CP v2

Blog

  • Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje archeologai aptiko nedidelę akmens plokštelę su raudonais koncentrinių ratų ir spindulių motyvais, primenančiais saulę. Radiokarboniniai tyrimai rodo, kad radinys sukurtas maždaug prieš 4 090–3 900 metų, todėl jis laikomas vienu ankstyviausių tokio tipo simbolių regione.

    Svarbi detalė ta, kad plokštelė rasta archeologiniame sluoksnyje, kuriame neaptikta keramikos. Tai leidžia daryti išvadą, jog austroneziečių meninė tradicija Wetar saloje galėjo egzistuoti dar iki neolito keramikos paplitimo, o tai koreguoja ankstesnes prielaidas apie kultūrinių naujovių seką šioje salų grandinėje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats simbolis yra labai atpažįstamas austroneziečių meno kontekste. Tokiai tradicijai priskiriami ir kiti dažni motyvai, pavyzdžiui, žmonių figūros, valtys, rankų atspaudai bei įvairūs geometriniai raštai, gerai žinomi iš urvų, uolų priedangų ir pakrančių skardžių.

    Didžiausia šio radinio intriga ta, kad piešinys yra ne ant uolos, o ant pernešamo daikto. Iki šiol idėja, kad tokie ženklai galėjo keliauti kartu su žmonėmis, buvo labiau hipotezė, o Wetar plokštelė pateikia tiesioginį įrodymą, kad simboliai buvo perkeliami ant objektų ir galėjo būti gabenami jūrų kelionėse.

    „Negalime tiksliai pasakyti, ką šis ženklas reiškė tuometiniams žmonėms, tačiau tokie motyvai galėjo žymėti priklausymą bendruomenei, socialinius ryšius arba turėti apsauginę ir ritualinę prasmę“, – sakė tyrėjai, apibendrindami interpretacijų ribas.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie austroneziečių ekspansiją, kuri laikoma viena didžiausių jūrinės migracijos istorijų. Per kelis tūkstantmečius austroneziškai kalbančios bendruomenės pasklido po didelę Pietryčių Azijos salų ir Ramiojo vandenyno teritoriją, o kartu su technologijomis ir įrankiais galėjo plisti ir simboliai bei tikėjimai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad uolų piešinius dažnai sudėtinga tiksliai datuoti, nes trūksta aiškaus archeologinio konteksto. Šiuo atveju plokštelė aptikta gerai išlikusioje stratigrafijoje, todėl jos amžius nustatytas patikimiau, o išvados apie kultūros sklaidą remiasi tvirtesniais duomenimis.

    Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame leidinyje Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad nauji radiniai regione padės geriau suprasti, kaip ankstyvieji jūrininkai kartu su daiktais pernešdavo ir idėjas, kurios formavo bendrą tapatybę toli nuo pradinių gyvenviečių.

  • Radaras aptiko mįslingas struktūras ten, kur esą ilsisi Nojaus arka: arčiau kasinėjimų?

    Radaras aptiko mįslingas struktūras ten, kur esą ilsisi Nojaus arka: arčiau kasinėjimų?

    Turkijos rytuose esanti Durupinaro formacija vėl atsidūrė mokslininkų ir entuziastų dėmesio centre. Ši pailga, laivo korpusą primenanti geologinė struktūra yra netoli Ararato kalno regiono, o jos ilgis siekia apie 164 metrus.

    Būtent šis dydis dažnai lyginamas su Biblijoje minimais Nojaus arkos matmenimis, todėl vieta jau kelis dešimtmečius kelia diskusijas. Vis dėlto archeologijoje vien sutampantys skaičiai ar iš tolo panašus siluetas nėra laikomi įrodymu.

    Nauji matavimai po žeme

    Naujausio tyrimų etapo metu komanda atliko detalius vietovės paviršiaus matavimus, sudarė žemėlapius ir užfiksavo GPS koordinates. Tada tyrėjai ėmėsi to, ko plika akimi nematyti, naudodami georadarą.

    Georadaro technologija siunčia elektromagnetinius impulsus į gruntą ir registruoja jų atspindžius nuo skirtingų sluoksnių ar objektų. Taip galima sudaryti požeminių struktūrų vaizdus ir iš anksto įvertinti, kur būtų prasminga planuoti kasinėjimus.

