CP v2

Blog

  • Kaufland lentynoje aptiko medų su riešutais: 71 proc. medaus, kaina nustebino

    Prekybos centruose vis dažniau atsiranda medaus gaminių, kuriuose įprastas saldiklis sujungiamas su riešutais. Pirkėjų dėmesį patraukia stiklainis, kuriame riešutų nėra tik simboliškai: etiketėje nurodoma, kad sudėtyje yra 71 proc. nektarinio medaus ir 29 proc. riešutų.

    Toks derinys praktiškas virtuvėje, nes vienu metu gaunamas ir saldiklis, ir užkandis ar dekoras desertams. Riešutai tinka dėti ant sūrio pyrago, obuolių pyrago ar moliūginio kepinio, taip pat maišyti į jogurtą bei košes, kai norisi ir skonio, ir tekstūros.

    Kas svarbu vertinant sudėtį?

    Didelė riešutų dalis reiškia, kad produktas bus kaloringesnis nei įprastas medus, todėl porcijas verta dozuoti. Riešutai suteikia nesočiųjų riebalų, skaidulų ir mikroelementų, o medus prideda greitai pasisavinamų angliavandenių, todėl tai labiau energijos užtaisas nei lengvas priedas.

    Skonio požiūriu riešutai medui dažniausiai suteikia švelnios kartumo natos ir sodresnį aromatą. Likęs medus gali būti naudojamas gėrimams ar užpilams, tačiau svarbu prisiminti, kad labai karštame vandenyje medų įprasta dėti tik tada, kai gėrimas šiek tiek atvėsta.

    Kaina ir alternatyvos parduotuvėse

    Minimas produktas parduodamas 240 gramų pakuotėje ir kainuoja 19,99 Lenkijos zlotų, tai yra apie 4,6 euro. Toks pats kainos lygis nurodomas ir kitoje prekybos vietoje, kur šis gaminys sutinkamas to paties svorio stiklainyje.

    Pirkėjai tokį variantą neretai renkasi kaip patogų sprendimą, nes atskirai perkant kokybišką medų ir riešutus bendra suma dažnai būna didesnė. Tačiau norint tiksliai palyginti, verta pasitikrinti, kokios kilmės medus, kokie riešutai naudojami ir ar sudėtyje nėra papildomų saldiklių ar kvapiklių.

    Ne tik saldumynams: su sūriais ir užkandžiais

    Riešutai meduje tinka ne vien desertams, bet ir sūrių lėkštėms, ypač su ožkos sūriu, minkštais baltaisiais sūriais ar mėlynojo pelėsio sūriais. Saldumo ir riebumo kontrastas padeda išryškinti sūrio skonį, todėl tokie deriniai vis dažniau pasirenkami vaišių stalui.

    Šį produktą galima naudoti ir prie pikantiškesnių užkandžių, kai norisi saldaus akcento. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad medus išlieka cukrų šaltinis, todėl net ir natūralūs produktai geriausiai tinka kaip saikingas priedas, o ne kasdienis desertas didelėmis porcijomis.

  • Pasodinsite kartą, o pavasarį nustebins: šafyrės sode per kelis sezonus sukuria mėlyną kilimą

    Pasodinsite kartą, o pavasarį nustebins: šafyrės sode per kelis sezonus sukuria mėlyną kilimą

    Šafyrės pavasarį dažnai atrodo kukliai, kai pasodinama vos viena kita svogūnėlė, tačiau tikras efektas atsiranda sodinant didesnėmis grupėmis. Tuomet žydėjimo metu jos suformuoja vientisesnes spalvos dėmes, kurios sode primena mažus mėlynus kilimus ir iš tolo traukia akį.

    Norint natūralesnio vaizdo, šafyres verta sodinti ne lygiomis eilėmis, o netaisyklingais kuokštais. Jos ypač gražiai atrodo po lapuočiais medžiais ir krūmais, gėlynų pakraščiuose arba vejos salelėse, kur pavasarį norisi ryškesnio akcento.

