CP v2

Blog

  • Elektrinis transportas – ateitis, bet miestai nori ir dyzelio atsargos: kas stabdo pokyčius?

    Infrastruktūra tampa lemiamu veiksniu

    Miestų mobilumo politika vis dažniau remiasi paprasta taisykle: be infrastruktūros neįmanoma nei patikima viešojo transporto plėtra, nei elektromobilių proveržis. Diskusijose apie transporto ateitį vis dažniau akcentuojama, kad sprendimus reikia derinti su energetikos pajėgumais, teisine aplinka ir realiais įgyvendinimo terminais.

    Ekspertai pabrėžia, jog didžiausią poveikį keleivių pasirinkimams daro kelionės trukmė ir patogumas, todėl investicijos į geležinkelius ir mazgų rekonstrukcijas tampa kritiškai svarbios. Jei dideli projektai stringa, mažėja pasitikėjimas sistema, o dalis keleivių grįžta prie automobilių.

    Miestai laukia proveržio, bet atsiremia į terminus

    Vienas dažniausiai minimų „butelio kaklelių“ yra trukmė nuo idėjos iki realaus rezultato: projektavimo procedūros, leidimai, viešieji pirkimai ir statybos neretai užtrunka metus. Prie to prisideda ir finansavimo klausimas, nes ambicingoms transporto schemoms dažnai neužtenka vien savivaldybių biudžetų.

    Viešojo transporto pertvarkos, metropolinių traukinių ar metro projektai paprastai reikalauja valstybės įsitraukimo, nes kitaip investicijų našta tampa per didelė net ir turtingesniems miestams. Kartu keliami ir teisiniai klausimai: nuo projektavimo standartų iki procedūrų, kurios kai kuriose srityse vis dar nepritaikytos naujoms technologijoms.

    Įkrovimo tinklas auga, bet vėluoja prijungimai

    Elektromobilių infrastruktūros plėtra susiduria su praktinėmis kliūtimis, kurias ypač jaučia miestai ir privatūs investuotojai. E. mobilumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad laukimas dėl elektros galios prijungimo įkrovimo stotelėms gali trukti apie 12–16 mėnesių, todėl verslo planai dažnai „neišlaiko“ laiko ir rizikos.

    Tokiose sąlygose patogiausiai elektromobilį išnaudoja tie, kurie gali krautis namuose, o daugiabučių rajonuose sprendimų tempas priklauso nuo tinklų plėtros ir savivaldybių prioritetų. Dėl to miestuose vis dažniau keliama mintis, kad įkrovimo infrastruktūra turi tapti ne pavienė iniciatyva, o nuosekli, su energetika suderinta politika.

    Elektriniai autobusai – kryptis aiški, bet „atsarga“ lieka

    Viešajame transporte kryptis į elektrifikaciją išlieka stipri: elektriniai autobusai daug kur vertinami dėl mažesnių eksploatacijos sąnaudų ir lokaliai mažesnės taršos. Tačiau kartu auga ir diskusija apie atsparumą krizinėms situacijoms, kai sutrinka elektros tiekimas ar alternatyvaus kuro grandinės.

    „Neturėtume visiškai atsisakyti autobusų su tradiciniu varikliu. Gerai turėti dyzelinių autobusų savo parke, nes jei staiga pritrūktų elektros ar vandenilio, miestas vis tiek turi funkcionuoti“, – sakė Płocko meras Andrzej Nowakowski.

    Jam antrina dalis ekspertų, teigdami, kad pereinamuoju laikotarpiu reikalinga diversifikuota struktūra, kuri sumažina priklausomybę nuo vieno energijos šaltinio. Kiti pabrėžia, kad ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek dominuos elektra, o dyzelinas ar vandenilis labiau taps nišiniais, situaciniais sprendimais.

    Švaraus transporto zonos: be alternatyvų kyla konfliktai

    Diskusijose dėl švaraus transporto zonų vis dažniau kartojama mintis, kad pati priemonė nėra problema, tačiau jos įgyvendinimas privalo būti paremtas realiomis alternatyvomis. Jei ribojimai įvedami greičiau nei sukuriama įkrovimo infrastruktūra ir patikimos viešojo transporto jungtys, gyventojams tai virsta ne paskata keisti įpročius, o papildoma našta.

    Todėl savivaldybės raginamos planuoti sprendinius kompleksiškai: suderinti įkrovimo tinklo plėtrą, viešojo transporto dažnius, parkavimo politiką ir aiškias, gyventojams suprantamas taisykles. Ekspertai taip pat įspėja, kad skirtingos taisyklės kiekviename mieste gali kelti painiavą ir įtampą, todėl svarstoma apie didesnį normų suvienodinimą.

