CP v2

Blog

  • Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas per pastaruosius metus tapo ryškiu paradoksu JAV atsinaujinančios energetikos žemėlapyje: valstija nagrinėja itin daug vėjo ir saulės elektrinių leidimų, tačiau kartu dažniau nei kitos stabdo ar praranda projektus dar iki galutinio sprendimo. Tai rodo recenzuotas tyrimas, apėmęs 19 valstijų ir kelių šimtų projektų paraiškas.

    Tyrėjai išskiria, kad vien paraiškų skaičius pats savaime nereiškia palankios aplinkos investuotojams. Ohajo pavyzdys atskleidžia, jog net ir formaliai neblogas patvirtinimo rodiklis gali slėpti didelį neapibrėžtumą, kai nemaža dalis iniciatyvų žlunga dėl atmetimų arba vystytojų sprendimo pasitraukti.

    Skaičiai, kurie išsiskiria

    Tyrime analizuotos vėjo ir saulės elektrinių paraiškos, pateiktos nuo 2015 iki 2024 metų, iš viso 460 projektų 19 valstijų. Bendras vaizdas buvo palyginti stabilus: daugumoje valstijų patvirtinama apie 90 proc. paraiškų, o įprastas laukimo laikas siekia maždaug vienus metus.

    Ohajas šiame kontekste tapo išskirtiniu atveju. Valstija per tirtą laikotarpį išnagrinėjo 61 projektą, daugiau nei bet kuri kita tyrime dalyvavusi valstija, tačiau taip pat fiksavo didžiausią atmetimų skaičių ir nemažai atvejų, kai vystytojai pasitraukė dar nepriėmus sprendimo.

    Kas pasikeitė po 2021 metų?

    Lūžio tašku tyrėjai įvardija 2021 metais priimtą teisės aktą, suteikusį savivaldos lygmeniui daugiau galios riboti didelio masto vėjo ir saulės projektus. Idėja buvo stiprinti vietos bendruomenių balsą, tačiau praktikoje tai sukūrė naują rizikos sluoksnį net projektams, kurie jau buvo patekę į leidimų išdavimo procesą.

    Tyrime pažymima, kad po šių pokyčių leidimus išduodančios institucijos sprendimuose pradėjo daug labiau remtis vietos pasipriešinimu. Dėl to, pasak analitikų, net ir techniškai parengti projektai susiduria su sunkiai prognozuojamu rezultatu, o vieninga vietos politikų ar gyventojų nepritarimo pozicija kai kuriais atvejais tampa lemiamu faktoriumi.

    Vystytojų reakcija ir teisiniai ginčai

    Padidėjęs neapibrėžtumas paveikė ir vystytojų elgesį: dalis bendrovių viešai deklaravo nebenorinčios tęsti plėtros valstijoje, o kiti projektai įstrigo teisiniuose ginčuose. Kai kurios įmonės siekia įrodyti, kad sprendimų kriterijai taikomi nevienodai, o procesas tampa sunkiai planuojamas tiek terminų, tiek sąnaudų prasme.

    „Tai tapo rusiškos ruletės žaidimu, ir mes jo daugiau nežaisime“, – sakė vienos plėtotojų bendrovės atstovas, komentuodamas sprendimą nebetęsti projektų Ohajuje.

    Kartu pabrėžiama, kad investuotojams svarbu ne tik galutiniai patvirtinimo procentai, bet ir tai, kiek projektų realiai pasiekia sprendimo stadiją. Jei reikšminga dalis iniciatyvų pasitraukia proceso metu, regionas praranda tiek planuotą generaciją, tiek su ja susijusias darbo vietas ir mokesčių pajamas.

    Ohajo leidimus administruojanti institucija kritikuoja tokį vertinimą ir akcentuoja, kad bendras patvirtintų projektų skaičius išlieka didelis, o patvirtinimo rodiklis, vertinant ilgesnį laikotarpį, panašus į kai kurių kitų valstijų. Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ankstesniais metais, kai projektai buvo tvirtinami beveik automatiškai, statistika „išlygina“ vėlesnį griežtesnį etapą, todėl vien bendras vidurkis gali klaidinti.

    Tyrimo autoriai teigia, kad Ohajo atvejis atskleidžia platesnę problemą: dalyje valstijų sprendimų priėmimas persikelia į vietos lygmenį, kur informacija apie procesus ir priežastis dažnai nėra sistemingai kaupiama. Dėl to tampa sunkiau suprasti, kur ir kodėl atsinaujinančios energetikos projektai stringa, net jei nacionaliniu mastu leidimų išdavimas atrodo gana sėkmingas.

  • „Ryanair“ traukiasi iš Berlyno bazės: kaltina mokesčius ir 27 proc. kritusį srautą

    „Ryanair“ traukiasi iš Berlyno bazės: kaltina mokesčius ir 27 proc. kritusį srautą

    Sprendimas įsigalios rudenį

    Didžiausia Europoje oro bendrovė „Ryanair“ pranešė, kad palaipsniui nutrauks veiklą savo bazėje Berlyne ir nuo spalio 24 dienos nebevykdys septynių čia bazuotų orlaivių operacijų. Aviakompanija teigia, kad tai reakcija į, jos vertinimu, prastėjančias verslo sąlygas Vokietijos sostinėje.