    Šių gėlių žydėjimas planuojamas iš anksto, nes svogūnėlės sodinamos rudenį, kol žemė dar neįšalusi. Geriausiai tinka saulėta ar lengvai pritemdyta vieta ir dirva, kurioje nesikaupia vanduo, nes užmirkimas didina puvinio riziką.

    Sodinimo gylis paprastai parenkamas pagal svogūnėlio dydį, įleidžiant maždaug per du ar tris jo aukščius, o smailiąja dalimi nukreipiant į viršų. Jei siekiate kilimo efekto, didelių tarpų palikti neverta, nes tankesnės grupės atrodo įspūdingiau.

    Šafyrės vertinamos ir dėl to, kad jų nereikia kasmet iškasti: paliktos dirvoje jos dažnai sėkmingai atželia ir pražysta kitą sezoną. Palankiomis sąlygomis kereliai natūraliai tankėja, todėl po kelių metų tas pats plotas gali atrodyti dar sodresnis.

    Po žydėjimo svarbu neskubėti nupjauti lapų, net jei jie nebeatrodo dekoratyviai. Lapai leidžia svogūnėliui sukaupti maisto medžiagų kitų metų žydėjimui, todėl geriausia palaukti, kol jie natūraliai pagels ir pradės džiūti.

    Nors pavadinimas daugeliui asocijuojasi su ryškia mėlyna spalva, šafyrės turi ir kitų atspalvių. Be klasikinės mėlynos, galima rasti šviesesnių, baltų ar net dviejų spalvų veislių, o stipresniam įspūdžiui dažnai pasirenkama sodinti vieną veislę didesniame plote.

  • Metalinės žvakių padėklų dėmės ant kapo? Štai kaip saugiai nuvalyti rūdis ir nepažeisti akmens

    Metalinės žvakių padėklų dėmės ant kapo? Štai kaip saugiai nuvalyti rūdis ir nepažeisti akmens

    Rūdžių žymės ant antkapio ar plytelių dažnai atsiranda nuo metalinių žvakių padėklų, kurie, veikiami drėgmės, ima koroduoti. Ant paviršiaus tada lieka oranžinis žiedas arba smulkūs rusvi taškai, o agresyvus šveitimas problemos paprastai neišsprendžia.

    Pirmiausia verta įsitikinti, iš ko pagamintas paviršius, nes tai lemia, kokia chemija bus saugi. Priemonė, tinkama keramikai, gali pažeisti marmurą, klintį, travertiną ar cemento teracą, ypač jei akmuo poliruotas, impregnuotas arba turi dažytas raides ir metalinių detalių.

    Rūdžių pašalinimo sėkmę lemia ir dėmės gylis. Šviežias apnašas dažniausiai pavyksta nuvalyti lengviau, o į poras įsigėrusią dėmę tenka traukti specialiomis valymo pastomis ar okliuziniais uždengimais, skirtais mineraliniams paviršiams.

    Kaip pasirinkti priemonę pagal medžiagą

    Jei antkapis granito, verta rinktis rūdžių valiklį, kurio etiketėje aiškiai nurodyta, kad jis tinka granitui ir konkrečiam jo paviršiaus apdirbimui, pavyzdžiui, poliruotam. Granitas yra kietas, bet tai nereiškia, kad jis atsparus bet kokiai chemijai.

    Marmurui, klinčiai ir travertinui reikalingos bekvapės ir svarbiausia ne rūgštinės priemonės, pritaikytos būtent šiems akmenims. Rūgštiniai valikliai gali palikti matines, tarsi išėsdintas dėmes, kurių vėliau nepavyks paprastai panaikinti.

    Teraca, betonas ir cemento pagrindo paviršiai taip pat jautrūs agresyviai chemijai, nes rūgštys gali pažeisti rišiklį ir užpildą. Tokiais atvejais reikėtų ieškoti priemonės, kurios naudojimas leidžiamas betonui ar teracai, ir nepasikliauti vien bendru užrašu, kad tinka mineraliniams paviršiams.

    Kada dėmė grįš, kad ir ką darytumėte

    Jei rūdys kyla iš siūlės, įtrūkimo ar atskilusio kampo, priežastis gali būti konstrukcijoje esantis metalinis elementas. Tokiu atveju valymas pašalins tik pasekmę, o dėmė kartosis, kol nebus pašalintas pats korozijos šaltinis.

