CP v2

Blog

  • Žili plaukai be geltonumo: kirpėjų triukai, kurie atjaunina ir sugrąžina žvilgesį

    Žili plaukai be geltonumo: kirpėjų triukai, kurie atjaunina ir sugrąžina žvilgesį

    Žili plaukai daugeliui moterų tampa ne tik stiliaus, bet ir priežiūros iššūkiu: su amžiumi jie dažniau sausėja, šiurkštėja, praranda natūralų žvilgesį ir lengviau šiaušiasi. Specialistai pabrėžia, kad tvarkingą, modernų įvaizdį dažniausiai lemia ne vien kirpimas, o nuosekli kasdienė rutina, pritaikyta pakitusiai plauko struktūrai.

    Dermatologai ir trichologai aiškina, kad žilimas susijęs su mažėjančia melanino gamyba, o kartu kinta ir plauko paviršiaus savybės. Dėl to plaukas prasčiau atspindi šviesą, atrodo blankesnis, o išsausėjęs kutikulės sluoksnis lemia šiurkštumo pojūtį ir didesnį pūtimąsi.

    Tinkama drėgmė ir balansas

    Kasdienėje priežiūroje svarbu atkurti drėgmės ir lipidų pusiausvyrą. Kirpėjai rekomenduoja rinktis priemones, kurios vienu metu drėkina, maitina ir padeda sutvirtinti plauką, tačiau neapsunkina, ypač jei plaukai plonesni.

    Maitinančios priemonės su aliejais ir sviestais padeda glotninti plauko paviršių ir mažina šiaušimąsi. Drėkinantys ingredientai palaiko elastingumą, o baltyminės priemonės, naudojamos saikingai, gali padėti sustiprinti pažeistas vietas ir sumažinti lūžinėjimą.

    Praktikoje dažniausiai siūloma kondicionierių naudoti po kiekvieno plovimo, o intensyvesnę kaukę įtraukti kelis kartus per savaitę, atsižvelgiant į plaukų būklę. Jei plaukai pradeda jaustis standūs, tai gali būti ženklas, kad stiprinančių priemonių naudojama per dažnai.

    Kaip išvengti geltonų atspalvių

    Žili plaukai neretai įgauna gelsvą atspalvį dėl aplinkos veiksnių, kieto vandens nuosėdų, karščio formuojant šukuoseną ar UV spindulių. Kad išliktų šaltas, sidabrinis tonas, dažnai pasitelkiamos violetinį pigmentą turinčios priemonės, neutralizuojančios šiltus tonus.

    Kirpėjai pataria tokias priemones naudoti saikingai, dažniausiai kartą per savaitę arba rečiau, kad plaukai netaptų matiniai. Jei pigmentas laikomas per ilgai, žili plaukai gali įgauti pilkšvai violetinę užuominą, todėl svarbu laikytis naudojimo instrukcijų ir stebėti rezultatą.

    Šukuosenos, kurios atrodo moderniai

    Efektingam įvaizdžiui nebūtina rinktis itin trumpo kirpimo. Vidutinio ilgio plaukai iki pečių su švelniu sluoksniavimu vizualiai suteikia apimties, o kartu išlieka lengvai prižiūrimi ir leidžia keisti įvaizdį tiek kasdienai, tiek progai.

    Norint daugiau purumo, dažnai padeda džiovinimas pakėlus plaukus nuo šaknų ir lengvas formavimas. Tačiau svarbiausia nepamiršti apsaugos nuo karščio, nes žili plaukai, būdami sausesni, greičiau praranda elastingumą ir ima lūžinėti.

    Moderniai atrodo ir švelnios bangos, kurios minkština veido bruožus bei suteikia judesio. Taip pat populiarus sklastymas į šoną, ypač derinamas su pečius siekiančiu kirpimu ar lengvai sluoksniuotu ilgesniu bobu.

