CP v2

Blog

  • Vadinama kalnų višta, bet tai varlė: kuo išskirtinė nykstanti Karibų kalnų višta

    Kalnų višta skamba kaip paukštis, tačiau iš tiesų tai didelė varlė, gyvenanti Karibų jūros regione. Šis gyvūnas moksliškai vadinamas Leptodactylus fallax ir natūraliai aptinkamas tik Dominikoje bei Montserate.

    Vietinis pavadinimas prigijo dėl kelių priežasčių. Dažniausiai minimas paaiškinimas susijęs su kulinarija: tradiciškai teigiama, kad jos mėsa savo skoniu primena vištieną, todėl varlė ir gavo tokį vardą.

    Kiti aiškinimai labiau siejami su išvaizda ir elgsena. Kalnų višta yra stambi varlė, o jos skleidžiamas įspėjamasis garsas kai kam primena vištos kudakavimą, todėl pavadinimas galėjo kilti ir iš šio panašumo.

    Dar viena teorija akcentuoja jauniklių auginimą: varliukai kurį laiką laikosi netoli motinos, o toks elgesys vietiniams galėjo priminti, kaip višta saugo viščiukus. Nepriklausomai nuo pavadinimo kilmės, tai viena iš labiausiai atpažįstamų Karibų varliagyvių rūšių.

    Vis dėlto šiandien kalnų vištos istorija pirmiausia siejama su nykimu. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį vertina kaip esančią ties išnykimo riba, o kai kuriose teritorijose populiacija smuko ypač sparčiai.

    Grėsmės susideda iš kelių veiksnių: buveinių nykimo, invazinių rūšių poveikio ir medžioklės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didžiausią žalą padarė grybelinė liga, vadinama chytridiomikoze, kuri varliagyviams dažnai baigiasi mirtinai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad varliagyviai yra vieni jautriausių ekosistemų pokyčių indikatoriai, todėl kalnų vištos nykimas signalizuoja platesnes problemas. Dėl to daug dėmesio skiriama buveinių apsaugai, ligų stebėsenai ir populiacijos atkūrimo priemonėms salose, kur ši rūšis dar išlikusi.

  • Arkansase bandoma plūduriuojanti saulės elektrinė: ar 96 panelės pakeis ančių ir žąsų migraciją?

    JAV Arkanzaso valstijoje viename iš drėgnų teritorijų regionų pradėtas neįprastas bandymas: nedideliame drėkinimo tvenkinyje įrengta plūduriuojanti saulės elektrinė. Tyrėjai siekia išsiaiškinti, kaip į vandens paviršiuje atsiradusias konstrukcijas reaguos migruojantys vandens paukščiai, ypač antys ir žąsys.

    Projektą sudaro 96 plūduriuojančios saulės panelės, išdėstytos maždaug 40 kvadratinių metrų plote. Pats vandens telkinys yra kur kas didesnis, apie 16 hektarų, ir naudojamas žemės ūkio drėkinimui, todėl bandymas laikomas mažos apimties, bet galinčiu duoti svarbių įžvalgų.

    Tvenkinys yra Arkanzaso upės deltos regione, netoli vieno svarbiausių Šiaurės Amerikos vandens paukščių migracijos koridorių, siejamo su Misisipės slėnio migracijos keliu. Dėl to mokslininkams svarbu įvertinti, ar naujas objektas netaps kliūtimi, ar neskatins paukščių keisti įprastų sustojimo ir maitinimosi vietų.

    Vienas pagrindinių klausimų paprastas: ar paukščiai plūduriuojančių panelių vengs, ar prie jų prisitaikys. Bus stebima, ar antys ir žąsys keičia skrydžių trajektorijas, ar rečiau leidžiasi į tvenkinį, ar priešingai, konstrukciją ignoruoja ir toliau naudojasi vandens telkiniu kaip įprasta.

    Plūduriuojančios saulės elektrinės pasaulyje dažniausiai pristatomos kaip būdas taupyti žemės plotą, ypač ten, kur dideli antžeminiai saulės parkai konkuruoja su žemdirbyste. Tokios sistemos teoriškai gali būti patrauklios ūkiams, nes leidžia gaminti elektrą neaukojant dirbamos žemės ir išnaudojant jau turimą infrastruktūrą, pavyzdžiui, drėkinimo tvenkinius.

