Blog

Europoje mažėja gimstamumas, o visuomenė sparčiai sensta. Naujausios „Eurostat“ prognozės rodo, kad 2025–2100 m. Europos Sąjungos (ES) gyventojų skaičius turėtų sumažėti 11,7 proc. – nuo 452 mln. iki 399 mln. Tai reikštų 53 mln. gyventojų mažėjimą iki kito šimtmečio pradžios. Prognozėse įvertinta ir galima migracija.

Gyventojų skaičiaus pokyčiai Europoje bus labai netolygūs: vienose šalyse gyventojų daugės, kitose – mažės. Iš 30 vertintų Europos valstybių 12 iki 2100 m. turėtų augti, o 18 – trauktis.

Kur gyventojų mažės labiausiai?

Didžiausi prognozuojami nuosmukiai viršija 30 proc. Tai reiškia, kad iki 2100 m. šios šalys gali prarasti daugiau nei tris iš dešimties gyventojų:

Latvija (33,9 proc.), Lietuva (33,4 proc.), Lenkija (31,6 proc.) ir Graikija (30,1 proc.).

Daugiau nei 20 proc. gyventojų sumažėjimas prognozuojamas Bulgarijoje (28 proc.), Kroatijoje (27 proc.), Slovakijoje (26,7 proc.), Rumunijoje (24,3 proc.), Italijoje (24 proc.) ir Vengrijoje (22,5 proc.). Tai prilygtų maždaug kas ketvirto žmogaus netekčiai, o toks pokytis būtų itin reikšmingas.

Dar šešiose šalyse gyventojų mažėjimas turėtų siekti 10–20 proc.: Portugalijoje (19,3 proc.), Estijoje (19,1 proc.), Čekijoje (11,5 proc.), Suomijoje (10,7 proc.), Slovėnijoje (10,6 proc.) ir Vokietijoje (10,6 proc.).

Kur gyventojų daugės?

Trys šalys iki 2100 m. prognozuojamai augs daugiau nei 25 proc., nors jų populiacijos palyginti nedidelės: Liuksemburgas (36,4 proc.), Islandija (27,1 proc.) ir Malta (26 proc.).

Didesnis nei 10 proc. augimas numatomas ir Šveicarijoje (16,9 proc.), Airijoje (14,6 proc.), Norvegijoje (11,8 proc.) bei Švedijoje (10 proc.).

Skirtumus labiausiai lemia migracija

Vienos iš pagrindinių priežasčių, kodėl skirtingose šalyse prognozės taip išsiskiria, yra migracija ir amžiaus struktūra, sako Vienos demografijos instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Tomas Sobotka.

„Šią variaciją daugiausia lemia praeities ir prognozuojamų migracijos rodiklių skirtumai kartu su skirtinga amžiaus struktūra“, – teigė dr. T. Sobotka.

Pasak jo, šalys, kuriose dešimtmečius buvo žemas gimstamumas ir reikšminga emigracija, dažniausiai turi senesnę amžiaus struktūrą: mažiau jaunų žmonių ir mažiau gyventojų reprodukciniame amžiuje. Jis pridūrė, kad tam tikrą įtaką daro ir prognozuojami gimstamumo rodikliai, tačiau mažesniu mastu. Pietų Europos valstybėse gimstamumas paprastai buvo ir, tikėtina, išliks žemesnis nei kitose Europos dalyse.

Vienos demografijos instituto ekspertė dr. Anne Goujon taip pat pabrėžė, kad lemiamas veiksnys – natūralios kaitos (gimimų ir mirčių balanso) ir grynosios migracijos santykis.

„Nors visose ES šalyse gimstamumas yra žemas, valstybės, kuriose ilgą laiką išlieka didesnė imigracija, gali augti net ir po 2050 m. (pavyzdžiui, Liuksemburgas ir Malta). O šalys, kuriose gimstamumas žemas, migracijos srautai silpnesni arba grynosios migracijos balansas neigiamas, dažniausiai mažėja (pavyzdžiui, Latvija, Lietuva ir Lenkija)“, – sakė ji.

