CP v2

Blog

  • Neramus miegas ir sunku užmigti? Mokslininkai įvardijo netikėtą pagalbininką lėkštėje

    Neramus miegas ir sunku užmigti? Mokslininkai įvardijo netikėtą pagalbininką lėkštėje

    Nemiga, dažnas prabudinėjimas naktį ar jausmas, kad ryte vis tiek nesate pailsėję, vargina daugelį. Prastesnis miegas greitai atsiliepia dėmesiui, nuotaikai ir darbingumui, o ilgainiui gali silpninti bendrą savijautą. Naujas tyrimas rodo, kad kai kuriems žmonėms padėti gali paprastas mitybos pokytis.

    Mokslininkai publikacijoje žurnale „Frontiers in Nutrition“ nagrinėjo, ar reguliarus migdolų vartojimas gali pagerinti miego kokybę. Idėja paprasta: migdolai turi maistinių medžiagų, kurios siejamos su miego reguliacija, pavyzdžiui, magnio, taip pat gali daryti įtaką hormonų pusiausvyrai.

    Tyrimas: 20 savaičių ir 175 dalyviai

    Tyrime dalyvavo 175 žmonės nuo 21 iki 55 metų amžiaus, gyvenantys Indijoje, kurie jau pradžioje pranešė apie prastesnę miego kokybę. Dalyviai atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes: viena 20 savaičių kasdien gaudavo po 60 gramų migdolų, kita valgė panašaus kaloringumo ir baltymų kiekio užkandį.

    Miegas vertintas dviem būdais: klausimynais ir polisomnografija, kai registruojama smegenų aktyvumo ir kiti miego parametrai. Taip pat buvo atlikti kraujo tyrimai, siekiant įvertinti biologinius pokyčius, kurie galėtų būti susiję su miegu.

    Ką parodė rezultatai?

    Po penkių mėnesių migdolus valgiusių dalyvių bendras miego kokybės įvertinimas pagal PSQI skalę buvo geresnis nei kontrolinėje grupėje. Jie taip pat nurodė didesnį miego efektyvumą: vidutiniškai 94,45 proc., palyginti su 91,85 proc. kontrolinėje grupėje.

    Skyrėsi ir užmigimo trukmė. Migdolus vartoję dalyviai vidutiniškai užmigdavo maždaug per 18,5 minutės, o kontrolinės grupės dalyviai per 26,3 minutės, tad skirtumas buvo apčiuopiamas.

    Vis dėlto objektyvūs polisomnografijos duomenys buvo mažiau vienareikšmiai: dauguma parametrų statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tyrėjai fiksavo tik tam tikrus signalus, kad daliai žmonių galėjo pagerėti miego tęstinumas, tačiau aiškaus, universalaus poveikio visiems nepatvirtino.

    Kodėl migdolai galėtų veikti ir į ką atkreipti dėmesį

    Tyrėjai taip pat pastebėjo didesnę melatonino koncentraciją eksperimento pabaigoje migdolų grupėje, nors skirtumas buvo ties statistinio reikšmingumo riba. Tai leidžia svarstyti apie galimą sąsają, bet neįrodo priežastinio ryšio.

    Svarbi detalė, kad tyrimą finansavo „Almond Board of California“, todėl rezultatus reikėtų vertinti atsargiai. Patys autoriai pabrėžia, kad migdolai nėra vaistas nuo nemigos, o išvados veikiau rodo galimą ryšį su geriau subjektyviai vertinama miego kokybe.

    Jei miego problemos užsitęsia, jas lydi garsus knarkimas, dusimo epizodai, nuolatinis mieguistumas dieną ar ryškus nerimas, vertėtų pasitarti su gydytoju. Mitybos korekcijos gali būti naudingos, tačiau tvari miego higiena, streso valdymas ir gretutinių sutrikimų įvertinimas dažnai yra ne mažiau svarbūs.

  • Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje padarykite tai: veja atlaikys šalnas ir liks kaip iš paveikslėlio

    Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje padarykite tai: veja atlaikys šalnas ir liks kaip iš paveikslėlio

    Vejos būklė po vasaros dažnai išduoda, kiek jai teko ištverti karščio, sausros ir staigių liūčių. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje žolė ima augti lėčiau, tačiau būtent tada padaryti sprendimai lemia, ar veja sėkmingai peržiemos, ar pavasarį teks taisyti išplikusias vietas.

