CP v2

Blog

  • Mirtino vėžio ženklas pėdų naguose: specialistė įvardijo, kada nedelsti ir kreiptis

    Šaltuoju metų laiku pėdos dažnai būna paslėptos po kojinėmis ir avalyne, todėl pokyčiai naguose ar pirštuose lieka nepastebėti. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad nagų išvaizda kartais gali išduoti ne tik vietines problemas, bet ir rimtesnius organizmo sutrikimus.

    Farmacininkė Sheena Bagga britų žiniasklaidai akcentavo požymius, kurių nereikėtų ignoruoti. Dalis jų siejami su grybelinėmis infekcijomis ar traumomis, tačiau retesniais atvejais gali būti susiję ir su odos vėžiu po nagu.

    Juosta naguose: kada tai pavojinga?

    Tamsios rudos ar juodos išilginės juostos nago plokštelėje mediciniškai vadinamos melanonychija. Dažniausiai tai būna nepiktybinės priežastys, pavyzdžiui, pigmentacijos ypatumai, mikrotraumos, kai kurie vaistai ar uždegiminės būklės, tačiau gydytojai pabrėžia, kad šis požymis turi būti įvertintas, jei jis atsirado naujai arba keičiasi.

    Ypatingą dėmesį verta atkreipti, jei juosta platėja, tamsėja, tampa nelygi, o pigmentas ima plisti į odą aplink nagą. Tokiais atvejais rekomenduojama neatidėlioti ir kreiptis į dermatologą, nes tai gali būti vienas iš poodinės arba požnaginės melanomos požymių.

    „Jei ant nago atsiranda nauja tamsi juosta arba ji ima sparčiai keistis, geriausia ją įvertinti gydytojui, o ne laukti, kol praeis savaime“, – sakė Sheena Bagga.

    Kiti nagų ir pirštų pokyčiai

    Geltoni pėdų nagai dažnai siejami su grybelinėmis infekcijomis, tačiau gali būti susiję ir su kitomis būklėmis, įskaitant nagų psoriazę. Pastaruoju atveju nagai gali atrodyti duobėti, sluoksniuotis arba atsiskirti nuo nago guolio.

    Balti nagai neretai atsiranda po traumos, pavyzdžiui, susimušus pirštą. Vis dėlto kartais jie gali būti siejami su mitybos nepakankamumu, įskaitant baltymų, cinko ar geležies stoką, o grybelis nagus gali padaryti ne tik baltus, bet ir trapius, byrėti linkusius.

    Melsvas nagų atspalvis, ypač jei kartu kojos pirštai neįprastai šąla, gali rodyti kraujotakos sutrikimus. Viena iš galimų priežasčių yra Reino fenomenas, kai dėl kraujagyslių spazmų galūnės laikinai prasčiau aprūpinamos krauju.

    Patinę kojos pirštai gali atsirasti dėl ilgo stovėjimo ar sėdėjimo, netinkamos avalynės, dehidratacijos, per sūraus maisto ar antsvorio. Tačiau užsitęsęs patinimas kartais siejamas su limfinės sistemos problemomis, kraujotakos sutrikimais ar podagra, todėl simptomui nepraeinant verta pasitarti su gydytoju.

    Niežėjimas tarp pirštų ir balti, pleiskanojantys ploteliai dažnai būdingi pėdų grybeliui. Tokiu atveju svarbu laiku gydyti, prižiūrėti higieną, sausinti tarpupirščius ir dezinfekuoti avalynę, nes infekcija lengvai atsinaujina ir gali plisti į nagus.

    Nagų formos pakitimai taip pat gali būti signalas: įdubę, šaukšto formos nagai kartais siejami su geležies stoka ar mažakraujyste. Jei kartu vargina nuovargis, dusulys, širdies plakimas ar išblyškusi oda, rekomenduojama atlikti kraujo tyrimus ir įvertinti geležies atsargas.

    Kada kreiptis į gydytoją?

    Specialistai pabrėžia, kad vienas požymis dar nereiškia sunkios ligos, tačiau svarbu stebėti pokyčių dinamiką. Ypač verta pasitikrinti, jei atsiranda nauja tamsi juosta, ji didėja, kraujuoja, skauda, atsiranda žaizdelė, nagas ima deformuotis arba pigmentacija plinta į odą aplink nagą.

    Taip pat rekomenduojama kreiptis, jei nagų ir pėdų pakitimai nepraeina per kelias savaites, kartojasi arba juos lydi bendri simptomai, tokie kaip karščiavimas, nepaaiškinamas svorio kritimas, ryškus nuovargis ar nuolatiniai tinimai. Ankstyvas įvertinimas paprastai leidžia greičiau nustatyti priežastį ir pradėti tinkamą gydymą.

