CP v2

Blog

  • KTU pasiūlė urboląstelę: naujas miesto vienetas žada apsaugą nuo karščio, potvynių ir krizių

    Klimato kaitos nulemti ekstremalūs reiškiniai, tokie kaip karščio bangos, staigios liūtys ir potvyniai, vis dažniau tampa kasdienybe Europos miestuose. Prie jų prisideda ir kitos rizikos, įskaitant energetikos sutrikimus, pandemijas ar civilinės saugos grėsmes, todėl miestams reikia ne tik mažinti taršą, bet ir didinti atsparumą.

    Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto mokslininkai Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas pristato koncepciją, kurią vadina urboląstele. Tai naujas urbanistinės struktūros vienetas, turintis veikti kaip savarankiška, aiškiai suplanuota miesto dalis su stipriu žaliuoju centru ir kasdienėms bei krizinėms situacijoms pritaikyta infrastruktūra.

    Idėjos autoriai pabrėžia, kad dabartinė plėtra Lietuvoje dažnai išskaido teritorijas, didina urbanistinę drieką ir spaudžia želdynus. Tokia kryptis, jų vertinimu, silpnina miestų gebėjimą amortizuoti karštį, suvaldyti liūčių vandenį ir užtikrinti gyventojams pasiekiamas viešąsias paslaugas.

    Kas yra urboląstelė

    Urboląstelė apibrėžiama kaip 40–60 hektarų ploto urbanistinis kompleksas, kurį iš išorės ribotų viešojo transporto gatvės, o viduje dominuotų pėsčiųjų ryšiai ir želdynai. Koncepcija remiasi bionikos logika: kaip biologinė ląstelė turi apvalkalą ir branduolį, taip mieste siūlomas vienetas turėtų aiškias ribas ir centrinį branduolį.

    Centrinis elementas būtų daugiafunkcis žaliasis branduolys, skirtas poilsiui, bendruomenės veikloms ir kasdieniam paslaugų pasiekiamumui. Kartu čia numatoma ir civilinės saugos funkcija, kad krizių atveju teritorija turėtų vietas susitelkimui, ryšiui ir pagrindiniams poreikiams užtikrinti.

    Pagal mokslininkų pateikiamus skaičiavimus, vienoje urboląstelėje, priklausomai nuo užstatymo intensyvumo ir aukštingumo, galėtų gyventi apie 7 000–15 000 žmonių. Iš kelių urboląstelių būtų formuojamas didesnis gyvenamasis rajonas, kuriame atsirastų ir platesnio masto traukos objektai.

    Žaliasis branduolys ir judėjimas

    Vienas esminių principų yra transporto srautų atskyrimas nuo vidinių gyvenamųjų erdvių. Automobilių stovėjimas ir intensyvesnis eismas būtų telkiami arčiau aptarnaujančių gatvių, o kvartalų viduje prioritetas teikiamas saugioms pėsčiųjų jungtims ir želdynams.

    Taip siekiama kurti aplinką, kurioje kasdieniai maršrutai iki žaliojo centro ar viešojo transporto būtų trumpi ir patogūs pėsčiomis. Koncepcijoje minimas 5–10 minučių pasiekiamumo principas, kai svarbiausios paslaugos ir viešosios erdvės turėtų būti pasiekiamos be automobilio.

    Želdynų vaidmuo čia neapsiriboja estetika. Miestų prisitaikymo praktikoje žaliosios erdvės vertinamos kaip viena veiksmingiausių priemonių mažinti miesto šilumos salos efektą, gerinti oro kokybę ir sugerti liūčių vandenį, mažinant paviršinių nuotekų perkrovą.

    Kodėl ši idėja aktuali dabar

    Pastaraisiais metais Europoje daugėja sprendimų, kurie miestus verčia planuoti kompaktiškiau ir arčiau kasdienių paslaugų. Vis plačiau taikomi kvartalų atnaujinimo, žaliųjų koridorių ir lietaus vandens sulaikymo sprendimai, o taip pat stiprinami civilinės saugos reikalavimai viešosioms erdvėms ir pastatams.

    KTU mokslininkų siūloma urboląstelė šias kryptis sujungia į vieną planavimo logiką, kur atsparumas klimato kaitai, patogus judėjimas ir bendruomenės infrastruktūra numatomi iš anksto, o ne paliekami pavieniams projektams. Tokia struktūra, jų teigimu, galėtų padėti miestams veikti kaip vientisai suplanuota sistema, o ne kaip atskirų sklypų ir pastatų rinkinys.