    Šiuo laikotarpiu pagrindinis tikslas yra ne maksimaliai „užauginti“ žolę, o atkurti velėną po streso ir paruošti šaknyną vėsesniam sezonui. Praktikoje tai reiškia koreguojamą pjovimą, tikslesnį laistymą, velėnos iššukavimą ir tręšimą be azoto pertekliaus.

    Pjovimas: aukščiau ir rečiau

    Vasaros pabaigoje verta pakelti pjovimo aukštį iki maždaug 5–6 centimetrų. Ilgesni stiebeliai geriau dengia dirvos paviršių, mažina išgaravimą ir saugo šaknų zoną nuo staigių paros temperatūros svyravimų.

    Kadangi rudenėjant augimas lėtėja, dažniausiai pakanka pjauti kas maždaug 7–10 dienų, priklausomai nuo oro ir vejos tipo. Pjauti rytais, kai yra rasa, nepatartina, nes drėgna žolė pjaunama netolygiau, o ant jos lengviau plinta grybinės ligos.

    Laistymas: rečiau, bet giliai

    Jei laikosi sausra, laistymas turi būti ne dažnas, o gausus, kad vanduo pasiektų maždaug 10–15 centimetrų gylį. Tai skatina žolę leisti šaknis giliau, todėl ji tampa atsparesnė tiek išdžiūvimui, tiek temperatūros svyravimams.

    Geriausia laistyti anksti ryte, kad vanduo spėtų įsigerti, o lapai per dieną nudžiūtų. Vakarinis laistymas dažniau palieka veją drėgną per naktį, o tai sudaro palankesnes sąlygas ligoms.

    Veltinis, aeravimas ir atsėjimas

    Vasaros pabaigoje verta patikrinti, ar nesusidarė veltinio sluoksnis, kai prie žemės kaupiasi suspausta negyvos žolės ir samanų masė. Jei jis storesnis, dirva prasčiau „kvėpuoja“, vanduo sunkiau įsigeria, o šaknys silpsta.

    Tokiu atveju tinka lengva vertikuliacija arba aeravimas, ypač jei dirva suslėgta. Po šių darbų patogu atsėti praretėjusias vietas: šiek tiek supurenti paviršių, paskleisti regeneracinių žolių sėklas ir užberti plonu komposto ar derlingos žemės sluoksniu.

    Tręšimas: mažiau azoto, daugiau kalio

    Artėjant rudeniui svarbu keisti tręšimo logiką: mažinti azotą ir rinktis mišinius, kuriuose daugiau kalio ir fosforo. Kalis prisideda prie vejos atsparumo šalčiui ir stresui, o fosforas padeda formuotis šaknų sistemai, kuri svarbi žiemojimui.

    Jei rudenį persistengiama su azotu, žolė gali pernelyg suaktyvėti, auginti minkštesnius audinius ir tapti jautresnė ligoms bei šalčiui. Dėl to saugesnis sprendimas yra rudeninis tręšimas, orientuotas į šaknų stiprinimą, o ne į greitą žalios masės augimą.

  • Ceremoninė kakava užkariauja virtuves: kuo ji iš tiesų pranašesnė už įprastą kakavą?

    Ceremoninė kakava užkariauja virtuves: kuo ji iš tiesų pranašesnė už įprastą kakavą?

    Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie vadinamąją ceremoninę kakavą – ne miltelius, o tirštą, pilno riebumo kakavos pastą. Šalininkai ją vertina dėl intensyvesnio skonio ir didesnės natūralių junginių koncentracijos, tačiau svarbu suprasti, kuo ji realiai skiriasi nuo įprastos kakavos.

    Įprasta nesaldinta kakava, kurią randame parduotuvėse, yra apdorotas produktas: pupelės fermentuojamos, džiovinamos, skrudinamos, o vėliau dažnai atskiriama dalis riebalų. Kai kuriais atvejais kakava papildomai šarminama, kad būtų švelnesnė ir mažiau rūgšti, bet kartu gali sumažėti dalies biologiškai aktyvių medžiagų kiekis.

    Ceremoninė kakava dažniausiai gaminama sumalant visą kakavos pupelę į pastą ir išlaikant natūralų kakavos sviestą. Dėl to ji būna riebesnė ir kaloringesnė, o tekstūra primena kietą plytelę, bloką ar trupinius, kuriuos reikia ištirpinti. Dažniausiai pabrėžiama, kad taip išsaugoma daugiau natūralių polifenolių, tarp jų ir flavanolių.

