Blog

Kalarepės lapai dažnai turi ryškesnį skonį nei pats gumbas, todėl puikiai tinka įvairiems patiekalams. Juos galima dėti į sriubas, iš jų pasigaminti paprastą pesto arba trumpai pakepinti svieste. Kartais užtenka kelių minučių, kad ši, neretai išmetama, daržovės dalis virstų įdomiu patiekalo akcentu.

Daugelis, nusipirkę kalarepę, lapus iš karto nupjauna ir išmeta. Toks įprotis dažnas todėl, kad ne visi žino, ar ši dalis apskritai tinkama maistui. Iš tiesų kalarepės lapai yra valgomi ir verti dėmesio, jei norite paįvairinti kasdienį valgiaraštį.

Ar kalarepės lapai valgomi? Taip, juos galima drąsiai valgyti. Be to, juose yra nemažai naudingų medžiagų: vitaminų A ir C, taip pat B grupės vitaminų. Lapai suteikia ir maistinių skaidulų, o iš mineralų verta paminėti kalcį bei geležį. Dėl to jie gali būti vertingas mitybos papildymas.

Geriausia rinktis jaunus lapus – jie švelnesni, minkštesni ir turi malonesnį, ne tokį intensyvų skonį. Senesni lapai taip pat tinkami, tačiau gali būti kietesni, todėl dažniau pasiteisina po trumpos terminės apdorojimo.

Kalarepės lapus galima panaudoti įvairiai. Jie tinka salotoms, daržovių kokteiliams, gali pagyvinti sriubas. Taip pat lapus galima trumpai pakepinti keptuvėje su česnaku arba įmaišyti į daržovinį įdarą. Taip sunaudosite visą daržovę ir kartu atrasite naują skonį.

Kalarepė dažniausiai siejama su traškiu, sultingu gumbu, kurį galima valgyti žalią ar dėti į įvairius patiekalus. Tačiau virš gumbelio augantys žali lapai virtuvėje taip pat praverčia – abi augalo dalys panaudojamos skirtingai ir pasižymi nevienodomis savybėmis.

Skirtumai gana akivaizdūs. Kalarepės gumbas paprastai yra švelnaus skonio, sultingas ir traškus, todėl dažnai keliauja į salotas arba valgomas kaip užkandis. Jame natūraliai daugiau vandens. Lapai, priešingai, turi intensyvesnį skonį ir primena kitus lapinius žalumynus, todėl tinka sriuboms, daržovių kokteiliams ar šiltiems patiekalams.

Skiriasi ir maistinė vertė. Gumbas suteikia vitamino C ir skaidulų, kurios prisideda prie virškinimo sistemos veiklos. Lapai, savo ruožtu, turi daugiau vitaminų A ir C, taip pat mineralų – geležies bei kalcio. Praktikoje tai reiškia, kad valgant visą daržovę organizmas gauna įvairesnių medžiagų. Todėl virtuvėje verta naudoti ir gumbą, ir lapus: gumbas tinka lengvoms salotoms ar traškiam užkandžiui, o lapus galima vartoti panašiai kaip špinatus ar kitus žalius lapinius augalus.

Ką konkrečiai galima pagaminti iš kalarepės lapų? Galimybių daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Jauni lapai puikiai tinka salotoms ar daržovių kokteiliams. Jie dera su pomidorais ir agurkais, todėl gali praversti ir naminiame gazpače. Juos nesunkiai panaudosite vietoje špinatų ar salotinių žalumynų.

Kalarepės lapai tinka ir pesto – tai gali būti puiki alternatyva rukolai ar ridikėlių lapams. Senesnius lapus verta trumpai apkepti keptuvėje arba dėti į sriubas. Norintiems išbandyti ką nors neįprasto, galima pasigaminti ir paniruotus, keptus kalarepės lapus – tokiu pavidalu jie virsta paprastu, bet netikėtu užkandžiu.

Užuot išmetę kalarepės lapus, pabandykite suteikti jiems vietą virtuvėje. Tai paprastas būdas sunaudoti visą daržovę, papildyti patiekalus naudingomis medžiagomis ir kartu sumažinti maisto švaistymą. Kartais pakanka nedidelio įpročių pokyčio, kad rezultatas maloniai nustebintų.

