CP v2

Blog

  • Žuvies odą išmetate? Dietologai sako: tai klaida – štai kuo ji gali nustebinti virtuvėje

    Žuvies odą išmetate? Dietologai sako: tai klaida – štai kuo ji gali nustebinti virtuvėje

    Daugelyje namų ruošiant žuvį oda įprastai atsiduria šiukšliadėžėje, tačiau pasaulinėje virtuvėje ji seniai vertinama kaip pilnavertė produkto dalis. Tinkamai paruošta ji tampa traški, sustiprina skonį ir padeda išlaikyti žuvies sultingumą. Be to, žuvies odoje gausu baltymų, o jos struktūroje esantis kolagenas gali papildyti racioną.

    Žuvies oda sudaryta daugiausia iš baltymų, o vienas svarbiausių jų yra kolagenas, ypač gausus kai kurių rūšių odoje. Kolageną sudarantys aminorūgščių junginiai, tokie kaip glicinas ir prolinas, svarbūs audinių atsinaujinimui, todėl žuvies oda dažnai minima ir kaip praktiškas būdas mažinti maisto švaistymą, ir kaip vertingas priedas prie patiekalo.

    Didelę reikšmę turi ir po oda esantis riebalų sluoksnis, ypač riebesnių žuvų atveju. Būtent ten kaupiasi dalis omega-3 riebalų rūgščių, tarp jų EPA ir DHA, siejamų su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija bei uždegiminių procesų mažinimu. Kartu oda gali turėti ir mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, seleno ar fosforo, nors jų kiekiai priklauso nuo rūšies ir kilmės.

    Kaip paruošti, kad būtų traški

    Paprasčiausias būdas pasinaudoti žuvies oda yra jos nenuimti kepant keptuvėje, orkaitėje ar ant grilio. Oda saugo filė nuo išsausėjimo, o kaitinant virsta traškia plutele, kuri daugeliui yra skaniausia kąsnio dalis. Kad ji gražiai apskrustų, svarbu pašalinti žvynus ir odą gerai nusausinti.

    Atskirtą odą taip pat galima iškepti iki traškumo ir patiekti kaip užkandį, primenantį traškučius. Dar vienas praktiškas būdas yra ją išdžiovinti, susmulkinti ir naudoti kaip prieskonį sriuboms ar keptoms daržovėms. Liesesnių žuvų oda tinka sultiniams, nes joje esantis kolagenas gali suteikti tirštesnę, švelnesnę tekstūrą.

    Kurią žuvį rinktis, o kurios vengti

    Dažniausiai rekomenduojama palikti odą lašišai, upėtakiui, silkei ar skumbrei, nes jų oda kepant gerai apsaugo mėsą, o riebalų sluoksnis suteikia daugiau skonio. Vis dėlto kepant plonesnę odą svarbu stebėti kaitrą, nes ji greičiau prisvyla. Tinka ir menkė, jūrinė lydeka ar plekšnė, ypač jei oda naudojama sultiniams.

    Renkantis žuvį svarbiausia jos kokybė ir kilmė, nes teršalai gali kauptis riebaliniame audinyje, įskaitant ir sluoksnį po oda. Dėl to atsargiau vertinamos didelės plėšrios žuvys, kurios per gyvenimą sukaupia daugiau gyvsidabrio ir kitų patvarių teršalų. Kasdieniam racionui dažniau pasirenkamos mažesnės, greičiau augančios rūšys, o žuvį verta pirkti iš patikimų tiekėjų.

    Žuvies odos panaudojimas dera ir su platesne tendencija mažinti maisto švaistymą, kai virtuvėje stengiamasi panaudoti kuo daugiau produkto dalių. Tai ne tik taupesnis, bet ir tvaresnis pasirinkimas, galintis praturtinti patiekalus nauja tekstūra. Jei iki šiol odą išmesdavote, verta bent kartą išbandyti ją iškepti ir įvertinti skonį patiems.

  • Paprastas 30 sekundžių testas su kėde: rezultatas gali išduoti riziką pargriūti

    Paprastas 30 sekundžių testas su kėde: rezultatas gali išduoti riziką pargriūti

    Užtenka stabilios kėdės, laikmačio ir pusės minutės: vadinamasis 30 sekundžių atsistojimo nuo kėdės testas padeda įvertinti kojų jėgą ir ištvermę. Šis testas plačiai taikomas funkcinėje vyresnio amžiaus žmonių būklės vertinimo praktikoje, nes imituoja vieną dažniausių kasdienių judesių.

    Stojantis nuo kėdės dirba šlaunų, sėdmenų ir liemens raumenys, taip pat svarbi sąnarių judesių amplitudė, koordinacija ir pusiausvyra. Su amžiumi mažėjant raumenų masei ir jėgai, būtent šis judesys neretai vienas pirmųjų pradeda kelti sunkumų.

