CP v2

Category: Uncategorized

  • Šis milžiniškas vaisius užkariauja virtuves: tinka širdžiai ir cukrui, valgomas žalias

    Džekfrutas, dar vadinamas margalapiu duonmedžiu, laikomas vienu didžiausių vaisių, augančių ant medžio. Subrendęs vaisius gali siekti apie 90 centimetrų ilgį ir sverti iki 45 kilogramų, o jo kilmė siejama su Indija ir kitais tropikų regionais. Pastaraisiais metais jis vis dažniau aptinkamas ir Europoje, nors šviežias vis dar išlieka reta prekė.

    Iš išorės džekfrutas turi storą žalsvai geltoną žievę su bukais iškilimais, o viduje slepiasi geltonos, aromatingos skiltelės ir sėklos. Prinokęs vaisius yra saldus ir sultingas, jo skonis dažnai lyginamas su banano, ananaso ir mango deriniu. Neprinokęs džekfrutas skoniu gana neutralus, todėl dažniau naudojamas ne desertams, o sūriems patiekalams.

    Maistinė vertė priklauso nuo brandos ir paruošimo, tačiau 100 gramų džekfruto paprastai turi apie 95 kilokalorijas ir nemažai angliavandenių. Jame yra vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat kalio, magnio ir kitų mineralų. Kalis ypač svarbus normaliai kraujospūdžio reguliacijai ir širdies veiklai, todėl toks pasirinkimas gali papildyti subalansuotą mitybą.

    Džekfrute yra ir skaidulų, kurios prisideda prie virškinimo sistemos veiklos bei sotumo jausmo. Be to, vaisiuje aptinkami antioksidantai, įskaitant flavonoidus ir karotenoidus, siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad bendra nauda labiausiai priklauso nuo visos mitybos kokybės, o ne vieno produkto.

    Kalbant apie cukraus kontrolę, džekfruto glikeminis indeksas nėra vienodas. Prinokusio vaisiaus glikeminis indeksas dažniausiai vertinamas kaip vidutinis ar net aukštesnis, o neprinokusio, kuris dažnai naudojamas kaip mėsos pakaitalas, gali būti mažesnis. Dėl to žmonėms, stebintiems gliukozės rodiklius, svarbiausia yra porcija ir tai, su kuo vaisius valgomas.

    Didžiausia džekfruto sėkmė šiandien siejama su virtuve, ypač augalinės mitybos populiarėjimu. Prinokęs džekfrutas dažniausiai valgomas žalias, dedamas į vaisių salotas, kokteilius ar desertus, o iš minkštimo galima virti uogienes. Neprinokęs, troškinamas ar verdamas, dėl savo pluoštinės struktūros primena plėšytą mėsą ir lengvai sugeria prieskonių, padažų bei marinato skonius.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti vienos detalės: nors tekstūra panaši į mėsą, džekfrutas nėra baltymų šaltinis, todėl jis neturėtų pakeisti ankštinių, tofu ar kitų baltymingų produktų. Įdomu ir tai, kad sėklos taip pat valgomos: virtos ar paskrudintos jos primena kaštainius ir gali tapti atskiru užkandžiu. Ieškantiems egzotikos tai vienas universaliausių tropinių produktų, kurį verta bent kartą išbandyti.

  • Pamiršta mūsų vandenų žuvis: mažai kalorijų, daug baltymų ir kainuoja centus

    Paprastoji kuoja daugeliui siejasi su žvejyba ar keptuve, tačiau mitybos požiūriu tai gali būti nepelnytai nuvertintas pasirinkimas. Ši gėlavandenė žuvis yra liesa, turi palyginti nedaug kalorijų ir suteikia daug kokybiškų baltymų.

    Kuoja paplitusi beveik visoje Europoje ir aptinkama daugelyje ežerų, tvenkinių bei lėtesnės tėkmės upių. Ji dažniausiai užauga iki 30–40 centimetrų, o dėl gausos laikoma viena prieinamiausių vietinių žuvų.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad žuvis apskritai yra svarbi subalansuotos mitybos dalis, o liesesnės rūšys tinka ir siekiantiems mažinti bendrą kaloringumą. Kuojoje esantys baltymai organizmui reikalingi raumenims, audinių atsinaujinimui ir ilgiau trunkančiam sotumui.

