CP v2

Blog

  • „Waymo“ be žodžių sukritikavo „Tesla“: 200 mln. mylių atskleidė, kas neveikia autonomijoje

    „Waymo“ be žodžių sukritikavo „Tesla“: 200 mln. mylių atskleidė, kas neveikia autonomijoje

    Autonominių automobilių lenktynės JAV įgauna vis aštresnį toną: „Waymo“ paviešino 10 svarbiausių pamokų, sukauptų nuvažiavus 200 mln. mylių autonominiu režimu, ir netiesiogiai kirto „Tesla“ pasirinktai strategijai. Nors konkurentas nebuvo įvardytas, akcentai dėl jutiklių, žemėlapių ir DI architektūrų atspindi seniai trunkantį technologinį ginčą.

    „Waymo“ pozicija aiški: patikimam autonominiam vairavimui reikia kelių skirtingų jutiklių tipų, o ne vien kamerų. Bendrovė teigia, kad kamerų duomenys yra vertingi, tačiau realiame eisme būtinas perteklinis saugumas, kai tą pačią situaciją patvirtina skirtingi šaltiniai.

    „Kameros yra įspūdingos, bet jų neužtenka“, – sakė „Waymo“ borto programinės įrangos viceprezidentas Srikanthas Thirumalai.

    Įmonė pabrėžia, kad jos autonominio vairavimo sistemoje naudojamas kelių modalumų derinys: kameros, lidarai ir radarai, taip pat kiti jutikliai. „Waymo“ argumentuoja, kad lidaras leidžia tiksliai matuoti 3D geometriją, o radaras geriau „mato“ judėjimą ir padeda sudėtingomis oro sąlygomis, pavyzdžiui, rūke ar smarkiai lyjant.

    Kita aštri pastaba – didelės raiškos žemėlapių vaidmuo. „Waymo“ teigimu, itin detalūs žemėlapiai padeda ne tik planuojant trajektorijas, bet ir situacijose, kai matomumas prastas ar infrastruktūra ypač sudėtinga. Tai kertasi su „Tesla“ viešai kartota idėja, kad autonomijai pakanka realiu laiku iš kamerų gaunamos informacijos.

    „Waymo“ kritiškai vertina ir vadinamąsias „nuo galo iki galo“ DI sistemas, kuriose modelis iš „žalių“ jutiklių duomenų iš karto generuoja vairavimo komandas. Bendrovė įspėja, kad tokie sprendimai gali tapti „juodąja dėže“, kai po incidento sunku tiksliai paaiškinti, kodėl buvo priimtas konkretus sprendimas, ir kur įvyko klaida.

    Ne mažiau svarbi žinutė skirta „Tesla“ ilgai puoselėtam pažadui, kad pažangi vairuotojo pagalbos sistema, tobulinama su realių vartotojų duomenimis, galiausiai taps pilnai autonomine. „Waymo“ akcentuoja kitą logiką: sistema greičiausiai bręsta tada, kai iš tiesų vairuoja pati, o ne tada, kai žmogus nuolat lieka atsakingas už galutinį sprendimą.

    „Vien tik vairuotojo pagalbos sistemos tobulinimas iki pilnos autonomijos yra klaidinga viršukalnė“, – sakė Srikanthas Thirumalai.

    Ši polemika vyksta itin jautriu metu: „Tesla“ plečia robotaksi bandymus ir viešai signalizuoja apie ambicijas pereiti prie mažiau prižiūrimo veikimo. Tuo pat metu „Waymo“ jau dabar veikia kaip robotaksi operatorius ir skelbia apie didelę apimtį – bendrovės teigimu, per savaitę įvykdoma daugiau kaip 500 000 kelionių be vairuotojo.

    Rinka tampa dviejų filosofijų dvikova. Viena pusė siekia maksimaliai supaprastinti techninę įrangą, remtis kameromis ir DI, tikintis greitesnio mastelio. Kita pusė renkasi brangesnį, bet, jos teigimu, saugesnį kelią – su jutiklių redundancija, HD žemėlapiais ir griežtesniais patikimumo įrodymais.

    Artimiausi keleri metai parodys, kuri strategija geriau atlaikys realaus pasaulio „kraštinius“ scenarijus, reguliuotojų reikalavimus ir visuomenės pasitikėjimo testą. Kol kas „Waymo“ siunčia aiškią žinutę: autonomijoje laimi ne pažadai, o patikrinta praktika ir išmatuojamas saugumas.