    Pasak „Ryanair“, žiemos sezono tvarkaraštyje skrydžių į Berlyną ir iš jo skaičius bus mažinamas perpus. Bendrovė taip pat nurodė, kad Berlyno oro uostas esą yra vienas silpniausiai atsigaunančių didžiųjų mazgų Europoje.

    Kodėl „Ryanair“ kaltina mokesčius

    Aviakompanija aiškina, kad kelionėms ir aviacijai taikomi mokesčiai Vokietijoje per pastaruosius metus išaugo ir daro tiesioginę įtaką bilietų kainoms bei paklausai. „Ryanair“ vadovybė viešai kritikavo Vokietijos aviacijos politiką, pabrėždama, kad aukšti mokesčiai ir rinkliavos mažina konkurencingumą, ypač pigių skrydžių segmente.

    Įmonė pateikė skaičius, rodančius įvairių rinkliavų augimą nuo 2019 metų: keleiviui tenkantis aviacijos mokestis, saugumo mokesčiai ir oro navigacijos paslaugų kaštai, o taip pat po pandemijos didėję oro uostų įkainiai. „Ryanair“ teigimu, tai formuoja kainų aplinką, kurioje bendrovei paprasčiau plėstis kitose Europos šalyse.

    Keleivių srautai ir orlaivių perkėlimas

    „Ryanair“ argumentuoja, kad keleivių srautas Berlyne, palyginti su 2019 metais, sumažėjo 27 proc. Bendrovė nurodė, kad 2019 metais Berlyno oro uostai aptarnavo apie 36 mln. keleivių, o pernai šis skaičius siekė apie 26 mln.

    Pasak aviakompanijos, visi septyni Berlyne bazuoti orlaiviai bus perkelti į mažesnių kaštų oro uostus kitose Europos valstybėse, kur, kaip teigiama pranešime, aviacijos mokesčiai yra mažesni arba panaikinti. Tokia praktika pigių skrydžių bendrovėms įprasta: pajėgumai greitai nukreipiami į rinkas, kuriose tikimasi didesnės paklausos ir geresnės grąžos.

    Oro uostas sako: didinimo neplanuojame

    Berlyno Brandenburg oro uostas į „Ryanair“ pareiškimą sureagavo santūriau ir teigė nustebęs dėl tokio pranešimo. Oro uosto pozicija – derybos su oro bendrovėmis vyksta nuolat, o papildomas oro uosto mokesčių didinimas šiuo metu nėra planuojamas.

    „Esame nustebinti „Ryanair“ pranešimo šiuo metu. Su oro bendrovėmis derinamės nuolat, o oro uosto įkainių didinimas neplanuojamas“, – nurodė oro uostas.

    Ką tai reiškia keliautojams

    Praktinis poveikis keleiviams priklausys nuo to, kurie konkretūs maršrutai bus mažinami ir kaip greitai jų vietą užims kiti vežėjai. „Ryanair“ bazės uždarymas paprastai reiškia mažesnį ankstyvų rytinių ar vėlyvų vakarinių reisų pasirinkimą, nes bazuoti orlaiviai leidžia efektyviau planuoti dienos skrydžių grandinę.

    Kartu šis sprendimas atspindi platesnę tendenciją Europos aviacijoje: po pandemijos rinka auga netolygiai, o oro linijos vis jautriau reaguoja į mokesčius, oro uostų įkainius ir valstybines rinkliavas. Dėl to vežėjai dažniau peržiūri bazes ir maršrutų tinklą, kad pajėgumus sutelktų ten, kur sąnaudos mažesnės, o paklausa stabilesnė.

    Tuo pat metu Vokietijos finansų ministerija yra paskelbusi, kad federalinė vyriausybė pritarė planams mažinti skrydžių mokesčius iki 2024 metų lygio. Ministerija pabrėžė, kad svarbu, jog šie pokyčiai atsispindėtų keliautojams siūlomose kainose.

    „Federalinė finansų ministerija mano, kad svarbu, jog sumažinimai būtų perduoti keliautojams“, – teigiama ministerijos pozicijoje.

  • Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūroje statomi vėjo parkai padeda mažinti iškastinio kuro naudojimą, tačiau nauji tyrimai rodo ir kitą pusę: kai kuriose teritorijose jūriniai paukščiai ima vengti vietų, kuriose anksčiau maitinosi ar ilsėjosi. Mokslininkai pabrėžia, kad poveikis priklauso nuo vietos, rūšių ir parko dydžio, tačiau tendencija kai kuriose akvatorijose kartojasi.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė vertinimai, kad zonose prie jūrinių vėjo parkų gali būti fiksuojamas reikšmingas paukščių gausos sumažėjimas. Skaičius iki 256 000 dažniausiai minimas kaip apibendrintas įvertis, rodantis galimą paukščių pasitraukimą iš įprastų buveinių, o ne tiesioginį žuvimą vienoje vietoje.

    Kodėl paukščiai traukiasi?