    Šaltiniai:

    – https://www.nhs.uk/conditions/melanoma-skin-cancer/

    – https://www.aad.org/public/diseases/skin-cancer/types/common/melanoma/signs-symptoms

    – https://www.nhs.uk/conditions/athletes-foot/

    – https://www.nhs.uk/conditions/raynauds/

  • Kepate sūrio pyragą per karštai? Ši temperatūra padeda išvengti įtrūkimų ir kritimo

    Sūrio pyragas daugeliui yra vienas kaprizingiausių desertų: pakanka kelių laipsnių paklaidos, ir viršus sutrūkinėja, o vidus praranda kremiškumą. Kepant svarbiausia ne tik receptas, bet ir stabili temperatūra bei ramus vėsinimas. Būtent šie žingsniai dažniausiai nulemia, ar pyragas bus lygus, ar su giliomis įtrūkomis.

    Dažna klaida yra per aukšta orkaitės temperatūra arba ventiliatoriaus režimas, kai paviršius greitai išsausėja. Tokiu atveju masė staigiai sutvirtėja, kraštai iškepa greičiau nei centras, o viršus ima trūkinėti. Kita kraštutinė klaida yra per žema temperatūra, kai vidus ilgai išlieka skystas ir sunkiau pasiekia tolygią, aksominę struktūrą.

    Temperatūra, kuri dažniausiai veikia

    Klasikiniam sūrio pyragui patikimas orientyras yra 170 laipsnių temperatūra ir maždaug viena valanda kepimo. Tokia šiluma leidžia masei sutvirtėti tolygiai, neperdžiovina viršaus ir sumažina įtrūkimų tikimybę. Jei kepate tvirtesnį variantą, temperatūrą galima kelti iki 180 laipsnių, tačiau svarbu neperkepti ir stebėti laiką.

    Sudėtingesniuose pyraguose kartais taikomas laipsniškas kepimas: pradžioje trumpai kepama šiek tiek karščiau, o vėliau temperatūra sumažinama, kad vidus ramiai „prieitų“. Praktiškai tai padeda išvengti situacijos, kai viršus jau perkeptas, o centras dar nepakankamai sustingęs. Jei įmanoma, verta vengti intensyvaus oro pūtimo, nes jis dažniau sausina paviršių.

    Vandens vonelė ir drėgmė orkaitėje

    Norint itin švelnios, vientisos tekstūros, dažnai gelbsti vandens vonelė. Kepimo forma su sūrio mase statoma į didesnį indą, į kurį įpilama vandens maždaug iki pusės formos aukščio. Taip kepimo aplinka tampa stabilesnė, šiluma pasiskirsto tolygiau, o paviršius rečiau išsausėja.

    Jei vandens vonelės paruošti nepavyksta, galima rinktis paprastesnį sprendimą: ant apatinės orkaitės lentynos pastatyti karštam vandeniui atsparų indą su karštu vandeniu. Papildoma drėgmė orkaitėje sumažina staigių temperatūros svyravimų poveikį ir padeda išlaikyti lygesnį viršų. Tai nėra stebuklas, bet dažnai pastebimai pagerina rezultatą.

    Vėsinimas lemia daugiau, nei atrodo

    Iškepus sūrio pyragui, didžiausias priešas yra staigus temperatūros pokytis. Vietoj to, kad desertą iškart trauktumėte lauk, verta išjungti orkaitę ir palikti pyragą viduje apie 10 minučių uždarytomis durelėmis. Taip sumažinama šiluminio šoko rizika, dėl kurios pyragas gali kristi arba trūkinėti.

    Po to rekomenduojama orkaitės dureles praverti ir leisti pyragui vėsti dar keliolika minučių. Tik vėliau jį galima perkelti ant stalviršio ir ramiai atvėsinti iki kambario temperatūros. Šis etapas dažnai nulemia galutinę tekstūrą, todėl jo praleisti neapsimoka.

    Jei norite pasitikrinti iškepimą, saugiausias ženklas yra lengvai virpantis centras, kai kraštai jau sutvirtėję. Perkepintas sūrio pyragas paprastai būna sausesnis ir labiau linkęs skilti, todėl geriau taikyti į švelnų iškepimą ir leisti jam stabilizuotis vėsstant. Taip dažniausiai gaunamas lygus, kremiškas ir tvarkingai atrodantis desertas.

    Šaltiniai:
    – https://www.kingarthurbaking.com/blog/2019/01/31/why-cheesecake-cracks-and-how-to-prevent-it
    – https://www.seriouseats.com/epic-new-york-cheesecake-from-bravetart
    – https://www.bbcgoodfood.com/howto/guide/how-make-perfect-cheesecake

  • Meksikietę vadino storiausia paaugle: po operacijos ir pokyčių ji neteko 100 kilogramų

    14-os metų meksikietė Dayana Camacho socialiniuose tinkluose buvo pravardžiuojama storiausia paaugle pasaulyje. Tuo metu jos svoris siekė 195 kilogramus, o kasdienybė virto nuolatiniu išbandymu: buvo sunku judėti ir net kvėpuoti.