Kodėl mirtingumas ir gimstamumas nepaaiškina visų skirtumų?

„Max Planck“ demografinių tyrimų instituto atstovas dr. Dmitri Jdanov aiškina, kad gyventojų skaičiaus dinamiką lemia trys pagrindiniai veiksniai: mirtingumas, gimstamumas ir migracija.

Pasak jo, dabartinis gimstamumo lygis daugelyje šalių nepalaiko net esamo gyventojų skaičiaus, todėl be migracijos natūralus mažėjimas tampa neišvengiamas. Tuo pat metu prognozėse šalims priskiriami mirtingumo skirtumai nėra tokie dideli, kad galėtų paaiškinti ryškius demografinius skirtumus tarp valstybių.

„Migracija yra vienintelis veiksnys, galintis užtikrinti gyventojų augimą Europoje. Akivaizdu, kad prielaidos dėl migracijos skirtingose šalyse skiriasi“, – teigė dr. D. Jdanov.

Iš didžiųjų ES valstybių augs tik Ispanija

Tarp keturių didžiausių ES šalių pagal ekonomikos dydį ir gyventojų skaičių (vadinamųjų „didžiojo ketverto“) tik Ispanija iki 2100 m. turėtų augti, nors ir nedaug – 1,3 proc.

Prancūzijoje prognozuojamas nedidelis 2,5 proc. mažėjimas. Vokietijoje gyventojų sumažėjimas turėtų siekti 10,6 proc., o Italijoje – net 24 proc.

Dr. T. Sobotka pabrėžė, kad Ispanijos gyventojų skaičių pastaruosius tris dešimtmečius palaikė itin didelė imigracija – nepaisant labai žemo gimstamumo.

Kalbėdamas apie Prancūziją, jis atkreipė dėmesį, kad šioje šalyje gimstamumas yra aukštesnis nei daugelyje kitų ES valstybių, o kiek jaunesnė gyventojų struktūra ir vidutinio dydžio imigracija turėtų padėti išlaikyti gyventojų skaičių gana stabilų.

Italijos atveju, anot eksperto, svarbūs du veiksniai – žemesnis gimstamumas ir itin senstanti visuomenė.

Keisis šalių „reitingai“: Ispanija aplenks Italiją

Prognozės rodo, kad 2025–2100 m. pasikeis ir didžiausių pagal gyventojų skaičių šalių rikiuotė. Ryškiausias pokytis – Ispanija turėtų aplenkti Italiją ir tapti trečia pagal gyventojų skaičių šalimi.

Per šį laikotarpį Italijoje gyventojų skaičius, tikėtina, sumažės apie 15 mln., o Ispanijoje – padidės maždaug 0,5 mln.

Iš 30 vertintų šalių didžiausią šuolį reitinge turėtų patirti Šveicarija (iš 15 vietos į 10), Airija (iš 21 į 17) ir Norvegija (iš 19 į 16). Didžiausi kritimai prognozuojami Bulgarijai (iš 16 į 20), Portugalijai (iš 10 į 13) ir Graikijai (iš 12 į 15).

Pokyčiai nebus tiesūs: kai kur gyventojų daugės, o vėliau mažės

Prognozuojami gyventojų skaičiaus pokyčiai iki 2100 m. daugelyje šalių nevyks tolygiai. Kai kur gyventojų skaičius kurį laiką augs, o vėliau pradės mažėti, todėl galutinis rezultatas gali būti tiek mažesnis, tiek didesnis nei 2025 m.

Vertinant 2025 m. gyventojų skaičių kaip 100, matyti skirtingi augimo ir mažėjimo „modeliai“. Pavyzdžiui, ES mastu gyventojų skaičius turėtų nukristi žemiau dabartinio lygio jau apie 2040 m. Ispanijoje prognozuojamas maždaug 10 proc. kilimas iki 2055 m., tačiau vėliau – grįžimas prie santykinai nedidelio prieaugio, apie 1 proc. virš 2025 m. lygio 2100 m.

