CP v2

Blog

  • Ispanijoje per 4 minutes apvogtas Villenos muziejus: dingo 59 bronzos amžiaus lobio dirbiniai

    Ispanijoje per 4 minutes apvogtas Villenos muziejus: dingo 59 bronzos amžiaus lobio dirbiniai

    Ispanijos Alikantės provincijoje, Villenos mieste, naktį iš muziejaus MUVI pavogtas vadinamasis Villenos lobis – viena reikšmingiausių Europos vėlyvojo bronzos amžiaus tauriųjų metalų kolekcijų. Tyrėjai skaičiuoja, kad nusikaltėliai išnešė 59 priešistorinius dirbinius, o pati operacija truko vos kelias minutes.

    Kaip nurodoma, vagys pasisavino aukso, sidabro, geležies ir gintaro artefaktus, datuojamus vėlyvuoju bronzos amžiumi. Taip pat dingo trys muziejuje laikytos religinės karūnos, skirtos Marijos ir Kūdikėlio atvaizdams, o bendra pavogtų vertybių materialinė vertė, pirminiais vertinimais, gali viršyti 1 500 000 eurų.

    Kaip įvykdyta vagystė?

    Pasak tyrimą atliekančių institucijų, nusikaltimas galėjo būti kruopščiai suplanuotas ir koordinuotas. Pirmiausia, apie 5.16 valandą suveikė signalizacija miesto pakraštyje esančiame savivaldybės sporto centre, todėl dalis pajėgų buvo nukreiptos į kitą vietą.

    Po kelių minučių, apie 5.20 valandą, suveikė MUVI muziejaus signalizacija. Kai pareigūnai atvyko apie 5.24 valandą, įtariamieji jau buvo pasitraukę, o pirminiai pėdsakai rodė, kad veikta greitai ir tiksliai.

    Tyrėjų duomenimis, iš pradžių bandyta patekti pro pagrindines duris, tačiau nepavykus pasirinkti šoniniai langai. Nors jie turėjo apsaugos sistemas ir sustiprintą stiklą, vagys, panašu, rado būdą, kaip įveikti kliūtis ir per trumpą laiką pasiekti eksponatus.

    Villenos meras Fulgencio Cerdán viešai teigė, kad muziejuje liko tik keli sidabriniai indai, apyrankė ir dalis ekspozicinių elementų, taip pat viena iš keturių karūnų, kuri, kaip manoma, vagims sprunkant iškrito. Vietos valdžia pripažįsta, kad miestui tai – itin skaudus smūgis kultūros paveldui.

    Kuo išskirtinis Villenos lobis?

    Villos lobis laikomas vienu ryškiausių bronzos amžiaus radinių Pirėnų pusiasalyje ir plačiau Europoje, nes atskleidžia to meto meistrystę, prekybinius ryšius ir socialinę hierarchiją. Kolekcijoje esantys tauriųjų metalų dirbiniai siejami su laikotarpiu, kai regionuose stiprėjo elitų įtaka, o auksas ir sidabras tapo statuso ženklais.

    Lobį 1963 metais atrado archeologas José María Soler su komanda – radiniai buvo paslėpti inde, užkastame išdžiūvusio upelio vagoje. Istorija pradėjo ryškėti dar rudenį, kai statybvietėje aptiktas dirbinys iš pradžių buvo palaikytas metalo laužu, tačiau vėliau specialistai suprato jo tikrąją kilmę.

    Atpažinus radinį, buvo pradėti kasinėjimai, ir gruodžio 1 dieną iškilo visas kompleksas – 59 aukso, sidabro, geležies ir gintaro objektai, kurių bendras svoris siekė beveik 10 kilogramų. Dėl sudėties, būklės ir konteksto šis radinys ilgainiui tapo vienu svarbiausių regiono muziejaus traukos objektų.

    Policija ir Civilinė gvardija tęsia tyrimą, tikrindama vaizdo stebėjimo įrašus, galimus maršrutus ir ryšius su neteisėta kultūros vertybių rinka. Specialistai pabrėžia, kad tokie artefaktai dažnai būna sunkiai parduodami legaliai, todėl pagrindinis tikslas paprastai būna ne vien greitas pelnas, o iš anksto suplanuotas realizavimas per tarpininkus.

  • Rachel Cusk romanas „Life of M“ ir Natalie Portman: kodėl knyga kursto gandus apie tikrą prototipą?

    Rachel Cusk romanas „Life of M“ ir Natalie Portman: kodėl knyga kursto gandus apie tikrą prototipą?

    Britų rašytojos Rachel Cusk naujas romanas „Life of M“ šią savaitę tapo viena aptarinėjamiausių literatūros naujienų, o diskusijas kaitina ne siužeto vingiai, bet klausimas, ar pagrindinė veikėja M turi realų prototipą. Socialiniuose tinkluose ir dalyje žiniasklaidos vis dažniau minima Natalie Portman pavardė.