    Gydytojai šeimai aiškino, kad esant tokiam nutukimui didėja rimtų komplikacijų rizika, o be skubių pokyčių situacija gali tapti kritinė. Motina kreipėsi į nutukimo gydymo specialistus, o gydymo planas apėmė tiek gyvenimo būdo keitimą, tiek galimą chirurginę pagalbą.

    Pokyčiai prasidėjo dar prieš operaciją

    Medikai rekomendavo skrandžio apylankos operaciją, tačiau iki jos paauglei reikėjo savarankiškai sumažinti svorį. Tai dažna praktika bariatrinėje chirurgijoje, nes išankstinis svorio mažinimas gali padėti sumažinti operacijos rizikas ir pagerinti pooperacinį atsigavimą.

    Dayana kardinaliai peržiūrėjo mitybą: atsisakė greitojo maisto, saldumynų ir saldintų gazuotų gėrimų. Ji laikėsi struktūruoto režimo, valgė kelis kartus per dieną mažesnėmis porcijomis ir rinkosi lengvesnius užkandžius.

    Lygiagrečiai didėjo ir fizinis aktyvumas. Pradžioje tai buvo trumpos kasdienės išvykos pasivaikščioti, o vėliau judėjimas tapo įprasta dienotvarkės dalimi, padėjusia palaipsniui gerinti ištvermę.

    Po bariatrinės operacijos rezultatas nustebino

    Po operacijos, kaip skelbiama istorijoje, skrandžio tūris buvo sumažintas iki maždaug 50 kubinių centimetrų. Tokios procedūros tikslas yra padėti žmogui greičiau pajusti sotumą ir lengviau laikytis gydytojų sudaryto mitybos plano.

    Per metus, teigiama, Dayana neteko 100 kilogramų. Kartu su svorio pokyčiu sumažėjo ir anksčiau varginusios problemos, susijusios su kvėpavimu bei judėjimu.

    Ką pabrėžia specialistai

    Gydytojai primena, kad bariatrinė chirurgija nėra greitas sprendimas be pastangų, o kompleksinio gydymo dalis. Ilgalaikiam rezultatui būtinas nuoseklus mitybos planas, fizinis aktyvumas, psichologinė pagalba ir reguliarus stebėjimas, taip pat vitaminų bei mikroelementų kontrolė.

    Pastaraisiais metais nutukimo gydyme vis daugiau dėmesio skiriama individualiems sprendimams, kai derinami gyvenimo būdo pokyčiai, medikamentinis gydymas ir, esant indikacijoms, chirurginės priemonės. Ekspertai pabrėžia, kad saugiausias kelias yra gydytojų priežiūra ir realistiški, laipsniški tikslai.

    Šaltiniai:
    – https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/obesity-and-overweight
    – https://www.nhs.uk/conditions/weight-loss-surgery/
    – https://www.niddk.nih.gov/health-information/weight-management/bariatric-surgery

  • Šita gudrybė su bulvėmis pakeis viską: išorė traški, vidus purus – pavyksta visada

    Keptos bulvės atrodo paprastas garnyras, tačiau būtent čia dažniausiai pasitaiko klaidų: vienos iškepa minkštos ir be plutelės, kitos išdžiūsta ar ima irti. Geriausią rezultatą paprastai duoda du dalykai: tinkamas bulvių tipas ir aiški drėgmės bei krakmolo kontrolė prieš kepimą.

    Virtuvės praktikoje ir maisto moksle dažnai kartojama taisyklė paprasta: daugiau krakmolo turinčios bulvės lengviau apsitraukia traškia plutele, o viduje išlieka purios. Todėl keptoms bulvėms dažniausiai rekomenduojamos miltingesnės, krakmolingesnės veislės, o prieš kepimą verta jas nuplauti, kad pasišalintų dalis paviršinio krakmolo.

    Du keliai iki traškumo

    Pirmasis kelias yra trumpas apvirimas. Bulves nuplaukite, supjaustykite vienodais gabalais ir trumpai apvirkite pasūdytame vandenyje tiek, kad jos suminkštėtų tik paviršiuje, bet dar nepradėtų byrėti. Tokia pradžia padeda vėliau orkaitėje greičiau suformuoti plutelę ir sumažina riziką, kad vidus liks kietas.

