CP v2

Blog

  • Gydytojai įspėja: šie kasdieniai įpročiai tyliai kenkia inkstams – ar darote juos ir jūs?

    Inkstai filtruoja kraują, pašalina apykaitos atliekas ir perteklinį skystį, padeda reguliuoti kraujospūdį bei svarbių mineralų pusiausvyrą. Sutrikus jų veiklai, ilgą laiką galima nejausti jokių aiškių simptomų, todėl lėtinė inkstų liga neretai nustatoma pavėluotai.

    Gydytojai pabrėžia, kad inkstams ypač kenkia keli pasikartojantys kasdieniai įpročiai. Dalis jų susiję su mityba, dalis su vaistų vartojimu ir gyvenimo būdu, o didžiausią riziką patiria žmonės, turintys padidėjusį kraujospūdį ar cukrinį diabetą.

    Per daug druskos ir netinkama mityba

    Vienas dažniausių veiksnių yra per didelis druskos kiekis. Per sūrus maistas gali didinti kraujospūdį, o ilgainiui tai siejama su greitesniu inkstų funkcijos blogėjimu.

    Gairėse suaugusiesiems rekomenduojama neviršyti 5 gramų druskos per dieną, tačiau didelė dalis druskos gaunama ne iš druskinės, o iš perdirbtų produktų. Tai ypač aktualu, kai mityboje dominuoja paruošti patiekalai, užkandžiai ir sūrūs mėsos gaminiai.

    Inkstams gali būti sudėtinga dirbti ir tuomet, kai mityboje nuolat vyrauja itin dideli baltymų kiekiai, ypač jei inkstų funkcija jau susilpnėjusi. Tokiais atvejais papildomas krūvis gali spartinti būklės blogėjimą, todėl individualių rekomendacijų verta klausti gydytojo.

    Rūkymas, alkoholis ir skysčių trūkumas

    Rūkymas siejamas su kraujagyslių pažeidimu ir prastesne kraujotaka, o tai gali bloginti ir inkstų aprūpinimą krauju. Be to, rūkymas didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, o tai glaudžiai susiję ir su inkstų sveikata.

    Dideli alkoholio kiekiai gali skatinti dehidrataciją ir trikdyti elektrolitų pusiausvyrą. Jei skysčių vartojama per mažai, didėja tikimybė, kad šlapimas taps koncentruotas, o kai kuriems žmonėms tai gali prisidėti prie inkstų akmenų formavimosi.

    Tinkamas skysčių kiekis nėra vienodas visiems, nes priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, aplinkos temperatūros ir sveikatos būklės. Vis dėlto specialistai primena, kad nuolatinis troškulys, retas šlapinimasis ar tamsus šlapimas gali būti signalai, jog skysčių trūksta.

    Vaistai nuo skausmo ir kiti rizikingi deriniai

    Inkstams gali pakenkti ir kai kurie vaistai, ypač jei jie vartojami dažnai, didelėmis dozėmis ar be gydytojo priežiūros. Tarp dažniausiai minimų yra nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tokie kaip ibuprofenas ar naproksenas, nes jie gali mažinti inkstų kraujotaką ir didinti pažeidimo riziką.

    Rizika išauga, kai tokie vaistai vartojami kartu su dehidratacija, vyresniame amžiuje arba sergant lėtinėmis ligomis. Jei skausmas kartojasi ir vaistų reikia nuolat, rekomenduojama pasitarti su gydytoju dėl saugesnės strategijos ir galimų alternatyvų.

    Prie inkstų pažeidimo dažnai prisideda ir ilgą laiką nekontroliuojamas padidėjęs kraujospūdis bei padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje. Būtent šios dvi būklės tarptautiniu mastu įvardijamos tarp pagrindinių lėtinės inkstų ligos priežasčių, todėl profilaktika prasideda nuo reguliaraus rodiklių stebėjimo.

    Norint sumažinti riziką, specialistai rekomenduoja riboti druską ir itin perdirbtą maistą, palaikyti sveiką kūno svorį, būti fiziškai aktyviems ir nerūkyti. Taip pat svarbu vaistus vartoti tik pagal rekomendacijas ir neatidėlioti tyrimų, jei atsiranda tinimai, pakinta šlapinimosi įpročiai ar ilgai laikosi padidėjęs kraujospūdis.

    Šaltiniai:

    – https://www.who.int/publications/i/item/9789240004835

    – https://www.cdc.gov/kidney-disease/about/index.html

    – https://www.niddk.nih.gov/health-information/kidney-disease

    – https://www.nhs.uk/conditions/kidney-disease/

  • Virtuvės triukas: šnicelius patrinkite kečupu – bus minkšti be pieno ir svogūnų

    Šnicelių iš kiaulienos nugarinės ar sprandinės minkštumas dažnai priklauso ne tik nuo mėsos, bet ir nuo paruošimo. Vietoj įprasto mirkymo piene su svogūnu vis dažniau siūlomas paprastesnis būdas – mėsą prieš kepimą įtrinti kečupu ir trumpai pamarinuoti.

    Toks triukas veikia dėl rūgščių, kurios padeda suminkštinti raumenų skaidulas dar prieš kepimą. Kečupe paprastai yra acto, o pomidoruose natūraliai randamos organinės rūgštys, todėl paviršiuje greičiau pradeda skaidytis baltymai, o mėsa po kepimo būna ne tokia kieta.