    Knygos leidėjai romaną pristato kaip kūrinį apie šlovę, galią, grožį ir tiesą, tačiau skaitytojų dėmesys krypta į panašumus su Holivudo žvaigždės biografija. Pasak aptarimų, M vaizduojama kaip viena atpažįstamiausių mūsų laikų aktorių, kuri viešumoje kuria artumo įspūdį, bet privačiai elgiasi kitaip.

    Romane pasakotoja, pati rašytoja, siekia naudoti M kaip įkvėpimo šaltinį kitam projektui ir fiksuoja jos kasdienybę bei įpročius. Tokia struktūra primena šiuolaikines „rakto romano“ tradicijas, kai fikcija sąmoningai paliekama arti realybės, bet juridine ir menine prasme išlaikomas dviprasmiškumas.

    Pagrindiniai sutapimai, kuriais remiasi spėlionės, minimi ankstyvuose knygos puslapiuose. M pasakoja buvusi vaikų žvaigžde ir vaidinusi filme, kuris „akimirksniu užbaigė vaikystę“, o gerbėjai tai gretina su Portman ankstyva karjera ir vaidmenimis, atnešusiais staigią šlovę.

    Dar vienas dažnai aptariamas epizodas – užuominos apie tėvų bandymus koreguoti scenas scenarijuje ir apie patirtas patyčias mokykloje po filmo premjeros. Šios detalės viešojoje erdvėje anksčiau buvo siejamos su Portman pasakojimais interviu, todėl daliai skaitytojų jos pasirodė pernelyg atpažįstamos.

    Spėliones stiprina ir dar viena siužeto detalė: M karjeroje minimas ryškus vaidmuo filme apie jaunos merginos kelią į baletą. Kritikai ir skaitytojai tai natūraliai sieja su Portman vaidmeniu juostoje „Black Swan“, už kurį aktorė pelnė „Oskarą“.

    Viešojoje erdvėje taip pat aptariama, kad romano veiksmas vyksta mieste, kurį skaitytojai atpažįsta kaip Paryžių, o ir Cusk, ir Portman pastaraisiais metais siejamos su gyvenimu Prancūzijos sostinėje. Šis geografinis kontekstas, kartu su biografinėmis detalėmis, kuria papildomą „tikrumo“ sluoksnį.

    Priešpriešą kursto ir kalbos apie galimą nepasitenkinimą dėl tokio vaizdavimo. Viena dalis pranešimų remiasi anoniminiais šaltiniais, tvirtinančiais, kad Portman nemalonu būti siejamai su personažu ir kad ji neva nėra dalyvavusi kuriant knygą ar ją „leidusi“.

    Pati Cusk viešai vengia tiesių atsakymų, o tokia laikysena literatūros pasaulyje įprasta, kai autorius gina fikcijos teisę egzistuoti be „teismo proceso“ logikos. Interpretuojant kūrinį, ši įtampa tampa dalimi romano recepcijos: kuo labiau klausiama, „kas buvo prototipas“, tuo mažiau kalbama apie temų analizę.

    Ši istorija atskleidžia platesnę tendenciją, kai literatūros rinkodaroje vis svarbesnį vaidmenį įgauna socialinių tinklų kuriamas triukšmas. Ginčas dėl panašumų gali padidinti pardavimus ir matomumą, bet kartu rizikuoja nustelbti pačią knygą ir autoriaus stilistiką, dėl kurios Cusk ir pelnė pripažinimą.

    Kol kas lieka atviras klausimas, ar „Life of M“ taps metų literatūriniu konfliktu, ar tik dar vienu pavyzdžiu, kaip fikcija susiduria su garsenybių kultūra. Viena aišku: diskusija apie romano ribas ir viešumo kainą, panašu, tik stiprės.

  • Festivalis Rock en Seine siūlo audiodeskripciją koncertuose: kaip tai keičia regos negalią turinčių patirtį

    Festivalis Rock en Seine siūlo audiodeskripciją koncertuose: kaip tai keičia regos negalią turinčių patirtį

    Paryžiaus priemiestyje vykstantis festivalis Rock en Seine šiemet pirmą kartą į programą įtraukė gyvai atliekamų koncertų audiodeskripciją. Tai sprendimas, leidžiantis akliems ir silpnaregiams žiūrovams ne tik girdėti muziką, bet ir „pamatyti“ scenos veiksmą per profesionalų pasakojimą.

    Organizatoriai skelbia, kad audiodeskripcija numatyta po vieną kartą per dieną pagrindinėje scenoje. Projektas įgyvendinamas kartu su Valentin Haüy asociacija, o žiūrovai tam skirtoje platformoje klausosi aprašymo per ausines.

    Kaip veikia audiodeskripcija gyvai

    Audiodeskriptorės užduotis nėra komentuoti kiekvienos sekundės, o pasirinkti momentus, kai vizualinė informacija suteikia prasmės muzikinei patirčiai. Aprašomi atlikėjų judesiai, jų vieta scenoje, apšvietimo pokyčiai, emocijos veide ir publikos reakcijos.