    Tyrėjai taip pat vertins galimą poveikį vandens ištekliams. Praktikoje plūduriuojančios panelės dalį vandens uždengia nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo, todėl kai kuriais atvejais gali mažinti garavimą, o kartu ir vandens praradimus karščio laikotarpiais.

    Kita vertinama kryptis yra kranto būklė. Jei vandens telkinyje sumažėja bangavimas ir vėjo sukelti svyravimai, teoriškai gali mažėti erozija aplink tvenkinio pakraščius, o tai aktualu vietoms, kuriose krantai nuolat ardomi ir reikalauja priežiūros.

    Vis dėlto ekologinis aspektas išlieka svarbiausias, nes net ir nedidelis infrastruktūros pokytis jautriose migracijos teritorijose gali turėti platesnių pasekmių. Dėl to projektas stebimas kaip ekonominių ir aplinkosauginių interesų susikirtimo pavyzdys, o surinkti duomenys gali lemti, ar tokios plūduriuojančios saulės elektrinės bus aktyviau diegiamos panašiuose žemės ūkio regionuose.

    Jei bandymas parodys, kad paukščiai prie konstrukcijų prisitaiko, o papildoma nauda vandeniui ir ūkiams pasiteisina, plūduriuojančios panelės galėtų tapti viena iš alternatyvų, padedančių plėsti atsinaujinančią energetiką mažinant spaudimą žemės ūkiui. Jei paaiškės priešingai, ateities projektams greičiausiai būtų keliami griežtesni vietos parinkimo ir poveikio gamtai reikalavimai.

  • Dunojus nuseko iki rekordų: iš lėktuvo matyti milžiniškos smėlio salos ir naujos vagos

    Dunojus šią vasarą susidūrė su vienu ryškiausių mažo vandeningumo laikotarpių per kelis pastaruosius dešimtmečius. Dėl užsitęsusios sausros ir karščio kai kuriose atkarpose didžiulė upė vizualiai primena siauresnę, vingiuojančią vagą, o vandens lygio kritimą išryškina iškilę smėlio plotai.

    Rumunijoje, virš Teleormano apskrities, keleivinio lėktuvo keleivių darytose nuotraukose aiškiai matyti smėlio sąnašų suformuotos salos ir atsišakojusios srovės. Tokie vaizdai paprastai pasirodo tik tada, kai vandens lygis krenta tiek, kad atsiveria dugne susikaupusios nuosėdos ir susiformuoja laikinos salpos.

    Remiantis Rumunijoje fiksuotais hidrologiniais duomenimis, rugpjūčio 16–17 dienomis Dunojumi į šalį įtekančio vandens debitas sumažėjo iki maždaug 1 350 kubinių metrų per sekundę. Tai gerokai mažiau nei daugiametis rugpjūčio vidurkis, siekiantis apie 3 900 kubinių metrų per sekundę.

    Prognozuojama, kad artimiausiomis dienomis srautas gali smukti dar labiau, iki maždaug 1 300 kubinių metrų per sekundę. Toks debitas reiškia ne tik mažesnį vandens kiekį, bet ir spartesnį seklumų plitimą, didesnę laivybos trikdžių riziką bei sudėtingesnes sąlygas uostams ir krovinių gabenimui upe.

    Ekspertai pagrindine priežastimi įvardija ilgai trunkančias karščio bangas ir kritulių stygių Centrinėje Europoje, kurios mažina intakų pritekėjimą. Aukšta oro temperatūra taip pat didina garavimą, todėl vandens netenkama greičiau, nei jis spėja pasipildyti.

    Papildomas veiksnys yra šylantis klimatas Alpėse, iš kurių tradiciškai atkeliaudavo dalis upės „atsargų“ per sniego ir ledynų tirpsmą. Mažėjant sniego dangai ir ledynams, silpnėja sezoninis vandens papildymas, kuris anksčiau bent iš dalies amortizuodavo sausras.

    Mažas Dunojus daugelyje šalių reiškia ne tik įspūdingus vaizdus, bet ir praktines problemas. Seklėjant upei, laivams tenka mažinti krovinį, keisti maršrutus ar laukti palankesnių sąlygų, o tai brangina logistiką ir trikdo tiekimo grandines.

    Kai kuriose atkarpose vandeniui atsitraukus išryškėja seniai nuskendę objektai, įskaitant istorinių laikotarpių laivus. Žemas vandens lygis taip pat gali apsunkinti energetikos sektorių, ypač ten, kur upės srautas susijęs su hidroenergetika ar aušinimo vandens poreikiu pramonėje.

