CP v2

Blog

  • Nuolatinės JAV pajėgos Lenkijoje: Krašto apsauga derasi dėl kelių vietų, ne vienos bazės

    Lenkija su Jungtinėmis Valstijomis derasi dėl nuolatinio amerikiečių karių dislokavimo keliuose taškuose, o ne vienoje didelėje bazėje. Tai po susitikimo NATO būstinėje paskelbė Lenkijos krašto apsaugos viceministras Pawelas Zalewskis, aptaręs klausimą su JAV gynybos viceministru Elbridge’u Colby.

    Anot viceministro, pokalbyje akcentuota platesnė NATO darbotvarkė, susijusi su didesne Europos šalių atsakomybe už žemyno gynybą. Varšuva teigia remianti kryptį, kai europinės sąjungininkės stiprina savo pajėgumus, o JAV indėlis Europoje išlieka, bet labiau orientuotas į kritines kompetencijas.

    Keli taškai vietoje vienos bazės

    Pasak P. Zalewskio, Lenkijos tikslas – kad JAV įsitraukimas būtų matuojamas ne vien karių skaičiumi, o tuo, kokius pajėgumus amerikiečiai atveža. Jis pabrėžė, kad svarbiausia yra „kokybė“ – gebėjimai, kurių Lenkija pati neturi arba jų apimtis dar nepakankama.

    Viceministras nurodė, kad kalbama apie kelias potencialias nuolatinio dislokavimo vietas ir kelis skirtingus formatus, o ne vieną simbolinę bazę. Tarp pavyzdinių krypčių jis minėjo žvalgybą, vadovavimą ir valdymą bei kitus moderniai gynybai svarbius komponentus, tačiau konkrečių lokacijų ar pajėgumų paketų kol kas neįvardijo.

    Artimiausiu metu į Lenkiją turėtų atvykti vienas iš E. Colby komandos narių. Tuomet Varšuva ketina pristatyti amerikiečiams savo siūlomas dislokavimo vietas ir argumentus, kodėl pasirinkti būtent tokį kelių taškų modelį.

    Laikas ir kontekstas NATO planuose

    Paklaustas apie projekto įgyvendinimo terminus, P. Zalewskis teigė norintis, kad sprendimai būtų derinami su platesniu JAV karinės laikysenos Europoje vertinimu. Vis dėlto jis pažymėjo nenorintis tapti „termino įkaitu“, nes tokio masto gynybos planai priklauso nuo politinių sprendimų, karinių poreikių ir sąjungininkų suderinamumo.

    Pastaraisiais metais NATO rytiniame flange nuosekliai didinamas atgrasymo ir gynybos potencialas, o Lenkija tampa vienu svarbiausių logistinių ir operacinių mazgų regione. Kelių dislokavimo vietų modelis praktiškai leidžia išskaidyti infrastruktūrą, mažinti pažeidžiamumą ir greičiau pritaikyti pajėgas skirtingoms užduotims.

    Dėl branduolinio aspekto – aiški pozicija

    Lenkijos viceministras taip pat pakomentavo branduolinio atgrasymo temą. Jis pabrėžė, kad Lenkija nori išlikti NATO branduolinio atgrasymo dalimi, tačiau tai nereiškia branduolinių galvučių dislokavimo šalies teritorijoje.

    „Ne. Noriu tai pasakyti labai aiškiai ir atvirai. Lenkija nenori turėti branduolinių galvučių savo teritorijoje“, – sakė P. Zalewskis.

    Ši žinutė rodo Varšuvos siekį suderinti didesnį JAV buvimą ir regiono gynybos stiprinimą su politiniu atsargumu jautriausiais atgrasymo klausimais. Tuo pat metu Lenkija signalizuoja, kad derybose prioritetas teikiamas konkretiems pajėgumams ir ilgalaikei sąjungininkų infrastruktūrai, o ne vien simboliniams sprendimams.

  • Kataras Teherane kalbėjosi su Iranu: siekiama mažinti įtampą ir atverti Hormūzo sąsiaurį

    Kataras Teherane kalbėjosi su Iranu: siekiama mažinti įtampą ir atverti Hormūzo sąsiaurį

    Kataro ministras pirmininkas šeichas Mohammedas bin Abdulrahmanas Al Thani ketvirtadienį Teherane susitiko su Irano užsienio reikalų ministru Abbasu Araghchi. Vizitas laikomas Kataro bandymu suaktyvinti tarpininkavimą, kai regione išlieka aukšta įtampa, o platesnis politinis susitarimas stringa.

    Pasak Kataro valstybinės naujienų agentūros, derybose daugiausia dėmesio skirta deeskalacijai ir sąlygoms atnaujinti dialogą tarp Irano ir Jungtinių Valstijų. Šalys taip pat aptarė laivybos saugumo klausimus, kurie tiesiogiai veikia energijos ir prekių srautus per Hormūzo sąsiaurį.

    Hormūzo sąsiauris – strateginis taškas

    Hormūzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio laivybos „butelio kakliukų“: juo į pasaulio rinkas keliauja didelė dalis Persijos įlankos energijos išteklių. Net ir trumpalaikiai trikdžiai šiame maršrute paprastai iš karto pakelia rizikos premiją krovinių draudime ir didina energijos kainų svyravimus.