    Ant glazūruotų plytelių ar kito lygaus paviršiaus rūdys neretai lieka labiau paviršiuje, todėl padeda taškinis valymas ir kruopštus nuplovimas. Vis dėlto net ir čia svarbu atskirai įvertinti siūles bei dekorus, nes jie gali reaguoti kitaip nei pati plytelė.

    Dažniausios klaidos, kurios sugadina akmenį

    Viena didžiausių klaidų yra naudoti priemones, skirtas įrankiams, tualetui ar universaliam nukalkinimui, tikintis tokio pat rezultato ant akmens. Taip pat neverta pasikliauti soda kaip universaliu sprendimu, nes intensyvus trynimas gali subraižyti ar išmatinti paviršių.

    Negalima maišyti skirtingų valiklių, ypač chloro turinčių priemonių su rūgštimis ar amoniaku, nes tai gali sukelti pavojingas reakcijas. Jei paviršius pradeda matuotis, šviesėti ar šiurkštėti, valymą būtina nutraukti ir priemonę pašalinti pagal instrukciją.

    Prevencijai verta pakeisti padėklą, jei jis jau surūdijęs ar lupasi danga, nes vien perstatymas dažnai tik perkelia problemą į kitą vietą. Patikimiau rinktis stabilias, nerūdijančias, lauko sąlygoms pritaikytas žvakių atramas ir reguliariai pašalinti po jomis susikaupusį vandenį bei nešvarumus.

  • Lenkijos miškuose plinta amerikonas: vieni giria skonį, kiti sako, kad neverta rinkti

    Lenkijos miškuose plinta amerikonas: vieni giria skonį, kiti sako, kad neverta rinkti

    Lenkijos miškuose vis dažniau randamas lieknasis auksabaravykis, grybautojų pramintas amerikonų. Ši valgoma rūšis kilusi iš Šiaurės Amerikos, o Europoje plinta jau kelis dešimtmečius ir vis dažniau fiksuojama skirtinguose regionuose.

    Mokslinis grybo pavadinimas yra Aureoboletus projectellus. Nors jis panašus į baravykus, grybautojai jį vertina nevienodai: dalis teigia, kad skonis malonus ir tinka virtuvei, kiti tikina, kad aromatas pernelyg blankus, todėl rinkti neapsimoka.

    Atpažinti šią rūšį padeda keli požymiai: kepurėlė dažniausiai būna tamsiai ruda ar rusva, matinė, gali užaugti iki maždaug 20 centimetrų skersmens. Kotas lieknas, iki maždaug 15 centimetrų, su išilginėmis vagelėmis, dažnai gelsvų ar persikinių atspalvių.

    Amerikonas siejamas su spygliuočiais, ypač pušimis, nes su jomis sudaro mikorizę. Dėl to jo dažniau ieškoma pušynuose, ypač ten, kur vyrauja smėlinga dirva ir sausesnė miško paklotė.

    Skonio vertinimai išsiskiria. Vieni grybautojai apibūdina jį kaip lengvai salstelėjusį, su riešutine nata ir teigia, kad grybas tinka padažams, įdarams ar marinavimui, o kiti mano, kad kvapas menkas ir geriau rinktis labiau vertinamas rūšis.

    Specialistai primena pagrindinę taisyklę: jei kyla abejonių dėl rūšies, grybų geriau nerinkti ir neragauti. Prireikus, surinktus grybus galima parodyti specialistams, pavyzdžiui, sanitarinėse tarnybose, kad būtų įvertinta, ar radinys tikrai saugus.

    Šios rūšies plitimas domina ir mokslininkus, nes invazinės ar sparčiai plintančios svetimžemės rūšys gali keisti vietines ekosistemas. Vis dažniau pasitelkiama piliečių mokslinė veikla, kai radę neįprastą grybą žmonės jį fotografuoja ir fiksuoja radavietę, taip prisidėdami prie paplitimo žemėlapių sudarymo.

