CP v2

Blog

  • Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Mokslininkai atskleidė stulbinantį faktą: žmogaus DNR slepia daugiau nei dvigubą spiralę

    Nors dauguma DNR molekulių iš tiesų sudaro klasikinę dvigubą spiralę, tai nėra vienintelė įmanoma jos forma. Tam tikromis sąlygomis genetinės medžiagos atkarpos gali susisukti į sudėtingesnes erdvines konfigūracijas, vadinamas nekanoninėmis struktūromis. Ilgą laiką manyta, kad tai tik laboratorinė įdomybė, tačiau dabar vis daugiau įrodymų rodo, jog jos susidaro ir gyvose žmogaus ląstelėse.

    Viena geriausiai ištirtų nekanoninių formų yra G-kvadrupleksas. Jis formuojasi genuose ir kitose DNR vietose, kur gausu guanino: vietoj įprastų bazių porų keturios guanino molekulės susijungia į stabilias, sluoksniuotas struktūras. Tokie dariniai dažnai aptinkami šalia genų, susijusių su ląstelių augimu, taip pat telomeruose, kurie saugo chromosomų galus nuo irimo ir pažeidimų.

    Kita išskirtinė DNR konfigūracija siejama su citozinu. Mokslininkai ilgai abejojo, ar ji gali egzistuoti gyvoje ląstelėje, nes atrodė stabili tik specifinėmis laboratorinėmis sąlygomis. Situacija pasikeitė atsiradus tiksliau šioms struktūroms atpažinti pritaikytiems metodams, leidusiems pamatyti, kad jos iš tiesų pasirodo žmogaus ląstelės branduolyje.

    Įdomu tai, kad tokios struktūros dažnai nėra pastovios. Jos gali susidaryti ir išnykti, tikėtina, priklausomai nuo to, kokių procesų tuo metu reikia ląstelei, pavyzdžiui, kai aktyviai perrašoma genetinė informacija arba vyksta DNR kopijavimas. Tai sustiprina prielaidą, kad nekanoninės formos nėra atsitiktinis šalutinis reiškinys, o viena iš reguliavimo grandžių.

    Tyrimai taip pat aprašo ir daugiau neįprastų DNR „architektūrų“, tarp jų tripletas spiralės, segtukus primenantys susilankstymai ar kryžminės grandinių sąveikos. Tokios konfigūracijos formuojasi dėl specifinių nukleotidų sekų ir vietinių DNR susisukimo pokyčių. Vis dažniau akcentuojama, kad jos gali veikti kaip biologiniai jungikliai, keičiantys baltymų priėjimą prie DNR ir taip lemiantys, kurie genai bus įjungti, o kurie liks nutildyti.

    Būtent ryšys su genų aktyvumo kontrole kelia didžiausią susidomėjimą medicinoje. Kai neįprastos struktūros susiformuoja netinkamu metu ar netinkamoje vietoje, jos gali prisidėti prie genomo nestabilumo ir padidinti mutacijų tikimybę. Tai siejama su didesne kai kurių vėžio formų ir dalies neurologinių sutrikimų rizika, todėl šios struktūros tiriamos ir kaip galimi naujų vaistų taikiniai.

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija kurti molekules, kurios galėtų selektyviai stabilizuoti arba, priešingai, slopinti konkrečias DNR struktūras. Tokiu būdu būtų galima netiesiogiai paveikti ligos eigai svarbių genų veiklą, nekeičiant pačios DNR sekos. Nors iki plačios klinikinės praktikos dar reikia daug patikros, mokslininkai tokį požiūrį vertina kaip perspektyvų kelią tikslesnei, labiau personalizuotai terapijai.

  • Mokslininkai atskleidė prarastą kalbų aukso amžių: tūkstančiai dingo dar iki kolonializmo

    Mokslininkai atskleidė prarastą kalbų aukso amžių: tūkstančiai dingo dar iki kolonializmo

    Naujas tyrimas meta iššūkį paplitusiai nuomonei, kad masinis kalbų nykimas prasidėjo tik Europai pradėjus kolonijinę ekspansiją prieš maždaug 500 metų. Mokslininkų teigimu, kalbų mažėjimo procesas galėjo prasidėti gerokai anksčiau, formuojantis pirmosioms valstybėms ir didelėms imperijoms.