    Kuojoje taip pat yra B grupės vitaminų, kurie prisideda prie normalios nervų sistemos veiklos ir energijos apykaitos. Be to, žuvyje randama vitamino D ir vitamino E, svarbių imuninei funkcijai, kaulams ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Iš mineralų dažniausiai minimi fosforas ir kalis. Fosforas svarbus kaulų ir dantų struktūrai bei energijos apykaitai, o kalis siejamas su normalaus kraujospūdžio palaikymu ir širdies veikla.

    Didžiausias trūkumas – smulkūs kaulai

    Praktinis kuojos minusas yra gausūs smulkūs ašakų kaulai, todėl valgant reikia atsargumo. Dėl šios priežasties dalis žmonių šios žuvies vengia, nors tinkamai paruošus problemą galima sumažinti.

    Vienas dažniausių būdų – marinavimas acte, kai rūgštis padeda suminkštinti smulkias ašakas, todėl jos tampa mažiau juntamos. Taip pat padeda kruopštus filečiavimas ir terminis apdorojimas, parenkant tinkamą gabalėlių dydį.

    Kaip dažniausiai ruošiama kuoja

    Virtuvėje kuoja dažniausiai kepama keptuvėje, orkaitėje, troškinama arba marinuojama. Kepant svarbu žuvį gerai nuvalyti, išdarinėti, nusausinti ir saikingai pagardinti druska bei pipirais.

    Tuomet ji dažnai apvoliojama miltuose arba džiūvėsėliuose ir kepama įkaitintuose riebaluose, kol oda tampa auksinė ir traški. Patiekiant tinka citrina, bulvės ir šviežios sezoninės daržovės, kurios subalansuoja patiekalą.

  • Visą gyvenimą arbūzą valgėte neteisingai: vertingiausią dalį dažniausiai išmetate

    Daugeliui arbūzas asocijuojasi su rausvu minkštimu, tačiau sveikatai vertingų medžiagų gali būti ir ten, kur dažniausiai atsiduria šiukšliadėžėje. Vis dažniau mitybos specialistai primena, kad valgoma gali būti ne tik minkštimo dalis, bet ir sėklos bei baltoji žievelės dalis, jei vaisius tinkamai nuplautas.

    Arbūzo sėklos yra valgomos ir paprastai nesukelia problemų virškinimui, ypač kai jos sukramtomos ar termiškai apdorojamos. Jose yra skaidulų, riebalų rūgščių, taip pat mineralų, tarp jų magnio, kuris svarbus nervų sistemai, raumenų veiklai ir normaliai širdies funkcijai.

    Svarbu neskubėti šių rekomendacijų taikyti visoms vaisių sėkloms. Kai kurių vaisių, pavyzdžiui, abrikosų ar persikų kauliukuose ir kai kurių sėklose būna junginių, kurie organizme gali virsti toksiškomis medžiagomis, todėl jų sąmoningai valgyti dideliais kiekiais nerekomenduojama.

    Ne mažiau dėmesio verta arbūzo žievelė, tiksliau, baltoji dalis po žalia odele. Joje paprastai būna mažiau cukraus nei saldžiame minkštime, o skaidulų daugiau, todėl toks derinys gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir švelninti staigius gliukozės šuolius, jei arbūzas valgomas su daugiau skaidulų turinčia dalimi.

    Žievelė taip pat siejama su citrulinu – aminorūgštimi, kuri organizme dalyvauja azoto oksido apykaitoje ir gali prisidėti prie kraujagyslių funkcijos. Tyrimuose nagrinėta, kad arbūzo žievelės ir citrulino turinčios dalys gali turėti potencialo palaikyti normalią kraujotaką, tačiau tai nereiškia greito ar vaistams prilygstančio poveikio.

    Prieš naudojant žievelę būtina pasirūpinti higiena, nes arbūzai auginami ant žemės, o odele gali būti padengta nešvarumais ar augalų apsaugos priemonių likučiais. Praktinis būdas – kruopščiai nušveisti, perplauti ir tik tuomet nupjauti žalią išorinį sluoksnį, paliekant baltąją dalį maistui.

    Sėklas galima valgyti kartu su minkštimu, tačiau daugelis renkasi jas paskrudinti, kad būtų traškesnės ir primintų įprastus kepintus užkandžius. Žievelę dažnai siūloma marinuoti ar rauginti, nes tuomet ji įgauna malonų rūgštumą ir tinka prie salotų ar kaip garnyras, o kartu padeda sumažinti maisto švaistymą.