  • Nornės rudenį ir žiemą naikina tulpes: keli paprasti būdai apsaugoti svogūnėlius nuo graužikų

    Nornės rudenį ir žiemą naikina tulpes: keli paprasti būdai apsaugoti svogūnėlius nuo graužikų

    Kodėl tulpės dingsta pavasarį?

    Nornės yra smulkūs graužikai, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiantys po žeme. Jos kasa seklas landas ir ieško šaknų, gumbų bei svogūnėlių, todėl rudenį ir žiemą dažnai taikosi į pasodintas tulpes.

    Problema dažnai išryškėja tik pavasarį, kai lysvėje neatsiranda ūglių arba sudygsta vos kelios silpnos, greitai vystančios tulpės. Tai gali reikšti, kad svogūnėliai buvo apgraužti ar visiškai sunaikinti dar žiemą.

    Patikimiausia apsauga sodinant

    Efektyviausias būdas sumažinti nuostolius yra apie apsaugą pagalvoti dar sodinimo metu. Viena praktiškiausių priemonių – specialūs svogūninių augalų krepšeliai, kurie sudaro mechaninį barjerą ir apsunkina priėjimą prie svogūnėlių.

    Krepšeliai būna plastikiniai arba metaliniai: jie įkasami į žemę, pripildomi svogūnėliais ir užpilami gruntu. Tokia konstrukcija netrukdo šaknims augti, tačiau graužikams tampa sunkiau pasiekti maistą.

    Renkantis krepšelį svarbu įvertinti dydį ir dugno bei šonų angas, kad liktų vietos šaknims ir pasišalintų vandens perteklius. Verta žinoti, kad krepšelis negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos, bet dažnai reikšmingai sumažina žalą.

    Ką dar galima daryti sode?

    Papildomai gali padėti augalai, kurių kvapas kai kuriais atvejais atbaido graužikus, ypač kai jie sodinami šalia svogūninių augalų. Vis dėlto šį sprendimą geriau vertinti kaip pagalbinį, nes alkio metu nornės kvapų nepaiso taip griežtai.

    Prekyboje taip pat yra kvapą skleidžiančių atbaidymo priemonių, dažnai gaminamų su ricinos aliejumi, eteriniais aliejais ar augaliniais ekstraktais. Jų poveikis paprastai trumpėja po lietaus ar gausesnio laistymo, todėl svarbu laikytis naudojimo instrukcijų ir reguliariai atnaujinti.

    Namines priemones verta rinktis atsargiai: ne visi internete aprašomi metodai yra patikimi, o kai kurios medžiagos gali būti pavojingos žmonėms, augintiniams ar patiems augalams. Saugiau rinktis sodininkystei skirtus sprendimus ir vengti agresyvių eksperimentų.

    Ar verta iškasti svogūnėlius?

    Kai kurie tulpių tipai gali augti toje pačioje vietoje kelis sezonus, tačiau daliai veislių geresnį žydėjimą duoda periodinis svogūnėlių iškasimas ir perrinkimas. Sprendimas priklauso nuo veislės, dirvožemio drėgmės, ligų rizikos ir to, kokio rezultato tikimasi kitais metais.

    Jei svogūnėliai kasami, tai daroma po žydėjimo, kai lapai ima gelsti ir džiūti, nes tuo metu svogūnėlis būna sukaupęs maisto medžiagas. Iškasti per anksti nepatartina, nes silpninamas svogūnėlis ir prastėja kito sezono žydėjimas.

    Iškasus svogūnėlius reikia nuvalyti, apžiūrėti ir atskirti pažeistus ar pradėjusius pūti. Sveikus svogūnėlius rekomenduojama laikyti sausoje, vėsioje, gerai vėdinamoje ir užtemdytoje vietoje, kad nesusidarytų pelėsis.

    Vis dėlto kasimas nėra geriausia apsauga, jei nornės žalą padaro dar rudenį, netrukus po pasodinimo. Tokiu atveju dažniausiai veiksmingiausia išeitis yra mechaninė apsauga, pavyzdžiui, krepšeliai, paliekami žemėje kartu su svogūnėliais.

