CP v2

Category: Uncategorized

  • Du kasdieniai produktai, kurie gali apnuodyti net ir išvirti: ekspertai įspėja dėl klaidų

    Maisto higienos specialistai primena, kad apsinuodijimą gali sukelti ne tik akivaizdžiai sugedęs maistas. Kai kurios natūralios toksinės medžiagos ar pelėsių gaminami junginiai išlieka net po virimo ar kepimo, todėl svarbiausia tampa tinkamas produktų laikymas ir atranka.

    Dažniausiai rizika slypi ten, kur jos mažiausiai tikimasi: netinkamai laikomose bulvėse ir kai kuriuose džiovintuose grybuose. Šie produktai neretai būna namuose ilgiau, o pokyčius žmonės linkę nuvertinti.

    Bulvės: kai žalia spalva ne juokas

    Netinkamai laikomos bulvės gali pradėti leisti daigus arba pažaliuoti. Tokie požymiai paprastai rodo padidėjusį glikoalkaloidų kiekį, dažniausiai solanino ir chakonino, kurie augale atlieka apsauginę funkciją, tačiau žmogui gali būti pavojingi.

    Šie junginiai laikomi palyginti atspariais karščiui, todėl vien tik virimas ar kepimas negarantuoja, kad bulvė taps saugi. Nors žalią sluoksnį ar daigus nupjauti įprasta, esant ryškiam pažaliavimui ar kartumui saugiausia tokių bulvių nebevartoti.

    Didelės toksinų dozės gali sukelti pykinimą, vėmimą, pilvo skausmus ir viduriavimą. Sunkesniais atvejais pasireiškia galvos skausmas, svaigimas, silpnumas ar sąmonės sutrikimai, todėl delsimas kreiptis į medikus gali būti pavojingas.

    Norint sumažinti riziką, bulves rekomenduojama laikyti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje, toliau nuo tiesioginės šviesos. Taip pat patariama jų nelaikyti šalia svogūnų, nes skirtingų produktų išskiriamos dujos gali paspartinti gedimą ir dygimą.

    Džiovinti grybai: pelėsis gali likti nepastebėtas

    Kita rizikos grupė yra džiovinti grybai, ypač tie, kurie greitai sugeria drėgmę. Net ir nedidelė drėgmė sandėliuojant gali sudaryti sąlygas pelėsiams bei bakterijoms daugintis ir išskirti nepageidaujamas toksines medžiagas.

    Jeigu džiovinti grybai pakeitė spalvą, atsirado pelėsio požymių, lipnumas ar rūgštokas kvapas, jų naudoti nebereikėtų. Svarbu žinoti, kad vien pažeistos vietos nupjovimas ne visada pašalina problemą, nes pelėsių išskiriamos medžiagos gali būti pasiskirsčiusios plačiau.

    Atidarius pakuotę džiovintus grybus geriausia perpilti į sandarų indą ir laikyti taip, kad jie neįgertų drėgmės iš aplinkos. Mirkymui verta pasiruošti tik tiek, kiek planuojama sunaudoti iš karto, nes ilgas mirkymas kambario temperatūroje, ypač karštu metu, sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Jei kyla įtarimų dėl apsinuodijimo maistu, ypač kai simptomai stiprūs ar greitai stiprėja, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytojus. Tokiais atvejais svarbus ir paprastas įprotis: nebandyti išgelbėti abejotino produkto, nes kaina gali būti per didelė.

  • Ar geriau valgyti arbūzą ar meloną? Skaičiai apie cukrų kraujyje ir naudingiausi deriniai

    Vasarą ant stalo dažnai atsiduria du favoritai – arbūzas ir melonas. Abu vaisiai gaivina, turi daug vandens ir natūralių cukrų, tačiau jų poveikis cukraus kiekiui kraujyje bei maistinė vertė šiek tiek skiriasi.

    Specialistai primena, kad svarbu ne tik glikeminis indeksas, bet ir glikeminė apkrova, kuri priklauso nuo suvalgytos porcijos. Todėl net ir saldesni vaisiai dažnai nesukelia didelių svyravimų, jei valgomi įprastais kiekiais.

    Arbūzas ir cukraus šuoliai

    Arbūze yra natūralių cukrų, o jo angliavandeniai įsisavinami gana greitai, todėl glikeminis indeksas laikomas aukštesniu. Vis dėlto tipinėje porcijoje angliavandenių kiekis nėra didelis, todėl glikeminė apkrova dažniausiai išlieka palyginti maža.