    Tyrėjai pranešė užfiksavę anomalijų ir galimų tuštumų, kurių ribos kai kur atrodo neįprastai tiesios. Remiantis duomenimis, buvo sukurti ir trimačiai modeliai, padedantys tiksliau įvertinti, kas gali slėptis po paviršiumi.

    Kodėl tai dar nereiškia atradimo

    Specialistai pabrėžia, kad tiesesnės linijos ar geofizikinės anomalijos dar nepatvirtina žmogaus sukurtos konstrukcijos. Panašūs signalai gali atsirasti dėl natūralių geologinių procesų, sluoksnių sandaros, erozijos ar skirtingų medžiagų savybių.

    Durupinaro formacija tyrinėta ir anksčiau, o XX amžiuje čia vyko ekspedicijos bei bandymai ieškoti aiškių archeologinių požymių. Ankstesni vertinimai dažnai linko prie išvados, kad laivą primenantis kontūras gali būti natūralios kilmės.

    Vis dėlto šiuolaikiniai geofiziniai metodai leidžia tiksliau atrinkti vietas, kur būtų galima ieškoti apčiuopiamų įrodymų, pavyzdžiui, žmogaus veiklos pėdsakų ar aiškiai identifikuojamų medžiagų. Tolimesni žingsniai priklausys nuo to, ar duomenys bus pakankamai įtikinami, kad būtų pagrįsti tikslingi kasinėjimai.

    Kol kas mokslinė bendruomenė šią istoriją vertina atsargiai: hipotezė apie Nojaus arką išlieka patraukli, tačiau jai patvirtinti reikėtų nepriklausomai patikrinamų radinių, tikslaus datavimo ir aiškaus konteksto, atitinkančio archeologinius standartus.

  • DI perprato DNR jungiklį: dabar tiksliau numatys, kurios mutacijos gali įžiebti vėžį

    DI perprato DNR jungiklį: dabar tiksliau numatys, kurios mutacijos gali įžiebti vėžį

    Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkai pasitelkė dirbtinį intelektą, kad itin tiksliai iššifruotų vadinamąjį inicijatorių DNR sekoje. Tai molekulinis jungiklis, esantis vietoje, nuo kurios pradedamas genų nuskaitymas, ir, kaip rodo naujas vertinimas, aptinkamas maždaug 60 proc. vadinamųjų „susitelkusių“ žmogaus promotorių.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Genes & Development“. Autorių teigimu, šis darbas suteikia įrankį geriau prognozuoti, ar konkreti mutacija reguliacinėje DNR dalyje gali sutrikdyti genų įjungimą ir prisidėti prie ligų, įskaitant onkologines, vystymosi.

    Kas yra inicijatorius?

    Inicijatorius yra seka promotoriaus srityje, netoli vadinamosios +1 pozicijos, kur prasideda transkripcija, kai genetinė informacija perrašoma į RNR. Nors šis elementas žinomas seniai, iki šiol jo „taisyklių rinkinys“ žmogaus genome nebuvo pakankamai tikslus, kad leistų patikimai vertinti atskirų mutacijų pasekmes.

    Ankstesni darbai inicijatorių siejo su maždaug 40–49 proc. susitelkusių promotorių, tačiau naujas DI pagrįstas modeliavimas šį skaičių padidino iki maždaug 60 proc. Tai svarbu, nes susitelkę promotoriai dažnai valdo vystymosi, signalų perdavimo ir audiniams būdingus genus, kurių reguliacijos sutrikimai gali turėti didelę biologinę kainą.

    Kaip DI išmokė skaityti signalą?

    Komanda sukūrė apie 500 000 skirtingų DNR variacijų inicijatoriaus regione ir laboratorijoje išmatavo kiekvienos jų transkripcinį aktyvumą. Šie duomenys panaudoti apmokyti modeliui, kuris įvertina, kaip skirtingos nukleotidų kombinacijos veikia geno „įjungimo“ stiprumą.

    Vėliau modelis leido apskaičiuoti prognozuojamą aktyvumą visoms 1 048 576 galimoms 10 nukleotidų kombinacijoms. Tokia apimtis suteikia galimybę ne tik aprašyti „vidutinę“ seką, bet ir įvertinti net subtilių vieno simbolio pakitimų įtaką genų raiškai.