    Kas iš tiesų suteikia naudą?

    Daugiausia mokslinio dėmesio kakavoje sulaukia flavanoliai – polifenoliai, siejami su antioksidaciniu poveikiu ir galimomis naudingomis sąsajomis su kraujagyslių funkcija. Vis dėlto jų kiekis skirtinguose produktuose gali labai svyruoti, nes jį lemia žaliava ir apdorojimo būdas.

    Kitas svarbus skirtumas – riebalų dalis. Kakavos milteliai paprastai būna dalinai nuriebalinti, o ceremoninė kakava išlaiko daugiau kakavos sviesto, todėl suteikia sotesnį skonį ir kitokį burnos pojūtį. Tačiau daugiau riebalų automatiškai nereiškia daugiau flavanolių, todėl verta vertinti konkretų produktą, o ne vien kategoriją.

    Kakavoje taip pat yra teobromino – natūralaus alkaloido, kuris gali suteikti švelnesnį, ilgiau trunkantį tonizuojantį pojūtį nei kava. Jautresni žmonės gali jausti širdies plakimo padažnėjimą ar miego suprastėjimą, todėl ypač vakare svarbu rinktis mažesnę porciją.

    Kaip paruošti namuose?

    Ceremoninė kakava dažniausiai ruošiama ištirpinant susmulkintą pastą šiltame piene ar augaliniame gėrime. Svarbu nevirinti: aukšta temperatūra gali sugadinti skonį, o gėrimas taps pernelyg sunkus ir riebus.

    Praktiškai patogu orientuotis į maždaug 20 gramų kakavos pastos ir 250 mililitrų skysčio santykį, vėliau koreguojant pagal norimą tirštumą. Skoniui subalansuoti tinka cinamonas, o saldinimui geriau rinktis saikingą kiekį medaus ar cukraus, kad gėrimas netaptų desertu.

    Virtuvėje tokia kakava praverčia ne tik kaip gėrimas. Ištirpinta pasta gali būti naudojama desertams, košėms ar kepiniams, kai norisi ryškesnio kakavos aromato ir sodresnės tekstūros. Renkantis produktą verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo mažiau priedų ir kuo aiškesnė žaliavos kilmė, tuo lengviau suprasti, ką iš tiesų perkate.

  • Nematomas prancūziškas obuolių pyragas: tešlos beveik nėra, o skonis dingsta iki trupinio

    Prancūziškas gâteau invisible, dar vadinamas nematomu pyragu, pastaraisiais metais sparčiai populiarėja dėl neįprastos tekstūros. Jo esmė paprasta: daug labai plonai supjaustytų obuolių ir tik tiek tešlos, kad sujungtų sluoksnius. Iškepęs pyragas primena švelnų, beveik kreminį desertą, o ne įprastą purų biskvitą.

    Pavadinimas atsirado todėl, kad tešlos masė tarp vaisių beveik išnyksta, o pjūvyje matyti ryškūs obuolių sluoksniai. Būtent todėl svarbiausia taisyklė yra kuo plonesni griežinėliai: kuo jie vienodesni, tuo tolygiau obuoliai suminkštėja ir gražiau susiklosto struktūra.

    Geriausiai tinka rūgštesni, tvirtesnio minkštimo obuoliai, nes jie išlaiko skonio ryškumą ir desertui suteikia gaivos. Saldžios veislės gali padaryti skonį plokštesnį, ypač jei dar naudojamas karamelės padažas. Jei obuoliai labai sultingi, verta leisti jiems kelias minutes pastovėti supjausčius, kad masė kepant netaptų pernelyg skysta.

    Tešla šiame deserte yra skysta, dažniausiai kiaušinių ir pieno pagrindo, todėl ji lengvai apgaubia vaisius ir užpildo tarpus. Kepant obuoliai susėda, sluoksniai sutankėja, o pyragas tampa tvirtas tiek, kad atvėsęs gražiai pjaustytųsi. Dėl to geriausia jį vėsinti ir pjaustyti šaltą, aštriu peiliu.

    Skonį paprasta pritaikyti pagal nuotaiką: tinka citrinos žievelė, cinamonas ar kardamonas, o sūdyta karamelė gali būti tiek įmaišoma, tiek patiekiama atskirai. Pyragas patogus ir tuo, kad šaldytuve išlieka skanus kelias dienas, o kitą dieną jo tekstūra dažnai tampa dar vientisesnė.