    Kodėl kečupas gali padėti?

    Maisto moksle žinoma, kad rūgštys gali pakeisti baltymų struktūrą, todėl mėsa tampa švelnesnė. Skirtingai nei ilgas mirkymas, trumpa rūgštinė marinacija dažnai duoda greitą efektą, jei neperlenkiama lazdos ir mėsa nelaikoma per ilgai.

    Kečupe taip pat yra cukraus, kuris kepant greičiau ruduoja ir prisideda prie ryškesnės, auksinės spalvos. Visgi svarbu nepersistengti su marinato kiekiu, kad džiūvėsėliai gerai prikibtų ir kepant nepradėtų svilti.

    Kiek laiko marinuoti?

    Praktiškas laikas yra nuo 30 iki 60 minučių šaldytuve. Tiek paprastai pakanka, kad rūgštis paveiktų paviršinį sluoksnį, bet mėsa dar neprarastų vientisos tekstūros.

    Geriausia rinktis kečupą su trumpesne sudėtimi, be perteklinių tirštiklių, nes švelninantį vaidmenį atlieka būtent rūgštys. Druską patariama berti tik prieš pat kepimą, kad mėsa per anksti nepradėtų leisti sulčių.

    Kaip iškepti, kad pavyktų

    Pirmiausia mėsą lengvai išmuškite, geriausia per maistinę plėvelę, kad nesuplėšytumėte skaidulų. Kečupą sumaišykite su smulkintu česnaku ir pipirais, įtrinkite mėsą ir palikite pailsėti šaldytuve apie 45 minutes.

    Prieš paniruodami perteklių nuvalykite, kad džiūvėsėliai nenukristų į karštus riebalus. Tada mėsą pasūdykite, apvoliokite miltuose, plaktame kiaušinyje ir džiūvėsėliuose, kepkite ant vidutinės kaitros apie 3–4 minutes iš kiekvienos pusės, kol plutelė taps auksinė.

    Paruoštus šnicelius patogu patiekti su bulvėmis ir daržovėmis ar lengvomis salotomis. Jei norisi dar švelnesnio rezultato, verta rinktis ne per storus gabalus ir neperkepti, nes būtent per ilgas kepimas dažniausiai paverčia kiaulieną sausa.

    Šaltiniai:

    – https://www.fsis.usda.gov/food-safety/safe-food-handling-and-preparation/food-safety-basics/marinades

    – https://www.seriouseats.com/how-to-marinate-meat

    – https://www.britannica.com/science/denaturation

  • NASA ruošiasi padegti Mėnulį: eksperimentas gali pakeisti, kaip saugomi būsimi astronautai

    NASA ruošiasi padegti Mėnulį: eksperimentas gali pakeisti, kaip saugomi būsimi astronautai

    NASA planuoja Mėnulyje atlikti kontroliuojamą degumo bandymą, kuris turėtų atsakyti į vieną pavojingiausių klausimų būsimoms įguloms: kaip elgsis ugnis dalinės gravitacijos sąlygomis. Tyrėjai įspėja, kad tai, kas Žemėje vos rusena, Mėnulyje gali degti ilgiau ir kitaip, nei tikimasi pagal įprastus bandymus.

    Mėnulio gravitacija yra maždaug šeštadalis Žemės, todėl keičiasi oro ir karštų dujų judėjimas liepsnoje. Žemėje karštos dujos kyla aukštyn, atnešdamos naujo deguonies į liepsnos pagrindą, o kartais srautai būna tokie, kad ugnis net užgęsta. Mėnulyje šie srautai lėtesni, todėl degimas gali išlikti stabilesnis, o kai kurios medžiagos gali degti ilgiau.

    Planuojamas eksperimentas vadinamas Flammability of Materials on the Moon, sutrumpintai FM2. Jį rengia NASA Glenn tyrimų centras ir NASA Johnson kosmoso centras kartu su Case Western Reserve universitetu, o į Mėnulį jis turėtų keliauti per NASA komercinių Mėnulio krovinių programą, kuria į paviršių gabenami moksliniai prietaisai.

    Kas bus daroma Mėnulyje?

    FM2 esmė yra sandari kamera, kurioje bus deginami keturi kietojo kuro arba medžiagų pavyzdžiai. Įranga turės kameras, spinduliuotės matuoklius ir deguonies jutiklius, kad realiu laiku fiksuotų, kaip keičiasi liepsna ir jos aplinka. Pagrindinis tikslas yra gauti ne kelių sekundžių, o kelių minučių trukmės duomenis.

    Toks trukmės skirtumas svarbus todėl, kad Žemėje dalinės gravitacijos sąlygas dažniausiai pavyksta imituoti tik labai trumpai. Pavyzdžiui, kritimo bokštai suteikia kelias sekundes tariamo nesvarumo, o paraboliniai skrydžiai leidžia stebėti procesus keliasdešimt sekundžių. Ilgesnės trukmės bandymas Mėnulyje padėtų įvertinti, kaip gaisras galėtų vystytis gyvenamojoje aplinkoje, kai žala kaupiasi laikui bėgant.

    Kodėl Žemės standartų gali nepakakti?