  • Pamiršk riebų sultinį: ši žaibiška jaunų daržovių sriuba karštomis dienomis gelbsti labiausiai

    Karštomis dienomis net ir mėgstamas vištienos sultinys ar tradicinis sultinys gali pasirodyti per sunkus. Tuomet verta rinktis lengvesnę alternatyvą – greitai paruošiamą jaunų daržovių sriubą, kuriai pakanka švelnaus daržovių sultinio ir kelių sezoninių ingredientų.

    Pavasario ir vasaros pradžios daržovės išsiskiria švelniu skoniu bei trumpu virimo laiku, todėl jas svarbiausia nepervirti. Jaunos morkos, svogūnų laiškai, burokėlių lapai, kaliaropės ar šparaginės pupelės paprastai suminkštėja per maždaug 10–15 minučių ir išlieka maloniai traškios.

    Virtuvės specialistai pabrėžia, kad būtent trumpa terminė apdorojimo trukmė padeda išsaugoti natūralų šviežumą ir ryškesnį aromatą. Per ilgai laikomos puode jaunos daržovės praranda struktūrą, skonis tampa blankesnis, o pati sriuba – sunkesnė.

    Kas suteikia skonį, bet neapsunkina?

    Tokiai sriubai dažniausiai nereikia sudėtingų priedų: pakanka druskos, pipirų ir šviežių žolelių, pavyzdžiui, krapų ar petražolių. Norint švelnesnės tekstūros, pabaigoje galima įdėti nedidelį gabalėlį sviesto, tačiau svarbu nepersistengti su riebalais.

    Jeigu norisi kreminio pojūčio, bet neplanuojate naudoti riebios grietinėlės, yra lengvesnių pasirinkimų. Dažniausiai tam tinka natūralus jogurtas, kuris suteikia švelnų rūgštumą ir gerai dera su daržovėmis, tačiau jį reikėtų įmaišyti nukėlus puodą nuo kaitros, kad nesutrauktų.

    Kitas sprendimas – kokosų pienas, suteikiantis kremiškumo be sunkumo jausmo ir tinkantis tada, kai sriuboje daug daržovių ar norisi šiek tiek egzotiškesnės natos. Gaivesniam skoniui taip pat pasirenkamas kefyras ar pasukos, ypač kai sriuba planuojama patiekti beveik atvėsintą.

    Sezoninė idėja: žirnių ir žiedinių kopūstų sriuba

    Vienas greičiausių variantų – šviežių žaliųjų žirnelių ir žiedinių kopūstų sriuba. Žirneliai suteikia natūralaus saldumo ir lengvumo, o žiediniai kopūstai – švelnios, kremiškesnės struktūros, todėl net ir su minimaliais prieskoniais patiekalas išlieka sotus.

    Bazę paprastai sudaro lengvas daržovių sultinys, į kurį trumpam sudedamos daržovės, kad tik suminkštėtų. Sriubą galima sutrinti iki vientisos konsistencijos arba palikti dalį gabalėlių – abiem atvejais esmė ta pati: pabrėžti jaunų daržovių skonį, o ne jį užgožti.

    Tokia sriuba ypač patogi tada, kai norisi šilto patiekalo, bet nesinori ilgai stovėti prie viryklės. Sezoninių daržovių metu tai ir praktiškas būdas sunaudoti šviežius pirkinius, išlaikant lengvą, vasarišką mitybos ritmą.

  • Pomidorai su agurkais vienoje lėkštėje? Dietologai atsako, kas iš tiesų vyksta organizme

    Pomidorai ir agurkai vasarą dažnai atsiduria vienoje lėkštėje, ypač salotose. Tačiau internete vis dar kartojamas mitas, esą šių daržovių derinys gali kenkti virškinimui ar net „panaikinti“ dalį naudos.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad daugumai žmonių pomidorų ir agurkų kombinacija nėra problema. Virškinimo diskomfortą dažniau lemia individualus jautrumas, valgymo tempas, bendras racionas ar didelis žalių daržovių kiekis, o ne pats konkretus derinys.