  • Radiatoriaus galia pagal kambario plotą: paprasti skaičiavimai, kurie gali sumažinti sąskaitas

    Tinkamai parinkta radiatoriaus šiluminė galia lemia ne tik komfortą namuose, bet ir tai, kiek realiai permokėsite už šildymą. Per silpnas radiatorius neleis pasiekti norimos temperatūros šaltesnėmis dienomis, o per galingas dažnai reiškia prastesnį reguliavimą ir didesnius nuostolius.

    Praktiškai radiatorius dažniausiai parenkamas pagal patalpos plotą ir pastato šilumos izoliaciją, darant prielaidą, kad patalpų aukštis siekia apie 2,5–2,7 metro. Tokiu atveju orientacinis poreikis paprastai svyruoja nuo 60 iki 130 vatų vienam kvadratiniam metrui.

    Greitas galios skaičiavimas

    Jei namas naujos statybos ar renovuotas ir turi gerą šilumos izoliaciją, dažnai pakanka 60–80 vatų vienam kvadratiniam metrui. Tai reiškia, kad 15 kvadratinių metrų kambariui orientacinė galia būtų apie 900–1 200 vatų.

    Standartinės statybos, apšiltintuose daugiabučiuose ar namuose, statytuose nuo 1990-ųjų, dažnai taikomas 80–100 vatų vienam kvadratiniam metrui intervalas. Pavyzdžiui, 20 kvadratinių metrų svetainei dažnai reikia apie 1 600–2 000 vatų.

    Sename, neapšiltintame name ar bute kampinėje padėtyje poreikis paprastai didesnis ir gali siekti 110–130 vatų vienam kvadratiniam metrui. Tokiu atveju 10 kvadratinių metrų kambariui gali reikėti apie 1 100–1 300 vatų.

    Kiek vatų populiariems plotams?

    Norint greitai pasitikrinti skaičius, galima naudoti vidutinę 90 vatų vienam kvadratiniam metrui reikšmę, tinkančią daugeliui vidutinės izoliacijos būstų. Tada 10 kvadratinių metrų patalpai orientacinė galia būtų apie 900 vatų.

    15 kvadratinių metrų kambariui pagal tą pačią formulę dažniausiai gaunama apie 1 350 vatų. 20 kvadratinių metrų erdvei orientacinis poreikis siekia apie 1 800 vatų.

    25 kvadratinių metrų patalpai, pavyzdžiui, didesnei svetainei su virtuvės zona, dažnai prireikia apie 2 250 vatų. Praktikoje verta numatyti nedidelę atsargą, ypač jei patalpa kampinė arba turi didelius langus.

    Kada skaičių reikia didinti?

    Vien ploto nepakanka, nes šilumos nuostolius stipriai veikia patalpos paskirtis ir norima temperatūra. Vonioje įprastai siekiama apie 24 laipsnių, kai gyvenamuosiuose kambariuose dažnai pakanka apie 20 laipsnių, todėl voniai dažnai rekomenduojama pridėti apie 20–30 proc. galios.

    Kampinėms patalpoms, kur yra dvi išorinės sienos, arba kambariams su dideliais vitrininiais langais šilumos nuostoliai paprastai didesni. Tokiais atvejais prie bazinės galios dažnai pridedama apie 10–15 proc., kad šaltuoju metu šildymas neatsiliktų nuo poreikio.

    Jei svarstote apie elektrinį nešiojamą šildytuvą kaip papildomą šilumos šaltinį, dažnai pasirenkami modeliai su keliomis galios pakopomis, maždaug 1 500–2 000 vatų diapazone. Vis dėlto tai labiau laikinas sprendimas, o ilgalaikėms sąnaudoms svarbiausia lieka pastato sandarumas ir šildymo sistemos reguliavimas.

    Galutinį sprendimą verta priimti įvertinus ne tik kvadratūrą, bet ir izoliaciją, langų plotą, patalpos padėtį bei šildymo sistemos tipą. Dažnai saugiau rinktis kiek galingesnį radiatorų su tiksliu reguliavimu, nei per silpną, kuris per šalčius nepasieks komforto.

