Category: Uncategorized

  • Du vakariniai gėrimai, kurie padeda greičiau užmigti: ekspertai įvardijo paprastus pasirinkimus

    Vakare daugelis ieško paprasto būdo greičiau nusiraminti ir užmigti, tačiau ne visi gėrimai tam tinka. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką miegui daro ne stebuklingas ingredientas, o nuosekli rutina ir tai, jog gėrimas neturi kofeino bei neapkrauna virškinimo.

    Tarp dažniausiai minimų pasirinkimų išsiskiria ramunėlių arbata. Joje yra apigenino – augalinio junginio, kuris siejamas su raminamuoju poveikiu ir gali padėti lengviau pereiti į poilsio režimą, nors ramunėlės nėra vaistinis migdomasis.

    Ne mažiau populiarus vakaro pasirinkimas – rooibos, dar vadinamas raudonkrūmio arbata. Šis gėrimas natūraliai neturi kofeino, o jame esantys antioksidantai siejami su teigiamu poveikiu kraujagyslių funkcijai ir oksidacinio streso mažinimu, todėl jis dažnai rekomenduojamas kaip švelni alternatyva įprastai arbatai.

    Kas dar gali trukdyti užmigti?

    Miego specialistai primena, kad vėlyvą vakarą verta vengti stiprios arbatos, kavos ir energinių gėrimų, nes net ir nedidelis kofeino kiekis jautresniems žmonėms gali prailginti užmigimo laiką. Taip pat gali trukdyti saldūs gėrimai, nes staigūs gliukozės svyravimai kai kuriems žmonėms siejami su prastesne miego kokybe.

    Dar vienas dažnas „nematomas“ trikdis – per didelis skysčių kiekis prieš pat miegą, kai dėl naktinių prabudimų tenka keltis į tualetą. Jei tikslas yra greičiau užmigti, gėrimą dažniausiai siūloma išgerti likus maždaug 1–2 valandoms iki miego, renkantis nedidelę porciją.

    Žolelių arbatos virškinimui

    Jei vakare vargina sunkumo jausmas, daliai žmonių palengvėjimą suteikia pipirmėčių, imbiero ar pankolio arbatos. Pipirmėtėse esantis mentolis gali atpalaiduoti lygiuosius raumenis ir sumažinti spazmus, o imbieras tradiciškai vartojamas nuo pykinimo ir virškinimo diskomforto.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad individuali reakcija skiriasi, o esant refliuksui pipirmėtės kai kuriems žmonėms gali pabloginti simptomus. Jei virškinimo ar miego problemos kartojasi ilgai, saugiausia pasitarti su gydytoju, ypač vartojant vaistus ar turint lėtinių ligų.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Atsargiai rekomenduojama elgtis su saldymedžio arbata, nes ji yra farmakologiškai aktyvi ir ilgiau vartojant gali kelti kraujospūdį bei sutrikdyti kalio balansą. Dėl to tokį gėrimą patariama rinktis tik retkarčiais, o turint hipertenziją ar širdies problemų – vengti.

    Ekspertai sutinka, kad geriausias rezultatas pasiekiamas derinant kelis įpročius: pastovų miego laiką, mažiau ekranų vakare, vėsesnį miegamojo orą ir paprastą, be kofeino pasirinktą gėrimą. Tokiu atveju ramunėlės ar rooibos gali tapti nedidele, bet naudinga vakaro rutinos dalimi.

  • Natalija Tatarinceva siunčia žinią moterims: kūnas nėra bausmė – štai kas iš tiesų žlugdo

    Sportininkė Natalija Tatarinceva viešai kreipėsi į moteris su žinute, kuri pastaraisiais metais vis dažniau skamba ir sveikatos specialistų, ir psichologų rekomendacijose: santykis su kūnu neturėtų būti paremtas bausmėmis, nuolatiniu taisymu ar gėda. Pasak jos, kūnas yra atrama kasdienybei, o ne projektas, kurį privalu tobulinti iki nepasiekiamo idealo.

    Ji pabrėžia, kad jėga ir moteriškumas neprivalo konkuruoti tarpusavyje. Moteris gali būti ambicinga, stipri ir kryptinga, kartu išlaikydama švelnumą, jautrumą bei seksualumą, o šios savybės nėra viena kitą paneigiančios.

    Socialinių tinklų kaina

    Tatarincevos teigimu, didžiausią spaudimą dažnai sukuria socialiniai tinklai ir nuolatinis lyginimasis su kitais. Net ir objektyviai patrauklios moterys, matydamos filtruotas, kruopščiai atrinktas nuotraukas, ima jaustis nepakankamos.