    Antrasis kelias yra mirkymas be virimo. Supjaustytas bulves galima pamirkyti šaltame vandenyje apie 15–20 minučių, kad pasišalintų dalis krakmolo, o tuomet ypač svarbu jas labai gerai nusausinti. Sausesnis paviršius reiškia mažiau garų orkaitėje ir geresnį apskrudimą.

    Prieskoniai, kurie sukuria skonį

    Kad bulvės būtų ne tik traškios, bet ir kvapnios, geriausiai veikia riebalas su prieskoniais, kuriuo gabalėliai kruopščiai įtrinami rankomis. Toks būdas padengia kiekvieną gabalėlį plonu sluoksniu, todėl prieskoniai tolygiai pasklinda, o paviršius kepdamas karamelizuojasi.

    Dažnas derinys, kurį renkasi namų virtuvės, yra aliejus, česnakas, džiovintas svogūnas, rūkyta paprika ir truputis pipirų. Druską verta dozuoti atsargiai: jei bulvės buvo apvirtos sūriame vandenyje, papildomai berti gali ir nereikėti, ypač jei patiekiama su padažu.

    Temperatūra ir laikas orkaitėje

    Orkaitė turi būti gerai įkaitinta, nes būtent karštis sukuria traškią plutelę. Bulves geriausia kepti apie 220 laipsnių temperatūroje 15–20 minučių, o pabaigoje trumpam galima įjungti grilio funkciją, kad viršus dar labiau apskrustų.

    Svarbu ir tai, kaip bulvės sudėtos skardoje: jos turi gulėti vienu sluoksniu, ne per arti viena kitos. Perkrauta skarda reiškia daugiau garų ir mažiau skrudimo, todėl vietoj traškumo dažnai gaunasi troškinimo efektas.

    Prie tokių bulvių tinka česnakinis, žolelių ar graikiško tipo jogurtinis padažas. Jei bulves patiekiate kaip užkandį, padažas padeda subalansuoti rūkyto prieskonio intensyvumą ir suteikia gaivos.

    Šaltiniai:

    – https://www.seriouseats.com/the-best-roast-potatoes-ever-recipe

    – https://www.bbcgoodfood.com/howto/guide/how-make-roast-potatoes

    – https://www.kingarthurbaking.com/blog/2022/11/17/the-secret-to-crispy-roasted-potatoes

  • Vienas skaniausių pavasario grybų jau miške: kaip atpažinti baravyką ir kur jo ieškoti

    Tarp pirmųjų pavasarinių laimikių grybautojai dažnai mini vasarinį baravyką, dar vadinamą tinkluotuoju baravyku. Jis artimas rudeniniam baravykui, tačiau labiau mėgsta šilumą ir pradeda dygti tada, kai po polaidžio dirva gerai įšyla. Dėl to šis grybas daugeliui tampa signalu, kad sezonas realiai prasideda anksčiau nei įprasta.

    Specialistai primena, kad grybų pasirodymą dažniausiai lemia keli veiksniai: dirvos temperatūra, drėgmė ir stabilūs orai. Po šiltesnių savaičių ir lietaus tinkluotųjų baravykų galima rasti dar pavasarį, ypač saulėtose vietose, kur žemė greičiau įkaista. Vis dėlto laikas skirtinguose regionuose gali smarkiai skirtis.

    Kaip atpažinti tinkluotąjį baravyką

    Grybo kepurėlė dažniausiai būna šviesiai ruda, kartais primena zomšą, o jos paviršius sausas ir matinis. Sausesnėmis dienomis oda neretai ima trūkinėti ir susidaro smulkus raštas, panašus į suskeldėjusią žemę. Tai vienas iš požymių, padedančių atskirti nuo kitų baravykų.

    Ryškiausias atpažinimo bruožas yra kotas: jį dažnai dengia rusvoka, aiškiai matoma tinklelio struktūra per beveik visą ilgį. Perpjautas minkštimas lieka baltas ir paprastai nekeičia spalvos, o tai padeda atskirti nuo kai kurių mėlynuojančių baravykų, kurių pjūvis gana greitai patamsėja.

    Kur ieškoti pirmųjų grybų

    Šis baravykas siejamas ne su spygliuočiais, o su lapuočiais medžiais, todėl tankūs eglynai dažniausiai nebus geriausia vieta. Didesnė tikimybė rasti ąžuolynuose, buko ir skroblo medynuose, taip pat mišriuose lapuočių miškuose. Dažnai verta patikrinti miško pakraščius, proskynas ir šviesesnes vietas prie miško keliukų.

    Patyrę grybautojai pabrėžia, kad pavasarį geriausi būna saulėti šlaitai ir atviresnės aikštelės, kur dirva greičiau pradžiūsta ir sušyla. Kartais tinkluotųjų baravykų pasitaiko ir senesniuose parkuose, jei ten auga brandūs lapuočiai, ypač ąžuolai. Tačiau visada svarbu laikytis vietos taisyklių ir negriauti paklotės.