  • Kaliningrado kapuose – netikėtas radinys: žmonių pelenus lydėjo 12 lokio nagų

    Kaliningrado kapuose – netikėtas radinys: žmonių pelenus lydėjo 12 lokio nagų

    Kaliningrado srities Zelenogradsko apylinkėse, Sambijos pusiasalyje, archeologai tyrinėja neįprastus laidojimo paminklus, kuriuose greta žmonių palaikų aptikta lokio nagų. Iš viso rasta 12 nagų, o toks skaičius regione laikomas itin retu ir keliančiu daug klausimų.

    Visi septyni kapai, apie kuriuos skelbiama tyrėjų apžvalgose, priskiriami kremaciniams laidojimams. Tai reiškia, kad mirusieji buvo sudeginami ant laužo, o vėliau jų sudeginti kaulai ir pelenai perkelti į kapavietę, todėl tiksliai atkurti apeigų eigą dabar sudėtinga.

    Tyrėjų dėmesį patraukė tai, kad nagai nerodo aiškių tyčinio apdirbimo žymių, tačiau turi degimo pėdsakų. Tokia detalė leidžia svarstyti, jog ant laužo galėjo būti padėta visa lokio letena arba lokio oda, prie kurios nagai buvo pritvirtinti natūraliai, o sudegus minkštiesiems audiniams išliko būtent nagų kaulinės dalys.

    Prabanga ir statusas kapuose

    Kapų įkapių visuma rodo, kad čia laidoti žmonės veikiausiai priklausė privilegijuotai vietos bendruomenės daliai. Vyrų kapuose aptikta ginklų, taip pat aukso ir sidabro papuošalų bei, kaip spėjama, specialiai laidotuvių apeigoms pagamintų dirbinių.

    Ne mažiau iškalbingi ir žirgų palaikai. Atskiruose palaidojimuose identifikuota po du–keturis gyvūnus, rasti balnai bei puošnios kamanų ir pakinktų detalės, kas rodo ritualo mastą ir demonstratyvų turto bei galios akcentavimą.

    Lokio simbolika – ne tik kariams

    Ypatingai išsiskiria moters kapas: jame žirgų nerasta, tačiau aptikta trys segės, sidabrinės apyrankės, karoliukai ir du geriamieji ragai su aukso ir sidabro apkaustais. Šiame kape taip pat buvo lokio nagų, todėl tyrėjai daro prielaidą, kad lokio simbolika nebuvo skirta vien karių ar raitelių statusui pabrėžti.

    Platesniame Šiaurės ir Rytų Europos kultūrų kontekste lokys dažnai siejamas su jėga, apsauga, prestižu ir ribine, su anapusiniu pasauliu siejama reikšme. Archeologijoje lokio nagai kitose vietovėse kartais interpretuojami kaip amuletai, aprangos detalės ar apsauginę funkciją turėję atributai, todėl ir šis radinys gali rodyti sudėtingą tikėjimų bei socialinio statuso raišką.

    Tyrimai tęsiami, o galutines išvadas lems detalesnės analizės, įskaitant kontekstinius palyginimus su panašiais laidojimais Baltijos regione ir aplinkinėse teritorijose. Kol kas lokio nagai šiuose kapuose išlieka viena įdomiausių užuominų apie ritualus, tapatybę ir valdžios simbolius ankstesnėse vietos bendruomenėse.

  • Britai sodina rekordinius miškus, bet ekspertai įspėja: vien to neužteks

    Britai sodina rekordinius miškus, bet ekspertai įspėja: vien to neužteks

    Vakarų Anglijoje, netoli Glosterio, buvusiose žemės ūkio naudmenose per vieną sezoną įveistas naujas miškas Hoarthorns. Maždaug 88 hektarų plote pasodinta apie 127 000 medelių, o rūšių įvairovė siekia beveik 40 – vyrauja lapuočiai, tokie kaip ąžuolai ir alksniai. Projektas laikomas vienu didžiausių per pastaruosius šimtmečius vietos miškų plėtros žingsnių.

    Toks mastas iškalbingas, tačiau britų miškininkystė keičia ne tik apsukas, bet ir filosofiją. Po Pirmojo pasaulinio karo įsteigta Forestry Commission ilgą laiką orientavosi į sparčią medienos gamybą, todėl buvo masiškai sodinami greitai augantys spygliuočiai. Dėl to atsirado taisyklingos, vienarūšės plantacijos, kurios šiandien vis dažniau vertinamos kaip mažiau palankios biologinei įvairovei.

    Istoriškai miškų Anglijoje buvo mažai: XX amžiaus pradžioje mišku apaugusi teritorija buvo nusmukusi iki itin žemų rodiklių, o karų metais mediena tapo strategine žaliava. Importas buvo ribojamas, todėl šalies viduje siekta kuo greičiau padidinti medienos išteklius. Šis paveldas iki šiol matomas didelėje dalyje spygliuočių masyvų.