    Ši tendencija siejama ir su platesniu reiškiniu, kai išorinis vertinimas tampa svarbesnis už savijautą. Vietoje to, kad žmogus mokytųsi atpažinti savo kūno signalus, jis pripranta remtis komentarais, patiktukais ar svetimais standartais.

    Nuo kritikos prie dėkingumo

    Sportininkė ragina keisti toną, kuriuo kalbame su savimi: kūnas nėra bausmė už suvalgytą maistą ir nėra begalinis taikinys saviplakai. Anot jos, sveikesnis kelias yra pagarba ir dėkingumas už tai, ką kūnas leidžia patirti, atlikti ir išgyventi.

    Ji akcentuoja, kad tikroji laisvė atsiranda tada, kai žmogus nustoja gyventi pagal kitų lūkesčius. Savivertė, paremta vidiniu stabilumu, o ne išorine reakcija, yra tvaresnė ir mažiau pažeidžiama kasdienio informacinio triukšmo.

    Grožis be kaukių

    Tatarinceva sako tikinti, kad kiekviena moteris yra graži, o ypač vertingi yra paprasti kasdieniai momentai, kai nelieka socialinių vaidmenų ir išorinių kaukių. Jos požiūriu, autentiškumas ir gebėjimas būti su savimi yra vienas svarbiausių pasitikėjimo šaltinių.

    Kalbėdama apie savęs puoselėjimą ji pabrėžia kūrybiškumą ir pasirinkimų įvairovę: nuo kasdienės priežiūros įpročių iki mitybos pokyčių, kurie padeda geriau jaustis. Esminė mintis, kurią ji kartoja, yra paprasta: rūpestis savimi turi būti skirtas pirmiausia sau, o ne tam, kad atitiktum svetimą žvilgsnį.

  • Antra pasmakrė atsiranda net liekniems: gydytojai paaiškino, kas iš tiesų ją sukelia

    Antra pasmakrė dažnai siejama su antsvoriu, tačiau praktikoje ji neretai matoma ir liekniems žmonėms. Specialistai pabrėžia, kad šį išvaizdos pokytį gali lemti ne vien riebalų perteklius, bet ir genetika, odos elastingumas, laikysena bei amžiaus nulemti audinių pokyčiai.

    Dažniausias mechanizmas yra lokalus riebalų kaupimasis po smakru, kai organizmas riebalus paskirsto netolygiai. Net ir nedidelis riebalinio audinio perteklius šioje zonoje gali būti ryškus, nes pasmakrės sritis vizualiai „suskaldoma“ šešėlių ir kontūrų, todėl apatinė veido dalis atrodo sunkesnė.

    Kodėl taip nutinka liekniems?

    Liekniems žmonėms antra pasmakrė dažnai susijusi su odos ir poodžio struktūra, o ne su bendra kūno mase. Po staigesnio svorio kritimo poodinio riebalo sumažėja, tačiau oda ne visada suspėja prisitaikyti ir gali suglebti, sudarydama raukšlę po smakru.

    Reikšmės turi ir amžius: bėgant metams mažėja kolageno ir elastino, silpnėja kaklo bei apatinės veido dalies atraminės struktūros. Dėl to audiniai prasčiau „laiko“ kontūrą, o pasmakrės zona tampa ryškesnė net ir esant stabiliai mitybai bei fiziniam aktyvumui.

    „Pirmiausia konsultacijoje įvertinu, kas dominuoja: riebalinis audinys, odos perteklius ar abu veiksniai kartu. Nuo to tiesiogiai priklauso korekcijos taktika, nes vienas metodas tinka ne visiems“, – sakė plastinės chirurgijos specialistas.

    Laikysena ir kasdieniai įpročiai

    Dar vienas dažnas veiksnys yra laikysena, ypač kai galva nuolat palenkiama žemyn žiūrint į telefoną ar dirbant kompiuteriu. Ilgainiui toks įprotis keičia kaklo audinių apkrovą, o odos ir fascijų „temptis“ gali silpnėti, todėl pasmakrės sritis vizualiai išryškėja.

    Miegas ant per aukštos pagalvės ar įprotis ilgai būti susikūprinus taip pat prisideda prie to, kad kaklo oda ir poodis praranda tolygią atramą. Tiesa, vien laikysenos korekcija dažniau padeda prevenciškai ir paprastai nepašalina jau susiformavusios antros pasmakrės.

    Ką gali padėti namų priemonės ir kada kreiptis į gydytoją?