    Galutinis vaizdas aiškėja: elektrinis transportas laikomas pagrindine kryptimi, tačiau miestų praktika rodo, kad greitam pokyčiui vien technologijų nepakanka. Reikės spartesnių tinklų prijungimų, aiškesnio reguliavimo ir finansavimo modelių, o pereinamuoju laikotarpiu dalis savivaldybių sieks išlaikyti ir dyzelio rezervą.

  • Chinų robotizacija lenkia Europą: ekspertai įvardijo, kodėl Lenkija pralaimi ir ką daryti

    Europos ekonomikos kongrese Katovicuose verslo lyderiai ir ekonomistai diskutavo, kaip Lenkijos įmonėms augti demografinio spaudimo ir aštrėjančios pasaulinės konkurencijos sąlygomis. Pokalbio ašimi tapo klausimas, kodėl dalis pramonės šakų praranda tempą, kai Kinija sparčiai didina gamybos automatizaciją ir mastą.

    Diskusiją lydėjo pristatytas tyrimas apie Lenkijos įmonių augimo potencialą, kuriame remtasi interviu su 30 vadovų ir verslo organizacijų atstovų. Dalyviai akcentavo tris susijusius veiksnius: darbuotojų trūkumą, santykinai atsargias investicijas į našumą ir lėtą technologijų diegimą.

    Kinijos pranašumas robotizacijoje

    Robotikos sektoriaus atstovas Jakubas Bartoszekas teigė, kad Kinija robotizacijos srityje lenkia ne tik Lenkiją, bet ir visą Europą. Jo vertinimu, skirtumą lemia ne vien technologijų lygis, o viso modelio veikimas: kryptinga pramonės politika, greitesni sprendimai ir didesnis mastas.

    Diskusijoje pabrėžta, kad Kinijos gamintojai dėl didelių apimčių lengviau pasiekia žemesnius kainų slenksčius, o automatizacija ir skaitmeninimas tampa jų konkurencingumo pagrindu. Europoje, anot pašnekovų, procesus apsunkina brangesnė reguliacinė aplinka, suskaidytos rinkos ir lėtesnis sprendimų priėmimas.

    „Kinija laimi ne vien technologijomis, o visu sisteminiu požiūriu: valstybė dideliu mastu remia pramonę, o robotizacija jau daugiau kaip dešimtmetį yra prioritetas“, – sakė Jakubas Bartoszekas.

    Kodėl įmonėms sunku augti?

    Verslo atstovai kaip vieną svarbiausių problemų įvardijo darbo rinką: mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui ir augant darbo kaštams, senas konkuravimo „pigiomis rankomis“ modelis tampa vis mažiau veiksmingas. Tai verčia ieškoti produktyvumo šuolio per automatizaciją, procesų tvarkymą ir duomenų panaudojimą.

    Kartu akcentuota investicijų dilema: daugelis įmonių, ypač gamyboje, linkusios augti organiškai ir finansuotis iš nuosavų lėšų, todėl investicijos į modernizaciją gali būti atidedamos. Dėl to technologijos diegiamos lėčiau, o atotrūkis nuo agresyviai investuojančių konkurentų didėja.

    Trečias dažnai minėtas barjeras yra kompetencijų trūkumas. Vien nusipirkti robotus ar programinę įrangą neužtenka: reikia standartizuotų procesų, kokybiškų duomenų ir specialistų, galinčių sistemas integruoti bei prižiūrėti.

    Plėtra į užsienį ir vietinės stiprybės

    Kalbant apie tarptautinę plėtrą, diskusijos dalyviai akcentavo, kad daugeliui įmonių sėkmė užsienyje prasideda namų rinkoje. Didelė vidaus rinka leidžia išbandyti produktus, sukaupti kapitalą, sustiprinti vadybą ir tik tuomet mažesne rizika žengti į kitas šalis.

    Finansų sektoriaus atstovai taip pat priminė, kad veikla užsienyje beveik visada kainuoja daugiau, nei planuojama: didėja komunikacijos klaidų, kultūrinių skirtumų, logistikos ir valdymo rizikos. Todėl įmonėms rekomenduota turėti finansinę „pagalvę“ ir realistiškai vertinti, kada vidaus rinka jau išnaudota.

    Konkurencijoje su Kinijos gamintojais Vakarų Europoje kaip galimas kelias įvardytas vietinių prekių ženklų stiprinimas. Tokia strategija, anot diskusijos dalyvių, padeda kurti emocinį ryšį su vartotojais ir didinti lojalumą ten, kur vien kaina tampa lemiamu faktoriumi.

    „Jei nori konkuruoti su globaliais žaidėjais, reikia turėti tai, ko jie neturi: regioninį, emocinį ryšį su prekės ženklu“, – sakė Robertas Stobińskis.