Šparagai prekyboje pasirodo tik trumpam, todėl nespėjus pasimėgauti sezonu jų jau neberasi. Tai išskirtinė daržovė ne tik dėl skonio – šparagai taip pat yra folio rūgšties, B grupės vitaminų ir skaidulų šaltinis. Juos galima ruošti daugybe būdų, o kiekvienas suteikia vis kitokį rezultatą. Vis dėlto prieš pradedant kepti ar skrudinti, svarbiausia išmokti pagrindus: kaip šparagus paruošti ir kokį terminio apdorojimo būdą pasirinkti. Kitaip net ir patys šviežiausi gali virsti nusivylimu – kietu, pluoštiniu kąsniu.

Žalieji šparagai daugeliu atvejų net nereikalauja lupimo. Pakanka nulaužti arba nupjauti sumedėjusią kotelio dalį, o likusią galite palikti. Kaip suprasti, kiek pašalinti? Tiesiog švelniai lenkite stiebą tarp pirštų – jis pats lūš ten, kur baigiasi minkšta, valgoma dalis ir prasideda kietas pluoštas. Tai paprastas triukas, kuris beveik niekada nenuvilia.

Baltiesiems šparagams lupimas yra būtinas, nes jų odelė storesnė ir per kieta valgyti neapdorota. Naudokite daržovių skustuką ir lupkite nuo viršūnėlės žemyn, nuimdami ploną sluoksnį nuo viso stiebo. Jei šparagai ypač stori, tą patį galite pakartoti antrą kartą. Taip pat verta prisiminti: nuluptus šparagus geriausia iškart panardinti į šaltą vandenį – taip jie nepatamsės ir išliks gražios išvaizdos iki kepimo.

Keptuvė ir orkaitė – du patikimiausi šparagų sąjungininkai. Abu būdai padeda išryškinti gilesnį skonį, kurio dažnai nesuteikia virimas vandenyje.

Jei renkatės keptuvę, ją gerai įkaitinkite, įdėkite sviesto arba įpilkite alyvuogių aliejaus ir šparagus dėkite vienu sluoksniu – susigrūdimas trukdo tolygiai kepti. Kepkite apie 4–6 minutes, kartkartėmis apversdami, kol atsiras lengvai auksinės žymės. Druska ir pipirais gardinkite tik pabaigoje: per anksti pasūdyti šparagai išskiria daugiau skysčio ir pradeda troškintis, o ne kepti.

Orkaitė suteikia švelnesnį, bet ne mažiau įspūdingą rezultatą. Šparagus išdėliokite ant skardos, apšlakstykite alyvuogių aliejumi, pabarstykite druska ir kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 10–20 minučių (priklausomai nuo storio). Jei norite ryškesnio apskrudimo, paskutines 2 minutes galite įjungti grilio funkciją – tuomet šparagai lengvai apskrus ir įgaus dūmo natą.

Norintys išskirtinio rezultato gali derinti abu būdus: šparagus trumpai apkepkite keptuvėje, o tada pabaikite ruošti aukštesnėje temperatūroje orkaitėje. Taip išgausite minkštą vidų ir maloniai traškią išorę.

Šparagai mėgsta tinkamą kompaniją, tačiau ne bet kokią. Geriausi priedai yra tie, kurie papildo švelnią, lengvai žolelių natą, o jos neužgožia.

Klasika – sviestas su citrina. Pakanka ištirpdyti šaukštą sviesto, įspausti šiek tiek citrinos sulčių ir užpilti ant paruoštų šparagų. Greita, paprasta ir patikima. Jei norisi ryškesnio skonio, tinka parmezanas – sutarkuotas prieš pat patiekiant jis su šparagais sudaro ypač harmoningą duetą.

Dar vienas patikimas derinys – šparagai su kiaušiniu: plaktu, keptu, virtų „marškinėliuose“ ar minkštai virtu. Trynys tampa natūraliu padažu ir sujungia visus skonius į vieną visumą, todėl toks pasirinkimas tinka ir pusryčiams, ir lengviems pietums.

Mėgstantiems Viduržemio jūros virtuvės kryptį verta išbandyti šparagus su alyvuogėmis, džiovintais pomidorais ir trupučiu balzaminio acto – toks derinys paprastą daržovę paverčia charakteringu patiekalu.

Jarmužas lietuviškoje virtuvėje iki šiol pasirodo gana retai. Dažnas jį sieja su šiuolaikinėmis lieknėjimo madomis, nors šie žali, garbanoti lapai buvo valgomi dar viduramžiais. Verta prisiminti, kuo šis augalas išsiskiria, kokia jo istorija ir kodėl jį pravartu įtraukti į kasdienį racioną.