  • Šaukštas ar tik žiupsnelis? Triukas, kad pievagrybiai keptuvėje neleistų vandens ir gražiai paruduotų

    Pievagrybiai kepant dažnai ima leisti daug skysčio, todėl vietoj apskrudinimo jie pradeda troškintis. Taip nutinka, kai keptuvė nėra pakankamai įkaitinta arba grybų įdedama per daug vienu metu ir temperatūra staigiai krenta.

    Norint išvengti vandens keptuvėje, svarbiausia rinktis plačią, gerai įkaitintą keptuvę ir pievagrybius kepti porcijomis. Geriausia, kad jie gultų beveik vienu sluoksniu, tuomet drėgmė greičiau išgaruoja, o paviršius pradeda rusvėti.

    Kai didžioji dalis skysčio jau išgaravusi ir grybai ima lengvai skrusti, galima pritaikyti paprastą triuką: įberti vos žiupsnelį cukraus. Jo tikslas nėra suteikti saldumo, o padėti greičiau vykti paviršiaus rudavimui, kad pievagrybiai įgautų sodresnį aromatą ir auksinę spalvą.

    Svarbu nepersistengti: per didelis cukraus kiekis gali pradėti karamelizuotis ir iškraipyti skonį. Orientyras paprastas: maždaug 250–300 gramų grybų pakanka labai mažo žiupsnelio, o prieskonį verta berti tik pačioje kepimo pabaigoje.

    Dar viena klaida yra nuolatinis maišymas. Pievagrybiams reikia kelių akimirkų ramaus kontakto su karšta keptuvės danga, kad susiformuotų apskrudusi plutelė, todėl geriau pamaišyti rečiau, bet kepti aukštesnėje kaitroje.

    Druską taip pat pravartu atidėti pabaigai, nes ankstyvas sūdymas skatina greitesnį vandens išsiskyrimą. Riebalų reikia nedaug, tačiau geriau rinktis tokius, kurie tinka aukštesnei kepimo temperatūrai, kad grybai nepradėtų mirkti.

    Kai pievagrybiai jau gražiai parudavę, juos galima gardinti pipirais, česnaku, čiobreliais ar petražolėmis. Nedidelis sviesto gabalėlis, įdėtas pabaigoje, suteikia sodresnio skonio, o patys grybai tinka prie mėsos, makaronų, kiaušinienės ar kaip įdaras.

  • Kodėl morengas „verkia“ geltonu sirupu: dažniausios klaidos ir patikimi būdai jas ištaisyti

    Geltonas, lipnus sirupas po morengu ir suglebusi, tarsi „košė“ virtusi kepinio apačia dažnai vadinama verkiančiu morengu. Tai vienas dažniausių signalų, kad baltymų puta buvo nestabili arba kepinys neišdžiūvo taip, kaip turėjo. Dažniausiai problema išryškėja tik atvėsus, todėl ją lengva supainioti su paprastu drėgmės pertekliumi.

    Vienas pagrindinių kaltininkų yra iki galo neištirpęs cukrus. Kepant cukraus kristalai ima tirpti, ištraukia drėgmę iš putos ir ji virsta sirupu, kuris nusėda apačioje. Paprastas testas prieš formuojant morengą: patrinkite šiek tiek masės tarp pirštų, jei jaučiate grūdėtumą, plakti reikia ilgiau.

    Ne mažiau svarbi ir kepimo taktika: morengas iš esmės ne tiek kepamas, kiek džiovinamas. Jei orkaitė nebuvo įkaitinta, o temperatūra per žema arba režimas per švelnus, baltymai nespėja „užsifiksuoti“ ir pradeda leisti vandenį. Tuomet sirupas kaupiasi tarp kepimo popieriaus ir morengo pagrindo, o vidus išlieka per drėgnas.

    Temperatūra, laikas ir vėsinimas

    Dažniausiai taikoma praktika namų orkaitėse yra 100–120 laipsnių temperatūra ir apie 90 minučių džiovinimas, tačiau tikslus laikas priklauso nuo dydžio. Maži morengai išdžiūsta greičiau, o didesnis pavlovos pagrindas gali reikalauti iki 2 valandų. Svarbu stebėti ne laikrodį, o kepinio struktūrą: paviršius turi būti sausas ir tvirtas.

