CP v2

Blog

  • Nukrito obuoliai dar ne šiukšlės: sodininkai atskleidė, ką su jais daryti, kad atsipirktų

    Nukrito obuoliai dar ne šiukšlės: sodininkai atskleidė, ką su jais daryti, kad atsipirktų

    Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį po obelimis dažnai susikaupia nemažai nukritusių obuolių. Dalis jų nukrenta nuo vėjo, kiti atsiduria ant žemės dėl pažeidimų ar pradėjusio gedimo, todėl svarbiausia yra ne skubėti viską mesti į vieną krūvą. Sodininkai pabrėžia, kad nukritę obuoliai gali būti naudingi, tačiau tik tada, jei jie tinkamai atrenkami.

    Pirmas žingsnis – paprastas rūšiavimas pagal būklę. Sveiki, be puvinio, dėmių ar kenkėjų pažeidimų vaisiai dar gali būti panaudoti sode, o su aiškiais gedimo požymiais turėtų būti atskiriami iš karto. Toks įprotis ne tik taupo laiką, bet ir mažina riziką, kad ligos ar kenkėjai kitą sezoną vėl grįš į sodą.

    Sveiki obuoliai tinka kompostui

    Jei obuolys nukrito, bet neturi matomų puvinio židinių, ligų dėmių ar kirmijimo požymių, jį galima kompostuoti. Toks organinis „žalias“ priedas komposte padeda didinti organinės medžiagos kiekį, o ilgainiui virsta maistingu humusu, kuris praverčia daržui, gėlynams ar vaismedžiams.

    Vis dėlto patariama nukritusių obuolių nelaikyti krūvoje ilgai. Net ir iš pažiūros geras vaisius, kelias dienas pagulėjęs ant žolės, gali pradėti rūgti ar pelyti, ypač jei naktys drėgnos. Todėl praktiškiausia juos perrinkti ir panaudoti kuo greičiau.

    Puviniai ir kirmijantys kelia riziką

    Obuoliai su pažengusiu puviniu, įtartinomis dėmėmis ar aiškiais kenkėjų pažeidimais nėra tinkama žaliava įprastam kompostui. Tokia organika gali tapti infekcijų ir kenkėjų plitimo šaltiniu, o nepageidaujami procesai komposto krūvoje ypač sustiprėja šiltu oru.

    Saugiausias sprendimas tokius vaisius pašalinti atskirai, kad jie neliktų po medžiu ir nepritrauktų vabzdžių. Jei savivaldybėje surenkamos maisto ir sodo atliekos, tokie obuoliai dažniausiai turėtų keliauti į biologinių atliekų srautą, o ne į kompostą kieme.

    Įdomus panaudojimas prie rūgščią dirvą mėgstančių augalų

    Sodininkai primena, kad sveiki nukritę obuoliai gali būti panaudoti ir kitaip – juos galima negiliai užkasti dirvoje šalia rūgštesnę dirvą mėgstančių augalų. Tam tinka plačiai, bet negiliai iškastas duobutės tipo įgilinimas, stengiantis nepažeisti šaknų. Užtenka užkasti kelis vaisius ir užberti juos žeme.

    Svarbiausia – nekasti giliai ir neardyti šaknyno vien tam, kad obuoliai atsidurtų arčiau augalo. Tokia organika skyla palaipsniui, todėl šį būdą verta taikyti saikingai, kad dirvoje nesusidarytų vienoje vietoje per didelė rūgimo židinio rizika.

    Praktiškiausia strategija paprasta: renkant obuolius turėti du kibirus ir iškart atskirti sveikus nuo įtartinų. Tada sveiki vaisiai keliauja į kompostą arba panaudojami sode, o pažeisti pašalinami atskirai. Taip sumažinama netvarka po medžiu ir geriau išnaudojama organika, kuri kitu atveju virstų vien tik atlieka.

  • Užsilikęs agurkų kvapas ant stiklainių dangtelių? Šis ingredientas dažnai padeda greičiausiai

    Užsilikęs agurkų kvapas ant stiklainių dangtelių? Šis ingredientas dažnai padeda greičiausiai

    Net ir kruopščiai išplauti stiklainių dangteliai kartais vis tiek skleidžia ankstesnio turinio kvapą. Dažniausiai jis įsigeria į vidinę pusę ir sandarinimo sluoksnį, todėl vien greitas perplovimas kempine ne visuomet duoda rezultatą.

    Tokia situacija ypač dažna po marinuotų agurkų, pomidorų padažų ar uogienių, kurių aromatai yra intensyvūs. Jei dangtelis atrodo švarus, bet kvapas išlieka, verta taikyti ilgesnio mirkymo metodus ir tik po to spręsti, ar dangtelį dar verta naudoti.