Jarmužas yra daržinės kopūstinės daržovės atmaina. Skirtingai nei baltagūžiai kopūstai, jis nesudaro gūžės – auga plunksniškų lapų pavidalu, sudarydamas skrotelę. Jarmužas gali būti įvairių veislių: su žaliais arba violetiniais lapais. Šį augalą valgė dar senovės graikai ir romėnai, o į Lenkiją jis atgabentas tik XIV amžiaus pabaigoje – vis dėlto plačios populiarumo bangos taip ir nesulaukė.

Kur kas ryškesnį vaidmenį jarmužas suvaidino Japonijoje. Antrojo pasaulinio karo metais šalyje trūko maisto, todėl japonų karo gydytojas Niro Endo ieškojo būdų, kaip šeimos mitybą praturtinti maistinėmis medžiagomis. Jis pradėjo ruošti žaliuosius gėrimus iš įvairių lapų ir daržovių dalių, kurias daugelis tuo metu laikė atliekomis. Taip gimė iki šiol žinomas japoniškas augalinis gėrimas aojiru. Vienas vertingiausių jo ingredientų buvo būtent jarmužas, kurio savybėms Endo skyrė daug dėmesio savo moksliniuose darbuose.

Jarmužo lapuose gausu naudingų maistinių medžiagų. Be kita ko, jame netrūksta maistinių skaidulų, kurios palaiko virškinimo sistemos veiklą ir gerina žarnyno peristaltiką. Skaidulomis turtingi patiekalai padeda ilgiau jaustis sotiems ir gali prisidėti prie medžiagų apykaitos aktyvinimo, o tai aktualu norintiems mažinti svorį. Reguliarus skaidulų vartojimas taip pat padeda palaikyti tinkamą cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

Jarmužas yra nekaloringas: 100 g turi apie 50 kcal, be to, pasižymi žemu glikemijos indeksu. Įdomu ir tai, kad jis laikomas augalu, kuriame yra palyginti nemažai baltymų. Pakankamas baltymų kiekis mityboje svarbus raumenų atsistatymui, gerai savijautai ir didesniam sotumo jausmui.

Jarmuže taip pat yra chlorofilo, kuris pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Jis siejamas su organizmo detoksikacijos procesų palaikymu, sunkesniųjų metalų šalinimu, taip pat gali teigiamai veikti virškinimą ir imuninę sistemą.

Jaunus jarmužo lapus galima valgyti žalius. Senesniems lapams rekomenduojama išpjauti kotelius – jie gali būti kieti ir kiek kartoki. Lapus pakanka gerai nuplauti ir naudoti, pavyzdžiui, salotoms ar žaliems kokteiliams. Vis dėlto jarmužas turi intensyvų, šiek tiek pipirišką ir žemišką skonį, todėl pradedantiems jį įtraukti į racioną dažnai paprasčiau rinktis termiškai apdorotą variantą.

Kad lapai nebūtų kartūs ir kieti, galima juos apšlakstyti alyvuogių aliejumi arba citrinų sultimis ir kelias minutes „pamasažuoti“. Kitas paprastas būdas – trumpai blanširuoti.

Jarmužą nesunku panaudoti patiekaluose, kuriuose įprastai dedamas špinatas. Jis tinka makaronams, įdarams koldūnams ar blyneliams, taip pat įvairiems troškiniams ir apkepams.

Tarp sveikos mitybos mėgėjų ypač populiarūs jarmužo traškučiai. Nuplautus lapus, pašalinus kietesnes dalis, reikia nusausinti, apšlakstyti alyvuogių aliejumi, pagardinti mėgstamais prieskoniais (pavyzdžiui, druska ir saldžiąja paprika) ir kepti apie 20 minučių iki 120 laipsnių įkaitintoje orkaitėje su vėdinimu.

Soros, ilgus metus likusios kitų grūdų šešėlyje, šiandien vėl traukia dietologų ir sveika mityba besidominčių žmonių dėmesį. Kas lemia, kad jos sugrįžta į kasdienį racioną ir vis dažniau vadinamos vienu vertingiausių produktų?

Paprastosios soros – vienas seniausių žmogui žinomų kultūrinių augalų. Jų istorija siekia neolito laikus. Manoma, kad soros kilusios iš Azijos, kur buvo auginamos jau maždaug prieš 10 tūkst. metų ir sudarė svarbią tuometės ūkio dalį. Neatmetama, kad dar iki ryžių paplitimo būtent soros galėjo būti vienas pagrindinių regiono mitybos produktų.