    Staigūs temperatūros pokyčiai morengui kenkia labiau nei atrodo. Ištraukus karštą morengą į vėsesnę patalpą, paviršius gali sutrūkinėti, o vidus praranda stabilumą ir „sukrenta“. Dėl to dažnai rekomenduojama išjungus orkaitę palikti morengą viduje, kol jis visiškai atvės, praveriant dureles, kad pasišalintų garai.

    Kaip teisingai dėti cukrų

    Cukraus įdėjimo momentas turi tiesioginę įtaką putos stabilumui. Pirmiausia baltymai plakami, kol tampa balti, purūs ir pradeda formuoti minkštas viršūnėles, o tik tada cukrus pilamas palaipsniui. Jei cukrus supilamas iš karto, putos struktūra apsunksta, baltymai greičiau praranda tūrį, o dalis kristalų lieka neištirpę.

    Praktiškai tai reiškia, kad cukrų verta berti po šaukštą, kiekvieną porciją gerai išplakant. Taip cukrus spėja ištirpti, o puta tampa lygi, blizgi ir standi. Kasdienėje virtuvėje taip pat padeda smulkesnis cukrus, nes jis tirpsta greičiau ir mažina riziką, kad morengas pradės leisti sirupą.

    Kodėl dedamas krakmolas ir actas

    Į kai kuriuos morengo receptus įtraukiamas kukurūzų ar bulvių krakmolas ir šiek tiek acto arba citrinų sulčių. Krakmolas sugeria dalį perteklinės drėgmės ir padeda stabilizuoti vidinę struktūrą, todėl morengas mažiau linkęs sukristi. Dažnai pakanka nedidelio kiekio, pavyzdžiui, nedidelio šaukštelio keliems baltymams.

    Actas arba citrinų sultys švelniai parūgština masę ir sustiprina baltymų ryšius, todėl puta tampa atsparesnė. Tai ypač praverčia, kai patalpoje drėgna arba kepinys formuojamas storesnis, kaip pavlovos pagrindas. Skonio tokie kiekiai paprastai nekeičia, bet gali padėti išvengti verkiančio morengo efekto.

    Galiausiai verta atsižvelgti į aplinkos drėgmę, nes morengas ją „mėgsta“ sugerti net jau iškepęs. Jei namuose drėgna, morengą geriausia ruošti kuo arčiau patiekimo ir laikyti sandariai, kad traški plutelė nesuminkštėtų. Taip sumažėja tikimybė, kad gražus kepinys po kelių valandų pradės leisti sirupą.

  • CFTC skyrė 151 000 eurų baudą: buvęs Baltųjų rūmų darbuotojas iš Kalshi sandorių pelnė iš anksto

    CFTC skyrė 151 000 eurų baudą: buvęs Baltųjų rūmų darbuotojas iš Kalshi sandorių pelnė iš anksto

    JAV Prekių ateities sandorių prekybos komisija (CFTC) skyrė sankcijas buvusiam Baltųjų rūmų teleprompterio operatoriui Gabrieliui Perezui, kaltindama jį pasinaudojus išankstine prieiga prie prezidento Donaldo Trumpo kalbų tam, kad uždirbtų prognozių platformoje Kalshi. Reguliuotojas nurodė, kad sandoriai buvo siejami su vadinamosiomis paminėjimų rinkomis, kuriose spėjama, ar viešas asmuo savo kalboje pavartos konkretų žodį.

    Pagal CFTC sprendimą G. Perezas turi grąžinti apie 94 000 eurų gauto pelno ir papildomai sumokėti maždaug 57 000 eurų civilinę baudą. Taip pat jam trejiems metams uždrausta prekiauti bet kurioje CFTC registruotoje platformoje.

    CFTC nurodė, kad asmuo sąskaitą Kalshi atsidarė 2025 metų gruodžio 8 dieną ir aktyviai prekiavo iki 2026 metų kovo. Reguliuotojo teigimu, jis su parengtomis prezidento kalbomis susipažindavo maždaug valandą iki pasakymo, o tada statydavo sandorius dėl konkrečių žodžių paminėjimų.

    G. Perezas su sprendimu sutiko nepripažindamas komisijos išvadų. CFTC pažymėjo, kad baudos dydis buvo sumažintas maždaug 40 proc., nes jis savanoriškai dalyvavo pokalbyje su tyrėjais, prisiėmė atsakomybę ir, komisijos vertinimu, bendradarbiavo pavyzdingai.