    „DI modeliams pirmą kartą pavyko pateikti stiprias prognozes, ar inicijatorius žmogaus genuose bus, ar jo nebus, ir taip iškoduoti inicijatoriaus DNR sekos raštą“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, profesorius Jamesas T. Kadonaga.

    Kodėl tai svarbu vėžio tyrimams?

    Dalis vėžio riziką didinančių pokyčių slypi ne pačiuose baltymus koduojančiuose genuose, o reguliacinėse srityse, kurios nusprendžia, kada genas turi veikti ir kokiu intensyvumu. Įrankis, galintis kiekybiškai įvertinti tokių reguliacinių mutacijų poveikį, gali pagerinti jų interpretaciją ir padėti atskirti reikšmingus pakitimus nuo neutralių.

    Mokslininkai taip pat praneša aptikę anksčiau neaprašytą inicijatoriaus tipą, susijusį su TATA seka, kuri, kaip nurodoma, būdinga maždaug 24 proc. promotorių. Be to, pastebėta ryški sąveika tarp inicijatoriaus ir kito promotoriaus regiono, o palyginimas su vaisine musele parodė, kad inicijatoriaus raštas per evoliuciją išliko beveik nepakitęs.

    „Galutinis šio darbo tikslas yra žengti dar vieną žingsnį į priekį, sujungiant laboratorinius eksperimentus ir dirbtinį intelektą, kad iš DNR sekos būtų perskaityta joje užkoduota informacija“, – teigė profesorius Jamesas T. Kadonaga.

    Pasak UCSD komandos, tolesnis uždavinys yra ištirti likusią dalį susitelkusių promotorių, kuriuose dar nėra aiškiai identifikuotų žinomų reguliacinių elementų. Tokie darbai siejami su platesne kryptimi, kurioje DI taikomas ne tik genų variantų paieškai, bet ir tam, kad būtų galima prognozuoti jų funkcines pasekmes skirtinguose biologiniuose kontekstuose.

  • Rusija kuria naują dronų gaudytoją: „Aerokon“ įtariamas kopijuojantis Irano 359 raketą

    Rusija kuria naują dronų gaudytoją: „Aerokon“ įtariamas kopijuojantis Irano 359 raketą

    Aerokon z Tatarstanu działa na rynku od 1992 roku i zajmuje się m.in. bezzałogowcami o konstrukcji samolotowej, napędami oraz systemami celów powietrznych – firma uczestniczyła w projektach związanych z UMTK “Adiutant”, czyli mobilnym rosyjskim systemem trenażerów i celów powietrznych, realizowanych wspólnie z zakładami “Kupol”.

    Nowa konstrukcja została przedstawiona jako bezzałogowy statek powietrzny, jednak jej wygląd znacznie bardziej przypomina pocisk. Na podstawie dostępnych materiałów można dostrzec rozwiązania konstrukcyjne kojarzące ją z irańskim systemem 359 – nie ma jednak oficjalnego potwierdzenia, że rosyjska maszyna jest jego bezpośrednią kopią, np. przygotowaną na licencji, jak ma to miejsce w przypadku dronów Shahed/Gierań.

    System 359 jest rozwinięciem irańskiego pocisku 358. Według dostępnych informacji większa konstrukcja wykorzystuje prawdopodobnie silnik turboodrzutowy Tolou-10, co ma pozwalać jej osiągać zasięg do około 150 km, pułap przekraczający 9 km oraz prędkość do 1000 km/h. System ma być przeznaczony do zwalczania bezzałogowców, a jego konstrukcja prawdopodobnie obejmuje również większą głowicę bojową.

    Uwagę ekspertów po ujawnieniu tego rozwiązania na początku roku zwrócił też nietypowy sposób działania systemu, bo napęd turboodrzutowy pozwala pociskowi przez dłuższy czas pozostawać w powietrzu i oczekiwać na pojawienie się celu. Zamiast klasycznego systemu naprowadzania konstrukcja ma wykorzystywać kamerę termowizyjną, widzenie maszynowe oraz możliwość sterowania przez operatora.