Tuo metu kai kurios šalys visą laikotarpį patirs nuolatinį mažėjimą. Italijoje kritimas prognozuojamas staigesnis, o Vokietijoje – nuoseklesnis ir lėtesnis.

Iki 2100 m. kas trečias europietis bus vyresnis nei 65 metų

Pagal amžiaus grupes ES iki 2100 m. turėtų smarkiai pasenti. 85 metų ir vyresnių gyventojų dalis, prognozuojama, daugiau nei patrigubės – nuo 3,2 proc. 2025 m. iki 10,8 proc. 2100 m. Tai reiškia, kad daugiau nei vienas iš dešimties ES gyventojų bus 85 metų ar vyresnis.

66–84 metų amžiaus grupės dalis taip pat turėtų išaugti – nuo 17,6 proc. iki 21,8 proc. Bendrai paėmus, vyresni nei 65 metų žmonės sudarys beveik trečdalį ES gyventojų, kai šiandien jų dalis artimesnė penktadaliui.

Tuo pačiu metu visų jaunesnių amžiaus grupių dalis mažės. Darbingo amžiaus (31–65 metų) gyventojų, kurie sudaro ekonomikos pagrindą, dalis turėtų smukti nuo 47,8 proc. iki 40,5 proc.

Naujas tyrimas rodo, kad žmogaus žarnyne gyvenantys mikroorganizmai gali atskleisti padidėjusią Parkinsono ligos riziką dar gerokai prieš pasireiškiant pirmiesiems simptomams.

„Pastaraisiais metais vis labiau pripažįstamas ryšys tarp Parkinsono ligos – smegenų sutrikimo – ir žarnyno sveikatos“, – teigė tyrimo vadovas Anthony Schapira iš „University College London“ (UCL).

Pasak jo, gauti rezultatai sustiprina iki šiol turėtus įrodymus ir leidžia manyti, kad žarnyno mikrobiota gali veikti kaip ankstyvas įspėjimo signalas – net kelerius metus iki ligos pradžios.

UCL mokslininkai kartu su Prancūzijos Nacionaliniu žemės ūkio, maisto ir aplinkos tyrimų institutu analizavo Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje dalyvavusių žmonių klinikinius bei išmatų mėginių duomenis.

Tyrime dalyvavo 271 Parkinsono liga sergantis žmogus, 43 GBA1 geno varianto nešiotojai, kurie neturėjo klinikinių simptomų (šis genų variantas gali padidinti Parkinsono riziką iki 30 kartų), taip pat 150 sveikų kontrolinės grupės dalyvių.

Rezultatai, publikuoti žurnale „Nature Medicine“, parodė, kad daugiau nei ketvirtadalis žarnyno mikrobiomą sudarančių mikroorganizmų rūšių skyrėsi tarp Parkinsono liga sergančių ir sveikų žmonių. Vieni mikrobai buvo dažnesni tarp sergančiųjų, kiti – tarp sveikų dalyvių.

Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad šie skirtumai ryškiausi buvo pažengusiose ligos stadijose.

Didelė dalis tų pačių mikroorganizmų nuosekliai skyrėsi ir lyginant sveikus žmones su GBA1 geno varianto nešiotojais, kurie dar nejautė jokių ligos požymių.

„Svarbu tai, kad tokie pat pokyčiai aptinkami ir nedidelei daliai bendros populiacijos – tai gali reikšti padidėjusią Parkinsono riziką“, – sakė A. Schapira.

Kodėl ankstyvas nustatymas yra svarbus

Parkinsono liga laikoma sparčiausiai plintančia neurodegeneracine liga pagal paplitimą, sukeliamą negalią ir mirčių skaičių. Pagal dažnumą ji nusileidžia tik Alzheimerio ligai.