    Komisija taip pat įvardijo, kad tyrimui padėjo Kalshi padalinys KalshiEX, o platformos vykdymo užtikrinimo vadovas Robertas DeNault viešai teigė, jog įtartiną prekybą aptiko biržos stebėsenos komanda.

    Šis atvejis yra vienas iš kelių pastarojo meto CFTC sprendimų, susijusių su augančia prognozių rinkų industrija. 2026 metų liepos pabaigoje buvęs kongresmenas George’as Santosas sutiko sumokėti apie 31 000 eurų CFTC skirtą sumą byloje dėl Kalshi kontrakto, susijusio su dalyvavimu metiniame pranešime Kongrese, o abu sprendimai numatė trejų metų prekybos draudimą.

    Reguliuotojai ir politikai prognozių platformas vis dažniau vertina per vidaus informacijos rizikų prizmę. 2026 metų gegužę JAV teisėsauga pareiškė kaltinimus „Google“ inžinierei Michele’i Spagnuolo, kuri, kaip teigiama, pasinaudodama vidiniais paieškos duomenimis prognozių rinkoje Polymarket uždirbo apie 1 120 000 eurų, o CFTC pateikė lygiagrečią civilinę bylą.

    Tuo pačiu metu, reaguodamos į didėjantį dėmesį, Kalshi ir Polymarket viešai skelbė griežtinusios taisykles ir tikrinimo priemones, siekdamos geriau užkardyti piktnaudžiavimą ir įtartinus sandorius. CFTC savo ruožtu yra pristačiusi ir platesnę reguliavimo kryptį, kuria siekiama aiškesnio prognozių rinkų veiklos rėmo.

    Prognozių rinkos pastaraisiais metais sparčiai populiarėja, nes leidžia investuotojams statyti dėl realių įvykių baigčių, tačiau kartu kelia klausimų, kur baigiasi finansiniai instrumentai ir prasideda lošimų reguliavimo sritis. Tai rodo ir teisminiai ginčai JAV, kai platformos bei valstijų institucijos nesutaria dėl jurisdikcijos ir taikytinų taisyklių.

  • „Cosmos Labs“ pripažino klaidą dėl pataisos: kaip Cosmos EVM spraga atvėrė kelią 5,2 mln. eurų vagystei

    „Cosmos Labs“ pripažino klaidą dėl pataisos: kaip Cosmos EVM spraga atvėrė kelią 5,2 mln. eurų vagystei

    Kas nutiko ir kiek pavogta

    „Cosmos Labs“ techninėje ataskaitoje nurodė, kad per rugpjūčio 20–25 dienas įsilaužėliai pasinaudojo „Cosmos EVM“ programinės įrangos spraga ir iš šešių tinklų pavogė apie 5,2 mln. eurų vertės turto. „Cosmos EVM“ yra bendras komponentas, leidžiantis „Cosmos“ grandinėms paleisti „Ethereum“ tipo programėles.

    Dalis pavogtų žetonų buvo iškeista decentralizuotose biržose maždaug į 2,6 mln. eurų vertės kitą turtą, dar apie 2,6 mln. eurų, kaip teigiama, perėjo per centralizuotas biržas. „Cosmos Labs“ pažymėjo, kad su įtariamu veikėju siejamos paskyros centralizuotose biržose buvo įšaldytos, kol vyksta tyrimas.

    Kodėl spraga nebuvo laikyta kritine

    Ataskaitoje teigiama, kad tyrėjas spragą pateikė per klaidų paieškos programą balandžio 25 dieną. „Cosmos Labs“ aiškino, jog vidiniai testai iš pradžių neleido pakartoti atakos realiose konfigūracijose, todėl padaryta išvada, kad veikiančių tinklų naudotojų lėšoms rizika nekyla.

    Dėl tokio vertinimo pataisa buvo išplatinta vadinamuoju tyliuoju viešu atnaujinimu, kai klaidos ištaisomos, bet operatoriams nepaaiškinama, ką tiksliai atnaujinimas uždaro. Vėliau nepriklausomi tyrėjai rugpjūčio pradžioje pateikė signalų, kad spraga vis dėlto veikia plačiau, o atnaujinimo detalės galiausiai tapo lengviau atsekamos.

    Kaip veikė išnaudojimas ir kas nukentėjo

    Atakos esmė buvo sveikųjų skaičių pasiskolinimo žemiau nulio klaida, kuri leido apgaulingai suformuoti operacijas taip, tarsi piniginė turėtų praktiškai neribotą žetonų kiekį. Tokiu būdu buvo galima „išpūsti“ balansą, o vėliau pervedimais jį „apversti“ taip, kad realūs tikslinės paskyros žetonai atsidurtų užpuoliko kontrolėje.

