CP v2

Category: Uncategorized

  • Kaubojų saldusis atradimas: kodėl laukiniuose Vakaruose visi medžiojo šias spurgas

    Laukiniai Vakarai dažnai siejami su džiovinta mėsa, kukurūzų duona ir ilgu keliu per prerijas, tačiau kaubojų racionas turėjo ir saldesnę išimtį. Istoriniuose pasakojimuose minimos vadinamosios bear sign spurgos, laikomos šiuolaikinių spurgų pirmtakėmis ir buvusios reta, bet itin geidžiama kelionių vaiše.

    Pavadinimas skamba ne itin apetitiškai, nes, kaip aiškinama kulinarijos istorijos šaltiniuose, jis galėjo kilti iš formos panašumo į lokių paliekamus pėdsakus ar net išmatas, kurios laukinėje gamtoje perspėdavo apie netoliese esančius gyvūnus. Vis dėlto skonis buvo svarbesnis už pavadinimą, o kepti tešlos gabalėliai tapdavo greitu energijos šaltiniu sunkiomis darbo ir kelionių sąlygomis.

    Viena tikėtinų šio deserto kilmės versijų sieja jį su raugine tešla, kurią kaubojai naudojo duonai ar paplotėliams. Likusius tešlos gabalus būdavo paprasta iškepti karštuose riebaluose prie laužo, o būtent kepimas riebaluose, o ne orkaitėje, anuomet buvo praktiškiausias būdas greitai paruošti sotų saldumyną.

    Vėlesniuose receptuose dažniau atsiranda pasukomis minkoma tešla, gardinama cinamonu ir cukrumi, o purumą suteikia kepimo milteliai. Dėl tokios sudėties bear sign artimesnės ne mielinėms, o vadinamosioms keksinėms spurgoms: jos kepamos mažais apskritimais ar netaisyklingais gabalėliais aliejuje, o vėliau gausiai apibarstomos cukraus pudra.

    Šiandien bear sign dažnai pristatomos kaip amerikietiško kulinarinio paveldo detalė, atspindinti laikų, kai maistas turėjo būti paprastas ir pagaminamas iš to, ką turi po ranka, realijas. Maisto istorikai primena, kad XIX amžiaus pasienio virtuvė rėmėsi ilgai negendančiais produktais, todėl miltai, riebalai, cukrus ir džiovinti priedai buvo dažnesni už šviežius ingredientus.

    Šiuolaikinėje virtuvėje atsirado ir greitesnė šio deserto versija, kurią aptarinėja namų kulinarai: vietoj tešlos maišymo naudojami parduotuviniai, atšaldyti tešlos gaminiai, supjaustomi gabalėliais ir trumpai iškepami aliejuje. Tokiu būdu išlaikoma esminė idėja, kuri, tikėtina, buvo artima ir kaubojams, greitai norėjusiems šilto, saldaus kąsnio.

    Tradiciškai šios spurgos būdavo apibarstomos vien cukraus pudra, tačiau istoriniuose pasakojimuose minimi ir paprasti priedai, pavyzdžiui, džiovintų slyvų troškinys. Šiandien bear sign dažnai interpretuojamos laisviau, derinant su uogomis, plakta grietinėle ar šokolado glaistu, tačiau pagrindinė jų vertė lieka ta pati: paprastas receptas, turintis ilgą istoriją.

  • Paaiškėjo, kas tiekia „Taco Bell“ salotas: FDA įvardijo „Taylor Farms“ po parazito protrūkio

    JAV greitojo maisto tinklų tiekimo grandinės dažniausiai lieka paslaptyje, tačiau ligų protrūkiai ir produktų atšaukimai kartais priverčia įvardyti konkrečius tiekėjus. Šįkart dėmesio centre atsidūrė „Taylor Farms“ – bendrovė, kurios pjaustytos ledinės salotos siejamos su „Taco Bell“ restoranų tiekimu.

    JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) nurodė, kad „Taylor Farms de Mexico“ tiekė smulkintas ledines salotas „Taco Bell“ restoranams Kentukyje, Mičigane, Indianoje, Vakarų Virdžinijoje ir Ohajuje. Šis ingredientas susietas su kelių valstijų susirgimų protrūkiu, kurį sukėlė ciklosporos parazitas.

    „Taylor Farms“ – 1995 metais Bruce’o Tayloro įkurta įmonė, išaugusi į vieną didžiausių šviežiai paruoštų daržovių ir salotų produktų tiekėjų Šiaurės Amerikoje. Vartotojams ji labiausiai žinoma dėl paruoštų salotų rinkinių, tačiau verslas apima ir daržovių mišinius, paruoštus valgyti dubenėlius, padėklus bei kitus patogiam vartojimui paruoštus produktus.

    Reaguodama į situaciją, bendrovė pranešė laikinai pašalinusi iš tiekimo visas ledines salotas, gaunamas iš centrinės Meksikos, kol bus atlikti papildomi patikrinimai. Įmonė taip pat akcentavo, kad jos firminiai salotų rinkiniai ir kiti „Taylor Farms“ prekės ženklu parduodami produktai esą nebuvo susiję su minėtu įvykiu, nes juose ledinių salotų nėra.

    Ciklosporozė paprastai plinta per užterštą maistą ar vandenį, o simptomai dažniausiai apima vandeningą viduriavimą, pilvo spazmus, pykinimą ir nuovargį. JAV sveikatos institucijos ne kartą pabrėžė, kad ypač rizikingi yra žali, termiškai neapdoroti produktai, todėl tiekėjams ir restoranams tenka didelė atsakomybė už plovimo, laikymo temperatūrų ir atsekamumo procedūras.

    „Viskas, ką galime padaryti, tai užtikrinti, jog taikome žinomas priemones, kad mūsų gaminamas maistas būtų saugus“, – sakė Bruce’as Tayloras.

    „Taylor Farms“ vardas JAV jau anksčiau buvo minimas viešai dėl tiekimo grandinės incidentų. Pastaraisiais metais bendrovė ne kartą susidūrė su produktų atšaukimais, o tokie atvejai paprastai skatina griežtinti kontrolę laukuose, perdirbimo cechuose ir logistikos grandinėje, ypač kai produkcija skirta greitojo maisto tinklams, kuriuose ingredientai sunaudojami dideliais kiekiais.

    Maisto saugos ekspertai pažymi, kad panašios situacijos vis dažniau atkreipia dėmesį į visos tiekimo grandinės skaidrumą ir atsekamumą. Didieji tinklai ir tiekėjai investuoja į papildomus testavimus, greitesnį partijų susekimą ir prevencines priemones, kad vienos žaliavos problema netaptų plataus masto visuomenės sveikatos krize.

  • Išbandė 11 peilių galąstuvų musatų: „Zwilling“ tapo favoritų favoritu – kuo jis pranoko kitus?

    Musatas nėra galąstuvas

    Virtuvėje musatas dažnai vadinamas galąstuvu, tačiau jo pagrindinė paskirtis yra peilio ašmenų priežiūra tarp tikrų galandinimų. Reguliariai naudojamas musatas padeda ištiesinti mikroskopiškai užsilenkusį ašmenų kraštą ir atkurti pjovimo pojūtį, todėl peilis ilgiau išlieka aštrus.

    Skirtingai nei akmuo ar galąstuvai su abrazyvais, musatas paprastai nenuima daug metalo. Vis dėlto kai kurie tipai, ypač keraminiai ar dengti deimantine danga, gali turėti ir pastebimesnį abrazyvinį poveikį, todėl jais reikia naudotis atsargiau.

    Kas laimėjo bandymus?