    Kas dažniausiai suveikia namuose?

    Vienas paprasčiausių būdų yra ilgesnis mirkymas indų ploviklyje. Dangtelį galima apsemti plovikliu arba paruošti tirštesnį šilto vandens ir ploviklio tirpalą, tuomet palikti per naktį.

    Ryte dangtelį svarbu nuplauti itin kruopščiai, ypač vidinę dalį ir vietą prie krašto. Būtent ten dažniausiai lieka riebalų ir kvapą laikančių likučių, kurie trumpai plaunant ne visada pasišalina.

    Citrinų rūgštis: proporcijos ir laikas

    Jei kvapas užsilikęs įkyriai, dažnai padeda citrinų rūgšties tirpalas. Į maždaug 200 mililitrų šilto vandens įmaišykite vieną arbatinį šaukštelį citrinų rūgšties ir panardinkite dangtelį maždaug 2 valandoms.

    Po mirkymo dangtelį reikia išplauti įprastai, o vėliau gerai perlieti švariu vandeniu. Tirpalo daug ruošti nereikia, svarbiausia, kad skystis pilnai pasiektų vietas, kuriose kvapas laikosi stipriausiai.

    Kritinis žingsnis po plovimo

    Net ir sėkmingai išplovus, dangtelių nereikėtų iškart dėti į spintelę. Jiems būtina visiškai išdžiūti gerai vėdinamoje vietoje, nes drėgmė gali sustiprinti likusį aromatą ir sudaryti palankesnes sąlygas nemaloniems kvapams grįžti.

    Jei po mirkymo ir džiovinimo kvapas vis tiek aiškiai juntamas, dangtelį saugiau pakeisti nauju. Taip pat verta atsisakyti dangtelių, kurie yra deformuoti, surūdiję ar turi pažeistą sandarinimo sluoksnį, nes jie gali nebesandariai užsidaryti.

  • Maža skylutė keptuvės rankenoje slepia gudrybę: taip gaminant sutaupysite laiko ir netvarkos

    Maža skylutė keptuvės rankenoje slepia gudrybę: taip gaminant sutaupysite laiko ir netvarkos

    Nedidelė skylutė keptuvės rankenos gale dažnai laikoma tik konstrukcijos detale, tačiau ji gali būti kur kas praktiškesnė. Be įprastos funkcijos pakabinti keptuvę, kai kuriuose modeliuose ši vieta praverčia ir gaminant, ypač kai nuolat reikia maišyti ar vartyti maistą.

    Jei skylutė pakankamai plati arba pailga, į ją galima įstatyti mentelės ar šaukšto kotą. Tuomet įrankis nelieka ant stalviršio, o riebalų ar padažo likučiai gali nubėgti atgal į keptuvę, o ne ant virtuvės paviršių, todėl mažiau tenka valyti.

    Gudrybė tinka ne visoms keptuvėms

    Ne kiekviena rankena tam pritaikyta, nes skylučių dydžiai ir formos skiriasi. Kai kur būna tik mažas apvalus taškelis, skirtas pakabinimui, o mentelės ar šaukšto kotas į jį tiesiog netelpa.

    Svarbi ir stabilumo taisyklė: jei įrankis laikosi nesaugiai, slysta, krypsta ar gali iškristi, šio sprendimo geriau nenaudoti. Nereikėtų koto kišti per jėgą, nes galima pažeisti rankeną, subraižyti įrankį ar net netyčia pastumti karštą keptuvę.

    Svarbiausia – karštis ir medžiagos

    Gaminant keptuvė ir aplinkinė zona stipriai įkaista, todėl verta įvertinti, iš ko pagamintas įrankis. Plastikiniai įrankiai, kurie nėra skirti aukštai temperatūrai, gali suminkštėti, deformuotis ar pradėti skleisti nemalonų kvapą, jei atsiduria per arti karščio šaltinio.

    Saugesnis pasirinkimas dažnai būna mediniai arba karščiui atsparūs silikoniniai įrankiai, tačiau net ir tada svarbu, kad kotas nebūtų per arti liepsnos ar kaitlentės krašto. Jei kyla abejonių, praktiškiau naudoti įprastą įrankių padėkliuką, kad išvengtumėte perkaitimo ir netikėtų nelaimių.

    Kabinti keptuvę – klasikinis panaudojimas

    Dažniausias skylutės paskirties paaiškinimas vis dėlto paprastas: ji skirta patogiam laikymui. Pakabinus keptuvę ant kabliuko ar bėgelio, sutaupoma vietos spintelėse, o indai nesitrina tarpusavyje, kai sudedami vienas ant kito.