    Tekste minima, kad nuo konflikto pradžios naftos srautai per sąsiaurį sumenko iki maždaug 5 mln. barelių per dieną, kai anksčiau siekdavo apie 20 mln. barelių. Tokie pokyčiai išbalansuoja tiekimo grandines ir didina spaudimą rasti politinį sprendimą dėl navigacijos saugumo.

    Derybose, remiantis skelbta informacija, svarstytas etapinis planas: laikinas laivybos koridorius ir bendras minų valymo projektas. Tokios priemonės dažniausiai vertinamos kaip tarpinis kompromisas, kai politinis susitarimas dar nepasiektas, bet ekonominis spaudimas reikalauja greitų techninių sprendimų.

    Kataro interesai ir tarpininkavimo vaidmuo

    Katarui Hormūzo sąsiauris itin svarbus dėl suskystintų gamtinių dujų eksporto, kuris yra pagrindinė šalies ekonomikos ašis. Šalis taip pat dalijasi didžiuliu dujų telkiniu su Iranu, todėl net ir geopolitinių įtampų metu Doha dažnai siekia išlaikyti veikiančius komunikacijos kanalus.

    Publikacijoje teigiama, kad per pastaruosius šešis mėnesius Kataro SGD eksportas smarkiai sumažėjo: išgabenta 18 krovinių, kai tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau buvo 509. Tokia statistika rodo ne tik logistinius trikdžius, bet ir platesnį poveikį pasaulinei SGD rinkai, kur Kataras tradiciškai užima labai reikšmingą vietą.

    Diplomatija stringa, spaudimas didėja

    Vizitas vyko tuo metu, kai Vašingtonas, kaip skelbiama, didina ekonominį spaudimą Teheranui, o derybos dėl platesnio susitarimo nejuda į priekį. Dėl to regiono valstybės aktyvina diplomatiją, siekdamos užkirsti kelią naujai eskalacijos bangai.

    Tekste minima, kad prie diplomatinio „maršruto“ prisideda ir kitos šalys, įskaitant Pakistaną bei Omaną, kuris atskirai kalbasi su Iranu dėl laikino laivybos susitarimo. Tuo pat metu išlieka incidentų rizika: pranešta apie dar vieną tanklaivį, kurį sąsiauryje kliudė nenustatytas sviedinys, nors įgula esą nenukentėjo.

    „Turime gerbti kaimyninių valstybių suverenitetą ir užtikrinti laivybos laisvę, o nesutarimus spręsti dialogu“, – sakė šeichas Mohammedas bin Abdulrahmanas Al Thani.

    „Vertiname Kataro tarpininkavimo pastangas ir paramą dialogui“, – sakė Abbasas Araghchi.

    Nors konkretaus proveržio viešai nepaskelbta, signalas iš Teherano susitikimo aiškus: Kataras siekia mažinti įtampą ir grąžinti laivybą į kuo stabilesnį režimą. Kol politinė aklavietė išlieka, Hormūzo sąsiauris tikėtina ir toliau bus pagrindinis derybų bei saugumo darbotvarkės taškas.

  • Tunelio gręžimas Lodzėje artėja prie atnaujinimo: PKP PLK derasi su trimis rangovais

    Lenkijos geležinkelių infrastruktūros valdytoja PKP PLK pradėjo rangovo atranką, kuris turėtų užbaigti Lodzės skersinį geležinkelio tunelį. Rugpjūčio viduryje trys atrinkti kandidatai gavo kvietimus į derybas, tačiau įmonė kol kas neatskleidžia, kas jie tokie.

    PKP PLK teigia, kad į pokalbius pakviesti subjektai, kurie, užsakovo vertinimu, turi daugiausia patirties ir kompetencijų saugiai pabaigti sudėtingą gręžimo etapą. Atranka vyksta ribotu būdu, taikant derybas be viešo skelbimo.

    Tunelio darbai įstrigo 2024 metų rudenį, kai pastatuose virš planuojamos trasos fiksuota rimtų pažeidimų. Nuo tada tunelį gręžianti TBM mašina „Katarzyna“ liko po žeme, o projektas tapo vienu probleminiausių šalies geležinkelių infrastruktūros objektų.

    PKP PLK tikisi, kad gręžimas būtų atnaujintas 2027 metų pirmąjį ketvirtį, tačiau pabrėžia, kad terminas priklausys nuo naujo rangovo atlikto TBM mašinos techninės būklės įvertinimo. Lygiagrečiai turėtų būti tikrinamos grunto ir požeminio vandens sąlygos bei skaičiuojamas poveikis aplinkiniams pastatams.

    „Kartu bus vertinamos grunto ir požeminio vandens sąlygos bei poveikis aplinkiniam užstatymui tolesnėje gręžimo trasoje. Šie veiksmai atliekami siekiant padidinti darbų saugą“, – sakė PKP PLK atstovas spaudai Rafałas Wilgusiakas.