    Šiandien pasaulyje vartojama apie 7 600 šnekamųjų ir gestų kalbų, tačiau tyrėjai įtaria, kad tai tik nedidelė istorinės įvairovės dalis. Didžioji dalis senųjų kalbų galėjo išnykti nepalikdamos tiesioginių pėdsakų, nes dauguma bendruomenių neturėjo rašto tradicijos.

    Kaip atkūrė praeities vaizdą

    Kadangi raštas atsirado tik maždaug prieš 6 000 metų, ankstesnių laikotarpių kalbinę įvairovę tenka atkurti netiesiogiai. Tyrime pasitelkti etnografiniai duomenys, priešistorinių populiacijų dydžių vertinimai ir statistiniai modeliai, leidžiantys rekonstruoti kalbų kaitą nuo holoceno pradžios, tai yra maždaug prieš 12 000 metų.

    Analizėje naudoti duomenys apie 171 medžiotojų-rinkėjų, žvejų ir panašaus tipo bendruomenę. Remdamiesi jais, mokslininkai skaičiuoja, kad holoceno pradžioje, kai žmonių pasaulyje galėjo būti apie 4,4–7 milijonai, egzistavo maždaug 4 500–6 200 kalbų, o vėliau, plečiantis žemdirbystei ir augant gyventojų skaičiui, kalbų daugėjo.

    Kada buvo kalbų aukso era

    Modeliai rodo, kad didžiausia kalbų įvairovė galėjo būti pasiekta palyginti neseniai istorijos masteliu, maždaug prieš 1 000–3 000 metų. Tyrėjų vertinimu, tuo laikotarpiu pasaulyje galėjo egzistuoti net dešimtys tūkstančių kalbų, nes vietinės bendruomenės dar turėjo daugiau erdvės vystytis atskirai.

    „Kalbų nykimas, tikėtina, prasidėjo ne kolonializmo laikais, o anksčiau, kai valstybės ir imperijos ėmė centralizuoti valdžią“, – sakė tyrėjai, apibendrindami modelių rezultatus.

    Kodėl kalbos ėmė trauktis

    Tyrime pabrėžiama, kad lūžis galėjo sutapti su vis labiau centralizuotų valstybių kūrimusi ir daugiatautėmis imperijomis. Plėtra dažnai reiškė ne tik teritorijų ir institucijų, bet ir dominuojančios kalbos sklaidą, o mažesnės bendruomenės ilgainiui būdavo asimiliuojamos.

    Autorių teigimu, kalbų nykimą stiprino ir platesni procesai: migracija, socialinių normų kaita, religijų plitimas, ligos bei demografiniai sukrėtimai. Europos kolonializmas, jų vertinimu, vėliau tik paspartino seniau prasidėjusią tendenciją, todėl dabartinis kalbų žemėlapis yra ilgos istorinės atrankos rezultatas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ši perspektyva keičia požiūrį į kalbų apsaugą šiandien. Jei kalbų nykimas yra ilgametis politinių ir demografinių jėgų procesas, vien kultūrinės iniciatyvos gali būti nepakankamos, o didžiausią poveikį duoda švietimas, bendruomenių stiprinimas, viešųjų paslaugų prieinamumas gimtąja kalba ir skaitmeninės priemonės, įskaitant DI sprendimus.

  • Elektra iš vyno ir žemės? 72 metų japonas parodė, kaip energija gali slypėti po kojomis

    Japonijos dizaineris ir išradėjas Satoshi Nakagawa pristatė koncepciją, kuri skamba neįprastai: elektros energiją esą galima išgauti iš kasdienių medžiagų, tokių kaip dirvožemis, lietaus vanduo ar net vynas. Jo idėja įvardijama kaip Micropower Collection (MPC) – mikrogalingumų surinkimas, kai pasitelkiami labai silpni natūraliai atsirandantys elektriniai signalai.

    Pagrindinis principas siejamas su elektrocheminiais procesais, vykstančiais drėgnoje aplinkoje ir organinėse medžiagose. Tokiose terpėse dėl jonų judėjimo ir skirtingų medžiagų sąlyčio gali susidaryti nedidelė įtampa, kurią teoriškai įmanoma surinkti ir panaudoti mažos galios įrenginiams.

    Per demonstracijas išradėjas teigė galintis stabiliai maitinti mažus šviesos šaltinius ar autonominius jutiklius, panaudodamas, pavyzdžiui, žemę iš vazono ar kelis lašus skysčio. Tokie sprendimai labiausiai tiktų ne telefonų krovimui, o itin taupiems prietaisams, kuriems pakanka mikrovatų ar milivatų lygio energijos.