    NASA medžiagų degumui vertinti ilgą laiką taiko standartizuotą metodiką, kai liepsna trumpai veikiamas vertikaliai pritvirtintas bandinys, o rezultatas vertinamas pagal tai, kiek toli išplinta degimas ir ar krenta degančios nuosėdos. Tačiau toks bandymas atliekamas Žemės sąlygomis, kur konvekcija ir aiškus aukštyn bei žemyn krypties skirtumas smarkiai veikia liepsną.

    Tarptautinėje kosminėje stotyje ugnis elgiasi kitaip: liepsna gali formuotis labiau sferiškai, plisti lėčiau, o degimą stipriai nulemia ventiliacijos sukuriami oro srautai. NASA jau anksčiau rinko duomenis apie degimą mikrogravitacijoje, įskaitant Saffire eksperimentus, kai nekontroliuojami bandymai buvo daromi neįguluose krovininiuose aparatuose, kad rizika žmonėms būtų minimali.

    Šių tyrimų rezultatai parodė, kad kai kurie procesai mikrogravitacijoje būna netikėti, pavyzdžiui, liepsna gali plisti ne ta kryptimi, kurios tikimasi pagal oro srautą, o plonesnės medžiagos kartais dega intensyviau. FM2 turėtų užpildyti spragą tarp mikrogravitacijos ir Žemės 1 g sąlygų, nes Mėnulis suteikia tarpinę, dalinės gravitacijos aplinką.

    Ką tai keičia būsimoms misijoms?

    Artėjant ilgalaikėms Mėnulio bazėms ir dažnesniems įgulos skrydžiams, gaisrinė sauga tampa ne vien teoriniu, o praktiniu išlikimo klausimu. Gyvenamosiose kapsulėse, laboratorijose ir sandėliavimo moduliuose bus naudojama daug polimerų, tekstilės, izoliacijos ir kitų medžiagų, o degimo produktai uždaroje erdvėje kelia papildomą grėsmę žmonių sveikatai.

    FM2 duomenys gali prisidėti prie saugesnių medžiagų atrankos, patikimesnių jutiklių, efektyvesnių gesinimo sprendimų ir realistiškesnių bandymų standartų. Nors tokie eksperimentai brangūs ir sudėtingi, kosmoso saugos specialistai pabrėžia, kad tikras elgesys realioje aplinkoje yra sunkiai pakeičiamas modeliavimu ar trumpalaikėmis imitacijomis.

    „Negalime pasikliauti vien Žemėje gautais rezultatais, kai kalbame apie gyvenamąją aplinką Mėnulyje“, – sakė tyrėjai, pristatydami FM2 koncepciją mokslinėje konferencijoje.

    Artimiausiais metais, plečiantis Mėnulio logistikai ir komerciniams skrydžiams, tokie bandymai gali tapti svarbia grandimi tarp laboratorinių standartų ir realios kosminių buveinių saugos. Jei FM2 patvirtins, kad dalinės gravitacijos sąlygomis kai kurios medžiagos dega ilgiau ar stabiliau, tai gali reikšti griežtesnius reikalavimus būsimoms Mėnulio gyvenvietėms.

    Šaltiniai:

    – https://www.hou.usra.edu/meetings/lpsc2026/pdf/1799.pdf

    – https://www.nasa.gov/missions/station/iss-research/studying-combustion-and-fire-safety/

    – https://www.nasa.gov/humans-in-space/space-stations-quest-for-the-secrets-of-fire/

    – https://www.nasa.gov/centers-and-facilities/glenn/nasa-ignites-fire-experiment-aboard-space-cargo-ship/

    – https://www.nasa.gov/glenn/glenn-expertise-space-exploration/physical-sciences-program/combustion-science/

  • Neurologai įspėja: 5 kasdieniai įpročiai tyliai sendina smegenis – ar darote bent vieną?

    Neurologai vis dažniau atkreipia dėmesį į kasdienius įpročius, kurie nepastebimai silpnina smegenų veiklą ir gali spartinti kognityvinį senėjimą. Dažniausiai minimi veiksniai yra miego trūkumas, ilgas sėdėjimas, prasta mityba, nuolatinė daugiaveika prie ekranų ir negydomi klausos sutrikimai.

    Šie rizikos veiksniai nėra vien momentiniai nepatogumai. Ilgainiui jie siejami su prastesne atmintimi, dėmesio koncentracija, emociniu stabilumu ir didesne demencijos rizika, ypač vyresniame amžiuje.

    Miegas ir judėjimas: bazė smegenims

    Kokybiškas nakties miegas yra būtinas, kad smegenys galėtų efektyviai apdoroti dienos informaciją ir palaikyti nervų sistemos pusiausvyrą. Kai miegas trumpas ar fragmentuotas, dažniau juntamas vadinamasis proto rūkas, dirglumas, o mokymasis ir atminties įtvirtinimas tampa mažiau efektyvūs.

    Ne mažiau svarbus ir judėjimas. Ilgas sėdėjimas be pertraukų siejamas su prastesne kraujotaka, o tai gali mažinti smegenų aprūpinimą deguonimi ir maistinėmis medžiagomis.

    Tyrimai rodo, kad net trumpi aktyvumo intarpai per dieną gali būti naudingi pažinimo funkcijoms. Tai ypač aktualu dirbantiems sėdimą darbą, kai įprotis atsistoti ir pajudėti kas valandą tampa paprasta, bet reikšminga prevencijos priemone.