    Įprasta maždaug vienos stiklinės pjaustyto arbūzo porcija daugiausia sudaryta iš vandens ir turi apie 11 gramų angliavandenių. Dėl to bendras poveikis cukraus kiekiui kraujyje laikomas nedideliu, jei neviršijamos porcijos.

    Arbūzas taip pat vertinamas dėl likopeno – antioksidanto, suteikiančio ryškiai raudoną spalvą. Tyrimai rodo, kad didesnis likopeno suvartojimas gali būti siejamas su palankesniais gliukozės apykaitos rodikliais, ypač žmonėms, kurie turi angliavandenių apykaitos sutrikimų.

    Melono pranašumas – skaidulos

    Melonas, kaip ir arbūzas, turi angliavandenių, kurie virškinant virsta gliukoze. Tačiau įprastoje porcijoje dažnai būna šiek tiek daugiau skaidulų, kurios lėtina virškinimą ir gali prisidėti prie tolygesnio cukraus kilimo.

    Maždaug vienoje stiklinėje pjaustyto melono taip pat dominuoja vanduo, o angliavandenių kiekis siekia apie 12 gramų. Kartu tokia porcija gali suteikti apie 1,5 gramo skaidulų, todėl sotumas paprastai išlieka ilgiau.

    Melonas išsiskiria ir vitamino C kiekiu – viena stiklinė gali suteikti apie 57 miligramus vitamino C, o tai sudaro didelę dalį rekomenduojamos paros normos. Vitaminas C veikia kaip antioksidantas ir siejamas su palankesniais medžiagų apykaitos rodikliais.

    Ką rinktis ir kaip valgyti?

    Jei tikslas – kuo greičiau atsigaivinti, papildyti skysčių atsargas ir gauti mažiau kalorijų, dažnai patogesnis pasirinkimas būna arbūzas. Jei norisi daugiau vitaminų ir mikroelementų, ypač vitaminų A ir C, praktiškiau dažniau rinktis meloną.

    Norint stabilesnės cukraus kiekio kraujyje reakcijos, vaisius verta derinti su baltymais, naudingaisiais riebalais arba papildoma skaidulų porcija. Tokie deriniai lėtina virškinimą ir padeda išvengti staigių alkio bangų net ir po saldesnio užkandžio.

    „Geriausias sprendimas dažniausiai yra paprastas: laikytis saiko ir melioną su arbūzu valgyti pakaitomis, kad organizmas gautų abiejų naudą“, – sako mitybos specialistai.

    Kasdienybėje tai gali būti arbūzas ar melonas su graikišku jogurtu, varške, kiaušiniais ar sauja riešutų. Taip užkandis tampa sotesnis, o angliavandenių poveikis organizmui paprastai būna tolygesnis.

  • Vaistininkė įvardijo 5 papildus, kuriuos dauguma vartoja neteisingai – pasekmės gali nustebinti

    Maisto papildai daugeliui tapo kasdienybe, tačiau net ir populiariausi pasirinkimai gali neduoti naudos, jei vartojami netinkamu laiku, su netinkamu maistu ar derinami su kitais preparatais. Farmacijos mokslų daktarė Erin Shaughnessy išskiria penkis papildus, kuriuos žmonės dažniausiai vartoja klaidingai: geležį, melatoniną, magnį, vitaminą D ir skaidulas.

    Ekspertai pabrėžia, kad papildai neturėtų pakeisti pilnavertės mitybos, o jų poreikis geriausiai pagrindžiamas tyrimais arba gydytojo rekomendacija. Netinkamas vartojimas gali ne tik sumažinti poveikį, bet ir sukelti nemalonių šalutinių reiškinių, ypač virškinimo sistemai.

    Geležis: ne tik dozė etiketėje

    Geležies preparatai dažnai siejami su pykinimu, skrandžio diskomfortu, rėmeniu, pilvo pūtimu, o dažniausiai – su vidurių užkietėjimu. Šie simptomai labiau tikėtini, kai geležis vartojama didelėmis dozėmis arba netinkamai derinama su maistu ir gėrimais.

    „Kai ant pakuotės matote 325 miligramų tabletę, tai dar nereiškia, kad joje yra 325 miligramai elementinės geležies: tokioje tabletėje dažnai būna apie 65 miligramai geležies“, – sakė Erin Shaughnessy.