  • Šis paprastas triukas sutaupys laiką: kaip greitai išimti sėklas iš pigvainio

    Pigvainis rudenį dažnai atsiduria stiklainiuose, nes jo vaisiai yra itin kvapnūs ir rūgštūs, todėl puikiai tinka uogienėms, sirupams ar arbatos priedams. Tačiau daugelį sustabdo kietas minkštimas ir tvirtai įsitvirtinę sėklų lizdai, kuriuos išpjauti peiliuku gali būti varginantis darbas.

    Virtuvės praktikoje paprasčiausias sprendimas yra trumpas vaisių applikymas karštame vandenyje. Nuo šilumos minkštimas nežymiai suminkštėja, vaisių lengviau perpjauti, o sėklų dalį galima patogiai išskobti šaukšteliu.

    Kaip tai padaryti teisingai?

    Pirmiausia nuplaukite pigvainio vaisius ir atrinkite tvirtus, be tamsių ar minkštų dėmių. Užvirkite didelį puodą vandens ir suberkite vaisius kelioms minutėms, kad jie tik šiek tiek suminkštėtų, bet nepradėtų tižti.

    Dažniausiai pakanka 5–7 minučių ant nedidelės kaitros, po to vaisius verta kelioms minutėms atvėsinti, kad būtų patogu laikyti rankose. Perpjaukite per pusę arba į ketvirčius ir šaukšteliu ar mažu peiliuku pašalinkite sėklų lizdą.

    Ką svarbu žinoti apie sėklas?

    Sėklų į perdirbamus produktus dėti nerekomenduojama, jų taip pat nereikėtų smulkinti. Kaip ir daugelio rožinių šeimos augalų sėklose, jose gali būti cianogeninių junginių, todėl saugiausia sėklas kartu su kietomis sėklų lizdo dalimis tiesiog išmesti.

    Jei išvalyto minkštimo iš karto nenaudosite, apšlakstykite jį citrinų sultimis, kad lėčiau tamsėtų. Paruoštą pigvainį galima maišyti su cukrumi ar medumi, derinti su obuoliais uogienėse arba naudoti kaip rūgštų priedą arbatai.

    Jei vaisiai ypač kieti

    Būna atvejų, kai pigvainis po trumpo applikymo vis dar sunkiai pasiduoda peiliui. Tuomet šildymą galima pratęsti dar 2–3 minutėmis, tačiau svarbu nepervirti, nes per minkštas minkštimas pradės irti ir jį bus sunku supjaustyti tvarkingais gabalėliais.

    Šis metodas ypač praverčia ruošiant didesnį kiekį vaisių, kai tikslas yra ne ideali išvaizda, o greitis ir patogumas. Taip sutaupoma laiko, o rankos pavargsta gerokai mažiau nei ilgai krapštant sėklas peiliuko smaigaliu.

  • Grybautojai atskleidė triuką: taip gimsta tirštas, kvapnus miško grybų guliašas be miltų

    Rudenį, kai miškuose gausu grybų, vienas aromatingiausių patiekalų tampa guliašas su miško grybais. Šis derinys vertinamas dėl sodraus umami skonio: grybai suteikia gilumo, o lėtai troškinta mėsa sukuria tirštą, sušildantį padažą.

    Pagrindinė gudrybė, kurią naudoja patyrę grybautojai, yra grybų kepimas atskirai. Jei grybai iškart keliauja į puodą, jie paleidžia daug vandens, praranda stangrumą, o guliašo padažas tampa vandeningas.

    Grybų skonis atsiskleidžia keptuvėje

    Grybus geriausia trumpai apkepinti ant lydyto sviesto, be prieskonių. Taip jie apskrunda, išgarina drėgmę ir išlaiko tekstūrą, kuri vėliau maloniai kontrastuoja su minkšta, išsiardžiusia mėsa.

    Prieskonius verta riboti, kad nedominuotų prieš miško aromatą. Kadagio uogos ir lauro lapai dažnai pasirenkami dėl to, kad subtiliai paryškina mėsos ir grybų skonį, tačiau jų pakanka nedaug.

    Kokią mėsą rinktis guliašui?

    Guliašui geriausiai tinka mentė ar kita šiek tiek riebesnė kiaulienos dalis. Ilgai troškinant, riebalų gyslelės ištirpsta ir padažą padaro natūraliai tirštesnį, o mėsa išlieka sultinga.