    Toks laikymo būdas ypač pasiteisina mažesnėse virtuvėse, kur kiekvienas stalčiaus ar lentynos centimetras svarbus. Be to, keptuvę lengviau greitai pasiekti, jei ja naudojamasi kasdien.

  • Neišmeskite tualetinio popieriaus ritinėlių: paprasti triukai padės sutvarkyti namus greičiau

    Neišmeskite tualetinio popieriaus ritinėlių: paprasti triukai padės sutvarkyti namus greičiau

    Tualetinio popieriaus ritinėliai dažniausiai akimirksniu atsiduria šiukšliadėžėje, tačiau namuose jie gali tapti praktiška priemone tvarkai palaikyti. Kartoninis cilindras praverčia ten, kur nuolat kaupiasi smulkūs daiktai ir susipina laidai. Toks pakartotinis panaudojimas atitinka ir vis labiau populiarėjančias kasdienes tvarumo praktikas.

    Viena paprasčiausių idėjų – laidų suvaldymas. Susuktą kabelį galima įkišti į ritinėlį, kad jis neišsivyniotų ir nesikabintų už kitų daiktų spintoje ar stalčiuje. Patogu ritinėlį užrašyti, kad vėliau greitai rastumėte, kur yra konkretaus įrenginio laidas.

    Laidai, juostelės ir dovanų popierius

    Ritinėliai tinka ne tik kabeliams: juosteles ar virveles galima vynioti aplink cilindrą, o galus pritvirtinti lipnia juosta. Dar vienas triukas praverčia dovanų pakavimo mėgėjams, kai popieriaus ritinys nuolat atsileidžia ir išsivynioja. Išilgai įkirptas kartoninis ritinėlis užmautas ant popieriaus veikia kaip spaustukas ir neleidžia jam atsiverti.

    Tokie sprendimai ypač naudingi mažose erdvėse, kur svarbus kiekvienas stalčiaus ar lentynos centimetras. Tvarkingai susegti laidai ir nebeišsivyniojantis pakavimo popierius padeda greičiau rasti reikiamus daiktus ir sumažina vizualinę netvarką.

    Tvarka stalčiuose ir virtuvėje

    Virtuvės ar darbo stalo stalčiuose ritinėliai gali tapti paprastomis pertvaromis smulkmenoms. Pastatyti greta vienas kito, jie padalija stalčių į aiškias zonas, kur patogu laikyti, pavyzdžiui, maišelius, smulkius priedus ar kitas lengvai pasimetančias smulkmenas. Jei cilindrai slankioja, juos galima pritvirtinti lipnia juosta arba kita tvirtinimo priemone.

    Praktiškas pritaikymas – virtuvinės žnyplės, kurios stalčiuje dažnai užima daugiau vietos, nes lieka atsidariusios. Įstačius į ritinėlį, įrankis laikosi suglaustas, todėl lengviau sutalpinti šalia kitų virtuvės reikmenų.

    Vaikų kambarys ir grožio smulkmenos

    Ritinėlis gali tapti vieta plaukų gumytėms ir didesnėms plaukų juostoms: jas užmovus ant kartono, jos nebemėtosi po stalą ar vonios lentyną. Sujungus kelis ritinėlius ir pritvirtinus prie pagrindo, galima pasigaminti stovintį organizatorių smulkiems daiktams. Skirtingo aukščio cilindrai leidžia pritaikyti jį įvairioms priemonėms.

    Vaikų kambaryje keliolika ritinėlių, sudėtų į dėžę horizontaliai, gali tapti atskiromis vietomis žaisliniams automobiliukams. Pastatyti vertikaliai, jie praverčia kaip pertvaros pieštukams, flomasteriams, žirklėms ar kitiems dailės reikmenims, kad kiekvienas daiktas turėtų savo vietą.

    Kaip paruošti ritinėlius naudojimui

    Kadangi ritinėliai paprastai laikomi vonios aplinkoje, prieš juos naudojant svarbu pasirūpinti švara. Pirmiausia reikėtų pašalinti popieriaus likučius ir dulkes sausa šluoste ar šepetėliu. Jei norisi papildomos higienos, kartoną galima labai lengvai apipurkšti dezinfekcine priemone ir palikti visiškai išdžiūti, jo nepermirkiant.