    Viena populiariausių teorijų teigia, kad agurkai ir pomidorai „virškinami skirtingu tempu“, todėl sukelia pūtimą. Dietologai aiškina, kad virškinimas yra sudėtingas procesas, o vien tik produktų „skirtingas virškinimo laikas“ paprastai nėra pakankamas pagrindas atsisakyti įprastų derinių.

    Kitas dažnai minimas argumentas susijęs su vitaminu C: agurkuose yra fermentas askorbinazė, galintis skaidyti vitaminą C. Vis dėlto jo poveikis kasdienėje mityboje paprastai laikomas ribotu, ypač kai žmogus vitaminą C gauna ir iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, paprikų, uogų ar žalumynų.

    Praktinis patarimas paprastas: jei norite maksimaliai išsaugoti vitaminą C, salotas su pomidorais ir agurkais verta valgyti netrukus po supjaustymo. Ilgai stovint pjaustytoms daržovėms, maistinių medžiagų pokyčius labiau lemia laikas, šviesa ir kontaktas su oru, o ne vienas konkretus fermentas.

    Abi daržovės turi aiškių privalumų. Pomidorai vertinami dėl likopeno ir kitų antioksidantų, o termiškai apdorotuose pomidorų produktuose likopeno įsisavinimas dažnai būna geresnis, todėl naudingi ir švieži, ir troškinti ar trinti pomidorai.

    Agurkai ypač tinka karštuoju metu, nes turi daug vandens ir yra mažai kaloringi. Rauginti agurkai papildomai suteikia fermentuotų produktų įvairovės racione, tačiau jautresniems žmonėms gali būti svarbu įvertinti druskos kiekį ir individualią toleranciją.

    Galiausiai dietologų žinutė aiški: pomidorų su agurkais bijoti nereikia. Daug svarbiau bendra mitybos kokybė, daržovių įvairovė ir įprotis valgyti šviežiai paruoštą maistą.

  • Virtuvės atliekos, kurias metate veltui: 19 likučių, kurie iš tiesų yra maistas

    Daugelyje namų daržovių lupenos, stiebai ar lapai keliauja į kompostą arba šiukšliadėžę, nors nemaža jų dalis yra visiškai valgoma. Specialistai primena, kad valgomi augalo „likučiai“ gali papildyti mitybą skaidulomis, vitaminais ir antioksidantais, o kartu padėti sumažinti maisto švaistymą.

    Europos Sąjungoje kasmet išmetama milijonai tonų maisto, o dalis to susidaro būtent virtuvėje. Praktika panaudoti daugiau augalo dalių siejasi su tvarumo kryptimis, kurios vis labiau matomos ir restoranų, ir namų virtuvėse, kai iš likučių gaminami sultiniai, pagardai ar užkandžiai.

    Ką verta išsaugoti nuo pjaustymo lentos

    Arbūzo žievės ir sėklos dažnai laikomos atliekomis, tačiau žievė tinka marinuoti ar dėti į troškinius, o sėklose yra baltymų ir mikroelementų. Panašiai ir citrusinių vaisių žievelės gali būti naudojamos tarkavimui, cukravimui ar aromatizuojant patiekalus, jei vaisiai gerai nuplauti.

    Porų tamsiai žalios viršūnės neretai nupjaunamos, nors jos suteikia sodraus skonio sultiniams ir sriuboms, o troškintos tampa švelnios. Brokolių kotai ir lapai taip pat valgomi: kotą verta nulupti ir kepti ar virti, o lapus naudoti kaip lapines daržoves.

    Ridikėlių lapai gali pakeisti špinatus, ypač sriubose ar makaronų patiekaluose, tačiau juos būtina kruopščiai nuplauti. Burokėlių lapai ir stiebai dažnai prilyginami mangoldams: jie tinka apkepinti keptuvėje ir gali būti maistinga garnyro alternatyva.

    Lapų ir ūglių virtuvė grįžta į madą

    Žirnių ūgliai, pupų lapai ar agurkų žiedai kai kuriose virtuvėse yra įprastas ingredientas, o pastaruoju metu vis dažniau atrandami ir namuose. Ūgliai tinka sumuštiniams, salotoms ar kiaušinių patiekalams, tačiau svarbu neperlenkti lazdos skinant, kad augalas toliau derėtų.

    Saldžiųjų bulvių lapai ir vijokliai Azijos virtuvėse naudojami kaip švelni, greitai sukrentanti žaluma, tinkanti kepimui su česnaku ar troškinimui su kokosų pienu. Bazilikų žiediniai pumpurai gali būti švelnesnio skonio priedas salotoms ar aliejaus bei acto užpilams.

