CP v2

Blog

  • Tauragės Jovarų parkas po antrojo etapo: pasodinta 483 augalai, darbai tęsis iki 2026 metų

    Tauragės Jovarų parkas po antrojo etapo: pasodinta 483 augalai, darbai tęsis iki 2026 metų

    Baigtas antrasis etapas

    Tauragėje tęsiamas Jovarų parko projektas: užbaigti antrojo etapo darbai, kurių tikslas – kurti gamtai artimą ir klimato kaitai atsparesnę viešąją erdvę. Parkas įrengiamas etapais, o visas procesas planuojamas kelių metų trukmės.

    Tauragės rajono savivaldybės administracija nurodo, kad darbai apima ne tik želdinimą, bet ir teritorijos paruošimą, kad nauji augalai prigytų ir ilgainiui suformuotų tvarią želdynų struktūrą. Tokie projektai paprastai planuojami ilgam laikui, nes rezultatas pilnai atsiskleidžia tik po kelerių sezonų.

    Nuo grunto paruošimo iki sodinimo

    Per pirmąjį etapą buvo sutvarkyta apie 2 hektarų teritorija: frezuotas gruntas, pašalinta konkuruojanti augmenija ir menkaverčiai krūmai, išsaugant vertingus želdinius. Tuomet pradėtas sodinimas pagal patvirtintą želdinimo planą, o po darbų numatyta priežiūra, reikalinga sėkmingam prigijimui.

    Antrajame etape sutvarkytas sklypas, pašalinti savaiminiai želdiniai, paruoštas gruntas ir įsigyti bei pasodinti nauji augalai. Šio etapo sutarties vertė siekia 84 638,18 euro su PVM, o naujai pasodintų želdinių priežiūra numatyta dar vienerius metus.

    Skelbiama, kad visi sodinimo darbai turi būti atlikti iki 2026 metų balandžio 28 dienos. Per antrąjį etapą iš viso pasodinta 483 augalai, tarp jų ąžuolai, klevai, juodalksniai, beržai, gluosniai, liepos ir pušys, taip pat dekoratyvinės rūšys, pavyzdžiui, gledičijos.

    Parkas planuojamas pagal potvynių realybę

    Vienas svarbiausių projekto akcentų – prisitaikymas prie Jūros upės potvynių. Daugiau nei 80 proc. Jovarų parko teritorijos patenka į didelės potvynių rizikos zoną, kuri periodiškai užliejama, todėl augalų parinkimas ir želdynų struktūra turi atitikti tokias sąlygas.

    Projektuojant parką, prioritetas teikiamas rūšims, galinčioms atlaikyti ilgalaikį užliejimą, drėgmės svyravimus ir temperatūros pokyčius. Savivaldybės teigimu, būtent tokie sprendimai didina tikimybę, kad želdynai išliks gyvybingi ne tik įprastais metais, bet ir ekstremalesnėmis oro sąlygomis.

    Ilgalaikė vizija ir mastas

    Bendras sumanymas – suformuoti natūralią, mozaikos principu paremtą parko struktūrą, kai skirtingų rūšių grupės derinamos tarpusavyje, o pakraščiuose paliekami akcentiniai pavieniai medžiai. Tai leidžia kurti vizualiai įvairų kraštovaizdį ir kartu didinti atsparumą ligoms bei kenkėjams, kai vienos rūšies dominavimas nėra per didelis.

    Iš viso Jovarų parke planuojama pasodinti apie 1 900 medžių. Numatoma, kad apie 78 proc. sudarys lapuočiai, o apie 22 proc. – spygliuočiai, kad erdvė išliktų žalesnė ir šaltuoju sezonu.

    Projektas orientuotas ne vien į poilsio infrastruktūrą, bet ir į miesto bei upės santykį subalansuojantį kraštovaizdį. Įgyvendinus visus etapus, Jovarų parkas turėtų tapti tvariu pavyzdžiu, kaip želdynai gali būti planuojami atsižvelgiant į klimato kaitos keliamas rizikas.

  • Spirulina ir chlorella grįžta į madą: kas iš tiesų veikia, o kas tėra brangus pažadas?

    Spirulina ir chlorella grįžta į madą: kas iš tiesų veikia, o kas tėra brangus pažadas?

    Jūros dumbliai vis dažniau pristatomi kaip supermaistas, galintis padėti energijai, imuninei sistemai ar net širdies sveikatai. Daugiausia dėmesio sulaukia dvi mikroalgės – spirulina ir chlorella, kurios dažniausiai vartojamos miltelių ar tablečių pavidalu.

    Spirulina iš tiesų yra maistinių medžiagų gausi melsvabakterė, turinti nemažai baltymų, kai kurių vitaminų ir mineralų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas, o papildas, kurio nauda priklauso nuo žmogaus mitybos, sveikatos būklės ir produkto kokybės.

