CP v2

Blog

  • Kalifornijos upelyje po 19 metų aptiktas bebras: ką parodė žmonių atkurta buveinė

    Kalifornijoje, Grait Beisino nacionaliniame parke, gamtininkai pirmą kartą per 19 metų užfiksavo bebro buvimo požymių. Gyvūnas pasirodė Strawberry Creek upelyje, kur pastaraisiais metais buvo vykdomi darbai, imituojantys bebrų užtvankų poveikį ir padedantys upeliui atsikurti natūraliais procesais.

    Parko specialistai rado šviežiai nugraužtų drebulių ir kitų medžių žymių šalia įrengtų konstrukcijų. Tai buvo aiškiausias signalas, kad atkurta upelio atkarpa vėl tapo pakankamai patraukli rūšiai, kuri dažnai vadinama ekosistemų inžinieriumi dėl gebėjimo keisti vandens tėkmę ir kurti naujas buveines.

    Bebrai keičia vandens telkinių struktūrą taip, kad nauda pasiekia daugybę rūšių: sulėtėja srovė, susiformuoja gilesnės duobės, vanduo labiau pasiskirsto į užliejamas pakrantes. Tokie pokyčiai gali sumažinti eroziją, padėti kauptis sąnašoms ir sudaryti sąlygas atželti pakrančių augmenijai.

    Šiuo atveju ypač reikšminga tai, kad artimiausios žinomos aktyvios bebrų užtvankos buvo daugiau nei už 8 kilometrų žemiau upeliu. Tai leidžia manyti, kad gyvūnas į atstatytą vietą atėjo iš toliau, tyrinėdamas tinkamas buveines ir reaguodamas į pasikeitusias sąlygas.

    Strawberry Creek pakrančių zona stipriai nukentėjo per 2016 metais kilusį gaisrą, kuris paveikė daugiau nei 11 kvadratinių kilometrų parko teritorijos. Sudegusi augmenija reiškė mažiau pavėsio, aukštesnę vandens temperatūrą ir didesnį sąnašų kiekį, o tai ypač nepalanku žuvims ir jautrioms upelių ekosistemoms.

    Pasak parko duomenimis remtų projekto aprašymų, prieš gaisrą upelis buvo vienas produktyviausių parke tam tikroms upėtakinių žuvų populiacijoms. Po gaisro dalyje atkarpų žuvų nebeliko, o bendras gausumas sumažėjo, nes pasikeitė tiek vandens kokybė, tiek upelio vagos struktūra.

    Nuo 2021 metų parko tarnybos ir partneriai ėmėsi vadinamojo mažai technologijų reikalaujančio atkūrimo: vietoje prieinamomis medžiagomis statė medines ir sąnašų konstrukcijas, kurios veikia panašiai kaip bebrų užtvankos. Tokie sprendimai dažnai taikomi siekiant ne „sutaisyti“ upelį iki vienos stabilios formos, o sukurti sąlygas, kad jis galėtų pats evoliucionuoti ir atsikurti.

    Per 2021–2024 metų laikotarpį buvo pastatytos ir prižiūrimos 74 tokios konstrukcijos. Stebėsena rodė, kad daugėja lėtesnės tėkmės plotų ir baseinėlių, o tai padeda mažinti eroziją, gerina slėptuves žuvims ir sudaro palankesnes sąlygas pakrančių augmenijai grįžti.

    Šioje atkarpoje fiksuotas ir žuvų populiacijų atsigavimas: sugavimų skaičius, kaip nurodoma projekto apžvalgose, daugiau nei padvigubėjo, o žuvys aptiktos 8 iš 9 tirtų ruožų. Tokie pokyčiai svarbūs, nes rodo, kad buveinė gerėja ne vien „ant popieriaus“, bet ir realiai tampa tinkamesnė gyvūnams.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienkartinis bebro apsilankymas dar nereiškia nuolatinės populiacijos sugrįžimo. Tačiau nugraužti medžiai tapo aiškiu signalu, jog kryptingas atkūrimas gali sukurti tokias sąlygas, kai pati gamta pradeda perimti dalį darbo, o atkurta teritorija ima traukti laukinius gyvūnus.

  • Prancūzijos paplūdimiuose daugėja portugališkųjų galerių: kuo pavojingi jų įkandimai

    Pietvakarių Prancūzijos pakrantėje šią vasarą fiksuojamas išskirtinis portugališkųjų galerių, dar vadinamų Physalia physalis, antplūdis. Akvitanijos pakrantėje, ypač Baskų krašte, gelbėtojai ir vietos tarnybos registruoja vis daugiau įgėlimų, o dalis paplūdimių laikinai uždaromi dėl rizikos poilsiautojams.

    Vietos institucijų duomenimis, Baskų krašte užfiksuota daugiau nei 1 100 įgėlimų atvejų. Dėl to kai kuriose vietose keliamos raudonos vėliavos ir ribojamas maudymasis net ir esant geroms oro sąlygoms, nes didžiausia grėsmė kyla vandenyje.