    Miškai dabar turi daugiau tikslų

    Šiandien nauji įveisimai vertinami kaip daugiafunkcis atsakas į klimato ir gamtos krizes. Miškai planuojami taip, kad kauptų anglies dioksidą, kurtų buveines gyvūnams, suteiktų erdvę rekreacijai, o kai kur ir prisidėtų prie vietinės medienos tiekimo. Pastaraisiais metais Jungtinėje Karalystėje fiksuojami tūkstančiai hektarų naujų miškų kasmet, o bendras miškingumas auga nuosekliai.

    Kartu keičiasi ir rūšių parinkimas. Vietoj vienos dominuojančios rūšies projektuose sąmoningai pasirenkami mišiniai, įtraukiami krūmai, formuojamos skirtingo tankumo juostos. Miškininkai vis dažniau vertina ir klimato projekcijas, ieškodami medžių, kurie atlaikytų šiltesnes vasaras, sausras ir naujas ligas.

    Tokio prisitaikymo dalis – sėklų ir sodinamosios medžiagos kilmės koregavimas. Kai kur naudojamos sėklos iš labiau pietinių Europos regionų, siekiant, kad ateities sąlygomis medžiai turėtų didesnes išgyvenimo galimybes. Tuo pat metu stebima, kaip kai kurios rūšys natūraliai plečia savo arealus į šiaurę.

    Didžiausias iššūkis – seni, per tankūs medynai

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien pasodinti naują mišką neužtenka. Dalis senesnių, ypač spygliuočių, medynų per dešimtmečius tapo pernelyg tankūs: uždaros lajos sumažina šviesos patekimą į paklotę, todėl nyksta dalis augalų, keičiasi vabzdžių ir paukščių buveinės. Tyrimai kai kuriuose Britanijos miškuose rodo, kad medžių ir krūmų biomasė bei užaugimas nuo XX amžiaus antros pusės kai kur išaugo kelis kartus.

    Dėl to dalis miškininkų ragina imtis aktyvesnės brandžių miškų priežiūros: vietomis retinti lajas, šalinti pavienius medžius ir kurti daugiau šviesos „langų“. Tokia praktika gali priminti tradicinį, smulkesnio masto ūkininkavimą miške ir padėti atkurti rūšinę įvairovę. Tačiau tai brangu, techniškai sudėtinga ir neretai sulaukia visuomenės kritikos, nes bet koks kirtimas viešumoje lengvai painiojamas su naikinimu.

    Britų patirtis vis dažniau įvardijama kaip pamoka kitoms Europos šalims: miškų plėtra yra svarbi, bet lygiai taip pat svarbu tai, kas vyksta po pasodinimo. Atsparumas klimato kaitai, ligoms ir kenkėjams priklausys nuo rūšių įvairovės, priežiūros ir gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp anglies kaupimo, gamtos apsaugos ir visuomenės lūkesčių.

  • Grunvaldo laukuose aptiko 10 viduramžių monetų: archeologai atskleidė, ką gali reikšti radinys

    Grunvaldo laukuose aptiko 10 viduramžių monetų: archeologai atskleidė, ką gali reikšti radinys

    Grunvaldo mūšio laukuose Lenkijoje archeologų prižiūrimi ieškotojai su metalo detektoriais aptiko 10 viduramžių monetų. Radiniai aptikti tęsiant sistemingus tyrimus vietovėje, kur 1410 metais liepos 15 dieną vyko vienas svarbiausių Vidurio Europos mūšių.

    Šįkart tyrėjai dėmesį sutelkė ne tik į anksčiau jau tikrintas zonas, bet ir į iki šiol mažiau tirtus plotus į vakarus ir šiaurę nuo pagrindinės kovų teritorijos. Tikslas – patikslinti mūšio geografiją ir geriau suprasti, kaip judėjo kariai bei kur galėjo vykti intensyviausios grumtynės.

    Kas tai per monetos

    Rastos monetos – vadinamieji Prahos grašiai, XV amžiuje plačiai cirkuliavę daugelyje Europos regionų. Dėl to vien iš jų buvimo Grunvaldo laukuose neįmanoma patikimai nustatyti, kuriai pusei jos priklausė.

    Tokios monetos galėjo būti tiek Kryžiuočių ordino karių, tiek Lenkijos ar Lietuvos kariuomenės dalyvių piniginėse. Archeologijoje tai įprasta situacija: plačiai paplitę pinigai gerai datuoja laikotarpį, bet retai leidžia tiksliai identifikuoti savininką.

    Užuomina apie bėgimą?