    Ką apie naudą sako tyrimai?

    Mokslinėje literatūroje spirulina dažniausiai minima dėl galimo poveikio kraujo lipidams ir uždegiminiams procesams. Kai kurie klinikiniai tyrimai rodo, kad ji gali nežymiai mažinti MTL cholesterolį ir trigliceridus, tačiau rezultatų dydis paprastai nėra toks, kad pakeistų gydytojo skirtą gydymą ar gyvenimo būdo korekcijas.

    Chlorella dažniau siejama su virškinimu ir kai kurių mikroelementų, pavyzdžiui, geležies, šaltiniu, tačiau ir čia įrodymai nevienareikšmiai. Daugelis studijų yra nedidelės apimties, o poveikis priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir bendros mitybos kokybės.

    Didžiausia rizika – ne pati spirulina

    Pagrindinė praktinė problema – ne pati mikroalgė, o produkto švara ir kilmė. Prastai kontroliuojamose auginimo sąlygose dumbliai gali sukaupti teršalų, įskaitant sunkiuosius metalus ar mikroorganizmų toksinus, todėl kokybės kontrolė čia yra esminė.

    Renkantis papildą svarbu ieškoti aiškiai nurodytos kilmės, nepriklausomų laboratorinių tyrimų ir sertifikavimo. Taip pat verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo mažiau papildomų rišiklių, dažiklių ar kitų priedų, tuo lengviau įvertinti, ką žmogus iš tiesų vartoja.

    Kam verta pasitarti su gydytoju?

    Nors spirulina ir chlorella dažnai pateikiamos kaip natūralus pasirinkimas, jos tinka ne visiems. Sergant lėtinėmis ligomis, vartojant kraują skystinančius vaistus, turint autoimuninių sutrikimų ar laukiantis, prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Taip pat svarbu nepamiršti, kad energijos stoką, blogą savijautą ar plaukų slinkimą dažnai lemia ne vienas trūkstamas produktas, o miego, streso, kalorijų balanso ir pagrindinių maistinių medžiagų klausimai. Mikroalgės gali būti tik papildoma detalė, bet ne mitybos ir sveikatos strategijos pagrindas.

  • Po 60-iesiems šie 3 produktai tyliai niokoja žarnyną – jų yra beveik kiekvienoje virtuvėje

    Po 60-iesiems šie 3 produktai tyliai niokoja žarnyną – jų yra beveik kiekvienoje virtuvėje

    Vyresniame amžiuje virškinimo sistema dažnai tampa jautresnė kasdieniams mitybos įpročiams. Dėl lėtesnės žarnyno veiklos, mikrobiotos pokyčių, mažesnio fizinio aktyvumo ir vartojamų vaistų dažniau vargina pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimas ar nereguliarus tuštinimasis.

    Neretai problema slypi ne egzotiškuose produktuose ar greitajame maiste, o visiškai įprastuose pasirinkimuose, kurie kartojasi kasdien. Specialistai pabrėžia, kad ypač svarbu stebėti ne vieną patiekalą, o bendrą mitybos modelį, kuris ilgainiui pradeda alinti žarnyną.

    Pirmasis dažnas kaltininkas – pridėtinis cukrus ir jo gausūs šaltiniai: saldinti gėrimai, kepiniai, saldumynai, saldinti jogurtai ar dribsniai, taip pat saldinama arbata. Perteklinis cukrus siejamas su nepalankiais žarnyno mikrobiotos pokyčiais ir didesne fermentacija, dėl kurios gali stiprėti pūtimas bei diskomfortas.

    Ilgainiui saldūs produktai dažnai išstumia skaidulų turintį maistą, o tai ypač aktualu senjorams, kuriems reguliari žarnyno veikla priklauso nuo skaidulų ir skysčių. Kai užkandį pakeičia bandelė ar sausainiai, energijos netrūksta, tačiau žarnynas negauna to, ko labiausiai reikia kasdieniam ritmui palaikyti.

    Antrasis produktų tipas – baltų, stipriai rafinuotų miltų gaminiai: balta duona, bandelės, šviesūs makaronai, įvairūs sausainiai ar blynai iš aukščiausios rūšies miltų. Tokie gaminiai paprastai turi mažai skaidulų, todėl gali prisidėti prie užkietėjusių vidurių ir „lėto“ žarnyno jausmo.

    Vyresni žmonės neretai renkasi šviesią duoną iš įpročio ar dėl to, kad ji atrodo lengviau virškinama. Tačiau kai tokie produktai tampa pagrindine raciono dalimi, žarnynui ima trūkti tiek tirpių, tiek netirpių skaidulų, kurios padeda formuoti išmatas ir palaikyti reguliarų tuštinimąsi.