  • Kalifornijos upelyje po 19 metų aptiktas bebras: ką parodė žmonių atkurta buveinė

    Kalifornijoje, Grait Beisino nacionaliniame parke, gamtininkai pirmą kartą per 19 metų užfiksavo bebro buvimo požymių. Gyvūnas pasirodė Strawberry Creek upelyje, kur pastaraisiais metais buvo vykdomi darbai, imituojantys bebrų užtvankų poveikį ir padedantys upeliui atsikurti natūraliais procesais.

    Parko specialistai rado šviežiai nugraužtų drebulių ir kitų medžių žymių šalia įrengtų konstrukcijų. Tai buvo aiškiausias signalas, kad atkurta upelio atkarpa vėl tapo pakankamai patraukli rūšiai, kuri dažnai vadinama ekosistemų inžinieriumi dėl gebėjimo keisti vandens tėkmę ir kurti naujas buveines.

    Bebrai keičia vandens telkinių struktūrą taip, kad nauda pasiekia daugybę rūšių: sulėtėja srovė, susiformuoja gilesnės duobės, vanduo labiau pasiskirsto į užliejamas pakrantes. Tokie pokyčiai gali sumažinti eroziją, padėti kauptis sąnašoms ir sudaryti sąlygas atželti pakrančių augmenijai.

    Šiuo atveju ypač reikšminga tai, kad artimiausios žinomos aktyvios bebrų užtvankos buvo daugiau nei už 8 kilometrų žemiau upeliu. Tai leidžia manyti, kad gyvūnas į atstatytą vietą atėjo iš toliau, tyrinėdamas tinkamas buveines ir reaguodamas į pasikeitusias sąlygas.

    Strawberry Creek pakrančių zona stipriai nukentėjo per 2016 metais kilusį gaisrą, kuris paveikė daugiau nei 11 kvadratinių kilometrų parko teritorijos. Sudegusi augmenija reiškė mažiau pavėsio, aukštesnę vandens temperatūrą ir didesnį sąnašų kiekį, o tai ypač nepalanku žuvims ir jautrioms upelių ekosistemoms.

    Pasak parko duomenimis remtų projekto aprašymų, prieš gaisrą upelis buvo vienas produktyviausių parke tam tikroms upėtakinių žuvų populiacijoms. Po gaisro dalyje atkarpų žuvų nebeliko, o bendras gausumas sumažėjo, nes pasikeitė tiek vandens kokybė, tiek upelio vagos struktūra.

    Nuo 2021 metų parko tarnybos ir partneriai ėmėsi vadinamojo mažai technologijų reikalaujančio atkūrimo: vietoje prieinamomis medžiagomis statė medines ir sąnašų konstrukcijas, kurios veikia panašiai kaip bebrų užtvankos. Tokie sprendimai dažnai taikomi siekiant ne „sutaisyti“ upelį iki vienos stabilios formos, o sukurti sąlygas, kad jis galėtų pats evoliucionuoti ir atsikurti.

    Per 2021–2024 metų laikotarpį buvo pastatytos ir prižiūrimos 74 tokios konstrukcijos. Stebėsena rodė, kad daugėja lėtesnės tėkmės plotų ir baseinėlių, o tai padeda mažinti eroziją, gerina slėptuves žuvims ir sudaro palankesnes sąlygas pakrančių augmenijai grįžti.

    Šioje atkarpoje fiksuotas ir žuvų populiacijų atsigavimas: sugavimų skaičius, kaip nurodoma projekto apžvalgose, daugiau nei padvigubėjo, o žuvys aptiktos 8 iš 9 tirtų ruožų. Tokie pokyčiai svarbūs, nes rodo, kad buveinė gerėja ne vien „ant popieriaus“, bet ir realiai tampa tinkamesnė gyvūnams.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienkartinis bebro apsilankymas dar nereiškia nuolatinės populiacijos sugrįžimo. Tačiau nugraužti medžiai tapo aiškiu signalu, jog kryptingas atkūrimas gali sukurti tokias sąlygas, kai pati gamta pradeda perimti dalį darbo, o atkurta teritorija ima traukti laukinius gyvūnus.

  • Prancūzijos paplūdimiuose daugėja portugališkųjų galerių: kuo pavojingi jų įkandimai

    Pietvakarių Prancūzijos pakrantėje šią vasarą fiksuojamas išskirtinis portugališkųjų galerių, dar vadinamų Physalia physalis, antplūdis. Akvitanijos pakrantėje, ypač Baskų krašte, gelbėtojai ir vietos tarnybos registruoja vis daugiau įgėlimų, o dalis paplūdimių laikinai uždaromi dėl rizikos poilsiautojams.