    Ekranai, daugiaveika ir mityba

    Specialistai įspėja ir dėl nuolatinio perjunginėjimo tarp užduočių bei įrenginių. Kai žmogus vienu metu tikrina pranešimus, dirba ir vartoja turinį ekrane, smegenys priverstos nuolat persiorientuoti, todėl didėja nuovargis ir krenta gebėjimas susikaupti ilgesniam, gilesniam mąstymui.

    Neurokognityvinei sveikatai svarbi ir mityba. Racionas, kuriame daug itin perdirbtų produktų bei saldintų gėrimų, siejamas su uždegiminiais procesais ir oksidaciniu stresu, o tai ilgainiui gali neigiamai veikti smegenų ląsteles.

    Praktikoje tai dažnai reiškia ne vien atskirus pasirinkimus, o bendrą kasdienės mitybos modelį. Kuo dažniau racione dominuoja mažai skaidulų, daug druskos, cukraus ir sočiųjų riebalų turintys produktai, tuo sudėtingiau palaikyti stabilų energijos lygį ir dėmesį.

    Klausa ir protinė veikla

    Dar vienas dažnai nuvertinamas veiksnys yra klausa. Negydomi klausos sutrikimai gali didinti kognityvinę apkrovą, nes smegenys daugiau resursų skiria garsui suprasti ir kompensuoti trūkstamą informaciją, o tai ilgainiui gali atsiliepti atminčiai ir dėmesiui.

    Prevencijai specialistai rekomenduoja susitvarkyti miego režimą, reguliariai judėti ir sąmoningai mažinti laiką prie ekranų, ypač prieš miegą. Taip pat siūloma palaikyti smegenų neuroplastiškumą mokantis naujų įgūdžių, pavyzdžiui, užsienio kalbų, ir laiku spręsti klausos problemas.

    „Kokybiškas miegas, judėjimas, subalansuota mityba ir mažesnė daugiaveika yra paprasti, bet ilgalaikėje perspektyvoje labai svarbūs smegenų sveikatos veiksniai“, – pažymi sveikatos specialistai.

    Šaltiniai:

    – https://www.eatingwell.com/article/what-neurologists-do-for-brain-health/

    – https://www.cdc.gov/hearingloss/what-you-can-do.html

    – https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/dementia

  • Pusę šaukšto į tešlą ir blynai nesuplyš: šis triukas purena ir suteikia elastingumo

    Paprastas ingredientas iš virtuvės spintelės gali iš esmės pakeisti blynų tešlos struktūrą. Įpylus maždaug pusę šaukšto obuolių acto, blynai tampa puresni, elastingesni ir rečiau plyšta sukant ar įdedant įdarą.

    Nors rūgšties idėja saldžioje tešloje kai kam gali skambėti keistai, poveikis paaiškinamas maisto chemija. Obuolių actas suteikia rūgštingumo, kuris padeda aktyvinti kildiklius, o tešloje susidarantys burbuliukai kepant virsta puria, lengva tekstūra.

    Kodėl veikia obuolių actas?

    Obuolių actas yra rūgštis, todėl susilietęs su soda sukelia reakciją, kurios metu išsiskiria anglies dioksidas. Šios dujos sudaro mažus oro „kišenėlius“, todėl blynai kepdami tampa puresni, o ne sunkūs ir kieti.

    Praktinis efektas svarbus ir tekstūrai: tešla dažnai tampa tolygesnė, o iškepę blynai elastingesni. Acto skonis paprastai nejuntamas, nes nedidelis kiekis išsisklaido tešloje ir dalis rūgšties neutralizuojama reakcijos su soda metu.

    Dažniausia klaida maišant tešlą

    Net ir gera proporcija nepadės, jei tešla bus permaišyta. Ilgas plakimas stiprina glitimo tinklą, todėl blynai gali tapti guminiai, o oro burbuliukai greičiau „išsileidžia“.

    Tešlą verta maišyti tik tiek, kad neliktų sausų miltų gumulėlių, o tada leisti pastovėti apie 10 minučių. Per tą laiką miltai prisigeria skysčio, glitimas atsipalaiduoja, o kepant blynai mažiau trūkinėja.

    Purūs blynai su obuolių actu

    Norint išgauti panašų į pasukų efektą, pieną pirmiausia sumaišykite su obuolių actu ir kelias minutes palikite pastovėti. Skystis šiek tiek sutirštės, o tai padės tešlai būti švelnesnei ir tolygesnei.

    Tada įmuškite kiaušinius, įpilkite aliejaus ir trumpai išmaišykite. Atskirai persijokite miltus, sumaišykite su kepimo milteliais, soda ir druska, tuomet sujunkite su skystąja dalimi ir maišykite minimaliai.

    Blynus kepkite gerai įkaitintoje keptuvėje ant vidutinės kaitros, kol abi pusės taps auksinės spalvos. Tokie blynai išlieka neutralūs, todėl tinka ir saldiems, ir sūriems įdarams.

    Orientacinės proporcijos vienai porcijai: apie 400 mililitrų pieno, 300 gramų kvietinių miltų, 2 kiaušiniai, 1 šaukštas aliejaus, pusė šaukšto obuolių acto, po pusę arbatinio šaukštelio kepimo miltelių ir sodos, žiupsnelis druskos.

    „Rūgšties ir sodos reakcija yra vienas greičiausių būdų sukurti tešloje dujas, kurios kepant suteikia purumo“, – pažymima kulinarinės chemijos aiškinimuose apie kildiklių veikimą.