    „Esu akys žiūrovams, kurie negali matyti“, – sakė balso aktorė, rašytoja ir audiodeskripcijos mokymų specialistė Raphaëlle Valenti.

    Pasak jos, čia svarbiausia pusiausvyra: audiodeskripcija turi padėti, bet neužgožti dainų tekstų ir muzikos. Todėl kalbama tik tada, kai tai netrukdo svarbiausiems kūrinio momentams, ypač emociškai jautrioms vietoms.

    Žiūrovų patirtis ir iššūkiai

    Silpnaregė festivalio lankytoja Saliha audiodeskripciją apibūdino kaip atradimą: ji leidžia tiksliai suprasti, kas vyksta scenoje, ir sustiprina buvimo minioje jausmą. Kartu ji pripažino, kad kartais tenka rinktis, ar labiau sekti aprašymą, ar susitelkti į dainų žodžius.

    Tokios iniciatyvos Europos festivaliuose vis dažniau vertinamos kaip realus prieinamumo standartas, o ne vien simbolinis gestas. Prieinamumo sprendimai kultūros renginiuose tampa platesnės krypties dalimi, kai paslaugos pritaikomos skirtingiems poreikiams, nuo judėjimo negalios iki klausos ar regos sutrikimų.

    Gyva audiodeskripcija reikalauja didelio pasirengimo: būtina akimirksniu suprasti scenos dinamiką ir rasti tikslius, trumpus žodžius tinkamu laiku. Tačiau rezultatas akivaizdus – muzika išlieka centre, o balsas ausinėse suteikia vaizdą ten, kur jo anksčiau trūko.

    Kol scenoje tęsiasi koncertas, šviesos ir minios šurmulys daugeliui lieka regimu spektakliu. Tiems, kurie nemato, audiodeskripcija paverčia pasirodymą pasakojamu vaizdu, o emocija, kaip pabrėžia patys dalyviai, išlieka tokia pati.

  • ES komisarai ragina kurti rytinio flango koordinatorių: dėl Rusijos grėsmių prašo skubių sprendimų

    ES komisarai ragina kurti rytinio flango koordinatorių: dėl Rusijos grėsmių prašo skubių sprendimų

    Penki Europos Komisijos nariai iš vadinamojo ES rytinio flango valstybių paragino Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen imtis skubių veiksmų, reaguojant į augančias Rusijos keliamas grėsmes Baltijos regionui. Tarp siūlymų – nauja aukšto lygio specialaus koordinatoriaus pareigybė, kuri sujungtų skirtingas ES politikos sritis.

    Šią iniciatyvą laišku iškėlė ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas, vykdomoji pirmininko pavaduotoja Henna Virkkunen ir eurokomisarai Valdis Dombrovskis, Andrius Kubilius bei Piotr Serafin. Jie akcentuoja, kad saugumo situacija prie rytinės ES sienos tampa ne vien regioniniu, o visos Europos saugumo išbandymu.

    Koordinatorius vienam kontaktui

    Siūlomas koordinatorius būtų vienas aiškus kontaktinis taškas rytinio flango šalims, padedantis greičiau derinti sprendimus tarp skirtingų Komisijos portfelių. Komisarų teigimu, tai taip pat būtų politinis signalas, kad ES paramą regionui ketinama stiprinti ne deklaracijomis, o praktiniais instrumentais.

    Idėja atsiremia į nuostatą, kad grėsmės pobūdis tampa vis labiau mišrus: nuo karinių rizikų iki sabotažo, kibernetinių atakų, dezinformacijos ar spaudimo per energetiką ir logistiką. Dėl to, pasak komisarų, reikia koordinavimo, kuris apimtų ir civilinę saugą, ir infrastruktūros apsaugą, ir finansavimo sprendimus.

    Raginimas spartinti pasirengimą

    Laiške taip pat raginama greičiau stiprinti pasirengimą krizėms, įskaitant gebėjimą reaguoti į infrastruktūros sutrikdymą. Tarp minimų krypčių – regioninių atsargų stiprinimas ir nuoseklesnės priemonės prieš hibridines grėsmes, kurios pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojamos prie rytinės ES ir NATO ribos.

    Komisarai siūlo, kad koordinatorius dirbtų kartu su NATO ir nacionalinėmis institucijomis, identifikuodamas spragas civilinėje parengtyje bei kritinės infrastruktūros ir bendruomenių apsaugoje. Jų logika paprasta: kai grėsmės yra tarpsektorinės, vienos institucijos sprendimų nepakanka, o spragos dažniausiai atsiranda būtent „tarp“ atsakomybių.

    Vizitas Baltijos šalyse ir „Eastern Flank Watch“

    Dar vienas siūlymas – šį rudenį surengti visos Europos Komisijos kolegijos posėdį vienoje iš Baltijos valstybių. Komisarų teigimu, toks vizitas leistų ES vadovybei iš arti pamatyti prastėjančios saugumo aplinkos poveikį viešajai tvarkai ir ekonomikai bei greičiau susitarti dėl konkrečių priemonių.