    Praktikoje tai reiškia, kad svarbu įsigilinti, kokia forma pateikta geležis ir kiek joje yra elementinės geležies, o taip pat įvertinti sąveikas. Geležies įsisavinimą gali mažinti pieno produktai, kava ir arbata, o kai kuriais atvejais gydytojai rekomenduoja ją derinti su vitaminu C, jei nėra kontraindikacijų.

    Melatoninas: vartojamas per vėlai

    Melatoninas dažnai vertinamas kaip greitai užmigdyti turintis papildas, tačiau jo veikimo logika kitokia. Jis imituoja natūralų organizmo paros ritmą, todėl poveikis labiau susijęs su užmigimo laiko „pastūmėjimu“, o ne momentiniu raminimu.

    Pasak specialistų, dažna klaida yra melatoniną išgerti likus kelioms minutėms iki miego ir tikėtis staigaus efekto. Dėl to rekomenduojama atkreipti dėmesį į vartojimo laiką ir individualų reakcijos skirtumą, o ilgalaikius miego sutrikimus spręsti kartu su gydytoju.

    Magnis, vitaminas D ir skaidulos

    Magnis gali keisti skrandžio terpę ir taip paveikti kitų kartu vartojamų vaistų ar papildų pasisavinimą. Dėl to dažnai patariama daryti maždaug dviejų valandų pertrauką tarp magnio ir kitų preparatų vartojimo, ypač jei vartojate receptinius vaistus.

    Vitamino D poveikis glaudžiai susijęs su bendra mityba ir kalcio pakankamumu organizme. Tai nereiškia, kad kalcį būtina vartoti tuo pačiu metu, tačiau svarbu, kad jo netrūktų, kitaip norimas rezultatas gali būti mažesnis.

    Skaidulų papildai be pakankamo vandens kiekio gali sukelti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi ir spazmus. Specialistai pabrėžia, kad vartojant skaidulas būtina sąmoningai didinti skysčių kiekį ir stebėti savijautą, ypač jei mityboje skaidulų iki tol buvo mažai.

    Gydytojai ir vaistininkai primena, kad prieš pradedant vartoti papildus verta aiškiai žinoti tikslą, laikytis rekomenduojamų dozių ir įvertinti galimas sąveikas su vaistais. Jei atsiranda neįprastų simptomų, geriausia nutraukti vartojimą ir pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Ši uoga turi daugiau vitamino C nei citrina ir gali padėti kraujospūdžiui: sužinokite, kaip ją valgyti

    Juodieji serbentai, nors dažnai nusileidžia populiarumu braškėms ar avietėms, mitybos požiūriu yra vieni vertingiausių Lietuvoje ir Lenkijoje auginamų vaisių. Juose gausu vitamino C ir antocianinų – augalinių pigmentų, siejamų su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Moksliniai duomenys rodo, kad dažnesnis antocianinų turinčių uogų vartojimas gali būti susijęs su palankesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais, įskaitant kraujospūdį ir kraujagyslių funkciją. Vis dėlto tai nėra greitas gydymo būdas, o labiau ilgalaikės mitybos dalis, kurią verta derinti su kitais sveikos gyvensenos įpročiais.

    Juodieji serbentai dažnai minimi kaip vaisiai, turintys daugiau vitamino C nei citrina, vertinant tą patį svorį. Tiksli koncentracija priklauso nuo veislės, sunokimo, laikymo ir paruošimo, tačiau bendra kryptis aiški: tai vienas turtingiausių vitamino C šaltinių tarp įprastų uogų.

    Be vitamino C, juoduosiuose serbentuose yra skaidulų, kalio, polifenolių, taip pat nedideli kiekiai B grupės vitaminų ir vitamino K. Skaidulos svarbios sotumo jausmui ir žarnyno veiklai, o kalis siejamas su normalia raumenų ir nervų sistemos funkcija.

    Kas svarbu dėl kraujospūdžio?

    Uogose esantys antocianinai ir kiti polifenoliai tiriami dėl galimo poveikio kraujagyslių endotelio funkcijai ir uždegiminiams procesams. Kai kurie tyrimai rodo, kad uogų įtraukimas į racioną gali prisidėti prie mažesnio sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio, ypač jei bendras mitybos modelis yra palankus širdžiai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vien uogų nepakanka, jei kraujospūdis nuolat padidėjęs. Tokiu atveju svarbūs ir kiti veiksniai: druskos kiekis, kūno svoris, fizinis aktyvumas, miegas, stresas bei gydytojo paskirtas gydymas.