    Skonis ir saugus panaudojimas

    Tinkluotasis baravykas vertinamas dėl ryškaus aromato ir tvirtos struktūros. Jis tinka kepti, džiovinti, naudoti padažams ar sultiniams, o džiovintas dažnai išlaiko intensyvų kvapą. Virtuvėje svarbiausia grybus tinkamai termiškai apdoroti ir nevalgyti nepažįstamų rūšių.

    Reikėtų nepamiršti ir sezoniškumo: šylant orams grybai greičiau sukirmija, nes suaktyvėja vabzdžiai. Dėl to vertingiausi dažnai būna jauni, kieti, dar visiškai švarūs vaisiakūniai. Jei pjūvyje matyti landų ar minkštimas praradęs standumą, tokį grybą geriau palikti miške.

    „Saugiausia taisyklė paprasta: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl rūšies, tokio grybo neimkite“, – sako specialistai.

    Šaltiniai:
    – https://www.valuatlas.lt/grybai/vasarinis-baravykas/
    – https://www.fao.org/4/y5489e/y5489e0b.htm
    – https://www.britannica.com/science/mycorrhiza

  • 7 kasdieniai įpročiai, kurie nepastebimai atima energiją: specialistai pataria, ką keisti

    Nuolatinis nuovargis ir vangumas ne visada reiškia ligą ar prastą miegą. Vis dažniau tai būna kasdieniai įpročiai, kurie iš pažiūros atrodo nekalti, tačiau ilgainiui sekina organizmą ir mažina darbingumą.

    Specialistai pabrėžia, kad energijos „nutekėjimą“ dažnai lemia ne vienas veiksnys, o kelių įpročių derinys. Dėl to verta įvertinti ne tik mitybą ar miego režimą, bet ir informacijos vartojimą, darbo stilių bei judėjimą dienos metu.

    Daugiaveika ir informacijos perteklius

    Įprotis vienu metu daryti kelis darbus dažnai sukuria produktyvumo iliuziją, tačiau smegenys eikvoja daugiau išteklių nuolat persijungdamos. Tyrimai rodo, kad tokia daugiaveika gali reikšmingai mažinti darbo kokybę ir našumą, o kartu greičiau išsekina dėmesį.

    Panašiai veikia ir nuolatinis naujienų ar socialinių tinklų tikrinimas be aiškaus tikslo. Per didelis informacijos srautas didina psichologinę įtampą, apsunkina susikaupimą ir kuria nuolatinio nuovargio foną, net jei fiziškai žmogus atrodo nepersitempęs.

    Jei prie to prisideda neaiškūs dienos prioritetai, energija išsiskaido dar labiau. Kai svarbiausios užduotys nenumatomos iš anksto, dalis jėgų atitenka smulkmenoms, o vakare sustiprėja jausmas, kad diena praėjo be rezultato.

    Sėdimas režimas ir gliukozės svyravimai

    Sėdimas gyvenimo būdas mažina kraujotakos aktyvumą ir bendrą budrumą, todėl atsiranda mieguistumas bei energijos trūkumas. Net trumpos pertraukos, kelių minučių pasivaikščiojimas ar lengva mankšta dienos eigoje gali padėti „perkrauti“ dėmesį ir savijautą.

    Ne mažiau svarbi ir mityba, ypač dažni greitųjų angliavandenių bei stipriai perdirbtų produktų pasirinkimai. Staigūs gliukozės šuoliai gali sukelti trumpalaikį energijos pakilimą, po kurio seka ryškus kritimas, todėl žmogus jaučiasi išsekęs ir vėl ieško greito užkandžio.

    Praktikoje tai dažnai pasireiškia vadinamuoju energijos sūpavimusi per dieną. Ilgainiui padeda stabilesni valgymo įpročiai, daugiau baltymų, skaidulų ir pakankamas skysčių kiekis, nes dehidratacija taip pat siejama su prastesne dėmesio kontrole.

    Negatyvumas ir atidėliojimas

    Psichologinę energiją ypač sekina nuolatinis negatyvus mąstymas, skundai ar griežta savikritika. Tokios mintys palaiko stresinį foną ir mažina motyvaciją imtis veiksmų, todėl net paprasti darbai ima atrodyti per sunkūs.

    Atidėliojimas veikia panašiai: užduotis nevykdoma, tačiau mintys apie ją nuolat grįžta ir kuria vidinį spaudimą. Dėl to energija eikvojama ne sprendimui, o įtampai, ir susiformuoja uždaras ratas, kai nuovargis tampa dar viena priežastimi nieko nepradėti.