    Laiške taip pat raginama paspartinti iniciatyvą „Eastern Flank Watch“, skirtą kovai su hibridinėmis grėsmėmis prie ES rytinės sienos, ir užtikrinti didesnį finansavimą. Pabrėžiama, kad oro erdvės pažeidimai ir bepiločių orlaivių įskridimai regione kelia ne tik saugumo, bet ir operacinio reagavimo klausimus.

    Tekste minima ir papildomą dėmesį regione sukėlusi JAV Centrinės žvalgybos agentūros vadovo kelionė. Viešojoje erdvėje pasirodžius interpretacijų apie galimą perspėjimą Maskvai, buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrik Ilves tokią versiją atmetė, pabrėždamas, kad Rusijos skaičiavimai regione iš esmės nepasikeitė.

  • Malaizija rugsėjį pradės Mianmaro piliečių repatriaciją: kas grįš ir kodėl kyla nerimas

    Malaizija rugsėjį pradės Mianmaro piliečių repatriaciją: kas grįš ir kodėl kyla nerimas

    Pirmasis etapas – rugsėjo 29 dieną

    Malaizijos vyriausybė paskelbė užbaigusi pirmąjį savanoriškos repatriacijos programos etapą, pagal kurį beveik 1 500 Mianmaro piliečių turėtų būti grąžinti į kilmės šalį rugsėjo 29 dieną. Tai vienas retesnių bandymų Pietryčių Azijoje organizuotai grąžinti migrantus ir pabėgėlius, dėl kurio jau kilo žmogaus teisių gynėjų klausimų.

    Malaizijos vidaus reikalų ministerija nurodė, kad į pirmąjį etapą atrinkti 1 476 asmenys, kuriuos Mianmaro institucijos identifikavo per diplomatinį procesą. Planuojama, kad repatriacijos logistikoje bus naudojami du Mianmaro karinių jūrų pajėgų laivai ir ligoninės laivas.

    Kas grįžta ir kiek žmonių tai palies

    Premjeras Anwaras Ibrahimas dar liepos mėnesį viešai sakė, kad Mianmaras sutiko priimti 5 000 persekiojamos rohinjų mažumos atstovų. Tačiau repatriacijos planas apima platesnę grupę Mianmaro piliečių, o ne vien rohinjus, todėl svarbiausiu klausimu tampa atrankos kriterijai ir realios saugumo garantijos grįžtantiems.

    Ministerijos teigimu, dar 4 008 žmonės bus nukreipti į programą, susijusią su registruotais pabėgėliais, o atskirai numatyta ir 5 000 asmenų savanoriškos repatriacijos linija, dėl kurios sutarta su Mianmaru. Iki rugpjūčio vidurio imigracijos sulaikymo centruose buvo laikoma 10 388 Mianmaro piliečiai, tačiau ne visi jų laikomi pabėgėliais.

    Kodėl kyla kritika ir kokia yra Malaizijos politika

    Malaizija yra viena didžiausių prieglobsčio ieškančių žmonių traukos šalių regione, tačiau ji nėra pasirašiusi 1951 metų Pabėgėlių konvencijos ir formaliai nepripažįsta pabėgėlio statuso nacionalinėje teisėje. Praktikoje tai reiškia, kad žmonių apsauga dažnai remiasi Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros dokumentais, o ne valstybės suteikiamomis teisinėmis garantijomis.

    Malaizijoje, pagal Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros registrą, yra daugiau nei 215 000 pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų, iš jų per 126 000 yra rohinjai iš Mianmaro. Vidaus reikalų ministerija taip pat nurodo, kad daugiau nei 95 proc. registruotų pabėgėlių šalyje yra kilę iš Mianmaro, įskaitant rohinjus, činų, karenų ir monų bendruomenes.

    „Deramės su Mianmaru, kad repatriacija vyktų tvarkingai ir oriai“, – teigiama Malaizijos vidaus reikalų ministerijos pranešime.

    Įtampą papildė nesenas incidentas, kai pareigūnai sulaikė daugiau nei 100 rohinjų, susirinkusių prie Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros biuro Kvala Lumpūre. Jie skundėsi patiriantys spaudimą dėl galimo iškeldinimo iš neformalios gyvenvietės Penango valstijoje, vėliau žmonės buvo paleisti patvirtinus, kad turi galiojančius Jungtinių Tautų dokumentus.

    Pagrindinė rohinjų teisių organizacija Malaizijoje ragino stabdyti planą, argumentuodama, kad grąžinamų žmonių gyvybėms gali kilti rizika. Žmogaus teisių gynėjai pabrėžia, kad Mianmare politinė ir saugumo situacija išlieka įtempta, todėl būtina aiškiai įvertinti, ar grįžimas iš tiesų yra savanoriškas ir ar grįžtantieji nebus persekiojami.