    Idėja parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos užsakymu įgyvendinamą projektą, kuriame vertinamos klimato kaitos prognozės ir jų įtaka gyvenamųjų vietovių planavimui. KTU pažymi, kad pateikiama schema yra modelinė ir turėtų būti pritaikoma konkrečioms gamtinėms bei urbanistinėms sąlygoms, išlaikant pagrindinius tvarumo ir saugumo principus.

  • Telefonas įkrito į vandenį? Mitą apie ryžius griauna ekspertai – štai kas iš tiesų veikia

    Jei telefonas netyčia įkrenta į vandenį, vienas dažniausių patarimų internete skamba paprastai: įdėkite jį į dubenį su ryžiais ir palikite per naktį. Šis „gelbėjimo“ būdas daugelį metų kartojamas kaip beveik universali išeitis, tačiau remonto ekspertai įspėja, kad jis dažnai neduoda norimo efekto.

    Problema ta, kad drėgmė po kritimo į vandenį paprastai lieka ne išorėje, o giliai įrenginio viduje: po mikroschemomis, jungtimis, prie kontaktų ir plokštės sluoksnių. Ryžiai sugeria drėgmę tik iš aplinkos, bet neprieina prie vietų, kuriose vanduo padaro daugiausia žalos, todėl korozijos rizika niekur nedingsta.

    Kodėl ryžiai gali pakenkti

    Remonto specialistai pabrėžia, kad ryžiai nėra sterilus džiovinimo įrankis. Smulkios krakmolo ir dulkių dalelės gali patekti į įkrovimo lizdą, garsiakalbių angas ar mikrofono groteles, o vėliau apsunkinti valymą ir net pabloginti kontaktų būklę.

    Gamintojų rekomendacijos taip pat nėra ryžių naudai: dalis didžiųjų išmaniųjų telefonų gamintojų tiesiogiai nerekomenduoja „džiovinimo“ ryžiuose. Praktikoje tai reiškia, kad populiarus patarimas dažniau suteikia klaidingą saugumo jausmą, nei padeda realiai išgelbėti įrenginį.

    Ką daryti, jei telefonas sušlapo

    Pirmiausia svarbiausia greita reakcija: kuo greičiau ištraukti telefoną iš vandens ir jį išjungti, jei jis dar veikia. Tuomet verta nuimti dėklą, atjungti visus priedus ir, jei įmanoma, išimti SIM kortelę.

    Išorę reikia švelniai nusausinti minkšta šluoste, netrinant ir nespaudžiant angų. Po to telefoną geriausia palikti sausoje, gerai vėdinamoje vietoje, kad drėgmė natūraliai pasišalintų, o ne būtų „užrakinta“ viduje.

    Vandens atsparumas dar nereiškia, kad įrenginys apsaugotas nuo bet kokių skysčių. Jūros vanduo, saldinti gėrimai ar kava kelia didesnę riziką nei paprastas vanduo, nes priemaišos skatina koroziją ir gali greitai pažeisti kontaktus.

    Ko geriau nedaryti

    Specialistai pataria po sušlapimo iš karto nejungti telefono prie įkroviklio, nes tai gali sukelti trumpąjį jungimą. Taip pat nereikėtų džiovinti karštu fenu ar ant labai karšto paviršiaus, nes karštis gali deformuoti detales ir paskatinti drėgmės judėjimą į gilesnius sluoksnius.

    Dar viena dažna klaida yra purtyti telefoną, tikintis „iškratyti“ vandenį. Taip skystis dažnai tik išnešiojamas po vidines ertmes, o rizika pažeisti daugiau komponentų išauga.

    Jei įrenginys sušlapo nuo sūraus ar lipnaus skysčio, saugiausias sprendimas yra kuo greičiau kreiptis į servisą, nes korozija gali prasidėti labai greitai. Nors ryžiai kai kuriais atvejais didelės žalos ir nepadarys, pasikliauti jais kaip patikimu gelbėjimo būdu ekspertai nepataria.

  • Panevėžys ruošia siurprizą: rugsėjį atveriami pramonės užkulisiai ir netikėti skoniai

    Rugsėjo 25–27 dienomis Panevėžio mieste ir rajone ketvirtą kartą vyks Atviros pramonės savaitgalis – industrijos festivalis, kviečiantis iš arti pamatyti, kaip veikia regiono įmonės ir pramoninis paveldas. Šiemet renginio geografija plečiasi už miesto ribų: veiklos planuojamos ir Raguvoje, Kaimiškyje, Ramygaloje bei Radviliškyje.

    Tris dienas lankytojams duris atvers gamybos įmonės, taip pat industrinę Panevėžio istoriją menančios erdvės. Organizatoriai žada ne tik ekskursijas, bet ir kūrybines veiklas, pramogas bei gastronominius atradimus, kuriuos renginio savaitę siūlys vietos maitinimo įstaigos.