    Energetikos ir elektronikos tyrimuose mikrogalingumų rinkimas nėra naujiena: panašūs principai taikomi renkant energiją iš vibracijų, šilumos skirtumų ar radijo bangų. Pastaraisiais metais augant daiktų interneto sprendimams, didėja ir susidomėjimas baterijų alternatyvomis, nes milijonų mažų jutiklių priežiūra bei baterijų keitimas tampa brangus ir taršus.

    Vis dėlto mokslinėje praktikoje tokios idėjos vertinamos labai konkrečiai: svarbiausi rodikliai yra realiai pasiekiama galia, stabilumas skirtingomis sąlygomis, saugumas ir tai, ar sprendimas gali būti masiškai pritaikytas. Jei MPC tipo technologija pasiteisintų, ji galėtų būti naudinga atokiose vietovėse, ekstremalių situacijų metu ar ten, kur svarbus ilgas autonominis veikimas be įprastų baterijų.

  • PRL laikų delikatesas grįžta į virtuves: gausu baltymų ir B12, bet yra svarbių „bet“

    PRL laikų delikatesas grįžta į virtuves: gausu baltymų ir B12, bet yra svarbių „bet“

    Cynaderkės, arba gyvūnų inkstai, dar visai neseniai buvo įprasta namų virtuvės dalis: iš jų gamindavo troškinius, guliašus ir padažus. Pastaraisiais dešimtmečiais subproduktai iš kasdienio meniu traukėsi, tačiau dabar vėl sulaukia dėmesio dėl kainos, „nuo nosies iki uodegos“ požiūrio ir noro mažinti maisto švaistymą.

    Mitybos požiūriu inkstai išsiskiria didele maistinių medžiagų koncentracija. USDA maisto sudėties duomenys rodo, kad 100 gramų termiškai apdorotų kiaulienos ar jautienos inkstų gali suteikti apie 150–160 kilokalorijų ir daugiau nei 25 gramus baltymų, todėl tai sotus patiekalo pagrindas.

    Kas juose vertingiausia?

    Didžiausias privalumas dažniausiai siejamas su B grupės vitaminais, ypač vitaminu B12. Šis vitaminas svarbus nervų sistemos veiklai, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai ir DNR sintezei, todėl jo trūkumas gali turėti reikšmingų pasekmių savijautai.

    Inkstuose taip pat aptinkama riboflavino, niacino ir vitamino B6, o iš mineralų dažniausiai minimi geležis, cinkas, fosforas, varis ir selenas. Vis dėlto tai nereiškia, kad vienas produktas „valo organizmą“ ar gali pakeisti subalansuotą mitybą.

    Kodėl svarbus saikas?

    Didelė mineralų koncentracija turi ir kitą pusę. Europos maisto saugos tarnyba nurodo suaugusiesiems nustatytą viršutinę toleruojamą seleno suvartojimo ribą, o kai kuriuose subproduktuose šio mikroelemento gali būti tiek daug, kad gausi porcija priartina prie ribinių kiekių.

    Vienkartinis patiekalas paprastai nėra problema, tačiau dažnas ir dideliais kiekiais vartojamas produktas, ypač kartu su seleno papildais, gali tapti rizikingas. Dėl to inkstus dažniau rekomenduojama laikyti retkarčiais valgomu patiekalu, o ne kasdieniu pasirinkimu.

    Dar vienas aspektas yra didesnis cholesterolio ir purinų kiekis. Dėl to žmonėms, sergantiems podagra, turintiems hiperurikemiją ar laikantiems cholesterolį ribojančios dietos, subproduktų vartojimą verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kaip paruošti, kad būtų saugu ir skanu?

    Inkstai turi specifinį kvapą, tačiau jį dažnai pavyksta sumažinti tinkamai paruošus. Įprasta juos perpjauti, kruopščiai pašalinti kietesnes vidines dalis ir plėveles, o tuomet kelias valandas mirkyti šaltame vandenyje, vandenį pakeičiant kelis kartus.

    Vėliau inkstus dažniausiai trumpai apkepa ir troškina su svogūnais, prieskoniais, pavyzdžiui, mairūnu, pipirais, garstyčiomis, arba deda į daržovių troškinį. USDA rekomenduoja, kad subproduktai pasiektų bent 71 laipsnio temperatūrą, todėl svarbu jų nepalikti nepakankamai termiškai apdorotų.