    Bandymuose, kuriuose buvo įvertinti 11 populiarių musatų, geriausiai pasirodė „Zwilling“ dvipusis musatas. Jis išsiskyrė tuo, kad veiksmingai atgaivino tiek nerūdijančio plieno, tiek anglinio plieno peilius, o jo konstrukcija leido patogiai dirbti su skirtingo ilgio ašmenimis.

    Kaip itin sėkminga alternatyva įvardytas ir „Shun“ kombinuotas musatas, ypač vertinamas dėl kompaktiškesnio dydžio. Ieškantiems keraminio varianto rekomenduotas „Idahone“ – švelnesnis ašmenims, bet vis tiek efektyvus, kai peiliui reikia greito atgaivinimo.

    Keramika, plienas ar deimantas?

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: mažiau agresyvūs musatai dažnai duoda geresnį, labiau prognozuojamą efektą kasdienei peilių priežiūrai. Plieniniai musatai, nors ir laikomi labiau skirtais briaunos ištiesinimui, realiomis sąlygomis gali nuimti ir minimalų metalo kiekį, taip pašalindami smulkius defektus.

    Keraminiai musatai veikia švelniau, tačiau dėl savo struktūros gali geriau tikti kietesniems ar plonesniems anglinio plieno peiliams, kai norisi daugiau kontrolės ir mažesnės nuskėlimo rizikos. Tuo metu deimantine danga padengti musatai dėl didesnio abrazyvumo gali greičiau „suvalgyti“ briauną, o netikslus kampas padidina ašmenų pažeidimų tikimybę.

    „Musatas yra priežiūros įrankis, o ne pakaitalas tikram galandinimui – jis padeda peiliui ilgiau išlaikyti darbinį aštrumą“, – teigiama bandymų apibendrinime.

    Kaip naudoti saugiai ir teisingai?

    Praktikoje svarbiausia yra kampas ir spaudimas. Daugeliui virtuvinių peilių tinka maždaug 15–20 laipsnių kampas, o judesys turėtų būti ramus, tolygus, be didelės jėgos – tik tiek, kad briauna „prisiliestų“ ir slystų per musato paviršių.

    Saugiausias būdas pradedantiesiems yra musatą statyti vertikaliai ant lentos ir peilį vesti žemyn nuo ašmenų kulno iki smaigalio. Taip sumažinama slydimo tikimybė ir lengviau išlaikyti vienodą kampą, ypač prižiūrint ilgesnius peilius.

    Ką verta įvertinti perkant?

    Renkantis musatą svarbu jo ilgis: praktiška taisyklė – musato darbinė dalis turėtų būti bent keliais centimetrais ilgesnė už ilgiausią namuose naudojamą peilį. Daugeliui tinka apie 25–30 centimetrų ilgio musatai, o mažesni patogūs laikymui, bet gali apsunkinti darbą su ilgesniais ašmenimis.

    Ne mažiau svarbi ir rankena: apsauginis skersinis padeda apsaugoti pirštus, jei judesys nepavyktų. Taip pat verta atkreipti dėmesį į svorį ir sukibimą, nes stabilumas tiesiogiai susijęs su saugumu ir rezultatu.

    Galiausiai, musatas neišspręs peilio, kuris jau praradęs geometriją ar yra iš tiesų atšipęs. Tokiu atveju reikalingas galandinimas akmeniu ar kitomis priemonėmis, o musatas vėliau tampa kasdieniu įrankiu, padedančiu atidėti kitą galandinimą.

  • Geltoni ar balti persikai: mitybos ekspertai paaiškino, kurie iš tiesų naudingesni sveikatai

    Diskusija, ar sveikatai naudingesni geltoni, ar balti persikai, dažnai remiasi skoniu ir spalva, tačiau mitybos požiūriu skirtumai nėra tokie dideli. Abu tipai paprastai turi panašų kiekį skaidulų, vitaminų ir mineralų, todėl kasdienėje mityboje abu gali būti lygiaverčiai pasirinkimai.