    Vienas didžiausių iššūkių išlieka tai, kaip į gręžimo atnaujinimą reaguos virš tunelio stovintys istoriniai namai. PKP PLK pripažįsta, kad dėl grunto būklės ir ankstesnių pažeidimų rizika esamam užstatymui išlieka padidėjusi, todėl viešojoje erdvėje aptariamas ir dalies pastatų nugriovimo scenarijus.

    2026 metų viduryje Lodzės vaivada priėmė sprendimą perimti keturis pastatus, esančius virš įstrigusios TBM mašinos. Šiuo metu vyksta jų vertinimas, o vėliau turėtų būti priimti sprendimai dėl kompensacijų ir jų išmokėjimo.

    PKP PLK pabrėžia, kad galimų griovimų apimtis priklausys nuo technologinių sprendimų, kuriuos pasiūlys naujasis rangovas. Kitaip tariant, galutiniai veiksmai bus aiškūs tik tada, kai bus pasirinktas vykdytojas ir atlikti papildomi techniniai skaičiavimai.

    Skersinis tunelis Lodzėje yra esminė platesnio projekto dalis, kuri turėtų sujungti pagrindines miesto geležinkelio stotis ir leisti traukiniams važiuoti per patį centrą. Projektas numato ne tik dviejų kelių tunelį, bet ir naujas stoteles bei papildomus vieno kelio tunelius, dalis kurių jau baigti.

    Pradiniai planai buvo gerokai ambicingesni: sutartis, pasirašyta 2017 metų gruodį, numatė projekto pabaigą 2021 metų gruodį. Dėl vėlavimų ir rangovo pasikeitimo PKP PLK vengia įvardyti galutinę darbų pabaigos datą ir tikslų biudžetą, nes jis priklausys nuo realiai atliktų darbų inventorizacijos, TBM būklės, pirkimų rezultatų ir naujų grafikų.

  • Mirė aktorius Tim Curry: „The Rocky Horror Picture Show“ ir „It“ žvaigždei buvo 80 metų

    Mirė aktorius Tim Curry: „The Rocky Horror Picture Show“ ir „It“ žvaigždei buvo 80 metų

    Mirė britų aktorius Tim Curry, išgarsėjęs kultiniame miuzikle „The Rocky Horror Picture Show“ ir televizijos mini seriale „It“. Jam buvo 80 metų. Apie mirties priežastį iškart nepaskelbta, tačiau pastaraisiais metais aktorius turėjo rimtų sveikatos problemų.

    2012 metais Tim Curry patyrė sunkų insultą, po kurio kurį laiką nebegalėjo vaikščioti ir rečiau pasirodydavo viešumoje. Vis dėlto jis išliko aktyvus kūryboje, ypač balsu įgarsinamuose projektuose, o gerbėjų dėmesys jo karjerai per tuos metus nė kiek nesumažėjo.

    Vaidmuo, tapęs kino istorija

    Didžiausią šlovę Curry pelnė su daktaro Franko N. Furterio vaidmeniu 1975 metų filme „The Rocky Horror Picture Show“. Šis muzikinės komedijos ir parodijos mišinys tapo reiškiniu: filmas dešimtmečius buvo rodomas kino teatruose specialiuose seansuose ir iki šiol laikomas vienu ilgiausiai rodomų kino kūrinių.

    Jo kuriamas personažas tapo neatsiejamas nuo filmo identiteto, o paties aktoriaus sceninis magnetizmas dažnai minimas kaip viena priežasčių, kodėl „The Rocky Horror Picture Show“ išlaikė kultinį statusą per kelias kartas. Curry laikytas vienu charizmatiškiausių savo kartos atlikėjų, gebėjusiu vienodai įtaigiai būti ir komišku, ir dramatišku.

    Nuo teatro iki „It“ klouno

    Tim Curry gimė 1946 metų balandžio 19 dieną Češyre, Anglijoje. Profesinę karjerą pradėjo teatre, o po studijų Birmingamo universitete dirbo Londono Vest Ende, kur vaidino įvairiuose pastatymuose, įskaitant roko miuziklą „Hair“.

    Kine ir televizijoje jis paliko ryškių vaidmenų galeriją: nuo Billo Sikso „Oliver Twist“ ekranizacijoje iki blogio įsikūnijimo Darkness filme „Legend“ bei Wadswortho komedijoje „Clue“. Plačiajai auditorijai įsiminė ir jo pasirodymas filme „Muppet Treasure Island“, kuriame jis suvaidino Long John Silverį.

    Ypatingą vietą Curry karjeroje užima 1990 metų mini serialas „It“ pagal Stepheno Kingo romaną, kuriame jis įkūnijo klouną Pennywise. Šis vaidmuo tapo viena ryškiausių siaubo žanro televizijos interpretacijų, o pats aktorius vėliau ne kartą minėtas kaip žmogus, „išgąsdinęs ištisą kartą“ žiūrovų.

    Privatus gyvenimas ir vėlyvoji kūryba

    Teatro scenoje Curry taip pat buvo įvertintas: jis gavo ne vieną „Tony“ nominaciją, įskaitant nominaciją už Mozarto vaidmenį spektaklyje „Amadeus“. Vėlesniais metais jis vis dažniau rinkosi balsinius darbus ir įgarsinimą, taip prisitaikydamas prie pasikeitusių sveikatos galimybių.

