą ir higieną, o laikymui rinktis sandarų indą bei šaldytuvą. Tradiciškai mėsos juostelės būdavo džiovinamos saulėje, vėjyje arba rūkomos virš ugnies, o skonis priklausydavo nuo druskos ir prieskonių.

    Vis dėlto, kaip ir kaubojų laikais, pagrindinė džiovintos mėsos idėja nepasikeitė: tai patvarus, lengvai transportuojamas maistas, padedantis ištverti ilgas keliones. Skirtumas tik tas, kad šiandien jis tapo masinės prekybos užkandžiu, kurį verta rinktis atsakingai, atkreipiant dėmesį į sudėtį ir druskos kiekį.

  • Neįtikėtina: „Jack in the Box“ mėsainis 7-ajame dešimtmetyje kainavo centus – kiek tai būtų šiandien?

    JAV greitojo maisto tinklas „Jack in the Box“, gimęs Kalifornijoje, 7-ajame dešimtmetyje klientus viliojo kainomis, kurios šiandien skamba kaip iš kitos epochos. Tuo metu bendrovė sparčiai plėtėsi, anksti perėjusi prie aptarnavimo per langelį modelio, leidusio mažinti sąnaudas ir trumpinti eiles.

    Iš to meto meniu kainų pavyzdžių matyti, kad paprastas mėsainis kainavo 18 centų, sūrainis – 27 centus, bulvytės – 17 centų, o tako – 25 centus. Brangesni pasirinkimai taip pat atrodė įspūdingai: krevetės kainavo 59 centus, vištiena – 69 centus, o „Bonusburger“ – 37 centus.

    Vertinant dabartinių kainų kontekste, vien sentimentų nepakanka, todėl svarbu infliacijos faktorius. Pagal JAV vartotojų kainų indeksu paremtas skaičiuokles, 18 centų 1962 metais atitiktų maždaug 1,8 euro šiandienos verte, tačiau dabartinis paprasto mėsainio įkainis dažnai siekia apie 2,5 euro.

    Įdomu tai, kad ne visų produktų kainos augo vienodai. 25 centų tako 7-ajame dešimtmetyje šiandienos pinigais būtų maždaug 2,5 euro, o dabar kai kuriose „Jack in the Box“ akcijose galima įsigyti du tako už panašią sumą, tad būtent šioje kategorijoje pasiūlymai pirkėjui gali būti palankesni nei anksčiau.

    Socialiniuose tinkluose pastaraisiais metais daugėja kritikos, kad greitasis maistas brangsta greičiau nei žmonės tikisi, o kainos nebeatitinka kokybės. Tą tendenciją sustiprina platesnis rinkos fonas: darbuotojų atlyginimų spaudimas, žaliavų ir logistikos kaštų svyravimai, taip pat dažnėjanti praktika kainas kelti, bet agresyviau skatinti pirkimą programėlėmis ir trumpalaikėmis akcijomis.

    Ekonomistų stebėjimai rodo, kad greitojo maisto kainos JAV per pastarąjį dešimtmetį reikšmingai augo, o kai kurių tinklų kainų šuoliai buvo itin ryškūs. Todėl vartotojų įspūdis, kad 1 dolerio laikai negrįžtamai baigėsi, yra pagrįstas, nors atskirų produktų ir akcijų pasiūlymų dinamika vis dar gali nustebinti.

  • Sodininkai atrado „slaptą“ žolę: pasodinsite dabar, o rudenį nustebins ir derlius, ir dirva

    Daržuose vis dažniau ieškoma augalų, kurie ne tik duotų derlių, bet ir natūraliai pagerintų dirvožemį. Vienas iš tokių pasirinkimų yra ožragė, dar vadinama liucernine ožrage arba dažniau sutinkamu pavadinimu fenugreku. Tai seniai auginamas augalas, vertinamas ir kaip prieskonis, ir kaip žaliasis trąšų augalas.