    Trečioji grupė – riebūs ir kepti patiekalai, ypač dažnai kartojami keli kartus per savaitę. Keptas, riebus maistas gali lėtinti skrandžio išsituštinimą ir sunkinti virškinimą, o kartu dažnai būna skurdus daržovių bei skaidulų, todėl nukenčia ir žarnyno darbas.

    Po 60-iesiems jautrumas didesniam riebalų kiekiui gali išryškėti aiškiau: vargina sunkumo jausmas, raugėjimas, pilvo pūtimas, o kai kuriems žmonėms ir pilvo skausmai ar tuštinimosi ritmo svyravimai. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad „kenkia viskas“, nors kartais užtenka koreguoti kelis pasikartojančius pasirinkimus.

    Svarbiausia žinia ta, kad šie produktai dažnai atrodo nekalti, nes yra įprasti ir siejami su namų virtuve. Būtent kasdienybė apsunkina ryšio atpažinimą: žmogus ieško bėdos pieno produktuose, daržovėse ar vaisiuose, o priežastis gali būti cukraus, rafinuotų miltų ir kepto maisto dominavimas.

    Radikalūs pokyčiai dažniausiai nereikalingi – veiksmingesnė būna lėta ir nuosekli mitybos korekcija. Žarnynui paprastai palankūs rauginti produktai, avižos, kruopos, ankštiniai, daržovės, sėklos ir pakankamas vandens kiekis, o patiekalų ruošime dažniau pasiteisina troškinimas, virimas ar kepimas orkaitėje.

    Jei vargina ilgalaikiai simptomai, pavyzdžiui, nuolatinis vidurių užkietėjimas, kraujas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas, stiprėjantis skausmas ar mažakraujystės požymiai, vien mitybos keitimo gali nepakakti. Tokiais atvejais saugiausia sprendimus aptarti su šeimos gydytoju ar dietologu, ypač jei vartojama daug vaistų ar yra lėtinių ligų.

  • Gegužę vyšnių augintojai dažnai pražiūri: šis žingsnis gali išgelbėti uogas nuo kirmėlių

    Gegužę vyšnių augintojai dažnai pražiūri: šis žingsnis gali išgelbėti uogas nuo kirmėlių

    „Kirmėliuotos“ vyšnios ir trešnės dažniausiai yra vyšninės musės lervų padarinys. Kenkėjas pradeda savo ciklą dar iki vaisių nokimo, o lemiamas metas daugelyje sodų būna gegužę, kai suaugėliai ima kilti iš dirvos ir ruoštis dėti kiaušinėlius į besivystančius vaisius.

    Vyšninė musė yra nedidelė, kelių milimetrų ilgio muselė, tačiau didžiausią žalą daro ne ji, o jos lervos. Patelė įduria vaisių ir padeda kiaušinėlį, o išsiritusi balkšva lerva minta minkštimu, dažniausiai arčiau kauliuko, todėl išoriškai uoga kurį laiką gali atrodyti visiškai sveika.

    Kenkėjo židinys neretai slepiasi ne šakose, o po medžiu. Praėjusį sezoną vaisiuose besivysčiusios lervos nukrenta į dirvą ir peržiemoja viršutiniame sluoksnyje, todėl pavasarį, dirvai sušilus, suaugėliai išskrenda būtent iš vietos po laja, ypač ten, kur pernai gulėjo krituoliai.

    Gegužės triukas po laja

    Vienas veiksmingiausių žingsnių gegužę yra fiziškai užkirsti kelią musėms pakilti iš dirvos. Po medžiu verta patiesti agroplėvelę, agrodangą ar kitą orui laidžią, bet vabzdžiams sunkiai įveikiamą dangą, apdengiant kuo didesnį plotą po laja.

    Dangos kraštus būtina gerai prispausti, kad vabzdžiai neišlįstų šonu, o laikyti ją rekomenduojama iki vasaros pradžios ar pabaigos, kai kenkėjo aktyvumas slopsta. Praktikoje tai ypač praverčia vėlyvesnėms veislėms, nes jų vaisiai noksta tada, kai kenkėjų populiacija dažnai būna didžiausia.

    Kaip suprasti, ar musė jau aktyvi?

    Stebėsenai ir daliniam suaugėlių gausos mažinimui sode kabinamos geltonos lipnios gaudyklės. Jas geriausia tvirtinti saulėtoje lajos pusėje, vaisinių šakų aukštyje, o vėliau apžiūrėti kas kelias dienas, kad būtų aišku, kada prasidėjo masinis skraidymas.