    Ypatingas dėmesys skiriamas radimo aplinkybėms: monetos aptiktos maždaug 20 centimetrų gylyje ir ne vienoje krūvelėje, o išsibarsčiusios per atstumą. Toks išsidėstymas, anot vietos muziejaus atstovų, gali rodyti, kad jos buvo pamestos judant.

    „Toks monetų išsidėstymas gali reikšti, kad kažkas jas prarado bėgdamas, o piniginė galėjo būti prakirsta ir pinigai išbyrėjo“, – sakė Grunvaldo mūšio muziejaus direktorius Szymonas Dreja.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai – hipotezė, o ne galutinė išvada. Archeologiniai radiniai dažnai leidžia suformuluoti tikėtinus scenarijus, tačiau tikslesnė interpretacija priklauso nuo platesnio konteksto: kitų radinių, dirvožemio sluoksnių, radimvietės topografijos.

    Didžioji mįslė – žuvusiųjų kapai

    Grunvaldo vietovėje jau daug metų ieškoma atsakymo į klausimą, kur palaidoti tūkstančiai mūšyje žuvusių žmonių. Ankstesnių tyrimų metu prie pobūtinės koplyčios, pastatytos 1411 metais, buvo aptikti maždaug 250 žmonių palaikai, tačiau tai laikoma tik nedidele visų aukų dalimi.

    Iki šiol nerasti pagrindiniai masiniai kapai išlieka vienu svarbiausių šios vietovės tyrimų klausimų. Dėl to archeologai ir toliau plečia paieškų zonas, derindami profesionalius kasinėjimus su kontroliuojamais detektoriniais žvalgymiais.

    Šių metų darbai yra jau 13-asis nuoseklių paieškų sezonas. Per ankstesnius metus Grunvaldo apylinkėse aptikta beveik 1 500 įvairių artefaktų – nuo strėlių ir arbaleto varžtų antgalių iki ginklų fragmentų, pentinų, balnakilpių ir kitų su kariuomene siejamų radinių, tarp jų ir viduramžių monetų.

    Archeologai akcentuoja, kad nauji radiniai svarbūs ne tik kaip pavieniai daiktai, bet ir kaip dėlionės detalės, leidžiančios tikslinti mūšio eigą. Be to, tyrimai atskleidžia ir dar senesnius regiono istorijos sluoksnius, todėl Grunvaldo apylinkės tebėra vienas įdomiausių tyrimų taškų šiaurinėje Lenkijos dalyje.

  • Fotovoltika jau nebe visada aukso gysla: štai kas iš tiesų nutinka jūsų pagamintai elektrai

    Fotovoltika jau nebe visada aukso gysla: štai kas iš tiesų nutinka jūsų pagamintai elektrai

    Namų fotovoltinė elektrinė šiandien daugeliui atrodo kaip paprastas būdas sumažinti sąskaitas, tačiau reali nauda priklauso nuo to, kada elektrą pagaminate ir kada ją suvartojate. Esminis principas paprastas: pirmiausia saulės elektrinė maitina namų prietaisus, o tik perteklius nukeliauja į tinklą arba į energijos kaupiklį.

    Tipinę sistemą sudaro saulės moduliai, keitiklis, instaliacija ir apsaugos, o pažangesniuose sprendimuose dar atsiranda energijos kaupiklis bei energijos valdymo sistema. Moduliai saulės spinduliuotę paverčia nuolatine srove, o keitiklis ją konvertuoja į kintamąją srovę, tinkamą buitinei elektros instaliacijai ir tinklui.

    Srautą tarp namų ir tinklo fiksuoja dvikryptė apskaita: atskirai registruojama, kiek elektros paimta iš tinklo ir kiek į jį atiduota. Tai tampa ypač svarbu vertinant ekonominį efektą, kai dalį pagamintos elektros tenka atiduoti tuo metu, kai jos rinkos vertė mažiausia.

    Kada išlošiate daugiausia

    Didžiausias fotovoltikos pranašumas atsiranda tada, kai namų ūkis gali kuo daugiau pasigamintos energijos suvartoti iš karto. Dienos metu, ypač apie vidurdienį, saulės elektrinė dažnai padengia bazinius poreikius, o didesni vartotojai, tokie kaip šilumos siurbliai ar kondicionieriai, gali „suvalgyti“ reikšmingą dalį gamybos.

    Praktiškai tai reiškia, kad naudinga perkelti vartojimą į saulėtas valandas: paleisti skalbyklę, indaplovę, kaitinimo elementą boileryje ar suplanuoti elektromobilio krovimą. Šį procesą vis dažniau automatizuoja energijos valdymo sprendimai, kurie seka gamybą ir įjungia didesnius prietaisus tada, kai elektra faktiškai yra pigiausia, nes ji jūsų pačių pagaminta.