    Plonas kartonas greitai sugeria drėgmę, todėl ritinėlių nereikėtų plauti vandeniu ar laikyti ten, kur juos nuolat taškytų vanduo. Pakartotiniam panaudojimui verta rinktis tik sausus, švarius ir nepažeistus ritinėlius. Taip namų organizatoriai tarnaus ilgiau ir atrodys tvarkingai.

  • Balti akmenukai prie namo atrodo puošniai, bet gali baigtis drėgme ir remontu: kur klysta žmonės?

    Balti akmenukai prie namo atrodo puošniai, bet gali baigtis drėgme ir remontu: kur klysta žmonės?

    Balti akmenukai ar žvyras aplink namą dažnai pasirenkami dėl tvarkingos išvaizdos ir mažesnės priežiūros nei plika žemė. Tačiau netinkamai įrengtas akmenų sluoksnis prie pat sienos gali sudaryti sąlygas vandeniui kauptis prie cokolinės dalies ir ilgainiui sukelti drėgmės problemas. Dažniausia bėda ne pats akmuo, o tai, kaip suprojektuojamas paviršiaus nuolydis ir lietaus vandens nuvedimas.

    Per smarkių liūčių sezoną tampa akivaizdu, ar aplink namą suformuotas reljefas veikia teisingai: jei prie sienos telkšo balos arba drėgmė ilgai neišdžiūsta, rizika didėja. Vanduo, užsilaikantis ties pamatais, gali skatinti apdailos pažeidimus, druskų išsiskyrimą, dažų lupimąsi ir pelėsio atsiradimą patalpose. Ilgainiui tai gali reikšti ir brangius izoliacijos, drenažo ar cokolio remonto darbus.

    Kur slypi didžiausia rizika

    Didžiausia klaida padaroma tada, kai akmenys supilami per aukštai ir uždengiamos drėgmės izoliacijai svarbios konstrukcijos vietos. Prie pastato esantis paviršius turi būti įrengtas taip, kad nepakiltų iki fasado apdailos ar kitų elementų, kurie privalo likti virš grunto ir turėti galimybę išdžiūti. Kai apsauginės zonos užpilamos, drėgmė gali lengviau patekti į apatinę sienos dalį.

    Kita dažna problema susijusi su prastai paruoštu pagrindu: akmenų sluoksnis supilamas ant menkai laidaus grunto, pavyzdžiui, molio, arba be tinkamų drenažinių sluoksnių. Tokiu atveju vanduo neprasiskverbia gilyn ir nepasitraukia, o lieka prie pastato, ypač jei sklype nėra nuolydžio nuo sienos. Geotekstilė gali padėti atskirti gruntą nuo skaldos ar žvyro, bet ji pati savaime neužtikrina vandens nuvedimo.

    Požymiai, kad drėgmė jau kaupiasi

    Signalai dažnai pasirodo ne iš karto, o po kelių sezonų. Iš išorės tai gali būti patamsėjusios dėmės ties cokoliu, apdailos byrėjimas, trūkinėjimas ar ilgai neišdžiūstanti sienos apačia po lietaus. Viduje nerimą turėtų kelti dėmės ties grindjuostėmis, atšokę dažai, pūslės ant tinko, atsirandantis pelėsis ar specifinis drėgmės kvapas.

    Vis dėlto tokie požymiai nebūtinai reiškia, kad kalti akmenukai. Drėgmę gali lemti ir lietvamzdžių nesandarumas, neteisingai nukreiptas vanduo nuo stogo, pralaidų ar drenažo gedimai, pažeista hidroizoliacija, taip pat kapiliarinė drėgmė. Dėl to vien tik akmenų nuėmimas ne visada išsprendžia problemą, jei vanduo į pamatus patenka kitur.

    Ką daryti, kad būtų saugu

    Jei akmenų danga patinka, dažniausiai nebūtina jos atsisakyti visiškai, tačiau svarbu suvaldyti vandenį prie pastato. Praktikoje dažnai paliekamas siauresnis atitraukimas nuo sienos, kad fasado apačia galėtų vėdintis ir greičiau džiūti, o danga nebūtų supilta iki kritinių konstrukcijos vietų. Ne mažiau svarbu suformuoti aiškų nuolydį nuo namo ir pasirūpinti, kad lietaus vanduo turėtų kur nutekėti.

    Patikimiausias būdas įvertinti situaciją yra stebėti sklypą per intensyvius kritulius: kur susikaupia vanduo, kiek laiko laikosi balos, ar vanduo nesruvena link sienų. Jei dėmės kartojasi, plečiasi arba atsiranda pelėsio, verta kreiptis į specialistą, kuris įvertins drėgmės šaltinį ir pasiūlys sprendimą nuo paviršinio nuvedimo iki drenažo ar izoliacijos tvarkymo.