    Kas yra portugališkoji galerа?

    Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena medūzą, portugališkoji galerа nėra viena medūza. Tai sifonoforas, kelių tarpusavyje susijusių organizmų kolonija, veikianti kaip vienas gyvis ir prisitaikiusi plūduriuoti vandens paviršiuje.

    Virš vandens dažniausiai matomas melsvas, želė primenantis plūduras, paprastai siekiantis apie 10–30 centimetrų. Tačiau pavojingiausia dalis yra po vandeniu esantys čiuptuvai, kurie gali nusidriekti iki maždaug 30 metrų ir dažnai lieka nepastebimi.

    Kuo pavojingas įgėlimas?

    Portugališkosios galeros čiuptuvai padengti geliančiomis ląstelėmis, kurios kontaktuodamos su oda suleidžia nuodus. Įgėlimas dažnai apibūdinamas kaip staigus, rykštės smūgį primenantis skausmas, po kurio seka intensyvus deginimas ir odos sudirginimas.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti stiprus skausmas, pykinimas, raumenų spazmai, galvos svaigimas ar kvėpavimo sutrikimai, todėl gali prireikti skubios medicininės pagalbos. Pavojus didėja vaikams, alergiškiems žmonėms ir tais atvejais, kai įgėlimų būna keli arba jie apima didelį odos plotą.

    „Jei žmogų stipriai sugelia toliau nuo kranto, skausmas gali būti toks intensyvus, kad jis nebesugebės grįžti atgal ir gali pradėti skęsti“, – sakė Prancūzijos jūrinių tyrimų instituto IFREMER mokslininkė Elvire Antajan.

    Kodėl jų tiek daug ir ką daryti paplūdimyje?

    Mokslininkai pabrėžia, kad šios rūšies pasirodymas tam tikrais metų laikais nėra neįprastas, tačiau šią vasarą dėmesį traukia dažnis ir mastas, kuriuo galeros išmetamos į krantą. Tyrėjai vertina, ar situaciją lemia vėjai, srovės ir bangavimas, o taip pat stebi, ar ilgalaikėje perspektyvoje prie tokių reiškinių gali prisidėti klimato kaitos nulemti pokyčiai.

    Specialistai primena, kad net į krantą išmesta portugališkoji galerа gali išlikti pavojinga, nes čiuptuvai gali gelti ir po kurio laiko. Pastebėjus į vandenį ar krantą išmestus melsvus plūdurus, rekomenduojama jų neliesti, laikytis gelbėtojų nurodymų ir, pajutus stipresnius simptomus po įgėlimo, nedelsti kreiptis į medikus.

  • Juodasis gulbinas prie Dnipro: retas svečias Ukrainoje ir kodėl jo pasirodymas kelia klausimų

    Dnipropetrovsko srityje, prie Samaros upės, poilsiautojai paplūdimyje pastebėjo juodąjį gulbiną. Ši rūšis Ukrainoje laikoma reta viešnia, todėl paukščio pasirodymas sukėlė diskusijų, iš kur jis galėjo atskristi ir ar nėra pabėgęs iš nelaisvės.

    Vietos gyventojai socialiniuose tinkluose dalijosi įrašais, kad gulbinas žmonių beveik nebijo ir priplaukia visai arti. Toks elgesys dažnai būdingesnis nelaisvėje augintiems paukščiams, pripratusiems prie žmogaus, nei laukiniams vandens paukščiams.

    Ornitologų vertinimu, juodieji gulbinai natūraliai Ukrainoje neperi, o stabilios laukinės populiacijos šalyje nėra susiformavusios. Dažniausiai šie paukščiai laikomi privačiuose ūkiuose, parkuose, zoologijos soduose ar ekoparkuose, o pavieniai individai kartais iš ten išskrenda ir kuriam laikui apsistoja atviruose vandens telkiniuose.

    Juodųjų gulbinių tėvynė yra Australija, tačiau dėl žmonių veiklos jie paplito ir kitose pasaulio vietose, kur buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai paukščiai. Europoje pavieniai pastebėjimai neretai siejami būtent su pabėgusiais ar paleistais individais, kurie gali prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir migruoti tarp ežerų, upių bei tvenkinių.

    Ukrainoje apie juoduosius gulbinius viešojoje erdvėje buvo pranešta ir anksčiau, kai pavieniai paukščiai pastebėti skirtinguose regionuose, įskaitant didesnius vandens telkinius bei pakrančių teritorijas. Specialistai tokiais atvejais paprastai stebi paukščio būklę ir elgseną, o jei kyla rizika jo gerovei ar saugumui, gali būti sprendžiama dėl sugavimo ir grąžinimo į saugią aplinką.

    Istoriškai Europoje juodasis gulbinas ilgą laiką buvo apipintas prietarais, o vienišas tamsus paukštis tarp baltųjų gulbių neretai laikytas neramiu ženklu. Šiandien posakis juodasis gulbinas dažniausiai vartojamas kaip metafora netikėtam, sunkiai prognozuojamam įvykiui, turinčiam didelį poveikį.