    Gerai paruoštos cynaderkės gali būti įdomus grįžimas prie tradicinės virtuvės: sotus, baltymingas ir maistingas pasirinkimas. Tačiau geriausiai jos tinka kaip retkarčiais įtraukiamas patiekalas, o ne kasdienis „supermaistas“.

  • Pamirškite vadovėlius: 5 angliškos frazės, kurios akimirksniu pakeis jūsų kasdienį bendravimą

    Mokantis anglų kalbos dažnas patenka į pažodinio vertimo spąstus: žodynas gali būti platus, o gramatika beveik nepriekaištinga, tačiau kalba vis tiek skamba pernelyg knygiškai ir nenatūraliai. Būtent todėl net ir gerai pasiruošę žmonės pokalbyje kartais jaučiasi įsitempę, o mintys stringa.

    Skirtumą dažniausiai daro ne sudėtingesnės taisyklės, o gyvos šnekamosios frazės ir idiomos, kurios padeda greičiau reaguoti, sklandžiau reikšti emocijas ir išlaikyti natūralų pokalbio ritmą. Tokie posakiai dažnai girdimi filmuose, serialuose, darbe ir kasdienėse situacijose, todėl juos įsidėmėjus lengviau suprasti ir kitus.

    To bite the bullet: kai reikia prisiversti

    Frazė to bite the bullet reiškia sukąsti dantis ir padaryti tai, ko labai nesinori, bet reikia. Ji dažnai vartojama kalbant apie nemalonius, tačiau neišvengiamus sprendimus, pavyzdžiui, vizitą pas gydytoją ar sunkų pokalbį su vadovu.

    „Nemėgstu eiti pas odontologą, bet turiu sukąsti dantis ir nueiti“, – taip šią frazę natūraliai pritaikytumėte kasdienėje situacijoje.

    Break the ice: kaip nuimti įtampą

    Posakis break the ice reiškia pralaužti ledus, tai yra sumažinti nejaukumą pirmo susitikimo metu ar įtemptoje aplinkoje. Jis tinka tiek naujoje kompanijoje, tiek oficialiuose susitikimuose, kai pokalbis dar neprasideda savaime.

    „Trumpas juokelis dažnai padeda pralaužti ledus“, – taip ši frazė skamba natūraliai, kai kalbate apie bendravimą ar viešą situaciją.

    Call it a day, spill the beans ir under the weather

    Frazė call it a day reiškia užbaigti darbą ar veiklą ir nuspręsti, kad šiandien jau gana. Ji ypač dažna darbo aplinkoje, kai norima mandagiai užbaigti užduotis ir pereiti prie poilsio.

    Spill the beans reiškia išplepėti paslaptį ar per anksti atskleisti planą, o under the weather vartojama tada, kai žmogus jaučiasi prastai ar lengvai serga. Kasdienėje kalboje tokios frazės padeda skambėti natūraliau ir greičiau perteikti mintį be ilgų paaiškinimų.

    Naudojant šias idiomas svarbiausia ne „iškalti“ jas mintinai, o įsiminti tipines situacijas, kuriose jos skamba organiškai. Tuomet jos pačios pradeda „ateiti į galvą“ realiame pokalbyje, o bendravimas tampa gyvesnis ir užtikrintesnis.

  • Baltijos jūroje prie Švinoujščės aptiktas didelis naftos ir dujų telkinys: kodėl kyla ginčai su ekologais?

    Ką atrado ir kur?

    Lenkijos Baltijos jūros dalyje, netoli Švinoujščės, koncesijos „Wolin East“ teritorijoje pernai paskelbta apie didelio naftos ir gamtinių dujų telkinio aptikimą. Skelbiama, kad radinyje gali būti apie 22 mln. tonų naftos ir maždaug 5 mlrd. kubinių metrų dujų.

    Atradimas sulaukė dėmesio ne tik Lenkijoje, nes Baltijos jūra yra intensyviai naudojamas ir aplinkosaugos požiūriu jautrus regionas. Nors skaičiai atrodo įspūdingi, iki realios gavybos paprastai dar laukia ilgas kelias: papildomi žvalgybos darbai, poveikio aplinkai vertinimai, leidimai ir investiciniai sprendimai.

    Kas vykdo projektą?