Liga siejama su progresuojančiu dopaminą gaminančių neuronų nykimu. Tyrėjai pažymi, kad tuo metu, kai pasireiškia motoriniai simptomai ir galima klinikinė diagnozė, būna prarasta jau daugiau nei pusė šių neuronų.

Nors kuriami nauji gydymo metodai, tyrimo autoriai pabrėžia, kad ankstyvas ligos rizikos nustatymas yra būtinas, jei norima, kad tokie gydymo būdai būtų veiksmingi.

„Žarnyno mikrobiomos analizė gali padėti nustatyti asmenis, kuriems gresia Parkinsono liga, ir pasiūlyti jiems būdų sumažinti riziką, pavyzdžiui, koreguojant mitybą“, – sakė vienas iš pagrindinių tyrimo autorių Stanislav Dusko Ehrlich.

Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad reikia daugiau tyrimų, siekiant suprasti, kokie papildomi genetiniai ar aplinkos veiksniai lemia, ar žmogui iš tiesų išsivystys Parkinsono liga.

Italija iškvietė Rusijos ambasadorių Romoje po to, kai Rusijos televizijos laidų vedėjas viešai įžeidinėjo ministrę pirmininkę Giorgią Meloni. Apie tai antradienį pranešė Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani.

Italijos žiniasklaidos teigimu, laidų vedėjas Vladimiras Solovjovas rusų televizijos eteryje italų kalba Meloni išvadino itin žeminančiais epitetais. Vėliau, perėjęs į rusų kalbą, jis pareiškė, kad Meloni esą yra „fašistinė būtybė“, „išdavusi savo rinkėjus“, ir pridūrė, jog ji neva „išdavė“ JAV prezidentą Donaldą Trumpą.

A. Tajani socialiniame tinkle „X“ nurodė, kad Rusijos ambasadorius Aleksejus Paramonovas buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją, siekiant oficialiai pareikšti protestą dėl, pasak ministro, „itin rimtų ir įžeidžiančių“ televizijos laidų vedėjo pasisakymų.

Į V. Solovjovo komentarus sureagavo ir Italijos opozicija. Opozicinio „Five Star Movement“ lyderis Giuseppe Conte įžeidimus pavadino neįmanomais pakartoti, o partijos „Us Moderates“ (Noi Moderati) atstovė Mariastella Gelmini pareiškė, kad tokios kalbos yra nepriimtinos.

„Rusijos TV laidų vedėjas, atstovaujantis Kremliaus pozicijai, pateikė nepriimtinus seksistinius kaltinimus Giorgiai Meloni. Dar kartą norime priminti Rusijos režimui, kad tie, kurie įžeidinėja Italijos institucijų atstovus, įžeidžia visą šalį, o mes to nepriimame“, – sakė „Democratic Party“ sekretorė Elly Schlein.

„Rai“ priežiūros komisijos pirmininkė Barbara Floridia pabrėžė, kad asmeniniai įžeidinėjimai nėra teisėta politinės kritikos priemonė, ir akcentavo, jog Italija nepasiduos Rusijos propagandai.

Romos ir Maskvos santykiai pastaruoju metu yra įtempti dėl tvirtos Meloni paramos Ukrainai, besiginančiai nuo plataus masto Rusijos invazijos. Straipsnyje taip pat pažymima, kad anksčiau šiltesni Meloni ryšiai su JAV prezidentu Donaldu Trumpu esą pablogėjo po to, kai ji gynė popiežių Leoną XIV nuo JAV prezidento žodinių išpuolių.

Praėjusią savaitę D. Trumpas sukritikavo Meloni – vieną svarbiausių savo sąjungininkių Europoje – dėl jos nenoro prisidėti prie karo su Iranu.

„Esu šokiruotas ja. Maniau, kad ji turi drąsos, bet klydau“, – interviu Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“ teigė D. Trumpas.

„Ji nepriimtina, nes jai nerūpi, kad Iranas turi branduolinį ginklą ir per dvi minutes susprogdintų Italiją, jei tik turėtų progą“, – pridūrė jis.