  • Varėnos moksleivių Dainų šventės sėkmė: meras padėkojo vadovams ir atskleidė įspūdingą skaičių

    Varėnos moksleivių Dainų šventės sėkmė: meras padėkojo vadovams ir atskleidė įspūdingą skaičių

    Varėnos rajono savivaldybėje surengtas susitikimas su Lietuvos moksleivių dainų šventėje „Laiku. Ratu. Kartu“ dalyvavusių Varėnos krašto meno kolektyvų vadovais. Meras Algis Kašėta ir administracijos direktorės pavaduotoja Stasė Bingelienė jiems padėkojo už darbą ruošiant jaunuosius atlikėjus ir krašto vardo garsinimą.

    Šventėje Varėnai atstovavo 93 moksleiviai, kurie dalyvavo keliose meninėse programose. Savivaldybė pabrėžė, kad tai ne tik pasirodymų skaičius, bet ir ilgų mėnesių pasirengimo rezultatas, pareikalavęs nuoseklių repeticijų bei disciplinos.

    Varėnos kraštą šventėje pristatė choreografijos studijos „Mikitukas“ šokėjai, kuriuos parengė vadovė Jolanta Pranciulienė ir mokytojos Viktė Petrūnina bei Vilija Latvienė. Taip pat dalyvavo Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos choristai, dirbę su mokytojais Daiva Selevičiene, Loreta Tiškiene, Kęstučiu Breidoku, Elvyra Sinkevičiene ir Dariumi Bachovu, bei akordeonistai, kuriuos parengė vadovė Renata Bakulienė.

    Susitikimo metu akcentuota, kad kolektyvų vadovų ir mokytojų darbas apima ne vien meninį parengimą. Repeticijos, programų suderinimas, vaikų motyvavimas ir logistika dažnai tampa nematoma, tačiau kritiškai svarbia didelio renginio dalimi.

    „Tokios šventės neįvyksta savaime: už kiekvieno pasirodymo stovi mokytojų kantrybė, atsakomybė ir ilgas pasirengimas“, – sakė Algis Kašėta.

    Padėkos žodžiai skirti ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriui, jo vedėjai Rimai Svirskienei bei šventės koordinatorei Irenai Nedzveckienei. Savivaldybė pabrėžė, kad sklandus dalyvavimas priklauso nuo koordinavimo, laiku sutvarkytų organizacinių klausimų ir nuolatinio ryšio su kolektyvais.

    Atskiras dėmesys atiteko patiems moksleiviams, kuriems pasirengimas pareikalavo ištvermės ir laiko. Savivaldybė linkėjo, kad kūrybinis džiaugsmas ir motyvacija išliktų iki kitų didžiųjų pasirodymų, o Varėnos kolektyvai ir ateityje aktyviai dalyvautų šalies kultūriniuose renginiuose.

    Lietuvos dainų švenčių tradicija laikoma viena svarbiausių šalies kultūrinio tapatumo atramų ir yra įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Todėl kiekvieno regiono įsitraukimas, ypač jaunimo, vertinamas kaip indėlis į tradicijos tęstinumą ir bendruomenių stiprinimą.

  • Karatė klubas „Kamuido“ surengė stovyklą Varėnoje: vaikai išbandė net parasparnio simuliatorių

    Karatė klubas „Kamuido“ surengė stovyklą Varėnoje: vaikai išbandė net parasparnio simuliatorių

    Kyokushin karatė klubas „Kamuido“ Varėnos rajone surengė penkių dienų vasaros stovyklą „Pažinkime vieni kitus“, kurioje vaikai laiką leido aktyviai ir turiningai. Stovykla vyko Dargužių amatų centre, o jos veiklas iš dalies finansavo Varėnos rajono savivaldybė.

    Organizatoriai teigia, kad stovyklos tikslas buvo suburti skirtingų socialinių grupių vaikus į bendrą komandą, stiprinant bendravimo įgūdžius ir savarankiškumą. Be sporto, daug dėmesio skirta edukacijoms, kūrybai ir patyrimui, kad kiekvienas dalyvis rastų sau artimą veiklą.

    Pirmąją dieną vaikai susipažino per bendras užduotis ir edukacijas apie lietuvių liaudies žaidimus bei muzikos instrumentus. Vėliau stovyklautojai dalyvavo keramikos dirbtuvėse, kur lipdė darbelius ir mokėsi amato pagrindų.

    Kiekvienas rytas prasidėdavo trenerio vedama mankšta, o dienos programoje netrūko kūrybinių užsiėmimų. Vaikai pynė dekoracijas, žaidė komandinius žaidimus ir įsitraukė į veiklas, kurios lavino smulkiąją motoriką bei bendradarbiavimą.