    Vidutinio dydžio persikas dažniausiai turi apie 67 kilokalorijas, maždaug 14 gramų angliavandenių, apie 2 gramus skaidulų ir apie 1 gramą baltymų. Skaidulos svarbios sotumui ir žarnyno veiklai, o persikai taip pat prisideda prie skysčių balanso, nes yra sultingi ir turi kalio.

    Kuo išsiskiria geltoni persikai

    Geltonos spalvos persikai dažniau turi kiek didesnį karotenoidų kiekį, ypač beta karotino, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Vitaminas A svarbus regėjimui, odos būklei ir normaliai imuninės sistemos veiklai, todėl geltonų persikų spalva neretai siejama su didesne antioksidacine verte.

    Be to, geltonesni vaisiai dažniau siejami su liuteinu ir zeaksantinu, kurie svarbūs akių audiniams ir gali padėti apsaugoti nuo su amžiumi susijusių regėjimo pokyčių. Nors persikai nėra vienintelis šių medžiagų šaltinis, jie gali papildyti racioną vasaros sezonu.

    Ką verta žinoti apie baltus persikus

    Balti persikai paprastai būna saldesni ir mažiau rūgštūs, todėl kai kuriems žmonėms yra malonesni skoniu ir lengviau toleruojami. Nors jų bendras antioksidantų profilis gali skirtis, balti persikai išlieka vertingi dėl augalinių junginių, įskaitant flavonoidus.

    Flavonoidai siejami su priešuždegiminėmis savybėmis ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu, o vaisių vartojimas apskritai yra susijęs su geresne mitybos kokybe. Vis dėlto svarbiausia ne vieno produkto „supergalia“, o reguliarus įvairių vaisių ir daržovių vartojimas.

    Kaip pasirinkti sveikiau?

    Praktiškai naudingiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kurį iš tiesų suvalgysite. Jei norisi kiek daugiau karotenoidų ir patinka lengva rūgštelė, dažniau rinkitės geltonus persikus, o jei norite švelnaus saldumo be ryškios rūgšties, tiks baltieji.

    Norint gauti daugiau naudos, persikus verta valgyti su odele, nes joje gali būti dalis skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į sunokimą, nes pernelyg minkšti vaisiai greičiau genda, o labai kieti gali būti mažiau aromatingi.

  • Ar galima gerti distiliuotą vandenį? Atsakymas nustebins, bet yra viena svarbi sąlyga

    Distiliuotas vanduo – tai vanduo, išvalytas distiliavimo būdu: jis užvirinamas, paverčiamas garais ir vėl kondensuojamas į skystį. Taip pašalinama dauguma ištirpusių medžiagų, druskų ir dalis mikroorganizmų, todėl vanduo tampa itin „tuščias“ mineralų prasme.

    Tokio vandens sudėtyje beveik nelieka kalcio, magnio, natrio ir kitų mineralų, o elektrinis laidumas būna gerokai mažesnis nei įprasto geriamojo vandens. Dėl šių savybių jis dažnai pasirenkamas ten, kur svarbu išvengti kalkių nuosėdų ar priemaišų.

    Kada distiliuotą vandenį gerti galima?

    Trumpalaikis ar vienkartinis distiliuoto vandens vartojimas sveikam žmogui paprastai nėra pavojingas. Jis nėra „nuodingas“, o pats distiliavimo procesas nereiškia, kad vanduo tampa netinkamas gerti, jei jis skirtas maistui.

    Vis dėlto nuolat gerti tik distiliuotą vandenį kaip pagrindinį skysčių šaltinį nerekomenduojama. Priežastis paprasta: ilgainiui toks pasirinkimas nesuteikia mineralų, kurie įprastai gaunami ir iš vandens, o daliai žmonių tai gali būti svarbu kasdienėje mityboje.

    Medikai taip pat pabrėžia, kad didžiąją dalį mineralų žmogus gauna su maistu, tačiau vanduo gali prisidėti prie bendro paros kiekio. Todėl kasdieniam vartojimui dažniausiai patariama rinktis įprastą geriamąjį vandenį, o distiliuotą pasilikti specifinėms situacijoms.