Papildomi šaltiniai: „AFP“.

2025 metais migracijos maršrutuose žuvo arba dingo apie 7 900 žmonių, o nuo 2014 metų žuvusiųjų ir dingusiųjų skaičius perkopė 80 000, antradienį pranešė Jungtinių Tautų migracijos agentūra – Tarptautinė migracijos organizacija „IOM“.

Pasak „IOM“, žmonės yra stumiami į pavojingas, nelegalias keliones, kai jiems neprieinami saugūs migracijos keliai. Agentūra ragina valstybes rasti politinės valios ir imtis priemonių, kurios leistų išgelbėti daugiau gyvybių.

„IOM“ vykdomas Dingusių migrantų projektas, anot agentūros, „nuo 2014 metų yra užfiksavęs daugiau nei 80 000 mirčių ir dingimų migracijos metu“.

„Nors šie skaičiai tėra mažiausia galima tikrojo masto riba, jie vis tiek pabrėžia skubų poreikį nutraukti migrantų žūtis ir spręsti sudėtingus šeimų, likusių be žinios apie artimuosius, poreikius“, – teigiama „IOM“ pranešime.

2025-aisiais užfiksuotos 7 904 mirtys ir dingimai yra mažesnis skaičius nei 2024 metais, kai buvo nurodyta apie 9 200 atvejų – tai didžiausias metinis rodiklis, fiksuotas iki šiol.

Vis dėlto „IOM“ pabrėžia, kad mirtys ir dingimai „rodo besitęsiantį ir gilėjantį pasaulinį nesugebėjimą nutraukti šias išvengiamas netektis“.

Agentūros teigimu, 2025 metai išsiskyrė precedento neturinčiu humanitarinės pagalbos mažinimu ir informacijos apie pavojingus nelegalius maršrutus ribojimu, dėl ko vis daugiau dingusių migrantų „tampa nematomi“.

Pokyčiai prie JAV sienos

Amerikose judėjimas į šiaurę Centrinės Amerikos maršrutu smarkiai sumažėjo, palyginti su 2024 metais.

„Pagrindinė priežastis – didelis JAV administracijos migracijos politikos pokytis ir pietinės sienos uždarymas“, – sakė „IOM“ humanitarinio atsako ir atsigavimo direktorė Maria Moita.

Nors mirčių šiame maršrute skaičius krito, agentūra nurodė, kad trūksta duomenų iš JAV ir Meksikos, o dėl finansavimo mažinimo „IOM“ pajėgumai regione yra riboti.

Europa: mažiau atvykimų, bet daug žūčių jūroje

Europoje bendras atvykimų skaičius sumažėjo, tačiau pasikeitė migracijos srautų struktūra: „IOM“ teigimu, daugiausia atvykstančiųjų sudarė Bangladešo piliečiai, o sirų atvykimai mažėjo po politinių ir politikos pokyčių.

Agentūros duomenimis, jūrų maršrutuose į Europą 2025 metais užfiksuota apie 3 400 mirčių ir dingimų. Iš jų 1 330 – centrinės Viduržemio jūros maršrute, o daugiau nei 1 200 – Vakarų Afrikos / Atlanto maršrute į Ispanijai priklausančias Kanarų salas.

„IOM“ taip pat pranešė, kad 2025 metais beveik 900 mirčių ir dingimų užfiksuota kertant Bengalijos įlanką ir Andamanų jūrą. Šiuo maršrutu beveik išimtinai naudojasi rohinjų pabėgėliai, o 2025-ieji, pasak agentūros, tapo „mirtiniausiais metais šiam maršrutui per visą stebėjimų istoriją“.

„Rizikos išlieka labai realios“

„Maršrutai kinta reaguojant į konfliktus, klimato spaudimą ir politikos pokyčius, tačiau rizikos išlieka labai realios“, – sakė „IOM“ vadovė Amy Pope.