    Właśnie te rozwiązania sprawiają, że rosyjski projekt wzbudził zainteresowanie analityków. Na dostępnych ilustracjach widoczny jest niewielki silnik turboodrzutowy oraz układ optyczny, który może obejmować również kamerę termowizyjną. Jeżeli podobieństwo nie jest przypadkowe, rosyjska konstrukcja mogłaby być przeznaczona do przechwytywania celów powietrznych, przede wszystkim bezzałogowców.

    Taki system mógłby potencjalnie stanowić zagrożenie dla ukraińskich dronów wyposażonych w napęd odrzutowy, a w określonych warunkach również dla wolniejszych pocisków manewrujących. Jedną z potencjalnych zalet takiego rozwiązania byłoby wcześniejsze umieszczenie przechwytującego bezzałogowca w powietrzu – w przypadku wykrycia celu nie trzeba byłoby dopiero uruchamiać wyrzutni i wysyłać pocisku w jego kierunku, przechwytujący dron mógłby już znajdować się w rejonie patrolowania.

    Na obecnym etapie są to jednak przypuszczenia dotyczące przeznaczenia rosyjskiej konstrukcji. Aerokon nie ujawnił jej oficjalnej roli ani szczegółowych parametrów, a podobieństwo do irańskiego 359 nie stanowi jeszcze dowodu na zastosowanie identycznej koncepcji. Niemniej historia irańsko-rosyjskiej współpracy pokazuje, że taki scenariusz jest jak najbardziej prawdopodobny i zdecydowanie większym wyzwaniem byłaby produkcja takich systemów na większą skalę.


  • Du ženklai beveik vienodi, bet reikšmė skiriasi kardinaliai: D-3 ir C-5 klaida kainuoja brangiai

    Du ženklai beveik vienodi, bet reikšmė skiriasi kardinaliai: D-3 ir C-5 klaida kainuoja brangiai

    Vairuotojai dažnai supainioja du labai panašiai atrodančius kelio ženklus su balta rodykle mėlyname fone. Nors abu siejami su važiavimo kryptimi, jų prasmė skiriasi iš esmės, o neteisingas sprendimas gali baigtis bauda ir baudos taškais.

    Kvadratinis arba stačiakampis ženklas D-3 priskiriamas informaciniams ženklams. Jis įspėja, kad važiuojate vienos krypties eismo keliu, tačiau pats savaime nedraudžia sankryžoje sukti į kairę ar į dešinę, jei tai leidžia kiti ženklai ir kelio ženklinimas.

    Svarbu prisiminti, kad priešinga vienos krypties eismo gatvės pusė dažniausiai pažymima ženklu, draudžiančiu įvažiuoti. Įvažiavimas prieš eismą laikomas pavojingu pažeidimu, už kurį taikoma atsakomybė, įskaitant baudą ir baudos taškus.

    Visai kitą reikšmę turi apvalus ženklas C-5, kuris yra privalomasis. Jis reiškia nurodymą važiuoti tik tiesiai, todėl bet koks posūkis į kairę ar į dešinę artimiausioje sankryžoje ar vietoje, kur teoriškai galima pakeisti kryptį, yra draudžiamas.

    Šis ženklas dažnai statomas intensyvaus eismo vietose, kad sumažintų konfliktines situacijas ir pagerintų srautų pralaidumą. Nepaisant C-5 reikalavimo, taikoma administracinė atsakomybė, paprastai skiriama bauda ir baudos taškai.

    Praktinė taisyklė paprasta: D-3 informuoja, kad gatvė vienos krypties, bet posūkiai gali būti leidžiami, o C-5 įpareigoja važiuoti tik tiesiai. Kilus abejonių, sprendimą visada reikia priimti įvertinus ir kitus ženklus, šviesoforus bei horizontalųjį ženklinimą.

  • 2 sekundės gali išgelbėti nuo baudos: svarbi taisyklė, kurios daugelis nepaiso autostradoje

    2 sekundės gali išgelbėti nuo baudos: svarbi taisyklė, kurios daugelis nepaiso autostradoje

    Važiavimas per arti priekyje esančio automobilio, vadinamas važiavimu ant buferio, išlieka viena dažniausių rizikingų vairavimo klaidų tiek mieste, tiek užmiestyje. Tokia situacija ypač pavojinga, kai eismas intensyvus, o greičiai dideli, nes bet koks staigesnis stabdymas gali baigtis susidūrimu.