    Jei gaudyklėse vabzdžių daugėja, rizika lervoms vaisiuose stipriai išauga. Tuomet svarbu veikti greitai, nes kiaušinėliai dedami į dar kietesnius, besiformuojančius vaisius, o vėliau viduje besivystanti lerva jau būna apsaugota nuo daugelio priemonių.

    Švelnesnės priemonės ir higiena

    Ekologiškesnėje priežiūroje dažnai pasirenkami atbaidantys augaliniai nuovirai, pavyzdžiui, pelyno, taip pat česnako ar bitkrėslės užpilai. Purškimas paprastai kartojamas kas 7–10 dienų, kruopščiai padengiant lają, ypač jaunas uogas ir lapus, o darbus geriausia atlikti vakare.

    Ne mažiau svarbi ir sodo higiena: krituolius verta surinkti ir pašalinti, kad lervos nepatektų atgal į dirvą. Taip pat naudinga stebėti oro sąlygas, nes šiltesnis pavasaris dažnai paankstina kenkėjų aktyvumą, todėl priemonių delsti nereikėtų.

  • Stulbinantis Žmogaus organų atlasas: 3D vaizdai atskleidė kūną iki mikrono tikslumo

    Stulbinantis Žmogaus organų atlasas: 3D vaizdai atskleidė kūną iki mikrono tikslumo

    Mokslininkai pristatė Žmogaus organų atlasą – viešai prieinamą 3D medicininių vaizdų rinkinį, leidžiantį pamatyti organų sandarą itin detaliai, iki vieno mikrono. Toks mastelis maždaug 50 kartų plonesnis už žmogaus plauką ir atveria naujas galimybes tiek mokslui, tiek medicinos praktikai.

    Projektas paremtas pažangia rentgeno tomografija, kuri leidžia neardant ištirti visą organą ir priartinti vaizdą iki ląstelinių struktūrų. Skirtingai nei įprasti ligoninių tyrimai, čia naudojamas sinchrotroninis šaltinis, užtikrinantis itin ryškų ir stabilų spinduliavimą, reikalingą aukštai raiškai.

    Kaip sukuriami tokie vaizdai?

    Atlasui taikoma hierarchinė fazinio kontrasto tomografija, kai organas skenuojamas keliais masteliais: nuo bendros architektūros iki smulkiausių audinių detalių. Šis principas svarbus todėl, kad daugelis ligų keičia ne tik atskiras ląsteles, bet ir viso audinio „inžineriją“ – kraujagyslių tinklą, pluoštus, pertvaras.

    Tokie duomenys paprastai užima milžinišką apimtį: vieno organo vaizdų rinkinys gali siekti terabaitus, todėl projekto kūrėjai didelį dėmesį skiria duomenų prieinamumui ir patogiam naudojimui. Atlasas kuriamas kaip atvira platforma, kad juo galėtų remtis tyrėjai, gydytojai ir dėstytojai.

    Ką jau apima Žmogaus organų atlasas?

    Šiuo metu atlasas apima dešimtis donorų organų ir šimtus trimačių duomenų rinkinių, tarp jų – smegenis, širdį, plaučius, kepenis, inkstus ir kitus organus. Kai kuriais atvejais fiksuojami keli organai iš to paties donoro, o tai leidžia tiksliau vertinti, kaip liga ar rizikos veiksniai paveikė skirtingas organizmo sistemas.

    Atlaso duomenyse gali būti užfiksuota ir įprastų, ir retesnių patologijų požymių, todėl tai tampa vertinga baze lyginamiesiems tyrimams. Medicinoje toks „žemėlapis“ ypač naudingas, kai reikia suprasti kraujotakos, uždegimo ar audinių randėjimo pokyčius, kurių paprastuose tyrimuose ne visuomet pavyksta įžvelgti.

    DI proveržis medicinoje: kodėl šis atlasas svarbus?

    Vienas didžiausių projekto pažadų – galimybė šiais duomenimis mokyti DI modelius, kurie vėliau galėtų padėti greičiau ir tiksliau atpažinti ligų požymius. Aukštos raiškos 3D duomenys leidžia kurti algoritmus, kurie mokosi ne tik iš plokščių pjūvių, bet ir iš visos organo struktūros, todėl potencialiai gerėja diagnostikos tikslumas.

    „Tai išteklius tyrėjams, gydytojams, dėstytojams, bet ir kiekvienam smalsiam žmogui, norinčiam suprasti, kaip sudėtas žmogaus kūnas“, – sakė vienas iš projekto kūrėjų Paul Tafforeau.