Šis augalas lengvai auginamas, atsparus sausroms ir nereikalauja itin derlingų dirvų. Iš išlukštentų grūdų gaminamos lengvai virškinamos ir begliutenės sorų kruopos. Istoriškai jos buvo reikšminga ankstyvųjų slavų mitybos dalis: dažniausiai vartotos virtos, kartais pagardintos riebalais. Vėliau, žemdirbystei kintant, soros buvo nustelbtos kitų grūdų, pavyzdžiui, rugių.

Šiandien sorų kruopos vėl grįžta į mitybą ir dažnai pristatomos kaip „supermaistas“ dėl savo maistinių savybių.

Sorų kruopos neturi glitimo ir yra lengvai virškinamos, todėl gali tikti sergantiems celiakija ar turintiems jautresnę virškinimo sistemą. Be to, jų glikeminis indeksas, palyginti su kviečiais ar ryžiais, yra mažesnis, todėl jos gali būti geras pasirinkimas siekiantiems palaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje.

Šios kruopos taip pat gausios mineralų: magnio, kalio, kalcio, geležies ir vario. Dėl to jos siejamos su palankiu poveikiu širdžiai ir kraujospūdžiui. Sorose esanti silicio rūgštis gali prisidėti prie geresnės odos, plaukų ir nagų būklės. Baltymai ir skaidulos suteikia ilgesnį sotumo jausmą, padeda žarnyno veiklai ir gali prisidėti prie „blogojo“ cholesterolio mažinimo. Taip pat sorų kruopose yra B grupės vitaminų, svarbių nervų sistemai.

Soras nesunku įtraukti į kasdienę mitybą. Sorų kruopas galima patiekti kaip pietų garnyrą vietoj ryžių ar bulvių.

Jos tinka ir pusryčiams: pakanka išvirti kruopas piene, o vėliau pagardinti mėgstamais vaisiais bei riešutais. Augalinės virtuvės gerbėjai iš sorų kruopų neretai gamina „jagielniką“ – veganišką varškės apkepo ar sūrio pyrago alternatyvą. Tokiu atveju gerai pervirtos kruopos sutrinamos iki vientisos masės su priedais, išgaunant švelnų, begliutenį desertą.

Iš sorų kruopų galima ruošti ir kitus patiekalus: kotletus su pievagrybiais, augalinius mėsainius su raudonosiomis pupelėmis, veganiškus paštetus ar įvairias salotas, pavyzdžiui, su feta ir džiovintais pomidorais. Taip pat verta išbandyti pūstas sorų kruopas – lengvą, traškų užkandį, tinkantį prie jogurto ar sūrių patiekalų.

Tai jau nebe vien kulinarinė įdomybė iš Tolimųjų Rytų. Ši alternatyva be kofeino vis drąsiau atsiranda kasdieniuose žmonių, sąmoningai besirūpinančių sveikata, ramiu miegu ir figūra, pasirinkimuose.

Reguliarus grikių arbatos vartojimas gali tapti paprasta sveika rutina, kuri ilgainiui prisideda prie geresnės savijautos ir padeda lengviau kontroliuoti mitybą.

Pats pavadinimas gali klaidinti: grikių arbata su įprasta arbata iš tiesų turi nedaug bendro. Ji gaminama ne iš arbatkrūmio lapelių, o iš paskrudintų totorinių grikių sėklų. Užpylus jas vandeniu, atsiskleidžia švelnus, lengvai riešutinis aromatas, o gėrimas įgauna patrauklią šviesiai auksinę spalvą.

Svarbu nesupainioti grikių arbatos su užpilu iš grikių kruopų. Nors abu gėrimai siejami su grikiais, skirtumai yra reikšmingi: skiriasi apdorojimo laipsnis, skonis ir išgauto ekstrakto cheminė sudėtis. Grikių arbata dažniausiai yra standartizuotas produktas, dažniausiai gaminamas iš totorinių grikių ir ruošiamas pagal konkrečią technologiją, todėl gali skirtis ir biologiškai aktyvių medžiagų kiekis. Tuo tarpu kruopų užpilas paprastai būna „atsitiktinesnis“ – priklausantis nuo to, kaip ir kiek laiko jis ruošiamas.