    Kur dingsta perteklius ir kodėl tai svarbu

    Jei tuo metu, kai elektrinė gamina, namuose suvartojimas mažas, perteklius perduodamas į tinklą arba nukreipiamas į energijos kaupiklį. Kaupiklis leidžia dalį dienos gamybos pasilikti vakarui, kai vartojimas išauga, taip didinant savivartą ir mažinant priklausomybę nuo tinklo kainų.

    Finansinis „kabliukas“ dažnai atsiranda vasarą: gamyba didelė, tačiau be didelių elektros vartotojų dalis energijos neišvengiamai tampa pertekliumi. Tokiu atveju namų ūkis labiau priklauso nuo to, kaip įkainojamas į tinklą patiektas kilovatvalandžių kiekis ir kiek vėliau kainuoja elektra, kai ją tenka pirkti.

    Kaip mažinti riziką ir didinti naudą

    Fotovoltikos atsiperkamumą labiausiai pagerina didesnė savivarta, todėl sprendimai dažniausiai sukasi apie vartojimo perkėlimą, energijos kaupiklį ir tikslesnį sistemos parinkimą pagal realų profilį. Jei namų ūkis didžiąją dienos dalį būna tuščias, o suvartojimas koncentruotas vakare, vien saulės moduliai dažnai neatskleidžia viso potencialo.

    Kita svarbi detalė yra techninis suderinamumas: keitiklio darbas turi būti stabilus, o apskaita tiksli, kad nebūtų prarandama dalis generacijos ar netiksliai skaičiuojami srautai. Specialistai pabrėžia, kad prieš investuojant verta įvertinti šeimos įpročius, planuojamus pokyčius, pavyzdžiui, šilumos siurblio ar elektromobilio įsigijimą, ir tik tada rinktis sistemos dydį.

    Augant dinaminėms kainodaros tendencijoms Europoje, vis daugiau vartotojų pradeda skaičiuoti ne tik metinę gamybą, bet ir valandinį balansą. Tai keičia požiūrį: svarbu ne vien kiek pagaminote per metus, o kiek pagamintos energijos sugebėjote sunaudoti tada, kai ji pagaminta.

  • Rusijos „Starlink“ alternatyva braška: „Rassvet“ palydovai krenta, ambicijos – iki 900

    Rusijos „Starlink“ alternatyva braška: „Rassvet“ palydovai krenta, ambicijos – iki 900

    Rusija bando kurti plačiajuosčio palydovinio ryšio sistemą „Rassvet“, dažnai pristatomą kaip alternatyvą „Starlink“. Tačiau naujausia palydovų grupė susidūrė su problemomis: dalis aparatų nepakėlė orbitos iki planuoto aukščio ir pradėjo leistis žemyn.

    JAV Kosminių pajėgų viešai skelbiamuose orbitinių objektų kataloguose matyti, kad 2026 metais liepos 19 dieną iš Plesecko kosmodromo raketa „Sojuz-2-1b“ į kosmosą iškėlė 16 „Rassvet-3“ palydovų. Iš pradžių jie skriejo maždaug 289–327 kilometrų aukštyje, o tai laikoma palyginti žema orbita, kurioje atmosferos pasipriešinimas vis dar reikšmingas.

    Vėliau dalis palydovų bandė kelti orbitą, tačiau kai kurių manevrai atrodė neefektyvūs. Viešai prieinami stebėsenos duomenys rodo, kad keli aparatų aukštis padidėjo tik iki maždaug 313–332 kilometrų, o nė vienas iš liepos mėnesio paleidimo palydovų neperžengė 360 kilometrų ribos.

    Analitikų vertinimu, bent keli palydovai po bandymų kelti orbitą sustojo ir pradėjo palaipsniui žemėti. Du objektai rugpjūčio pabaigoje, skaičiuojant pagal stebėsenos kreives, jau buvo kritę žemiau 300 kilometrų ir, tikėtina, artėja prie deorbitacijos, kai aparatas sudega atmosferoje.

    Tai ne pirmas praradimas šio projekto istorijoje. Ankstesniais mėnesiais buvo fiksuotas bent vienas „Rassvet“ palydovas, kuris nuo pat misijos pradžios neatliko nė vieno orbitos kėlimo manevro ir galiausiai įėjo į atmosferą, taip parodydamas, kad konstelacijos formavimas kol kas vyksta nelygiai.

    Ambicijos didelės, bet svarbus tankis

    Už „Rassvet“ plėtrą atsakinga „Bureau 1440“ yra deklaravusi tikslą iki 2027 metų pasiekti apie 250 palydovų, o ilgalaikėje perspektyvoje kalbama ir apie maždaug 900 aparatų. Tokios apimties konstelacija reikštų daug paleidimų ir neišvengiamą techninių gedimų bei kosminių šiukšlių rizikos augimą.