    „Cosmos Labs“ teigė, kad taikiniais tapdavo dideles sumas laikantys adresai, įskaitant deginimo adresus ir senas kelių parašų pinigines. Vienas ryškiausių atvejų buvo „MANTRA“ tinklas: jo ataskaitoje nurodyta, kad iš dviejų adresų buvo išvesta apie 720,9 mln. žetonų, o dalis jų buvo perkelta į biržos įnašo adresą.

    „MANTRA“ taip pat aiškino, kad pradžioje incidentas nebuvo iškart pastebėtas, nes stebėsenos sistemos nebuvo pritaikytos deginimo adreso pervedimams, laikant jį nejudinamu. Tinklas buvo sustabdytas ir vėliau atnaujintas su pataisyta programine įranga, tačiau dalis turto jau buvo iškeliavusi už ekosistemos ribų.

    Ko pasigedo grandinių operatoriai

    „MANTRA“ poįvykinėje apžvalgoje akcentavo, kad laikas tarp pataisos paskelbimo ir pirmos atakos buvo per trumpas, kad nepriklausomi validatoriai spėtų įvertinti riziką ir koordinuotai įdiegti kritinį atnaujinimą. Anot jų, tokiais atvejais svarbiausia yra aiški, su spraga susieta rekomendacija ir konkretūs veiksmai grandinėms.

    „KiiChain“ savo ruožtu kritikavo, kad apie riziką ir būtinybę stabdyti blokų gamybą, esą, buvo komunikuota per vėlai. Šis atvejis išryškino sisteminę problemą: kai ekosistemoje veikia daug nepriklausomų tinklų, net ir nedidelis komunikacijos vėlavimas gali virsti milijoninių nuostolių langeliu.

    „Dvidešimt valandų nėra realus laikotarpis įvertinti riziką, sukurti, ištestuoti ir suderinti būseną keičiančio atnaujinimo su 38 nepriklausomais validatoriais, ypač kai nėra aiškios, su spraga susietos rekomendacijos“, – sakė „MANTRA“ atstovai.

    Ką tai reiškia „Cosmos“ ekosistemai

    Incidentas parodė, kad ekosistemose su bendrais programiniais komponentais svarbus ne vien pačios spragos užtaisymas, bet ir atskleidimo bei koordinavimo procesas. Jei pataisos išleidžiamos be aiškiai įvardytos rizikos, dalis operatorių jas gali atidėti, o tai sukuria nevienodą saugumo lygį ir realų išnaudojimo langą.

    „Cosmos Labs“ nurodė koordinavusi veiksmus su dešimtimis grandinių ir pripažino, kad neturi pilno visų viešų diegimų registro, todėl incidento metu aptiko ir anksčiau nefiksuotų „Cosmos EVM“ diegimų. Tokios aplinkybės rodo, kad ateityje panašūs atvejai gali būti valdoma greičiau tik stiprinant pažeidžiamumų registravimo, pranešimų ir skubaus atnaujinimo praktiką visoje ekosistemoje.

  • Lenkų portalo skiltis Nauka: ką iš tiesų reiškia šis turinys ir kodėl tai svarbu skaitytojams?

    Lenkų portalo skiltis Nauka: ką iš tiesų reiškia šis turinys ir kodėl tai svarbu skaitytojams?

    Lenkijos portale „Focus“ skiltis Nauka pateikiama kaip vieta, kurioje kaupiami mokslo temomis pažymėti tekstai ir redakcijos turinys. Skiltyje akcentuojamas turinys apie tai, kas esą realiai veikia gyvenimo kokybę, todėl čia greta mokslo gali atsirasti ir sveikatos, namų ar kelionių temų.

    Toks formatas būdingas daugeliui šiuolaikinių naujienų ir žurnalų portalų: mokslas pateikiamas ne vien kaip laboratorijų naujienos, bet ir kaip kasdieniam gyvenimui pritaikoma informacija. Vis dėlto skaitytojui svarbu suprasti, kad kategorijos pavadinimas ne visada reiškia griežtai akademinį turinį ar vien tik pirminių tyrimų apžvalgas.