    Ekspertai primena, kad laukinius ar nežinomos kilmės paukščius geriausia stebėti iš atstumo ir nemaitinti netinkamu maistu. Jei paukštis atrodo sužeistas, nusilpęs ar elgiasi neįprastai, rekomenduojama kreiptis į vietos gyvūnų globos tarnybas arba aplinkosaugos specialistus.

  • Kalnėnuose nutiestas nuotekų „greitkelis“: kas dabar pasikeis gyventojams ir vystytojams?

    Vilniaus Kalnėnų rajone baigtas vienas svarbiausių pastarųjų metų inžinerinės infrastruktūros projektų: bendrovė „Vilniaus vandenys“ įrengė magistralinius buitinių nuotekų tinklus ir naują siurblinę. Investicijos siekė 1 mln. eurų be PVM, o infrastruktūra skirta sparčiai augančiai teritorijai, kurioje planuojami nauji gyvenamieji kvartalai.

    Projekto metu nutiesta apie 1,1 kilometro savitakinių ir apie 5,3 kilometro slėginių nuotekų tinklų. Magistraliniai tinklai įrengti Minsko plento, Keltų ir Ukrainiečių gatvių atkarpose, todėl sklypų savininkai, kurių teritorijos ribojasi su naujais tinklais, jau gali pradėti prisijungimo procedūras.

    Iki šiol dalis Kalnėnų gyventojų ir naujakurių planuotojų buvo priversti rinktis individualius sprendimus, pavyzdžiui, nuotekų kaupimo talpas ar vietinius valymo įrenginius. Toks modelis, nors ir legalus, reikalauja nuolatinės priežiūros, periodinio išvežimo ir kelia didesnę riziką aplinkai, jei įranga eksploatuojama netinkamai.

    Centralizuotų nuotekų tinklų plėtra paprastai tampa vienu esminių veiksnių, lemiančių rajono urbanistinį augimą: vystytojams paprasčiau planuoti inžinerinius sprendinius, o gyventojams suteikiama stabilesnė paslauga. Prijungimas prie centralizuotos sistemos taip pat mažina situacijų, kai dėl netinkamai prižiūrimų individualių sistemų gali būti teršiami paviršiniai ar požeminiai vandenys.

    Kas konkrečiai įrengta Kalnėnuose

    „Vilniaus vandenys“ skelbia, kad naujajai sistemai būtina ne tik vamzdynų infrastruktūra, bet ir siurblinė, leidžianti patikimai transportuoti nuotekas slėginiais tinklais. Tokie sprendimai dažniausiai pasirenkami vietovėse, kur reljefas ar užstatymo struktūra neleidžia visko išspręsti vien savitaka.

    Magistraliniai tinklai laikomi pagrindine jungtimi, prie kurios vėliau gali būti prijungiami atskirų sklypų įvadai ir mažesnės kvartalų trasos. Tai reiškia, kad teritorija įgauna techninę prielaidą plėstis nuosekliau, o jungimosi procesas tampa aiškesnis tiek gyventojams, tiek nekilnojamojo turto plėtotojams.

    „Nuosekliai plečiame vandentvarkos infrastruktūrą ten, kur jos labiausiai reikia. Kalnėnai yra viena sparčiausiai augančių Vilniaus teritorijų, todėl buvo svarbu sudaryti galimybę būsimiems naujakuriams naudotis centralizuota nuotekų tvarkymo sistema“, – sakė bendrovės „Vilniaus vandenys“ vadovas Saulius Savickas.

    Kodėl tai svarbu aplinkosaugai

    Centralizuotas nuotekų surinkimas ir nuotekų nukreipimas į valymo įrenginius yra vienas efektyviausių būdų mažinti taršos riziką. Kai nuotekos surenkamos ir išvalomos centralizuotai, sumažėja tikimybė, kad į aplinką pateks nepakankamai išvalytos nuotekos ar bus užteršti gruntiniai vandenys.

    Tokie projektai atitinka ir platesnes Europos Sąjungos vandens politikos kryptis, kuriomis siekiama gerinti vandens telkinių būklę ir mažinti taršą iš gyvenviečių. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį infrastruktūrai sparčiai besiplečiančiuose priemiesčiuose, kur gyventojų skaičius auga greičiau nei istoriškai spėjo plėstis tinklai.

    Ką daryti norint prisijungti

    Gyventojai ir vystytojai, kurių sklypai ribojasi su naujai įrengtais tinklais, gali kreiptis į „Vilniaus vandenys“ dėl prisijungimo sąlygų. Paprastai procesas apima techninių sąlygų gavimą, prisijungimo sprendinių suderinimą ir faktinį įvado įrengimą.

    Praktinė nauda gyventojams dažniausiai pasijunta ilgainiui: mažiau priežiūros rūpesčių, aiškesnės atsakomybės ribos ir stabilesnė paslauga. Kartu tai didina ir nekilnojamojo turto patrauklumą, nes centralizuotos paslaugos daugeliui pirkėjų tampa vienu svarbiausių kriterijų renkantis būstą.