    O kaip dėl gliukozės ir diabeto?

    Juodieji serbentai turi palyginti nedaug natūralių cukrų, o skaidulos lėtina jų pasisavinimą, todėl šios uogos dažnai laikomos palankesniu pasirinkimu nei saldūs užkandžiai. Be to, polifenoliai tiriami dėl galimo poveikio gliukozės apykaitai ir jautrumui insulinui.

    Tačiau uogos nėra diabeto ar atsparumo insulinui gydymo priemonė. Sergantiems šiomis būklėmis rekomenduojama rinktis šviežius arba šaldytus juoduosius serbentus be pridėtinio cukraus, o saldintus džemus, sirupus ir gėrimus vartoti retai.

    Kaip valgyti, kad neprarastumėte vitamino C?

    Vitaminas C yra jautrus karščiui, šviesai ir ilgesniam kontaktui su oru, todėl daugiausia jo išlieka šviežiose uogose, suvalgytose netrukus po skynimo. Kuo ilgiau produktas stovi sukapotas ar termiškai apdorotas, tuo didesnė tikimybė, kad dalis vitamino C suirs.

    Kasdienybėje patogu juoduosius serbentus berti į košę, natūralų jogurtą, varškę, trintus kokteilius ar vaisių salotas. Šaldymas taip pat yra praktiškas sprendimas: jis leidžia išsaugoti nemažą dalį maistinių medžiagų, nors laikui bėgant vitamino C kiekis gali mažėti.

    Didžiausi vitamino C nuostoliai paprastai patiriami ilgai verdant, todėl virti džemai ir pasterizuotos sultys jo turi mažiau nei šviežios uogos. Vis dėlto tokie produktai gali išlikti vertingi dėl skaidulų ir dalies polifenolių, jei juose nėra daug pridėtinio cukraus ir jie vartojami saikingai.

    Subalansuotas pasirinkimas paprastas: sezono metu rinktis šviežius juoduosius serbentus, o žiemai užsišaldyti ir vartoti po saują kaip priedą prie kasdienio maisto. Jei vartojate kraujospūdį mažinančius vaistus ar turite lėtinių ligų, dėl individualaus kiekio verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Šių uogų ir žiedų neįvertiname: šilkmedis gali padėti cukraus kontrolei ir širdžiai

    Šilkmedis vėl grįžta į kasdienę mitybą

    Šilkmedis – seniai Europoje auginamas augalas, kurio uogos ir lapai tradiciškai naudoti tiek virtuvėje, tiek žolininkystėje. Pastaraisiais metais jis vėl sulaukia dėmesio, nes ieškoma natūralių būdų mažinti pridėtinio cukraus vartojimą ir rinktis daugiau antioksidantų turinčius produktus.

    Dažniausiai minimos dvi rūšys – baltasis ir juodasis šilkmedis. Jų uogos skiriasi skoniu ir spalva, tačiau abi gali būti vertingas pasirinkimas, jei mityboje norisi daugiau skaidulų, augalinių junginių ir sezoniškumo.

    Kuo šilkmedis siejamas su cukraus kontrole

    Šilkmedžio lapai dažnai aptariami dėl juose esančių junginių, siejamų su angliavandenių skaidymą veikiančiais fermentais. Dėl to kai kuriems žmonėms aktuali tema – ar šilkmedžio produktai gali prisidėti prie tolygesnių gliukozės svyravimų po valgio.

    Svarbu pabrėžti, kad šilkmedis nėra vaistas ir negali pakeisti gydytojo paskirtos terapijos sergant cukriniu diabetu ar turint insulino rezistenciją. Vis dėlto, kaip mitybos dalis, jis gali būti naudingas tiems, kurie siekia rinktis daugiau mažiau perdirbtų augalinių produktų ir kontroliuoti bendrą cukraus kiekį racione.

    Nauda širdžiai ir antioksidantai

    Šilkmedžio uogose aptinkami polifenoliai ir kiti antioksidantai, o juodajame šilkmedyje dažnai būna daugiau pigmentų, susijusių su antioksidaciniu poveikiu. Tokie junginiai mityboje vertinami dėl sąsajų su uždegiminių procesų mažinimu ir kraujagyslių apsauga.