    Ožragė priklauso ankštinių šeimai, todėl geba sukaupti azotą dirvoje per simbiozę su šaknų gumbelinėmis bakterijomis. Azotas yra viena svarbiausių augalų mitybos medžiagų, todėl toks augalas ypač naudingas lysvėse, kur auginamos daug azoto reikalaujančios kultūros. Dėl šios savybės ožragė dažnai minima tarp augalų, kurie padeda palaikyti dirvos derlingumą be perteklinių trąšų.

    Šis augalas nėra reiklus dirvožemiui ir paprastai gerai auga net vidutinio derlingumo žemėje, tačiau svarbu užtikrinti gerą drenažą. Ožragė jautriai reaguoja į perlaistymą, todėl per šlapiame dirvožemyje gali skursti, o šaknys pradėti silpti. Auginant darže verta laistyti saikingai ir stebėti, kad vanduo neužsistovėtų.

    Ožragė auga gana greitai, todėl pasėjus tinkamu metu, pirmuosius lapelius galima skinti palyginti netrukus, o sėklos dažniausiai subręsta iki rudens. Nors augalui patinka saulėta vieta, kaitra ir ilgesnės sausros gali jį pristabdyti, todėl karščiausiu laikotarpiu ypač svarbus tolygus drėgmės režimas. Sodininkams tai patogus pasirinkimas ir kaip tarpinė kultūra, ir kaip žalioji masė dirvai pagerinti.

    Virtuvėje ožragė vertinama dvejopai: švieži lapai naudojami kaip žaluma, o džiovintos sėklos tampa prieskoniu. Prieskonių lentynose ji dažnai sutinkama kaip methi, ypač indiškos virtuvės receptuose, kur ožragė naudojama kariams, troškiniams ir prieskonių mišiniams. Šviežia žaluma išsilaiko neilgai, todėl dažnai pasirenkama ją užšaldyti arba džiovinti.

    Ožragės aromatas neretai lyginamas su saldoku, primenančiu klevų sirupą, tačiau kartu turinčiu kartumo natų. Dėl to lapai dažniau valgomi jauni, kol skonis dar švelnesnis. Juos galima berti į sriubas, troškinius arba naudoti panašiai kaip špinatus.

    Medicininėje literatūroje ožragė dažnai minima kaip augalas, kurio poveikis sveikatai tiriamas, tačiau aiškių išvadų ne visada pakanka. Kai kuriuose šaltiniuose aptariamas sėklų vartojimas žindymo laikotarpiu ar vyrų hormonų rodikliams, tačiau tokiais atvejais specialistai ragina vertinti individualias rizikas ir pasitarti su gydytoju, ypač jei vartojami vaistai ar yra lėtinių ligų. Praktikoje daugeliui žmonių ožragė pirmiausia išlieka universalus prieskonis ir daržo augalas, padedantis dirvai atsigauti.

  • Kas iš tiesų gamina „Aldi“ „Sundae Shoppe“ ledus: pėdsakai veda iki „Ferrero“

    „Aldi“ parduotuvėse po „Sundae Shoppe“ ženklu parduodami ledai ir šaldyti desertai yra vieni populiariausių privačių etikečių produktų. Nors pirkėjai dažnai mano, kad tai išskirtinai „Aldi“ gaminiai, praktikoje tokius produktus neretai gamina dideli, rinkoje gerai žinomi gamintojai.

    Viešai prieinami duomenys leidžia spėti, kad „Sundae Shoppe“ gamyba bent dalyje asortimento buvo susijusi su JAV bendrove „Fieldbrook Foods“. Tai ypač išryškėjo 2018 metais, kai dalis „Sundae Shoppe“ vaisinių ledų batonėlių buvo atšaukta dėl galimos listerijų taršos rizikos, o pranešimuose buvo minimos tiek „Aldi“, tiek „Fieldbrook Foods“.

    Vėliau „Fieldbrook Foods“ keitė savininkus. 2019 metais ją įsigijo ledų gamintojas „Wells Enterprises“, o 2022 metais „Wells Enterprises“ perėjo „Ferrero“ grupės kontrolėn, apie tai paskelbus pačiai bendrovei. „Ferrero“ šį sandorį pristatė kaip strateginę plėtrą į ledų segmentą, pabrėždama stiprų turimų prekės ženklų portfelį.