„Už šių skaičių slypi žmonės, leidęsi į pavojingas keliones, ir šeimos, laukiančios žinių, kurios gali niekada neateiti“, – teigiama jos pareiškime.

„Duomenys yra labai svarbūs norint suprasti šiuos maršrutus ir kurti priemones, kurios mažintų riziką, gelbėtų gyvybes ir skatintų saugesnius migracijos kelius“, – pridūrė ji.

„IOM“ taip pat pabrėžė, kad nuo 2014 metų dingusių migrantų krizė tiesiogiai paveikė mažiausiai apie 340 000 jų šeimos narių.

Agentūros teigimu, šie žmonės patiria rimtų psichologinių, socialinių, teisinių ir ekonominių pasekmių, kai artimojo dingimas taip ir lieka neišaiškintas.

„Norint išsaugoti gyvybes migracijos maršrutuose visame pasaulyje ir padaryti matomas šeimas, kurios labiausiai nukenčia nuo šių išvengiamų netekčių, būtina tvari politinė valia“, – pažymėjo „IOM“.

Jūrų tarša Viduržemio jūroje ir Atlante pasiekia nerimą keliančius mastus, o mokslininkai įspėja: didžiausia grėsmė slypi ne paviršiuje, o dugne.

Jūros dugne randama įvairiausių šiukšlių, tačiau ypač pavojinga tarša laikomi vadinamieji vaiduokliai – pamesti arba tyčia palikti žvejybos įrankiai. Tai tinklai, valai ir gaudyklės, kurie, likę vandenyje, dar ilgai „žvejoja“ toliau.

Tokie įrankiai gaudo ir žaloją jūrų gyvūniją, o kai kuriose vietose pamažu formuoja savotišką „įrangos kapinyną“, pavojingą net patiems žvejams.

„Žvejybos tinklai gali kelti saugumo problemų laivams“, – „Euronews“ sakė žvejas Juanas Pablo Pérezas iš Póvoa de Varzim apylinkių netoli Porto.

Spręsti šią problemą siekia Europos Sąjungos finansuojamas projektas „NETTAG+“, subūręs mokslininkus, inžinierius ir žvejus. Jo tikslas – užkirsti kelią įrankių praradimui ir padėti susigrąžinti jau prarastą įrangą, taip mažinant žalą jūrų ekosistemoms.

Viena iš krypčių – technologinė. Projekte kuriamos akustinės žymos su unikaliu identifikatoriumi, kurios tvirtinamos prie žvejybos tinklų. Jos leidžia įrankius sekti mobiliojoje programėlėje net ir iš didesnio nei 2 kilometrų atstumo.

„Tai akustinė lokalizavimo sistema: nedideli įrenginiai tvirtinami prie tinklo ar kitos įrangos, o jei ji lieka jūros dugne, aš iš paviršiaus, naudodamas garsinį ryšį, galiu paklausti, kur yra pamestas tinklas, ir jį rasti“, – aiškino Alfredo Martinsas, „Sistemų ir kompiuterių inžinerijos, technologijų ir mokslo instituto“ (INESC TEC) tyrėjas ir Porto aukštosios inžinerijos mokyklos profesorius.

Įrankiams, kurie jau seniai pradingę gelmėse, pasitelkiama robotinė sistema IRIS. Ji sonarais aptinka pamestą žvejybos įrangą, sudaro dugno žemėlapius ir taip prisideda prie saugesnių bei efektyvesnių paieškos ir iškėlimo operacijų.

„Iš esmės robotas yra transporto priemonė, kurią galiu nusiųsti į konkrečią vietą ir pavesti atlikti tam tikro sudėtingumo užduotį“, – sakė A. Martinsas.

Žvejai – svarbiausi sąjungininkai

Projekte pabrėžiama, kad žvejų vaidmuo yra esminis tiek prevencijoje, tiek testuojant technologinius sprendimus realiomis sąlygomis.