    Kas slepiasi už gamyklų vartų

    Renginį organizuojančios Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys NOW“ direktorė Monika Miniotaitė pabrėžia, kad festivalis padeda pamatyti pramonę ne kaip uždarą, o kaip žmonių ir idėjų ekosistemą. Anot jos, pirmą kartą atvykę lankytojai dažnai nustemba, kiek daug skirtingų kompetencijų telpa viename mieste ir rajone.

    „Atviros pramonės savaitgalis leidžia pamatyti, kad už įmonių durų slepiasi ne tik gamybos linijos, bet ir žmonės, sprendžiantys sudėtingus inžinerinius, technologinius bei kūrybinius iššūkius“, – sakė M. Miniotaitė.

    Renginyje planuojama pristatyti įvairias Panevėžio regiono pramonės kryptis – nuo elektronikos, metalo apdirbimo, plastiko ir stiklo sprendimų iki inžinerinių įrenginių projektavimo, maisto bei gėrimų, drabužių ir baldų gamybos. Akcentuojama ir tai, kokių įgūdžių šiandien reikia moderniai pramonei, kur vis daugiau vaidmens tenka automatizacijai, duomenų analitikai ir DI sprendimams.

    Industrinis paveldas ir patirtys mieste

    Festivalio programoje svarbi vieta tenka ir autentiškoms industrinėms erdvėms, kurios ankstesniais metais tapo scenomis kūrybinėms dirbtuvėms, instaliacijoms bei parodoms. Tokios vietos leidžia pramonės istoriją pažinti ne vien per faktus, bet ir per gyvą patirtį mieste.

    Organizatoriai primena, kad ankstesniais metais lankytojai buvo kviečiami į industrinę atmintį saugančius objektus, o jų panaudojimas kultūrai ir edukacijai tapo būdu naujai pažvelgti į miesto tapatybę. Tai atitinka ir platesnę Europos tendenciją, kai pramonės paveldas vis dažniau pritaikomas bendruomenės, turizmo ir kultūros reikmėms.

    Pramonės skoniai – ne tik metafora

    Netikėtą renginio sluoksnį kuria gastronominė programa: maitinimo įstaigos kviečia ragauti specialiai festivaliui sukurtų patiekalų ir gėrimų. Pernai, organizatorių teigimu, prie iniciatyvos prisijungė 8 vietos, o pramonės įkvėpti skoniai tapo dar vienu būdu pasakoti Panevėžio industrinę istoriją.

    Didelio susidomėjimo sulaukia ir ekskursijos: pernai įmonėse surengta daugiau kaip 100 ekskursijų, o dalis vietų užsipildė per pirmąsias registracijos valandas. Iš viso renginyje apsilankė daugiau kaip 2 600 žmonių, nemaža dalis jų atvyko iš didžiųjų miestų.

    Organizatoriai žada, kad šių metų dalyvių sąrašas ir detali programa bus skelbiami artėjant renginiui. Atviros pramonės savaitgalis vyks rugsėjo 25–27 dienomis, o lankytojai kviečiami iš anksto planuotis laiką Panevėžio krašte.

  • Šias baterijų laikymo klaidas daro beveik visi: pasekmės gali būti brangios ir pavojingos

    Atsarginės baterijos dažnai atsiduria virtuvės stalčiuje, įrankių dėžėje ar rankinėje ir apie jas prisimename tik tada, kai jos staiga prireikia. Tačiau netinkamas laikymas ne tik greičiau mažina baterijų talpą, bet kai kuriais atvejais gali tapti ir saugumo rizika.

    Didžiausias baterijų priešas yra karštis ir temperatūros svyravimai. Ilgai laikomos prie viryklės, radiatoriaus, ant saulėtos palangės ar automobilyje jos greičiau sensta, o jų veikimo laikas pastebimai sutrumpėja. Saugiausia vieta – vėsi, sausa, pastovios temperatūros spintelė ar stalčius, toliau nuo šilumos šaltinių.

    Ne mažiau pavojinga baterijas sumesti į vieną dėžutę kartu su monetomis, rakteliais, varžtais ar kitais metaliniais daiktais. Kai kontaktai paliečia metalą, gali įvykti trumpasis jungimas, baterijos įkaista, sparčiai išsikrauna arba pradeda leisti skystį. Patikimiausia jas laikyti originalioje pakuotėje arba plastikinėje dėžutėje, kur kontaktai atskirti.