    Vienu ryškiausių įspūdžių tapo išvyka susipažinti su žemaitukų veislės žirgais ir jų vieta Lietuvos kultūriniame pavelde. Daugeliui vaikų labiausiai įsiminė galimybė žirgus paglostyti ir pajodinėti, o tai ne tik praplėtė akiratį, bet ir skatino pasitikėjimą savimi.

    Stovyklos programą papildė susitikimai su Lietuvos šaulių sąjungos atstovais ir ugniagesiais gelbėtojais. Edukacijų metu vaikai mokėsi praktinių įgūdžių, susipažino su pirmosios pagalbos pagrindais, komandinio darbo svarba ir gelbėtojų naudojama įranga.

    Sportinės veiklos apėmė savigynos užsiėmimus ir taiklumą lavinančias užduotis, o viena iš netikėčiausių patirčių buvo aviacijos edukacija „Pasaulis iš paukščio skrydžio“. Jos metu stovyklautojai susipažino su aviacijos pagrindais ir išbandė parasparnio simuliatorių, kuris daugeliui tapo savaitės akcentu.

    Vakarais vyko bendros veiklos, stiprinusios bendruomeniškumą: žaidimai, diskoteka ir talentų pasirodymai. Stovyklos pabaigoje vaikai dalijosi įspūdžiais, kartu gamino maistą ir atsisveikino iki kitų susitikimų.

    Kviečia prisijungti nuo rugsėjo

    Klubas „Kamuido“ skelbia, kad nuo rugsėjo pradžios kviečia prisijungti naujus narius, norinčius stiprinti fizinį pasirengimą ir ugdyti discipliną. Treniruotės planuojamos Varėnoje, J. Basanavičiaus gatvėje, buvusioje Varėnos profesinio mokymo centro aktų salėje.

    Organizatorių teigimu, treniruotės bus vykdomos skirtingoms amžiaus grupėms, pradedant vaikais nuo 6 metų. Dėl registracijos ir tikslių sąlygų klubas kviečia kreiptis į nurodytus kontaktus.

  • Varėnos miškuose nuaidės sprogimų imitacijos: KASP pratybos Merkinės seniūnijoje 3 dienas

    Varėnos miškuose nuaidės sprogimų imitacijos: KASP pratybos Merkinės seniūnijoje 3 dienas

    Rugsėjo 4–6 dienomis Varėnos rajono savivaldybės Merkinės seniūnijoje vyks Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 101-osios pėstininkų kuopos ir Žvalgybos būrio lauko pratybos. Mokymai planuojami Bingelių, Mardasavo, Puvočių, Lankininkų ir Kasčiūnų miškuose.

    Pratybų metu bus naudojamos imitacinės garsinės priemonės, todėl aplinkinėse teritorijose gyventojai gali girdėti stipresnius garsus. Organizatoriai pabrėžia, kad tai nėra realūs sprogmenys, o suplanuota mokymų dalis, skirta treniruoti karių veiksmus lauko sąlygomis.

    Kariai judės pėsčiomis ir ratiniu transportu, o transporto priemonės važiuos tik keliais. Dėl to tam tikrose vietose gali laikinai padaugėti karinės technikos ar karių, ypač miškų prieigose ir keliuose, vedančiuose į mokymų teritorijas.

    Ko tikėtis vietos gyventojams?

    Pratybos dažniausiai apima orientavimąsi vietovėje, ryšio ir žvalgybos užduotis, taktinį judėjimą bei veiksmų koordinavimą skirtinguose miško masyvuose. Tokie mokymai padeda KASP ir žvalgybos padaliniams palaikyti parengtį ir praktikuoti užduotis, kurios realiomis sąlygomis remiasi greita reakcija ir tiksliu veiksmų suderinimu.

    Gyventojams rekomenduojama išlikti ramiems, laikytis saugaus atstumo nuo karių veiksmų zonų ir netrukdyti pratybų eigai. Pastebėjus karių judėjimą ar sustojusias transporto priemones, patariama pasirinkti alternatyvų maršrutą ir laikytis Kelių eismo taisyklių.

    Aplinkosaugos ir saugumo akcentai

    Pratybų organizatoriai nurodo, kad mokymų metu nebus žalojama augmenija ar teršiama aplinka. Tokiuose mokymuose įprastai taikomi apribojimai dėl judėjimo ne keliais, laužų kūrenimo ir atliekų tvarkymo, kad po pratybų teritorija būtų paliekama tokios pat būklės, kokia buvo iki jų.