    Dezinformacija ir visuomenės nuotaikos

    Problemos kontekste minimos ir informacinės atakos: faktų tikrintojai yra fiksavę, kad rohinjai Malaizijoje tampa internetinių dezinformacijos kampanijų taikiniais, o tai, teisių gynėjų vertinimu, gali kurstyti ksenofobiją ir didinti spaudimą bendruomenėms. Tokios tendencijos dažnai sustiprina politinį norą griežtinti migracijos kontrolę, net kai kalbama apie tarptautinės apsaugos poreikį.

    Dalis rohinjų į Malaiziją atvyko po 2017 metais Mianmare vykusio karinio susidorojimo, kai šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti bėgti. Todėl bet kokie repatriacijos sprendimai regione paprastai vertinami per saugumo, tarptautinės teisės principų ir realių grįžimo sąlygų prizmę.

  • Tyrimas šokiruoja: pieną galima gaminti be karvių, o žemės reikėtų net 96 proc. mažiau

    Tyrimas šokiruoja: pieną galima gaminti be karvių, o žemės reikėtų net 96 proc. mažiau

    Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas rodo, kad pieno baltymus gaminant vadinamąja precizine fermentacija žemės poreikis galėtų būti iki 96 proc. mažesnis nei tradicinėje pienininkystėje. Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausią skirtumą lemia tai, jog nebereikėtų nei auginti pašarų, nei laikyti didelių galvijų bandų.

    Žemės naudojimo klausimas tampa vis aštresnis, nes žemės ūkis užima didelę dalį tinkamos gyventi planetos sausumos, o gyvulininkystė čia sudaro didžiausią „pėdsaką“. Tuo pat metu gyvūninės kilmės produkcija pasaulinei mitybai suteikia santykinai mažesnę dalį kalorijų, palyginti su užimamais plotais.

    Kas yra precizinė fermentacija

    Precizinė fermentacija remiasi mikroorganizmų, pavyzdžiui, mielių ar grybų, panaudojimu tam tikriems ingredientams pagaminti. Šiuo atveju jie „užprogramuojami“ gaminti pieno baltymus, kurie vėliau gali būti naudojami kuriant gėrimus ar kitus produktus, panašius į įprastą pieną.

    Tyrėjai aiškina, kad tokiose alternatyvose pieno baltymai dažnai derinami su augalinės kilmės riebalais ir angliavandenių šaltiniais, todėl galutinis produktas gali būti be laktozės ir cholesterolio. Maistinės sudėties požiūriu dalis vitaminų ir mineralų gali būti pridedami, kad produktas labiau atitiktų vartotojų lūkesčius.

    Kiek žemės būtų galima „susigrąžinti“

    Tyrime skaičiuota, kiek žemės reikia pagaminti vienai metrinei tonai precizinės fermentacijos pagrindu pagaminto pieno produkto, ir tai palyginta su pieninių karvių ganyklomis bei pašarams auginamais pasėliais. Skirtumas, anot autorių, būtų ryškus net ir dalinai pakeitus įprastą gamybą.

    Skaičiuojama, kad pakeitus 20 proc. šalies pieno gamybos, būtų atlaisvinta vidutiniškai apie 859 kilohektarai žemės. Visiškai pakeitus tradicinę pienininkystę, potencialiai būtų atlaisvinta apie 4 294 kilohektarai, tai prilyginta teritorijai, artimai Danijos žemyninės dalies plotui.

    „Atsisakius gyvūnų auginimo ir jų pašarų gamybos, žemės taupymo potencialas gali būti reikšmingas“, – teigia tyrimo autoriai. Jie priduria, kad atlaisvinti plotai galėtų būti panaudoti įvairiai: nuo gamtos atkūrimo ir miškų plėtros iki būsto plėtros ar kitų maisto produktų gamybos.

    Kodėl tai svarbu klimato tikslams

    Tyrėjai akcentuoja, kad tokios technologijos galėtų padėti spręsti dilemą, su kuria susiduria politikos formuotojai: kaip mažinti žemės ūkio poveikį aplinkai nemažinant pagaminamo maisto kiekio. Jungtinė Karalystė, kaip ir kitos Europos šalys, svarsto, kaip iki 2050 metų pasiekti klimato neutralumo tikslus, o žemės naudojimas čia yra vienas jautriausių klausimų.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien žemės „sutaupymas“ nėra vienintelis kriterijus. Tam, kad precizinė fermentacija taptų plačiai taikoma, svarbūs ir kiti veiksniai: energijos šaltiniai gamybai, reguliavimas, produktų sauga, vartotojų pasitikėjimas bei kaina, kuri lemtų konkurencingumą su įprastu pienu.

    Ši kryptis laikoma viena sparčiausiai besivystančių alternatyvių baltymų ir naujos kartos maisto gamybos sričių. Kadangi pieno vartojimas pasaulyje išlieka aukštas ir kai kur auga, vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie leistų išlaikyti pasiūlą mažesnėmis aplinkos sąnaudomis.