    Dažna klaida – viename įrenginyje naudoti senas ir naujas baterijas, taip pat maišyti skirtingų gamintojų ar talpos elementus. Tokiu atveju išsikrovimas vyksta netolygiai, silpnesnė baterija patiria didesnę apkrovą ir didėja pratekėjimo rizika, o tai gali sugadinti prietaiso kontaktus. Jei įrenginiui reikia kelių baterijų, geriausia naudoti vienodo tipo, tuo pačiu metu įsigytą komplektą.

    Ar verta baterijas laikyti šaldytuve?

    Anksčiau buvo paplitęs patarimas baterijas laikyti šaldytuve, tačiau šiandien dauguma gamintojų to nerekomenduoja. Nors pats šaltis dažniausiai nėra kenksmingas, šaldytuve susidaro drėgmė ir kondensatas, kurie gali pažeisti kontaktus. Be to, prieš naudojant baterijoms būtina leisti visiškai sušilti iki kambario temperatūros.

    Kasdienėms buitinėms baterijoms paprastai pakanka sausos vietos namuose. Jei kyla abejonių, verta vadovautis gamintojo nurodymais ant pakuotės ir vengti drėgnų patalpų, pavyzdžiui, vonios spintelių.

    Kada baterijas būtina išimti?

    Jei žinote, kad žibintuvėlio, šventinių girliandų ar kito įrenginio nenaudosite kelis mėnesius, baterijas geriau išimti. Net ir nenaudojamos jos laikui bėgant gali pradėti tekėti, o išsiliejusios medžiagos neretai negrįžtamai sugadina prietaiso vidinius kontaktus.

    Taip pat verta periodiškai patikrinti galiojimo terminą. Nors baterijos „nesugenda“ vieną dieną, ilgai sandėliuojant jų talpa mažėja, o rizika, kad jos nuvils pačiu netinkamiausiu metu, didėja.

    Specialistai pabrėžia, kad saugus baterijų laikymas nereikalauja daug pastangų: vėsi ir sausa vieta, jokio kontakto su metalu, nemaišyti skirtingų būklių elementų ir laiku išimti iš nenaudojamų prietaisų. Šie įpročiai padeda išvengti nemalonių staigmenų ir prailgina tiek baterijų, tiek pačių įrenginių tarnavimo laiką.

  • Du smūgiai A1 ir A2 parodė tiesą: štai kas kelio darbuose iš tiesų gelbsti gyvybes

    Vasarą Lietuvos keliuose eismas tampa intensyvesnis, o kartu daugėja ir remonto bei priežiūros darbų. Dėl to vairuotojai vis dažniau susiduria su laikinai susiaurintomis juostomis, greičio ribojimais, nukreiptu eismu ir šalia važiuojamosios dalies dirbančia technika.

    AB „Kelių priežiūra“ pabrėžia, kad kelio darbų zonose svarbiausia ne spėti, o laiku prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Tokiose atkarpose lemiamą reikšmę turi dėmesingumas, kelio ženklų laikymasis ir saugaus atstumo išlaikymas.

    Pastarosiomis dienomis du incidentai magistraliniuose keliuose A1 ir A2 priminė, kokią realią funkciją atlieka papildomos apsaugos priemonės. Abiem atvejais transporto priemonės atsitrenkė į kelio darbų zonose naudojamus mobiliuosius apsauginius smūgio slopintuvus, o įrenginiai buvo smarkiai apgadinti, tačiau sušvelnino smūgį.

    „Keliuose ir darbų zonose nuolat diegiame saugumo priemones, o pastarieji įvykiai parodė, kad jos gali apsaugoti eismo dalyvius nuo skaudžiausių pasekmių. Tačiau jokia saugumo priemonė neatstoja vairuotojo budrumo“, – sakė susisiekimo viceministrė Dovilė Sujetaitė.

    Pasak jos, artėjant prie kelio darbų zonos būtina sumažinti greitį, atidžiai stebėti kelio ženklus ir pasikeitusias eismo sąlygas, taip pat gerbti kelyje dirbančius žmones. Kelių sektoriuje pabrėžiama, kad būtent šiose vietose dažniausiai išryškėja įprotis važiuoti „autopilotu“ ir per vėlai pastebėti pasikeitusią situaciją.

    AB „Kelių priežiūra“ nurodo, kad kelio darbų zonose taikoma visa saugos priemonių sistema: laikini ženklai, laikinasis ženklinimas, nukreipiamosios priemonės, atitvarai ir kiti sprendimai. Smūgio slopintuvai yra viena paskutinių grandžių, kuri suveikia tada, kai vairuotojas vis dėlto įvažiuoja į darbo zoną.

    Smūgio slopintuvai montuojami prie sunkiosios kelių priežiūros technikos ir skirti sugerti dalį susidūrimo energijos. Tokiu būdu mažinamas smūgio poveikis automobiliui ir jo keleiviams, o kartu geriau apsaugomi ir kelio darbų zonoje dirbantys darbuotojai.