    Aktorius viešumoje buvo santūrus ir apie asmeninį gyvenimą kalbėjo retai. Vis dėlto 2025 metais jis išleido memuarus „Vagabond“, kuriuose rašė, kad jį paskatino gerbėjų istorijos ir susitikimai, parodę, kiek daug jo vaidmenys reiškė skirtingiems žmonėms.

    „Mintis, kad mano patirtys gali kam nors atsiliepti, padeda man nepasiduoti“, – rašė Tim Curry.

    Tim Curry paliko išskirtinį pėdsaką teatre, kine ir televizijoje, o jo vaidmenys „The Rocky Horror Picture Show“ ir „It“ išlieka vienais atpažįstamiausių popkultūros simbolių.

  • Mirė japonų avangardo menininkė Yayoi Kusama: taškelių ikona kūrė iki paskutinių dienų

    Mirė japonų avangardo menininkė Yayoi Kusama: taškelių ikona kūrė iki paskutinių dienų

    Japonijos avangardo menininkė Yayoi Kusama, pasaulyje išgarsėjusi taškelių motyvais, skulptūromis ir įvietintomis instaliacijomis, mirė sulaukusi 97 metų. Apie menininkės mirtį pranešė jos studija, nurodžiusi, kad ji mirė rugpjūčio 14 dieną ligoninėje Tokijuje.

    Mirties priežastis neatskleidžiama. Studijos teigimu, Kusama iki pat paskutinių dienų tęsė kūrybą ir nenuleido teptuko, o jos darbai išliko orientuoti į pasikartojimo, begalybės ir vidinių išgyvenimų temas.

    „Ji tapė iki pat paskutinių dienų, nė akimirkai nepadėjusi teptuko, ir toliau ieškojo amžinos meilės bei amžinos sielos“, – sakoma Yayoi Kusama studijos pranešime.

    Kusama kūrybinis braižas atpažįstamas akimirksniu: ryškios spalvos, psichodelinė estetika, pasikartojantys ornamentai ir, žinoma, taškeliai, tapę jos vizitine kortele. Menininkės darbai buvo eksponuojami svarbiausiuose muziejuose ir galerijose, o jos instaliacijos ilgainiui virto ne tik meno, bet ir popkultūros reiškiniu.

    Taškeliai, gimę iš patirčių

    Pati Kusama ne kartą yra aiškinusi, kad taškelių motyvas susijęs su nuo vaikystės patirtomis haliucinacijomis ir intensyviais regėjimais. Ši asmeninė patirtis tapo ištisa vizualine kalba, kuria menininkė pasakojo apie savastį, baimę, vienatvę ir norą ištirpti beribėje erdvėje.

    Jos biografijoje svarbi ir psichikos sveikatos tema: dalį gyvenimo Kusama praleido gydymo įstaigose, tačiau tai nesustabdė tarptautinės karjeros. Menininkė 1957 metais persikėlė į Niujorką, kur ieškojo vietos sparčiai besikeičiančioje meno scenoje.

    Tuo metu Niujorke dominavo abstraktus ekspresionizmas ir vadinamoji veiksmo tapyba, todėl Kusama estetika ilgai liko už pagrindinio srauto ribų. Viešai skelbta, kad pirmuosius dešimtmečius užsienyje jai teko patirti skurdą ir menką pripažinimą, tačiau kryptingas darbas galiausiai atvėrė duris į didžiąsias institucijas.

    Nuo performansų iki pasaulinių parodų

    Vėlyvaisiais 1960-aisiais Kusama susilaukė daugiau dėmesio dėl performansų ir viešų meninių akcijų, neretai turėjusių aiškų politinį, ypač antimilitaristinį, toną. Šiuo laikotarpiu ji bendravo su to meto meno pasaulio figūromis, o jos vardas pamažu įsitvirtino avangardo kontekste.

    Vėlesniais metais Kusama plėtojo ir kitus formatus: kūrė objektus, skulptūras, filmus, leido tekstus, o jos instaliacijos su veidrodžiais ir pasikartojančiais elementais išpopuliarino „begalybės kambarių“ patirtį. Šie darbai tapo vienu ryškiausių šiuolaikinio meno traukos taškų, suformavusių naują parodų lankymo kultūrą.

    Didelę įtaką jos žinomumui turėjo ir bendradarbiavimas su mados namais, ypač „Louis Vuitton“, kai taškelių motyvas persikėlė ant komercinių produktų. Tokia partnerystė parodė, kaip šiuolaikinis menas vis dažniau veikia tarp muziejinės vertės ir masinės rinkos, išlaikydamas autoriaus atpažįstamumą.

    Įvertinimai ir meno rinkos rekordai

    Kusama kūryba buvo įvertinta ne tik parodomis, bet ir meno rinkoje. Skelbta, kad 2008 metais vienas jos darbas „Christie’s“ aukcione parduotas už maždaug 4 900 000 eurų, o tai dar labiau sustiprino jos, kaip pasaulinio masto autorės, statusą.