    Šilkmedis taip pat minimas kalbant apie lipidų apykaitą, nes augaliniai junginiai ir skaidulos apskritai siejami su palankesniu cholesterolio profiliu. Didžiausią naudą duoda ne vienas produktas, o visuma: daugiau daržovių, uogų, ankštinių, pilno grūdo produktų ir mažiau pridėtinio cukraus.

    „Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, naujus papildus ar koncentruotus augalinius produktus verta aptarti su gydytoju ar vaistininku“, – pabrėžia mitybos specialistai.

    Kaip vartoti: nuo šviežių uogų iki arbatos

    Šviežios šilkmedžio uogos tinka valgyti vienos, dėti į natūralų jogurtą, košes ar kokteilius. Jos taip pat tinka desertams, kepiniams, naminiams džemams ar kompotams, tačiau siekiant mažiau cukraus svarbu rinktis receptus su mažesniu saldiklių kiekiu.

    Iš džiovintų uogų galima ruošti užkandžius, o lapai dažniausiai naudojami užpilams. Žiedai irgi kartais renkami arbatoms, tačiau svarbu rinktis tik aiškiai atpažįstamą, švarioje vietoje augusį augalą ir vengti abejotinų žaliavų.

    Šilkmedis gali būti įdomus pasirinkimas norint paįvairinti racioną, tačiau geriausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kai jis tampa subalansuotos mitybos dalimi, o ne vieninteliu „stebuklingu“ sprendimu.

  • Gerkite vietoj rytinės kavos: psiliumo gėrimas padeda sotumui ir gali palengvinti vidurių užkietėjimą

    Kas yra psiliumas?

    Psiliumas, dar vadinamas gysločių sėlenomis, yra tirpiųjų skaidulų šaltinis, dažniausiai gaunamas iš plantago genties sėklų luobelių. Patekęs į skystį jis brinksta ir sudaro gelį, todėl neretai pasirenkamas virškinimui ir reguliariam tuštinimuisi palaikyti.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad skaidulos nėra greitas lieknėjimo sprendimas, tačiau jos gali padėti lengviau suvaldyti apetitą. Be to, tirpiosios skaidulos siejamos su palankesniu cukraus ir cholesterolio rodiklių valdymu, kai jos vartojamos reguliariai ir kartu laikomasi subalansuotos mitybos.

    Kuo skiriasi nuo linų sėmenų?

    Linų sėmenys taip pat brinksta vandenyje ir gali švelninti virškinamąjį traktą, o jų sudėtyje yra ir alfa linoleno rūgšties, priskiriamos omega-3 riebalų rūgštims. Dėl to linų sėmenys dažnai vertinami kaip platesnės sudėties produktas, ypač kai siekiama papildyti racioną riebalais ir skaidulomis.

    Psiliumas išsiskiria tuo, kad jo luobelėse paprastai yra itin daug tirpiųjų skaidulų, todėl poveikis tuštinimuisi dažnai būna ryškesnis. Praktikoje šiuos produktus galima kaitalioti, tačiau pasirinkimas priklauso nuo tikslo: vieniems svarbiau sotumas ir reguliarumas, kitiems papildomas riebalų rūgščių šaltinis.

    Kaip vartoti saugiai?

    Dažniausias būdas – į stiklinę įberti psiliumo ir užpilti šiltu, bet ne karštu vandeniu, tada palaukti apie 10–15 minučių, kol masė sutirštės. Gėrimas dažnai vartojamas maždaug 20–30 minučių prieš valgį, tačiau svarbiausia taisyklė yra skysčiai.

    Vartojant psiliumą būtina išgerti pakankamai vandens per dieną, nes skaidulos sugeria skystį. Jei vandens trūksta, kai kuriems žmonėms gali sustiprėti vidurių užkietėjimas ar atsirasti diskomfortas, todėl dozavimą verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą.

    Psiliumas neretai rekomenduojamas žmonėms, kuriems vargina vidurių užkietėjimas, taip pat daliai turinčių dirgliosios žarnos sindromą, nes kai kuriems jis sukelia mažiau dujų nei kitos skaidulos. Vis dėlto, jei vartojate vaistus, skaidulas reikėtų atskirti laike, o esant lėtiniams virškinimo sutrikimams ar stipriam pilvo skausmui geriausia pasitarti su gydytoju.