    Jei nuovargis užsitęsia kelias savaites, atsiranda dusulys, krūtinės skausmai, ryškūs miego sutrikimai ar staigus darbingumo kritimas, verta pasitarti su gydytoju. Tokie simptomai gali būti susiję ne tik su gyvenimo būdu, bet ir su sveikatos būklėmis, kurias svarbu įvertinti laiku.

    Šaltiniai:

    – https://www.apa.org/research/action/multitask

    – https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/physical-activity

    – https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/carbohydrates/

    – https://www.cdc.gov/sleep/about_sleep/how_much_sleep.html

  • PRL klasika ant stalo: kodėl pasztetą valgė visi ir kuo šiandien stebina jo sudėtis?

    Sovietmečiu pasztetas buvo vienas dažniausių pusryčių pasirinkimų: pigus, sotus ir lengvai užtepamas ant duonos. Tuomet retas svarstė apie maistinę vertę, o šiandien šis produktas vertinamas kur kas kritiškiau, ypač dėl riebalų, druskos ir priedų.

    Klasikinis užtepamas pasztetas skiriasi nuo kepamo pašteto tuo, kad dažniausiai yra termiškai apdorojamas plikant arba verdant. Jo masę sudaro mėsos ir riebalų mišinys, subproduktai, dažnai kepenys, taip pat kiaulienos odelės, kurios dėl kolageno suteikia būdingą tepamą konsistenciją.

    Kodėl tai tapo kasdienybe?

    Deficito ekonomikoje pasztetas buvo praktiškas sprendimas, leidęs panaudoti mažiau paklausias skerdenos dalis, kurių nebuvo įmanoma parduoti kaip kumpio ar nugarinės. Dėl to jis tapo vienu pigiausių baltymų šaltinių, o ilgesnis galiojimas padėjo jį laikyti namuose ar vežtis į keliones.

    Jis dažnai būdavo valgomas ant storai pjaustytos duonos riekės, pagardinant garstyčiomis ar raugintu agurku, kad rūgštis subalansuotų riebų skonį. Dėl minkštos tekstūros pasztetas tiko ir kaip greitas užkandis, kai nereikėdavo nei peilio, nei sudėtingo paruošimo.

    Ką sako mityba šiandien?

    Maistinės vertės požiūriu pasztetas gali turėti ir pliusų, ir minusų, o viską dažnai lemia sudėtis. Jei gaminyje yra daugiau kepenų, jis gali būti reikšmingas kai kurių vitaminų, ypač A ir B12, šaltinis, tačiau svarbu vertinti ir bendrą racioną.

    Kita pusė yra aukštas riebalų ir druskos kiekis, o kai kuriuose šiuolaikiniuose gaminiuose pasitaiko mechaniškai atskirtos mėsos, fosfatų ir skonio stipriklių. Tokie priedai gali pabloginti bendrą produkto maistinį profilį, ypač jei pasztetas valgomas dažnai ir dideliais kiekiais.

    Renkantis verta žiūrėti į trumpesnį ingredientų sąrašą ir aiškiai nurodytas žaliavas, o ne vien į kainą ar nostalgiją. Taip pat svarbu nepamiršti, kad užtepami mėsos gaminiai turėtų likti labiau retkarčiais valgomu produktu, o ne kasdieniu pusryčių pagrindu.

    „Kuo trumpesnė ir aiškesnė sudėtis, tuo lengviau suprasti, ką iš tiesų valgome“, – sako mitybos specialistai.

    Šaltiniai:
    – https://eur-lex.europa.eu/eli/reg/2012/1169/oj
    – https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/healthy-diet
    – https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/food-additives

  • Kalarepos lapus metate į šiukšles? Specialistai sako: vertingi kaip supermaistas

    Daugumoje virtuvių kalarepa baigiasi lėkštėje tik kaip traški gumbinė dalis, o lapai keliauja į atliekas. Tačiau mitybos požiūriu būtent lapuose dažnai slypi didelė dalis vertingų medžiagų, todėl juos verta vertinti kaip pilnavertį ingredientą, o ne kaip likutį.

    Kalarepos lapai priklauso kopūstinių daržovių šeimai, todėl jų sudėtis artima kopūstams, lapiniams kopūstams ar brokoliams. Juose aptinkama vitamino C, taip pat B grupės vitaminų, o iš mineralų dažniau minimi kalcis ir geležis. Be to, tai skaidulų šaltinis, padedantis virškinimui.

    Kas slypi kalarepos lapuose

    Vitamino C turintys produktai prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda mažinti nuovargį. Lapinėse daržovėse taip pat įprastai randama antioksidantų bei kitų biologiškai aktyvių junginių, kurių kiekis gali priklausyti nuo veislės, sezono ir auginimo sąlygų.