    Diskusijoje nuskambėjo ir kritiškas požiūris į paprastus sprendimus, paremtus vien ribojimais ar barjerais importui. Pašnekovai pabrėžė, kad ilgalaikė išeitis yra našumo augimas, investicijos į modernizaciją ir rinkos paklausą stiprinančios priemonės, o ne vien gynybinė politika.

    Statybų sektoriaus atstovai atkreipė dėmesį į ryškėjantį darbuotojų trūkumą ir mažėjantį jaunų specialistų srautą. Kaip realios kryptys įvardytos skaitmeninimas, procesų modernizavimas ir, kai kuriuose segmentuose, darbuotojų pritraukimas iš užsienio, ypač didelės apimties projektuose.

    Galiausiai dalis vadovų akcentavo ir dirbtinio intelekto svarbą procesų automatizavimui, klientų aptarnavimui bei sprendimų priėmimui. Tačiau pabrėžta, kad DI nauda atsiskleidžia tik tada, kai įmonė turi tvarkingus duomenis, aiškias atsakomybes ir geba keisti veiklos modelį, o ne vien įsidiegti pavienes priemones.

  • Irakas smarkiai sumažino naftos eksportą per Hormuzo sąsiaurį: ieško alternatyvių maršrutų

    Irakas balandį per Hormuzo sąsiaurį eksportavo apie 10 mln. barelių naftos, pranešė Irako naftos ministerija, kurią citavo regiono žiniasklaida. Palyginimui, prieš karinę eskalaciją Artimuosiuose Rytuose šiuo maršrutu mėnesio srautai siekdavo maždaug 93 mln. barelių.

    Hormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, nes juo tradiciškai keliauja reikšminga dalis tarptautinės naftos prekybos. Dėl saugumo rizikų ir sutrikusių tranzito sąlygų Irakas buvo priverstas sumažinti gabenimą iki minimumo.

    Alternatyva – maršrutas per Turkiją

    Siekdamas bent iš dalies kompensuoti apribojimus Hormuzo kryptimi, Irakas atnaujino naftotiekio iš Kirkuko į Džeihaną Turkijoje veiklą. Pasak Irako naftos ministro Basimo Mohammedo Khudairo, šiuo metu per Džeihaną eksportuojama apie 200 tūkst. barelių per dieną.

    „Šiuo metu eksportuojame apie 200 tūkst. barelių per Džeihaną ir planuojame didinti apimtis iki 500 tūkst. barelių“, – sakė Basimas Mohammedas Khudairas.

    Tačiau net ir išplėtus šį maršrutą, jis negali pilnai pakeisti Hormuzo sąsiaurio pajėgumų, todėl Irako eksportas išlieka pažeidžiamas regiono geopolitiniams sukrėtimams. Be to, tiekimo grandinę riboja infrastruktūros būklė, saugumo situacija ir politiniai susitarimai su tranzito šalimis.

    Planai didinti gavybą, bet kliūtys išlieka

    Irakas taip pat ketina tartis su OPEC dėl didesnių gavybos kvotų ir tikisi pasiekti maždaug 5 mln. barelių per dieną gamybos pajėgumą. Visgi pareigūnai pripažįsta, kad parduoti tokį kiekį būtų realu tik stabilizavus padėtį regione ir atstačius patikimus eksporto kanalus.

    Pastarųjų savaičių įtampa siejama su Izraelio ir JAV veiksmais prieš Iraną, po kurių regiono jūrų keliuose išaugo rizikos. Hormuzo sąsiaurio sutrikimai pasaulio rinkoms yra ypač jautrūs, nes jis istoriškai aptarnauja apie penktadalį pasaulinių naftos tiekimų.

  • Rekordinės krovinių gabenimo kainos Šanchajaus–Persijos įlankos maršrute: kas jas kelia?

    Krovinių gabenimas konteineriais maršrutu iš Šanchajaus į Persijos įlanką ir Raudonosios jūros kryptimi pasiekė naujas aukštumas. Tyrimų bendrovės Clarksons Research duomenimis, tipinio 20 pėdų konteinerio gabenimo kaina šioje kryptyje pakilo iki maždaug 3 800 eurų, kai iki karinių veiksmų eskalacijos regione siekė apie 900 eurų.

    Toks šuolis jau viršija pandemijos laikotarpiu fiksuotus tarifus, kai tiekimo grandinės buvo sutrikusios visame pasaulyje. Rinkos dalyviai pabrėžia, kad tai nėra vien trumpalaikis kainų svyravimas, o kelių veiksnių sutapimas, kuris persiduoda į prekių savikainą ir galutines kainas.

    Kas stumia kainas aukštyn

    Vienas pagrindinių kainų augimo variklių – brangstantys degalai ir didesnės rizikos sąnaudos, kai vežėjams tenka planuoti maršrutus su papildomais saugumo rezervais. Be to, daliai srautų persiorientuojant nuo jūrinių kelių prie alternatyvų, išauga paklausa ribotoms logistikos pajėgumų „kišenėms“.