    Šaltiniai:

    – https://www.seriouseats.com/the-food-lab-buttermilk-pancakes-recipe

    – https://www.kingarthurbaking.com/blog/2015/12/07/baking-soda-vs-baking-powder

    – https://www.exploratorium.edu/cooking/icooks/11-15-03.html

  • Prostatos bėdos be vaistų: gydytojai įvardijo pokyčius, kurie vyrams duoda greičiausią efektą

    Prostatos sveikata tiesiogiai susijusi su šlapinimosi funkcija, lytine sveikata ir bendra savijauta. Nors daliai vyrų prireikia vaistų ar kitokio gydymo, daugelį kasdienių simptomų galima sumažinti koreguojant gyvenimo būdą ir įpročius.

    Medikai pabrėžia, kad dažniausios problemos yra gerybinė prostatos hiperplazija ir prostatos uždegimas, o rizika didėja su amžiumi. Taip pat svarbūs veiksniai yra antsvoris, mažas fizinis aktyvumas, miego stoka ir ilgalaikis stresas.

    Mityba, kuri padeda prostatai

    Kasdienėje mityboje verta didinti daržovių ir vaisių kiekį, nes juose gausu skaidulų ir antioksidantų. Pomidoruose esantis likopenas siejamas su uždegiminių procesų mažinimu, todėl pomidorų patiekalai dažnai įvardijami kaip palankus pasirinkimas.

    Naudingas ir omega-3 riebalų rūgščių šaltinių vartojimas, pavyzdžiui, riebios žuvies, linų sėmenų ar graikinių riešutų. Tokie riebalai siejami su mažesne lėtinio uždegimo rizika, kuri gali turėti įtakos ir urogenitalinei sistemai.

    Praktikoje padeda ir daugiau pilno grūdo produktų, nes jie prisideda prie geresnės medžiagų apykaitos bei svorio kontrolės. Kai kuriems vyrams palankūs gali būti sojų produktai, kuriuose esančios izoflavonų medžiagos siejamos su hormonų pusiausvyra ir mažesne gerybinės prostatos hiperplazijos rizika.

    Judėjimas ir svoris daro didelį skirtumą

    Reguliarus fizinis aktyvumas gerina kraujotaką dubens srityje ir padeda kontroliuoti kūno masę. Dažniausiai rekomenduojami paprasti, lengvai pritaikomi pasirinkimai, tokie kaip vaikščiojimas, plaukimas ar važiavimas dviračiu.

    Jėgos pratimai taip pat svarbūs, nes prisideda prie raumenų masės palaikymo ir bendro organizmo tonuso. Vyrams, kuriems aktualus stresas ir įtampa, gali padėti joga ar tempimo pratimai, nes jie gerina mobilumą ir mažina įtampą.

    Kūno svoris yra vienas svarbiausių prognozuojamų veiksnių: nutukimas siejamas su didesne apatinių šlapimo takų simptomų ir prostatos problemų tikimybe. Todėl net ir nedidelis, bet tvarus svorio mažėjimas kai kuriems vyrams duoda apčiuopiamą palengvėjimą.

    Kasdieniai įpročiai, kurių dažnai nepaisoma

    Alkoholis ir kofeinas daliai vyrų sustiprina dažną šlapinimąsi, ypač vakare, todėl verta stebėti individualią reakciją ir riboti vartojimą. Skysčių režimas taip pat svarbus: naudinga daugiau gerti dieną, bet vengti gausaus skysčių kiekio prieš miegą.

    Miegas veikia hormonų pusiausvyrą ir atsistatymą, todėl nuolatinis miego trūkumas gali pabloginti bendrą savijautą ir sustiprinti dirglumą ar įtampą. Streso valdymas per kvėpavimo praktikas, meditaciją ar reguliarias pertraukas gali netiesiogiai padėti, nes mažesnis kortizolio lygis siejamas su palankesne uždegimo kontrole.

    Galiausiai, svarbu mažinti ilgą sėdėjimą: nuolatinė sėdima padėtis gali bloginti kraujotaką dubens srityje. Jei darbas sėdimas, verta daryti trumpas pertraukas, keisti padėtį ir daugiau judėti dienos metu.

    „Jei atsiranda šlapinimosi sutrikimų, skausmas, karščiavimas ar kraujas šlapime, nereikėtų savarankiškai gydytis, o kreiptis į gydytoją“, – pabrėžia urologai.

    Profilaktiniai patikrinimai išlieka svarbūs net ir be ryškių simptomų, ypač vyresniame amžiuje ar esant šeiminei rizikai. Gydytojas, įvertinęs simptomus ir tyrimus, gali pasiūlyti saugiausią kelią: nuo gyvenimo būdo korekcijų iki medikamentinio ar kitokio gydymo.

    Šaltiniai:

    – https://uroweb.org/guidelines/management-of-non-neurogenic-male-luts

    – https://www.cdc.gov/healthyweight/index.html

    – https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/physical-activity

    – https://ods.od.nih.gov/factsheets/Omega3FattyAcids-HealthProfessional/

  • Curiosity aptiko Marse drakono žvynus primenančias uolienas: užuomina apie senovinį klimatą?

    Curiosity aptiko Marse drakono žvynus primenančias uolienas: užuomina apie senovinį klimatą?