    Kalarepos lapai yra mažai kaloringi, todėl tinka tiems, kurie siekia lengvesnio raciono. Dėl skaidulų jie ilgiau suteikia sotumo jausmą, o tai praktiška planuojant užkandžius ar vakarienę.

    Kaip naudoti virtuvėje

    Skonis dažniausiai apibūdinamas kaip švelniai kopūstinis, kiek pipiriškas, ypač jei lapai jaunesni. Juos galima valgyti žalius vietoje salotų lapų, dėti į sumuštinius ar įmaišyti į daržovių salotas, ypač jei norisi daugiau tekstūros.

    Termiškai apdoroti lapai primena špinatus: jie greitai sukrenta, tampa minkštesni ir lengvai sugeria prieskonių skonį. Juos patogu dėti į sriubas pačioje pabaigoje, kad neišvirtų per ilgai, taip pat trumpai patroškinti su svogūnu ir česnaku.

    Paprastas būdas greitai paruošti

    Greitam patiekalui pakanka nuplauti lapus, nusausinti ir išpjauti kietesnes gyslas, jei jos šiurkščios. Tuomet keptuvėje trumpai pakepinti svogūną, įdėti česnako, suberti lapus ir maišyti, kol jie suvys, o pabaigoje pagardinti druska, pipirais ir citrinos sultimis.

    Renkantis žaliavą verta atkreipti dėmesį į lapų būklę: geriausi būna tvirti, neapvytę, be pageltusių vietų. Prieš vartojimą rekomenduojama kruopščiai nuplauti, nes lapuose gali kauptis daugiau nešvarumų nei ant gumbinės dalies, ypač jei daržovė auginta lauke.

    Įtraukus kalarepos lapus į racioną, sumažėja maisto švaistymas ir atsiranda daugiau būdų paįvairinti daržovių vartojimą. Tai paprastas įprotis, kuris gali duoti naudos ir sveikatai, ir piniginei.

    Šaltiniai:
    – https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/170394/nutrients
    – https://www.health.harvard.edu/staying-healthy/foods-that-fight-inflammation
    – https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/healthy-diet

  • 18-metė Mančesteryje susirgo plaučių vėžiu po 3 metų veipinimo: gydytojai liko apstulbę

    Mančesteryje užfiksuotas atvejis sukėlė didelį atgarsį socialiniuose tinkluose: 18 metų merginai diagnozuotas plaučių vėžys, o ji pati pasakoja, kad trejus metus reguliariai veipino. Mergina teigia pradėjusi vartoti elektronines cigaretes būdama 15-os ir dėl to dabar viešai perspėja bendraamžius.

    Pasak jos istoriją aprašiusių britų žiniasklaidos šaltinių, simptomai sustiprėjo 2025 metų pradžioje, kai atsirado nuolatinis kosulys ir pakitę skrepliai. Tokie požymiai, anot medikų rekomendacijų, yra signalas nedelsti ir kreiptis į gydytoją, ypač jei žmogus rūko ar naudoja nikotino produktus.

    „Prasidėjo kosulys su rusvu skrepliavimu ir tarsi smulkiomis dalelėmis“, – taip savo būklę apibūdino mergina, kuria rėmėsi publikacijos autoriai.

    Pranešimuose teigiama, kad atlikus tyrimus gydytojai pabrėžė neįprastai sunkią jauno žmogaus kvėpavimo sistemos būklę. Vis dėlto specialistai paprastai akcentuoja, kad vienas atvejis pats savaime dar neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, o plaučių vėžį lemia rizikos veiksnių visuma, įskaitant rūkymą, pasyvų rūkymą, aplinkos taršą ir genetinius veiksnius.

    „Medikai buvo sukrėsti, nes tokie radiniai dažniau siejami su gerokai vyresniais ilgamečiais rūkaliais“, – skelbiama istoriją aprašiusiame pranešime.

    Ką sako sveikatos institucijos

    Pasaulio sveikatos organizacija nikotino produktus įvardija kaip priklausomybę sukeliančius, o jaunimui jie ypač pavojingi dėl besivystančių smegenų ir didesnės priklausomybės rizikos. Organizacija taip pat pabrėžia, kad elektroninių cigarečių aerozoliuose gali būti įvairių potencialiai kenksmingų medžiagų, o jų ilgalaikis poveikis dar tiriamas.

    Jungtinės Karalystės sveikatos tarnyba (NHS) pažymi, kad elektroninės cigaretės nėra nerizikingos, o nerūkantiesiems, ypač jauniems žmonėms, jų vartoti nerekomenduojama. Tuo pat metu institucijos atkreipia dėmesį, kad rūkantiems suaugusiesiems perėjimas prie veipinimo kai kuriais atvejais gali sumažinti žalą, tačiau tai nėra visiškai saugus pasirinkimas.