    Ne viskas tinka visada

    Kai kurie augalų lapai kelia daugiau klausimų, todėl svarbus saikas ir sveikas protas. Pavyzdžiui, pomidorų lapai istoriškai laikyti problemiškais dėl naktinių šeimos augalams būdingų junginių, tačiau kulinarijoje jie kartais naudojami aromatui suteikti, vis dėlto tai nėra kasdienis produktas daugumai žmonių.

    Maisto saugos specialistai pataria vengti bet kokių augalų dalių, jei jos kartėja, turi pelėsio požymių ar buvo apdorotos nežinomais chemikalais. Jei daržovės ne iš savo daržo, verta rinktis gerai nuplautus, nepažeistus produktus, o lapus ir stiebus pirmiausia panaudoti termiškai apdorotuose patiekaluose.

    Virtuvės „likučiai“ dažnai yra tiesiog nepanaudota žaliava: iš jų galima virti sultinį, pasigaminti pesto tipo padažą ar greitai apkepinti kaip garnyrą. Toks požiūris ne tik praplečia skonių repertuarą, bet ir padeda praktiškai mažinti maisto švaistymą.

  • Virškinimo fermentų papildai: gydytojas atskleidė, kodėl daugelis juos perka be reikalo

    Virškinimo fermentai yra baltymai, kuriuos natūraliai gamina organizmas, kad maistas būtų suskaidytas į pasisavinamas maistines medžiagas. Nors papildai su fermentais plačiai reklamuojami kaip greitas sprendimas nuo pilvo pūtimo ar rėmens, daugeliu atvejų jų reali nauda yra ribota.

    Virškinimas prasideda dar burnoje, nes seilėse esantys fermentai pradeda skaidyti angliavandenius. Vėliau fermentus išskiria skrandis, plonoji žarna ir kasa, o būtent kasa atlieka vieną svarbiausių vaidmenų efektyviai suvirškinant riebalus, baltymus ir angliavandenius.

    Kokie fermentai svarbiausi?

    Tarp pagrindinių fermentų dažniausiai minimi amilazė, lipazė ir proteazės. Amilazė padeda skaidyti sudėtinius angliavandenius, lipazė yra būtina riebalų virškinimui, o proteazės skaido baltymus į mažesnes dalis, kurias organizmas gali panaudoti.

    Plonojoje žarnoje papildomai veikia tokie fermentai kaip laktazė, kuri skaido laktozę, ir sacharazė, atsakinga už sacharozės skaidymą. Kai kuriems žmonėms būtent konkretaus fermento, pavyzdžiui, laktazės, trūkumas sukelia aiškius simptomus po tam tikrų produktų.

    Kada fermentų gali trūkti?

    Fermentų stoka pasitaiko tada, kai organizmas nebegamina pakankamai fermentų ar jų veikla sutrinka. Tai gali būti susiję su genetiniais veiksniais, taip pat su kasos ligomis ir būklėmis, pavyzdžiui, lėtiniu pankreatitu, cistine fibroze, operacijomis virškinimo trakte ar kasos vėžiu.

    Tokiais atvejais gali išsivystyti malabsorbcija, kai žarnynas prastai įsisavina maistines medžiagas. Dažniausiai įspėja pilvo skausmas ar spazmai, pilvo pūtimas, viduriavimas, padidėjęs dujų kaupimasis, riebios išmatos ir nepaaiškinamas svorio kritimas.

    Fermentai ir probiotikai nėra tas pats

    Probiotikai ir virškinimo fermentai atlieka skirtingas funkcijas. Probiotikai yra gyvi mikroorganizmai, kurie padeda palaikyti žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą ir gali prisidėti prie virškinimo komforto, tačiau jie tiesiogiai neskaido maisto komponentų.

    Dėl mikrobiotos disbalanso taip pat gali atsirasti pilvo pūtimas ar didesnis dujų kiekis, todėl žmonės neretai supainioja priežastį ir renkasi netinkamą priemonę. Dėl to, jei simptomai kartojasi, svarbiausia yra aiškiai įvertinti, ar problema kyla dėl fermentų stokos, ar dėl mitybos bei žarnyno mikrobiotos.

    Kodėl nereceptiniai papildai ne visada padeda?