    „Vilniaus vandenys“ aptarnauja daugiau nei 600 tūkst. gyventojų Vilniuje bei Vilniaus, Švenčionių ir Šalčininkų rajonuose. Bendrovė taip pat nurodo, kad per parą patiekia apie 99 tūkst. kubinių metrų geriamojo vandens ir išvalo apie 116 tūkst. kubinių metrų nuotekų.

  • 20 metrų ruožai pasienyje ir pelkių atkūrimas: Vyriausybė keičia kontrmobilumo planą

    Vyriausybė pritarė Krašto apsaugos ministerijos parengtam nutarimo projektui, kuriuo atnaujinamos ir plečiamos karinio kontrmobilumo priemonės. Tikslas – dar iki krizės ar karo pradžios sukurti tokias inžinerines ir gamtines kliūtis, kurios apsunkintų potencialaus priešininko patekimą į Lietuvos teritoriją ir judėjimą joje.

    Krašto apsaugos ministerija pabrėžia, kad kontrmobilumas gynyboje yra viena efektyviausių priemonių laimėti laiką: sulėtintas priešininkas tampa labiau pažeidžiamas, o savoms pajėgoms lengviau organizuoti gynybą ir manevrą. Priemonės planuojamos įgyvendinti kartu su kitomis ministerijomis ir joms pavaldžiomis institucijomis.

    Nauji ruožai pasienyje

    Pagal nutarimą numatoma kurti naują priemonę – karinio kontrmobilumo inžinerinių priemonių ruožą, kuriame būtų išdėliojamos įvairios kliūtys ir parengta infrastruktūra jų įrengimui. Pasienio ruože su Baltarusija ir Rusijos Kaliningrado sritimi planuojama suformuoti 20 metrų pločio žemės juostą, o Lietuvos kariuomenės identifikuotose operacinėse vietovėse tokie ruožai galėtų siekti iki 150 metrų.

    Šių ruožų logika paprasta: kliūtys, paruošti privažiavimai, numatytos vietos technikai ir medžiagoms leidžia greičiau reaguoti ir mažina priklausomybę nuo ad hoc sprendimų. Priemonę planuojama įgyvendinti iki 2028 metų pabaigos.

    Pelkių atkūrimas – kaip gynybos kliūtis

    Į kontrmobilumo priemonių sąrašą įtraukiamas ir pelkių atkūrimas, kurio įgyvendinimo terminas numatomas iki 2030 metų pabaigos. Atkūrus hidrologinį režimą, per kelerius metus tokios teritorijos gali tapti sunkiai pravažiuojamos sunkiajai technikai be specialios inžinerinės įrangos, o tai gynyboje laikoma reikšmingu pranašumu.

    Šis sprendimas siejasi su platesnėmis Europos tendencijomis derinti saugumo ir atsparumo priemones: natūralios kliūtys mažina poreikį nuolatinei didelės apimties statybai, o kartu gali prisidėti ir prie aplinkos atkūrimo tikslų. Vis dėlto praktinis įgyvendinimas priklausys nuo konkrečių teritorijų parinkimo, poveikio vertinimo ir suderinimo su žemės naudojimu.

    Parkai, keliai ir tiltai

    Nutarime taip pat numatoma didinti karinio kontrmobilumo inžinerinių priemonių parkų skaičių iki 50 vietų. Atsižvelgiant į didesnę apimtį, šios priemonės įgyvendinimo terminas pratęsiamas iki 2028 metų gruodžio 31 dienos.

    Tęsiamas rezervinių kliūčių įrengimas Lietuvos kariuomenės nustatytuose valstybinės reikšmės kelių ruožuose ir prietilčiuose. Tiltuose numatoma diegti inžinerines konstrukcijas, skirtas sprogstamosioms medžiagoms pritvirtinti, kad prireikus būtų galima greitai apriboti judėjimą per kritinius taškus.

    Kad kontrmobilumo poreikiai būtų įvertinami dar projektavimo stadijoje, iki šių metų pabaigos planuojama pakeisti tiltų projektavimą reglamentuojančius teisės aktus. Juose būtų nustatyta, kad naujai projektuojamuose ir rekonstruojamuose tiltuose iš anksto būtų numatomos vietos ir konstrukcijos, reikalingos kontroliniam tiltų konstrukcijų naikinimui.

    „Karinis kontrmobilumas yra svarbi Lietuvos pasirengimo gynybai dalis. Siekiame kuo geriau išnaudoti Lietuvos teritorijos ypatumus ir inžinerines priemones, kad prireikus galėtume apsunkinti priešininko judėjimą ir sudaryti palankesnes sąlygas mūsų kariuomenei veikti“, – sakė krašto apsaugos viceministras Tomas Mikelkevičius.