    Vietos institucijų duomenimis, Baskų krašte užfiksuota daugiau nei 1 100 įgėlimų atvejų. Dėl to kai kuriose vietose keliamos raudonos vėliavos ir ribojamas maudymasis net ir esant geroms oro sąlygoms, nes didžiausia grėsmė kyla vandenyje.

    Kas yra portugališkoji galerа?

    Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena medūzą, portugališkoji galerа nėra viena medūza. Tai sifonoforas, kelių tarpusavyje susijusių organizmų kolonija, veikianti kaip vienas gyvis ir prisitaikiusi plūduriuoti vandens paviršiuje.

    Virš vandens dažniausiai matomas melsvas, želė primenantis plūduras, paprastai siekiantis apie 10–30 centimetrų. Tačiau pavojingiausia dalis yra po vandeniu esantys čiuptuvai, kurie gali nusidriekti iki maždaug 30 metrų ir dažnai lieka nepastebimi.

    Kuo pavojingas įgėlimas?

    Portugališkosios galeros čiuptuvai padengti geliančiomis ląstelėmis, kurios kontaktuodamos su oda suleidžia nuodus. Įgėlimas dažnai apibūdinamas kaip staigus, rykštės smūgį primenantis skausmas, po kurio seka intensyvus deginimas ir odos sudirginimas.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti stiprus skausmas, pykinimas, raumenų spazmai, galvos svaigimas ar kvėpavimo sutrikimai, todėl gali prireikti skubios medicininės pagalbos. Pavojus didėja vaikams, alergiškiems žmonėms ir tais atvejais, kai įgėlimų būna keli arba jie apima didelį odos plotą.

    „Jei žmogų stipriai sugelia toliau nuo kranto, skausmas gali būti toks intensyvus, kad jis nebesugebės grįžti atgal ir gali pradėti skęsti“, – sakė Prancūzijos jūrinių tyrimų instituto IFREMER mokslininkė Elvire Antajan.

    Kodėl jų tiek daug ir ką daryti paplūdimyje?

    Mokslininkai pabrėžia, kad šios rūšies pasirodymas tam tikrais metų laikais nėra neįprastas, tačiau šią vasarą dėmesį traukia dažnis ir mastas, kuriuo galeros išmetamos į krantą. Tyrėjai vertina, ar situaciją lemia vėjai, srovės ir bangavimas, o taip pat stebi, ar ilgalaikėje perspektyvoje prie tokių reiškinių gali prisidėti klimato kaitos nulemti pokyčiai.

    Specialistai primena, kad net į krantą išmesta portugališkoji galerа gali išlikti pavojinga, nes čiuptuvai gali gelti ir po kurio laiko. Pastebėjus į vandenį ar krantą išmestus melsvus plūdurus, rekomenduojama jų neliesti, laikytis gelbėtojų nurodymų ir, pajutus stipresnius simptomus po įgėlimo, nedelsti kreiptis į medikus.

  • Juodasis gulbinas prie Dnipro: retas svečias Ukrainoje ir kodėl jo pasirodymas kelia klausimų

    Dnipropetrovsko srityje, prie Samaros upės, poilsiautojai paplūdimyje pastebėjo juodąjį gulbiną. Ši rūšis Ukrainoje laikoma reta viešnia, todėl paukščio pasirodymas sukėlė diskusijų, iš kur jis galėjo atskristi ir ar nėra pabėgęs iš nelaisvės.

    Vietos gyventojai socialiniuose tinkluose dalijosi įrašais, kad gulbinas žmonių beveik nebijo ir priplaukia visai arti. Toks elgesys dažnai būdingesnis nelaisvėje augintiems paukščiams, pripratusiems prie žmogaus, nei laukiniams vandens paukščiams.

    Ornitologų vertinimu, juodieji gulbinai natūraliai Ukrainoje neperi, o stabilios laukinės populiacijos šalyje nėra susiformavusios. Dažniausiai šie paukščiai laikomi privačiuose ūkiuose, parkuose, zoologijos soduose ar ekoparkuose, o pavieniai individai kartais iš ten išskrenda ir kuriam laikui apsistoja atviruose vandens telkiniuose.