    Klasika išlieka bobas ir jo ilgesnė versija, dažnai laikoma universalia dėl prisitaikymo prie skirtingų veido formų. Lygiai suformuotas bobas išryškina sidabrinį atspalvį, tačiau specialistai pabrėžia, kad būtent natūralumas ir sveikai atrodantis plaukas dažniausiai sukuria jauninančią eleganciją.

  • Visi jį nuvertina, bet šis traškus daržovių hitas stebina: mažai kalorijų, daug kalio ir nauda odai

    Saliero lapkočiai dažnai laikomi vien dietiniu užkandžiu ar kokteilių priedu, tačiau jų vieta virtuvėje gerokai platesnė. Ši traški daržovė turi mažai kalorijų, o kartu suteikia skaidulų, vitamino C, vitamino K ir kalio.

    Kalis mityboje siejamas su normalios kraujospūdžio kontrolės palaikymu, ypač kai jo gaunama daugiau, o natrio suvartojama mažiau. Tuo pat metu skaidulos gali prisidėti prie sotumo jausmo ir sklandesnio virškinimo, todėl salieras dažnai pasirenkamas lengvesniems patiekalams.

    Kuo naudingas organizmui?

    Vitamino C svarba siejama su normalia kolageno gamyba, o tai aktualu odai, kraujagyslėms ir jungiamajam audiniui. Nors vien salieras stebuklų nepadarys, kaip daržovių raciono dalis jis gali prisidėti prie bendros mitybos kokybės.

    Salieruose taip pat yra vitamino K, kuris svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai. Dėl to žmonėms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus, prieš didesnius mitybos pokyčius pravartu pasitarti su gydytoju.

    Kaip skaniai panaudoti virtuvėje?

    Saliero lapkočiai tinka ne tik glotnučiams: juos patogu dėti į salotas, sriubas ir daržovių troškinius, o taip pat valgyti kaip užkandį su padažu. Termiškai apdorotas salieras dažnai tampa švelnesnio skonio, todėl jį lengviau „prisijaukinti“ tiems, kuriems žalias atrodo per intensyvus.

    Klasikinis derinys yra salieras su obuoliais ir riešutais, taip pat jis gerai papildo kremines sriubas, kurioms suteikia gaivumo. Smulkinti lapkočiai gali tapti aromatingu pagrindu įvairiems patiekalams, o lapeliai tinka kaip prieskonis.

    Ką svarbu žinoti prieš valgant daugiau?

    Nors salieras daugeliui yra saugus pasirinkimas, jis gali sukelti alergines reakcijas jautriems žmonėms. Taip pat, jei turite sveikatos būklių ar vartojate diuretikus, didesnius mitybos pokyčius verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Geriausias efektas pasiekiamas ne „detoksais“, o nuosekliai valgant daugiau įvairių daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų ir ribojant itin sūrius, stipriai perdirbtus patiekalus. Salieras šioje schemoje yra patogus, pigus ir lengvai pritaikomas kasdienybėje.

  • Auga konektų pakelėse, bet daug kas vengia: czeremcha gali padėti inkstams ir imunitetui

    Czeremcha, lietuviškai dažniausiai vadinama ieva, yra didelis krūmas arba medis, galintis užaugti iki maždaug 15 metrų. Ji paplitusi upių ir upelių slėniuose, prie ežerų, drėgnesniuose želdynuose ir pamiškėse, todėl dažnas ją mato, bet retas renka.

    Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį ieva subrandina tamsius, blizgius kaulavaisius. Jie yra valgomi, tačiau svarbi taisyklė viena: kauliukų kramtyti ar traiškyti nereikėtų, nes juose yra amigdalino, kuris skaidydamasis gali išskirti toksiškų junginių.

    Saugiausia uogas vartoti termiškai apdorotas arba taip, kad kauliukai nebūtų pažeisti. Kaitinimas gali sumažinti nepageidaujamų medžiagų riziką, todėl praktikoje dažniausiai pasirenkamos uogienės, sirupai, sultys ar kiti virti gaminiai.

    Kuo vertingos ievos uogos?