Kodėl verta gerti grikių arbatą? Daugeliui didžiausias privalumas – kofeino nebuvimas. Dėl to ją galima gerti praktiškai bet kuriuo paros metu, taip pat ir vakare. Kitaip nei kava ar įprasta arbata, ji nestimuliuoja nervų sistemos, netrukdo užmigti ir nedaro neigiamos įtakos miego kokybei. Kadangi kokybiškas nakties poilsis itin svarbus viso organizmo veiklai, šį gėrimą tikrai verta įtraukti į savo rutiną. Taip pat pabrėžiama, kad tai gali būti saugus pasirinkimas ir nėščiosioms.

Dėmesį atkreipia ir grikiams būdingos aktyviosios medžiagos – polifenoliai, įskaitant rutiną ir kvercetiną. Nors užpilo sudėtyje jų paprastai būna mažiau nei visose sėklose, vis tiek gali pasireikšti antioksidacinis poveikis.

Grikių arbata vertinama ir dėl švelnaus, lengvai riešutinio skonio – jis gali patikti tiems, kurie nemėgsta intensyvių žolelių natų.

Besirūpinantiems kūno linijomis kyla klausimas: kaip grikių arbata siejasi su svorio mažinimu? Jei kas nors tikisi stebuklingo būdo greitai numesti kelis kilogramus, teks nusivilti – tai nėra stebuklingas sprendimas.

Vis dėlto ji gali padėti kaip papildoma priemonė: grikių arbata gali pakeisti kaloringus gėrimus, be to, ji staigiai nekėlusi cukraus kiekio kraujyje ir praktiškai neturinti kalorijų.

Dar vienas svarbus aspektas – grikių arbata netrikdo miego, o būtent miegas yra vienas iš esminių veiksnių, susijusių su tinkama medžiagų apykaita.

Grikių arbatą paruošti nėra sudėtinga. Svarbu ir tai, kad tuos pačius grūdus galima panaudoti dar 2–3 kartus, o po užplikymo jie lieka valgomi.

Juodosios pupelės – viena iš paprastosios pupelės rūšių. Jos itin dažnai naudojamos Meksikos virtuvėje ir yra daugelio patiekalų pagrindas. Šios pupelės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl naudos sveikatai.

Išvirtos juodosios pupelės gali turėti vos juntamą salstelėjimą. Valgant taip pat išryškėja lengvai aštrokas, riešutus primenantis aromatas. Konsistencija – tvirta, labai panaši į raudonųjų ir baltųjų pupelių.

Juodosios pupelės nuo raudonųjų skiriasi išvaizda: jų sėklos paprastai būna mažesnės, o spalva – juoda, kai raudonųjų pupelių atspalvis dažniausiai yra raudonas, neretai pereinantis į tamsiai violetinį.

Skirtis gali ir maistinė sudėtis. Juodosios pupelės yra B grupės vitaminų, vitamino A, kalcio, geležies, mangano bei antioksidacinių savybių turinčių flavonoidų šaltinis. Raudonosios pupelės taip pat aprūpina B grupės vitaminais, be to, suteikia vitaminų C, E ir K, taip pat kalio, magnio ir kalcio.

Abi pupelių rūšys gali padėti metant svorį. 100 g pupelių yra apie 22 g baltymų – jie ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl natūraliai sumažėja noras užkandžiauti ir suvartojama mažiau kalorijų.

Didelis skaidulų kiekis pupelėse gali padėti reguliuoti cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje. Skaidulos prisideda prie tolygesnio maisto judėjimo virškinamuoju traktu ir palaiko virškinimo procesus. Dėl to naudą gali pajusti ne tik virškinimo sistema, bet ir širdies bei kraujagyslių sistema – mažėja rizika susidurti su cukriniu diabetu, ateroskleroze ar padidėjusiu kraujospūdžiu.

Juodosios pupelės, palyginti su raudonosiomis, dažniau išskiriamos dėl gausesnio antioksidantų kiekio. Manoma, kad tai gali prisidėti prie priešuždegiminio poveikio, ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso ir bendro organizmo senėjimo procesų lėtinimo.

Dažniausiai juodosios pupelės siejamos su Meksikos virtuve. Iš jų gaminami tokie klasikiniai patiekalai kaip chili con carne ar takai su pupelėmis ir malta kiauliena arba jautiena. Taip pat iš jų galima išsivirti sočią ir maistingą sriubą.

Be to, juodosios pupelės puikiai praturtina salotas, makaronų patiekalus, patiekalus su kruopomis ar ryžiais. Ypač gerai dera su kukurūzais, paprika ir raudonuoju svogūnu.