    Tyrėjai dažniausiai išskiria vadinamąjį buveinių išstūmimą, kai paukščiai vengia teritorijų dėl pasikeitusio kraštovaizdžio ir trikdžių. Vėjo turbinų bokštai ir mentės keičia atvirą horizontą, o kai kurioms rūšims tai tampa kliūtimi navigacijai, maitinimuisi ar skrydžio maršrutams.

    Reikšmės gali turėti ir triukšmas bei vibracija, ypač statybų etape, kai vyksta gręžimo ar kalimo darbai. Net ir eksploatacijos metu dalis rūšių elgiasi atsargiau, o tai gali lemti, kad paukščiai nebesirenka tradicinių maitinimosi plotų.

    Ką tai reiškia populiacijoms?

    Didžiausia rizika siejama ne tik su tuo, kad paukščiai pakeičia maršrutą, bet su energijos sąnaudomis. Jei maitinimosi vietas tenka rasti toliau, paukščiai daugiau skrenda, daugiau konkuruoja dėl maisto ir gali prasčiau pasirengti perėjimui.

    Moksliniuose modeliuose ir stebėsenos darbuose akcentuojama, kad ilgalaikis poveikis gali pasireikšti per mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir prastesnį perėjimo sėkmingumą. Dėl to kai kurioms rūšims, ypač jautresnėms trikdžiams, svarbi ne tik turbinų gausa, bet ir jų išdėstymas, atstumai bei sutapimas su svarbiausiomis maitinimosi ir migracijos zonomis.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Ekspertai pabrėžia, kad išvados nebūtinai reiškia, jog jūrinės vėjo energetikos reikia atsisakyti. Dažniau akcentuojama, kad būtina tiksliau parinkti vietas, atsižvelgiant į paukščių migracijos kelius, koncentracijos zonas ir sezoninius pokyčius.

    Praktikoje vis dažniau taikomi pažangesni erdviniai modeliai, stebėsena prieš statybas ir po jų, taip pat priemonės, mažinančios statybų trikdžius jautriausiais laikotarpiais. Tyrėjai sutaria, kad kuo anksčiau poveikis įtraukiamas į planavimą, tuo daugiau galimybių suderinti atsinaujinančią energetiką su biologinės įvairovės apsauga.

  • Europos turtų žemėlapis pribloškia: kur suaugusieji turtingiausi, o kur skurdžiausi?

    Europos turtų žemėlapis pribloškia: kur suaugusieji turtingiausi, o kur skurdžiausi?

    Europa dalijasi į dvi stovyklas

    Europoje ryškėja didžiulė turto nelygybė: vienose šalyse suaugusieji sukaupia kelis kartus daugiau turto nei kitose. Tai lemia ne tik atlyginimai, bet ir būsto nuosavybė, skolos, paveldėjimas bei finansų rinkų išsivystymas.

    Vertinant suaugusiojo grynąjį turtą, skaičiuojama viso turimo turto vertė atėmus įsipareigojimus. Į šį rodiklį įeina finansinis turtas ir realus turtas, dažniausiai būstas, o skolos iš bendros sumos atimamos.

    Vidurkiai: nuo Turkijos iki Šveicarijos

    Remiantis UBS Global Wealth Report 2025 ir papildomais duomenimis, 2024 metais vidutinis suaugusiojo turtas 31 Europos šalyje svyravo itin plačiai. Mažiausias jis fiksuotas Turkijoje ir siekė 29 923 eurus, o didžiausias Šveicarijoje – 634 584 eurus.

    Europos Sąjungoje skirtumai kiek mažesni, bet vis tiek dideli: nuo 44 568 eurų Rumunijoje iki 523 591 euro Liuksemburge. Daugiau nei 500 000 eurų vidurkį peržengė tik Šveicarija ir Liuksemburgas, trečioje vietoje – Danija su 444 898 eurais.

    Tarp šalių, kur vidutinis turtas viršija 300 000 eurų, minimi Nyderlandai, Norvegija, Belgija, Jungtinė Karalystė ir Švedija. Didžiųjų Europos ekonomikų penketuke pagal šį rodiklį pirmauja Jungtinė Karalystė, o mažiausią vidurkį iš jų turi Italija – 198 321 eurą.

    Daugiau nei trečdalis šalių nesiekia 100 000

    Daugiau nei trečdalyje Europos šalių vidutinis suaugusiojo turtas nesiekia 100 000 eurų. Į šią grupę patenka Latvija, Čekija, Kroatija, Estija, Lietuva, Slovakija, Lenkija, Vengrija, Bulgarija, Rumunija ir Turkija.

    Lietuvoje vidutinis suaugusiojo turtas vertinamas 63 189 eurais, o tai išryškina bendrą regiono tendenciją: Rytų Europoje sukaupto turto lygis dažniausiai mažesnis. Tam įtakos turi istoriniai turto kaupimo skirtumai, vėlesnė kapitalo rinkų raida ir mažesnė finansinio turto dalis namų ūkių balansuose.

    Kodėl mediana atskleidžia kitą realybę?

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad vidurkis ir mediana gali nupiešti visiškai skirtingą vaizdą. Mediana rodo vidurinę reikšmę turto pasiskirstyme, todėl dažnai geriau atspindi tipinio gyventojo padėtį, nes jos mažiau nepaveikia labai turtingų asmenų sukauptos sumos.