    Praktiškai vairuotojo reakcijos laikas dažnai siekia apie 1 sekundę, tačiau jis kinta priklausomai nuo nuovargio, dėmesio ir matomumo. Važiuojant 100 km per valandą per vieną sekundę nuvažiuojama beveik 28 metrai, dar net nepradėjus stabdyti, todėl kelių metrų tarpas realios saugos nesuteikia.

    Minimalus atstumas greitkeliuose

    Minimalų atstumą autostradose ir greitkeliuose teisės aktai sieja su greičiu: atstumas metrais turi būti ne mažesnis nei pusė tuo metu važiuojamo greičio kilometrais per valandą. Tai reiškia, kad važiuojant 140 km per valandą reikėtų laikytis bent 70 metrų, o važiuojant 100 km per valandą bent 50 metrų.

    Ši pareiga taikoma transporto priemonėms, važiuojančioms ta pačia eismo juosta. Išimtis numatoma lenkimo manevrui, kai „pusės greičio“ principas netaikomas, tačiau ir tada vairuotojas privalo elgtis taip, kad nekeltų pavojaus.

    2 sekundžių taisyklė, kurią lengva pritaikyti

    Nors praktikoje dažnai kalbama apie atstumą sekundėmis, teisės aktuose jis dažniausiai apibrėžiamas metrais. Vis dėlto 2 sekundžių taisyklė vairuotojams padeda paprastai įsivertinti saugų atstumą, ypač kai sunku „iš akies“ nustatyti metrus.

    Metodas paprastas: pasirinkite nejudantį objektą pakelėje, pavyzdžiui, kelio ženklą ar apšvietimo stulpą. Skaičiuokite nuo momento, kai priekyje važiuojantis automobilis pravažiuoja tą objektą, o jūsų automobilis tą pačią vietą turėtų pasiekti ne anksčiau nei po 2 sekundžių.

    Važiuojant 100 km per valandą 2 sekundės atitinka apie 56 metrus, todėl tokia atsarga paprastai net viršija minimalų reikalavimą greitkeliuose. Tačiau esant prastam matomumui, lietui, slidžiai dangai ar didesniam eismo tankiui 2 sekundžių gali nepakakti, todėl saugiau atstumą didinti iki 3, 4 ar net 5 sekundžių.

    Tuneliai ir baudos: ką verta žinoti

    Tuneliuose galioja papildomos taisyklės: sustojus dėl eismo sąlygų ar pagal taisykles būtina palikti bent 5 metrų tarpą iki priekyje esančios transporto priemonės. Ilgesniuose nei 500 metrų tuneliuose už gyvenviečių ribų taikomi ir didesni minimalūs atstumai, kurie gali skirtis priklausomai nuo transporto priemonės kategorijos.

    Už minimalaus atstumo nesilaikymą greitkeliuose vairuotojams gali būti skiriama bauda, o taip pat taikomi baudos taškai. Kontrolė gali būti vykdoma specialiais matuokliais, įskaitant įrangą, leidžiančią fiksuoti atstumą tarp automobilių, tačiau kiekvienu atveju svarbios ir konkrečios matavimo bei situacijos aplinkybės.

    Susidūrus su priekyje važiavusiu automobiliu, atsakomybė dažniausiai tenka vairuotojui, važiavusiam iš galo, nes jis privalo pasirinkti tokį atstumą, kad spėtų sustabdyti. Vis dėlto eismo įvykio aplinkybės visuomet vertinamos individualiai, todėl saugiausia praktika paprasta: laikytis pakankamo tarpo ir vengti važiuoti prispaudus kitą vairuotoją.

  • Ukraina sudegino apie 900 000 eurų vertės „Uragan“: smūgį nulėmė dronų taktika

    Ukraina sudegino apie 900 000 eurų vertės „Uragan“: smūgį nulėmė dronų taktika

    Ukrainos pajėgos pranešė sunaikinusios Rusijos reaktyvinės artilerijos sistemą BM-27 „Uragan“. Operacijoje, anot Ukrainos pateikiamos informacijos, dalyvavo keli padaliniai, o lemiamą vaidmenį suvaidino skirtingų tipų dronai.

    Pirmiausia žvalgybiniai operatoriai aptiko taikinį ir dronais sudavė pirminius smūgius, kurių tikslas buvo ne iškart sunaikinti, o imobilizuoti sistemą. Tokia seka dažnai pasirenkama tam, kad technika nespėtų pasitraukti iš pavojingos zonos.