    Tai nereiškia, kad visi „Sundae Shoppe“ produktai vienareikšmiškai gaminami „Ferrero“ grupės valdomose gamyklose ar pagal vieną receptūrą. Vis dėlto nuosavybės grandinė ir atšaukimo dokumentuose matomi pavadinimai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad bent dalis šio privataus ženklo ledų galėjo būti gaminama per „Ferrero“ grupės valdomą infrastruktūrą.

    Pirkėjų atsiliepimai apie „Sundae Shoppe“ nėra vienodi. Vieni vartotojai giria kainos ir kokybės santykį bei teigia, kad kai kurie skoniai gali konkuruoti su brangesniais desertais, kiti atkreipia dėmesį į nevienodą tekstūrą ar ne tokį ryškų skonį, kaip tikimasi iš aukščiausios klasės ledų. Toks skirtumas dažnai būdingas privačių etikečių asortimentui, kai skirtingus produktus gali tiekti skirtingi gamintojai, o receptūros gali būti pritaikomos konkrečiai kainai.

    Mažmeninės prekybos ekspertai pabrėžia, kad privačių etikečių strategija leidžia tinklams siūlyti mažesnę kainą dėl paprastesnės pakuotės, mažesnių rinkodaros kaštų ir didelių gamybos apimčių. „Aldi“ modelis ypač remiasi ribotu asortimentu ir nuosekliu tiekimu, todėl gamintojų grandinėje neretai atsiduria didelės tarptautinės maisto pramonės grupės.

    Norint tiksliau suprasti, kas pagamino konkretų „Sundae Shoppe“ ledų indelį ar batonėlį, verta pasižiūrėti etiketę. Skirtingose rinkose ir skirtingose produktų kategorijose gamintojas gali skirtis, o nurodymas ant pakuotės dažnai yra patikimiausias orientyras, kai oficialiai prekės ženklas priklauso prekybos tinklui.

  • Pamirškite skustuką: šis virtuvės įrankis imbierą nulupa greičiau ir beveik be nuostolių

    Šviežias imbieras dažnam yra nepakeičiamas prieskonis, tačiau jo lupimas dažnai sugadina visą maisto gaminimo tempą. Nelygus, šakotas šakniastiebis verčia vargti su daržovių skustuku ar peiliu, o kartu neišvengiamai nusipjauna ir dalis minkštimo.

    Pastaruoju metu vis dažniau siūloma paprasta išeitis: imbierą lupti ne skustuku ir ne šaukštu, o smulkia tarka, vadinama „Microplane“. Tokios tarkos dantukai lengvai nubraukia tik ploną odelės sluoksnį, todėl išmetama gerokai mažiau produkto.

    Kodėl imbierą verta lupti?

    Imbiero odelė yra valgoma, tačiau ji gali turėti žemiškesnį, kiek medieną primenantį poskonį, kuris nustelbia ryškų imbiero aštrumą. Tai ypač juntama skaidriuose sultiniuose, subtiliose sriubose ar gėrimuose, kur skonis ir spalva turi būti švarūs.

    Kita priežastis yra tekstūra. Pjaustant šiaudeliais, plonais griežinėliais ar tarkuojant, popierinė odelė kartais lieka standesnė, gali užkliūti tarp dantų ir sugadinti patiekalo vientisumą.

    Luplimas padeda ir higienai: imbiero raukšlėse dažnai užsilaiko žemės, kurių vien nuplauti po vandeniu ne visada pakanka. Pašalinus išorinį sluoksnį, kartu pašalinama ir dalis nešvarumų, kurie gali likti įdubimuose.

    Kaip veikia „Microplane“ triukas?

    Skirtingai nei plokščias skustukas, smulkios tarkos dantukai „nuskuta“ paviršių su labai mažu spaudimu. Tai leidžia odelę pašalinti tiksliau, ypač ten, kur imbieras turi gumbelius ir atšakas.