    2016 metais menininkei įteiktas Japonijos Kultūros ordinas, vienas svarbiausių šalies apdovanojimų už nuopelnus menui. Tokie įvertinimai tapo ženklu, kad Kusama jau seniai peržengė nišinės avangardo kūrėjos ribas ir įsitvirtino kaip viena atpažįstamiausių XX–XXI amžių menininkių.

    „Noriu sukurti tūkstantį paveikslų, gal du tūkstančius, tiek, kiek tik galiu nupiešti. Tęsiu tapymą iki pat mirties“, – yra sakiusi Yayoi Kusama.

    Menininkės mirtis užbaigia epochą, tačiau jos palikimas, regis, tik stiprės: nuo muziejinių kolekcijų iki naujų interpretacijų ir parodų, kurios toliau pasakos apie Kusamos pasirinktą kalbą. Taškeliai, kadaise gimę iš asmeninių regėjimų, tapo globaliu simboliu, atpažįstamu ir meno istorijoje, ir plačiojoje kultūroje.

  • MOL taikosi perimti Serbijos NIS kontrolę: sandoris su „Gazprom Neft“ stringa dėl JAV sankcijų

    Vengrijos naftos ir degalų grupė MOL artėja prie galimybės perimti kontrolinį Serbijos koncerno NIS (Naftna Industrija Srbije) akcijų paketą. Neoficialiai skelbiama, kad MOL su „Gazprom Neft“ derasi dėl 56,15 proc. akcijų įsigijimo, o procesą Belgradas tikisi užbaigti rugsėjo mėnesį.

    Šis sandoris turi aiškų geopolitinį foną, nes NIS laikomas su Rusijos „Gazprom“ grupe susijusiu turtu. Dėl to galutinį žodį turės JAV Iždo departamento Užsienio turto kontrolės biuras (OFAC), kurio sprendimas lems, ar nuosavybės struktūros pakeitimas bus laikomas pakankamu sankcijų rizikai sumažinti.

    Kas stabdo sandorį?

    NIS nuo 2025 metais pritaikytų JAV ribojimų atsidūrė padidintos rizikos zonoje, todėl verslo sprendimai tapo priklausomi nuo licencijų ir išimčių. Serbija siekia, kad nuosavybės pokyčiai leistų koncernui stabiliai veikti ir išvengti scenarijaus, kai sutriktų žaliavos tiekimas ar atsiskaitymai.

    „Pirmą kartą po daugelio mėnesių jaučiu optimizmą. Tikiuosi, kad derybas dėl NIS pavyks užbaigti rugsėjo mėnesį, tačiau situacijos neįmanoma išspręsti neatsižvelgiant į JAV poziciją“, – sakė Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius.

    NIS valdo svarbiausią šalies naftos perdirbimo infrastruktūrą – Pančevo naftos perdirbimo gamyklą, kurios pajėgumas siekia apie 4,8 mln. tonų per metus. Todėl bet koks veiklos sutrikimas tiesiogiai smogtų degalų rinkai, kainų stabilumui ir tiekimo saugumui Serbijoje.

    Galimas naujas investuotojas iš Persijos įlankos

    Viešojoje erdvėje aptariama, kad po sandorio Serbijos valdžia galėtų padidinti savo dalį iki maždaug 35 proc., o mažumos investuotoju taptų Abu Dabio nacionalinė naftos bendrovė „ADNOC“, įsigydama apie 5 proc. akcijų. Toks derinys būtų suprantamas kaip bandymas sumažinti rusiškos kilmės kapitalo įtaką ir sustiprinti Vakarams priimtinesnį valdymo modelį.

    Analitikai pastebi, kad į Persijos įlankos regioną vis dažniau žiūrima kaip į alternatyvų žaliavos ir kapitalo šaltinį, ypač kai europinės rinkos siekia mažinti su Rusija susijusias tiekimo grandines. Jei „ADNOC“ įsitraukimas materializuotųsi, jis galėtų reikšti ir lankstesnes žaliavos tiekimo kryptis, įskaitant naftos importą iš Jungtinių Arabų Emyratų.

    Artimiausi mėnesiai taps lemiami: be politinio susitarimo ir aiškaus OFAC vertinimo sandorio uždarymas gali nusikelti, o NIS statusas liktų neapibrėžtas. Tuo pat metu Serbijai tai yra strateginis klausimas, nes nuo vienos įmonės stabilumo priklauso didelė dalis nacionalinio energetinio saugumo.

  • La Tomatina 2026: Buñolio gatves paskendo pomidoruose, o festivalio istorija prasidėjo nuo muštynių

    La Tomatina 2026: Buñolio gatves paskendo pomidoruose, o festivalio istorija prasidėjo nuo muštynių

    Tūkstančiai žmonių trečiadienį susirinko į Ispanijos miestelį Buñol, kur vyko 79-asis La Tomatina festivalis. Per kiek daugiau nei valandą dalyviai vieni į kitus sviedė maždaug 165 tonas pernokusių pomidorų, o siaurutės gatvės nusidažė raudonai.