    Kaklo pratimai, svorio kontrolė ir odos priežiūra gali pagerinti bendrą tonusą, tačiau jų poveikis priklauso nuo priežasties. Jei dominuoja odos perteklius, vien kosmetikos priemonės ar pratimai dažniausiai negrąžina aiškaus kontūro, o jei vyrauja riebalinis audinys, rezultatai gali būti riboti be tikslinių medicininių sprendimų.

    Į specialistą verta kreiptis, jei antra pasmakrė išlieka nepaisant stabilaus svorio ir aktyvumo, jei ji atsirado po staigaus sulieknėjimo arba jei pasikeitimai įvyko per trumpą laiką. Apžiūros metu įvertinama, ar problemą labiau lemia riebalai, oda, raumenų tonusas ar keli veiksniai kartu, ir tuomet parenkamas tinkamiausias korekcijos kelias.

  • Karščiai artėja: 5 produktai, kurie sugenda greičiau – vieta jiems tik šaldytuve

    Vasaros karščiai virtuvėje dažnai tampa nematomu maisto priešų: aukštesnė temperatūra spartina riebalų oksidaciją, keičia tekstūrą ir trumpina galiojimo laiką. Dalis produktų, kuriuos įprastai laikome spintelėje, per karštas dienas gali greitai prarasti skonį ar kokybę.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika šilumoje kyla riebalų turintiems produktams: jie greičiau apkarsta, įgauna svetimą kvapą, o kartais ir kartumą. Tokiais atvejais šaldytuvas tampa paprastu būdu prailginti produkto tinkamumą vartoti.

    Kulinariniai aliejai

    Augaliniai aliejai, ypač alyvuogių, riešutų ir sėklų, šilumoje oksiduojasi greičiau, todėl gali atsirasti apkaręs poskonis. Kartais pakanka vos kelių dienų, kad atidarytas butelis pradėtų skleisti neįprastą kvapą.

    Karščio metu tokius aliejus verta laikyti šaldytuve, ypač jei virtuvėje nuolat daugiau nei 25 laipsniai. Jei aliejus šaltyje sutirštėja ar drumstėja, prieš naudojant pakanka palaikyti kambario temperatūroje.

    Riešutai ir sėklos

    Nors riešutai dažnai laikomi spintelėje, riebesnės rūšys karštyje genda greičiau. Ypač jautrūs šilumai makadamijų riešutai, pekano riešutai, kedrinės pinijos ir graikiniai riešutai.

    Šaldytuvas reikšmingai sulėtina oksidaciją, todėl riešutai ilgiau išlieka kvapnūs ir traškūs. Kad nesugertų kvapų, geriausia laikyti sandariame inde.

    Natūralus žemės riešutų kremas

    Natūraliuose riešutų kremuose dažnai nėra emulsiklių, todėl šilumoje riebalai lengvai atsiskiria ir susidaro aliejaus sluoksnis. Tai nebūtinai reiškia, kad produktas iš karto nesaugus, tačiau tekstūra tampa prastesnė, o skonis gali greičiau suprastėti.

    Per karščius tokį kremą rekomenduojama laikyti šaldytuve. Prieš tepant galima trumpai palaikyti kambario temperatūroje, kad būtų lengviau išmaišyti ir tepti.

    Viso grūdo miltai

    Viso grūdo miltuose lieka daugiau grūdo dalių, todėl juose paprastai būna daugiau riebalų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to jie jautresni šilumai ir laikant šiltai greičiau praranda kokybę.

    Jei namuose karšta, viso grūdo miltus verta perkelti į šaldytuvą, kad ilgiau išliktų tinkami kepiniams. Laikant sandariai sumažėja ir drėgmės patekimo rizika.

    Šokoladas

    Įprastai šokoladui geriausia vėsi, sausa vieta, maždaug 15–20 laipsnių temperatūra, atokiau nuo saulės ir stiprių kvapų. Šaldytuvas dažnai nėra idealus, nes šaltyje gali pakisti kakavos sviesto struktūra, o ant paviršiaus atsirasti baltas apnašas.

    Vis dėlto, jei patalpoje karšta ir šokoladas pradeda minkštėti ar tirpti, jį galima trumpam dėti į šaldytuvą, bet tik sandariai supakuotą. Išėmus svarbu neatidaryti pakuotės iš karto, kad ant šokolado nesusidarytų kondensatas.

    Jei pastebite keistą kvapą, kartumą ar riebalų apkarimą, tai signalas, kad produktas prarado kokybę. Karščio bangų metu tvarka virtuvėje ir tinkama laikymo vieta gali sutaupyti ir pinigų, ir nervų.