    „Vidutiniai rodikliai dažnai yra iškreipiami į viršų nedidelės dalies asmenų, turinčių neproporcingai didelį turtą, o medianos rodikliai leidžia tiksliau suprasti turto lygį pasiskirstymo viduryje“, – teigiama ataskaitoje.

    Skirtumas gali būti įspūdingas: Šveicarijoje vidutinis suaugusiojo turtas siekia 634 584 eurus, tačiau medianinis – 168 374 eurus. Visoje Europoje medianinis turtas svyruoja nuo 7 765 eurų Turkijoje iki 365 244 eurų Liuksemburge.

    ES ribose medianos amplitudė taip pat plati – nuo 22 257 eurų Lenkijoje iki 365 244 eurų Liuksemburge. Pagal medianą aukštai rikiuojasi Belgija, Danija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė, o tarp didžiųjų ekonomikų žemiausią medianą turi Vokietija – 69 949 eurus.

    Vakarai ir Šiaurė lenkia Rytus

    Duomenys rodo aiškų Vakarų ir Šiaurės Europos pranašumą, o Rytų Europos šalys dažniausiai atsiduria sąrašo apačioje. Lyderių pozicijas stiprina finansų centrai, aukštesnės pajamos, didesnės investicijos ir ilgesnė turto kaupimo tradicija.

    Skirtumai tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių pagal vidutinį turtą Europoje viršija 20 kartų, o ES – daugiau nei 10 kartų. Pagal medianą bendrai skirtumai dažnai atrodo kiek mažesni, tačiau kraštutinėse reikšmėse atotrūkis išlieka labai ryškus.

    Svarbu atskirti ir kitą dimensiją – turto pasiskirstymą šalies viduje. Net ir turtingose valstybėse vidurkį gali kilstelėti siauras labai turtingų asmenų sluoksnis, todėl realų daugumos namų ūkių pajėgumą geriau parodo mediana.

  • Australijos karščio bangos naikina paukščius: vis dažniau jie slepiasi po saulės elektrinių moduliais

    Australijos karščio bangos naikina paukščius: vis dažniau jie slepiasi po saulės elektrinių moduliais

    Australijoje vis dažnesnės ir intensyvesnės karščio bangos tampa rimtu išbandymu laukinei gamtai, o ypač paukščiams. Per ekstremalius karščius fiksuojami masiniai kritimai, kai dėl perkaitimo ir dehidratacijos paukščiai žūsta per palyginti trumpą laiką.

    Paukščiams gyvybiškai svarbūs vandens telkiniai ir pavėsis, nes būtent taip jie reguliuoja kūno temperatūrą. Kai aplinka įkaista, o vandens ir pavėsio trūksta, net įprastos migracijos ar maitinimosi trajektorijos gali tapti mirtinai rizikingos.

    Saulės parkai iš oro klaidina

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai atkreipia dėmesį į reiškinį, kai saulės elektrinių moduliai iš aukštai paukščiams gali priminti vandens paviršių. Lygus, šviesą atspindintis plotas sukuria vizualinę iliuziją, todėl dalis paukščių leidžiasi manydami, kad rado vandens telkinį.

    Nusileidę jie randa ne vandenį, o įkaitusią konstrukciją ir sausą gruntą, tad toks „klaidingas nusileidimas“ gali kainuoti brangiai. Ypač tai pavojinga per karščio bangas, kai kiekviena papildoma minutė be realios atgaivos didina perkaitimo riziką.

    Pavėsis po moduliais kartais gelbsti

    Vis dėlto situacija nėra vienareikšmė: stebėjimai rodo, kad atsidūrę ant žemės paukščiai neretai renkasi pavėsį po moduliais. Saulės elektrinių konstrukcijos sumažina tiesioginės saulės spinduliuotės poveikį, todėl po jomis susidaro vėsesnės mikroerdvės.

    Toks pavėsis gali tapti laikina slėptuve, leidžiančia paukščiams atgauti jėgas ir išlaukti, kol temperatūra nukris. Kai kuriais atvejais būtent šios vėsesnės „kišenės“ tampa skirtumu tarp išsekimo ir išgyvenimo.

    Ką tai reiškia plėtojant saulės energetiką?

    Saulės energetikos plėtra Australijoje ir kitur vyksta sparčiai, tačiau kartu daugėja ir netikėtų sąveikų su laukine fauna. Šis atvejis parodo dvigubą efektą: iš oro saulės parkai gali klaidinti, o ant žemės kartais sukuria prieglobstį nuo kaitros.

    Todėl gamtosaugos ir energetikos planavime svarbu ne tik mažinti rizikas, bet ir suprasti, kaip gyvūnai prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Augant karščio bangų dažniui ir trukmei, tokios „atsitiktinės“ pastogės gali tapti vis svarbesnės, tačiau kartu būtina ieškoti sprendimų, kad paukščiai nebūtų viliojami ten, kur tikisi rasti vandens, bet jo nėra.