    Juodųjų gulbinių tėvynė yra Australija, tačiau dėl žmonių veiklos jie paplito ir kitose pasaulio vietose, kur buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai paukščiai. Europoje pavieniai pastebėjimai neretai siejami būtent su pabėgusiais ar paleistais individais, kurie gali prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir migruoti tarp ežerų, upių bei tvenkinių.

    Ukrainoje apie juoduosius gulbinius viešojoje erdvėje buvo pranešta ir anksčiau, kai pavieniai paukščiai pastebėti skirtinguose regionuose, įskaitant didesnius vandens telkinius bei pakrančių teritorijas. Specialistai tokiais atvejais paprastai stebi paukščio būklę ir elgseną, o jei kyla rizika jo gerovei ar saugumui, gali būti sprendžiama dėl sugavimo ir grąžinimo į saugią aplinką.

    Istoriškai Europoje juodasis gulbinas ilgą laiką buvo apipintas prietarais, o vienišas tamsus paukštis tarp baltųjų gulbių neretai laikytas neramiu ženklu. Šiandien posakis juodasis gulbinas dažniausiai vartojamas kaip metafora netikėtam, sunkiai prognozuojamam įvykiui, turinčiam didelį poveikį.

    Ekspertai primena, kad laukinius ar nežinomos kilmės paukščius geriausia stebėti iš atstumo ir nemaitinti netinkamu maistu. Jei paukštis atrodo sužeistas, nusilpęs ar elgiasi neįprastai, rekomenduojama kreiptis į vietos gyvūnų globos tarnybas arba aplinkosaugos specialistus.

  • Kalnėnuose nutiestas nuotekų „greitkelis“: kas dabar pasikeis gyventojams ir vystytojams?

    Vilniaus Kalnėnų rajone baigtas vienas svarbiausių pastarųjų metų inžinerinės infrastruktūros projektų: bendrovė „Vilniaus vandenys“ įrengė magistralinius buitinių nuotekų tinklus ir naują siurblinę. Investicijos siekė 1 mln. eurų be PVM, o infrastruktūra skirta sparčiai augančiai teritorijai, kurioje planuojami nauji gyvenamieji kvartalai.

    Projekto metu nutiesta apie 1,1 kilometro savitakinių ir apie 5,3 kilometro slėginių nuotekų tinklų. Magistraliniai tinklai įrengti Minsko plento, Keltų ir Ukrainiečių gatvių atkarpose, todėl sklypų savininkai, kurių teritorijos ribojasi su naujais tinklais, jau gali pradėti prisijungimo procedūras.

    Iki šiol dalis Kalnėnų gyventojų ir naujakurių planuotojų buvo priversti rinktis individualius sprendimus, pavyzdžiui, nuotekų kaupimo talpas ar vietinius valymo įrenginius. Toks modelis, nors ir legalus, reikalauja nuolatinės priežiūros, periodinio išvežimo ir kelia didesnę riziką aplinkai, jei įranga eksploatuojama netinkamai.

    Centralizuotų nuotekų tinklų plėtra paprastai tampa vienu esminių veiksnių, lemiančių rajono urbanistinį augimą: vystytojams paprasčiau planuoti inžinerinius sprendinius, o gyventojams suteikiama stabilesnė paslauga. Prijungimas prie centralizuotos sistemos taip pat mažina situacijų, kai dėl netinkamai prižiūrimų individualių sistemų gali būti teršiami paviršiniai ar požeminiai vandenys.

    Kas konkrečiai įrengta Kalnėnuose

    „Vilniaus vandenys“ skelbia, kad naujajai sistemai būtina ne tik vamzdynų infrastruktūra, bet ir siurblinė, leidžianti patikimai transportuoti nuotekas slėginiais tinklais. Tokie sprendimai dažniausiai pasirenkami vietovėse, kur reljefas ar užstatymo struktūra neleidžia visko išspręsti vien savitaka.

    Magistraliniai tinklai laikomi pagrindine jungtimi, prie kurios vėliau gali būti prijungiami atskirų sklypų įvadai ir mažesnės kvartalų trasos. Tai reiškia, kad teritorija įgauna techninę prielaidą plėstis nuosekliau, o jungimosi procesas tampa aiškesnis tiek gyventojams, tiek nekilnojamojo turto plėtotojams.