  • Grožio klaida, kuri gali pakenkti akims: kodėl niekada nekerpamos blakstienos

    Socialiniuose tinkluose vis dar pasirodo patarimų blakstienas trumpinti, esą taip jos atrodys tvarkingiau ar natūraliau. Tačiau dermatologai ir akių priežiūros specialistai perspėja, kad toks eksperimentas gali baigtis ne tik sugadinta išvaizda, bet ir realia rizika akių sveikatai.

    Blakstienos turi savo augimo ciklą, todėl paprastai jos nepasiekia tokio ilgio, kuris keltų problemų kasdienybėje. Dėl to blakstienų kirpimas dažniausiai nėra būtinas, o bandymas jas „patvarkyti“ dažnai sukuria daugiau bėdų nei naudos.

    Kodėl kirpti blakstienas pavojinga?

    Pagrindinė grėsmė kyla dėl artumo akiai: net nedidelis neatsargus judesys gali sužeisti voką ar pačią akį. Aštrios žirklutės, ypač jei jos nešvarios arba naudojamos kosmetikos procedūroms namuose, gali pernešti bakterijas ir padidinti uždegimo bei infekcijos tikimybę.

    Po kirpimo gali atsirasti dirginimas, perštėjimas ar paraudimas, o kai kuriems žmonėms pablogėja ašarų plėvelės stabilumas ir sustiprėja sausumo pojūtis. Tai ypač aktualu nešiojantiems kontaktinius lęšius, nes papildomas sudirginimas didina diskomfortą ir uždegiminių būklių riziką.

    Ką blakstienos iš tiesų daro?

    Blakstienos veikia kaip natūralus barjeras: jos sulaiko dalį dulkių ir smulkių dalelių, kurios priešingu atveju lengviau patektų ant akies paviršiaus. Jų natūralus linkis taip pat padeda nukreipti nuo akies prakaitą ir kitus dirgiklius.

    Dar viena svarbi funkcija yra apsauginis mirksėjimo refleksas: prisilietus prie blakstienų, organizmas instinktyviai užmerkia akis. Patrumpinus blakstienas, ši apsauga gali tapti mažiau efektyvi, o į akis lengviau patenka dirgikliai, sukeliantys uždegimą ir perštėjimą.

    Ar blakstienos atauga ir kada kreiptis į gydytoją?

    Blakstienos auga iš folikulų voko odoje. Jei nukerpama tik matoma plaukelio dalis, folikulas paprastai nepažeidžiamas, todėl blakstiena laikui bėgant atauga, o senoji natūraliai iškrenta pasibaigus jos ciklui.

    Vis dėlto, jei po kirpimo atsiranda skausmas, išskyros, ryškus paraudimas, patinimas, svetimkūnio jausmas ar suprastėja regėjimas, reikėtų nedelsti ir kreiptis į akių gydytoją. Taip pat verta pasitikrinti, jei pastebite staigius blakstienų pokyčius, neįprastą slinkimą ar augimą netinkama kryptimi.

    Norint saugiai pagerinti blakstienų išvaizdą, dažniausiai pakanka higienos, tinkamo makiažo nuėmimo ir patikrintų priemonių, o ne žirklių. Akių sritis yra jautri, todėl namų eksperimentai, kurie atrodo nekalti, kartais kainuoja brangiai.

  • Botvinė ar jaunas burokėlis? Skirtumas stebina: štai ką iš tikrųjų parsinešate namo

    Kas yra botvinė ir kas yra jaunas burokėlis?

    Pavasarį turguje ar parduotuvėje lengva susipainioti: ryšulėliai su rausvais kotais ir žaliais lapais dažnai vadinami ir botvine, ir jaunu burokėliu. Vis dėlto tai nėra tas pats produktas, nors abu priklauso tai pačiai daržovei – valgomajam burokėliui.

    Botvinė – tai labai anksti nupjauta burokėlio antžeminė dalis su dar visai mažu, iki galo nesusiformavusiu šakniavaisiu. Ryšulėlyje svarbiausi yra lapai ir ploni kotai, o pats burokėlis paprastai būna mažas.

    Jaunas burokėlis – tai jau labiau paaugęs šakniavaisis, kelių centimetrų skersmens, tvirtesnės struktūros. Jo lapai ir kotai taip pat gali būti naudojami, tačiau kulinarinį vaidmenį dažniau atlieka būtent šaknis.