    Apie telkinį pranešta po Kanados bendrovės „Central European Petroleum“ darbų, o įmonė siejama su Norvegijos investuotojais. Būtent koncesiją turinti bendrovė paprastai įgyja teisę organizuoti tolimesnius tyrimus ir, gavusi visus leidimus, planuoti gavybą.

    Tokie projektai Baltijos regione dažnai vertinami per dvi prizmes: energetinio saugumo ir klimato politikos. Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje stiprėja kryptis mažinti iškastinio kuro naudojimą, tačiau dalis valstybių siekia užsitikrinti kuo stabilesnius tiekimus pereinamuoju laikotarpiu.

    Kodėl kyla pasipriešinimas?

    Vokietijos aplinkosauginės organizacijos, tarp jų BUND, viešai reiškia nepritarimą galimai gavybai ir telkia koaliciją, siekiančią procesą sustabdyti. Skelbiama, kad po peticija jau surinkta apie 88 000 parašų iš šalių, esančių prie Baltijos jūros.

    Aplinkosaugininkai argumentuoja, kad planuojami darbai galėtų paveikti vertingas jūrines buveines, o rizikos apimtų povandeninį triukšmą, taršą ir galimų išsiliejimų grėsmę. Taip pat pabrėžiama, kad netoli nuo numatomų darbų zonos yra saugomų jūrinių teritorijų.

    „Tai ypač jautri Baltijos jūros ekosistemos dalis, kuri ir taip patiria didelę taršos bei žmogaus veiklos įtaką“, – sakė viena iš BUND atstovių Corinna Cwielag.

    Kartu su BUND į koaliciją įsitraukė ir kitos organizacijos, tarp jų DUH, WWF bei pilietinė iniciatyva „Lebensraum Vorpommern“. Tokios koalicijos dažnai siekia, kad projektai būtų išsamiai įvertinti Europos Komisijos lygmeniu, ypač jei, jų teigimu, gali būti paliesti tarptautiniai vandenys ar regioninės ekosistemos.

    Ką tai gali reikšti toliau?

    Net ir paskelbus apie telkinio aptikimą, gavybos pradžia paprastai užtrunka kelerius ar net daugiau metų, nes reikia patvirtinti išteklių dydį, parengti techninius sprendimus ir užsitikrinti finansavimą. Paraleliai vyksta derinimai su priežiūros institucijomis ir poveikio aplinkai vertinimai, kurie Baltijos jūroje paprastai yra itin griežti.

    Tolimesnė eiga priklausys nuo to, kaip bus įvertintos aplinkosauginės rizikos, kokios sąlygos būtų taikomos projektui ir kaip jis derėtų su Europos Sąjungos klimato tikslais. Dėl to šis telkinys gali tapti ne tik energetikos, bet ir politinių bei teisinių diskusijų objektu visame regione.

  • Karščiai ir sausra stabdo Europos ekonomiką: seklėjančios upės smogia logistikai ir energetikai

    Užsitęsusios karščio bangos ir sausra vis dažniau tampa ne vien gamtos, bet ir ekonomikos problema. Kai Europos upėse vandens lygis krenta iki rekordinių žemumų, nukenčia krovininė laivyba, o pasekmės greitai persiduoda pramonei, tiekimo grandinėms ir elektros kainoms.

    Ryškiausias pavyzdys – Reinas, vienas svarbiausių Vakarų Europos vidaus vandens kelių. Kai kuriuose jo ruožuose baržos priverstos plaukti su smarkiai sumažintu kroviniu, nes seklus farvateris nebeleidžia saugiai gabenti įprastų apimčių.

    Tokie apribojimai reiškia, kad tas pats krovinių kiekis turi būti vežamas daugiau reisų arba perskirstomas į geležinkelius ir kelius. Tai didina logistikos kaštus, ilgina pristatymo terminus ir ypač jautriai paliečia sektorius, kuriems svarbios masinės žaliavos ir tarpiniai produktai.

    Problema neapsiriboja vien Reinu: panašūs iššūkiai fiksuojami ir kitose Europos upėse, tarp jų Dunojuje, Senos, Po, Mozos baseinuose. Žemi vandens lygiai mažina laivybos pralaidumą, o kai kuriose atkarpose žvejyba ar turistinė navigacija taip pat ribojama dėl saugumo.