  • Kodėl po avarijos negalima skubėti traukti žmogaus: Valčiūnuose ugniagesiai parodys visą gelbėjimą

    Vasarą išaugus sunkių eismo įvykių skaičiui, ugniagesiai gelbėtojai primena, kad po smūgio prasideda kova dėl gyvybės, kurioje svarbi kiekviena minutė ir kiekvienas sprendimas. Praktikoje didžiausias pavojus kyla tada, kai geranoriški liudininkai skuba ištraukti nukentėjusįjį, neįvertinę galimų stuburo ar vidaus sužalojimų.

    Rugpjūčio 13 dieną 11.00 valandą Ugniagesių gelbėtojų mokykloje Valčiūnuose vyks spaudos konferencija ir praktinė demonstracija žiniasklaidai. Ugniagesiai gelbėtojai parodys, kaip stabilizuojamas automobilis, kaip specialia įranga ardomos konstrukcijos ir kaip žmogus saugiai išlaisvinamas iš apvirtusio ar sudaužyto automobilio.

    Prieš demonstraciją pareigūnai aptars gelbėjimo darbų eismo įvykiuose statistiką ir tipines klaidas, kurios kainuoja brangiai. Bus paaiškinta, kaip vietoje priimami sprendimai, kodėl kartais tenka pjauti statramsčius ar nuiminėti stogą ir kodėl saugus išlaisvinimas dažnai reiškia ne greičiausią, o tiksliausią veiksmų seką.

    Taip pat bus kalbama apie pirmąją pagalbą iki medikų atvykimo. Ugniagesiai gelbėtojai paaiškins, ką jie daro pirmosiomis minutėmis, kaip užtikrinamas nukentėjusiojo kvėpavimas ir kraujavimo kontrolė, ir kaip gali padėti liudininkai, jei žmogus sąmoningas, bet prispaustas ar negali išlipti.

    Spaudos konferencijoje dalyvaus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Renatas Požėla, Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Praktinio parengimo skyriaus viršininkas Darius Janavičius ir vyriausioji specialistė Miglė Povilaitytė. Jie pristatys tarnybos pasirengimą, naudojamą gelbėjimo techniką ir svarbiausius principus, kurie padeda išvengti papildomų traumų.

    Renginio vieta – Ugniagesių gelbėtojų mokykla Valčiūnuose. Po konferencijos vyksianti demonstracija leis iš arti pamatyti visą gelbėjimo operacijos eigą, nuo automobilio stabilizavimo iki saugaus nukentėjusiojo perdavimo medikams.

  • Kaunas ruošia milžinišką pokytį Vaišvydavoje: mokykla išaugs keliskart, aišku kur vyks pamokos

    Kauno savivaldybė planuoja iš esmės modernizuoti Vaišvydavos mokyklą, kurios pastatui skaičiuojama daugiau kaip 100 metų. Po rekonstrukcijos įstaiga turėtų tapti šiuolaikiška ugdymo erdve, o vietų skaičius, savivaldybės teigimu, padidėtų maždaug tris kartus.

    Numatoma, kad dabartinis 2 221 kv. m pastatas būtų perplanuotas ir išplėstas iki 8 090 kv. m, atskiriant ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo srautus. Projektiniuose sprendiniuose akcentuojamos STEAM erdvės, biblioteka, laisvalaikio zonos, valgykla ir administracinės patalpos.

    Pastatas, energija ir infrastruktūra

    Pagal planus, po atnaujinimo mokykla atitiktų A++ energinio naudingumo klasę, o ant stogo būtų integruota esama saulės elektrinė, kurios galia siekia 55 kW. Toks sprendimas dera su bendra savivaldybių praktika mažinti eksploatacines išlaidas ir energijos sąnaudas viešuosiuose pastatuose.

    Skaičiuojama, kad mokykloje būtų sukurta apie 350 papildomų vietų mokiniams ir darželinukams šalia dabar turimų 169. Savivaldybė pabrėžia, kad plėtra orientuota ne tik į klases, bet ir į bendrą mokymosi aplinką, įskaitant vidinį kiemą su terasa renginiams ir bendruomenės veikloms.

    Projekto vertė siekia 12,84 mln. eurų, finansavimas numatomas iš Europos Sąjungos ir Kauno savivaldybės lėšų. Darbų pradžia planuojama kitų metų antroje pusėje, o tikslūs terminai priklausys nuo rangos procedūrų ir statybos eigos.

    Sporto salė ir saugumo sprendimai

    Rekonstrukcijos apimtyje numatyta ryški sporto infrastruktūros plėtra: sporto salės plotas, kaip skelbiama, augtų nuo 565 iki 1 035 kv. m. Tokia salė leistų patogiau organizuoti pamokas ir treniruotes, pritaikant erdvę skirtingoms sporto šakoms.

    Planuojama atnaujinti ir lauko sporto bei aktyvaus laisvalaikio zonas: bėgimo takelius, universalią futbolo aikštę, taip pat pilnų matmenų krepšinio aikštelę. Mažiesiems numatomos atskiros žaidimų aikštelės ir pavėsinės, kad ikimokyklinukai turėtų saugią, nuo vyresnių mokinių srautų atskirtą erdvę.