    Nereceptiniai virškinimo fermentų papildai dažnai pristatomi kaip priemonės nuo rėmens, pūtimo, dujų ar viduriavimo. Jų sudėtyje gali būti amilazės, lipazės, proteazių, laktazės, taip pat alfa galaktozidazės, kurią žmonių organizmas pats negamina.

    „Svarbu prisiminti, kad maisto papildai nėra vertinami taip pat griežtai kaip vaistai, todėl realus fermentų kiekis, jų koncentracija ir poveikis gali skirtis nuo to, kas deklaruojama etiketėje“, – pabrėžia gydytojai, kalbėdami apie papildų vartojimo ribotumus.

    Be to, daliai žmonių kai kurie fermentai gali net sustiprinti nemalonius pojūčius, pavyzdžiui, padidinti pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi. Dėl to savarankiškas vartojimas, ypač ilgą laiką, gali atitolinti tikrosios priežasties nustatymą.

    Ką daryti vietoj papildų?

    Dažniausiai virškinimui labiausiai padeda subalansuota, įvairi mityba, kurioje netrūksta daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų ir liesų baltymų šaltinių. Toks racionas palaiko tiek fermentų veiklą, tiek žarnyno mikrobiotos įvairovę, kuri siejama su geresniu virškinimo komfortu.

    Gydytojai primena, kad virškinamojo trakto dirginimas dažnai kyla ne dėl fermentų trūkumo, o dėl per didelio itin perdirbtų, riebių ar keptų produktų kiekio. Dauguma sveikų žmonių turi pakankamai natūralių fermentų, todėl papildai paprastai nėra būtini, o užsitęsus simptomams geriausia pasitarti su gydytoju.

  • Retinolis ne tik nuo raukšlių: dermatologai įspėja apie klaidas, kurios gali sudirginti odą

    Retinolis yra vitamino A darinys, plačiai naudojamas odos priežiūroje dėl poveikio smulkioms raukšlėms, aknės požymiams ir odos tekstūrai. Dermatologai retinoidus dažnai vadina vienu patikimiausių ingredientų, tačiau netinkamas naudojimas gali sukelti paraudimą, sausumą ir pleiskanojimą.

    Retinoidai veikia spartindami odos ląstelių atsinaujinimą ir mažindami porų užsikimšimą, todėl gali padėti esant inkštirams ir uždegiminiams bėrimams. Be to, ilgainiui jie skatina kolageno sintezę, o tai siejama su elastingesne oda ir mažiau pastebimomis smulkiomis linijomis.

    Kaip pradėti, kad nedirgintų?

    Dažniausia klaida yra per greitas startas, kai retinolis pradedamas tepti kasdien. Specialistai rekomenduoja pradėti lėtai, pavyzdžiui, 1–2 vakarais per savaitę, o dažnį didinti tik tada, kai oda akivaizdžiai toleruoja priemonę.

    Jei oda jautri, pirmaisiais mėnesiais geriau rinktis mažesnės koncentracijos produktą ir dažniau daryti pertraukas. Sudirgimo rizika padidėja ir tada, kai odos barjeras jau pažeistas, pavyzdžiui, po intensyvių šveitimų ar agresyvių procedūrų.

    „Retinolį verta laikyti ilgalaike investicija: oda turi prisitaikyti, o ryškesni pokyčiai dažniausiai matomi tik po kelių mėnesių nuoseklaus naudojimo“, – sako dermatologai.

    Kiek tepti ir su kuo derinti?

    Dažniausiai pakanka žirnio dydžio kiekio visam veidui, kad susidarytų plonas, tolygus sluoksnis. Įprasta priemonę paskirstyti keliais taškais ant kaktos, nosies, skruostų ir smakro, o tuomet švelniai įmasažuoti, vengiant paakių ir sudirgusių vietų.

    Norint sumažinti tempimą ir sausumą, retinolį galima derinti su drėkinamuoju kremu. Praktikoje dažnai taikoma schema, kai pirmiausia tepamas drėkiklis, o vėliau retinolis, arba retinolis užfiksuojamas drėkinamuoju kremu po jo.

    Svarbu įvertinti ir kitus aktyvius ingredientus rutinoje: kartu naudojant stiprias rūgštis, benzoilo peroksidą ar šiurkščius šveitiklius, dirginimo tikimybė išauga. Jei norisi kelių aktyvių priemonių, dermatologai dažnai pataria jas skirstyti skirtingoms dienoms.