    Žemai skriejančių ryšio palydovų modelis remiasi kiekybe: stabilų ir nenutrūkstamą ryšį užtikrina tik pakankamai didelis veikiančių aparatų skaičius. Ukrainos palydovinio ryšio ekspertai anksčiau yra teigę, kad pirmosios „Rassvet“ grupės jau gali suteikti kelis ryšio langus per dieną, tačiau ištisiniam padengimui reikėtų šimtų palydovų.

    Pleseckas išlieka pagrindinis taškas

    Problemos su dalimi „Rassvet“ palydovų nereiškia, kad Rusija negali greitai papildyti savo orbitinės infrastruktūros. Rugpjūčio 24 dieną iš Plesecko vėl kilo raketa, o Rusijos gynybos ministerija pranešė į orbitą iškėlusi dar vieną, įslaptintą karinį palydovą.

    Tokiuose pranešimuose krovinys dažniausiai įvardijamas bendriniu „Kosmos“ pavadinimu, neatskleidžiant techninių detalių. Tas pats kosmodromas naudojamas ir „Rassvet“ partijoms, todėl net ir praradus kelis aparatus programa gali būti tęsiama, jei išlieka gamybos ir paleidimų tempas.

  • Į Laską skrenda dar 5 F-35: Lenkija jau netrukus turės pusę eskadrilės „Husarz“

    Į Laską skrenda dar 5 F-35: Lenkija jau netrukus turės pusę eskadrilės „Husarz“

    Į 32-ąją taktinės aviacijos bazę Laske netrukus turėtų atskristi dar penki Lenkijos karinių oro pajėgų naikintuvai F-35. Tai reikštų, kad šalyje jau bus sukomplektuota maždaug pusė vienos eskadrilės šių penktos kartos orlaivių.

    Pirmieji trys Lenkijai skirti F-35 į Laską atskrido gegužės 28 dieną, o birželio 12 dieną oficialiai priimti į ginkluotę. Tolimesnės siuntos didina ne tik oro pajėgų galimybes, bet ir bendrą regiono atgrasymo potencialą, kurį Varšuva kuria kartu su sąjungininkais.

    Lenkijos gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas, kalbėdamas apie naujų orlaivių integraciją, akcentavo sąjunginį saugumo matmenį.

    „Tai stiprina ne tik Karinių oro pajėgų gebėjimus, bet ir visą saugumo sistemą, kurią kuriame su savo sąjungininkais“, – sakė Władysławas Kosiniakas-Kamyszas.

    Skelbiama, kad šiemet Lenkijoje turėtų būti iš viso 14 F-35, ir visi jie planuojami dislokuoti Laske. Šie naikintuvai atskrenda iš Ebbing oro nacionalinės gvardijos bazės Arkanzase, kur šiuo metu rengiami lenkų pilotai ir technikai.

    Lenkija yra užsakiusi 32 F-35 su mokymo paketu ir papildomų variklių atsarga. Sutartis pasirašyta 2020 metų sausio 31 dieną, o tuomet viešai įvardyta kaina siekė 4,6 mlrd. JAV dolerių be mokesčių, tai yra maždaug 4,2 mlrd. eurų pagal šių dienų kursą.

    Lenkijos kariuomenėje F-35 turi nacionalinį pavadinimą „Husarz“. Šis projektas laikomas vienu svarbiausių Lenkijos oro pajėgų modernizavimo žingsnių, nes F-35 yra skirtas veikti aplinkoje, kurioje vyrauja modernios oro gynybos sistemos, o taip pat rinkti ir dalintis informacija su kitais sąjungininkų vienetais.

    Be 32-osios bazės Laske, F-35 ateityje turėtų papildyti ir 21-ąją taktinės aviacijos bazę Švidvine. Numatyta, kad kiekvienoje iš šių bazių bus po vieną eskadrilę, o tai leistų paskirstyti pajėgumus ir užtikrinti veikimą skirtinguose operaciniuose scenarijuose.

    Visų 32 naikintuvų pristatymus Lenkija planuoja užbaigti iki 2029 metų pabaigos. Varšuva taip pat siekia, kad F-35 operacinę parengtį pasiektų jau kitais metais, tačiau tai priklausys nuo mokymų tempo, infrastruktūros parengimo ir sklandžios integracijos į bendras NATO procedūras.