    Bendra kryptis aiški: šylant klimatui, vandens šaltiniai džiūsta, natūralaus pavėsio vietų mažėja, o ekstremalūs reiškiniai dažnėja. Tokiose sąlygose išlikimą vis dažniau lems tai, ar paukščiai ras realią atgaivą laiku, ir kaip žmogaus infrastruktūra keičia jų elgseną.

  • Po smūgių Iranui degalai Europoje pabrango: štai kur benzinas ir dyzelinas brango labiausiai

    Po smūgių Iranui degalai Europoje pabrango: štai kur benzinas ir dyzelinas brango labiausiai

    Degalų kainos Europoje po JAV ir Izraelio smūgių Iranui 2026 metų vasario pabaigoje šoktelėjo ir, nors po paliaubų kiek nuslūgo, iki balandžio pabaigos išliko aiškiai aukštesnės nei prieš krizę. Europos Komisijos savaitinio naftos biuletenio duomenys rodo, kad bendras kainų lygis ES vis dar maždaug 12 proc. viršija laikotarpį iki smūgių.

    Europos Komisijos skelbiamuose palyginimuose vertintos kainos 2026 metų vasario 23 dieną ir 2026 metų balandžio 20 dieną. Per šį laiką vidutinė ES benzino „Euro-super 95“ litro kaina pakilo nuo 1,64 euro iki 1,83 euro, tai yra apie 12 proc. Augimas skirtingose šalyse buvo nevienodas, priklausė ir nuo mokesčių, ir nuo tiekimo grandinių jautrumo, ir nuo vietinės konkurencijos.

    Kur benzinas brango sparčiausiai

    Didžiausi benzino kainų šuoliai fiksuoti Belgijoje, Čekijoje ir Bulgarijoje, kur vidutinis kainų augimas siekė apie 22 proc. Iš keturių didžiausių ES ekonomikų labiausiai išsiskyrė Prancūzija, kur benzinas pabrango apie 18 proc., Vokietijoje augimas siekė apie 15 proc., Italijoje apie 7 proc., o Ispanijoje apie 3 proc.

    Kai kuriose šalyse kainų dinamika buvo itin nuosaiki, o Maltoje benzino kaina per vertinamą laikotarpį iš esmės nekito. Komisija taip pat atkreipia dėmesį, kad ne euro zonos valstybėse rezultatams įtaką galėjo turėti valiutų kursų svyravimai, nes palyginimai pateikiami eurais.

    Dyzelinas brango dar labiau

    Dyzelino kainų šuolis buvo ryškesnis nei benzino. Vidutinė ES dyzelino litro kaina per tą patį laikotarpį pakilo nuo 1,59 euro iki 2,01 euro, tai yra maždaug 26 proc., daugiau nei dvigubai sparčiau nei benzinas.

    Didžiausias dyzelino brangimas fiksuotas Bulgarijoje, kur kainos augo apie 43 proc. Prancūzijoje dyzelinas pabrango apie 36 proc., Estijoje apie 35 proc., Belgijoje apie 33 proc., o dalyje valstybių kainos kilo daugiau nei trečdaliu.

    Didžiųjų ekonomikų grupėje Prancūzija išsiskyrė ir dyzelino segmente, o Ispanijoje dyzelinas kilo apie 27 proc., tai yra virš ES vidurkio. Italijoje augimas siekė apie 24 proc., Vokietijoje apie 23 proc., o mažiausi pokyčiai buvo fiksuoti Maltoje, kur kainos praktiškai nesikeitė.

    Kur degalai brangiausi ir pigiausi

    Po paliaubų, 2026 metų balandžio 20 dieną, aukščiausia benzino kaina Europoje fiksuota Nyderlanduose, kur litras kainavo apie 2,28 euro. Daugiau nei 2 eurus už litrą tuo metu mokėta ir Danijoje, Vokietijoje, Graikijoje bei Prancūzijoje.

    Mažiausios benzino kainos išsiskyrė Maltoje, kur litras kainavo apie 1,34 euro, taip pat Lenkijoje ir Bulgarijoje. Dyzelino kainų viršūnėje taip pat buvo Nyderlandai, o pigiausias dyzelinas išsiskyrė Maltoje, kuri Komisijos statistikoje išlieka aiškus išskirtinis atvejis.

    Ekspertai pabrėžia, kad degalų kainas ES stipriai veikia mokesčių dalis galutinėje kainoje, todėl net ir panašūs naftos produktų biržų pokyčiai vartotojams skirtingose šalyse atsispindi nevienodai. Eurostato duomenys rodo, kad pastaraisiais metais naujų automobilių registracijose vis dar dominuoja benzininiai modeliai, tačiau didėjantis elektromobilių svoris ilgainiui gali keisti paklausos struktūrą ir degalų rinkos jautrumą geopolitiniams šokams.

  • Senatorius atitraukė blokadą: Trumpo žmogus Kevinas Warshas jau arti Fed vadovo posto

    Senatorius atitraukė blokadą: Trumpo žmogus Kevinas Warshas jau arti Fed vadovo posto

    JAV respublikonų senatorius Thom Tillis iš Šiaurės Karolinos atsiėmė savo prieštaravimą prezidento Donaldo Trumpo pasirinktam kandidatui vadovauti Federalinei rezervų sistemai. Tai atveria kelią, kad buvęs Fed valdytojas ir finansininkas Kevinas Warshas galėtų pakeisti dabartinį pirmininką Jerome’ą Powellį, kurio kadencija šiame poste artėja prie pabaigos.