    Skonis ir tekstūra: kodėl patiekalas gaunasi visai kitoks?

    Botvinės skonis paprastai yra intensyvesnis ir sudėtingesnis: labiau žemiškas, ryškesnis, kartais su lengvu kartumu. Dėl to botvinės sriuba ar troškinys skiriasi nuo įprasto burokėlių barščių varianto, kur dominuoja saldesnė šakniavaisio nata.

    Jaunas burokėlis dažniausiai būna saldesnis, sultingas, tačiau reikalauja ilgesnio terminio apdorojimo. Verdant ar kepant svarbu įvertinti, kad šakniavaisis minkštėja gerokai lėčiau nei lapai.

    Kaip išsirinkti, kad botvinė nebūtų kieta ir plaušuota?

    Dažna nusivylimo priežastis – plaušuoti, sumedėję kotai. Tai beveik visada susiję su tuo, kada augalas buvo nupjautas: kuo vėlesnis derlius, tuo stambesni kotai ir daugiau skaidulų, kurių iki galo nesuminkština net ilgas virimas.

    Renkantis verta ieškoti ryšulėlių su plonais, elastingais kotais ir ryškiais, nepageltusiais lapais. Maži šakniavaisiai, maždaug iki 2–3 centimetrų, dažniausiai rodo ankstesnį derlių ir švelnesnį skonį.

    Gaminant praktiška prisiminti paprastą taisyklę: kotus į puodą dėkite anksčiau, o lapus – pačioje pabaigoje, kad jie neprarastų spalvos ir tekstūros. Taip išlaikysite šviežumą ir išvengsite pernelyg suvirtusios masės.

    Ką gaminti, jei norisi ne vien sriubos?

    Botvinė virtuvėje pastaraisiais metais vis dažniau naudojama universaliai, o ne tik tradiciniam šaltibarščių ar sriubos pagrindui. Ji tinka į kepinius su varške ar sūriu, įdarus, troškinius, taip pat kaip žalias ingredientas patiekalams, kuriuose reikia ryškesnės, žemiškos natos.

    Jei namo parsinešėte jauno burokėlio, verta išnaudoti ir lapus: trumpai patroškinti su česnaku, įmaišyti į omletą ar patiekti kaip garnyrą. Taip sumažinsite maisto švaistymą ir iš vieno ryšulėlio gausite daugiau nei vieną patiekalą.

    Skirtumą dažniausiai pajusite iškart: botvinė duoda aromatą ir spalvą, o jaunas burokėlis – saldumą ir sotumą. Žinant, ką perkate, lengviau pasirinkti ir receptą, ir tinkamą paruošimo būdą.

  • Svogūnas ar grilio šepetys: kas iš tikrųjų greičiau nuvalo groteles ir ko vengti

    Šiltuoju sezonu grilis dažnam tampa savaitgalio centru, tačiau po vaišių lieka klausimas, kaip greitai ir saugiai nuvalyti groteles. Populiariausios dvi priemonės yra grilio šepetys ir perpjautas svogūnas, tačiau jų veiksmingumas skiriasi priklausomai nuo užterštumo ir grotelių temperatūros.

    Daugeliui patogiausias pasirinkimas yra šepetys, nes jis mechaniškai nušveičia pridegusius riebalus ir maisto likučius. Vis dėlto vieliniai šepečiai turi vieną riziką: atsilaisvinę šereliai gali likti ant grotelių ir patekti į maistą, todėl po valymo verta groteles papildomai perbraukti popieriniu rankšluosčiu ar drėgna šluoste.

    „Jei groteles valote šepečiu, svarbiausia nepalikti ant jų pridegusių nešvarumų, kuriuose gali pasislėpti atitrūkę šereliai“, – sakė grilinimo ekspertas Scottas Thomasas.

    Alternatyva šepečiui dažnai vadinamas svogūnas, tačiau jis veikia tik tada, kai grotelės yra šiltos. Švelnus svogūno paviršius gali padėti pastumti suminkštėjusius nešvarumus ir riebalus, bet nuo ilgai pridegusių sluoksnių vien jo dažniausiai nepakanka.

    Praktikoje svogūnas labiau tinka kaip papildoma priemonė po įkaitinimo, kai didžiausias apnašas jau atlaisvina karštis. Svogūnu perbraukus groteles, jose gali likti natūralių sieros junginių, kurie kai kam asocijuojasi su lengvu paviršiaus „prieskoninimu“, tačiau tai nepakeičia kruopštaus mechaninio valymo.