    NASA marsaeigis Curiosity, keliaudamas link Antofagastos kraterio, užfiksavo neįprastą uolienų paviršiaus raštą, primenantį žvynus ar korį. Nuotraukose matyti tūkstančiai daugiakampių, kurie tęsiasi per kelis metrus ir yra gerokai gausesni nei panašūs raštai, anksčiau fiksuoti Gale kraterio apylinkėse.

    Šį radinį NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos projekto mokslininkė Abigail Fraeman apibūdino kaip korio formos daugiakampius. Pasak jos, Curiosity komandos turimi vaizdai rodo, kad tokia tekstūra vietomis dengia labai didelį plotą, todėl kyla klausimas, kokios sąlygos galėjo suformuoti tokį išskirtinį raštą.

    „Esame matę panašiai daugiakampiais suskeldėjusių uolienų ir anksčiau, tačiau šį kartą jų gausa atrodo neįprastai įspūdinga, o raštas tęsiasi metrais“, – sakė Abigail Fraeman.

    Kaip gimsta daugiakampiai raštai

    Žemėje tokie daugiakampiai dažniausiai susidaro, kai gruntas kartotinai plečiasi ir traukiasi. Tai nutinka, kai prisotintas vandens dumblas išdžiūsta ir suskyla, o vėliau procesas pasikartoja dar ne kartą, brandindamas vis taisyklingesnį raštą.

    Mokslininkai aiškina, kad vienkartinis džiūvimas dažniau palieka T formos susikirtimus, o kartotinių drėgimo ir džiūvimo ciklų metu įtrūkimai ima jungtis Y formomis ir ilgainiui suformuoja šešiakampiams artimą struktūrą. Būtent tokia branda siejama su pasikartojančiomis, sezoninėmis ar ciklinėmis aplinkos sąlygomis.

    Kodėl Marse tai ypač svarbu

    Marse skeldėjimai, būdingi džiūstančiam dumblui, laikomi retesniais, nes planeta seniai prarado stabilų skysto vandens buvimą paviršiuje. Vis dėlto Curiosity jau anksčiau Gale krateryje buvo aptikęs senovinių purvo įtrūkimų požymių, parodančių, kad bent kai kur vanduo galėjo pasirodyti epizodiškai.

    Antofagastos kraterio atveju papildomą intrigą kelia tai, kad dalis daugiakampių atrodo išryškinti tarsi keteromis. Tokios keteros gali susidaryti, kai mineralai užpildo senus plyšius, o vėliau tampa atsparesni erozijai nei aplinkinė uoliena, todėl įtrūkimų vietos ilgainiui ima iškilti reljefe.

    Paralelės su Pontours vietove

    Panašus, ryškiai taisyklingų šešiakampių raštas buvo aprašytas Pontours vietovėje, kuri mokslinėje literatūroje siejama su daugkartiniais drėgimo ir džiūvimo epizodais praeityje. Ten nustatyti požymiai rodė, kad procesas nebuvo vienkartinis, o veikiau kartotinis ir galėjęs atspindėti ciklinį klimatą.

    Ar Antofagastos ir Pontours atvejai iš tiesų analogiški, kol kas neaišku, nes būtina palyginti mineraloginę ir cheminę sudėtį. Pontours vietovėje, pavyzdžiui, buvo aptikta druskų, siejamų su garuojančių sūrymų nuogulomis, o Antofagastos duomenys dar tik analizuojami.

    „Toliau rinkome daug vaizdų ir cheminės sudėties duomenų, kurie padės atskirti skirtingas hipotezes, kaip susiformavo korio tekstūros“, – sakė Abigail Fraeman.

    Curiosity komanda jau surinko papildomų Mastcam vaizdų ir cheminių matavimų, kurie turėtų padėti nustatyti, ar raštus sukūrė džiūvęs dumblas, su šalčio procesais susiję įtrūkimai, ar mineralų prisodrinti plyšiai, vėliau išryškėję dėl erozijos. Kuo daugiau tokių vietų aptinkama, tuo labiau ryškėja vaizdas, kad Marso vandens istorija galėjo būti sudėtingesnė, nei rodo šiandieninis sausas planetos paviršius.

    Šaltiniai:

    – https://science.nasa.gov/blog/curiosity-blog-sols-4859-4866-one-small-crater-and-thousands-of-polygons/

    – https://www.nature.com/articles/s41586-023-06220-3

    – https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0032063324000XXX

  • Močiutės triukas su miltais ir pienu: mielinė tešla bus puri, drėgna ir ilgiau šviežia

    Mielinė tešla namuose dažnai pavyksta nevienodai: vieną kartą būna puri, kitą išsausėja ar greitai sukietėja. Vienas senas, dar močiutėms pažįstamas būdas gali tai pakeisti – dalį miltų užplikyti karštu pienu ir tik tada minkyti tešlą.

    Toks užplikymas, dar vadinamas plikiniu, padeda geriau sulaikyti drėgmę ir suformuoti minkštesnę, elastingesnę tešlos struktūrą. Kepiniai ilgiau išlieka švelnūs, o trupinys būna drėgnesnis, net jei pyragas nesuvalgomas tą pačią dieną.