    Didelę įtaką daro ir poreikis ieškoti alternatyvių kelių kroviniams, ypač kai regiono geopolitinė įtampa didina neapibrėžtumą. Jūrų transporto įmonės viešai patvirtina, kad plečia pajėgumus ir perplanuoja logistiką, tačiau tokie pokyčiai paprastai kainuoja brangiau.

    „Įdiegėme reikšmingus papildomus pajėgumus, nes regiono klientams reikia veikiančių alternatyvų“, – sakė laivybos bendrovės „Moller-Maersk“ vadovas Vincentas Clerc.

    Sausumos maršrutų ribos

    Nors dalis krovinių gali būti nukreipiami per sausumos koridorius, jų pralaidumas paprastai yra gerokai mažesnis nei jūrinių maršrutų. Tai reiškia, kad net ir esant norui kompensuoti jūrų kelių sutrikimus, alternatyvos ne visada pajėgia sugerti tokį patį prekių srautą.

    Pasak rinkos dalyvių, dėl ribotų sausumos maršrutų pajėgumų prekybos srautai Persijos įlankos regione gali mažėti 60–80 proc., o tai papildomai didina kainų spaudimą. Mažesnis pralaidumas reiškia ilgesnį pristatymo laiką, didesnį sandėliavimo poreikį ir didesnę riziką verslams, kurių tiekimas priklauso nuo tikslių terminų.

    Ką tai reiškia verslui ir vartotojams

    Rekordiniai tarifai dažniausiai pirmiausia smogia importuotojams ir gamintojams, kuriems svarbus stabilus komponentų bei žaliavų tiekimas. Dalis papildomų sąnaudų gali būti perkelta pirkėjams, ypač prekių grupėms, kuriose logistika sudaro reikšmingą savikainos dalį.

    Jei įtampa regione užsitęs, rinkoje gali įsitvirtinti aukštesni draudimo, kuro ir maršrutų planavimo kaštai, o tai reikštų, kad kainų „grįžimas į normą“ užtruks. Kita vertus, tarifai paprastai krenta tada, kai atsistato pralaidumas ir sumažėja rizikos priedai, todėl situacija išlieka dinamiška.

  • Lenkija nori įdarbinti privatų kapitalą: „private equity“ rinka maža, bet ambicijos – regiono centras

    Lenkija siekia aktyviau įdarbinti vietos privatų kapitalą ir spartinti „private equity“ plėtrą, kuri, ekspertų vertinimu, šalyje vis dar gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos standartų. Europos ekonomikos kongrese Katovicuose diskutuota, kodėl rinkoje dominuoja užsienio investuotojai ir kaip į privačias investicijas įtraukti daugiau vietos lėšų.

    Renginyje skambėjo palyginimai, kad Lenkijos „private equity“ rinka sudaro apie 0,15 proc. bendrojo vidaus produkto, kai Europos vidurkis siekia maždaug 5 proc. Toks atotrūkis rodo ne tik neišnaudotą potencialą, bet ir struktūrines kliūtis: ribotą institucinių investuotojų aktyvumą, atsargų požiūrį į riziką ir dar besiformuojančią investavimo kultūrą.

    Kaip į rinką pritraukti vietos pinigus

    Diskusijose daug dėmesio skirta „Innovate Poland“ programai, kurios tikslas – sujungti viešąjį ir privatų kapitalą, kad investuotojams būtų paprasčiau žengti į „private equity“ rinką. Pagrindinė idėja – mažinti riziką ir paskatinti vietinius investuotojus finansuoti inovatyvias, biržoje nekotiruojamas bendroves.

    „Lenkija, būdama tarp dvidešimties didžiausių pasaulio ekonomikų, negali toliau remti inovacijų vien plėtros institucijų pinigais. Reikia aktyvinti privatų kapitalą“, – sakė Rozalia Urbanek iš PFR Ventures.

    Pasak jos, programos esmė yra pakeisti dabartinę situaciją, kai vietinių investuotojų dalyvavimas „private equity“ fonduose išlieka menkas. Toks modelis būdingesnis brandžioms rinkoms, kur pensijų fondai, draudikai ar šeimos biurai sudaro reikšmingą vietos kapitalo pagrindą.

    Bankai, draudikai ir fondai: kas stabdo plėtrą

    Ekspertai pabrėžė, kad Lenkija, nors ir patraukli užsienio investuotojams dėl ekonomikos masto, vis dar turi palyginti silpną vietinę privačių ir institucinių investuotojų bazę. Kai kuriose mažesnėse regiono šalyse vietos kapitalo koncentracija istoriškai didesnė, tačiau Lenkijoje jį aktyviau į rinką atvesti trukdo ir reguliaciniai, ir elgsenos veiksniai.