    Teritorijoje projektuojamas „Kiss and ride“ privažiavimas ir apie 17 antžeminių stovėjimo vietų, o po pastatu numatoma 20 vietų požeminė aikštelė. Savivaldybė nurodo, kad ši erdvė prireikus galėtų būti naudojama ir kaip priedanga, talpinanti apie 550 žmonių.

    Kur vyks pamokos rekonstrukcijos metu

    Kol vyks statybos, ugdymo proceso stabdyti neplanuojama, todėl mokiniai ir darželinukai laikinai būtų perkelti į kitas miesto švietimo įstaigas. Skaičiuojama, kad laikini pokyčiai palies kiek daugiau kaip pusantro šimto ugdytinių.

    „Ugdymo kokybė yra mūsų prioritetas, todėl ruošiamės iš pagrindų atnaujinti dar vieną mokyklą. Nors rekonstrukcija prasidės tik kitais metais, jau dabar esame numatę laikinas ugdymo vietas ir suderinę sprendimus su kitomis švietimo įstaigomis“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

    Ikimokyklinio ugdymo grupes planuojama perkelti į Kauno lopšelio-darželio „Bitutė“ patalpas, pradinukų ugdymą organizuoti Kauno Motiejaus Valančiaus mokykloje-darželyje, o 5–8 klasių pamokas vykdyti VDU klasikinio ugdymo licėjaus Šančių padalinyje. Savivaldybė nurodo, kad apie sprendimų įgyvendinimą tėvai ir bendruomenė bus informuojami papildomai.

  • Šeduvos aerodromas ruošia šou: akrobatika, parašiutininkai, karinė technika ir Montvydas

    Rugpjūčio 22 dieną Šeduvos aerodrome Radviliškio rajone vyks tradicinė Aviacijos šventė, startuosianti 13 valandą. Organizatoriai žada programą, kurioje dėmesys bus skiriamas tiek pasirodymams danguje, tiek veikloms ant žemės, todėl renginys orientuotas į platesnę auditoriją nei vien aviacijos entuziastai.

    Tokio tipo aviacijos renginiai Lietuvoje kasmet sutraukia tūkstančius žiūrovų, nes suteikia retą progą iš arti pamatyti aviacijos techniką ir demonstracinius skrydžius. Daugelyje švenčių svarbi vieta tenka ir civilinės bei karinės aviacijos pristatymui, o sauga bei žiūrovų srautų valdymas tampa vienu pagrindinių organizacinių prioritetų.

    „Kviečiu rugpjūčio 22 dieną susitikti Šeduvos aerodrome. Nebūtina būti aviacijos žinovu, kad čia būtų įdomu – bus lėktuvų, parašiutininkų, automobilių, motociklų, koncertų ir veiklos vaikams“, – sakė Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis.

    Pasirodymai danguje ir ekspozicijos

    Didžiausia šventės dalis vyks ore: numatyti akrobatiniai skrydžiai, parašiutininkų šuoliai, ultralengvųjų orlaivių ir akrobatinių aviamodelių pasirodymai. Taip pat programoje minima akrobatinių lėktuvų grupė ANBO, kuri pristatys savo pasirodymą Šeduvos aerodrome.

    Renginyje planuojama ir Karinių oro pajėgų ekspozicija, kur žiūrovai galės apžiūrėti techniką bei ginkluotę. Tokios ekspozicijos paprastai skirtos supažindinti visuomenę su kariuomenės pajėgumais ir technikos specifika, tačiau lankytojams primenama laikytis teritorijoje galiojančių saugos taisyklių.

    Įspūdingi triukai ant žemės

    Organizatoriai akcentuoja ir jungtines oro bei žemės pasirodymų dalis, kuriose numatyti aviaciniai triukai, susiejant aviaciją su automobilių ir motociklų sportu. Skelbiama, kad „Skyhackers“ programoje suplanuoti sinchroniniai elementai, kuriuose dalyvaus ir parašiutininkai, ir transporto priemonės.

    Ant žemės taip pat vyks modifikuotų ir išskirtinių automobilių paroda, motociklų ekspozicija bei susitikimai su baikeriais. Renginyje žadamos edukacijos ir pramogos šeimoms, todėl dalis veiklų orientuota į vaikus ir lankytojus, norinčius ne tik stebėti pasirodymus, bet ir pažinti techniką.

    Koncertai ir nemokamas pavėžėjimas

    Vakarinę programą papildys koncertai: Šeduvos aerodrome pasirodys grupė „Queens of Roses“ ir atlikėjas Donatas Montvydas. Tokia praktika vis dažniau taikoma regioniniuose renginiuose, kai techninė programa derinama su muzikine, siekiant pritraukti platesnį lankytojų ratą.

    Skelbiama, kad renginio dieną kursuos specialus nemokamas autobusas maršrutu Radviliškis–Šeduva–Raudondvaris. Iš Radviliškio autobusų stoties jis išvyks 12 valandą 20 minučių, o atgal iš Raudondvario planuojama išvykti 18 valandą 30 minučių.