    „Suprantame, kad šie metai yra išskirtiniai automagistralių tvarkymo darbų mastu, todėl vairuotojams reikia prie pasikeitusių eismo sąlygų priprasti. Tačiau svarbiausia visuomet laikytis Kelių eismo taisyklių“, – sakė AB „Via Lietuva“ generalinis direktorius Martynas Gedaminskas.

    Kelių sektoriaus atstovai akcentuoja, kad saugumas darbų zonose nėra vienas ženklas ar viena tvorelė. Tai iš anksto suplanuota priemonių seka, kurios tikslas yra kuo anksčiau perspėti vairuotoją ir maksimaliai apsaugoti žmones darbo vietoje, o prireikus sumažinti susidūrimo pasekmes.

    „Mums svarbiausia žmogaus gyvybė. Kiekvienas darbuotojas po darbo turi saugiai grįžti namo pas savo šeimą“, – sakė AB „Kelių priežiūra“ generalinis direktorius dr. Audrius Vaitkus.

    Bendrovė primena, kad artėjant prie kelio darbų zonos verta iš anksto mažinti greitį, laikytis saugaus atstumo, nesiblaškyti telefonu ar multimedija ir būti pasirengus staigiems eismo pokyčiams. Praktikoje būtent dėmesio stoka ir per didelis greitis dažniausiai paverčia laikinus ribojimus pavojingais.

  • Ar tikrųjų kambariniai augalai kovoja su pelėsiu? Ekspertai paaiškino, kas veikia

    Kambariniai augalai dažnai siejami su švaresniu oru ir jaukesniais namais, tačiau internete paplitęs teiginys, kad jie esą mažina pelėsio riziką. Specialistai pabrėžia: šioje idėjoje yra kruopelė tiesos, bet augalai nėra sprendimas, kuris išsprendžia drėgmės problemą.

    Karališkoji sodininkystės draugija (Royal Horticultural Society) atkreipia dėmesį, kad dauguma augalų per lapus išskiria vandens garus. Šis procesas vadinamas transpiracija, todėl realybėje augalai dažniau didina, o ne mažina patalpų oro drėgmę.

    Kaip augalai veikia drėgmę?

    Kuo daugiau augalų ir kuo intensyviau jie laistomi, tuo daugiau vandens garų jie gali išgarinti į aplinką. Dėl to patalpose, kur augalų labai daug, santykinė oro drėgmė kartais gali šiek tiek padidėti, ypač šaltuoju sezonu, kai rečiau vėdinama.

    Kai kurios rūšys gali sugerti nedidelį kiekį drėgmės per lapus ar substratą, tačiau šis poveikis buityje paprastai būna per mažas, kad reikšmingai sumažintų pelėsio riziką. Dažniau žmonės augalus sieja su gaivesniu oru dėl subjektyviai pagerėjusio mikroklimato ir geresnės savijautos.

    Kodėl namuose atsiranda pelėsis?

    Pelėsis atsiranda ten, kur ilgą laiką išlieka drėgna ir prasta oro cirkuliacija. Didžiausi rizikos taškai yra kampai, vietos už baldų, šiltesnio ir šaltesnio oro susidūrimo zonos, taip pat patalpos, kuriose susidaro kondensatas.

    Dažniausios priežastys yra nepakankamas vėdinimas, kondensatas ant langų, vandens pratekėjimai, silpna šilumos izoliacija ir nuolat per didelė santykinė oro drėgmė. Praktikoje pelėsio rizika ryškiai didėja, kai drėgmė ilgiau laikosi apie 60 proc. ir daugiau.

    Ką daryti, kad pelėsis negrįžtų?

    Specialistai rekomenduoja pirmiausia šalinti priežastį, o ne ieškoti greitų triukų. Padeda reguliarus vėdinimas, efektyviai veikianti vonios ir virtuvės ventiliacija, o pratekėjimus svarbu sutvarkyti kuo greičiau.

    Taip pat verta stebėti drėgmę higrometru ir siekti, kad namuose ji dažniausiai laikytųsi 40–60 proc. ribose. Šaltuoju metų laiku naudinga neleisti kondensatui ilgai kauptis ant langų, nes tai sukuria palankias sąlygas pelėsiui.

    Jei namuose drėgna, galima rinktis rūšis, kurios geriau toleruoja tokią aplinką, pavyzdžiui, papartis ar spatifiles, tačiau jų paskirtis nėra naikinti pelėsį. Kambariniai augalai gali pagerinti namų atmosferą, bet pelėsio problemą išsprendžia tik tinkamas vėdinimas, drėgmės kontrolė ir statybinių defektų pašalinimas.