    „Skaidulos gali pagerinti sotumo jausmą ir tuštinimosi reguliarumą, bet jos neveiks stebuklingai, jei mityba ir fizinis aktyvumas lieka nepakitę“, – sako mitybos specialistas.

  • „Gyvybės duona“ iš dykumos: šis vaisius žarnynui daro stebuklus, o širdžiai – skydą

    Datulės – nuo senovės Artimųjų Rytų vertinami palmių vaisiai, dažnai vadinami dykumos maistu, nes ilgai išsilaiko ir yra labai kaloringi. Šiandien jos plačiai auginamos Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, o parduotuvėse dažniausiai randamos džiovintos – patogios užkandžiui ir desertams.

    Maistine prasme datulės yra koncentruotas energijos šaltinis: jose gausu natūralių cukrų, tačiau kartu jos suteikia ir skaidulų. Taip pat jose yra kalio, magnio, vario, mangano, geležies, vitaminų B grupės, o tamsesnėse veislėse neretai aptinkama daugiau antioksidacinių junginių.

    Kasdieniam virškinimui – skaidulos

    Vienas dažniausių datulių privalumų – skaidulų kiekis, ypač džiovintuose vaisiuose. Skaidulos padeda žarnynui dirbti reguliariau, gali mažinti vidurių užkietėjimo riziką ir palaikyti palankią žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą.

    Svarbu ir tai, kad skaidulos lėtina cukrų pasisavinimą, todėl datulės, lyginant su dalimi saldumynų, gali būti palankesnis pasirinkimas, jei jų valgoma saikingai. Vis dėlto žmonėms, sergantiems diabetu ar turintiems insulinui atsparumo, jų kiekį verta derinti su gydytoju ar dietologu.

    Širdžiai svarbūs mineralai

    Datulėse esantis kalis siejamas su normalia širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, nes jis svarbus kraujospūdžio reguliavimui. Jos taip pat turi polifenolių – antioksidantų, kurie mityboje siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegiminiais procesais.

    Praktikoje tai nereiškia, kad datulės pačios apsaugo nuo infarkto, tačiau jos gali būti viena iš širdžiai palankesnės mitybos detalių, jei jomis pakeičiami itin perdirbti saldumynai. Didžiausią naudą paprastai duoda visuma: daugiau daržovių, ankštinių, neskaldytų grūdų ir mažiau pridėtinio cukraus.

    Atminčiai ir nuotaikai – ne vien saldumas

    Datulėse yra B grupės vitaminų ir mikroelementų, kurie svarbūs nervų sistemos funkcijoms. Jose taip pat aptinkama aminorūgščių, dalyvaujančių neuromediatorių sintezėje, todėl datulės dažnai pristatomos kaip užkandis, padedantis palaikyti energiją ir susikaupimą.

    Vis dėlto geriausias efektas tikėtinas tada, kai datulės tampa subalansuoto raciono dalimi, o ne pagrindiniu energijos šaltiniu. Jei žmogus nuolat jaučia nuovargį ar koncentracijos sutrikimus, vien mitybos korekcijų gali nepakakti – verta įvertinti miego, streso ir sveikatos būklę.

    Saiką verta prisiminti dėl kaloringumo: 100 gramų džiovintų datulių gali turėti apie 280 kilokalorijų ir daug natūralių cukrų. Dažniausiai pakanka 3–5 datulių per dieną, ypač jei jos valgomos kartu su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, su riešutais ar natūraliu jogurtu.

    Renkantis datules verta skaityti sudėtį: geriausia, kai joje tik vaisiai, be pridėtinio cukraus, gliukozės-fruktozės sirupo ar perteklinių konservantų. Laikant sandariame inde vėsioje vietoje jos ilgai išlieka minkštos, o pernelyg sukietėjusias galima trumpai pamirkyti šiltame vandenyje.

  • Atrodo kaip brokolis, skonis riešutinis: italų dievinamas rapinis, o Lietuvoje jis beveik pamirštas

    Rapinis, dar vadinamas brokolių rape arba brokoline ropė, iš pirmo žvilgsnio primena mažus brokolius, tačiau botaniškai yra artimesnis ropei. Jo skonis ryškesnis: jaučiamas lengvas kartumas, pikantiškumas ir riešutinė nata. Valgoma visa augalo dalis – lapai, stiebai ir smulkūs žiedpumpuriai.