    Kam jis dažniausiai naudojamas?

    Distiliuotas vanduo plačiai naudojamas buityje ir pramonėje, kai reikia vandens be druskų ir priemaišų. Dėl to jis tinka prietaisams, kuriuose kalkės greitai gadina veikimą ar palieka apnašas.

    Dažniausi pavyzdžiai – oro drėkintuvai, gariniai lygintuvai, kai kurie kavos aparatai ar garo valymo įranga, taip pat laboratorijos ir medicinos įstaigos tirpalams bei įrangai plauti. Visada verta pasitikrinti gamintojo rekomendacijas, nes kai kuriems prietaisams reikalinga konkreti vandens sudėtis.

    Pirkdami distiliuotą vandenį atkreipkite dėmesį į ženklinimą: jei nurodyta, kad jis skirtas techninėms reikmėms arba nėra skirtas vartoti, jo gerti nereikėtų. Jei tai maistinis distiliuotas vanduo, jo paragauti galima, tačiau kasdienai dažniausiai geresnis pasirinkimas yra įprastas geriamasis vanduo.

  • Pamirškite pėdų prakaitavimą per karščius: pigus triukas su druska ir mėta veikia greitai

    Kodėl pėdos prakaituoja labiausiai?

    Vasaros karščiai, uždara avalynė ir sintetinės kojinės dažnai sukuria šiltnamio efektą, todėl pėdos ima stipriau prakaituoti. Pati drėgmė nėra pavojinga, tačiau kartu su bakterijomis ji dažniausiai sukelia nemalonų kvapą ir odos dirginimą.

    Specialistai pabrėžia, kad pėdose yra daug prakaito liaukų, o intensyvus judėjimas dar labiau didina šilumos ir drėgmės kiekį. Dėl to diskomfortas ypač juntamas kelionėse, darbe ar ilgiau būnant su sportine avalyne.

    Paprasta priemonė namuose

    Vienas lengviausių būdų sumažinti drėgmę ir kvapą – šilta pėdų vonelė su kosmetine ar pėdų druska. Dažnai rekomenduojamos druskos, papildytos mėtų ar citrusų ekstraktais, nes jos suteikia vėsinimo pojūtį ir padeda neutralizuoti kvapus.

    Į dubenį įpilkite šilto vandens, ištirpinkite nedidelį kiekį druskos ir pamirkykite pėdas apie 15 minučių. Po procedūros pėdas būtina kruopščiai nusausinti, ypač tarpupirščius, nes būtent ten drėgmė užsilaiko ilgiausiai.

    Tokios vonelės paprastai veikia dviem kryptimis: padeda sumažinti bakterijų dauginimąsi ir trumpam sumažina nemalonų šlapių pėdų pojūtį. Jei oda linkusi šerpetoti, po vonelės galima naudoti lengvą drėkinamąjį kremą, bet ne per riebų, kad vėl nesusidarytų drėgmės perteklius.

    Kada vien druskos nepakanka?

    Jei prakaitavimas labai gausus, kartojasi nuolat arba atsiranda odos pleiskanojimas, perštėjimas, įtrūkimai, gali būti, kad prisidėjo grybelinė infekcija. Tokiu atveju vien namų priemonių gali neužtekti, o tiksliausią kryptį parinks vaistininkas arba gydytojas dermatologas.

    Kasdienybėje padeda ir paprasti įpročiai: kojinių keitimas bent kartą per dieną, pralaidesnė avalynė ir batų džiovinimas po dėvėjimo. Taip pat verta rinktis priemones, kurios mažina prakaito liaukų aktyvumą, tačiau jas naudoti reikia pagal instrukcijas, kad neatsirastų odos sudirginimas.