    Norint tiršto padažo be miltų, svarbu leisti jam redukuotis. Tam guliašą trumpam pavirkite atidengtame puode, kai mėsa jau minkšta, o grybai įmaišyti pačioje pabaigoje.

    Kaip pasigaminti miško grybų guliašą

    Jums prireiks apie 1 kilogramo kiaulienos mentės, apie 500 gramų šviežių miško grybų, 2 svogūnų, 2 šaukštų lydyto sviesto ir apie 1 litro daržovių sultinio. Taip pat tiks 2 lauro lapai, kelios kadagio uogos, druska ir pipirai.

    Mėsą supjaustykite maždaug 3 centimetrų kubeliais ir apkepkite dalimis, kad gražiai apskrustų. Į tą patį puodą sudėkite svogūną, trumpai pakepinkite, užpilkite sultiniu, įdėkite lauro lapus bei kadagį ir troškinkite 60–90 minučių, kol mėsa bus visiškai minkšta.

    Tuo metu grybus nuvalykite, didesnius supjaustykite ir trumpai apkepkite ant likusio lydyto sviesto. Apkepintus grybus įmaišykite į minkštą guliašą, pavirkite dar apie 10 minučių be dangčio ir tik tada pagardinkite druska bei šviežiai maltais pipirais.

    Patiekti galima su duona, bulvėmis ar grikiais. Jei norisi lengvesnio akcento, tinka smulkintos petražolės ar kiti žalumynai, kurie subalansuoja sodrų padažą.

  • Bananų duona traukiasi į šešėlį: šis moliūgų–cinamono keksas rudenį kvepia visuose namuose

    Rudenį moliūgas dažnai atsiduria sriubose ar troškiniuose, tačiau kepiniuose jis sužiba ne mažiau. Iš moliūgų tyrės iškeptas cinamoninis keksas išlieka minkštas ir purus, o natūralus saldumas leidžia dėti mažiau cukraus.

    Toks kepinys vadinamas chlebuku tik iš įpročio: tai ne tradicinė duona, o aukštas, drėgnas keksas, pjaustomas storomis riekėmis. Kepant namai greitai prisipildo cinamono ir karamelizuoto moliūgo aromato, todėl jis dažnai nurungia įprastus rudens desertus.

    Kaip paruošti tinkamą tyrę

    Geriausiai tinka sviestinis arba Hokaido moliūgas, nes jų minkštimas turi daugiau skonio ir mažiau vandens. Tyrę patogiausia ruošti namuose: moliūgą iškepkite, sutrinkite iki vientisos masės ir dar šiek tiek pakaitinkite, kad nugaruotų skysčio perteklius.

    Per skysta tyrė yra dažniausia priežastis, kodėl kepinio vidus tampa sunkus ir atrodo neiškepęs. Jei tyrė itin drėgna, dalį jos galima trumpai nusausinti sietelyje arba ilgiau pakaitinti puode ant silpnos kaitros.

    Skonis ir priedai

    Cinamonas su moliūgu dera klasikiniu principu, tačiau prieskonių perteklius gali užgožti patį moliūgo skonį. Dėl tekstūros tinka smulkinti graikiniai riešutai: jie suteikia traškumo ir subalansuoja saldumą.

    Glajus nebūtinas, nes gražiai apskrudusi plutelė pati sukuria desertinį įspūdį. Atvėsusį keksą patogiausia patiekti paprastai, o norint sotesnio varianto riekę galima tepti sviestu ar kreminiu sūriu.

    Receptas: moliūgų cinamoninis keksas

    Prieš pradedant, išimkite produktus iš šaldytuvo, kad jie sušiltų iki kambario temperatūros. Taip tešla lengviau susijungia, o kepinys tolygiau iškyla.

    Įkaitinkite orkaitę iki 175 laipsnių ir keksinę formą išklokite kepimo popieriumi. Kiaušinius plakite su cukrumi apie 2 minutes, įmaišykite aliejų, moliūgų tyrę ir vanilę, tada suberkite miltus, kepimo miltelius, sodą, cinamoną ir druską.