  • Per 10 liepos dienų iškrito beveik mėnesio lietus: 7 ženklai namuose, kad liūtys jau padarė žalą

    Per pirmąsias 10 liepos dienų Lietuvoje vidutiniškai iškrito 78,4 milimetro kritulių, tai prilygsta beveik įprastai viso mėnesio normai. Sinoptikai fiksavo pavojingai smarkaus lietaus atvejus daugiau nei pusę šio laikotarpio dienų, todėl daugiabučių stogams ir vandens nuvedimo sistemoms teko neįprastai didelė apkrova.

    Tokia statistika svarbi ne vien dėl nepatogumų lauke. Po intensyvių liūčių dalis pažeidimų paaiškėja ne iš karto, o po kelių valandų ar net dienų, kai vanduo konstrukcijose pradeda „keliauti“ ir išryškėja drėgmės pėdsakai butuose, laiptinėse ar rūsiuose.

    Kur dažniausiai prasideda bėdos

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur vanduo turi būti surenkamas ir nukreipiamas: plokščių stogų įlajose, šlaitinių stogų latakuose ir lietvamzdžiuose. Vasarą šios vietos greitai užsineša lapais, samanomis, smulkiomis šakelėmis ar smėliu, o po kelių audrų net ir neseniai valyta sistema gali vėl tapti nepralaidi.

    Kai įlajos ar lietvamzdžio pralaidumas sumažėja, vanduo užsistovi ant stogo, telkiasi prie sujungimų, skverbiasi po danga ar į perdangas. Dėl to drėgmės dėmė ant lubų ar sienos ne visada rodo tikslų pratekėjimo tašką, vanduo gali būti patekęs visai kitoje vietoje.

    „Per stiprią liūtį ant stogo per keliolika minučių gali susikaupti didelis vandens kiekis. Tikrindami situaciją vertiname visą jo kelią: nuo įlajų ir stogo dangos iki laiptinės, rūsio ir patalpų, kuriose įrengti elektros skydai“, – sakė „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.

    Ženklai, kurių nevalia ignoruoti

    Po liūčių pirmieji signalai dažnai atrodo nereikšmingi: patamsėjęs lubų kampas, iškilę dažai, nauja dėmė viršutiniame aukšte ar laiptinėje. Kitas tipiškas požymis yra girdimas lašėjimas prie ventiliacijos ar inžinerinių šachtų, ypač jei jis pasikartoja per kiekvieną stipresnį lietų.

    Rūsyje verta reaguoti į staiga atsiradusį drėgmės kvapą, sudrėkusią sieną ar balas, kurių anksčiau nebūdavo. Lauke dažnai išduoda per latako kraštą bėgantis vanduo, atsikabinusi jungtis, nuolat šlapia vieta ties lietvamzdžiu ar vandens srovė, kuri lietaus metu krenta ne į numatytą vietą.

    Praktikoje pasitaiko situacijų, kai užsikimšus stogo įlajoms vanduo per trumpą laiką pasiekia bendrąsias patalpas. Viename „Civinity Namai“ administruojamame name liūties metu vanduo užliejo laiptinę, tačiau greita avarinės komandos reakcija padėjo išvengti didesnių nuostolių.

    Ką daryti gyventojui ir ko nedaryti

    Gyventojui nebūtina pačiam nustatyti gedimo priežasties, tačiau labai svarbu kuo tiksliau užfiksuoti požymį. Administratoriui labiausiai padeda nuotrauka, nurodyta konkreti vieta ir laikas, kada drėgmė pastebėta, pavyzdžiui, laiptinė, aukštas, rūsio patalpa ar konkretus kambarys bute.

    Jeigu vanduo artėja prie elektros skydų, laidų ar kitų elektros įrenginių, jų liesti negalima. Tokiu atveju būtina nedelsiant pranešti avarinei tarnybai ir namo administratoriui, nes vanduo ir elektra kelia tiesioginę grėsmę saugumui.

    Gyventojams patiems lipti ant stogo nerekomenduojama, nes tai yra ir pavojinga, ir dažnai neefektyvu. Stogo dangos, įlajų, latakų, lietvamzdžių ir kitų bendrųjų konstrukcijų būklę turi vertinti už techninę priežiūrą atsakingas specialistas, o nustatyti defektai turi būti fiksuojami ir šalinami organizuotai.

    Artėjant rudeniui apkrova vandens nuvedimo sistemoms didėja dar labiau, nes prasidėjus lapų kritimui kamščiai formuojasi greičiau. Todėl po intensyvių vasaros liūčių verta pasiteirauti administratoriaus, kada paskutinį kartą tikrintos įlajos ir lietvamzdžiai bei ar po audrų buvo atlikta papildoma apžiūra.