    Jei prakaitavimas prasidėjo staiga, yra labai ryškus arba kartu jaučiamas bendras silpnumas, netikėtas svorio kritimas ar naktinis prakaitavimas, rekomenduojama pasitarti su šeimos gydytoju. Kartais gausus prakaitavimas gali būti susijęs ne tik su karščiu, bet ir su kitais organizmo pokyčiais.

  • Dietologė įspėja: be šio pieno produkto iš parduotuvės geriau neišeiti – nauda nustebins

    Dietologai vis dažniau išskiria graikišką jogurtą kaip vieną praktiškiausių pieno produktų kasdieniam racionui, ypač tiems, kurie siekia daugiau baltymų ir ilgesnio sotumo. Jis gaminamas papildomai nukošiant išrūgas, todėl tampa tirštesnis ir maistingesnis už įprastą jogurtą.

    Dietologė Jane Leverich pabrėžia, kad dėl tokio gamybos būdo graikiškame jogurte paprastai būna daugiau baltymų, o tai svarbu raumenų masei palaikyti, atsistatymui po fizinio krūvio ir alkio kontrolei. Didesnis baltymų kiekis taip pat gali padėti stabiliau palaikyti gliukozės kiekį kraujyje ir ilgiau išlaikyti energiją.

    „Graikiškas jogurtas yra vienas paprasčiausių būdų padidinti baltymų kiekį maiste, nes jį lengva įmaišyti į pusryčius, užkandžius ar net pagrindinius patiekalus“, – sakė Jane Leverich.

    Ne mažiau svarbi ir žarnyno sveikata. Graikiškas jogurtas yra fermentuotas produktas, kuriame, priklausomai nuo gamintojo, gali būti gyvų ir aktyvių bakterijų kultūrų, siejamų su virškinimo komfortu ir mikrobiotos įvairove. Mokslinėje literatūroje fermentuoti pieno produktai dažnai aptariami kaip viena iš priemonių papildyti mitybą probiotinėmis kultūromis.

    Kita priežastis, kodėl šis produktas vertinamas, yra jo universalumas. Graikišką jogurtą galima valgyti vieną, derinti su uogomis, vaisiais, riešutais ar avižomis, naudoti glotnučiams, padažams ir užtepėlėms, taip pat pakeisti riebesnius ingredientus, pavyzdžiui, majonezą ar grietinę.

    Vis dėlto ne kiekvienas indelis parduotuvėje garantuoja vienodą sudėtį. Renkantis verta tikrinti maistingumo lentelę ir sudedamąsias dalis: kokybiškesniu pasirinkimu dažniausiai laikomas jogurtas, kuriame yra apie 8–12 gramų baltymų 100 gramų produkto, o sudėtis trumpa ir aiški.

    Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į cukrų. Natūraliame jogurte cukrūs daugiausia yra laktozė, todėl jų kiekis dažnai siekia apie 4–6 gramus 100 gramų. Jei skaičius gerokai didesnis, tikėtina, kad pridėta cukraus ar saldintų priedų, kurie gali pakeisti produkto maistinę vertę.

  • Karštą naktį prieš miegą einate į dušą? Specialistai įspėja: šita klaida gali kainuoti miegą

    Per karščius daugelis instinktyviai renkasi šaltą dušą prieš miegą, tikėdamiesi greitai atvėsti. Tačiau miego specialistai ir termoreguliacijos tyrimai rodo, kad labai šaltas vanduo ne visada padeda užmigti ir kai kuriems žmonėms gali net pabloginti situaciją.

    Užmigimą palengvina natūralus kūno temperatūros mažėjimas vakare, kai organizmas ruošiasi poilsiui. Dušas gali tapti paprastu būdu šį procesą paskatinti, bet svarbu ne tik temperatūra, bet ir laikas, kada maudomasi.

    Temperatūra, kuri padeda užmigti

    Labai šaltas dušas trumpam suteikia gaivos pojūtį, tačiau kartu gali sukelti streso reakciją: suaktyvėja simpatinė nervų sistema, susiaurėja kraujagyslės, organizmas pradeda saugoti šilumą. Vėliau, kūnui bandant atsistatyti, daliai žmonių atsiranda priešingas efektas ir vėl pasidaro karšta.