    Ievos uogos vertinamos dėl biologiškai aktyvių medžiagų: jose aptinkama vitamino C, taip pat mineralų, tarp jų kalio, fosforo ir kalcio. Be to, jose yra flavonoidų ir karotenoidų, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Šios medžiagos mityboje svarbios dėl bendro organizmo atsparumo ir uždegiminių procesų mažinimo. Liaudies praktikoje ieva dažnai minima kaip augalas, galintis prisidėti prie imuniteto stiprinimo, o subalansuotoje mityboje uogos gali papildyti antioksidantų šaltinių įvairovę.

    Kalbant apie inkstus ir širdies bei kraujagyslių sistemą, daug dėmesio skiriama kalio kiekiui ir augaliniams polifenoliams. Vis dėlto tai nėra gydymas, o tik mitybos dalis, todėl esant lėtinėms ligoms ar vartojant vaistus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kada rinkti ir kaip vartoti?

    Uogos paprastai pradeda nokti apie rugpjūčio vidurį, o rinkimo laikas priklauso nuo vietovės ir oro sąlygų. Renkant svarbu vengti vietų prie intensyvaus eismo kelių ar pramoninių teritorijų, nes uogos gali kaupti teršalus.

    Skonis dažniausiai apibūdinamas kaip salstelėjęs, tačiau sutraukiantis, su ryškiu aromatu. Dėl to ieva tinka ne tik desertams, bet ir gėrimams: uogas galima virti į sultis, jas skiesti vandeniu ar naudoti kaip priedą arbatai.

    Kam reikėtų atsargumo?

    Didžiausia rizika siejama su kauliukais, todėl jų valgyti nerekomenduojama. Taip pat atsargiau uogas turėtų vartoti nėščiosios ir žindančios moterys, ypač jei planuojama ragauti didesnius kiekius ar koncentruotus produktus.

    Jei po ragavimo pasireiškia neįprasti simptomai, pavyzdžiui, pykinimas ar galvos svaigimas, vartojimą reikėtų nutraukti. Kaip ir su visomis laukinėmis gėrybėmis, svarbiausia saikas, tinkamas paruošimas ir aiškus augalo atpažinimas.

    Ievos uogos dažniausiai naudojamos uogienėms, džemams, želė, taip pat naminiams gėrimams ruošti. Jei norisi paprasto sprendimo, saugiausia rinktis termiškai apdorotus produktus arba pirkti ekologiškos produkcijos parduotuvėse, kur žaliava būna atrinkta.

  • Pamirškite avietes: šios sezoninės mirabelės gali padėti virškinimui ir cukraus šuoliams

    Mirabelės, dar vadinamos geltonosiomis slyvaitėmis, Lietuvoje dažnai nuvertinamos, nors sezono metu jų apstu soduose ir pakelėse. Šie nedideli vaisiai išsiskiria saldžiu, lengvai medaus poskoniu ir tinka ne tik uogienėms, bet ir sultims.

    Mitybos požiūriu mirabelės vertinamos dėl skaidulų ir pektinų, kurie gali prisidėti prie geresnės žarnyno veiklos. Pektinai laikomi tirpiomis skaidulomis, kurios padeda reguliuoti virškinimą, o daliai žmonių gali sumažinti polinkį į vidurių užkietėjimą.

    Šiuose vaisiuose yra ir vitamino C bei B grupės vitaminų, taip pat kalio ir magnio. Kalis svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei, o magnis siejamas su įprasta raumenų ir nervų sistemos veikla, todėl mirabelės dažnai minimos kaip palankus pasirinkimas širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Dar vienas argumentas mirabelių naudai yra jų palyginti nedidelis glikeminis poveikis, kai vaisiai valgomi saikingai. Dėl skaidulų jos gali lėtinti angliavandenių įsisavinimą, todėl kai kuriems žmonėms padeda išvengti staigių gliukozės šuolių, tačiau sergant diabetu vis tiek svarbu vertinti bendrą porciją.