    Vėliau, jau sustabdžius kompleksą, galutinį smūgį sudavė FPV tipo dronas, kuris ir užbaigė ataką. Ukrainos pusė teigia, kad taip buvo sunaikintas ginklas, kurio vertė siekia apie 900 000 eurų, nors tiksli suma priklauso nuo komplektacijos ir būklės.

    Ši ataka laikoma iliustracija, kaip keičiasi šiuolaikinis mūšio laukas: vietoje vieno brangaus smūgio vis dažniau taikoma kelių komandų grandinė, kurioje derinami žvalgybiniai, koregavimo ir smogiamieji dronai. Toks modelis ypač efektyvus medžiojant artileriją, kuri tradiciškai bando greitai pakeisti poziciją po salvės.

    BM-27 „Uragan“ yra sovietmečiu sukurtas 220 milimetrų kalibro salvinės ugnies įrenginys, pradėtas naudoti 1975 metais. Pirmą kartą jis realiame kare panaudotas 1982 metais Afganistane, o vėliau įvairiose konfliktų zonose tapo masinių apšaudymų simboliu.

    Tipinėje komplektacijoje „Uragan“ turi 16 paleidimo vamzdžių, sumontuotų ant sunkvežimio bazės, ir gali atakuoti taikinius iki maždaug 35 kilometrų atstumu. Sistemos šaudmenys apima didelio sprogstamojo poveikio bei kasetinius užtaisus, taip pat dūminius ir apšvietimo, todėl ji pritaikyta smogti grupiniams taikiniams ir infrastruktūrai.

    Tokios sistemos dažnai veikia su ugnies valdymo ir ryšio priemonėmis, kurios sutrumpina laiką nuo taikinio aptikimo iki šaudymo. Dėl to salvinė artilerija išlieka pavojinga, tačiau dronų dominavimas ore vis labiau mažina jos išgyvenamumą, ypač kai pozicija išduodama judėjimu ar logistika.

  • Kodėl kodas 01.01 vairuotojo pažymėjime gali baigtis teismu: akiniai ir lęšiai čia ne tas pats

    Kodėl kodas 01.01 vairuotojo pažymėjime gali baigtis teismu: akiniai ir lęšiai čia ne tas pats

    Regėjimo sutrikimas pats savaime netrukdo gauti vairuotojo pažymėjimo, tačiau gydytojas išvadoje gali įrašyti privalomą regėjimo korekciją. Toks apribojimas pažymėjime nurodomas specialiais kodais ir taikomas konkrečiai vairavimo kategorijai.

    Svarbu ne tik tai, ar vairuotojas mato pakankamai gerai, bet ir kokiu būdu regėjimas koreguojamas. Jei pažymėjime įrašyta, kad privalomi akiniai, o žmogus vairuoja su kontaktiniais lęšiais, formaliai jis nesilaiko pažymėjime numatytų sąlygų.

    Ką reiškia kodai 01.01 ir 01.02

    Dažniausiai su regėjimu susiję apribojimai prasideda skaičiumi 01. Kodas 01.01 reiškia, kad vairuojant privaloma dėvėti akinius, o kodas 01.02 nurodo privalomus kontaktinius lęšius.

    Yra ir kiti kodai, pavyzdžiui, 01.05 gali reikšti akių raištį, o 01.07 naudojamas individualiai nustatytai korekcijai ar akių apsaugai. Praktikoje vairuotojams svarbiausia žinoti, kad kiekvienas kodas apibrėžia konkretų reikalavimą, o ne bendrą pareigą „turėti korekciją“.

    Lankstesnis sprendimas tiems, kurie keičia korekciją

    Jei žmogus kasdien keičia akinius ir lęšius, patogiausias yra kodas 01.06. Jis leidžia vairuoti tiek su akiniais, tiek su kontaktiniais lęšiais, todėl nereikia rizikuoti, kad patikrinimo metu bus nustatytas neatitikimas.

    Problemos dažniausiai kyla tada, kai pažymėjime įrašytas kodas 01.01, o vairuotojas tuo metu dėvi lęšius, arba atvirkščiai, kai reikalaujami lęšiai, bet žmogus vairuoja su akiniais. Nors regėjimas gali būti pakankamai geras, formaliai neatitinka pažymėjime nustatytos sąlygos.