    Italijoje rapinis šimtmečius laikomas kasdienės virtuvės daržove, ypač šalies pietuose, kur jis dažnai derinamas su alyvuogių aliejumi, česnaku ir aitriosiomis paprikomis. Lietuvoje ši daržovė vis dar reta, nors savo maistingumu gali sėkmingai konkuruoti su įprastais brokoliais ar lapiniais kopūstais.

    Kaip ir kitos bastutinių šeimos daržovės, rapinis yra mažai kaloringas, turi daug skaidulų, todėl gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Mitybos požiūriu jis vertinamas dėl vitaminų A, C ir K, taip pat dėl folio rūgšties ir mineralų, tarp kurių dažniausiai minimi kalcis, kalis ir geležis.

    Vitaminas C svarbus imuninei sistemai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, o vitaminas A siejamas su regėjimu ir odos būkle. Vitaminas K prisideda prie normalios kraujo krešėjimo funkcijos ir kaulų būklės palaikymo. Dėl folatų rapinis dažnai rekomenduojamas subalansuotoje mityboje, ypač planuojant nėštumą ar jo metu.

    Ši daržovė turi žemą glikeminį indeksą, o skaidulos gali padėti stabilesniam gliukozės pasisavinimui ir virškinimo veiklai. Vis dėlto žmonėms, vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, svarbu atkreipti dėmesį į vitamino K kiekį racione ir mitybos pokyčius aptarti su gydytoju.

    Ruošiant rapinį dažniausiai rekomenduojama nupjauti kietesnes stiebų dalis, o daržovę trumpai apvirti arba nuplikyti apie 2 minutes. Tai sušvelnina natūralų kartumą, o perplovus labai šaltu vandeniu išlaikoma ryški spalva ir maloni tekstūra.

    Virtuvėje rapinis ypač tinka su makaronais, kai į padažą įmaišomas alyvuogių aliejus, česnakas, čili ir kietasis sūris. Jį galima greitai apkepinti keptuvėje ir patiekti prie mėsos ar žuvies, dėti į rizotą, apkepus, tartas ar naudoti vietoj špinatų. Lietuviškuose patiekaluose rapinis gali tapti įdomiu priedu prie daržovių sriubų, bulvių ar kiaušinių patiekalų.

  • Šios druskos proporcijos nekeiskite: taip pasigaminsite lietuviškas umeboshi slyvas prie mėsos

    Druskoje fermentuoti vaisiai daugeliui siejasi su Japonija, tačiau panašios konservavimo tradicijos seniau buvo žinomos ir mūsų regione. Pastaraisiais metais fermentacija vėl grįžta į virtuves, nes žmonės ieško natūralesnių skonių ir būdų ilgiau išsaugoti derlių be acto ar didelio kiekio cukraus.

    Japonijoje umeboshi gaminamos iš ume vaisių, artimų abrikosams, kurie švieži yra kieti ir itin rūgštūs. Vaisiai užberiami druska ir fermentuojami, kol įgauna ryškų sūriai rūgštų skonį, todėl tampa ne desertu, o prieskoniu, pagyvinančiu kasdienius patiekalus.

    Lietuvišką šio produkto versiją galima pasigaminti iš tvirtų slyvų, kurios išlaiko formą fermentuojantis. Dažniausiai tinka vos neprinokusios vengrinės, kietesnės renklodės ar smulkesnės mirabelės, o aromatui vietoje egzotinių lapų galima naudoti juodųjų serbentų lapus arba raudonąjį baziliką.

    Svarbiausia taisyklė yra druskos kiekis: saugiam ir stabiliam rezultatui dažnai taikoma apie 15 proc. druskos nuo vaisių svorio proporcija. Praktikoje tai reiškia, kad 1 kilogramui slyvų prireiks 150 gramų nejoduotos druskos, o indas turi būti kruopščiai išplautas ir išplikytas.

    Slyvas nuplaukite, gerai nusausinkite ir dėkite sluoksniais, kiekvieną sluoksnį pabarstydami druska ir įterpdami lapų aromatui. Ant viršaus uždėkite lėkštelę ar švarų dangtelį ir prispauskite svoriu, kad vaisiai greičiau išleistų sultis ir būtų apsemti.

    Fermentacijai tinka vėsesnė vieta, maždaug 10–15 laipsnių šilumos, o procesas paprastai trunka apie šešias savaites. Baigus fermentuoti, slyvas patogu perkelti į mažesnius stiklainius ir laikyti šaldytuve, kur jos gali išsilaikyti iki metų, o skonis ilgainiui suapvalėja.