    Vis dėlto persistengti nereikėtų, ypač su žaliomis mirabelėmis. Didesni kiekiai dėl natūralių cukrų ir cukraus alkoholių, pavyzdžiui, sorbitolio, kai kam gali sukelti pilvo pūtimą ar vidurius laisvinantį poveikį.

    Norint pasigaminti mirabelių sulčių namuose, vaisius įprastai užtenka nuplauti, išimti kauliukus, trumpai pakaitinti su trupučiu vandens ir perkošti. Tokias sultis patogu naudoti kaip priedą prie arbatos ar vandens, tačiau verta prisiminti, kad koncentruotose sultyse cukrų kiekis paprastai būna didesnis nei valgant pačius vaisius.

  • Šie nemokami įpročiai gali sumažinti kraujospūdį: gydytojai perspėja, ko nedaryti

    Šie nemokami įpročiai gali sumažinti kraujospūdį: gydytojai perspėja, ko nedaryti

    Padidėjęs arterinis kraujospūdis yra viena dažniausių širdies ir kraujagyslių rizikų Europoje, tačiau ilgą laiką jis gali nekelti jokių aiškių simptomų. Dėl to dalis žmonių ligą pastebi tik tada, kai jau išryškėja komplikacijos, pavyzdžiui, insultas ar miokardo infarktas.

    Kraujospūdžiui įtakos turi amžius, paveldimumas, gretutinės ligos, tačiau kasdieniai įpročiai dažnai lemia labai daug. Specialistai pabrėžia, kad vien namų priemonės negali pakeisti gydymo, tačiau jos gali reikšmingai sustiprinti vaistų poveikį ir sumažinti bendrą riziką.

    Kada verta sunerimti?

    Suaugusiesiems padidėjusiu dažniausiai laikomas toks kraujospūdis, kuris nuolat viršija 140 ir 90 milimetrų gyvsidabrio stulpelio ribą. Vis dėlto gydytojai vis dažniau akcentuoja, kad rizika didėja palaipsniui, todėl svarbu stebėti ne vienkartinį, o ilgalaikį vidurkį.

    Jei spaudimas kyla epizodiškai, tai dar nereiškia lėtinės hipertenzijos, tačiau tai yra signalas peržiūrėti gyvenimo būdą. Ypač svarbu reguliariai matuoti kraujospūdį namuose tuo pačiu metu, ramybės būsenoje, ir rezultatus aptarti su šeimos gydytoju.

    Kas labiausiai kelia spaudimą?

    Nuolat padidėjusį kraujospūdį dažnai palaiko mažas fizinis aktyvumas, antsvoris, rūkymas, dažnas alkoholio vartojimas, per sūri ir stipriai perdirbta mityba, taip pat ilgalaikis stresas. Prie to prisideda ir miego trūkumas bei nereguliarus paros režimas.

    Ypač svarbu atkreipti dėmesį į druską, nes daug jos gaunama ne tik sūdyti pradėjus maistą, bet ir iš pusfabrikačių, užkandžių, rūkytų gaminių. Kraujospūdžiui nepalankūs ir energiniai gėrimai, nes jie gali didinti pulsą ir spaudimą, ypač jautresniems žmonėms.

    Nemokami įpročiai, kurie padeda

    Vienas paprasčiausių sprendimų yra kasdienis judėjimas: reguliarūs pasivaikščiojimai, lėtas bėgimas, važiavimas dviračiu ar plaukimas. Nuoseklumas svarbiau už intensyvumą, nes net 20–30 minučių vidutinio aktyvumo daugeliui žmonių padeda gerinti kraujagyslių būklę ir mažinti spaudimą.

    Mityboje verta remtis daržovėmis, vaisiais, ankštiniais, pilno grūdo produktais, žuvimi, riešutais, alyvuogių aliejumi ir riboti itin sūrius bei saldžius produktus. Pakankamas vandens kiekis ir reguliarios valgymo valandos taip pat padeda stabilizuoti savijautą ir išvengti šuolių.