    T. Tilliso pozicija iki šiol buvo esminė kliūtis, nes respublikonų kontroliuojamame Senato bankininkystės komitete ji leido vilkinti svarstymą. Sprendimas pasikeitė po to, kai Teisingumo departamentas baigė tyrimą dėl Federalinės rezervų sistemos būstinės renovacijos projekto ir nebetęsė baudžiamojo pobūdžio proceso krypties.

    Kas pakeitė senatoriaus sprendimą

    Senatorius viešai nurodė, kad jo abejonės buvo susijusios su rizika, jog teisėsauga galėjo būti naudojama kaip politinis spaudimo instrumentas, galintis paveikti centrinio banko nepriklausomumą. Jo teigimu, gavus patikinimus, kad byla laikoma visiškai užbaigta, jis pasirengęs leisti nominacijai judėti toliau.

    „Esu pasirengęs tęsti pono Warsho tvirtinimo procesą. Manau, kad jis bus puikus Fed vadovas“, – sakė Thom Tillis.

    Didžiausio dėmesio sulaukęs klausimas buvo susijęs su daugiamilijardinės vertės pastato renovacija Vašingtone. Projekto sąmata, remiantis viešai skelbtais skaičiais, išaugo iki maždaug 2,13 milijardo eurų, kai anksčiau buvo kalbama apie maždaug 1,62 milijardo eurų, o tai tapo patogia tema politinei kritikai dėl išlaidų kontrolės.

    Kodėl ši savaitė svarbi rinkoms

    Senato bankininkystės komitetas planuoja balsuoti dėl K. Warsho kandidatūros artimiausiomis dienomis. Tuo pat metu Federalinės rezervų sistemos politikos formuotojai renkasi į posėdį, kuriame, rinkų lūkesčiais, bazinės palūkanų normos turėtų likti nepakeistos jau trečią susitikimą iš eilės.

    D. Trumpas pastaraisiais mėnesiais viešai spaudė Fed mažinti palūkanas, argumentuodamas, kad tai esą padėtų ekonomikai ir vartotojams. Vis dėlto centrinis bankas paprastai remiasi infliacijos ir darbo rinkos duomenimis, o sprendimų nepriklausomumas nuo politinės valdžios laikomas kertiniu JAV pinigų politikos principu.

    Demokratų stovykloje nominacija sutinkama kritiškai. Senato demokratų lyderė bankininkystės komitete Elizabeth Warren pareiškė, kad, jos vertinimu, K. Warshas per klausymus neįtikino dėl nepriklausomumo, o tai esą keltų grėsmę Fed instituciniam atsparumui politinei įtakai.

    Kas laukia Jerome’o Powello

    Nors J. Powello kadencija kaip Fed pirmininko baigiasi netrukus, jis gali likti Fed valdytojų taryboje, nes jo valdytojo įgaliojimų terminas tęsiasi iki 2028 metų sausio. Toks žingsnis būtų neįprastas, tačiau teoriškai įmanomas ir reikštų, kad Baltieji rūmai iškart negalėtų atlaisvėjusios vietos panaudoti papildomam naujam paskyrimui.

    K. Warshas Senate teigė neįsipareigojęs Baltiesiems rūmams dėl skubaus palūkanų mažinimo ir pabrėžė ketinantis veikti savarankiškai. Tačiau politinis fonas išlieka įtemptas, nes D. Trumpas viešai yra sakęs tikįs greitesnių palūkanų mažinimo sprendimų.

  • „TotalEnergies“ įjungė maksimalų režimą: Prancūzija ruošiasi degalų šokui Europoje

    „TotalEnergies“ įjungė maksimalų režimą: Prancūzija ruošiasi degalų šokui Europoje

    Energetikos grupė „TotalEnergies“ pranešė padidinusi gamybą Gonfrivilio naftos perdirbimo gamykloje iki maksimalaus pajėgumo, siekdama stabilizuoti degalų tiekimą Prancūzijos rinkai. Bendrovės teigimu, prioritetas dabar yra dyzelinas ir aviacinis kuras, nes jų paklausa išlieka itin jautri tiekimo sutrikimams.

    Įmonė šį sprendimą sieja su išaugusia rizika pasaulinėse energijos tiekimo grandinėse. Kai dalis jūrinių maršrutų tampa sunkiai prognozuojami, o pristatymo laikai ilgėja, vietinė perdirbimo apimtis tampa svarbiu instrumentu siekiant sumažinti staigių kainų šuolių tikimybę.

    Kas vyksta su tiekimo maršrutais?

    „TotalEnergies“ nurodo, kad pagrindinis iššūkis yra geopolitinių įtampų poveikis naftos ir naftos produktų transportui, kai rinkos ypač jautriai reaguoja į bet kokias naujienas apie laivybos trikdžius. Bendrovė akcentuoja, kad tokiose situacijose rafinavimo pajėgumai šalies viduje padeda greičiau prisitaikyti prie paklausos pokyčių.