    Motociklininkams numatytas ir bendras važiavimas: rugpjūčio 22 dieną 12 valandą kolona pajudės iš Eibariškių parko automobilių stovėjimo aikštelės Radviliškyje. Organizatoriai primena, kad artėjant renginiui programa gali būti tikslinama, todėl lankytojams rekomenduojama sekti atnaujinimus.

  • Devyniasdešimtieji grįžta kitaip: tyrimas atskleidė, ką miestuose kūrė alternatyvus jaunimas

    Lietuvos devyniasdešimtieji viešojoje erdvėje dažnai apibūdinami per ekonominį lūžį, privatizaciją ir nusikalstamumo šešėlį. Tačiau greta šių procesų miestuose augo alternatyvios jaunimo bendruomenės, kūrusios savas scenas, leidinius ir tradicijas.

    Šią mažiau matomą epochos pusę tyrinėjo Vilniaus universiteto studentė Mūza Svetickaitė, vasaros praktikos metu rinkusi medžiagą apie Lietuvos alternatyvią jaunimo kultūrą. Tyrimo rezultatai pristatomi Lietuvos mokslo tarybos rengiamame cikle „Mokslo vasara su LMT“.

    Kas iš tiesų vyko regionuose?

    Tyrime analizuota regioninė spauda, fotografijų ir vaizdo archyvai, savilaidos leidiniai, taip pat rinkti gyvi liudijimai. Tokia metodų kombinacija leidžia atkurti ne vien oficialią laikotarpio versiją, o skirtingas patirtis, kurios dažnai liko už nacionalinės žiniasklaidos dėmesio ribų.

    Pasak tyrėjos, vienas ryškiausių atradimų yra tai, kad devyniasdešimtųjų istorijos regionuose nesutampa ir ne visada telpa į vieną pasakojimą. Skirtinguose miestuose alternatyvios scenos formavosi nevienodu tempu, o jų infrastruktūra dažnai rėmėsi asmeniniais ryšiais ir improvizacija.

    Utenos fenomenas ir muzikos sklaida

    Kaip išskirtinis pavyzdys minėta Utena, kur devyniasdešimtaisiais veikė ryški metalo ir alternatyviosios muzikos scena. Čia vyko koncertai, leisti fanzinai, o repeticijoms ir įrašams naudotos įvairios erdvės, nuo rūsių ar mokyklų iki bibliotekų ar gamyklų patalpų.

    Tuo metu muzika plito kitaip nei šiandien, kai didžiąją dalį turinio galima pasiekti keliais paspaudimais. Įrašai buvo perrašomi namuose ir keliaudavo iš rankų į rankas, o ryšiai su bendraminčiais kituose miestuose dažnai palaikyti laiškais ir mainais.

    „Tik praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų ir atsiradus laiko distancijai galima suprasti, jog tai, kas čia vyko, kitose Lietuvos dalyse nebuvo įprasta arba reiškėsi ne tokiu mastu ir intensyvumu“, – sakė Mūza Svetickaitė.

    Kai atmintis tampa tyrimo lauku

    Atkuriant alternatyvių bendruomenių istorijas, vieno šaltinio nepakanka: spaudos publikacijos, archyvai ir dalyvių prisiminimai ne visada sutampa. Dėl to tyrimas neretai virsta detektyviniu darbu, kai tenka tikslintis datas, vietas ir net skirtingas to paties įvykio versijas.

    Tyrėja pabrėžia, kad svarbu devyniasdešimtuosius vertinti ne tik per nostalgiją. Už muzikos, aprangos ir simbolių slypėjo universali jaunų žmonių patirtis: tapatybės paieškos, bendruomeniškumas ir saviraiška visuomenėje, kuri keitėsi greičiau nei spėta prisitaikyti.

    Surinkti pasakojimai, nuotraukos ir savilaidos pėdsakai svarbūs ir dėl nykstančios materialios atminties. Miestų erdvės keičiasi, repeticijų vietos dingsta, o gyvi liudijimai bėgant laikui kinta, todėl fiksavimas šiandien tampa esmine sąlyga rytdienos istorijai.

    Mūza Svetickaitė tyrimo rezultatus pristatys Lietuvos mokslo tarybos programos Studentų vasaros mokslinė praktika baigiamojoje konferencijoje 2026 metais rugpjūčio 26 dieną.

  • Trakų miškuose vėl išvertė tonas šiukšlių: sumokėjo už išvežimą, o atliekos atsidūrė girioje

    Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Trakų regioninio padalinio miškininkai per trumpą laiką užfiksavo tris atskirus miškų teršimo atvejus. Skirtingose vietose rasta po gaisro likusių atliekų, žaliųjų atliekų ir mišrių šiukšlių, o bendras kiekis siekė apie 3 tonas.

    VMU teigimu, visais trimis atvejais pavyko nustatyti atsakingus asmenis, o užterštos teritorijos buvo sutvarkytos. Miškininkai pabrėžia, kad net ir tuomet, kai atliekas išvežti patikima paslaugos teikėjui, atsakomybės rizika niekur nedingsta, jei jos atsiduria gamtoje.