    Stresas yra vienas dažniausiai nuvertinamų veiksnių, todėl gali padėti paprastos atsipalaidavimo technikos. Lėtas, gilus kvėpavimas kelias minutes, lengva joga ar meditacija kai kuriems žmonėms sumažina įtampą, sulėtina širdies ritmą ir gali prisidėti prie mažesnio kraujospūdžio.

    „Jei kraujospūdis nuolat padidėjęs, vien namų metodų nepakanka, būtina aptarti gydymą su gydytoju“, – pabrėžia medikai.

    Taip pat svarbu nerūkyti, riboti alkoholį ir neeksperimentuoti su savarankišku vaistų keitimu. Jei atsiranda krūtinės skausmas, dusulys, staigus silpnumas, kalbos sutrikimas ar vienos kūno pusės tirpimas, reikia nedelsiant kreiptis skubios pagalbos, nes tai gali būti ūmios būklės požymiai.

    Galiausiai, geriausi rezultatai pasiekiami derinant kelias kryptis: mitybą, judėjimą, streso valdymą, miegą ir gydytojo paskirtą gydymą, jei jis reikalingas. Net nedideli pokyčiai, įtvirtinti kasdienybėje, per kelis mėnesius gali duoti apčiuopiamą efektą.

  • Saugokitės šios voveraitės klastotės: supainiojus su ja, grybų sezonas gali baigtis ligoninėje

    Saugokitės šios voveraitės klastotės: supainiojus su ja, grybų sezonas gali baigtis ligoninėje

    Prasidėjus voveraičių sezonui, grybautojai vėl plūsta į miškus, tačiau specialistai primena apie dažną ir pavojingą klaidą. Valgomosios voveraitės neretai supainiojamos su panašiai atrodančiais, bet nevalgomais ar sveikatą sutrikdyti galinčiais grybais.

    Dažniausias „dvynys“ yra netikroji voveraitė, dar vadinama lisūvka. Ji paprastai nėra laikoma mirtinai nuodinga, tačiau gali sukelti ryškius virškinimo sutrikimus, ypač jautresniems žmonėms, vaikams ar suvalgius didesnį kiekį.

    Valgomą voveraitę lengviausia atpažinti pagal apatinę kepurėlės pusę: ji turi ne plonas plokšteles, o storas, bukas raukšles, kurios tarsi „nubėga“ į kotą. Netikroji voveraitė dažniau turi plonas, tankias, aiškiai atskirtas plokšteles, kurios nuo kepurėlės gali lengviau atsiskirti.

    Skiriasi ir išvaizdos niuansai: netikroji voveraitė dažnai būna ryškesnio oranžinio atspalvio, o tikros voveraitės spalva paprastai švelnesnė, gelsva. Voveraitės minkštimas dažniausiai tvirtesnis, o netikrojo „dvynio“ – minkštesnis ir trapesnis.

    Voveraitės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės sudėties: jos turi skaidulų, įvairių mikroelementų, yra palyginti nekaloringos. Visgi didelę reikšmę turi paruošimas: per ilgas kepimas ar virimas gali pabloginti tekstūrą, o patiekalas įgauna kartumo ir tampa kietesnis.

    Grybautojai, ieškantys voveraičių, dažniausiai jų randa spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač samanotose vietose. Jos mėgsta rūgštesnį, smėlingą dirvožemį ir drėgmę sulaikančias vietas, dažnai aptinkamos po pušimis ar eglėmis, taip pat netoli beržų, bukų ar ąžuolų.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės, jo geriau nerinkti ir nedėti į bendrą krepšį. Pajutus apsinuodijimo ar stipresnių virškinimo sutrikimų simptomus po grybų, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus, o likusius grybus ar patiekalo likučius, jei įmanoma, išsaugoti identifikavimui.

  • Kaimynas pasistatė avilį prie sklypo ribos: ar gali to nedaryti neatsiklausęs jūsų?