    Kas vyksta užplikius miltus

    Užpylus miltus karštu pienu, dalis krakmolo išbrinksta ir želatinizuojasi, todėl tešla vėliau geriau laiko vandenį. Praktikoje tai reiškia, kad mielinis pyragas mažiau džiūsta, o jo tekstūra primena itin purius, „pagalviškus“ kepinius.

    Šis metodas plačiai aptariamas ir šiuolaikinėje kepimo praktikoje, nes leidžia išgauti stabilesnį rezultatą be sudėtingų priedų. Svarbiausia taisyklė paprasta: užplikyta masė turi atvėsti iki šiltos, bet ne karštos temperatūros, kad nepažeistų mielių.

    Plikinys ir tešla: kiekiai

    Plikiniui paprastai naudojama apie 100 gramų kvietinių miltų ir 200 mililitrų karšto pieno. Masė išmaišoma iki tirštos, lygios košelės ir paliekama atvėsti.

    Pagrindinei tešlai tinka apie 400 gramų kvietinių miltų, 25 gramai šviežių mielių arba 7 gramai sausų mielių, 80 gramų cukraus, 2 kiaušiniai, žiupsnis druskos ir apie 80 gramų ištirpinto, bet atvėsinto sviesto. Pagal skonį galima įmaišyti razinų ar sezoninių vaisių.

    Kaip gaminti, kad pavyktų

    Į atvėsusį plikinį sudėkite likusius ingredientus ir minkykite, kol tešla taps vientisa ir elastinga. Sviestą geriausia pilti pabaigoje ir dar kelias minutes minkyti, kad riebalai tolygiai įsiterptų į glitimą.

    Tešla kildinama šiltoje vietoje 60–90 minučių, kol padvigubėja, tuomet perkeliamas į formą ir dar paliekama pakilti apie 20–30 minučių. Kepama maždaug 180 laipsnių temperatūroje apie 35–40 minučių, kol viršus gražiai paruduoja, o vidus išlieka spyruokliuojantis.

    Iškepus verta kepinį atvėsinti ant grotelių, kad nesudrėktų dugnas. Būtent plikinys dažniausiai ir lemia, kad net kitą dieną mielinis pyragas išlieka minkštas, drėgnas ir kvapnus.

    „Užplikyti miltai padeda tešlai ilgiau išlaikyti drėgmę, todėl kepinys ne taip greitai sausėja“, – aiškinama kepimo technologijos apžvalgose.

    Šaltiniai:

    – https://www.kingarthurbaking.com/blog/2018/03/26/tangzhong

    – https://www.seriouseats.com/gelatinized-starch-yiudane-tangzhong-bread

  • Mokslininkai įspėja: vos 20 min. ėjimo per dieną gali reikšmingai sumažinti kelių vėžių riziką

    Nauji didelės apimties moksliniai duomenys rodo, kad net trumpos kasdienės pėsčiųjų išvykos gali būti susijusios su mažesne kai kurių onkologinių ligų rizika. Tyrėjai pabrėžia, jog pradėti galima nuo paprasto tikslo – apie 20 minučių ėjimo per dieną.

    Tyrimas, kuriuo remiantis pateikiamos išvados, apėmė daugiau nei 755 000 žmonių ir truko apie dešimt metų. Toks stebėjimo mastas leidžia patikimiau įvertinti ryšį tarp fizinio aktyvumo ir ilgalaikės sveikatos rodiklių, nors tai nėra tiesioginis priežasties ir pasekmės įrodymas.

    Kokia vėžio rizika mažėja?

    Duomenys rodo, kad didesnis įprastinis fizinis aktyvumas siejamas su mažesne kai kurių vėžio formų rizika. Pavyzdžiui, kepenų vėžio rizika, priklausomai nuo aktyvumo lygio, buvo mažesnė maždaug iki 18 proc. tiek vyrams, tiek moterims.

    Moterims taip pat stebėtas ryšys su krūties vėžio rizika: apie 2,5 valandos aktyvumo per savaitę siejosi su maždaug 6 proc. mažesne rizika, o apie 5 valandos per savaitę – iki 10 proc. mažesne rizika.

    Inkstų vėžio atveju skirtinguose aktyvumo lygiuose fiksuotas rizikos mažėjimas maždaug 11–18 proc. Vyrams pastebėta, kad žarnyno vėžio rizika gali būti mažesnė apie 14 proc., o moterims gimdos vėžio rizika – apie 18 proc.

    Kodėl padeda paprastas ėjimas?

    Specialistai aiškina, kad reguliari vidutinio intensyvumo veikla veikia keliais mechanizmais. Judėjimas padeda palaikyti sveikesnę kūno masę, gerina medžiagų apykaitą ir mažina lėtinio uždegimo požymius, kurie siejami su įvairiomis ligomis.

    Be to, fizinis aktyvumas gali palankiai veikti hormonų balansą ir imuninės sistemos veiklą. Šie veiksniai laikomi svarbiais bendrai sveikatai ir gali prisidėti prie mažesnės kai kurių vėžio formų rizikos.

    Kiek judėti, kad būtų naudos?

    Tyrėjai pabrėžia, kad nebūtina imtis intensyvaus sporto ar sudėtingų programų. Paprastos, reguliarios, vidutiniu tempu atliekamos pėsčiųjų išvykos daugeliui žmonių yra realiausia ir lengviausiai įgyvendinama pradžia.