    Tyrėjai teigia, kad ateityje technologiją tikimasi dar labiau išplėsti, siekiant vaizdinti vis didesnius žmogaus anatomijos segmentus dar aukštesne raiška. Tokie planai galėtų iš esmės pakeisti, kaip mokomasi anatomijos, kaip lyginami ligų mechanizmai ir kaip kuriamos naujos diagnostikos bei gydymo strategijos.

  • Ne bananas: Lietuvoje įprastas vaisius siejamas su geresne atmintimi ir mažesne insulto rizika

    Ne bananas: Lietuvoje įprastas vaisius siejamas su geresne atmintimi ir mažesne insulto rizika

    Pastaruoju metu mitybos tyrimuose vis dažniau minimos kriaušės – įprastas ir lengvai prieinamas vaisius, kuris siejamas su palankesniais smegenų sveikatos rodikliais. Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausi čia ne stebuklingi pažadai, o bendra mitybos kokybė ir nuoseklus vaisių vartojimas.

    Kriaušėse yra skaidulų, vitamino C ir įvairių B grupės vitaminų, taip pat kalio bei vario. Šios medžiagos svarbios nervų sistemai ir kraujotakai, o jos būklė glaudžiai susijusi su atmintimi ir dėmesiu, ypač vyresniame amžiuje.

    Didelį dėmesį tyrimuose gauna polifenoliai ir kiti antioksidantai, padedantys mažinti oksidacinį stresą. Oksidacinis stresas ir uždegiminiai procesai laikomi vienais iš veiksnių, galinčių spartinti su amžiumi susijusį pažintinių funkcijų silpnėjimą.

    Tyrimuose, kuriuose analizuojami dideli gyventojų duomenys, didesnis vaisių ir daržovių vartojimas siejamas su mažesne insulto rizika. Kai kuriose analizėse ypač išskiriami šviesios spalvos vaisiai ir daržovės, o kriaušės minimos kaip vienas iš šiai grupei priskiriamų pasirinkimų.

    Galimą poveikį aiškina keli mechanizmai: skaidulos padeda reguliuoti cholesterolio kiekį ir cukraus svyravimus, o flavonoidai gali būti siejami su geresne kraujagyslių funkcija. Kadangi kraujagyslių pažaida didina ir insulto, ir kognityvinių sutrikimų riziką, tokia grandinė moksliškai atrodo logiška, nors tai nereiškia, kad vienas produktas „apsaugo“.

    Specialistai akcentuoja, kad didžiausią naudą duoda ne pavienis vaisius, o nuosekli mityba, kurioje gausu skirtingų augalinių produktų. Praktinis pasirinkimas paprastas: jei ieškote užkandžio vietoje saldumynų, kriaušė su riešutais ar natūraliu jogurtu gali būti sotesnis ir palankesnis variantas kasdienai.

  • Bakopa balkone žydi kaip debesys: šios 2 klaidos vasarą gali ją pražudyti

    Bakopa balkone žydi kaip debesys: šios 2 klaidos vasarą gali ją pražudyti

    Bakopa, dar vadinama suteromis, pastaraisiais metais tapo viena populiariausių balkonų ir terasų gėlių. Ji formuoja ilgus, svyrančius ūglius ir nuo pavasario pabaigos iki rudens gali būti nusėta smulkiais, žvaigždutėmis primenančiais žiedais. Dėl šios savybės augalas ypač tinka kabinamiems vazonams ir balkonų loveliams.

    Dažniausiai auginamos baltai žydinčios bakopos, tačiau prekyboje vis dažniau pasitaiko rožinių, violetinių ar melsvų atspalvių veislių. Tinkamai prižiūrimas augalas žydi nepertraukiamai, o kai kurios veislės vakarais skleidžia lengvą, malonų kvapą. Vis dėlto bakopa greitai parodo, kai sąlygos jai netinka.

    Dvi sąlygos, kurias praleidžia daugelis

    Pirmoji kritiškai svarbi sąlyga yra pastovi, bet ne per didelė drėgmė. Bakopa mėgsta šiek tiek drėgną substratą, todėl karštais laikotarpiais ją dažnai tenka laistyti kasdien, ypač jei vazonas mažas ir stovi saulėje. Per sausą dieną augalas gali suglebti, tačiau paprastai greitai atsigauna gavęs vandens.

    Antroji sąlyga yra geras drenažas ir laidus, derlingas substratas. Jei vanduo vazone užsistovi, šaknys ima stigti oro, didėja puvinio ir grybelinių ligų rizika, o žydėjimas sparčiai silpsta. Praktikoje tai reiškia, kad vazone turi būti skylės, o dugne verta įrengti drenažo sluoksnį.