„Žvejai dalyvauja ne tik pirmoje projekto dalyje – prevencijoje, šiukšlių surinkime ir vandenyno sveikatos palaikyme. Jie taip pat įsitraukia į technologinius sprendimus“, – „Euronews“ teigė A. Martinsas.

„NETTAG+“ komanda išbando sukurtas technologijas su žvejais skirtingomis jūros sąlygomis, naudodama įvairių tipų žvejybos įrankius.

„Žvejai nori aktyviai prisidėti sprendžiant jūrų šiukšlių problemą, nes būtent jie pirmieji su ja susiduria ir pirmieji pajunta pasekmes“, – „Euronews“ sakė Sandra Ramos, „Tarpdisciplininio jūrų ir aplinkos tyrimų centro“ (CIIMAR) tyrėja.

„Todėl jų dalyvavimas toks svarbus: jie nėra tik suinteresuota pusė – jie yra projekto partneriai. Jų atvirumas nuo pat pradžių, kai planavome sprendimus, net ir pačius technologiškiausius, rodo, kad sektoriui rūpi padėti išspręsti problemą, kuri juos taip stipriai vargina“, – pridūrė ji.

Be technologinių priemonių, dalis kurių jau komercializuojama, projekte parengtas ir valdymo bei politikos sprendimų rinkinys, kurį būtų galima taikyti tiek pramoninėje, tiek smulkiojoje žvejyboje.

Sprendimai išbandyti Póvoa de Varzim regione šiaurės Portugalijoje kartu su vietos žvejais, tačiau siekiama juos pritaikyti visos Europos mastu.

„Visi šie sprendimai, ypač rekomendacijos, perduodami ne tik Europos, bet ir nacionaliniu lygmeniu – institucijoms, kurios valdo žuvininkystę. Yra bendrų rekomendacijų, bet taip pat ir kiekvienai šaliai specifinių. Todėl visą projekto sukauptą informaciją ir žinias siunčiame atitinkamoms organizacijoms“, – aiškino tyrėja.

Projektas taip pat vertina, kokį poveikį aplinkai daro palikta žvejybos įranga kaip mikroplastikų, pavojingų cheminių medžiagų ir patogenų šaltinis.

Tikimasi, kad pažangesnės technologijos, glaudesnis bendradarbiavimas ir tvaresnė praktika leis galiausiai sumažinti vaiduokliškos žvejybos įrangos mastą jūrose.

Persijos įlankos regione paliaubos kol kas laikosi, tačiau – vos vos. Jungtinės Karalystės ambasadorius Jungtiniuose Arabų Emyratuose Edwardas Hobartas sako, kad ši trapi pauzė yra vienintelis dalykas, skiriantis suvaldytą įtampą nuo naujo eskalacijos šuolio.

Interviu „Euronews“ diplomatas pabrėžė, kad svarbiausia – išsaugoti ugnies nutraukimą, nes tik tuomet atsiranda reali erdvė politiniams sprendimams.

„Svarbiausia tai, kad paliaubos vis dar galioja… mes neišspręsime karo, kol dar kovojame“, – sakė E. Hobartas.

Pasak jo, diplomatija neprasideda lygiagrečiai su aktyviais karo veiksmais – ji seka po jų. Todėl regionas dabar tarsi pakibęs siauroje erdvėje tarp kovų ir galimų derybų.

„Manau, kad dar nežinome… bet, žinoma, tikimės, jog tai yra pirmas žingsnis į tai, kas mus atves prie tvaraus sprendimo“, – kalbėjo ambasadorius.

Ar ši viltis virs ilgalaike taika, didžiąja dalimi priklausys nuo 33 kilometrų pločio vandens ruožo – Hormūzo sąsiaurio. Tai ne tik regioninis įtampos taškas, bet ir globalus spaudimo svertas, kuriuo keliauja reikšminga pasaulio naftos tiekimo dalis. Sąsiauriui užsidarius, pasekmės būtų greitos ir plačiai jaučiamos.