    Sumokėjo, bet atliekos atsidūrė miške

    Trakų rajone, netoli Vosyliukų, miške aptikta apie 450 kilogramų apdegusios medienos ir kitų po gaisro likusių atliekų. Nustačius kilmę paaiškėjo, kad jos susidarė sudegus privačiai pirčiai.

    Savininkai atliekų į mišką nevežė patys, tačiau jų išvežimą patikėjo paslaugą pasiūliusiems asmenims ir už ją sumokėjo. Vietoj to, kad atliekos pasiektų teisėtą tvarkytoją, jos buvo išverstos valstybiniame miške.

    Pažeidimą išaiškinti padėjo vietos bendruomenė, o identifikuojant situaciją svarbūs buvo ir duomenys apie atliekų vežimui naudotą nuomotą automobilį. VMU primena, kad užsakant atliekų išvežimą verta įsitikinti, ar paslaugą teikiantis asmuo ar įmonė turi teisę tvarkyti atliekas ir ar pateikia perdavimą patvirtinančius dokumentus.

    Žaliosios atliekos ir kamerų įrodymai

    Kitas atvejis fiksuotas Kaišiadorių rajone, VMU Trakų regioninio padalinio prižiūrimame miške, kur buvo išmestos medžių ir krūmų šakos. Atliekos atvežtos į vietą, kur anksčiau buvo šakų sandėlis, tačiau jam ištuštėjus teritorija tapo patogia nelegalaus išvertimo vieta.

    Pažeidimą užfiksavo vaizdo stebėjimo kameros, o miškininkų vertinimu, čia palikta apie 2 tonas žaliųjų atliekų. Dėl šio įvykio surašyti 6 administracinių nusižengimų protokolai, skirtos baudos, o atliekas pažeidėjai sutvarkė patys.

    VMU atkreipia dėmesį, kad sausos šakos ir mediena didina gaisrų riziką, nes ugnis tokiuose sąvartuose plinta greičiau, o gesinimas tampa sudėtingesnis. Be to, vienoje vietoje paliktos atliekos dažnai paskatina atsirasti naujiems nelegaliems sąvartynams.

    Daugiau kaip pusė tonos mišrių šiukšlių

    Trečiasis atvejis nustatytas Trakų regioninio padalinio valstybiniame miške, kur aptikta daugiau kaip pusė tonos įvairių atliekų. Miškininkams pavyko nustatyti atliekas atvežusį asmenį.

    Jam surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir skirta bauda, taip pat nurodyta atliekas sutvarkyti savo lėšomis. VMU nurodo, kad teisėtam atliekų tvarkytojui šiuo atveju buvo pristatyta 560 kilogramų atliekų.

    Miškininkai pabrėžia, kad miškuose paliktos atliekos ne tik gadina kraštovaizdį, bet ir gali teršti dirvožemį bei gruntinius vandenis. Plastikas, statybinės atliekos ar pavojingos medžiagos gamtoje išlieka ilgai, o jų surinkimas reikalauja papildomų žmonių ir finansinių resursų.

    VMU duomenimis, nuo 2026 metų pradžios iki liepos vidurio regioninių padalinių administruojamuose miškuose buvo apskaityta 46,19 tonos atliekų. Didžiausią dalį sudarė naudotos padangos, kurių bendras svoris viršijo 27 tonas, o vien Trakų regiono miškuose rasta 5,98 tonos padangų.

    Per tą patį laikotarpį valstybiniuose miškuose taip pat fiksuota daugiau kaip 10 tonų mišrių atliekų ir daugiau kaip 4 tonos asbesto turinčių statybinių medžiagų. Tokios atliekos kelia papildomą riziką žmonių sveikatai ir aplinkai, o jų tvarkymas yra griežtai reglamentuojamas.

    VMU primena, kad už atliekų palikimą miške gali grėsti administracinė, o įstatymuose numatytais atvejais ir baudžiamoji atsakomybė. Atsakomybė priklauso nuo aplinkybių, atliekų rūšies ir kiekio, o nustačius pažeidėją jam dažnai tenka ne tik sumokėti baudą, bet ir kompensuoti sutvarkymo išlaidas.

    Miškininkai ragina gyventojus rinktis tik teisėtai veikiančius atliekų tvarkytojus ir visada pasidomėti, kur bus pristatytos išvežamos atliekos. Taip pat rekomenduojama išsaugoti užsakymo, apmokėjimo ir atliekų perdavimo dokumentus, ypač kai tvarkomos po remonto ar gaisro susidariusios atliekos.

    Radus miške išmestas atliekas, apie tai galima pranešti artimiausiam VMU regioniniam padaliniui. Pastebėjus atliekas verčiančius asmenis, rekomenduojama kreiptis bendruoju pagalbos numeriu 112 ir, jei įmanoma, užfiksuoti transporto priemonės valstybinius numerius.