    Jei pratybų metu gyventojai miške rastų neįprastų daiktų ar įtartinų radinių, jų liesti nereikėtų ir apie tai būtina pranešti atsakingoms tarnyboms. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad garsinės imitacijos gali priminti šūvius ar sprogimus, tačiau jos naudojamos kontroliuojamai ir pagal iš anksto suderintą pratybų planą.

  • Žaliasis tręšimas darže: ką sėti po kiekvienos daržovės, kad dirva taptų derlingesnė

    Žaliasis tręšimas darže: ką sėti po kiekvienos daržovės, kad dirva taptų derlingesnė

    Žaliosios trąšos, dar vadinamos sideratais, yra augalai, auginami ne derliui, o dirvai pagerinti. Jie greitai suformuoja daug žalios masės, kuri įterpiama į dirvą ir virsta organine medžiaga, padedančia palaikyti purią struktūrą bei geresnį drėgmės režimą.

    Praktikoje tai vienas paprasčiausių būdų atgaivinti lysves po derliaus, kai ne visada turime pakankamai komposto ar mėšlo. Be to, dirvoje suaktyvėja mikroorganizmai ir sliekai, o tai ilgainiui siejama su stabilesniu humuso kiekiu ir geresniu maisto medžiagų pasisavinimu.

    Žaliosioms trąšoms dažniausiai pasirenkamos garstyčios, facelija, vikiai, avižos, rugiai, dobilai ar lubinai. Kiekvienas augalas turi savo stiprybių: vieni greitai uždengia žemę ir slopina piktžoles, kiti geriau tinka dirvos struktūrai gerinti, o ankštiniai dažniau vertinami dėl azoto kaupimo.

    Kodėl verta sėti sideratus?

    Palikti lysves tuščias po derliaus nėra geras sprendimas, ypač kai dažnėja sausrų periodai ir stipresni liūčių epizodai. Dirvos paviršius greičiau perdžiūsta, o maisto medžiagos intensyviau išsiplauna, todėl žalioji danga tampa praktiška apsauga nuo erozijos.

    Tankus sideratų pasėlis mažina piktžolių dygimą, o šaknys purena dirvą ir padeda geriau įsigerti vandeniui. Dalis rūšių, pavyzdžiui, facelija, dar ir pritraukia apdulkintojus, todėl toks sprendimas dažnai laikomas naudingas viso sklypo ekosistemai.

    Kada ir kaip juos sėti?

    Sideratus galima sėti nuo ankstyvo pavasario iki rudens, svarbiausia vengti šalnų ir parinkti rūšį pagal sezoną. Daržuose dažniausiai sėjama iškart po pagrindinio derliaus nuėmimo, kad lysvės nestovėtų plikos ir augalai spėtų paaugti iki šalčių.

    Technika paprasta: nuėmus derlių lysvę pakanka nuvalyti ir išlyginti, giliai nekasant. Sėklos paprastai išbarstomos tankiai, smulkias užtenka lengvai įgrėbti, o stambesnes užberti plonu žemės sluoksniu; jei nenumatomas lietus, verta palaistyti.

    Dažniausiai rekomenduojama nupjauti sideratus dar prieš gausų žydėjimą, kai žalioji masė yra minkštesnė ir greičiau suyra. Tuomet augalai įterpiami negiliai arba paliekami kaip mulčas, o žieminiai pasėliai dažniau įterpiami pavasarį.

    Ką sėti po skirtingų daržovių?

    Renkantis sideratus svarbiausia atsižvelgti, kas augo lysvėje ir kas bus sėjama kitą sezoną. Bendra taisyklė paprasta: žalioji trąša neturėtų priklausyti tai pačiai botaninei šeimai kaip prieš tai augintos ar netrukus auginamos kultūros, nes taip lengviau išvengti tų pačių ligų ir kenkėjų kaupimosi.

    Po bulvinių daržovių, tokių kaip pomidorai, paprikos, baklažanai ar bulvės, dažnai pasirenkami javai ir greitai augantys sideratai, pavyzdžiui, avižos, rugiai ar facelija. Po kopūstinių daržovių paprastai saugiau rinktis faceliją, javus ar vikius, o kopūstinių šeimai artimų augalų tokiose lysvėse geriau vengti.

    Po svogūnų ir česnakų neretai sėjami vikiai, facelija ar kiti greitai dirvą uždengiantys augalai, kurie padeda suvaldyti piktžoles. Po morkų ir petražolių praktikoje dažnai pasirenkami universalūs sideratai, o po moliūginių daržovių, tokių kaip agurkai, cukinijos ar moliūgai, taip pat tinka greitai augantys žalią masę formuojantys augalai.