    Dėl to dažnai rekomenduojamas šiltas, bet ne karštas dušas. Praktikoje tai dažniausiai reiškia maždaug 38–40 laipsnių vandens temperatūrą, kai kūnas atsipalaiduoja, o po dušo oda pradeda efektyviau atiduoti šilumą aplinkai.

    Per karštas vanduo taip pat nėra geras pasirinkimas, nes gali pernelyg pakelti kūno temperatūrą ir suteikti energijos pojūtį, kuris trukdo nusiraminti. Jei norisi papildomos gaivos, dušo pabaigoje galima pereiti prie trumpai vėsesnio, bet ne ledinio vandens, kad vėsinimas vyktų palaipsniui.

    Kada geriausia eiti į dušą?

    Vienas svarbiausių dalykų yra laikas. Tyrimai apie šiltą vonią ar dušą rodo, kad geriausi rezultatai dažniausiai pasiekiami tuomet, kai prausiamasi likus maždaug 60–90 minučių iki miego, nes per tą laiką kūno temperatūra spėja natūraliai nukristi.

    Jei dušas atliekamas visiškai prieš pat atsigulant, organizmas dar gali nespėti pereiti į ramesnę būseną. Todėl karštomis dienomis verta planuoti vakaro rutiną taip, kad po dušo liktų laiko nusiraminti ir atvėsti.

    Dažnos klaidos per karščius

    Prieš miegą dažnai daroma klaida yra stipriai atvėsinti kūną, tikintis greito efekto. Staigus temperatūros pokytis ne visiems tinka, ypač jei žmogus jautriai reaguoja į stresą, turi širdies ir kraujagyslių problemų ar sunkiau nusiramina.

    Dar viena detalė yra odos priežiūra po dušo. Sunkūs, riebūs losjonai gali sudaryti plėvelę, kuri mažina prakaito garavimą, o tai karštyje padidina tvankumo jausmą. Jei reikia drėkinti odą, dažniau pasirenkamos lengvesnės, greitai įsigeriančios priemonės.

    Taip pat svarbu gerai nusausinti kūną, nes drėgmė ant odos gali sukelti lipnumo jausmą ir trukdyti komfortiškai užmigti. O jei karštyje prausiamasi dažniau nei įprastai, verta rinktis švelnesnes prausimosi priemones, kad oda neperdžiūtų ir nedirgintų.

    Ryto dušas gali padėti greičiau prabusti, tačiau miegui palankesnė rutina dažniau siejama su vakaro šiltu dušu, kuris tampa raminančiu signalu kūnui ir smegenims, kad artėja poilsio metas.

  • Traški orkaitėje kepta bulvė be vargo: užtenka vieno ingrediento, kurį turite namuose

    Traškios orkaitėje keptos bulvės dažnai nuvilia: vietoj apskrudusios plutelės gaunasi minkštos, lyg troškintos. Pagrindinė priežastis paprasta – bulvėse daug vandens, o kaitinant jis virsta garais ir neleidžia riebalams efektyviai apskrudinti paviršiaus.

    Vienas paprastas triukas, kurį naudoja ir virtuvės profesionalai, yra manų kruopos. Plonas manų sluoksnis sugeria dalį drėgmės nuo paviršiaus, sukuria šiurkštesnę tekstūrą ir padeda susiformuoti ryškiai, tolygiai traškiai plutelei.

    Skonis dėl manų iš esmės nesikeičia, nes jų dedama nedaug, tačiau pojūtis valgant tampa visai kitoks. Šis būdas ypač tinka bulvių skiltelėms ar kaimiškoms bulvėms, kai norisi traškumo be gruzdintuvės.

    Kas padeda bulvėms apskrusti?