    Kada retinolio geriau vengti?

    Nėštumo metu vietiniai retinoidai paprastai nerekomenduojami dėl atsargumo principo, net jei įsisavinimas per odą yra nedidelis. Planuojant nėštumą dalis specialistų taip pat pataria retinoidų atsisakyti iš anksto ir pasitarti individualiai.

    Retinolis gali pabloginti būklę, jei oda yra nudegusi, smarkiai sudirgusi, su atviromis žaizdelėmis arba kai paūmėję uždegiminiai odos susirgimai, tokie kaip egzema ar rožinė. Tokiais atvejais saugiausia sprendimą priimti kartu su dermatologu.

    Dar viena būtina taisyklė yra apsauga nuo saulės: retinoidai didina odos jautrumą ultravioletiniams spinduliams. Dieną rekomenduojama naudoti plataus spektro SPF 30–50 ir riboti intensyvų deginimąsi, ypač adaptacijos laikotarpiu.

    Jei pradėjus naudoti retinolį atsiranda ryškus paraudimas, deginimas ar pleiskanojimas, vertėtų kelioms dienoms padaryti pertrauką ir atkurti odos drėkinimą. Jei simptomai kartojasi arba stiprėja, gali reikėti retesnio naudojimo, mažesnės koncentracijos arba alternatyvų, parinktų specialisto.

  • Demi Moore jaunystės paslaptis: chirurgai įvardijo procedūrą, kurią renkasi vis daugiau žvaigždžių

    63 metų aktorės Demi Moore išvaizda pastaruoju metu kaitina diskusijas: socialiniuose tinkluose svarstoma, kaip jai pavyksta išlikti gaiviai ir natūraliai. Plastinės chirurgijos specialistai, vertindami viešas nuotraukas, dažniausiai mini ne vieną stebuklingą sprendimą, o kelių metodų derinį.

    Viena dažniausiai aptariamų procedūrų yra riebalų persodinimas, dar vadinamas lipofilingu. Šis metodas paremtas tuo, kad naudojamos paties žmogaus riebalinės ląstelės, kurios paimamos iš pilvo ar šlaunų ir suleidžiamos į veidą, kad būtų atkurti amžiui bėgant prarandami tūriai.

    Kas yra lipofilingas?

    Gydytojai pabrėžia, kad lipofilingo tikslas dažnai nėra dirbtinai „pripūsti“ skruostus ar lūpas. Dažniau siekiama subtiliai sustiprinti minkštųjų audinių atramas, nes su amžiumi veidas praranda natūralų putlumą, ypač paakių ir skruostų srityse.

    Procedūra paprastai atliekama keliais etapais: riebalai paimami, išvalomi, o tada mikrodalelėmis suleidžiami į numatytas zonas. Rezultatas gali atrodyti natūraliau nei kai kurie užpildai, tačiau dalis persodintų riebalų laikui bėgant gali rezorbuotis, todėl kartais prireikia pakartojimų.

    Kodėl žvaigždės vis dažniau renkasi

    Specialistai pažymi, kad šiuolaikinė estetika krypsta į „pailsėjusio veido“ efektą, o ne į ryškiai pakeistus bruožus. Dėl to lipofilingas dažnai derinamas su konservatyviomis botulino toksino injekcijų dozėmis ir kitomis odos kokybę gerinančiomis procedūromis, siekiant išvengti vadinamojo kaukės efekto.

    Viešose diskusijose apie Demi Moore neretai minimos ir kitos galimos intervencijos, pavyzdžiui, antakių ar kaktos srities patempimas, tačiau pati aktorė viešai nėra patvirtinusi jokių konkrečių atliktų procedūrų. Dėl to tokie vertinimai išlieka prielaidomis, paremtomis tik vizualine analize.

    Kiek tai gali kainuoti Europoje?

    Vakarų žiniasklaidoje anksčiau buvo skelbta, kad per ilgus metus žvaigždžių kosmetinių procedūrų biudžetai gali siekti įspūdingas sumas. Jei kalbama apie daugiau nei 500 000 JAV dolerių, tai ši suma šiandien atitiktų maždaug 460 000 eurų, tačiau tokie skaičiai dažniausiai nėra patvirtinti oficialiai.