  • „Apple“ pristatė naują ekrano šluostę: kaina nustebino, o paaiškinimo kol kas nėra

    „Apple“ pristatė naują ekrano šluostę: kaina nustebino, o paaiškinimo kol kas nėra

    Po naujų „Mac mini“ ir „Mac Studio“ atnaujinimų „Apple“ papildė asortimentą smulkesniu, bet daug dėmesio sulaukusiu aksesuaru – nauja ekrano valymo šluoste. Nors tai nėra technologinė naujovė, būtent šio produkto kaina vėl tapo diskusijų objektu.

    Jungtinėse Amerikos Valstijose naujoji „Apple“ šluostė kainuoja apie 8 eurus. Tai gerokai daugiau nei įprastų mikropluošto šluosčių kainos masinėje rinkoje, tačiau „Apple“ atvejais dalis kainos paprastai siejama su prekės ženklu ir oficialiu suderinamumu.

    Įdomu tai, kad dabartinė kaina mažesnė nei ankstesnės šluostės, kuri buvo pristatyta 2021 metais ir kainavo apie 18 eurų. Kodėl kainodara pasikeitė, gamintojas detaliai nepaaiškino, o viešame aprašyme esminių naujų techninių detalių nepateikiama.

    „Poliravimo šluostė iš minkštos, neabrazyvios medžiagos leidžia saugiai ir efektyviai valyti bet kurį „Apple“ ekraną, įskaitant nano tekstūros stiklo ekranus“, – rašoma „Apple“ produkto aprašyme.

    Kol kas neaišku, ar šluostė skiriasi medžiagos sudėtimi, dydžiu ar gamybos sprendimais, kurie galėjo turėti įtakos kainai. Oficialioje informacijoje šių parametrų dažnai nepabrėžiama, todėl vartotojams tenka laukti papildomų detalių arba praktinių palyginimų.

    „Apple“ aksesuarai neretai tampa savotišku prekės ženklo fenomeno pavyzdžiu: net paprasti daiktai sulaukia didelio dėmesio, nes daliai pirkėjų svarbus originalumas, dizainas ir noras naudoti oficialiai siūlomus priedus. Tikėtina, kad ir ši šluostė liks labiau smalsumą keliantis produktas nei masinis pardavimų hitas.

  • Po Port Polska oro uostu – milžiniška požeminė stotis: 6 peronai ir 10 kelio briaunų

    Po Port Polska oro uostu – milžiniška požeminė stotis: 6 peronai ir 10 kelio briaunų

    Lenkijoje planuojamas CPK projektas apima ne tik naują Port Polska oro uostą Baranove, bet ir plataus masto geležinkelių infrastruktūrą. Vienas svarbiausių elementų – po oro uostu projektuojama požeminė geležinkelio stotis, kuri turi tapti pagrindiniu mazgu keliaujantiems į oro uostą ir iš jo.

    Naujas detales viešai pateikė infrastruktūros viceministras Piotras Malepszakas, taip pat einantis vyriausybės įgaliotinio CPK klausimams pareigas. Pasak jo, po terminalu suplanuota stotis turėtų turėti 6 peronus ir 10 kelio briaunų, kad būtų užtikrintas pakankamas pralaidumas ir atsarga augančiam srautui.

    Vyriausybės atstovas teigia, kad realus visų tipų traukinių judėjimas greičiausiai neviršys 300–350 traukinių per parą, kurie sustotų šioje stotyje. Pagal keleivių modeliavimą numatoma, kad ji galėtų aptarnauti apie 50 000 keleivių per parą, o tai atitinka didžiausių šalies stočių apkrovas.

    Šiuose skaičiavimuose daroma prielaida, kad viename traukinyje vidutiniškai keliaus apie 150–170 keleivių. Anksčiau svarstyti gerokai mažesni vidurkiai, tačiau, pasak projekto koordinatorių, toks scenarijus reikštų neefektyvų pajėgumų naudojimą ir nepagrįstai dideles eksploatacines sąnaudas.

    Požeminė stotis yra tik viena platesnio plano dalis: CPK geležinkelių segmentas siejamas su vadinamąja Y linija, kuri turėtų sujungti didžiuosius Lenkijos miestus ir sudaryti greitą jungtį su nauju oro uostu. Viešai deklaruojama, kad dalyje maršrutų būtų orientuojamasi į traukinių greitį virš 300 kilometrų per valandą, taip mažinant kelionių laiką ir skatinant persėdimą iš automobilių ar vidaus skrydžių.

    Kartu vystomi ir riedmenų planai: įsteigta bendrovė „Port Polska.KDP“, kuri turėtų rūpintis traukinių parko modeliu, įsigijimais ir jo valdymu. Tarp svarstomų poreikių minimas ne mažiau kaip 40 didelio greičio traukinių, taip pat regioniniai ekspresai ir oro uostui pritaikyti Aero Express tipo sąstatai.