    Sūriai rūgščios slyvos virtuvėje veikia kaip ryškus akcentas, todėl dažniausiai užtenka vieno vaisiaus ar kelių lašų skysčio. Jos ypač tinka prie riebesnės mėsos, grilio patiekalų, sūrių, pomidorinių patiekalų ir padažų, o sutrinta slyva gali pakeisti dalį acto užpilų padažuose.

    Maisto saugai svarbu naudoti tik sveikus, nepažeistus vaisius ir švarius įrankius, o fermentacijos metu stebėti, kad masė nepelėtų ir vaisiai būtų apsemti sūrymu. Jei atsiranda nemalonus, supuvęs kvapas ar matomas pelėsis, tokio gaminio geriau nevartoti.

  • Supermaistas gali klaidinti: ekspertai įspėja, kodėl per didelis dėmesys vienam produktui kenkia

    Pastaraisiais metais vadinamasis supermaistas tapo mitybos mados simboliu: nuo lapinių kopūstų ir ispaninio šalavijo sėklų iki bolivinės balandos ar fermentuotų produktų. Tačiau specialistai primena, kad šis terminas nėra mokslinis, todėl marketinge juo neretai dangstomos perdėtos ar net klaidinančios sveikatingumo užuominos.

    Mitybos tyrimuose „supermaisto“ nauda dažnai priklauso nuo to, kaip tiksliai atliekami bandymai: kokios porcijos naudojamos, kaip produktas vartojamas ir kaip matuojami rezultatai. Dėl to antraštėse žadami efektai realiame gyvenime gali būti gerokai kuklesni, ypač jei žmogus nekeičia bendrų mitybos įpročių.

    Kas iš tiesų slepiasi po sąvoka

    Europos Sąjungoje produkto „super“ įvaizdis dažnai kuriamas pasitelkiant sveikatingumo komunikaciją, tačiau tai nereiškia, kad egzistuoja aiškus kriterijų sąrašas, paverčiantis maistą išskirtiniu. Dauguma dažniausiai minimų produktų išties turi vertingų medžiagų, bet jų yra ir įprastuose kasdieniuose pasirinkimuose.

    Pavyzdžiui, skaidulos, vitaminai, mineralai ir antioksidantai aptinkami ne tik madinguose ingredientuose, bet ir ankštiniuose augaluose, pilno grūdo produktuose, daržovėse, uogose, riešutuose. Dėl to sveikatos pagrindą paprastai kuria ne vienas „stebuklingas“ produktas, o visuma.

    Kodėl per didelis dėmesys gali pakenkti

    Pagrindinis „supermaisto“ trūkumas, kurį akcentuoja mitybos ekspertai, yra polinkis susiaurinti racioną. Kai žmogus pernelyg susitelkia į kelis išreklamuotus produktus, didėja rizika praleisti kitas būtinas maistines medžiagas, gaunamas iš įvairesnio maisto.

    Toks vienpusiškumas ypač svarbus vaikams, paaugliams, nėščiosioms ir vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems aktualus pakankamas baltymų, geležies, kalcio, vitamino D ir kitų medžiagų kiekis. Be to, dalis „supermaisto“ produktų yra brangesni, todėl žmogus gali permokėti už įvaizdį, o ne realiai didesnę naudą.

    Kaip vertinti pažadus ir ką daryti praktiškai

    Jei socialiniuose tinkluose ar reklamoje žadamas greitas efektas, verta atsiremti į paprastą taisyklę: kuo skambesnis pažadas, tuo daugiau priežasčių tikrinti, ar jis pagrįstas. Patikimiausia kryptis yra subalansuota lėkštė, kurioje kasdien atsiranda skirtingų daržovių, baltymų šaltinių ir pilno grūdo produktų.

    „Vietoj vieno išaukštinto ingrediento geriau rinktis įvairovę ir nuoseklumą: tai dažniausiai duoda daugiau naudos nei trumpalaikės mitybos mados“, – sako dietologai.

    Jei kyla klausimų dėl konkretaus produkto tinkamumo ar sąveikos su sveikatos būkle, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu vartojant papildus, nes „supermaisto“ tema dažnai painiojama su milteliais, ekstraktais ar koncentratais, kurių poveikis gali skirtis nuo įprasto maisto.