    Net ir nedidelė dėmė ant lubų neatsako į klausimą, kiek vandens pateko į konstrukcijas. Laiku sureagavus technikas gali įvertinti, ar užteks išvalyti įlają, ar reikės taisyti stogo dangą, džiovinti konstrukcijas ir patikrinti šalia esančias inžinerines sistemas.

  • Vadinama kalnų višta, bet tai varlė: kuo išskirtinė nykstanti Karibų kalnų višta

    Kalnų višta skamba kaip paukštis, tačiau iš tiesų tai didelė varlė, gyvenanti Karibų jūros regione. Šis gyvūnas moksliškai vadinamas Leptodactylus fallax ir natūraliai aptinkamas tik Dominikoje bei Montserate.

    Vietinis pavadinimas prigijo dėl kelių priežasčių. Dažniausiai minimas paaiškinimas susijęs su kulinarija: tradiciškai teigiama, kad jos mėsa savo skoniu primena vištieną, todėl varlė ir gavo tokį vardą.

    Kiti aiškinimai labiau siejami su išvaizda ir elgsena. Kalnų višta yra stambi varlė, o jos skleidžiamas įspėjamasis garsas kai kam primena vištos kudakavimą, todėl pavadinimas galėjo kilti ir iš šio panašumo.

    Dar viena teorija akcentuoja jauniklių auginimą: varliukai kurį laiką laikosi netoli motinos, o toks elgesys vietiniams galėjo priminti, kaip višta saugo viščiukus. Nepriklausomai nuo pavadinimo kilmės, tai viena iš labiausiai atpažįstamų Karibų varliagyvių rūšių.

    Vis dėlto šiandien kalnų vištos istorija pirmiausia siejama su nykimu. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį vertina kaip esančią ties išnykimo riba, o kai kuriose teritorijose populiacija smuko ypač sparčiai.

    Grėsmės susideda iš kelių veiksnių: buveinių nykimo, invazinių rūšių poveikio ir medžioklės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didžiausią žalą padarė grybelinė liga, vadinama chytridiomikoze, kuri varliagyviams dažnai baigiasi mirtinai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad varliagyviai yra vieni jautriausių ekosistemų pokyčių indikatoriai, todėl kalnų vištos nykimas signalizuoja platesnes problemas. Dėl to daug dėmesio skiriama buveinių apsaugai, ligų stebėsenai ir populiacijos atkūrimo priemonėms salose, kur ši rūšis dar išlikusi.

  • Arkansase bandoma plūduriuojanti saulės elektrinė: ar 96 panelės pakeis ančių ir žąsų migraciją?

    JAV Arkanzaso valstijoje viename iš drėgnų teritorijų regionų pradėtas neįprastas bandymas: nedideliame drėkinimo tvenkinyje įrengta plūduriuojanti saulės elektrinė. Tyrėjai siekia išsiaiškinti, kaip į vandens paviršiuje atsiradusias konstrukcijas reaguos migruojantys vandens paukščiai, ypač antys ir žąsys.

    Projektą sudaro 96 plūduriuojančios saulės panelės, išdėstytos maždaug 40 kvadratinių metrų plote. Pats vandens telkinys yra kur kas didesnis, apie 16 hektarų, ir naudojamas žemės ūkio drėkinimui, todėl bandymas laikomas mažos apimties, bet galinčiu duoti svarbių įžvalgų.

    Tvenkinys yra Arkanzaso upės deltos regione, netoli vieno svarbiausių Šiaurės Amerikos vandens paukščių migracijos koridorių, siejamo su Misisipės slėnio migracijos keliu. Dėl to mokslininkams svarbu įvertinti, ar naujas objektas netaps kliūtimi, ar neskatins paukščių keisti įprastų sustojimo ir maitinimosi vietų.

    Vienas pagrindinių klausimų paprastas: ar paukščiai plūduriuojančių panelių vengs, ar prie jų prisitaikys. Bus stebima, ar antys ir žąsys keičia skrydžių trajektorijas, ar rečiau leidžiasi į tvenkinį, ar priešingai, konstrukciją ignoruoja ir toliau naudojasi vandens telkiniu kaip įprasta.

    Plūduriuojančios saulės elektrinės pasaulyje dažniausiai pristatomos kaip būdas taupyti žemės plotą, ypač ten, kur dideli antžeminiai saulės parkai konkuruoja su žemdirbyste. Tokios sistemos teoriškai gali būti patrauklios ūkiams, nes leidžia gaminti elektrą neaukojant dirbamos žemės ir išnaudojant jau turimą infrastruktūrą, pavyzdžiui, drėkinimo tvenkinius.