    Pagal įmonės pateikiamą informaciją, Gonfrivilio kompleksas netoli Havro yra vienas svarbiausių infrastruktūros objektų, per dieną perdirbantis apie 250 000 barelių naftos. Toks mastas leidžia reikšmingai prisidėti prie nacionalinių atsargų formavimo ir sumažinti priklausomybę nuo importuojamų perdirbtų produktų.

    Kodėl akcentuojamas dyzelinas ir aviacinis kuras?

    Rinkos analitikai atkreipia dėmesį, kad vidutiniai distiliatai, pirmiausia dyzelinas ir reaktyvinis kuras, yra kritiškai svarbūs logistikai ir aviacijai, todėl jų trūkumas greitai persiduoda į kainas. Dėl to rafinavimo gamyklos dažnai optimizuoja procesus taip, kad pagamintų daugiau būtent šių produktų, kai rizika tarptautinei tiekimo grandinei išauga.

    Didinant gamybą iki ribos, svarbus tampa ir technologinis valdymas: nuo distiliavimo kolonų darbo režimų iki katalizinio krekingo įrenginių apkrovų. Bendrovė pabrėžia, kad tikslas yra ne vien apimtis, bet ir stabilumas, kad rinkoje susidarytų pakankama atsarga, amortizuojanti galimus išorinius sukrėtimus.

    Saugumas ir aplinkosauga išlieka prioritetas

    „TotalEnergies“ teigia, kad net ir dirbant maksimaliu režimu esminiai prioritetai išlieka darbuotojų sauga ir aplinkosauginiai reikalavimai. Tokiais laikotarpiais gamyklos veiklą atidžiau stebi ir reguliuotojai, vertinantys, ar neviršijamos leidimuose numatytos ribos.

    Energetikos rinkoms išliekant nepastovioms, Prancūzijos sprendimas remtis vietiniais rafinavimo pajėgumais tampa dalimi platesnės strategijos, kurią Europoje vis dažniau diktuoja ne tik kainos, bet ir tiekimo patikimumas. Ekspertai pabrėžia, kad tokie žingsniai gali sumažinti staigių degalų kainų šuolių riziką, tačiau ilgalaikė priklausomybė nuo naftos rinkos išlieka struktūrinis iššūkis visam regionui.

  • Vokietija sėdi ant 440 mlrd. eurų aukso: ekonomistai siūlo parduoti dalį rezervo

    Vokietija sėdi ant 440 mlrd. eurų aukso: ekonomistai siūlo parduoti dalį rezervo

    Vokietija valdo vieną didžiausių pasaulyje aukso atsargų, o viešojoje erdvėje vėl įsižiebė ginčas, ar dalį jų nereikėtų paversti pinigais. Vokietijos centrinis bankas Bundesbank turi apie 3 350 tonų aukso, nusileisdamas tik Jungtinėms Valstijoms.

    Pastaraisiais metais aukso kaina šoktelėjo, todėl bendra šių atsargų vertė vertinama maždaug 440 mlrd. eurų. Šis skaičius tapo argumentu tiems, kurie siūlo dalį rezervo panaudoti valstybės ir gyventojų finansiniam spaudimui mažinti.

    Vokietijos ekonominių tyrimų instituto (DIW) vadovas Marcelis Fratzscheris teigia, kad aukso rezervas yra tarsi krizėms skirtas taupyklės fondas. Jo vertinimu, nedidelės dalies pardavimas galėtų padėti finansuoti priemones, kurios palengvintų naštą namų ūkiams ir verslui, arba būti nukreiptas į švietimą bei infrastruktūrą.

    Kontekstas tam palankus: infliacijos poveikis išlieka jautrus, o kai kurios vartojimo kategorijos brangsta sparčiau už bendrą vidurkį. Pavyzdžiui, su vairavimu susijusių prekių ir paslaugų krepšelis, skaičiuojamas Vokietijos statistikos institucijų, 2026 metų kovą buvo 6,7 proc. didesnis nei prieš metus.

    Kur laikomas Vokietijos auksas?

    Ne visas Bundesbank auksas yra Frankfurte. Apie 1 236 tonos laikomos JAV federalinio rezervo sistemos saugyklose Niujorke, dar apie 404 tonos saugomos Londone, o likusi dalis yra Vokietijoje.

    Tokia struktūra susiformavo istoriškai: po Antrojo pasaulinio karo Vokietija kaupė prekybos perteklių, o pagal Bretton Woods sistemą jis buvo konvertuojamas į auksą. Kai 8-ajame dešimtmetyje sistema žlugo, auksas daugeliu atvejų liko ten, kur buvo laikomas.

    Bundesbank yra vykdęs ir repatriaciją. 2017 metais iš Prancūzijos centrinio banko saugyklų buvo perkelta apie 374 tonos, kaip argumentą įvardijant bendrą euro zonos valiutą ir pasikeitusį atsargų valdymo poreikį.