    Kokios pasekmės gali laukti patikrinimo metu

    Policija tokį neatitikimą gali vertinti kaip vairavimą neturint reikiamos teisės vairuoti, nes nesilaikoma pažymėjime įrašyto apribojimo. Tokiais atvejais sprendimas gali persikelti į teismą, o ne pasibaigti įprasta bauda patikrinimo vietoje.

    Jei byla kvalifikuojama kaip vairavimas be teisės vairuoti, teismas gali skirti baudą, taip pat gali būti taikomas ir draudimas vairuoti. Konkrečią atsakomybę lemia bylos aplinkybės, o galutinį sprendimą priima teismas.

    Nors vairuotojui nebereikia su savimi vežiotis fizinio vairuotojo pažymėjimo, apribojimai nėra „nematomi“. Pareigūnai gali patikrinti duomenis registruose, o pateikus dokumentą matoma ir kodų informacija.

    Jei akiniai sulūžo ar buvo pamiršti, saugiausia yra nebetęsti kelionės ir pasirūpinti atsargine pora automobilyje. Tuo metu vairuotojams, kuriems įrašytas reikalavimas naudoti kontaktinius lęšius, svarbu prisiminti, kad akiniai formaliai nėra lygiavertis pakaitalas, jei pažymėjime nurodyta kita korekcijos rūšis.

    Norint teisėtai naudoti ir akinius, ir lęšius, reikia kreiptis į vairuotojų sveikatos patikrinimą atliekantį gydytoją. Jei abi priemonės užtikrina reikiamą regėjimo aštrumą, išvadoje gali būti nurodytas kodas 01.06, o tada reikia kreiptis dėl vairuotojo pažymėjimo keitimo.

    Įprastai sveikatos patikrinimas gali kainuoti iki maždaug 45 eurų, o naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimas apie 23 eurus. Tik pakeitus įrašą dokumente vairuotojas gali be rizikos pasirinkti, ar konkrečią dieną vairuos su akiniais, ar su kontaktiniais lęšiais.

    Dėl to verta bent kartą patikrinti vairuotojo pažymėjime nurodytus apribojimų kodus, ypač jei per pastaruosius metus pasikeitė regėjimo korekcijos įpročiai. Kelios skaitmenų pozicijos gali nulemti, ar patikrinimas baigsis ramiai, ar taps teisiniu ginču.

  • Grafeną pigiau už vakarienę? Mokslininkai parodė triuką su blenderiu, vandeniu ir laikraščiu

    Grafeną pigiau už vakarienę? Mokslininkai parodė triuką su blenderiu, vandeniu ir laikraščiu

    Mokslininkai pristatė netikėtai paprastą kryptį, kaip pigiau išgauti grafeną: vietoje brangios laboratorinės įrangos panaudotas įprastas virtuvinis blenderis, vandentiekio vanduo, panaudotas laikraštis ir grafitas, atgautas iš elektronikos atliekų.

    Grafitas sudarytas iš daugybės anglies sluoksnių, o vienas sluoksnis ir yra grafenas. Tyrėjų tikslas buvo mechaniškai atskirti šiuos sluoksnius taip, kad jie nesuliptų atgal, nes būtent tai paprastai apsunkina paprastesnius ir pigesnius gamybos metodus.

    Eksperimente grafitas buvo smulkinamas skystyje blenderiu, o didesni, nepakankamai suskaidyti gabalai vėliau paprastai atfiltruojami, pavyzdžiui, virtuviniu sieteliu. Toks žingsnis pats savaime skamba banaliai, tačiau esminė problema išlieka ta pati: atskirtos grafeno plokštelės linkusios vėl susijungti.

    Čia praverčia makulatūra. Tyrėjai paruošė celiuliozės pluoštus iš seno laikraščio ir įmaišė juos į mišinį, o šie pluoštai suveikė kaip stabilizatorius, padedantis atskirtoms dalelėms išlikti suspensijoje ilgiau.