    Saulė padeda, bet reikalauja disciplinos

    Bakopa geriausiai atrodo saulėtoje arba lengvai pritemdytoje vietoje. Pilnoje saulėje žydėjimas dažniausiai būna gausiausias, tačiau kartu tai padidina vandens poreikį, ypač per kaitrą ir vėją. Jei negalite laistyti reguliariai, saugesnė išeitis yra vieta su daliniu pavėsiu vidurdienį.

    Norint išlaikyti nuolatinį žydėjimą, vegetacijos metu bakopą naudinga tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Dažnas sprendimas yra tręšimas maždaug kartą per savaitę, tačiau tikslų ritmą verta derinti prie konkrečių trąšų ir laistymo intensyvumo. Pertręšimas taip pat kenkia, todėl svarbu neviršyti rekomenduojamų normų.

    Ką daryti, jei vasarą žydėjimas susilpnėjo?

    Vasaros viduryje bakopa kartais ima žydėti kukliau, ir tai nebūtinai reiškia rimtą problemą. Dažniausia priežastis būna karščio stresas, trumpalaikis perdžiūvimas arba per tanki, blogai vėdinama augalo forma. Tokiu atveju padeda lengvas ūglių patrumpinimas, kuris skatina šakotis ir greičiau suformuoti naują žiedų bangą.

    Kasdienėje priežiūroje verta pašalinti nudžiūvusius ūglius ir stebėti, ar substratas neišdžiūsta iki galo. Nors bakopa neretai pati numeta peržydėjusius žiedelius, reguliari apžiūra leidžia greiččiau pastebėti problemas ir išsaugoti dekoratyvų, tankų kaskados efektą per visą sezoną.

  • 1 600 metų mumija pribloškė archeologus: ant pilvo rado tai, ko Egipte dar nebuvo

    1 600 metų mumija pribloškė archeologus: ant pilvo rado tai, ko Egipte dar nebuvo

    Egipte archeologai aptiko apie 1 600 metų senumo mumiją, kuri iškart sukėlė tyrėjų susidomėjimą ne dėl paties palaidojimo, o dėl neįprasto radinio ant kūno. Ant mumijos pilvo buvo pritvirtintas papiruso fragmentas su Homero Iliados ištrauka, o tokio pobūdžio literatūrinis tekstas laidojimo kontekste iki šiol nebuvo fiksuotas.

    Palaikai rasti Al Bahnasoje, centrinėje Egipto dalyje, vietovėje, kuri antikoje buvo žinoma Oksirincho vardu. Šis regionas pasaulyje garsėja papirusų lobynu: nuo XIX amžiaus pabaigos čia aptikta daugybė graikiškų tekstų, tarp jų ir itin svarbių literatūros kūrinių fragmentų.

    Kas tiksliai rasta ant mumijos?

    Tyrėjai nustatė, kad papirusas, nors ir prastos būklės, greičiausiai priklauso antrajai Iliados giesmei. Tai vieta, kur pateikiamas vadinamasis laivų katalogas, vardijantis kariuomenės dalinius ir jų kilmę, todėl tekstas atpažįstamas pagal būdingas formuluotes.

    Iki šiol Egipto mumifikacijos tradicijoje graikiški papirusai buvo randami, tačiau daugiausia su maginiais ar apsauginiais užrašais, susijusiais su ritualais. Literatūrinio kūrinio fragmentas, pritvirtintas kaip balzamavimo proceso dalis, yra išskirtinė ir retai paaiškinama praktika.

    Kodėl Iliada atsidūrė laidojime?

    Vienas aiškinimų, kurį svarsto tyrėjai, kad Iliados fragmentas galėjo būti tarsi balzamuotojo atpažinimo ženklas, savotiškas darbo parašas. Kita versija, kad tekstas galėjo turėti simbolinę apsaugos ar prestižo funkciją, nors literatūros kūrinio pritaikymas ritualams kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

    „Tai nėra pirmas kartas, kai randame graikiškų papirusų, įtrauktų į mumifikacijos procesą, tačiau iki šiol jų turinys daugiausia buvo maginis. Literatūrinis papirusas laidojimo kontekste yra tikroji naujovė“, – sakė Barselonos universiteto klasikinės filologijos specialistas Ignasi-Xavieras Adiego.

    Ko dar tikimasi iš tyrimų?

    Pasak tyrėjų, dabartiniai skaitymo rezultatai riboti, nes papirusas labai trapus, o bet koks mechaninis ardymas gali jį sunaikinti. Dėl to planuojama taikyti neardomuosius metodus, kurie vis dažniau naudojami archeologijoje, kai siekiama perskaityti pažeistus senovinius tekstus.