    Dar vienas privalumas yra forma: siauresnė tarkavimo dalis lengviau pasiekia įdubas, todėl nereikia nuolat keisti kampo ir rizikuoti nupjauti per daug minkštimo. Be to, jei imbierą vis tiek planuojate tarkuoti, tas pats įrankis tinka ir paruošimui, ir lupimui.

    Praktiniai patarimai virtuvėje

    Patogiausia tarką laikyti taip, kad jos įgaubta pusė būtų viršuje, o odelės likučiai kauptųsi viduje. Imbierą verta tiesiog lengvai trinti per tarką, nuolat pasukant šakniastiebį ir nedidinant spaudimo.

    Jei imbierą laikote šaldiklyje, lupti dar lengviau, o pats produktas ilgiau išlieka tinkamas naudoti. Sušalęs imbieras dažnai tampa patogesnis ir tarkavimui, ypač kai reikia labai smulkios konsistencijos padažams, marinatams ar sriuboms.

    Galiausiai, nuluptą imbierą galima tarkuoti, smulkinti ar pjaustyti griežinėliais pagal receptą, o tarką pakanka greitai perplauti. Taip sutaupoma laiko, sumažėja maisto švaistymas ir lieka mažiau indų plovimui.

  • Kiek kavos puodelių per dieną saugo širdį: mokslininkai įvardijo ribą, kada jau rizikuojate

    Kiek kofeino laikoma saugu

    Daugumai sveikų suaugusiųjų saugia viršutine riba laikoma iki 400 miligramų kofeino per parą. Tai atitinka maždaug 3–5 įprastus kavos puodelius, tačiau tikslus skaičius priklauso nuo porcijos dydžio ir gėrimo stiprumo.

    Kardiologai pabrėžia, kad reikšmę turi ne vien kofeinas, bet ir tai, su kuo kava geriama. Kava su daug cukraus, saldžiais sirupais ar riebiomis grietinėlėmis gali panaikinti dalį galimos naudos, ypač jei taip viršijamas dienos kalorijų kiekis.

    Kada kava gali būti palanki širdžiai

    Didelės apimties stebimieji tyrimai rodo, kad saikingas kavos vartojimas dažnai siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Dažniausiai geriausi rezultatai fiksuojami geriantiems apie 2–4 puodelius per dieną, ypač jei bendras gyvenimo būdas yra palankus sveikatai.

    Mokslininkai aiškina, kad kavoje esantys biologiškai aktyvūs junginiai, pavyzdžiui, polifenoliai, gali prisidėti prie antioksidacinio poveikio. Tačiau tai nereiškia, kad kava yra vaistas ar gali pakeisti kraujospūdžio, cholesterolio ar cukraus kontrolę.

    Kodėl vieniems norma, kitiems per daug?

    Vienodos normos visiems nėra, nes jautrumas kofeinui skiriasi. Jį lemia genetika, amžius, kūno masė, miego režimas, streso lygis, vartojami vaistai ir širdies ritmo ypatumai.

    „Jei po kavos jaučiate širdies plakimą, nerimą ar prastai miegate, tai ženklas mažinti kiekį ir nevartoti kofeino vėlyvą popietę ar vakare“, – sako gydytojai, pabrėžiantys savijautos stebėjimo svarbą.

    Vertinant dienos ribą svarbu prisiminti, kad kofeinas gaunamas ne tik iš kavos. Jo yra juodojoje ir žaliojoje arbatoje, šokolade, kolos tipo gėrimuose, energiniuose gėrimuose ir kai kuriuose nereceptiniuose vaistuose, todėl bendra suma gali nepastebimai priartėti prie 400 miligramų ribos.

    Atsargiau kofeiną paprastai rekomenduojama vartoti nėščiosioms, žmonėms, turintiems ritmo sutrikimų, nekontroliuojamą hipertenziją ar ryškių nerimo simptomų. Tokiais atvejais saugiausią kiekį verta aptarti su gydytoju.