  • Draudžiamos jau 20 metų, bet vis dar šalia mūsų: mokslininkai įspėja dėl PBDE cheminių pėdsakų

    Draudžiamos jau 20 metų, bet vis dar šalia mūsų: mokslininkai įspėja dėl PBDE cheminių pėdsakų

    Pavojingi likučiai neišnyko

    Nors prieš maždaug du dešimtmečius daugelyje šalių buvo apriboti ar uždrausti brominti liepsnos slopikliai, jų pėdsakai Europoje aptinkami iki šiol. Nauja sisteminė apžvalga rodo, kad šie junginiai tebeteršia nuosėdas, dirvožemį ir uždaras patalpas, o tai didina ilgalaikės žmonių ekspozicijos riziką.

    Tyrime analizuoti 181 recenzuotas mokslinis darbas, vertinęs polibromintų difenilų eterių, trumpinamų PBDE, paplitimą. Mokslininkus labiausiai neramina ne vien tarša aplinkoje, bet ir tai, kad šios medžiagos gali išlikti maisto grandinėje ir vidaus patalpų dulkėse.

    Kur jie buvo naudojami?

    PBDE ilgą laiką buvo vertinami kaip veiksmingi liepsnos slopikliai, todėl jų dėjo į statybines medžiagas, elektroniką, automobilių ir lėktuvų detales, baldų tekstilę bei poroloną. Kitaip tariant, į daugybę kasdienio naudojimo gaminių, kuriems buvo keliami priešgaisriniai reikalavimai.

    Vėliau paaiškėjo, kad šie junginiai linkę kauptis aplinkoje ir gyvuose organizmuose. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje moksliniuose darbuose pradėta fiksuoti PBDE aptikimą žmogaus organizme, įskaitant ir motinos piene, o tai paskatino spartesnį reguliavimą.

    Ką rodo naujausi duomenys Europoje?

    Apžvalga parodė, kad PBDE išlieka įvairiose Europos vietose: nuo intensyvios pramonės teritorijų iki atokių regionų, kur tarša pasiekia per atmosferos pernašą. Vidaus aplinkoje koncentracijos dažniausiai būna didesnės nei lauke, o didžiausi kiekiai siejami su miestais, gamyklomis, sąvartynais ir kitais taršos židiniais.

    Skirtingose terpėse dominavo skirtingi junginiai: nuosėdose ir nuotekų dumble dažnai fiksuojamas BDE-209, ore ir dirvožemyje dažniau išryškėja BDE-47 bei BDE-99. Dalis darbų rodo mažėjimo tendencijas ore ir dirvožemyje, o tai sietina su draudimais, tačiau problema neišnyko.

    „Europa padarė didelę pažangą kontroliuodama PBDE, tačiau taršos istorija rodo, kad ankstesni sprendimai formuoja dabartinę ir būsimą ekspoziciją“, – sakė apžvalgos autorius aplinkos toksikologas Khaledas Abassas.

    Kodėl ši tema vėl aktuali?

    Pagrindinė priežastis paprasta: senoji tarša sugrįžta per senus daiktus ir medžiagų ciklą. Ilgai naudojami baldai, sena technika, perdirbtos žaliavos, atliekų srautai, nuotekos ir sąvartynai gali toliau išskirti PBDE į dulkes, vandenį, dumblą, dirvožemį ir galiausiai į vandens ekosistemas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad žiedinė ekonomika, nors ir būtina mažinant atliekas, turi ir šešėlinę pusę, jei nevaldomi paveldėti teršalai. Renovacijos senesniuose būstuose, antrinės rinkos augimas ar kai kurių atliekų perdirbimas gali netyčia padidinti kontaktą su šiomis medžiagomis.

    „Žiediškumas be cheminės saugos gali netyčia pernešti paveldėtus teršalus iš praeities į naujus produktus“, – teigė K. Abassas.

    Ką tai reiškia sveikatai?

    PBDE poveikį žmogaus sveikatai tiksliai įrodyti sudėtinga, nes didelė dalis žinių paremta laboratoriniais gyvūnų tyrimais arba stebimaisiais žmonių populiacijų tyrimais, kurie dažniau parodo statistines sąsajas, o ne priežastinį ryšį. Vis dėlto mokslinėje literatūroje PBDE ekspozicija siejama su galimais nepageidaujamais poveikiais, įskaitant kepenų ir skydliaukės funkcijos sutrikimus bei kai kurių onkologinių ligų rizikos sąsajas.

    Reguliuotojams svarbiausia žinia ta, kad draudimai sumažino naują patekimą į rinką, bet nepašalino jau sukauptų atsargų aplinkoje ir daiktuose. Todėl didžiausią reikšmę įgauna taršos stebėsena, saugus atliekų tvarkymas ir perdirbimo kontrolė, kad pavojingi junginiai negrįžtų į kasdienybę per antrinę žaliavą.