    Oksirincho nekropolis ir toliau teikia naujų duomenų apie romėniškojo laikotarpio Egiptą, kai graikų kalba buvo plačiai vartojama administracijoje ir kultūroje. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl Homero tekstas galėjo būti pasiekiamas vietos bendruomenėms, tačiau nepaaiškina, kodėl jis atsidūrė ant mumijos kaip ritualo dalis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats mumifikavimo faktas dažniausiai rodo tam tikrą palaidotojo socialinį statusą, o regione anksčiau rasta ir prabangesnių laidojimo elementų. Jei pavyks tiksliau perskaityti papirusą, radinys gali suteikti naujų įžvalgų apie to meto religinių praktikų ir graikų literatūros santykį Egipte.

  • Kinijos „Geely“ jau įleido šaknis JAV: kas slepiasi už „Volvo“ ir „Polestar“ planų

    Kinijos „Geely“ jau įleido šaknis JAV: kas slepiasi už „Volvo“ ir „Polestar“ planų

    JAV politikams vis garsiau kalbant apie Kinijoje pagamintų automobilių ribojimus, dalis Kinijos transporto ir autopramonės bendrovių jau seniai veikia JAV rinkoje. Konsultacijų bendrovės „Dunne Insights“ vertinimu, JAV yra įsitvirtinę daugiau nei 100 Kinijos automobilių gamintojų, technologijų įmonių ir dalių tiekėjų.

    Pastaraisiais metais Vašingtonas sugriežtino poziciją: elektriniams automobiliams iš Kinijos pritaikyti itin aukšti importo tarifai, o atskirai svarstomi ribojimai sujungtiems automobiliams, kurie dėl programinės įrangos ir ryšio modulių laikomi potencialia kibernetinio saugumo rizika. Tačiau investicijos, gamybos lokalizavimas ir partnerystės leidžia kai kuriems žaidėjams apeiti dalį barjerų.

    Kaip Kinijos kapitalas veikia JAV

    Kinijos bendrovė BYD JAV jau gamina elektrinius autobusus, o akumuliatorių gamintoja CATL yra sudariusi licencijavimo susitarimą su „Ford“ dėl technologijų ir paslaugų, susijusių su baterijų gamybos projektu Mičigane. Tokie modeliai rodo, kad dalis Kinijos įmonių renkasi ne tiesioginį automobilių eksportą, o technologijų tiekimą ir gamybos grandinės įsitvirtinimą vietoje.

    Tuo pat metu JAV rinkoje jautriausia tema tampa sujungtų automobilių duomenys: transporto priemonių jutikliai, kamerų sistemos, ryšio moduliai ir nuotoliniai atnaujinimai kelia klausimų, kas ir kur kaupia informaciją. Dėl to diskusijos persikelia iš ekonomikos į nacionalinio saugumo lauką, o reguliavimo rizika tapo strateginiu veiksniu visiems gamintojams.

    „Geely“ pranašumas: „Volvo“, „Polestar“ ir „Lotus“

    Vienu geriausiai JAV galinčių prisitaikyti žaidėjų laikoma „Zhejiang Geely Holding Group“, paprastai vadinama „Geely“. Ji turi reikšmingas investicijas į tris gamintojus, kurie jau veikia JAV: „Volvo Cars“, „Polestar“ ir „Lotus“, taip pat mažesnes dalis prabangių automobilių segmente.

    Analitikų teigimu, svarbiausias „Geely“ pranašumas yra ne tik prekės ženklai, bet ir JAV jau veikiantys pardavėjų bei aptarnavimo tinklai. Tai leidžia greičiau pasiekti klientus ir užtikrinti garantinį servisą, kuris JAV rinkoje yra kritiškai svarbus, ypač elektrinių automobilių atveju.

    „Nereikėtų nuvertinti, kokie svarbūs yra pardavėjų tinklai ir aptarnavimo infrastruktūra, nes tai didelis darbas gamintojams, neturintiems jokio buvimo JAV“, – sakė automobilių rinkos konsultantas Tu Le.

    Gamybos korta Pietų Karolinoje ir galimi scenarijai

    „Geely“ netiesiogiai turi ir potencialios gamybinės galios JAV per „Volvo“ gamyklą netoli Čarlstono, Pietų Karolinoje. Joje gaminami „Volvo“ ir „Polestar“ automobiliai, o pajėgumai, remiantis viešai cituotais rinkos duomenimis, siekia apie 150 000 automobilių per metus, nors reali gamyba buvo gerokai mažesnė.

    „Volvo“ yra viešai skelbusi, kad ketina plėsti gamybą JAV, įskaitant hibridinio visureigio XC60 gamybos pradžią, kuri galėtų reikšmingai padidinti apimtis. Didesnė lokalizacija JAV leistų mažinti logistikos kaštus ir valdyti tarifų riziką, ypač jei prekybos politika toliau griežtėtų.