    „Nuosekliai plečiame vandentvarkos infrastruktūrą ten, kur jos labiausiai reikia. Kalnėnai yra viena sparčiausiai augančių Vilniaus teritorijų, todėl buvo svarbu sudaryti galimybę būsimiems naujakuriams naudotis centralizuota nuotekų tvarkymo sistema“, – sakė bendrovės „Vilniaus vandenys“ vadovas Saulius Savickas.

    Kodėl tai svarbu aplinkosaugai

    Centralizuotas nuotekų surinkimas ir nuotekų nukreipimas į valymo įrenginius yra vienas efektyviausių būdų mažinti taršos riziką. Kai nuotekos surenkamos ir išvalomos centralizuotai, sumažėja tikimybė, kad į aplinką pateks nepakankamai išvalytos nuotekos ar bus užteršti gruntiniai vandenys.

    Tokie projektai atitinka ir platesnes Europos Sąjungos vandens politikos kryptis, kuriomis siekiama gerinti vandens telkinių būklę ir mažinti taršą iš gyvenviečių. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį infrastruktūrai sparčiai besiplečiančiuose priemiesčiuose, kur gyventojų skaičius auga greičiau nei istoriškai spėjo plėstis tinklai.

    Ką daryti norint prisijungti

    Gyventojai ir vystytojai, kurių sklypai ribojasi su naujai įrengtais tinklais, gali kreiptis į „Vilniaus vandenys“ dėl prisijungimo sąlygų. Paprastai procesas apima techninių sąlygų gavimą, prisijungimo sprendinių suderinimą ir faktinį įvado įrengimą.

    Praktinė nauda gyventojams dažniausiai pasijunta ilgainiui: mažiau priežiūros rūpesčių, aiškesnės atsakomybės ribos ir stabilesnė paslauga. Kartu tai didina ir nekilnojamojo turto patrauklumą, nes centralizuotos paslaugos daugeliui pirkėjų tampa vienu svarbiausių kriterijų renkantis būstą.

    „Vilniaus vandenys“ aptarnauja daugiau nei 600 tūkst. gyventojų Vilniuje bei Vilniaus, Švenčionių ir Šalčininkų rajonuose. Bendrovė taip pat nurodo, kad per parą patiekia apie 99 tūkst. kubinių metrų geriamojo vandens ir išvalo apie 116 tūkst. kubinių metrų nuotekų.

  • 20 metrų ruožai pasienyje ir pelkių atkūrimas: Vyriausybė keičia kontrmobilumo planą

    Vyriausybė pritarė Krašto apsaugos ministerijos parengtam nutarimo projektui, kuriuo atnaujinamos ir plečiamos karinio kontrmobilumo priemonės. Tikslas – dar iki krizės ar karo pradžios sukurti tokias inžinerines ir gamtines kliūtis, kurios apsunkintų potencialaus priešininko patekimą į Lietuvos teritoriją ir judėjimą joje.

    Krašto apsaugos ministerija pabrėžia, kad kontrmobilumas gynyboje yra viena efektyviausių priemonių laimėti laiką: sulėtintas priešininkas tampa labiau pažeidžiamas, o savoms pajėgoms lengviau organizuoti gynybą ir manevrą. Priemonės planuojamos įgyvendinti kartu su kitomis ministerijomis ir joms pavaldžiomis institucijomis.

    Nauji ruožai pasienyje

    Pagal nutarimą numatoma kurti naują priemonę – karinio kontrmobilumo inžinerinių priemonių ruožą, kuriame būtų išdėliojamos įvairios kliūtys ir parengta infrastruktūra jų įrengimui. Pasienio ruože su Baltarusija ir Rusijos Kaliningrado sritimi planuojama suformuoti 20 metrų pločio žemės juostą, o Lietuvos kariuomenės identifikuotose operacinėse vietovėse tokie ruožai galėtų siekti iki 150 metrų.

    Šių ruožų logika paprasta: kliūtys, paruošti privažiavimai, numatytos vietos technikai ir medžiagoms leidžia greičiau reaguoti ir mažina priklausomybę nuo ad hoc sprendimų. Priemonę planuojama įgyvendinti iki 2028 metų pabaigos.

    Pelkių atkūrimas – kaip gynybos kliūtis

    Į kontrmobilumo priemonių sąrašą įtraukiamas ir pelkių atkūrimas, kurio įgyvendinimo terminas numatomas iki 2030 metų pabaigos. Atkūrus hidrologinį režimą, per kelerius metus tokios teritorijos gali tapti sunkiai pravažiuojamos sunkiajai technikai be specialios inžinerinės įrangos, o tai gynyboje laikoma reikšmingu pranašumu.