    Ekspertai pabrėžia, kad galutinę kainą lemia ne tik pati operacija, bet ir anestezija, klinikos lygis, pooperacinė priežiūra, pakartotinės korekcijos bei papildomos procedūros. Todėl realios išlaidos gali labai skirtis net ir to paties metodo atveju.

    Plastinės chirurgijos bendruomenė taip pat primena, kad nors lipofilingas dažnai pristatomas kaip minimaliai invazinis sprendimas, tai vis tiek yra medicininė intervencija su rizikomis. Tarp galimų komplikacijų minimos infekcijos, asimetrija, riebalų rezorbcija ar nelygumai, todėl svarbiausia rinktis kvalifikuotus specialistus ir laikytis pooperacinių rekomendacijų.

    Demi Moore pastaraisiais mėnesiais viešumoje kalbėjo ir apie amžiaus stereotipus kino industrijoje, pabrėždama, kad moterys neturėtų būti vertinamos pagal skaičių pase. Ši tema plačiai aptariama ir šiandien, kai vis daugiau aktorių atvirai kalba apie teisę rinktis, kaip senti ir kaip atrodyti.

  • Stiklinė šio sulčių gėrimo gali numalšinti apetitą: kuo iš tiesų naudingos slyvų sultys?

    Slyvų sultys dažnai siejamos su virškinimo gerinimu, tačiau jų nauda gali būti platesnė. Jose gausu skaidulų ir natūralių cukrų, o būtent tai kai kuriems žmonėms padeda ilgiau jaustis sotiems ir rečiau užkandžiauti.

    Vis dėlto svarbu atskirti pojūtį nuo pažado greitai sulieknėti. Slyvų sultys nėra stebuklinga priemonė apetitui slopinti, bet jos gali tapti racionaliu raciono papildymu, jei vartojamos saikingai ir subalansuotos mitybos kontekste.

    Kas slyvų sultyse vertingiausia?

    Slyvose ir jų sultyse yra polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai ir siejami su mažesniu oksidaciniu stresu organizme. Taip pat randama vitaminų ir mineralų, tarp jų kalio bei kai kurių B grupės vitaminų, svarbių normaliai nervų sistemos veiklai.

    Praktiniu požiūriu daugiausia dėmesio sulaukia skaidulos ir natūraliai slyvose esantis sorbitolis. Šios medžiagos gali skatinti žarnyno peristaltiką, todėl slyvų sultys neretai pasirenkamos esant užkietėjimui ar linkus į lėtesnį virškinimą.

    Oda, kraujagyslės ir kaulai: ką sako mokslas?

    Antioksidantų gausa siejama su odos būklės gerėjimu, nes oksidacinis stresas laikomas vienu iš odos senėjimo veiksnių. Tačiau vien tik sultys nepakeičia bendrų įpročių: miego, saulės apsaugos, baltymų ir riebalų kokybės bei bendro mikroelementų balanso.

    Kalbant apie kaulų sveikatą, tyrimuose dažniau minimos džiovintos slyvos, o ne sultys, nes jose paprastai išlieka daugiau skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Sultys gali būti alternatyva, bet jos nėra lygiavertis pakaitalas visam vaisiui ar džiovintoms slyvoms.

    Kiek gerti ir kam reikėtų atsargumo?

    Dažniausiai rekomenduojama rinktis nedidelę porciją, pavyzdžiui, vieną stiklinę per dieną, ir stebėti savijautą. Jei tikslas yra svorio kontrolė, verta prisiminti, kad sultys yra kaloringesnės už vandenį ar nesaldintą arbatą, o sotumo jausmas gali skirtis priklausomai nuo žmogaus ir bendro raciono.

    Atsargiau slyvų sultis turėtų vartoti žmonės, kuriuos vargina dirgliosios žarnos sindromas ar dažnesnis viduriavimas, nes sorbitolis ir didesnis FODMAP kiekis kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą. Jei yra lėtinių ligų ar vartojami vaistai, saugiausia individualias rekomendacijas aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Norint maksimalios naudos, verta rinktis sultis be pridėtinio cukraus ir nepamiršti paprastos taisyklės: geriausiai veikia ne vienas produktas, o pastovūs kasdieniai įpročiai. Slyvų sultys gali būti viena iš mažų, bet naudingų detalių, jei jos dera su sveiku gyvenimo būdu.