    Galiausiai įmaišykite riešutus, supilkite tešlą į formą ir kepkite 50–60 minučių, kol įsmeigtas pagaliukas ištraukiamas sausas. Išėmę palaukite apie 15 minučių, išformuokite ir visiškai atvėsinkite, tik tada pjaustykite riekelėmis.

  • Grzybų bumas šiuose regionuose: prognozės vilioja pilnais krepšiais, bet yra taisyklių

    Lenkijoje grybautojų žemėlapiuose pastarosiomis dienomis ryškėja keli regionai, kuriuose pranešimų apie radinius daugiausia. Daugiausia įrašų fiksuojama Mazovijoje, taip pat aktyviai pildomi Silezijos, Mažosios Lenkijos ir Pomeranijos miškų duomenys. Sezoniškumas čia glaudžiai susijęs su krituliais, šiltesnėmis naktimis ir miškų tipu.

    Didžiausias dėmesys krypsta į Mazoviją, kur aplink Varšuvą, Otwocką ir Pruszków dažniau minimi pušynai. Tokiose vietose grybautojai dažniausiai tikisi rasti baravykų, raudonviršių ir kazlėkų, o taip pat ūmėdžių bei skėtinės žvynabudės. Pušynų paklotė ir drėgmės režimas po lietaus sudaro palankias sąlygas vaisiakūniams pasirodyti banguotai.

    Silezijoje, remiantis grybautojų suvestinėmis, per 7 dienas atsirado 192 nauji įrašai, o bendrai pranešta apie 326 kilogramus surinktų grybų. Daugiausia signalų siejama su Tarnowskie Góry apylinkėmis, kur dažniau minimi baravykai, kazlėkai ir rudmėsės. Toks aktyvumas paprastai reiškia, kad miškuose vienu metu sutapo keli veiksniai: krituliai, šiltesnė dirva ir nedidelis vėjo išdžiovinimas.

    Mykoradar išskiria ir Żywiec apylinkes, kur greta populiariausių rūšių minimi ir įvairesni radiniai. Grybautojai praneša apie mėlynas ūmėdes, lepšes, pūpėdžius, geltonuosius kazlėkus, opėnkes ir kitas rūšis. Tokiose vietose derlių dažnai lemia ne vien miško tipas, bet ir mikroreljefas, drėgmės „kišenės“ bei miško tankumas.

    Mažojoje Lenkijoje didesnės viltys siejamos ne tik su baravykais ir kazlėkais, bet ir su voveraitėmis bei rudmėsėmis. Pastarosios paprastai atpažįstamos pagal oranžiškai plytinės spalvos kepurėlę su įdubimu viduryje. Grybautojų įrašai rodo, kad pilno krepšio kartais pakanka ir netoli Krokuvos, o radinių nurodoma ir Olkusz bei Gorlice apylinkėse.

    Pomeranijoje daugiau pranešimų ateina iš miškų prie Wejherowo ir Trijų miestų, kur dažniau minimi kazlėkai ir ūmėdės. Taip pat nurodomos kelmučių, opėnkių, žvynabudžių ir lepšių vietos, o tarp dažnesnių taikinių išlieka ir baravykai bei voveraitės. Spygliuočių miškuose čia neretai ieškoma ir garbanotojo sparnučio, kuris vertinamas dėl tekstūros ir aromato.

    Svarbiausia grybavimo sezono taisyklė išlieka saugumas: rinkti reikėtų tik tuos grybus, kuriuos žmogus neabejotinai atpažįsta. Jei kyla bent menkiausia abejonė, verta pasitarti su grybų žinovu arba kreiptis į artimiausią sanitarinę-epidemiologinę tarnybą. Grybų nereikėtų duoti mažiems vaikams, o rūšių identifikuoti ragaujant negalima.

    Praktika rodo, kad po gausesnių lietų geriausios dienos dažnai prasideda po kelių parų, kai dirva spėja įšilti, o miško paklotė išlaiko drėgmę. Vis dėlto „bangos“ būna trumpos, todėl planuojant išvyką svarbu įvertinti ir vietos orus, ir miško tipą. Grybaujant taip pat būtina saugoti grybieną, neardyti paklotės ir nepalikti šiukšlių.