    Ko vengti valant grilį

    Valant groteles nerekomenduojama naudoti agresyvių chemikalų, tokių kaip baliklis, amoniakas ar šarmas, nes jų likučiai gali patekti ant maisto paviršiaus. Saugesnis kelias yra karštis, mechaninis šveitimas ir maistui pritaikytos, švelnesnės priemonės.

    Jei bijote vielinių šerelių, galima rinktis nailoninius šepečius, grandininius šveitiklius arba metalinį grandiklį, pritaikytą grotelių tipui. Po valymo pravartu groteles trumpai pakaitinti, kad sudegtų likę organiniai nešvarumai, o tada jas dar kartą nuvalyti.

    Kiti veiksmingi metodai

    Namų virtuvėse populiarūs ir kiti būdai: citrina ar laimas, kartais su druska kaip švelniu abrazyvu, taip pat vandens ir acto mišinys lygiomis dalimis. Dar viena dažna priemonė yra sodos ir vandens pasta, kurią patogu užtepti ir po kurio laiko nušveisti.

    Jei groteles norite nuvalyti be šepečio, praktiškas sprendimas yra suglamžyta aliuminio folija, laikoma žnyplėmis, ypač kai grotelės įkaitintos. Folija prisitaiko prie grotelių formos ir gali gerai „ištraukti“ apnašas iš tarpų, o geriausią rezultatą dažnai duoda kelių metodų derinys.

  • Daugelis ją nupjauna: ši lašišos dalis turi daugiausia omega-3 ir gali pakeisti jūsų racioną

    Lašiša laikoma vienu patikimiausių omega-3 riebalų rūgščių šaltinių mityboje, tačiau nemaža dalis žmonių vertingiausią jos dalį tiesiog išmeta. Daugiausia omega-3 dažniausiai sukaupta lašišos odoje ir po ja esančiame riebaliniame sluoksnyje, todėl nupjovus odą smarkiai sumažėja gaunamų naudingųjų riebalų kiekis.

    Tufts universiteto specialistai yra atkreipę dėmesį, kad pašalinus lašišos odą galima netekti maždaug 36–61 proc. žuvyje esančių omega-3 riebalų rūgščių. Tai logiška, nes omega-3 daugiausia „saugojamos“ riebaluose, o jų lašišoje nemažai būtent paviršiniuose audiniuose.

    Kas gaunama su lašišos oda?

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su širdies ir kraujagyslių, smegenų bei regos funkcijų palaikymu, o jų pakankamas kiekis mityboje dažnai įvardijamas kaip vienas svarbesnių sveikatai palankių įpročių. Dėl to net ir nedidelis pasirinkimas, ar valgyti lašišą su oda, gali turėti apčiuopiamą reikšmę bendrai omega-3 „sąskaitai“ per savaitę.

    Be riebalų rūgščių, lašišos oda gali būti ir baltymų šaltinis, taip pat joje išlieka dalis žuviai būdingų mikroelementų. Lašišoje natūraliai aptinkami vitaminas D, B grupės vitaminai, selenas ir niacinas, todėl valgant žuvį su oda dažnai gaunama daugiau visų šių medžiagų, nei renkantis vien filė.

    Kaip iškepti, kad būtų traški?

    Didžiausia kliūtis daugeliui yra tekstūra: netinkamai paruošta oda gali tapti minkšta ir „guminė“. Paprastai geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai oda prieš kepimą kuo geriau nusausinama, o pati žuvis kepama taip, kad oda turėtų tiesioginį kontaktą su karštu paviršiumi.

    Praktiškiausi būdai yra lengvas kepimas keptuvėje arba karšto oro gruzdintuvėje, nes taip oda greitai išsausėja ir tampa traški. Jei lašiša gausiai marinuojama ar apliejama padažais, oda dažniau suminkštėja, todėl padažus patogiau naudoti saikingai arba dėti jau po kepimo.

    Vis dažniau oda kepama ir atskirai kaip užkandis: plonai iškepta ji primena traškų „lakštą“, kurį galima naudoti kaip priedą prie salotų ar dubenėlių su grūdais. Tai viena iš tų virtuvės atliekų, kurios, tinkamai paruošus, tampa ir skanios, ir maistingos.

    Ką verta žinoti perkant žuvį?

    Jei planuojate valgyti lašišą su oda, svarbu atkreipti dėmesį į žuvies kilmę, laikymo sąlygas ir šviežumą. Oda yra ta dalis, kuri tiesiogiai kontaktuoja su aplinka, todėl kokybė ir higieniškas apdorojimas čia ypač svarbūs.

