Prasidėjus voveraičių sezonui, grybautojai vėl plūsta į miškus, tačiau specialistai primena apie dažną ir pavojingą klaidą. Valgomosios voveraitės neretai supainiojamos su panašiai atrodančiais, bet nevalgomais ar sveikatą sutrikdyti galinčiais grybais.
Dažniausias „dvynys“ yra netikroji voveraitė, dar vadinama lisūvka. Ji paprastai nėra laikoma mirtinai nuodinga, tačiau gali sukelti ryškius virškinimo sutrikimus, ypač jautresniems žmonėms, vaikams ar suvalgius didesnį kiekį.
Valgomą voveraitę lengviausia atpažinti pagal apatinę kepurėlės pusę: ji turi ne plonas plokšteles, o storas, bukas raukšles, kurios tarsi „nubėga“ į kotą. Netikroji voveraitė dažniau turi plonas, tankias, aiškiai atskirtas plokšteles, kurios nuo kepurėlės gali lengviau atsiskirti.
Skiriasi ir išvaizdos niuansai: netikroji voveraitė dažnai būna ryškesnio oranžinio atspalvio, o tikros voveraitės spalva paprastai švelnesnė, gelsva. Voveraitės minkštimas dažniausiai tvirtesnis, o netikrojo „dvynio“ – minkštesnis ir trapesnis.
Voveraitės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės sudėties: jos turi skaidulų, įvairių mikroelementų, yra palyginti nekaloringos. Visgi didelę reikšmę turi paruošimas: per ilgas kepimas ar virimas gali pabloginti tekstūrą, o patiekalas įgauna kartumo ir tampa kietesnis.
Grybautojai, ieškantys voveraičių, dažniausiai jų randa spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač samanotose vietose. Jos mėgsta rūgštesnį, smėlingą dirvožemį ir drėgmę sulaikančias vietas, dažnai aptinkamos po pušimis ar eglėmis, taip pat netoli beržų, bukų ar ąžuolų.
Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės, jo geriau nerinkti ir nedėti į bendrą krepšį. Pajutus apsinuodijimo ar stipresnių virškinimo sutrikimų simptomus po grybų, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus, o likusius grybus ar patiekalo likučius, jei įmanoma, išsaugoti identifikavimui.
Leave a Reply