    Po ankštinių, pavyzdžiui, žirnių ar pupelių, paprastai rekomenduojama nesėti kitų ankštinių, kad nesikauptų specifiniai kenkėjai ir ligos. Tokiais atvejais dažnai pasirenkami rugiai ar facelija, nes jie gerai „pertraukia“ sėjomainą ir padeda atstatyti lysvės balansą.

    Jei kyla abejonių, vienu universaliausių pasirinkimų dažnai laikoma facelija: ji nėra artima daugeliui daržovių šeimų, greitai auga ir tinka tiek pavasariniam, tiek vasaros pabaigos sėjimui. Vis dėlto galutinį sprendimą verta sieti su jūsų dirvos tipu, drėgmės sąlygomis ir kito sezono daržo planu.

  • Hortenzijos lapai ruduoja ir džiūsta? Štai dažniausios priežastys ir kaip išgelbėti krūmą

    Hortenzijos lapai ruduoja ir džiūsta? Štai dažniausios priežastys ir kaip išgelbėti krūmą

    Ruduojantys ir džiūstantys hortenzijos lapai dažniausiai signalizuoja ne vieną bėdą, o kelių veiksnių derinį: drėgmės svyravimus, per kaitrią saulę, netinkamą dirvožemį ar klaidas tręšiant. Nors vaizdas gali gąsdinti, daugeliu atvejų krūmą dar galima greitai stabilizuoti, jei laiku nustatoma tikroji priežastis.

    Viena dažniausių problemų yra vandens trūkumas ir netolygus laistymas, ypač per karščius. Kai substratas ilgai būna sausas, lapų galiukai pirmiausia paruduoja, vėliau dėmės plečiasi per visą lapą. Situaciją dar labiau pablogina „banginis“ laistymas, kai po ilgos sausros krūmas staiga gausiai užliejamas.

    Ne ką rečiau kaltas ir per intensyvus apšvietimas. Hortenzijos geriausiai auga šviesioje, bet nuo vidurdienio saulės apsaugotoje vietoje, todėl tiesioginiai spinduliai karščio metu gali sukelti lapų audinių nudegimus. Panašiai lapus pažeidžia ir vėlyvos pavasario šalnos, kai jautresni ūgliai nukenčia net po kelių šaltų naktų.

    Trąšos ir dirvožemio reakcija

    Rudavimą gali sukelti ir pertręšimas, kai dirva tampa per sūri, o šaknims darosi sunku pasisavinti vandenį. Tokiu atveju lapų pakraščiai džiūsta net tada, kai laistoma reguliariai, nes augalas patiria osmosinį stresą. Per didelis druskų kiekis taip pat apsunkina svarbių maisto medžiagų pasisavinimą.

    Svarbus ir dirvožemio pH: dauguma hortenzijų geriausiai jaučiasi silpnai rūgščioje terpėje, maždaug pH 5,5–6,5. Jei naudojamos priemonės, didinančios dirvos šarmingumą, lapai gali pradėti šviesėti, o vėliau silpti, nes sutrinka mikroelementų, ypač geležies, prieinamumas. Dėl to augalas tampa jautresnis karščiui ir ligoms.

    Ką daryti, kad krūmas atsigautų?

    Pirmas žingsnis yra stabilizuoti drėgmę: laistykite rečiau, bet nuosekliai, vandenį pilant ties šaknimis ir nemirkant lapų. Per karščius padeda mulčias, pavyzdžiui, plonesnis spygliuočių žievės sluoksnis, kuris lėtina drėgmės garavimą ir apsaugo šaknų zoną nuo temperatūros šuolių.

    Jei įtariate pertręšimą, laikinai sustabdykite tręšimą ir kelis kartus gausiau palaistykite, kad dalis druskų būtų išplauta iš šaknų zonos. Lapus skubėti karpyti verta tik tada, kai jie stipriai pažeisti arba matomi ligų požymiai, nes dalinai pažeistas lapas vis dar padeda augalui gaminti energiją ir stiprinti krūmą.

    Jei rudavimą lydi tamsios, netaisyklingos dėmės, kurios sparčiai plečiasi drėgnu oru, galima įtarti lapų dėmėtligę ar kitą grybinę infekciją. Tokiais atvejais svarbu gerinti oro cirkuliaciją krūmo viduje, šalinti labiausiai pažeistus lapus ir vengti laistymo ant lapijos, nes ilgai užsilaikanti drėgmė sudaro palankias sąlygas ligoms plisti.