    Kaimynas pasistatė avilį prie sklypo ribos: ar gali to nedaryti neatsiklausęs jūsų?

    Ką sako teisė ir praktika

    Avilys kaimyno sklype savaime nėra pažeidimas, todėl sutikimo dažniausiai nereikia. Lietuvoje avilių statymo atstumus ne visur nustato vienodos, aiškios nacionalinės taisyklės, todėl reali situacija dažnai priklauso nuo vietos reikalavimų ir aplinkybių.

    Prieš darant išvadas verta pasitikrinti savivaldybės patvirtintas gyvūnų laikymo ar tvarkos taisykles, taip pat bendrijos vidaus dokumentus, jei gyvenate sodų bendrijoje. Kai kur gali būti numatyti konkretūs atstumai, aptvėrimo ar skrydžio krypties suvaldymo reikalavimai.

    Kada aviliai tampa problema

    Didžiausios įtampos kyla ne dėl paties avilio, o dėl bičių elgesio ir realių pasekmių kaimynams. Rizika ypač jautri šeimoms su mažais vaikais, vyresnio amžiaus žmonėms ir alergiškiems asmenims, nes bičių įgėlimas kai kuriais atvejais gali sukelti sunkią alerginę reakciją.

    Praktikoje daugiau konfliktų atsiranda, kai aviliai pastatomi prie pat ribos, o bičių skrydžio takai kerta kaimyno kiemą, terasą ar vaikų žaidimų zoną. Bičių aktyvumas gali būti didesnis tam tikrais sezonais, o kolonijos gynybinė reakcija sustiprėti esant trikdžiams ar keičiantis oro sąlygoms.

    Kaip spręsti ginčą su kaimynu

    Pirmas žingsnis dažniausiai yra paprastas susitarimas, nes daug ką galima išspręsti be institucijų. Kaimynas gali perstatyti avilį, pakeisti jo orientaciją, įrengti aukštesnę užtvarą ar gyvatvorę, kad bitės kiltų aukščiau ir neskristų per jūsų kiemą.

    Jeigu bitės realiai trukdo naudotis nuosavybe, galima remtis Civilinio kodekso nuostata dėl kaimyninių sklypų naudojimo ir vadinamųjų immisijų, kai poveikis viršija įprastą tolerancijos ribą. Tokiais atvejais svarbu fiksuoti faktus, pavyzdžiui, pasikartojančius įgėlimus, bičių spietimąsi konkrečioje vietoje ar nuolatinį trukdymą.

    Kai susitarti nepavyksta, ginčas gali būti sprendžiamas kreipiantis į savivaldybę, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas pagal situaciją. Kraštutiniu atveju, jei žala ar trukdymas įrodomi, sprendimas gali būti ieškomas teisme, prašant įpareigoti pašalinti pažeidimą ar pakeisti laikymo sąlygas.

    Jei jūsų šeimoje yra alergiškų žmonių, verta aptarti su gydytoju veiksmų planą ir turėti pirmosios pagalbos priemones pagal individualias rekomendacijas. Tuo pat metu kaimynui naudinga įvertinti atsakomybės riziką ir pasirūpinti draudimu, nes incidentai su įgėlimais gali turėti ir teisinių pasekmių.

  • Trys produktai, kurie padeda mažinti blogąjį cholesterolį: gydytojai primena svarbią taisyklę

    Trys produktai, kurie padeda mažinti blogąjį cholesterolį: gydytojai primena svarbią taisyklę

    Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje yra viena dažniausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos priežasčių. Ilgainiui jis siejamas su ateroskleroze, kuri didina miokardo infarkto ir insulto tikimybę, todėl gyvenimo būdo korekcijos tampa kritiškai svarbios.

    Specialistai pabrėžia, kad cholesterolio rodikliai dažniausiai blogėja dėl per didelio sočiųjų riebalų ir transriebalų kiekio racione, taip pat dėl per mažo fizinio aktyvumo. Situaciją dar labiau apsunkina rūkymas, lėtinis stresas, antsvoris ir paveldimumas.