    Vis dėlto didžiausias smūgis tenka energetikai, nes karščiai ir vandens trūkumas veikia iš karto keliais kanalais. Pirma, upių vanduo naudojamas elektrinių aušinimui, o kai jo per mažai arba kai vanduo per šiltas, jėgaines tenka riboti arba laikinai stabdyti.

    Ypač jautrios yra branduolinės jėgainės ir didelės šiluminės elektrinės, kurioms būtini stabilūs aušinimo srautai ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkanti išleidžiamo vandens temperatūra. Kai karštis kelia upių temperatūrą, eksploatacija ribojama ne tik dėl techninių, bet ir dėl ekologinių priežasčių.

    Karščiai veikia ir vandens elektrines – kai sumažėja upių debitas bei rezervuarų papildymas, mažėja ir hidroenergijos gamyba. Tai ypač svarbu šalims, kuriose hidroelektrinės sudaro reikšmingą elektros balanso dalį, o svyravimai greitai atsispindi regione prekiaujamos elektros kainose.

    „Mums tiesiog trūksta maždaug trečdalio vandens kiekio, kurį hidroelektrinės įprastai galėtų panaudoti“, – sakė vienos didžiausių Austrijos energetikos grupių vadovas Michaelis Struglis.

    Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad tokie epizodai darosi dažnesni ir intensyvesni, todėl įmonės ir valdžios institucijos vis dažniau kalba apie prisitaikymo priemones. Tarp jų – transporto diversifikavimas, geresnis vidaus vandenų infrastruktūros valdymas, lankstesnės elektros sistemos ir spartesnė generacijos plėtra, mažiau priklausanti nuo vandens aušinimo.

    Ekonominis karščių poveikis paprastai matuojamas ne vien tiesioginiais nuostoliais, bet ir grandininėmis reakcijomis: nuo brangesnės logistikos iki mažesnės pramonės gamybos, nuo elektros pasiūlos sumažėjimo iki didesnio poreikio importui. Dėl to karštis tampa ne sezonine naujiena, o vis reikšmingesniu veiksniu planuojant tiek energijos, tiek tiekimo grandinių atsparumą.

  • Karščiai ir seklėjančios upės stabdo Europos elektrines, tarp jų ir Lenkijoje: EK ramina

    Dalis Europos elektrinių pastarosiomis dienomis buvo priverstos riboti gamybą dėl karščio bangos ir kritusio upių vandens lygio. Europos Komisija teigia, kad šiuo metu tiesioginės grėsmės elektros tiekimo saugumui Europos Sąjungoje nėra, nors situacija išlieka įtempta.

    Komisijos atstovė energetikos klausimais Anna-Kaisa Itkonnen Briuselyje nurodė, kad gamybą mažino arba laikinai stabdė elektrinės Vengrijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Lenkijoje. Pagrindinė priežastis yra mažesnis vandens kiekis upėse ir aukšta vandens temperatūra, ribojanti aušinimo galimybes.

    Lenkijoje apribojimai paliestų „Enea“ valdomas elektrines Kozienicuose ir Polanece, kurios sumažino darbą dėl žemo Vyslos vandens lygio. Upės vanduo šiose jėgainėse naudojamas aušinimui, o per karščius tiek vandens kiekis, tiek jo temperatūra tampa kritiniu veiksniu.

    „Mūsų dabartinis vertinimas toks, kad situacija stabili ir nėra jokių tiesioginių nuogąstavimų dėl tiekimo saugumo“, – sakė Anna-Kaisa Itkonnen.

    Europos Komisija pabrėžia, kad net ir sumažėjus gamybai atskirose elektrinėse, trūkumas gali būti kompensuojamas tarpvalstybiniais elektros jungtimis ir importu iš kaimyninių valstybių. Kaip pavyzdys minėta Prancūzija, kuri, nepaisant dalies pajėgumų apribojimų, vis dar gali eksportuoti elektrą į kaimynines šalis.

    Energetikos ekspertai pabrėžia, kad ši situacija vis dažniau tampa klimato kaitos pasekmių dalimi: karščio bangos didina elektros poreikį dėl vėsinimo, o tuo pat metu mažina dalies šiluminių ir branduolinių elektrinių efektyvumą, nes aušinimui reikia daugiau vandens. Kai vandens lygis upėse nukrenta, o jo temperatūra pakyla, operatoriai susiduria su technologiniais ir aplinkosauginiais apribojimais.