    La Tomatina tradiciškai rengiama paskutinį rugpjūčio trečiadienį, todėl renginys kasmet sutraukia ir vietinius, ir turistus. Organizatoriai pabrėžia, kad naudojami pernokę pomidorai, netinkami prekybai, o mūšio laikas ribojamas, kad šventė neperaugtų į chaosą.

    Kaip gimė pomidorų mūšis

    Festivalio ištakos siekia 1945 metus, kai per miesto eiseną kilo konfliktas tarp paauglių grupių ir spontaniškai prasidėjo mėtymas tuo, kas pasitaikė po ranka. Vėliau ši improvizacija prigijo ir virto kasmetine tradicija, kuri laikui bėgant įgavo aiškesnę formą.

    1950-aisiais, valdant diktatoriui Francisco Franco, šventė buvo uždrausta, tačiau Buñolio gyventojai tradicijos atsisakyti nenorėjo. Protestuodami jie surengė simbolines pomidorų laidotuves: į gatves išėjo apsirengę juodai ir lydėjo karstą su milžinišku pomidoru.

    Sugrįžimas su taisyklėmis

    1959 metais La Tomatina sugrįžo jau su oficialiomis taisyklėmis, kurios padėjo suvaldyti dalyvių srautus ir sumažinti rizikas. Įprastai pabrėžiama laiko disciplina, taip pat pareiga po renginio padėti atkurti švarą mieste.

    Per kelis dešimtmečius šventė tapo vienu labiausiai atpažįstamų Ispanijos vasaros renginių ir traukos tašku tarptautiniam turizmui. Šiemet, kaip skelbta iš anksto, buvo laukiama daugiau nei 20 000 dalyvių, o reikšmingą jų dalį sudarė atvykusieji iš užsienio.

    Kodėl festivalis išpopuliarėjo visame pasaulyje

    Pastaraisiais metais renginys ypač išpopuliarėjo tarp svečių iš Indijos, prie to prisidėjo ir 2011 metais pasirodęs Bolivudo filmas Zindagi Na Milegi Dobara, kuriame atkartota La Tomatina scena. Tokie kultūriniai atgarsiai, turizmo paketai ir socialinių tinklų turinys šventę pavertė globaliu reiškiniu.

    Organizatoriams tai reiškia ir didesnę atsakomybę: augant miniai, svarbėja saugumo valdymas, srautų kontrolė ir miesto infrastruktūros apsauga. Buñol, nors ir nedidelis, šią vienos dienos šventę kasmet paverčia didžiausiu savo metų įvykiu.

  • „Grupa WB“ pristato naujus dronus: reaktyvinis Gladius 2 ir jūrinis StormRider 550

    Didžiausias privatus Lenkijos gynybos pramonės holdingas „Grupa WB“ ruošiasi pristatyti dvi svarbias naujienas bepiločių sistemų srityje: reaktyvinį smogiamąjį droną Gladius 2 ir naują jūrinį bepiločio laivo modelį StormRider 550. Abu sprendimai viešai turėtų būti parodyti antrą rugsėjo savaitę, kai vyks tarptautinė gynybos pramonės paroda Kielcuose.

    Įmonės vadovas Piotras Wojciechowskis teigia, kad Gladius yra vienas pirmųjų NATO šalyse plačiai diegiamų žvalgybos ir ugnies smūgio sistemų, o svarbia jo dalis – ugnies valdymo sistema Topaz. Ši sistema jau naudojama Lenkijos artilerijoje ir raketinėse pajėgose, todėl Gladius integracija į kariuomenės struktūras laikoma praktiškai išbandyta.

    Gladius šeima kariuomenei skirta ne tik taikinių paieškai, bet ir tiksliam jų naikinimui. Moduliuose naudojami žvalgybiniai dronai FT-5 ir vadinamieji efektoriai – smogiamieji dronai su kovine galvute, kurie gali būti paleidžiami pagal ugnies valdymo sistemos duomenis.

    Gladius 2: nuo prototipo prie serijos

    „Grupa WB“ patvirtina, kad Gladius 2 bus pirmą kartą plačiau pristatytas Kielcuose, o pats aparatas jau pereina į serijinę gamybą. Pasak P. Wojciechowskio, šiuo metu pagaminti keli pirmieji egzemplioriai, kurie atspindi galutinę, gamybai parengtą konfigūraciją.

    Gladius 2 išsiskiria reaktyviniu varikliu, tačiau startui naudoja tą pačią paleidimo infrastruktūrą kaip ir ankstesnė versija. Įmonė jį priskiria vadinamajai vidutinio nuotolio smūgio kategorijai, skirtai atakuoti taikinius iki 300 kilometrų atstumu, o tai rodo orientaciją į greitesnį reagavimą ir didesnį prasiskverbimo potencialą.

    „Gladius 2 bus parodytas Kielcuose. Jis pereina į serijinę gamybą. Šiuo metu tai jau parengtas gaminys“, – sakė Piotras Wojciechowskis.