    „Private equity“ fondai bankams dažnai yra patikimi partneriai, nes portfelio įmonės paprastai būna nuodugniai įvertintos dar prieš investiciją. Tai, anot dalyvių, leidžia bankams efektyviau vertinti riziką, tačiau kartu nepanaikina esminio klausimo: kaip paskatinti ilgalaikius vietinius pinigus ateiti į šį turto segmentą.

    Kodėl investuotojams sunku išeiti

    Rinkos dalyviai atkreipė dėmesį ir į globalų kontekstą: pasaulyje „private equity“ sektorius susiduria su išėjimo sandorių stygiumi, nes dalies turto vertinimai išlieka per aukšti, kad būtų lengva parduoti įmones ar sėkmingai jas išvesti į biržą. Tai daro įtaką ir regionui, kuriame papildomą rizikos priedą kuria geopolitinė įtampa.

    Kartu pabrėžta, kad sklandžiai veikianti birža išlieka vienu svarbiausių „private equity“ išėjimo kelių, todėl kapitalo rinkos stiprinimas yra tiesiogiai susijęs su privačių investicijų augimu. Diskusijose taip pat nuskambėjo mintis, kad dalis verslininkų, pardavę įmones, renkasi investuoti savarankiškai, nes kontrolės poreikis regione išlieka ypač stiprus.

    Vis dėlto dalyviai sutaria, kad „private equity“ fondai vis dažniau matomi ne vien kaip kapitalo šaltinis, bet ir kaip strateginiai partneriai, galintys pasiūlyti valdymo kompetencijas, veiklos gerinimą ir pagalbą planuojant įpėdinystę. Jei vietos kapitalo mobilizavimo priemonės pasiteisins, Lenkija gali sustiprinti ambiciją tapti svarbiu investicijų centru Vidurio ir Rytų Europoje.

  • AfD planuoja atgaivinti Nord Stream: ką žada Meklenburgo rinkėjams ir kaip tai keistų energijos politiką

    Vokietijos partijos Alternatyva Vokietijai (AfD) padalinys Meklenburge–Pomeranijoje svarsto planą suremontuoti ir vėl paleisti dujotiekį Nord Stream, jei laimėtų regiono rinkimus. Apie tai paskelbė žurnalas Der Spiegel, remdamasis partijos programos projektu.

    Šioje žemėje rinkimai numatyti rugsėjo 20 dieną, o apklausos AfD čia rodo apie 35 proc. palaikymą. Toks rezultatas teoriškai atvertų kelią partijai dalyvauti regiono valdžios formavime, nors iki šiol per visą savo istoriją AfD nė vienoje žemėje nėra ilgalaikiai perėmusi valdžios.

    Kas numatyta programoje?

    Der Spiegel skelbia, kad AfD parengė dokumentą, kuris pristatomas kaip būsimos valdžios programa ir turėtų būti tvirtinamas partijos suvažiavime gegužės 30 dieną Grimmeno mieste. Jame, be kitų ekonomikos ir energetikos krypčių, akcentuojamas Nord Stream veiklos atnaujinimas.

    Partija taip pat kalba apie pasirengimą grįžti prie branduolinės energetikos ir kritikuoja vėjo energetikos plėtrą, siūlydama ją stabdyti ar riboti. Tokia kryptis atspindi platesnes diskusijas Vokietijoje dėl energijos kainų, pramonės konkurencingumo ir energetinio saugumo po 2022 metų krizės.

    Kodėl Nord Stream klausimas toks jautrus?

    Nord Stream dujotiekiai Baltijos jūroje tapo vienu ryškiausių Europos priklausomybės nuo rusiškų dujų simbolių. 2022 metais dalis infrastruktūros buvo smarkiai apgadinta per sprogimus, o po Rusijos plataus masto karo Ukrainoje Vokietija ir ES iš esmės perorientavo dujų tiekimą, sparčiai plėsdamos suskystintų gamtinių dujų importo pajėgumus ir mažindamos priklausomybę nuo Rusijos.

    Net jei regiono valdžia palaikytų Nord Stream atnaujinimo idėją, realus jos įgyvendinimas priklausytų nuo daug platesnių sprendimų: federalinės Vokietijos politikos, reguliavimo, sankcijų aplinkos, infrastruktūros techninės būklės ir tarptautinių saugumo rizikų vertinimo. Dėl to tokie pažadai labiau veikia kaip politinis signalas rinkėjams, o ne greitai įgyvendinamas projektas.

    AfD 2013 metais iškilusi kaip euroskeptiška jėga, vėliau vis labiau persiorientavo į migracijos ir tapatybės temas, o Vokietijoje dažnai apibūdinama kaip dešinioji populistinė partija. Energetikos klausimai jai tampa viena pagrindinių krypčių, kuria siekiama pasinaudoti visuomenės nuovargiu dėl kainų šuolių ir pramonės iššūkių.