    Kodėl ši istorija svarbi tėvams ir mokykloms

    Šis atvejis vėl iškelia problemą, kad šiuolaikiniai nikotino gaminiai dažnai būna aromatizuoti, mažiau pastebimi ir lengviau slepiami nei tradicinės cigaretės. Dėl to tėvams ir pedagogams sunkiau laiku atpažinti vartojimo požymius, o paaugliai neretai klaidingai mano, kad veipinimas yra nekenksmingas įprotis.

    Sveikatos specialistai primena, kad užsitęsęs kosulys, dusulys, krūtinės skausmas ar kraujingos ar neįprastos išskyros yra simptomai, dėl kurių reikia kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Taip pat svarbu įvertinti nikotino priklausomybės riziką ir, prireikus, ieškoti pagalbos metant vartojimą.

    Didėjant veipinimo paplitimui tarp nepilnamečių, vis dažniau diskutuojama apie aromatų ribojimus, griežtesnę prekybos kontrolę ir prevenciją mokyklose. Ekspertai pabrėžia, kad efektyviausios priemonės paprastai yra kompleksinės: švietimas, kontrolė ir lengvai prieinama pagalba priklausomybę turintiems jaunuoliams.

    Šaltiniai:

    – https://www.manchestereveningnews.co.uk/news/greater-manchester-news/i-through-600-puff-vape-33797489

    – https://www.who.int/news-room/questions-and-answers/item/tobacco-e-cigarettes

    – https://www.nhs.uk/live-well/quit-smoking/using-e-cigarettes-to-stop-smoking/

  • Žalius smidrus daužote perpus? Šefas Piotras Kucharskis parodė būdą, kaip nešvaistyti

    Pavasarį, vos pasirodžius šviežiems smidrams, jų kaina parduotuvėse ir turguose dažnai būna didžiausia. Dėl to vis daugiau žmonių ieško būdų, kaip juos paruošti taip, kad neišmestų per daug stiebo ir neprarastų skonio.

    Internete paplitęs triukas siūlo smidrus tiesiog perlaužti, esą jie patys lūžta ten, kur baigiasi kietoji dalis. Tačiau virtuvės šefas Piotras Kucharskis sako, kad realybėje taip dažnai prarandama gerokai daugiau valgomo smidro, nei žmonės tikisi.

    „Tas laužymas yra toks internetinis, televizinis triukas. Patikėkite, dažniausiai nulaušime ten, kur patys nukreipsime jėgą, ir tiesiog išmetame daug smidro, nors jis skanus ir tikrai nėra pigus“, – sakė Piotras Kucharskis.

    Kaip nupjauti be nuostolių?

    Šefas siūlo ne laužyti, o pjauti ir dalį stiebo lengvai nuskusti. Pirmiausia apačia pjaunama po truputį, centimetru po centimetro, kol peilis nebesutinka akivaizdžiai sumedėjusios, kietos dalies.

    Toliau, pasak jo, pakanka nuskusti tik apatinę stiebo dalį, o ne visą smidrą. Taip pašalinamas kietesnis sluoksnis, bet išsaugoma daugiau produkto, ypač kai smidrai stambesni arba ilgiau pastovėję.

    „Smidrų skutimą pradedu nuo apačios: nupjaunu išdžiūvusį, šiek tiek sumedėjusį galą. Darau tai po centimetrą, patys pajusite, iki kur reikia pjauti. Tada daržovių skustuku nuskutu gana storai, kaip morką, tik maždaug 3–4 centimetrų aukštyje nuo apačios“, – aiškino šefas.

    Kepimas ir paprastas padažas

    Paruoštus smidrus jis kepa keptuvėje, įkaitintoje su alyvuogių aliejumi ir sviestu, maišydamas riebalus perpus. Kepant pataria įpilti šiek tiek vandens, kad stiebai greičiau suminkštėtų ir tolygiau iškeptų.

    Patiekimui tinka ir greitas padažas iš to paties riebalų pagrindo, kuris lieka keptuvėje. Į jį įspaudžiama citrinos sulčių, o pabaigoje įmaišomas šaltas sviestas, kad padažas taptų švelnesnis ir blizgus.

    Kulinarijos praktikoje smidrų apatinė dalis dažniausiai būna kietesnė dėl didesnio skaidulų kiekio, todėl tikslus nupjovimas ir minimalus skutimas leidžia suderinti du dalykus: minkštą tekstūrą ir mažesnes atliekas. Tai ypač aktualu sezono pradžioje, kai smidrai brangiausi, o norisi išnaudoti viską, kas valgoma.

    Šaltiniai:

    – https://www.britannica.com/plant/asparagus

    – https://www.bbcgoodfood.com/howto/guide/how-prepare-asparagus