  • Obelų rauplės puola tyliai: praleisite šį momentą, ir visas derlius gali žlugti

    Sveiki, sultingi obuoliai iš nuosavo medžio dažnam sodininkui yra vasaros tikslas, tačiau jį dažnai sugriauna obelų rauplės. Šią ligą sukelia grybas Venturia inaequalis, o plitimą labiausiai skatina šilta ir drėgna oro temperatūra bei dažni lietūs.

    Pirmieji požymiai dažniausiai pasirodo ant jaunų lapų: atsiranda smulkios, aksominės, alyvuogių rusvumo dėmės, kurios vėliau tamsėja ir džiūsta. Persimetus ant vaisių užuomazgų, obuolių odelė sukamštėja, trūkinėja, vaisiai deformuojasi ir tampa prastesni laikymui.

    Didžiausia klaida yra pradėti kovą tik pavasarį, kai dėmės jau matomos. Iš tiesų svarbi dalis prevencijos vyksta vasaros pabaigoje ir rudenį, nes grybas žiemoja ant nukritusių lapų, o pavasarį iš jų masiškai išplinta nauja infekcija.

    Kodėl rauplės taip greitai išplinta?

    Rauplių sukėlėjo sporos lengvai pernešamos vėjo ir lietaus lašų, todėl užkratas sode gali išplisti per kelias dienas. Kritinis veiksnys yra ilgiau išsilaikanti drėgmė ant lapų, kai grybas spėja įsiskverbti į audinius.

    Pažeisti lapai gelsta ir per anksti nukrenta, todėl medis prasčiau maitina vaisius ir silpniau pasiruošia žiemai. Pažeisti obuoliai dažnai praranda prekinę išvaizdą, o į įtrūkimus lengviau patenka kiti puvinį sukeliantys patogenai.

    Rudeninis purškimas karbamidu

    Vienas dažniausiai minimų būdų sumažinti pavasarinės infekcijos šaltinį yra rudeninis purškimas maždaug 5 proc. karbamido tirpalu. Praktikoje tai reiškia 500 gramų karbamido ištirpinti 10 litrų šilto vandens ir kruopščiai nupurkšti lają bei lapus ant žemės.

    Tokio purškimo tikslas yra paspartinti lapų irimą ir sumažinti grybo peržiemojimo galimybes. Purkšti rekomenduojama prieš masinį lapų kritimą, kai ant medžio dar laikosi didžioji dalis lapų, kad būtų padengta kuo daugiau paviršiaus.

    Svarbu įvertinti, kad net ir efektyvi prevencija nėra absoliuti apsauga, jei pavasaris būna ilgas, lietingas ir šiltas. Tokiais metais soduose dažniau tenka taikyti kompleksines priemones, derinant higieną, genėjimą ir, jei būtina, registruotus augalų apsaugos produktus pagal etiketę.

    Kas dar padeda sumažinti riziką?

    Rudenį verta surinkti ir pašalinti nukritusius lapus, ypač jei rauplės jau buvo pasireiškusios, nes būtent jie tampa pagrindiniu infekcijos židiniu. Taip pat svarbus lajos retinimas žiemą ar ankstyvą pavasarį, kad po lietaus lapai greičiau džiūtų.

    Ilgesnėje perspektyvoje didelę reikšmę turi veislės pasirinkimas ir sodinimo vieta: geriau vėdinama, saulėta vieta dažniausiai reiškia mažesnę drėgmės sankaupą. Jei rauplės kartojasi kasmet, verta pasitarti su specialistais dėl atsparumo veislėms ir tinkamiausio sezono apsaugos plano.

  • Alternatyva viržiams: šis augalas rudenį sode tiesiog liepsnoja ir beveik nereikalauja priežiūros

    Rudeniui artėjant viržiai vėl užkariauja gėlynus ir balkonų lovelius, tačiau daugelis ieško įspūdingesnės, mažiau kaprizingos alternatyvos. Vienas ryškiausių pastarųjų metų pasirinkimų – šluotelinė kochija (Kochia scoparia), dar vadinama vasariniu kiparisu arba liepsnojančiu krūmu.

    Pavasarį ir vasarą kochija formuoja tankų, taisyklingą, smulkialapį krūmelį, kuris primena miniatiūrinį spygliuotį. Didžiausias efektas prasideda vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, kai, vėstant naktims, žaluma ima raudonuoti ir per trumpą laiką virsta karmino, purpuro bei skaisčiai raudonų atspalvių kamuoliu.

    Kodėl ji vadinama liepsnojančiu krūmu?

    Spalvos pokytį dažniausiai sustiprina trumpėjančios dienos ir temperatūrų svyravimai, todėl kochija rudenį tampa itin kontrastinga kitų augalų fone. Šis natūralus perėjimas nuo žalios iki raudonos sukuria liepsnos įspūdį, ypač kai augalas auga saulėtoje vietoje.

    Dar vienas privalumas – kochija greitai auga ir per vieną sezoną gali pasiekti apie 60–100 centimetrų aukštį, priklausomai nuo veislės ir sąlygų. Dėl to ji tinka ne tik kompozicijoms vazonuose, bet ir kaip ryškus akcentas gėlyne.