    Rezultatas praktiškas: be celiuliozės apdorota anglis nusėsdavo per kelias minutes, o su laikraščio pluoštu mišinys išlikdavo tinkamas darbui kelias valandas ir galėjo būti lengvai vėl sumaišomas paprastu suplakimu. Tai rodo, kad pigūs ir lengvai prieinami priedai gali pakeisti dalį sudėtingesnių laboratorinių tirpiklių ar stabilizatorių funkcijų.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad namų blenderiai netrukus pakeis pramonines grafeno gamyklas. Greičiau tai signalas apie tvaresnę kryptį, kai elektronikos atliekos ir makulatūra gali tapti žaliava pažangioms medžiagoms, o nanotechnologijų prototipavimas darosi prieinamesnis mokykloms, mažoms laboratorijoms ar bendruomeninėms dirbtuvėms.

    Grafeno tema Europoje ir regione turi ir stiprų mokslinį kontekstą: grafenas laikomas viena perspektyviausių anglies pagrindo medžiagų dėl elektrinio laidumo, mechaninio tvirtumo ir labai plono sluoksnio savybių, todėl jo taikymas siejamas su jutikliais, elektronika, kompozitais ir energijos kaupimo sprendimais.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale ACS Sustainable Resource Management, o jo idėja papildo platesnes tendencijas, kuriose svarbus ne tik našumas, bet ir žaliavų cikliškumas, mažesnis cheminių medžiagų poreikis bei paprastesnės gamybos grandinės ankstyvajame etape.

  • Norvegiškas hot dogas užkariauja virtuves: vietoj bandelės – lompe, o ant viršaus net 6 priedai

    Add Loads Of Flavor To Your Hot Dogs By Making Them Norwegian-Style

    By Erica Martinez


    Road in Norway with Norwegian flag flying

    By-studio/Getty Images

    Add Foodie on Google:

    Google Discover

    In America, there are many ways to dress up a classic hot dog, from a simple squirt of mustard to the loaded-up versions from Chicago and West Virginia, where hot dogs are covered in chili and slaw. But you may not have experienced the wonder that is the Norwegian-style hot dog. Come hungry, as you’ll need quite an appetite to finish one of these fully loaded Scandinavian snacks.

    To make one, first pølse (Norwegian for “sausage”) is wrapped in a lompe instead of a bun. Lompe looks like a round tortilla and is made with a mix of potato and wheat flour. The pølse is either fried in a pan, grilled on a barbecue, or slowly boiled in water. Toppings include mustard, ketchup, fried onions, raw onions, potato salad, and shrimp salad, all of which you can easily access or make in the U.S.

    Now, if you have a hard time envisioning this pile of food on top of a hot dog, don’t worry; not every Norwegian eats their pølse with all six of these toppings at the same time. Most simply choose one of the two types of onions, then one of the two salads (but, admit it, you’re curious how it would taste all together). If you want to go super-authentic at home, you might need to order the Norwegian hot dogs and lompe from a website, but if that’s not such a concern, you can certainly use large tortillas and your favorite high-quality brand of frankfurter.

    Norwegians embraced American hot dogs after World War II

    Norwegian-style hot dog served in Oslo with mustard, ketchup, wrapped in flatbread

    Approved Photography/Shutterstock

    While Norway has its own unique and delicious-looking hot dog with up to a whopping six toppings, its foodie may have never created such a dish had it not been for America. It’s worth noting that Norwegians have been eating sausages for over a thousand years; in fact, Vikings apparently had an affinity for the tubular meats. But the American style of serving a weenie in bread with toppings (called pølse med brød) became en vogue around the 1950s. Following the end of World War II, many American trends and goods became popular in the country, including hot dogs. Today, they are still incredibly common and are often served at event venues, street kiosks, convenience stores, and festivals … much like where they are found in America.

    And, like in the U.S., there are regional hot dog preferences in Norway as well. Around the capital city of Oslo, in the southern part of the country, many people prefer wienerpølse, a type of hot dog that is slowly heated in hot water and is known for its snappy texture. In the central and western parts of Norway, grillpølse is the overall preference; that’s hot dogs grilled or fried in a pan. What’s interesting is that the two types cannot be substituted for each other, as grilling a wienerpølse would ruin the texture and vice versa. Additionally, you can find all kinds of pølse nowadays in the Land of the Midnight Sun, including plant-based chilipølse (made with chili peppers), baconpølse (wrapped in bacon), and ostepølse (cheese sausage).