  • Drono ataka Barakah atominei elektrinei JAE sukėlė gaisrą: radiacijos lygis liko normoje

    Jungtinių Arabų Emyratų valdžia pranešė, kad neatpažinto drono ataka sukėlė gaisrą Barakah branduolinėje elektrinėje šalies šiaurės vakaruose. Pasak pareigūnų, incidentas įvyko už vidinio elektrinės perimetro ribų, o žmonės per jį nenukentėjo.

    JAE gynybos ministerijos teigimu, į šalies oro erdvę iš vakarų įskrido trys bepiločiai orlaiviai. Du jų buvo perimti, o trečiasis pataikė į elektros generatorių, esantį už elektrinės vidinio apsaugos žiedo, Al Dhafra regione.

    Federalinė branduolinės reguliavimo institucija patvirtino, kad pagrindinės Barakah elektrinės sistemos veikia įprastai. Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) taip pat informavo, jog po atakos radiacijos lygis išliko normos ribose.

    „TATENA atidžiai stebi situaciją ir palaiko nuolatinį ryšį su JAE institucijomis, prireikus pasirengusi suteikti pagalbą“, – sakė agentūros atstovas.

    Šis incidentas vyksta padidėjus įtampai regione, kur bepiločiai orlaiviai vis dažniau naudojami prieš kritinę infrastruktūrą. Pastaraisiais metais energetikos objektai, įskaitant elektros tiekimo ir naftos sektoriaus infrastruktūrą, tapo dažnais taikiniais, o atakų pobūdis rodo augantį dronų keliamą saugumo iššūkį.

    JAE užsienio reikalų ministerija anksčiau yra pareiškusi, kad atmeta jai metamus kaltinimus ir laiko išpuolius bandymu pateisinti veiksmus prieš šalį. Abu Dabis taip pat pabrėžė pasiliekantis teisę reaguoti į grėsmes ir priešiškus veiksmus.

    Barakah elektrinė yra svarbi JAE energetikos sistemos dalis, todėl incidentas atkreipė dėmesį į branduolinių objektų apsaugą konflikto ir hibridinių grėsmių sąlygomis. Nors radiologinės grėsmės požymių neužfiksuota, tyrimas dėl dronų kilmės ir atakos aplinkybių tęsiamas.

  • Modena automobilio ataka: tyrėjai atmeta terorizmą, aiškinamasi vairuotojo psichikos būklė

    Modena automobilio ataka: tyrėjai atmeta terorizmą, aiškinamasi vairuotojo psichikos būklė

    Italijos Modenos mieste po incidento, kai automobilis rėžėsi į pėsčiųjų minią, tyrėjai atmetė terorizmo versiją. Šeštadienį įvykusios atakos metu sužeisti aštuoni žmonės, dalies jų būklė buvo įvardyta kaip kritinė.

    Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Piantedosi viešai pareiškė, kad 31 metų vairuotojas šiuo metu nėra laikomas teroro išpuolio vykdytoju. Pasak pareigūnų, tyrimas labiau krypsta į galimas asmens psichikos sveikatos problemas.

    Kas žinoma apie įtariamąjį

    Pasak vietos valdžios, vairuotojas yra Italijos pilietis, kilęs iš marokiečių šeimos, anksčiau policijai nebuvo žinomas. Modenos prefektė Fabrizia Triolo spaudos konferencijoje nurodė, kad 2022 metais vyrui buvo fiksuotas psichologinių sutrikimų laikotarpis.

    Modenos meras Massimo Mezzetti teigė, kad vyras 2022 metais buvo gydomas psichikos sveikatos centruose dėl sutrikimų, siejamų su šizoidine liga, tačiau vėliau dingo iš specialistų akiračio. Pareigūnai nurodo, kad kol kas nerasta požymių, jog jis būtų radikalizavęsis.

    „Jis 2022 metais buvo gydomas mūsų psichikos sveikatos centruose, o vėliau dingo iš akiračio ir, deja, šiandien sugrįžo tokiu dramatišku būdu“, – sakė Modenos meras Massimo Mezzetti.

    Sužeistieji ir jų būklė

    Pranešama, kad automobilis partrenkė kelis žmones, o vėliau trenkėsi į parduotuvės vitriną. Tarp sužeistųjų buvo ir užsieniečių, įskaitant Vokietijos turistą bei Lenkijos pilietę, atostogavusius Italijoje.

    Sužeistieji išgabenti į skirtingas Emilijos-Romanijos regiono gydymo įstaigas. Viena 55 metų moteris, prispausta prie vitrinos, buvo gydoma Bolonijoje, jos gyvybei grėsė pavojus; pareigūnai pranešė ir apie ypač sunkias traumas, dėl kurių kai kuriems nukentėjusiems amputuotos apatinės galūnės.