„Negalima lengvai kalbėtis, kai per Hormūzo sąsiaurį skrieja raketos“, – teigė E. Hobartas.

Šis skubos jausmas, pasak diplomato, jau formuoja Londono ir Abu Dabio dialogą – ypač per pastaruosius Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriaus ir Jungtinių Arabų Emyratų užsienio reikalų ministro pokalbius.

Saugumo bendradarbiavimas

E. Hobartas sako, kad derybose dėmesys buvo sutelktas į esamą regioninę situaciją ir Iraną, taip pat į kritinę būtinybę užtikrinti, kad Hormūzo sąsiauris vėl veiktų be trikdžių.

Už šių pokalbių slypi platesnis strateginis persiderinimas: stiprinamas saugumo bendradarbiavimas ir kartu kuriamos ilgalaikio atsparumo priemonės – nuo energetikos transformacijos iki finansinio saugumo.

„Sutarėme dėl bendradarbiavimo tarp mūsų šalių pagrindų“, – sakė ambasadorius, pabrėždamas, kad tai apima ne tik užsienio politiką ir gynybą, bet ir dirbtinį intelektą, energetikos perėjimą, kovą su tarptautiniu nusikalstamumu bei neteisėtais finansais.

Pasak jo, pastarieji išpuoliai nebuvo „eiliniai“ – jie žymėjo pavojingą lūžį, kuris, ambasadoriaus vertinimu, buvo precedento neturintis ir keliantis grėsmę gyvybėms.

Vis dėlto, anot E. Hobarto, padariniai galėjo būti dar skaudesni: Jungtinių Arabų Emyratų gynybos sistemos suveikė, o perimtų taikinių dalis, jo teigimu, siekė 95 proc.

Ambasadorius pabrėžė, kad Jungtinė Karalystė laikosi apgalvotos pozicijos – teikti paramą, bet vengti eskalacijos.

„Tai nebuvo Jungtinės Karalystės karas… tačiau, ypač ginant Persijos įlankos šalis, mes sudarėme sąlygas JAV padėti paremti tą gynybą“, – sakė E. Hobartas.

Išliekanti rizika

Krizė paskatino ir platesnį tarptautinį susitelkimą. Jūrinis saugumas, anksčiau dažnai laikytas techniniu klausimu, tapo geopolitiniu prioritetu. Pasak ambasadoriaus, tikslas – kad būtų laikomasi jūrų teisės ir tarptautiniai laivybos keliai išliktų atviri.

Jis teigė, kad šią kryptį palaiko platus valstybių ratas – daugiau kaip 50 šalių esą prisidėjo prie pastangų remti laisvą laivybą Hormūzo sąsiauryje.

Vis dėlto, E. Hobarto vertinimu, esminė rizika niekur nedingo – ji tik suvaldyta, o ne pašalinta.

„Manau, kad rizika išlieka… ji mažesnė, kai nevyksta kovos ir yra galimybė kalbėtis“, – sakė ambasadorius.

Gyvenantiems Jungtiniuose Arabų Emyratuose tai reiškia atsargią normalybę: kasdienybė tęsiasi, tačiau išlieka suvokimas, kad situacija gali staigiai pasikeisti. Pasak diplomato, užsieniečiai šiuo metu gali gyventi įprastai, bet turėtų atidžiai sekti, ką skelbia vietos institucijos.

Jis pridūrė, kad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp raminančios žinutės ir realistiško atsako į neįprastą situaciją.

Žvelgiant plačiau, ambasadorius akcentavo, kad Jungtiniai Arabų Emyratai veikia regione, kurio visų procesų kontroliuoti negali, todėl esminis jų stiprybės šaltinis – gebėjimas prisitaikyti ir reaguoti. Anot jo, nepaisant spaudimo, šalies pagrindiniai pranašumai išlieka: geografinė padėtis ir atvira, verslui palanki aplinka.

Kol kas ši pusiausvyra laikosi.