    Pastaraisiais metais mokslo komunikacijoje ryškėja dar viena tendencija: redakcijos siekia sudėtingas temas paaiškinti paprasčiau, tačiau kartu auga ir rizika supaprastinti per daug. Dėl to patikimumui vis dažniau keliami aiškūs reikalavimai, pavyzdžiui, remtis recenzuojamais tyrimais, nurodyti metodikos ribotumus ir atskirti koreliaciją nuo priežastinio ryšio.

    Ypač jautrios sritys yra sveikata ir mityba, kur netiksli antraštė ar nutylėtas kontekstas gali suformuoti klaidingus lūkesčius. Patikimuose tekstuose paprastai paaiškinama, ar išvados paremtos stebimaisiais duomenimis, ar klinikiniais tyrimais, kokia imties apimtis ir ar rezultatai taikytini plačiai visuomenei.

    Dar vienas svarbus aspektas yra dirbtinis intelektas ir automatizuotas turinio parengimas, kuris vis dažniau naudojamas redakcijose. Skaitytojams tampa aktualu, ar tekstus ruošia žurnalistai ir redaktoriai, ar jie generuojami DI, ir kaip tikrinami faktai, kad būtų išvengta pasenusių ar netikslių teiginių.

    Jei skiltis Nauka pristatoma kaip vieta, kurioje rašoma apie gyvenimo kokybę, tai gali reikšti platesnį temų spektrą nei vien mokslinės naujienos. Todėl vertinant tokį turinį pravartu žiūrėti ne tik į kategoriją, bet ir į konkretaus straipsnio šaltinius, autoriaus kompetenciją bei tai, ar aiškiai atskiriami faktai nuo interpretacijų.

  • Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje archeologai aptiko nedidelę akmens plokštelę su raudonais koncentrinių ratų ir spindulių motyvais, primenančiais saulę. Radiokarboniniai tyrimai rodo, kad radinys sukurtas maždaug prieš 4 090–3 900 metų, todėl jis laikomas vienu ankstyviausių tokio tipo simbolių regione.

    Svarbi detalė ta, kad plokštelė rasta archeologiniame sluoksnyje, kuriame neaptikta keramikos. Tai leidžia daryti išvadą, jog austroneziečių meninė tradicija Wetar saloje galėjo egzistuoti dar iki neolito keramikos paplitimo, o tai koreguoja ankstesnes prielaidas apie kultūrinių naujovių seką šioje salų grandinėje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats simbolis yra labai atpažįstamas austroneziečių meno kontekste. Tokiai tradicijai priskiriami ir kiti dažni motyvai, pavyzdžiui, žmonių figūros, valtys, rankų atspaudai bei įvairūs geometriniai raštai, gerai žinomi iš urvų, uolų priedangų ir pakrančių skardžių.

    Didžiausia šio radinio intriga ta, kad piešinys yra ne ant uolos, o ant pernešamo daikto. Iki šiol idėja, kad tokie ženklai galėjo keliauti kartu su žmonėmis, buvo labiau hipotezė, o Wetar plokštelė pateikia tiesioginį įrodymą, kad simboliai buvo perkeliami ant objektų ir galėjo būti gabenami jūrų kelionėse.

    „Negalime tiksliai pasakyti, ką šis ženklas reiškė tuometiniams žmonėms, tačiau tokie motyvai galėjo žymėti priklausymą bendruomenei, socialinius ryšius arba turėti apsauginę ir ritualinę prasmę“, – sakė tyrėjai, apibendrindami interpretacijų ribas.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie austroneziečių ekspansiją, kuri laikoma viena didžiausių jūrinės migracijos istorijų. Per kelis tūkstantmečius austroneziškai kalbančios bendruomenės pasklido po didelę Pietryčių Azijos salų ir Ramiojo vandenyno teritoriją, o kartu su technologijomis ir įrankiais galėjo plisti ir simboliai bei tikėjimai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad uolų piešinius dažnai sudėtinga tiksliai datuoti, nes trūksta aiškaus archeologinio konteksto. Šiuo atveju plokštelė aptikta gerai išlikusioje stratigrafijoje, todėl jos amžius nustatytas patikimiau, o išvados apie kultūros sklaidą remiasi tvirtesniais duomenimis.

    Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame leidinyje Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad nauji radiniai regione padės geriau suprasti, kaip ankstyvieji jūrininkai kartu su daiktais pernešdavo ir idėjas, kurios formavo bendrą tapatybę toli nuo pradinių gyvenviečių.