    Gynybos sektoriuje tokio tipo sprendimai tampa vis aktualesni dėl Ukrainos karo pamokų: didėja paklausa sistemoms, kurios leidžia greitai aptikti taikinį, perduoti koordinates ir smogti minimaliai įtraukiant brangias platformas. Be to, vis daugiau dėmesio skiriama masiškumui, gamybos tempui ir galimybei greitai papildyti atsargas.

    StormRider 550: mažesnis, bet universalesnis

    Antroji „Grupa WB“ naujiena – jūrinis bepiločio laivo modelis StormRider 550, sukurtas atsižvelgiant į potencialių klientų pastabas. Tai mažesnė pernai pristatyto sprendimo versija, skirta paprastesnėms ir pigesnėms užduotims, tačiau išlaikanti modulinį principą, leidžiantį pritaikyti platformą skirtingoms misijoms.

    „Gali būti, kad taip, kaip orlaiviai taikiniai tapo pirmaisiais bepiločiais, plačiai įdiegtais pasaulio kariuomenėse, taip ir Lenkijos laivyne pirmasis gali atsirasti bepiločio laivo sprendimas, skirtas taikiniui ir mokymams“, – sakė „Grupa WB“ atstovas Remigius Wilkas.

    StormRider 550 numatomas kelių variantų: mokymams ir taikiniams, patruliavimui, uostų ir reidų apsaugai, taip pat kritinės infrastruktūros stebėsenai. Įmonė taip pat mini susidomėjimą iš civilinių tarnybų, kurioms aktualios ne ginkluotės, o priverstinio sustabdymo ar nukreipimo funkcijos, pavyzdžiui, taranavimo principu.

    Tokio tipo jūriniai bepiločiai Europoje sparčiai įgauna reikšmę dėl didėjančių rizikų Baltijos ir kitose regiono jūrose, kur daugiau dėmesio skiriama uostų, kabelių, vamzdynų ir kitų infrastruktūros objektų saugumui. Moduliniai sprendimai leidžia tą pačią platformą naudoti tiek stebėjimui, tiek mokymams ar demonstracinėms užduotims, priklausomai nuo poreikio.

  • Gdansko laivų statykla keičiasi: menininkų erdvė WL4 baiminasi pasitraukti dėl 3 000 butų projekto

    Gdansko laivų statykla keičiasi: menininkų erdvė WL4 baiminasi pasitraukti dėl 3 000 butų projekto

    Gdansko laivų statykla, tapusi vienu svarbiausių Lenkijos demokratinių permainų simbolių, šiandien išgyvena naują virsmą. Teritorijoje, kur kadaise vyko „Solidarumo“ judėjimo streikai, vis daugiau erdvės užima būsto ir komercinės plėtros projektai.

    Vienas ryškiausių klausimų – kas nutiks čia veikiančiai menininkų erdvei WL4, įsikūrusiai buvusiuose pramoniniuose pastatuose. Studiją ir parodų erdvę laivų statyklos teritorijoje puoselėja menininkė, Gdansko dailės akademijos profesorė Adriana Majdzińska ir jos vyras, skulptorius bei keramikas dr. Czesławas Podleśny.

    Plėtra spaudžia kultūrą

    WL4 save pristato kaip nepriklausomų kūrėjų ratą, kuriame susitinka skirtingų sričių menininkai – nuo patyrusių autorių iki pradedančiųjų. Per pastaruosius metus erdvėje vyko parodos, dirbtuvės, simpoziumai, koncertai ir performansai, tapę svarbia Gdansko kultūrinio gyvenimo dalimi.

    Tačiau menininkų ateitį temdo nekilnojamojo turto plėtros planai. Lenkijos plėtotoja „Develia“ yra pasirašiusi susitarimą dėl sklypo, kuriame įsikūrusi WL4, įsigijimo ir ketina čia statyti 3 000 butų, o tai kelia riziką, kad kūrybinė bendruomenė bus priversta išsikelti.

    „Žinoma, tikimės ir laukiame, kad naujasis savininkas bus palankus kultūrai ir menui. Tačiau tai gali neįvykti, ir tuomet mums teks palikti šią vietą“, – sakė Adriana Majdzińska.

    Miesto argumentas: paveldas ir tapatybė

    Gdansko vicemeras Piotras Grzelakas pabrėžia, kad laivų statyklos teritorija yra ne tik patraukli investicijoms, bet ir neatsiejama nuo miesto istorijos. Pasak jo, identitetas, susijęs su solidarumo dvasia ir pramoniniu paveldu, turėtų būti išsaugotas, o kultūrinės erdvės gali tapti viso rajono gyvybingumo pagrindu.

    „Negaliu įsivaizduoti, kaip būtų galima formuoti šią miesto dalį neišsaugant paveldo ir solidarumo dvasios. Tai – ir investuotojo konkurencinis pranašumas. WL4 yra galerija, kuri šiai teritorijai yra išskirtinai svarbi“, – sakė Piotras Grzelakas.

    Plėtotoją atstovaujanti viešųjų ryšių agentūra teigia, kad ankstyvoje projekto stadijoje dar per anksti komentuoti, kaip bus naudojami konkretūs pastatai. Vis dėlto pabrėžiama, kad bendrovė ketina dirbti su vietos valdžia taip, kad būtų gerbiamas teritorijos charakteris ir istorinis kontekstas.