    Toks integruotas modelis, kai oro uosto terminalas sujungiamas su geležinkeliu po žeme, Europoje laikomas vienu efektyviausių būdų mažinti spūstis prie oro uostų ir trumpinti durys–durys kelionės laiką. Kartu tai kelia aukštus reikalavimus projektavimo tikslumui, saugai bei etapiniam statybų planavimui, nes stotis tampa kritine viso transporto mazgo dalimi.

  • Turkija kuria milžinišką lėktuvnešį NATO: jis gali pakeisti jėgų balansą prie Rusijos

    Turkija kuria milžinišką lėktuvnešį NATO: jis gali pakeisti jėgų balansą prie Rusijos

    Naujas Turkijos projektas NATO kontekste

    Turkija pradėjo nacionalinio lėktuvnešio MUGEM (Milli Uçak Gemisi) projektą, kurio darbai įsibėgėjo 2023 metais, bendradarbiaujant su Ispanijos laivų statytoju „Navantia“. Viešai projektas pristatytas 2024 metais, o į tarnybą laivas planuojamas priimti 2032 metais.

    Toks grafikas reiškia, kad po nuleidimo į vandenį dar gali prireikti maždaug 4–5 metų laivo įrangai sumontuoti, sistemoms integruoti, uosto bandymams ir jūriniams bandymams. Tuo pat metu Turkija vysto ir kitus didelius karinio laivyno projektus, įskaitant povandeninį laivą MİLDEN bei TF-2000 klasės naikintoją.

    Kam to reikia ir ką tai reikštų regione

    Anot Turkijos argumentų, MUGEM turėtų ženkliai išplėsti šalies jūrines operacines galimybes ir pademonstruoti vietinės gynybos pramonės bei laivų statybos pajėgumus. NATO mastu tai būtų dar vienas didelis lėktuvnešio tipo pajėgumas Viduržemio jūros regione.

    Tokio laivo atsiradimas gali turėti ir politinį svorį: Viduržemio jūra bei Juodosios jūros prieigos yra vienas jautriausių Europos saugumo taškų. Papildomas lėktuvnešio tipo platformos pajėgumas suteiktų daugiau pasirinkimų krizėms valdyti, ypač kai daugėja įtampos dėl Rusijos veiksmų ir karinio aktyvumo regione.

    Kokio dydžio ir galios būtų MUGEM

    Skelbiama, kad MUGEM ilgis siektų apie 285 metrus, plotis – 72 metrus, o vandentalpa – apie 60 000 tonų. Numatoma COGAG tipo jėgainė su keturiomis LM2500 dujų turbinomis, leidžianti išvystyti iki 26 mazgų greitį ir užtikrinti maždaug 10 000 jūrmylių veikimo nuotolį.

    Įgulos dydis, pagal viešai minimus planus, galėtų siekti apie 2 500 jūreivių. Tai būtų vienas didžiausių ir sudėtingiausių Turkijos karinio laivyno projektų per visą šalies istoriją.

    Orlaiviai, dronai ir naujos karo tendencijos

    Pradiniame etape laivas turėtų naudoti tradicinę rampą, tačiau ateityje svarstoma galimybė įdiegti katapultą, kuri išplėstų pakilimo scenarijus ir orlaivių spektrą. Deklaruojama, kad MUGEM galėtų talpinti iki 52 orlaivių, įskaitant pilotuojamus ir bepiločius, o apie 20 jų galėtų būti laikomi ant denio.

    Tarp realiausiai minimų platformų – „Bayraktar“ TB3 ir „Bayraktar“ Kizilelma bepiločiai bei lengvas kovinis mokomasis lėktuvas TAI Hürjet. Tai atitinka pastarųjų metų tendenciją, kai lėktuvnešių koncepcija vis dažniau siejama su DI valdomais jūriniais ir oro dronais, leidžiančiais mažinti riziką įguloms ir didinti žvalgybos bei smūgio pajėgumus.

    „MUGEM mums reiškia ne tik naują platformą, bet ir galimybę sujungti skirtingas jūrines bei oro sistemas į vieną veikimo architektūrą“, – sakė Turkijos karinio jūrų laivyno vadovybės atstovų viešai perteikiama pozicija.

    Taip pat akcentuojama, kad lėktuvnešis būtų pritaikytas darbui su nepilotuojamais antvandeniniais ir povandeniniais aparatais. Turkija viešai skelbė turinti kelias skirtingas tokių platformų kategorijas, kurias teoriškai būtų galima integruoti į lėktuvnešio vadovavimo ir valdymo sistemas, siekiant didesnio situacijos suvokimo ir lankstesnių operacijų jūroje.