    Traškumui svarbios dvi sąlygos: kuo sausesnis bulvės paviršius ir pakankamai aukšta temperatūra. Todėl verta bulves trumpai apvirti, nusausinti ir leisti joms kelias minutes „pagaruoti“, kad pasišalintų perteklinė drėgmė.

    Ne mažiau svarbu kepti vienu sluoksniu ir neperkrauti skardos, kad karštis cirkuliuotų, o bulvės nevirtų savo pačių garuose. Taip pat padeda apvertimas kepimo viduryje, kad apskrustų visos pusės.

    Kaip iškepti itin traškias bulves

    Pirmiausia bulves nulupkite ir supjaustykite stambesniais gabalais ar skiltelėmis. Apvirkite pasūdytame vandenyje apie 7–10 minučių, tada nupilkite ir palikite 3–5 minutėms, kad pasišalintų drėgmė.

    Bulves sudėkite į dubenį, užberkite manų kruopų ir atsargiai išmaišykite, kad kiekvienas gabalėlis pasidengtų plonu sluoksniu. Tuomet supilkite aliejų, sudėkite druską, papriką, džiovintą česnaką, pipirus ir, jei norite, rozmariną ar čiobrelį.

    Kepkite iki 220 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 35–45 minutes, bulves paskleidę vienu sluoksniu. Praėjus maždaug 20–25 minutėms, apverskite, kad tolygiai apskrustų.

  • Auksinės mirabelės vėl ant bangos: kodėl jos gali padėti širdžiai ir spaudimui?

    Mirabelės, dar vadinamos geltonosiomis slyvomis, daugeliui siejasi su vaikyste ir vėlyva vasara. Šie nedideli, geltonai oranžiniai vaisiai dažnai auga ne tik soduose, bet ir pakelėse ar parkuose, todėl sezono metu jų galima rasti išties gausiai.

    Įprastai mirabelių sezonas prasideda rugpjūčio viduryje ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio ar pabaigos, priklausomai nuo orų. Medžiai dera gausiai, o vaisiai tinka valgyti švieži, tačiau ypač vertinami ir dėl to, kad iš jų patogu ruošti naminius konservus.

    Mitybos požiūriu mirabelės išsiskiria vitaminų ir mineralų deriniu: jose yra vitamino C, taip pat vitamino E, K ir B grupės vitaminų. Be to, jos papildo racioną kaliu, magniu, geležimi, manganu ir kitomis organizmui reikalingomis medžiagomis.

    Ne mažiau svarbios ir tirpios skaidulos, ypač pektinai, kurie siejami su palankesniais cholesterolio rodikliais ir tolygesne gliukozės kreive po valgio. Dėl šios priežasties mirabelės neretai minimos kaip vaisius, galintis prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos rizikų mažinimo, ypač jei yra valgomas kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Mirabelėse randami ir antioksidantai, tarp jų įvairūs polifenoliai, kurie padeda neutralizuoti oksidacinį stresą. Mokslinėje literatūroje būtent oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas dažnai siejami su aterosklerozės, kai kurių onkologinių bei neurodegeneracinių ligų rizika, todėl antioksidantų gausūs produktai laikomi palankiu pasirinkimu.

    Dar viena praktinė mirabelių savybė – jų poveikis virškinimui. Skaidulos gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo, o saikingas jų vartojimas dažnai gerina žarnyno veiklą ir sotumo jausmą.

    Kasdienybėje mirabelės tinka ne tik kaip užkandis. Jos dažnai naudojamos kompotams, džemams, uogienėms ar tirštiems vaisių pagardams, kurie vėliau praverčia kepiniuose, desertuose ar net prie mėsos patiekalų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: per didelis kiekis vaisių vienu metu, ypač jautresniems žmonėms, gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. O ruošiant uogienes ar kitus saldžius konservus verta įvertinti pridėtinio cukraus kiekį, nes būtent jis dažnai panaikina dalį sveikatai palankių pasirinkimo privalumų.