    Svarbu suprasti, kad vien maisto produktas problemos neišsprendžia, ypač jei rizika didelė arba jau diagnozuota aterosklerozė. Vis dėlto tinkamai sudėliota mityba gali reikšmingai prisidėti prie mažesnio MTL cholesterolio, geresnio kraujospūdžio ir uždegimo kontrolės.

    Česnakas ir jo poveikis

    Česnakas dažnai minimas kaip produktas, galintis prisidėti prie palankesnio lipidų profilio. Jo sudėtyje esantys sieros junginiai, tarp jų alicinas, siejami su antioksidaciniu poveikiu ir galimu teigiamu poveikiu kraujagyslių funkcijai.

    Reguliarus česnako vartojimas kai kuriems žmonėms gali būti siejamas su nedideliu cholesterolio ir kraujospūdžio mažėjimu, tačiau efektas paprastai nėra staigus. Gydytojai primena, kad česnakas nėra vaistas, o jei vartojate kraują skystinančius vaistus ar laukia operacija, dėl didesnių kiekių verta pasitarti su medikais.

    Avokadas ir alyvuogių aliejus

    Avokadas, nors ir kaloringas, yra vienas dažniau rekomenduojamų produktų, kai siekiama pagerinti riebalų balansą mityboje. Jame gausu mononesočiųjų riebalų, o taip pat skaidulų, kurios padeda mažinti cholesterolio pasisavinimą žarnyne.

    Kitas dažnai išskiriamas pasirinkimas yra alyvuogių aliejus, ypač mažiau apdorotas, nes jame būna polifenolių. Šie junginiai siejami su mažesniu MTL cholesterolio oksidavimu, o tai svarbu, nes būtent oksiduotas MTL aktyviau dalyvauja aterosklerozės procesuose.

    Svarbiausia taisyklė, kuri dažnai pamirštama

    Didžiausią naudą duoda ne pavienių produktų įtraukimas, o raciono struktūra, kai sočiuosius riebalus keičia nesočiosios riebalų rūgštys, o lėkštėje daugėja daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų. Tokia kryptis atitinka plačiai taikomus Viduržemio jūros ir DASH mitybos principus, siejamus su mažesne širdies ligų rizika.

    Jei cholesterolio rodikliai aukšti, gydytojai rekomenduoja atlikti išsamius tyrimus ir įvertinti bendrą riziką, o prireikus neatidėlioti gydymo. Mityba ir judėjimas išlieka bazė, tačiau didelės rizikos atvejais vien jų gali nepakakti.

  • Sąskaitos už elektrą gali šokti į viršų: vasarą daugelis daro šią klaidą su šaldytuvu

    Sąskaitos už elektrą gali šokti į viršų: vasarą daugelis daro šią klaidą su šaldytuvu

    Per vasaros karščius šaldytuvas dažnai tampa intensyviausiai naudojamu buities prietaisu, todėl net nedideli įpročiai gali pastebimai padidinti elektros sąnaudas. Specialistai pabrėžia, kad viena dažniausių klaidų – instinktyviai nustatoma per žema temperatūra, tikintis greičiau atšaldyti gėrimus ir maistą.

    Maisto saugos rekomendacijos rodo, kad šaldytuvo skyriuje paprastai pakanka 3–4 laipsnių temperatūros, o šaldiklyje įprastai rekomenduojama apie minus 18 laipsnių. Nustačius šaldytuvą beveik iki 1 laipsnio, kompresorius dirba intensyviau, o tai didina suvartojimą ir greitina prietaiso dėvėjimąsi.

    Energetikos ekspertai atkreipia dėmesį, kad papildomas vėsinimas kainuoja: mažinant temperatūrą žemiau racionalios ribos, sąnaudos gali augti keliais procentais ir daugiau, priklausomai nuo modelio, aplinkos temperatūros bei atidarinėjimo dažnio. Be to, per šaltas režimas gali pakenkti kai kurių produktų tekstūrai ir skoniui, pavyzdžiui, daržovėms ar vaisiams.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kaip dažnai ir kiek laiko laikomos atidarytos šaldytuvo durys. Kuo ilgiau jos atviros, tuo daugiau šilto oro patenka į vidų, o prietaisas turi kompensuoti temperatūros šuolį, todėl vėl didėja elektros poreikis.