    Šis sprendimas siejasi su platesnėmis Europos tendencijomis derinti saugumo ir atsparumo priemones: natūralios kliūtys mažina poreikį nuolatinei didelės apimties statybai, o kartu gali prisidėti ir prie aplinkos atkūrimo tikslų. Vis dėlto praktinis įgyvendinimas priklausys nuo konkrečių teritorijų parinkimo, poveikio vertinimo ir suderinimo su žemės naudojimu.

    Parkai, keliai ir tiltai

    Nutarime taip pat numatoma didinti karinio kontrmobilumo inžinerinių priemonių parkų skaičių iki 50 vietų. Atsižvelgiant į didesnę apimtį, šios priemonės įgyvendinimo terminas pratęsiamas iki 2028 metų gruodžio 31 dienos.

    Tęsiamas rezervinių kliūčių įrengimas Lietuvos kariuomenės nustatytuose valstybinės reikšmės kelių ruožuose ir prietilčiuose. Tiltuose numatoma diegti inžinerines konstrukcijas, skirtas sprogstamosioms medžiagoms pritvirtinti, kad prireikus būtų galima greitai apriboti judėjimą per kritinius taškus.

    Kad kontrmobilumo poreikiai būtų įvertinami dar projektavimo stadijoje, iki šių metų pabaigos planuojama pakeisti tiltų projektavimą reglamentuojančius teisės aktus. Juose būtų nustatyta, kad naujai projektuojamuose ir rekonstruojamuose tiltuose iš anksto būtų numatomos vietos ir konstrukcijos, reikalingos kontroliniam tiltų konstrukcijų naikinimui.

    „Karinis kontrmobilumas yra svarbi Lietuvos pasirengimo gynybai dalis. Siekiame kuo geriau išnaudoti Lietuvos teritorijos ypatumus ir inžinerines priemones, kad prireikus galėtume apsunkinti priešininko judėjimą ir sudaryti palankesnes sąlygas mūsų kariuomenei veikti“, – sakė krašto apsaugos viceministras Tomas Mikelkevičius.

  • Kodėl po avarijos negalima skubėti traukti žmogaus: Valčiūnuose ugniagesiai parodys visą gelbėjimą

    Vasarą išaugus sunkių eismo įvykių skaičiui, ugniagesiai gelbėtojai primena, kad po smūgio prasideda kova dėl gyvybės, kurioje svarbi kiekviena minutė ir kiekvienas sprendimas. Praktikoje didžiausias pavojus kyla tada, kai geranoriški liudininkai skuba ištraukti nukentėjusįjį, neįvertinę galimų stuburo ar vidaus sužalojimų.

    Rugpjūčio 13 dieną 11.00 valandą Ugniagesių gelbėtojų mokykloje Valčiūnuose vyks spaudos konferencija ir praktinė demonstracija žiniasklaidai. Ugniagesiai gelbėtojai parodys, kaip stabilizuojamas automobilis, kaip specialia įranga ardomos konstrukcijos ir kaip žmogus saugiai išlaisvinamas iš apvirtusio ar sudaužyto automobilio.

    Prieš demonstraciją pareigūnai aptars gelbėjimo darbų eismo įvykiuose statistiką ir tipines klaidas, kurios kainuoja brangiai. Bus paaiškinta, kaip vietoje priimami sprendimai, kodėl kartais tenka pjauti statramsčius ar nuiminėti stogą ir kodėl saugus išlaisvinimas dažnai reiškia ne greičiausią, o tiksliausią veiksmų seką.

    Taip pat bus kalbama apie pirmąją pagalbą iki medikų atvykimo. Ugniagesiai gelbėtojai paaiškins, ką jie daro pirmosiomis minutėmis, kaip užtikrinamas nukentėjusiojo kvėpavimas ir kraujavimo kontrolė, ir kaip gali padėti liudininkai, jei žmogus sąmoningas, bet prispaustas ar negali išlipti.

    Spaudos konferencijoje dalyvaus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Renatas Požėla, Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Praktinio parengimo skyriaus viršininkas Darius Janavičius ir vyriausioji specialistė Miglė Povilaitytė. Jie pristatys tarnybos pasirengimą, naudojamą gelbėjimo techniką ir svarbiausius principus, kurie padeda išvengti papildomų traumų.