    Politinis spaudimas didėja

    Diskusijos apie aukso grąžinimą į Vokietiją periodiškai atsinaujina, ypač augant geopolitinei įtampai. Kai kurie politikai ir mokesčių mokėtojų atstovai viešai kelia klausimą, ar pasitikėjimas JAV kaip saugotoja nebuvo susilpnintas pastarųjų metų politinių sprendimų.

    2026 metų kovą partija Alternatyva Vokietijai (AfD) Bundestage inicijavo siūlymą grąžinti visą valstybės auksą į šalį. Kartu buvo iškelta ir idėja, kad tokios atsargos ateityje galėtų tapti atrama galimai nacionalinei valiutai, kas faktiškai reikštų euro atsisakymo scenarijaus svarstymą.

    Kiti parlamentarai tokią kryptį atmetė, argumentuodami, kad diskusija tampa politiniu triukšmu, o atsargos Niujorke suteikia operacinį lankstumą. Taip pat pabrėžiama, kad auksas laikomas saugiai ir išlieka Bundesbank valdymo kontrolėje.

    Kodėl Bundesbank neskuba parduoti?

    Bundesbank nuosekliai laikosi pozicijos, kad aukso atsargos yra ilgalaikis pasitikėjimo finansų sistema ramstis. Centriniai bankai auksą paprastai vertina ne kaip kasdienį biudžeto finansavimo šaltinį, o kaip rezervą ekstremaliems sukrėtimams ir pasitikėjimo krizėms.

    Šalininkai, siūlantys parduoti dalį aukso, akcentuoja, kad tabu nėra būtinas, jei sprendimai būtų riboti, skaidrūs ir turėtų aiškų ekonominį tikslą. Vis dėlto praktikoje toks žingsnis reikštų ne tik finansinį, bet ir politinį signalą rinkoms, todėl sprendimų priėmėjai vengia staigių judesių.

    Kol kas aukso pardavimo idėja išlieka diskusijų lauke, o parlamente pasiūlymai dėl atsargų laikymo vietos ir valdymo nukreipiami svarstyti atsakingiems komitetams. Artimiausi sprendimai priklausys nuo infliacijos dinamikos, fiskalinio spaudimo ir politinės daugumos požiūrio į rezervų paskirtį.

  • Nafta šoktelėjo virš 100 dolerių: įstrigus JAV ir Irano deryboms rinkos sulaikė kvapą

    Nafta šoktelėjo virš 100 dolerių: įstrigus JAV ir Irano deryboms rinkos sulaikė kvapą

    Pirmadienio rytą pasaulio finansų rinkos judėjo vangiai: Europos akcijų indeksai svyravo apie nulį, o JAV biržų ateities sandoriai rodė nedidelius kritimus. Investuotojai vertino įstrigusias JAV ir Irano derybas ir jų poveikį energijos kainoms.

    Tuo metu naftos rinka reagavo ryškiau. „Brent“ rūšies nafta pakilo iki maždaug 100 eurų už barelį, o „WTI“ – iki maždaug 90 eurų už barelį, rodo tarptautinių biržų kotiruotės.

    Kainas aukštyn stūmė geopolitinė įtampa ir rizika tiekimo grandinėms. Rinkos dalyviai ypač stebi Hormūzo sąsiaurį – strategiškai svarbų maršrutą, per kurį įprastai keliauja reikšminga pasaulinės naftos pasiūlos dalis.

    Per savaitę nafta pabrango dviženkliu tempu, nes bet koks papildomas trikdis šiame regione greitai persiduoda transporto ir draudimo kaštams. Tai iškart atsispindi tiek žaliavos, tiek galutinių degalų kainų lūkesčiuose, o kartu ir infliacijos prognozėse.

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Vašingtonas neskubės siųsti derybininkų, jei Teheranas neparodys realių žingsnių. Pasak jo, JAV tikisi aiškesnių signalų ir sprendimų, o derybų kryptis lieka neapibrėžta.

    „Jeigu jie nori, galime kalbėtis, bet žmonių ten nesiųsime“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Europos rinkose didžiausi indeksai laikėsi netoli ankstesnių lygių. Investuotojai vengė ryškesnių statymų prieš savaitę, kai numatyti keli svarbūs centrinių bankų sprendimai ir komentarai dėl tolesnės pinigų politikos krypties.

    Rinkos ypač jautriai reaguoja į signalus, kiek laiko bazinės palūkanos išliks aukštesniame lygyje. Brangesnė energija paprastai didina spaudimą kainoms, todėl centriniams bankams tampa sudėtingiau greitai pereiti prie palūkanų mažinimo.

    Azijos ir Ramiojo vandenyno regione nuotaikos buvo mišrios. Japonijos akcijos pasiekė naujus rekordus, dalis rinkų kilo, tačiau kai kur fiksuotas nuosaikus kritimas, o technologijų sektorių toną vis dažniau diktuoja lūkesčiai dėl DI paklausos ir investicijų ciklo.

    Valiutų rinkose JAV doleris nežymiai silpnėjo jenos atžvilgiu, o euras kiek stiprėjo. Tokie svyravimai rodo, kad investuotojai išlieka atsargūs ir prioritetą teikia rizikos valdymui, kol geopolitinė situacija ir energijos kainų kryptis nepaaiškės.