    „Jei gamyba ten būtų išplėsta, tai mažintų sąnaudas, nes fiksuoti kaštai pasiskirstytų didesniam automobilių skaičiui“, – sakė Tu Le.

    Geely grupėje JAV plėtros kandidatu dažnai įvardijamas „Zeekr“, priklausantis „Geely Auto“ portfeliui kartu su „Lynk & Co“. Šio prekės ženklo automobilius kaip platformą jau naudoja „Waymo“ autonominio transporto programose, o tai rodo, kad technologinis bendradarbiavimas gali tapti papildomu keliu į rinką net ir tada, kai politinė aplinka yra įtempta.

    JAV automobilių pramonėje taip pat daugėja hibridinių modelių: vieni gamintojai renkasi vietinę surinkimo ar gamybos plėtrą, kiti eina per licencijavimą, o treti siekia įsitvirtinti per jau turimus Vakarų prekės ženklus. „Geely“ atveju būtent šis portfelis ir infrastruktūra gali tapti svarbiausiu atsparumo veiksniu, jei reguliavimas Kinijos kilmės automobiliams toliau griežtės.

  • Pamirškite tortą: šis desertas taurėse per komunijas dingsta pirmas – receptas namuose

    Pamirškite tortą: šis desertas taurėse per komunijas dingsta pirmas – receptas namuose

    Gegužę ir birželį daugelis šeimų ruošiasi Pirmajai Komunijai, todėl galvosūkis dėl vaišių tampa ne mažesnis nei dėl salės ar aprangos. Ilgą laiką šventinio stalo simboliu buvo aukštas tortas, tačiau vis dažniau jis lieka tik gražiai nuotraukai. Po sočių pietų ir užkandžių daliai svečių norisi ne masyvaus gabalo, o lengvesnio deserto prie kavos.

    Šią tendenciją stiprina vadinamieji saldūs stalai ir vienos porcijos desertai: patiekti stiklinėse ar indeliuose, jie atrodo tvarkingai, nereikalauja pjaustymo ir leidžia lengvai kontroliuoti porcijos dydį. Toks patiekimas patogus ir šeimininkams, ir svečiams, o vaikų šventėse ypač vertinama tai, kad desertas nesuteplioja lėkščių ir drabužių.

    Kas pakeičia tradicinį tortą?

    Vienas ryškiausių pastarųjų metų skonių derinių – pistacijos ir avietės. Pistacijų kremas suteikia sodrumo, o avietės įneša gaivos ir rūgštelės, todėl desertas neatrodo per saldus net po gausaus vaišių stalo. Šis derinys dažnai pasirenkamas ir dėl spalvų: žalsvas kremas ir ryškios uogos itin fotogeniškai atrodo skaidriose taurėse.

    Komunijoms ypač tinka tiramisu interpretacija be alkoholio ir be stiprios kavos. Vietoj įprasto espreso galima rinktis vanile pagardintą pieną, todėl skonis švelnesnis ir draugiškesnis vaikams. Be to, tai desertas be orkaitės, kurį patogu pasigaminti iš anksto ir laikyti šaldytuve.

    Aviečių ir pistacijų tiramisu taurėse

    Šis receptas skirtas maždaug 6–8 porcijoms, priklausomai nuo taurių dydžio. Geriausia desertą paruošti iš vakaro, kad sluoksniai sutvirtėtų, o skoniai susijungtų. Patiekiant užtenka tik papuošti viršų, todėl šventės dieną lieka mažiau streso.

    Jums reikės atvėsinto maskarponės sūrio, riebios grietinėlės, pistacijų pastos arba kokybiško pistacijų kremo, cukraus pudros, pailgų biskvitinių sausainių ir aviečių. Aviečių sluoksniui pravers šlakelis citrinos sulčių ir šiek tiek cukraus, o mirkymui tiks pienas su vanile. Papuošimui rinkitės kapotas pistacijas ir kelias šviežias uogas.

    Pirmiausia paruoškite aviečių sluoksnį: avietes trumpai pakaitinkite su cukrumi ir citrinos sultimis, kad susidarytų tirštas padažas, tada atvėsinkite. Kremui išplakite maskarponę su grietinėle iki purios masės, įmaišykite cukraus pudrą ir pistacijų pastą, bet neplakite per ilgai, kad kremas nesusitrauktų.

    Desertą sluoksniuokite taurėse: sausainius trumpam pamirkykite vaniliniame piene, dėkite į dugną, užtepkite aviečių sluoksnį, ant viršaus – pistacijų kremą. Jei taurės aukštesnės, sluoksnius pakartokite, o viršų apibarstykite kapotomis pistacijomis ir papuoškite avietėmis. Laikykite šaldytuve bent 3–4 valandas, dar geriau per naktį.