    Kiti pacientai buvo paguldyti į ligonines Modenoje, dalies jų būklė apibūdinta kaip lengvesnė, o keli patyrė nesunkias traumas. Medikų komandos ir toliau stebi sunkiausiai sužeistųjų būklę, o tyrėjai tikslina tikslią įvykių seką.

    Kaip įtariamasis buvo sulaikytas

    Po susidūrimo su vitrina vairuotojas paliko automobilį ir bandė pasišalinti pėsčiomis. Pranešama, kad jį vijosi ir užspeitė keturi praeiviai, o įtariamasis, bandydamas ištrūkti, išsitraukė peilį ir sužeidė vieną žmogų.

    Vis dėlto praeiviams pavyko vyrą sutramdyti ir išlaikyti iki atvykstant policijai. Prokuratūra vėliau patvirtino sulaikymą, o įtarimai sugriežtinti, atsižvelgiant į masinių sužalojimų mastą ir peilio panaudojimą.

    „Dėkoju piliečiams, kurie drąsiai įsikišo sulaikydami užpuoliką, ir pareigūnams už greitą reakciją“, – sakė Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni.

    Sekmadienį Modenoje lankėsi ministrė pirmininkė Giorgia Meloni ir Italijos prezidentas Sergio Mattarella. Politinėje erdvėje incidentas sukėlė diskusijų dėl migracijos kontrolės, nors įtariamasis yra Italijos pilietis, o miesto vadovai ragino nekurstyti neapykantos ir neapibendrinti užsieniečių bendruomenių.

    Tokie išpuoliai Europoje dažnai iš karto vertinami keliomis kryptimis, įskaitant terorizmo grėsmę, tačiau tyrėjai paprastai remiasi pirminiais duomenimis: įtariamojo ryšiais, komunikacija, finansais ir elgesio istorija. Šiuo atveju, anot pareigūnų, prioritetas teikiamas psichikos sveikatos faktoriams ir motyvui nustatyti.

  • „Eurovizija 2026“: Izraelio atstovas Noam Bettan – antras, boikotai ir EBU taisyklės kelia klausimų

    „Eurovizija 2026“: Izraelio atstovas Noam Bettan – antras, boikotai ir EBU taisyklės kelia klausimų

    Finalas Vienoje – su įtampa

    „Eurovizijos 2026“ finale Vienoje Izraelio atstovas Noam Bettan užėmė antrąją vietą, tačiau konkursą lydėjo politinė įtampa dėl karo Gazos Ruože. Prie arenos rinkosi protestuotojai, o salėje atlikėjas sulaukė ir ovacijų, ir nušvilpimų.

    Austrijos pareigūnai pranešė sustiprinę saugumą visos savaitės metu, į pagalbą pasitelkiant policijos pajėgas iš skirtingų šalies regionų. Nors dalis gatvių prie Wiener Stadthalle buvo paliktos atviros, demonstracijų eigą policija stebėjo atidžiai.

    Boikotas ir EBU sprendimai

    Šių metų konkursui iš anksto didžiausią dėmesį traukė Izraelio dalyvavimas: kelios šalys paskelbė pasitraukiančios iš konkurso, protestuodamos prieš Izraelio įtraukimą. Tai tapo vienu didžiausių politinių boikotų konkurso istorijoje ir papildomai pakurstė diskusijas, kiek „Eurovizija“ gali likti apolitiška.

    Europos transliuotojų sąjunga (EBU) dar 2025 metų pabaigoje paskelbė, kad Izraelis bus paliktas konkurse, nepaisant dalies transliuotojų ir visuomenės spaudimo. EBU taip pat atnaujino taisykles, siekdama sumažinti išorinių kampanijų įtaką balsavimui, uždrausdama transliuotojams ir dalyviams įsitraukti į trečiųjų šalių, įskaitant vyriausybes, reklaminę veiklą.

    Reakcijos: nuo sveikinimų iki ultimatumų

    Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu viešai pasveikino Noam Bettan ir dėkojo už pasirodymą, pabrėždamas, kad atlikėjas esą atlaikė kritikos bangą. Izraeliui tai jau antri metai iš eilės, kai šalis konkurse užima antrąją vietą.

    „Visa tauta tau dėkinga ir didžiuojasi“, – sakė Benjaminas Netanyahu.

    Kritikos konkursui netrūko ir iš transliuotojų pusės. Belgijos transliuotojas VRT pranešė svarstantis nedalyvauti kitų metų konkurse, jei nebus aiškiau apibrėžta, kaip EBU sprendžia šalių dalyvavimo ir vertybinių principų klausimus.

    „Šiandienos situacijoje tikimybė, kad kitais metais siųsime atlikėją, yra nedidelė“, – sakė VRT atstovė Yasmine Van der Borght.