    Kita įprasta klaida – į šaldytuvą dedami dar neatvėsę patiekalai. Karštas puodas ar kepinys pakelia temperatūrą visoje kameroje, todėl šaldytuvas kurį laiką dirba didesne galia, o greta esantys produktai trumpam patenka į šiltesnę zoną, kas nėra palanku nei šviežumui, nei higienai.

    Norint sumažinti sąnaudas per karščius, rekomenduojama laikytis paprastų taisyklių: palaikyti 3–4 laipsnius šaldytuve, neatidarinėti durų ilgiau nei reikia, o patiekalus prieš dedant leisti atvėsti iki kambario temperatūros. Taip pat verta pasirūpinti, kad šaldytuvas turėtų pakankamai ventiliacijos iš nugaros, o sandarinimo gumos būtų švarios ir prigludusios, nes nuotėkis priverčia įrenginį dirbti beveik be pertraukų.

  • Pamirškite taisyklę apsukti tik kartą: šefai atskleidė triuką kepsniui su tobula plutele

    Ką siūlo daryti kitaip

    Ilgus metus populiariausias patarimas buvo paprastas: dėkite kepsnį į labai karštą keptuvę ir apverskite tik vieną kartą. Vis dėlto vis daugiau maisto mokslo autorių ir profesionalių virtuvės šefų teigia, kad dažnesnis vartymas duoda geresnį rezultatą.

    Vietoj kelių minučių kepimo vienoje pusėje siūloma kepsnį vartyti kas 30–60 sekundžių, o kartais ir dar dažniau. Taip, anot tyrimų ir bandymų, išgaunama ryškesnė plutelė ir tolygesnis iškepimas.

    Kodėl tai veikia

    Plutelė susidaro dėl Maillardo reakcijos, kai baltymai ir cukrūs, veikiami aukštos temperatūros, paruduoja ir sukuria sodrų skonį. Dažnas vartymas šios reakcijos nesustabdo, nes kiekvieną kartą kepsniui sugrįžus ant įkaitusio paviršiaus rudimas tęsiasi.

    Svarbiausia nauda slypi šilumos perdavime: ilgai laikant vieną pusę ant keptuvės, šiluma spėja giliai prasiskverbti ir po plutele suformuoti pilką, perkeptą sluoksnį. Dažnai vartant, šiluma pasiskirsto tolygiau, todėl vidus išlieka sultingesnis, o perkeptas kraštas būna plonesnis.

    Kaip pritaikyti namuose

    Geriausiai šis metodas tinka storesniems kepsniams, maždaug 2,5 centimetro ir storesniems, nes jiems reikia laiko, kad susidarytų plutelė, o vidus spėtų pasiekti norimą temperatūrą. Plonesnė mėsa iškepa taip greitai, kad vartymo pranašumas gali būti mažiau pastebimas.

    Keptuvė turi būti gerai įkaitinta, o praktiškiausios yra ketaus arba anglinio plieno, nes jos geriau išlaiko karštį. Vietoj kepimo pagal laiką patikimiausia vadovautis vidine temperatūra ir naudoti momentinį termometrą.

    „Dažnas vartymas leidžia išlaikyti tolygesnį iškepimą ir sumažina perkeptą sluoksnį po plutele“, – aiškina maisto mokslo autorius Haroldas McGee.

    Šis būdas ypač praverčia, kai norisi ryškios plutelės, bet kartu ir rožinio, tolygiai iškepusio vidaus. Skirtumas ne visada bus „stebuklas“, tačiau dažniausiai jis matomas ir skonyje, ir pjūvyje, o kepimo laikas neretai sutrumpėja keliomis minutėmis.