    Europos miestų dilema: kas lieka po konversijų?

    Gdansko situacija primena platesnę Europos miestų tendenciją, kai buvusios pramoninės zonos tampa geidžiamomis gyvenamosiomis ir verslo teritorijomis. Tokiose konversijose dažnai susiduria trys interesai: paveldo apsauga, kultūros infrastruktūra ir ekonominis spaudimas maksimaliai išnaudoti žemės vertę.

    Praktika rodo, kad tvariausi sprendimai dažniausiai gimsta tuomet, kai kultūrinės erdvės įtraukiamos į teritorijų planavimą dar ankstyvame etape, o ne paliekamos „išsispręsti“ rinkai. Dialogas, kurį akcentuoja ir Gdansko valdžia, gali tapti pagrindu kompromisui, leidžiančiam plėtrai vykti neprarandant vietos istorinio turinio.

  • Ispanijoje per 4 minutes apvogtas Villenos muziejus: dingo 59 bronzos amžiaus lobio dirbiniai

    Ispanijoje per 4 minutes apvogtas Villenos muziejus: dingo 59 bronzos amžiaus lobio dirbiniai

    Ispanijos Alikantės provincijoje, Villenos mieste, naktį iš muziejaus MUVI pavogtas vadinamasis Villenos lobis – viena reikšmingiausių Europos vėlyvojo bronzos amžiaus tauriųjų metalų kolekcijų. Tyrėjai skaičiuoja, kad nusikaltėliai išnešė 59 priešistorinius dirbinius, o pati operacija truko vos kelias minutes.

    Kaip nurodoma, vagys pasisavino aukso, sidabro, geležies ir gintaro artefaktus, datuojamus vėlyvuoju bronzos amžiumi. Taip pat dingo trys muziejuje laikytos religinės karūnos, skirtos Marijos ir Kūdikėlio atvaizdams, o bendra pavogtų vertybių materialinė vertė, pirminiais vertinimais, gali viršyti 1 500 000 eurų.

    Kaip įvykdyta vagystė?

    Pasak tyrimą atliekančių institucijų, nusikaltimas galėjo būti kruopščiai suplanuotas ir koordinuotas. Pirmiausia, apie 5.16 valandą suveikė signalizacija miesto pakraštyje esančiame savivaldybės sporto centre, todėl dalis pajėgų buvo nukreiptos į kitą vietą.

    Po kelių minučių, apie 5.20 valandą, suveikė MUVI muziejaus signalizacija. Kai pareigūnai atvyko apie 5.24 valandą, įtariamieji jau buvo pasitraukę, o pirminiai pėdsakai rodė, kad veikta greitai ir tiksliai.

    Tyrėjų duomenimis, iš pradžių bandyta patekti pro pagrindines duris, tačiau nepavykus pasirinkti šoniniai langai. Nors jie turėjo apsaugos sistemas ir sustiprintą stiklą, vagys, panašu, rado būdą, kaip įveikti kliūtis ir per trumpą laiką pasiekti eksponatus.

    Villenos meras Fulgencio Cerdán viešai teigė, kad muziejuje liko tik keli sidabriniai indai, apyrankė ir dalis ekspozicinių elementų, taip pat viena iš keturių karūnų, kuri, kaip manoma, vagims sprunkant iškrito. Vietos valdžia pripažįsta, kad miestui tai – itin skaudus smūgis kultūros paveldui.

    Kuo išskirtinis Villenos lobis?

    Villos lobis laikomas vienu ryškiausių bronzos amžiaus radinių Pirėnų pusiasalyje ir plačiau Europoje, nes atskleidžia to meto meistrystę, prekybinius ryšius ir socialinę hierarchiją. Kolekcijoje esantys tauriųjų metalų dirbiniai siejami su laikotarpiu, kai regionuose stiprėjo elitų įtaka, o auksas ir sidabras tapo statuso ženklais.

    Lobį 1963 metais atrado archeologas José María Soler su komanda – radiniai buvo paslėpti inde, užkastame išdžiūvusio upelio vagoje. Istorija pradėjo ryškėti dar rudenį, kai statybvietėje aptiktas dirbinys iš pradžių buvo palaikytas metalo laužu, tačiau vėliau specialistai suprato jo tikrąją kilmę.

    Atpažinus radinį, buvo pradėti kasinėjimai, ir gruodžio 1 dieną iškilo visas kompleksas – 59 aukso, sidabro, geležies ir gintaro objektai, kurių bendras svoris siekė beveik 10 kilogramų. Dėl sudėties, būklės ir konteksto šis radinys ilgainiui tapo vienu svarbiausių regiono muziejaus traukos objektų.

    Policija ir Civilinė gvardija tęsia tyrimą, tikrindama vaizdo stebėjimo įrašus, galimus maršrutus ir ryšius su neteisėta kultūros vertybių rinka. Specialistai pabrėžia, kad tokie artefaktai dažnai būna sunkiai parduodami legaliai, todėl pagrindinis tikslas paprastai būna ne vien greitas pelnas, o iš anksto suplanuotas realizavimas per tarpininkus.