    2026 metų konkursą laimėjo Bulgarija su daina „Bangaranga“, o Noam Bettan liko antras su kūriniu „Michelle“. Rezultatai vėl iškėlė klausimą, ar EBU priimami taisyklių pakeitimai pakankami, kad konkursas išliktų skaidrus ir kuo mažiau priklausomas nuo geopolitinių konfliktų šešėlio.

  • Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Ikoniškas kupolas ir mažiau matoma misija

    Paryžiaus Les Invalides kasmet pritraukia daugiau nei 1 000 000 lankytojų, tačiau už blizgančio kupolo ir Napoleono kapo slypi ne muziejus, o veikianti globos ir gydymo institucija. Čia jau daugiau kaip tris šimtmečius priimami karo sužeistieji ir kitos smurto bei konfliktų aukos.

    Ši vieta siejama su Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV iniciatyva XVII amžiuje, kai valstybė ėmėsi sistemingai rūpintis sužeistais ir senstančiais kariais. Šiandien tai laikoma vienu ankstyviausių valstybės socialinės atsakomybės pavyzdžių Europoje.

    Renovacija už 100 mln. eurų

    Senstantys Les Invalides pastatai dabar iš esmės atnaujinami, o darbų vertė vertinama apie 100 mln. eurų. Finansavimas skiriamas iš valstybės lėšų, nes institucija išlaiko ne tik reprezentacinę, bet ir praktinę funkciją.

    Renovacija svarbi ir dėl kasdienės veiklos: pastate teikiama ilgalaikė, individualizuota priežiūra žmonėms, kuriems reikia sudėtingos medicininės ir socialinės pagalbos. Tokią infrastruktūrą modernizuoti sudėtinga, nes kartu būtina užtikrinti nuolatinį gyventojų gydymą.

    Kas šiandien gyvena Les Invalides?

    Šiuo metu institucijos teritorijoje gyvena 64 žmonės, tarp jų yra Holokaustą išgyvenusių asmenų ir civilių, nukentėjusių nuo konfliktų ar išpuolių. Tokia sudėtis rodo, kad Les Invalides misija per laiką išsiplėtė, bet iš esmės išliko ta pati: suteikti saugius namus ir slaugą tiems, kurių gyvenimą pakeitė karas ar smurtas.

    Viena žinomiausių gyventojų yra 101 metų Aušvico ir Birkenau stovyklas išgyvenusi Ginette Kolinka. Kitas pasakojimas atskleidžia, kaip 98 metų Esther Senot, į Mauthauseną deportuota dar paauglė, Les Invalides pasirinko ir dėl asmeninės šeimos istorijos bei ryšio su kariuomenėje tarnavusiu broliu.

    „Les Invalides yra unikali vieta dėl dviejų priežasčių: ji turėjo būti didinga kaip valstybės simbolis ir kartu sukurta tiems, kurie nusipelnė viso gyvenimo globos“, – sakė institucijos gubernatorius generolas Christophe de Saint Chamas.

    Nauji karų sužeidimų „parašai“

    Les Invalides veikia ir kaip specializuota gydymo įstaiga, turinti patirties protezavimo, reabilitacijos bei sunkių negalių gydymo srityse. Čia taip pat buvo gydomi kai kurie Paryžiaus „Bataclan“ išpuolių nukentėjusieji, o tai pabrėžia institucijos vaidmenį ne vien kariams.

    Institucijos vadovai pabrėžia, kad kiekvienas karas atneša vis kitokį medicininį iššūkį. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu dominavo sunkios veido ir kūno traumos, vėliau, medicinai pažengus, išgyventi ėmė vis daugiau žmonių su stuburo pažeidimais, o pastarųjų dešimtmečių konfliktuose išryškėjo daugybinės amputacijos.

    „Šiandien ryškiausias konfliktų paliekamas pėdsakas yra psichologinė trauma“, – sakė Nacionalinės Les Invalides institucijos direktorius generolas Sylvain Ausset.

    Kartu su medicininėmis inovacijomis auga ir visuomenės lūkestis, kad pagalba bus visapusiška: nuo fizinės reabilitacijos iki ilgalaikio psichologinio palaikymo bei socialinės integracijos. Les Invalides modelis čia tampa simbolinis, nes rodo valstybės įsipareigojimą ne tik pagerbti, bet ir realiai pasirūpinti nukentėjusiais.

    Institucijos vadovybė akcentuoja, kad ši tradicija svarbi ir šiandienos kariams, vykstantiems į tarnybą: žinojimas, kad valstybė užtikrins ilgalaikę priežiūrą, laikomas moralinės sutarties dalimi. Dėl to Les Invalides Paryžiuje tebėra ne vien istorinis objektas, o gyva sistema, pritaikoma naujoms karo realijoms.