    Europos Komisija nurodo, kad padėtį nuolat stebi Europos elektros perdavimo sistemos operatorių tinklas ENTSO-E, palaikantis ryšį su nacionaliniais operatoriais. Taip pat pažymima, kad už energetiką atsakingas eurokomisaras Danas Jorgensenas yra pasirengęs sušaukti ES Elektros energijos koordinavimo grupę, jei situacija prastėtų, tačiau kol kas nė viena valstybė narė tokio susitikimo neprašė.

    Artimiausiomis savaitėmis daug kas priklausys nuo oro sąlygų ir hidrologinės situacijos: užsitęsus karščiams, elektrinėms gali tekti ilgiau dirbti su apribojimais, o elektros sistema labiau remsis importu, perdavimo tinklų pralaidumu ir lankstesniais gamybos šaltiniais. Komisija pabrėžia, kad šiuo metu ES turi pakankamai įrankių subalansuoti sistemą, tačiau vasaros ekstremalumai tampa vis svarbesniu išbandymu energetikos infrastruktūrai.

  • LPP prognozuoja 18,5 proc. pajamų šuolį ir plečiasi: laikinai mažins užsakymus Bangladeše

    Lenkijos drabužių prekybos grupė LPP skelbia, kad antrąjį 2026–2027 fiskalinių metų ketvirtį jos konsoliduotos pajamos, preliminariais vertinimais, augo 18,5 proc. Įmonė tuo pat metu tęsė aktyvią plėtrą ir per tris mėnesius atidarė 230 naujų parduotuvių.

    Didžiausią augimo dinamiką LPP fiksuoja Rytų Europos ir Centrinės Azijos rinkose, kurias įvardija strategiškai svarbiomis. Grupė taip pat prognozuoja, kad bendrojo pelningumo marža turėtų siekti apie 56–57 proc., o rezultatams palankiai veikė gerėjantys pardavimai tiek fizinėse parduotuvėse, tiek e. prekyboje.

    Plėtra remiasi Sinsay tempu

    Dauguma naujų prekybos vietų buvo skirtos pagrindinei augimo varomajai jėgai – prekės ženklui „Sinsay“: iš 230 atidarytų parduotuvių daugiau kaip 200 buvo būtent šio formato. LPP nurodo, kad bendras metinis tikslas išlieka panašus – per visus fiskalinius metus planuojama atidaryti apie 750 parduotuvių.

    Įmonė praneša, kad rudens–žiemos sezono asortimentas jau užtikrintas, o pirmosios kolekcijų siuntos vykdomos pagal planą. Detalesnius finansinius rezultatus už ketvirtį ir pirmąjį pusmetį LPP ketina skelbti rugsėjo 17 dieną.

    Ginčas dėl Bangladešo tiekėjų ir laikinas sprendimas

    Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai apie atsiskaitymus su Bangladešo gamintojais, LPP teigia laiku vykdanti visus įsipareigojimus savo tiekėjams šioje šalyje. Grupė pabrėžia, kad teiginiai apie LPP skolas vietos fabrikams esą neatitinka tikrovės.

    „LPP nuolat atsiskaito su Bangladešo tiekėjais, o viešojoje erdvėje platinama informacija apie pradelstus mokėjimus yra klaidinanti“, – teigiama bendrovės komentare.

    Pasak LPP, dalis viešų pranešimų siejami su užsakymais, kuriuos vykdė atskiras subjektas FES. Grupė aiškina, kad šis vienetas veikė savarankiškai ir pats atsako už savo prievoles, o ginčuose minimi užsakymai buvo įvykdyti tuo laikotarpiu, kai FES jau veikė kaip nepriklausoma bendrovė.

    LPP taip pat pažymi, kad nė vienas tiekėjas, deklaruojantis patirtą žalą, iki šiol nėra pateikęs formalių reikalavimų LPP nei teismuose, nei arbitraže. Vis dėlto grupė pripažįsta, kad situacija kelia rizikų, kurias reikia valdyti.

    Užsakymų ribojimas kaip rizikos valdymas

    Įmonė skelbia nusprendusi laikinai sumažinti pirkimus Bangladeše, argumentuodama sprendimą darbuotojų saugumu ir bendrovės, klientų bei akcininkų interesų apsauga. LPP pabrėžia, kad priemonės apimtis bus nuolat peržiūrima, atsižvelgiant į situacijos raidą.