    Auginimas: paprasta, bet svarbios detalės

    Kochija dažnai vertinama todėl, kad jai nereikia rūgščios žemės, kurios paprastai prašo viržiai. Ji geriausiai jaučiasi saulėje, laidžioje dirvoje ir nemėgsta nuolatinio užmirkimo, todėl svarbiausia – neperlaistyti ir parinkti vietą, kur vanduo neužsistovi.

    Atvirame grunte kochija paprastai ištveria trumpus sausrų periodus, o vazonuose ją tenka laistyti reguliariau, bet saikingai. Jei norisi tvarkingos formos, augalas gerai pakelia karpymą ir gali būti formuojamas į rutulį, kūgį ar net laikiną, tankų sezoninį gyvatvorės tipo želdinį.

    Kaip ją panaudoti sode ir balkone?

    Vazonuose kochija gali tapti pagrindiniu rudeniniu akcentu, kuris pakeičia įprastus viržių derinius. Ji ypač efektinga didesniuose induose terasoje ar balkone, kur augalas turi daugiau vietos suformuoti tankią lają.

    Sode kochija tinka sodinti grupėmis, kad būtų sukurtas ryškus spalvinis masyvas, arba kaip vienas soliterinis augalas vejoje. Pasodinta eile ir reguliariai lengvai formuojama, ji gali sukurti sezoninę uždangą, kuri rudenį nusidažo intensyviai raudonai.

    Vis dėlto verta prisiminti, kad tai dažniausiai vienmetis augalas, todėl kitais metais jį reikia sėti iš naujo arba įsigyti daigų. Būtent dėl greito augimo ir stipraus rudeninio efekto kochija ir laikoma viena įspūdingiausių alternatyvų viržiams.

  • Vijokliai ant bendros tvoros: kada kaimynas gali reikalauti pašalinti ir pats nukirpti?

    Sodinant vijoklius prie sklypo ribos verta iš anksto pasitikrinti ne tik augalo ypatybes, bet ir kaimynystės taisykles. Nors Lietuvoje nėra bendros nuostatos, nustatančios minimalų atstumą, kuriuo privalu sodinti augalus nuo tvoros, pareigos atsiranda tada, kai augalas ima realiai trukdyti kaimynui.

    Teisinėje praktikoje tokie ginčai dažniausiai remiasi principu, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti. Jeigu vijokliai sukelia nuolatinį šešėlį, drėgmę, skatina pelėsį ant gretimo pastato, ar reguliariai užverčia teritoriją lapais, tai gali būti vertinama kaip per didelis poveikis kaimynui.

    Kada kaimynas gali pjauti pats?

    Dažniausia konfliktų situacija – kai ūgliai ar šakos perauga į kaimyno pusę. Tokiu atveju kaimynas paprastai neturėtų skubėti imtis veiksmų iš karto: pirmiausia logiška raštu ar bent aiškiai sutartu būdu paprašyti savininko augalą apgenėti ir duoti protingą terminą.

    Jeigu savininkas nereaguoja, kaimynas gali nukirpti į jo sklypą įsikišusias augalo dalis savo teritorijoje, tačiau svarbu neperžengti ribos ir nepadaryti žalos už sklypo ribų. Praktikoje būtent per didelis „sutvarkymas“ neretai ir tampa ginčo priežastimi.

    Šaknys, tvora ir žala turtui

    Požeminė problema – šaknys, kurios keliauja į gretimą sklypą ir ardo dangas, pakelia trinkeles ar konkuruoja su kitais želdiniais. Tokiais atvejais kaimynas turi daugiau pagrindo nedelsiant šalinti šaknis savo sklype, ypač jei jos sukelia akivaizdžią žalą.

    Atskiras klausimas – bendra tvora, ypač stovinti ant sklypų ribos. Jei sunkus, agresyviai augantis vijoklis deformuoja tinklą, spartina medienos puvimą ar metalinių elementų koroziją, kaimynas gali reikalauti ne tik apkarpyti, bet ir pašalinti augalą bei atlyginti remonto išlaidas, jeigu žala įrodoma.

    Kaip išvengti ginčo dėl vijoklių?

    Renkantis augalą verta atsižvelgti į tai, kaip jis tvirtinasi: vieni vijokliai kabinasi ūseliais, kiti leidžia prisitvirtinančias šakneles, kurios gali įaugti į paviršių ir ilgainiui jį ardyti. Dėl to tvora ar fasadas gali prarasti estetinę išvaizdą, o nuėmimas vėliau tampa sudėtingas.

    Saugiausia taktika – reguliari priežiūra: sezono metu stebėti atžalas, o prieš rudenį atlikti kontrolinį genėjimą, kad augalas neperaugtų į kaimyno pusę. Ne mažiau svarbus ir susitarimas su kaimynu iš anksto, nes dauguma konfliktų prasideda ne nuo augalo, o nuo komunikacijos stokos.