    Taip pat verta prisiminti, kad bendra omega-3 nauda priklauso nuo visos mitybos: svarbus ne vienas patiekalas, o reguliarumas. Vis dėlto paprastas įprotis neatsisakyti lašišos odos gali būti vienas lengviausių būdų padidinti omega-3 kiekį racione be papildų.

  • 6 produktai, kuriuose druskos daugiau nei manėte: nuo picos iki daržovių sulčių

    Per didelis natrio kiekis mityboje yra viena dažniausių šiuolaikinės mitybos problemų, nes daug jo gauname ne iš druskinės, o iš pramoniniu būdu apdorotų produktų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną neviršyti 2 gramų natrio, tai atitinka apie 5 gramus druskos.

    Europos šalyse vidutinis suvartojimas dažnai viršija šią ribą, o didžiausią dalį sudaro duona, mėsos gaminiai, sūriai, paruošti patiekalai ir įvairūs padažai. Dėl to dalis žmonių net nepastebi, kad druskos norma viršijama dar iki vakarienės.

    Perdirbti mėsos gaminiai

    Virtas kumpis, dešros, pastramis ar kiti užkandžių mėsos gaminiai neretai turi daug natrio, nes druska naudojama ir skoniui, ir ilgesniam galiojimo laikui. Net viena riekelė gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį, ypač jei sumuštinis papildomas sūriu ir padažu.

    Svarbu prisiminti, kad sūrumą didina ir sūdymo bei vytinimo technologijos, todėl vytinti gaminiai paprastai yra dar „koncentruotesni“. Norint sumažinti natrio kiekį, verta rinktis mažiau sūrius variantus ir dažniau keisti mėsą ankštiniais ar šviežiai kepta paukštiena.

    Pica ir kiti „sluoksniuoti“ patiekalai

    Pica dažnai tampa natrio spąstais, nes keli ingredientai vienu metu yra sūrūs: padas, padažas, sūris ir neretai vytinta mėsa. Net paprasta sūrio pica gali turėti daug druskos, o pridėjus pepperoni ar dešrą natrio kiekis dar labiau šokteli.

    Mažinti kiekį padeda plonesnis padas, mažiau sūrio, daugiau daržovių ir retesnis sūrių padažų naudojimas. Dar vienas praktinis žingsnis yra porcijos dydis, nes didesnė porcija reiškia ne tik daugiau kalorijų, bet ir daugiau natrio.

    Kvietinės tortilijos ir kiti miltiniai papločiai gali atrodyti neutralūs, tačiau kaip ir daugelyje duonos gaminių, druska naudojama tekstūrai ir skoniui formuoti. Priklausomai nuo dydžio ir gamintojo, viename paplotyje natrio gali būti tiek, kad du ar trys gabalėliai jau tampa rimta paros normos dalimi.

    Dažnai mažiau natrio turi kukurūzų tortilijos, tačiau ir čia verta tikrinti etiketes, nes receptūros skiriasi. Tas pats galioja bandelėms, mėsainių duonelėms ir sumuštinių batonams, kurie gali sukaupti daugiau druskos, nei tikimasi.

    Konservuotas tunas patogus, baltymingas ir dažnai laikomas sveikesniu pasirinkimu, tačiau dalis gaminių yra sūdomi, kad išlaikytų skonį ir tekstūrą. Natrio kiekis ypač išauga, jei tuną maišome su majonezu, marinuotais agurkais ar kitais sūriais priedais.

    Ieškant geresnės alternatyvos, verta rinktis variantus be pridėtinės druskos ir lyginti skirtingų gamintojų maistingumo lenteles. Net ir „be pridėtinės druskos“ produktai gali turėti natūralaus natrio, todėl skirtumus geriausiai parodo etiketės.

    Daržovių sultys dažnai turi sveikumo aurą, tačiau parduotuvinėse versijose druska kartais naudojama skoniui sustiprinti. Viena stiklinė gali turėti tiek natrio, kad tai prilygsta sūresniam užkandžiui, ypač jei sultys geriamos kasdien.

    Mažiau natrio turinčios versijos yra viena išeitis, kita yra daržoves valgyti ar trinti į kokteilius namuose. Visavertės daržovės paprastai suteikia daugiau skaidulų, o natrio kiekį lengviau kontroliuoti.

    Restoranų patiekalai beveik visada yra sūresni nei namuose gaminamas analogas, nes druska ir riebalai naudojami skoniui „pakelti“. Situaciją dar labiau apsunkina didelės porcijos, todėl vienas patiekalas gali sudaryti reikšmingą dienos natrio dalį.