    Jei pavyksta palaipsniui didinti aktyvumą iki kelių valandų per savaitę, nauda gali būti dar didesnė. Tai ypač aktualu šiuolaikiniame gyvenime, kai daugelis daug laiko praleidžia sėdėdami, o bendras kasdienis judėjimas sumažėjęs.

    Svarbu prisiminti, kad fizinis aktyvumas nėra vienintelė vėžio prevencijos priemonė ir nepakeičia gydytojų rekomendacijų ar patikrų. Vis dėlto kasdienis ėjimas yra paprastas įprotis, kuris gali reikšmingai prisidėti prie geresnės savijautos ir ilgalaikės sveikatos.

    „Nebūtina sportuoti iki išsekimo: nuoseklus, kasdienis judėjimas, net ir trumpas, yra prasmingas žingsnis sveikatos link“, – akcentuoja specialistai.

    Šaltiniai:

    – https://www.cancer.org/cancer/risk-prevention/diet-physical-activity/physical-activity-and-cancer.html

    – https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/physical-activity

    – https://www.cdc.gov/physicalactivity/basics/index.htm

  • Ridikėlių sezonas įsibėgėjo: mažai kalorijų, žemas glikemijos indeksas ir nauda kepenims

    Ridikėliai – viena greičiausiai mūsų klimato sąlygomis užaugančių daržovių. Nuo sėjos iki derliaus dažniausiai pakanka 25–30 dienų, todėl jie tarp pirmųjų pasirodo pavasario turguose ir parduotuvėse. Ankstyvas derlius įprastai užauginamas po priedangomis, o vėliau ridikėliai tampa vienu sezono simbolių.

    Šiai daržovei palankesni vėsesni orai: kai temperatūra pakyla aukščiau maždaug 25 laipsnių, augalas linkęs greičiau formuoti žiedynstiebį, o šakniavaisis gali prarasti standumą. Dėl to pavasarį ridikėliai dažnai būna traškesni ir ryškesnio skonio, o vasarą jų kokybė labiau priklauso nuo auginimo sąlygų ir laistymo.

    Kas ridikėliuose svarbiausia?

    Ridikėliai vertinami dėl mažo kaloringumo ir vandens bei skaidulų derinio. Šimtui gramų ridikėlių tenka apie 16 kilokalorijų, todėl jie tinka lengvesniems patiekalams ir užkandžiams. Juose taip pat yra vitamino C, folio rūgšties, kalio ir kitų mikroelementų, o ryškų skonį kuria sieros junginiai.

    Kryžmažiedėms daržovėms, prie kurių priskiriami ridikėliai, būdingi gliukozinolatai. Šie junginiai, daržovę pjaustant ar kramtant, virsta izotiocianatais, kurie aktyviai tiriami dėl galimo poveikio medžiagų apykaitai ir ląstelių apsaugos mechanizmams. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą suteikia įvairi ir augaliniais produktais turtinga mityba, o ne vienas atskiras produktas.

    Ridikėliai turi žemą glikemijos indeksą, todėl dažnai minimi kaip tinkamas pasirinkimas žmonėms, kurie siekia stabilesnio gliukozės lygio kraujyje. Vis dėlto sergant cukriniu diabetu ar turint atsparumą insulinui svarbiausia išlieka bendras mitybos planas, porcijų dydis ir angliavandenių šaltinių kokybė, o ridikėliai čia gali būti viena iš naudingų, bet ne stebuklingų, sudedamųjų dalių.

    Kepenys, tulžis ir skysčių balansas

    Ridikėliuose esantys sieros junginiai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos siejami su tulžies išsiskyrimą palaikančiais procesais. Tai aktualu virškinimui, nes tulžis padeda skaidyti riebalus, o reguliarus daržovių vartojimas bendrai siejamas su palankesniais metabolinės sveikatos rodikliais.

    Liaudiškoje mitybos praktikoje ridikėliai neretai minimi ir dėl lengvo diuretinio poveikio, kuris gali prisidėti prie skysčių apykaitos. Tačiau esant inkstų ligoms, šlapimo rūgšties apykaitos sutrikimams ar vartojant diuretikus, mitybos pokyčius vertėtų aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kaip valgyti, kad nepabostų?

    Dažniausiai ridikėliai valgomi žali: su varške, kiaušiniais, šviežiomis salotomis ar tiesiog ant sumuštinių. Aštresnį, pipirišką poskonį lemia garstyčių aliejai, kurie prisideda ir prie natūralių augalo apsauginių savybių.

    Ridikėlius galima ne tik pjaustyti į salotas, bet ir kepti orkaitėje arba trumpai pakepinti keptuvėje – tuomet skonis tampa švelnesnis ir saldesnis. Dar viena išeitis – rauginti: taip atsiranda kitoks aromatas ir tekstūra, o patiekalas primena lengvą pavasarinį garnyrą.

    Dažnai nuvertinama dalis – ridikėlių lapai. Jie yra valgomi, gali būti naudojami pesto, sriuboms ar žaliems kokteiliams, o kai kuriais atvejais juose aptinkama daugiau vitamino C nei pačiame šakniavaisyje. Svarbu rinktis šviežius, neapvytusius lapus ir juos gerai nuplauti.

    Ši informacija yra edukacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, dėl mitybos pokyčių verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Šaltiniai:
    – https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/170942/nutrients
    – https://www.hsph.harvard.edu/nutritionsource/vegetables/
    – https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC6835948/