    Renginio vieta – Ugniagesių gelbėtojų mokykla Valčiūnuose. Po konferencijos vyksianti demonstracija leis iš arti pamatyti visą gelbėjimo operacijos eigą, nuo automobilio stabilizavimo iki saugaus nukentėjusiojo perdavimo medikams.

  • Kaunas ruošia milžinišką pokytį Vaišvydavoje: mokykla išaugs keliskart, aišku kur vyks pamokos

    Kauno savivaldybė planuoja iš esmės modernizuoti Vaišvydavos mokyklą, kurios pastatui skaičiuojama daugiau kaip 100 metų. Po rekonstrukcijos įstaiga turėtų tapti šiuolaikiška ugdymo erdve, o vietų skaičius, savivaldybės teigimu, padidėtų maždaug tris kartus.

    Numatoma, kad dabartinis 2 221 kv. m pastatas būtų perplanuotas ir išplėstas iki 8 090 kv. m, atskiriant ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo srautus. Projektiniuose sprendiniuose akcentuojamos STEAM erdvės, biblioteka, laisvalaikio zonos, valgykla ir administracinės patalpos.

    Pastatas, energija ir infrastruktūra

    Pagal planus, po atnaujinimo mokykla atitiktų A++ energinio naudingumo klasę, o ant stogo būtų integruota esama saulės elektrinė, kurios galia siekia 55 kW. Toks sprendimas dera su bendra savivaldybių praktika mažinti eksploatacines išlaidas ir energijos sąnaudas viešuosiuose pastatuose.

    Skaičiuojama, kad mokykloje būtų sukurta apie 350 papildomų vietų mokiniams ir darželinukams šalia dabar turimų 169. Savivaldybė pabrėžia, kad plėtra orientuota ne tik į klases, bet ir į bendrą mokymosi aplinką, įskaitant vidinį kiemą su terasa renginiams ir bendruomenės veikloms.

    Projekto vertė siekia 12,84 mln. eurų, finansavimas numatomas iš Europos Sąjungos ir Kauno savivaldybės lėšų. Darbų pradžia planuojama kitų metų antroje pusėje, o tikslūs terminai priklausys nuo rangos procedūrų ir statybos eigos.

    Sporto salė ir saugumo sprendimai

    Rekonstrukcijos apimtyje numatyta ryški sporto infrastruktūros plėtra: sporto salės plotas, kaip skelbiama, augtų nuo 565 iki 1 035 kv. m. Tokia salė leistų patogiau organizuoti pamokas ir treniruotes, pritaikant erdvę skirtingoms sporto šakoms.

    Planuojama atnaujinti ir lauko sporto bei aktyvaus laisvalaikio zonas: bėgimo takelius, universalią futbolo aikštę, taip pat pilnų matmenų krepšinio aikštelę. Mažiesiems numatomos atskiros žaidimų aikštelės ir pavėsinės, kad ikimokyklinukai turėtų saugią, nuo vyresnių mokinių srautų atskirtą erdvę.

    Teritorijoje projektuojamas „Kiss and ride“ privažiavimas ir apie 17 antžeminių stovėjimo vietų, o po pastatu numatoma 20 vietų požeminė aikštelė. Savivaldybė nurodo, kad ši erdvė prireikus galėtų būti naudojama ir kaip priedanga, talpinanti apie 550 žmonių.

    Kur vyks pamokos rekonstrukcijos metu

    Kol vyks statybos, ugdymo proceso stabdyti neplanuojama, todėl mokiniai ir darželinukai laikinai būtų perkelti į kitas miesto švietimo įstaigas. Skaičiuojama, kad laikini pokyčiai palies kiek daugiau kaip pusantro šimto ugdytinių.

    „Ugdymo kokybė yra mūsų prioritetas, todėl ruošiamės iš pagrindų atnaujinti dar vieną mokyklą. Nors rekonstrukcija prasidės tik kitais metais, jau dabar esame numatę laikinas ugdymo vietas ir suderinę sprendimus su kitomis švietimo įstaigomis“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

    Ikimokyklinio ugdymo grupes planuojama perkelti į Kauno lopšelio-darželio „Bitutė“ patalpas, pradinukų ugdymą organizuoti Kauno Motiejaus Valančiaus mokykloje-darželyje, o 5–8 klasių pamokas vykdyti VDU klasikinio ugdymo licėjaus Šančių padalinyje. Savivaldybė nurodo, kad apie sprendimų įgyvendinimą tėvai ir bendruomenė bus informuojami papildomai.