    Toks žingsnis dera su platesne mažmeninės prekybos tendencija: tarptautiniai drabužių prekės ženklai vis dažniau perskirsto gamybos užsakymus, kad sumažintų tiekimo grandinių sutrikimų, reputacijos ir atitikties rizikas. Praktikoje tai paprastai reiškia didesnę gamybos geografijos diversifikaciją, trumpesnius užsakymų ciklus ir griežtesnę tiekėjų kontrolę.

    Rinkai dabar svarbiausias klausimas – ar laikinas pirkimų ribojimas turės įtakos prekių tiekimui ir maržoms artimiausiais sezonais. LPP signalizuoja, kad šio sezono pasiūla užtikrinta, tačiau pabrėžia stebėsianti situaciją ir sprendimus koreguosianti pagal rizikų lygį.

  • Karščiai nekelia grėsmės Belchatovo elektrinei: PGE aiškina, kaip veikia uždaras aušinimas

    Lenkijos energetikos grupė PGE teigia, kad per ekstremalius karščius Belchatovo elektrinė išlieka stabili ir išlieka patikimu šalies elektros sistemos elementu. Bendrovės teigimu, tai lemia uždaras aušinimo ciklas, kuris mažina priklausomybę nuo upių vandens lygio ir temperatūros.

    Belchatovo elektrinė yra viena didžiausių Europoje lignitu kūrenamų jėgainių ir turi svarbų vaidmenį Lenkijos elektros tiekimo grandinėje. Karščio bangos, pastaraisiais metais vis dažnesnės Vidurio Europoje, kelia papildomų rizikų elektrinėms, kurių aušinimas priklauso nuo paviršinių vandens telkinių.

    Kaip veikia uždaras aušinimas?

    PGE aiškina, kad Belchatove įrengtas uždaras aušinimo sprendimas, paremtas aušinimo bokštais, leidžia palaikyti didesnį blokų prieinamumą per kaitras. Tokiame cikle vanduo daugiausia cirkuliuoja sistemoje, o papildymas reikalingas tik kompensuojant natūralius nuostolius.

    Pasak bendrovės, elektrinė turi diversifikuotą vandens tiekimą iš kelių nepriklausomų šaltinių. Pagrindinis vanduo gaunamas iš Belchatovo kasyklos nusausinimo sistemos, o papildomas kiekis gali būti paimamas iš Vartos baseino.

    „Per visą elektrinės eksploatacijos istoriją nefiksavome atvejų, kai gamyba būtų ribota dėl aušinimo vandens trūkumo ar per aukštos jo temperatūros“, – teigė PGE atstovai.

    Kas daroma karščių metu?

    PGE nurodo, kad vasarą elektrinėse kasmet taikomas sustiprintos parengties režimas, apimantis technines ir organizacines priemones. Nuolat stebimos kritinės sistemos, ypač aušinimo, vėdinimo ir kondicionavimo įranga, o eksploatacijos tarnybos dirba padidintos parengties sąlygomis.

    Bendrovė pabrėžia, kad panašiu principu dirba ir kitos PGE valdomos elektrinės, kuriose dauguma blokų taip pat pritaikyti uždaram aušinimui. Toks sprendimas laikomas vienu iš būdų mažinti riziką, kai vasarą upėse nukrenta vandens lygis arba vanduo per daug įšyla.

    Kodėl tai svarbu elektros sistemai?

    Karščiai energetikos sektoriui pavojingi ne tik dėl didesnio vartojimo piko, bet ir dėl aušinimo apribojimų elektrinėse, ypač ten, kur naudojamas atviras aušinimas. Kai upių vanduo įšyla arba sumažėja jo debitas, operatoriai gali būti priversti mažinti galią, kad būtų laikomasi aplinkosauginių reikalavimų ir apsaugotos ekosistemos.

    PGE teigia, kad uždaras aušinimas šią riziką sumažina, todėl tikimybė, kad per karščius tektų riboti Belchatovo elektrinės darbą dėl vandens sąlygų, yra gerokai mažesnė. Bendrovė taip pat akcentuoja, kad sistemos patikimumas priklauso nuo koordinacijos su perdavimo sistemos operatoriumi ir nuolatinio pasirengimo vykdyti jo nurodymus.

    „Elektros sistemos saugumas yra bendros rinkos dalyvių atsakomybės rezultatas, o pasirengimas avarinių situacijų scenarijams yra nuolatinė, nors vartotojams dažnai nematoma darbo dalis“, – pabrėžė PGE.