    Norint sumažinti riziką, verta prašyti padažų atskirai, rinktis keptus orkaitėje, garintus ar ant grotelių ruoštus patiekalus ir vengti dažnai papildomai sūdomų užkandžių. Jei yra galimybė, naudinga peržiūrėti patiekalo maistingumo informaciją dar prieš užsakant.

    Ekspertai pabrėžia, kad pagrindinis pokytis slypi ne viename produkte, o bendroje dienos sumoje, todėl padeda įprotis stebėti etiketes ir mažinti perdirbtų produktų dalį. Skonio receptoriai prie mažiau sūraus maisto prisitaiko, todėl ilgainiui poreikis sūrumui dažnai sumažėja.

    Jei gydytojas rekomenduoja riboti natrį dėl padidėjusio kraujospūdžio ar kitų sveikatos būklių, svarbu derinti mitybą su individualiomis rekomendacijomis. Tokiais atvejais net „įprasti“ produktai, kaip duona ar sūris, gali tapti reikšmingu šaltiniu.

  • Magnetinės audros ir galvos skausmas: kardiologė paaiškino, kas iš tiesų kaltas ir ką daryti

    Įspėjimai apie magnetines audras dažnai sutampa su žmonių skundais dėl galvos skausmo, nuovargio ar „sunkios“ savijautos. Tačiau mokslinis sutarimas dėl tiesioginio geomagnetinių reiškinių poveikio žmogaus sveikatai nėra aiškus, o dažniau suveikia visai kiti mechanizmai.

    Gydytojai pabrėžia, kad daliai žmonių simptomus gali sustiprinti nocebo efektas, kai neigiami lūkesčiai patys „užkuria“ nerimą ir fizinius pojūčius. Nuolat kartojami pranešimai apie tariamą pavojų suaktyvina įtampą, o ji gali pasireikšti galvos skausmu ar miego sutrikimais.

    Dažniau kalta ne Saulė

    Viena realiausių priežasčių, sutampančių su tokiais laikotarpiais, yra įprasti orų pokyčiai: atmosferos slėgio svyravimai, temperatūros kaita, drėgmė, vėjas. Šie veiksniai kai kuriems žmonėms siejami su galvos skausmų paūmėjimu, ypač jei yra migrenos polinkis.

    Slėgio pokyčiai gali veikti organizmo reguliacines sistemas, o kartu su stresu ar skysčių trūkumu didėja tikimybė jausti pulsavimą smilkiniuose, spaudimą ar bendrą silpnumą. Tokiais atvejais „magnetinė audra“ tampa patogia etikete, nors tikroji priežastis būna žemiška.

    Kada tai signalas apie riziką?

    Jei žmogus yra pailsėjęs, reguliariai miega ir neturi lėtinių ligų, dažniausiai jokie trumpalaikiai aplinkos svyravimai savijautos ryškiai nepakeičia. Stipresnės reakcijos dažniau pasitaiko patiriant lėtinį stresą, nuolat neišsimiegant ar turint diagnozuotą arterinę hipertenziją bei kitas širdies ir kraujagyslių ligas.

    Tokiu metu bet kuris papildomas dirgiklis gali tapti paskutiniu lašu: išauga įtampa, pakyla kraujospūdis, sustiprėja galvos skausmai. Specialistai primena, kad dažni ar itin stiprūs simptomai neturėtų būti nurašomi vien „orams“ ar „Saulės aktyvumui“.

    Ką daryti, kad savijauta nesvyruotų?

    Įrodymais grįsta praktika siūlo paprastesnius, bet veiksmingus žingsnius nei abejotini preparatai „nuo meteojautros“. Pirmiausia verta sutvarkyti miego režimą, kasdien palaikyti pakankamą skysčių kiekį ir nepamiršti reguliaraus valgymo, ypač dienomis, kai jaučiate didesnį dirglumą ar nuovargį.

    Ne mažiau svarbu mažinti kasdienį stresą ir nevesti organizmo į pervargimą, nes įtampa yra dažnas galvos skausmų „kuras“. O žmonėms, turintiems lėtinių ligų, būtina nuosekliai vartoti gydytojo paskirtus vaistus, stebėti kraujospūdį ir, simptomams stiprėjant ar atsiradus naujų požymių, kreiptis į medikus.

    „Dažnai žmonės ieško vienos išorinės priežasties, bet didžiausią įtaką savijautai turi miegas, stresas, skysčių balansas ir lėtinių būklių kontrolė“, – sako kardiologė.