    Tyrėjai taip pat vertins galimą poveikį vandens ištekliams. Praktikoje plūduriuojančios panelės dalį vandens uždengia nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo, todėl kai kuriais atvejais gali mažinti garavimą, o kartu ir vandens praradimus karščio laikotarpiais.

    Kita vertinama kryptis yra kranto būklė. Jei vandens telkinyje sumažėja bangavimas ir vėjo sukelti svyravimai, teoriškai gali mažėti erozija aplink tvenkinio pakraščius, o tai aktualu vietoms, kuriose krantai nuolat ardomi ir reikalauja priežiūros.

    Vis dėlto ekologinis aspektas išlieka svarbiausias, nes net ir nedidelis infrastruktūros pokytis jautriose migracijos teritorijose gali turėti platesnių pasekmių. Dėl to projektas stebimas kaip ekonominių ir aplinkosauginių interesų susikirtimo pavyzdys, o surinkti duomenys gali lemti, ar tokios plūduriuojančios saulės elektrinės bus aktyviau diegiamos panašiuose žemės ūkio regionuose.

    Jei bandymas parodys, kad paukščiai prie konstrukcijų prisitaiko, o papildoma nauda vandeniui ir ūkiams pasiteisina, plūduriuojančios panelės galėtų tapti viena iš alternatyvų, padedančių plėsti atsinaujinančią energetiką mažinant spaudimą žemės ūkiui. Jei paaiškės priešingai, ateities projektams greičiausiai būtų keliami griežtesni vietos parinkimo ir poveikio gamtai reikalavimai.

  • Dunojus nuseko iki rekordų: iš lėktuvo matyti milžiniškos smėlio salos ir naujos vagos

    Dunojus šią vasarą susidūrė su vienu ryškiausių mažo vandeningumo laikotarpių per kelis pastaruosius dešimtmečius. Dėl užsitęsusios sausros ir karščio kai kuriose atkarpose didžiulė upė vizualiai primena siauresnę, vingiuojančią vagą, o vandens lygio kritimą išryškina iškilę smėlio plotai.

    Rumunijoje, virš Teleormano apskrities, keleivinio lėktuvo keleivių darytose nuotraukose aiškiai matyti smėlio sąnašų suformuotos salos ir atsišakojusios srovės. Tokie vaizdai paprastai pasirodo tik tada, kai vandens lygis krenta tiek, kad atsiveria dugne susikaupusios nuosėdos ir susiformuoja laikinos salpos.

    Remiantis Rumunijoje fiksuotais hidrologiniais duomenimis, rugpjūčio 16–17 dienomis Dunojumi į šalį įtekančio vandens debitas sumažėjo iki maždaug 1 350 kubinių metrų per sekundę. Tai gerokai mažiau nei daugiametis rugpjūčio vidurkis, siekiantis apie 3 900 kubinių metrų per sekundę.

    Prognozuojama, kad artimiausiomis dienomis srautas gali smukti dar labiau, iki maždaug 1 300 kubinių metrų per sekundę. Toks debitas reiškia ne tik mažesnį vandens kiekį, bet ir spartesnį seklumų plitimą, didesnę laivybos trikdžių riziką bei sudėtingesnes sąlygas uostams ir krovinių gabenimui upe.

    Ekspertai pagrindine priežastimi įvardija ilgai trunkančias karščio bangas ir kritulių stygių Centrinėje Europoje, kurios mažina intakų pritekėjimą. Aukšta oro temperatūra taip pat didina garavimą, todėl vandens netenkama greičiau, nei jis spėja pasipildyti.

    Papildomas veiksnys yra šylantis klimatas Alpėse, iš kurių tradiciškai atkeliaudavo dalis upės „atsargų“ per sniego ir ledynų tirpsmą. Mažėjant sniego dangai ir ledynams, silpnėja sezoninis vandens papildymas, kuris anksčiau bent iš dalies amortizuodavo sausras.

    Mažas Dunojus daugelyje šalių reiškia ne tik įspūdingus vaizdus, bet ir praktines problemas. Seklėjant upei, laivams tenka mažinti krovinį, keisti maršrutus ar laukti palankesnių sąlygų, o tai brangina logistiką ir trikdo tiekimo grandines.

    Kai kuriose atkarpose vandeniui atsitraukus išryškėja seniai nuskendę objektai, įskaitant istorinių laikotarpių laivus. Žemas vandens lygis taip pat gali apsunkinti energetikos sektorių, ypač ten, kur upės srautas susijęs su hidroenergetika ar aušinimo vandens poreikiu pramonėje.