    Kaip atliekamas testas

    Testui reikia tvirtos kėdės be ratukų ir neslidžios dangos po kojomis. Atsisėskite kėdės viduryje, pėdas padėkite ant grindų, o rankas sukryžiuokite ant krūtinės, kad nesistumtumėte delnais.

    Įjunkite laikmatį 30 sekundžių ir skaičiuokite, kiek kartų pavyksta pilnai atsistoti ir vėl atsisėsti. Svarbu ne greitis bet kokia kaina, o taisyklingas, stabilus judesys be rizikingų mostų, kurie gali baigtis praradus pusiausvyrą.

    Ką rodo rezultatas

    Rezultatas dažniausiai lyginamas su orientacinėmis normomis pagal amžių ir lytį, kurios naudojamos klinikinėje praktikoje vertinant vyresnių žmonių funkcinius gebėjimus. Žemesnis skaičius gali reikšti sumažėjusią kojų jėgą ir ištvermę, o tai siejama su didesne griuvimų ir savarankiškumo praradimo rizika.

    Vis dėlto vienas skaičius nėra diagnozė. Įtakos turi kėdės aukštis, kūno sudėjimas, skausmas, buvusios traumos, sąnarių ligos, neurologiniai sutrikimai, nuovargis, taip pat vartojami vaistai ir bendra savijauta tą dieną.

    Kada verčiau nerizikuoti

    Testo nereikėtų atlikti be priežiūros, jei neseniai buvote pargriuvę, jaučiate stiprų galvos svaigimą, dusulį, krūtinės skausmą ar ryškų nestabilumą. Taip pat geriau jo vengti po šviežių traumų, ligos paūmėjimo ar po procedūrų, kai gydytojas rekomendavo riboti krūvį.

    Jei bandymo metu atsiranda skausmas, staigus silpnumas, mąžta akyse ar ima trūkti oro, testą būtina nedelsiant nutraukti. Prastas rezultatas ar negalėjimas atsistoti be rankų pagalbos yra signalas pasitarti su šeimos gydytoju, geriatru arba kineziterapeutu dėl išsamesnio įvertinimo.

    Šį testą galima kartoti kas kelias savaites panašiomis sąlygomis, kad matytumėte pokyčius. Pagerėjimas keliais taisyklingais pakartojimais dažnai rodo, kad reguliari veikla ir kryptingi pratimai duoda apčiuopiamos naudos kasdieniam judėjimui.

  • Įberkite į avietes šaukštą sėmenų: paprastas triukas, kuris gali sustiprinti naudą sveikatai

    Įberkite į avietes šaukštą sėmenų: paprastas triukas, kuris gali sustiprinti naudą sveikatai

    Avietės ir linų sėmenys – paprastas derinys, kuris vasaros racione gali turėti daugiau prasmės nei vien skonis. Avietės suteikia skaidulų, vitamino C ir polifenolių, o sėmenys papildo patiekalą augalinėmis gleivėmis, lignanais ir omega-3 riebalų rūgštimis.

    Toks duetas dažniausiai siejamas su geresne virškinimo sistemos veikla ir sotumu, ypač kai racione trūksta skaidulų. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad poveikis priklauso nuo bendro mitybos konteksto, o ne vieno ingrediento.

    Kas naudingo avietėse?

    Avietėse gausu skaidulų, o jų ryški spalva rodo polifenolių, tarp jų antocianinų, kiekį. Šie junginiai prisideda prie antioksidacinių procesų, kurie svarbūs organizmo ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Be to, avietės yra vienas iš vaisių, kuriuos patogu įtraukti į kasdienę mitybą be pridėtinio cukraus. Jei uogos labai rūgščios, skoniui sušvelninti geriau rinktis natūraliai saldžius priedus, pavyzdžiui, bananą, o ne cukrų.

    Kuo išsiskiria linų sėmenys?

    Linų sėmenys vertinami dėl dviejų skaidulų rūšių: tirpių ir netirpių. Tirpios skaidulos kontaktuodamos su vandeniu suformuoja gelį, kuris gali padėti suminkštinti išmatas ir palengvinti jų pasišalinimą, o netirpios skatina žarnyno turinio judėjimą.

    Sėmenyse taip pat yra alfa linoleno rūgšties, tai augalinės kilmės omega-3, ir lignanų. Šie junginiai dažnai minimi kalbant apie širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos veiksnių kontrolę, tačiau jų nauda labiausiai atsiskleidžia kartu su subalansuota mityba.

    Svarbi detalė – kaip sėmenys paruošiami. Sumalus sėklas lengviau pasisavinami jų viduje esantys riebalai ir kitos medžiagos, tačiau malti sėmenys greičiau oksiduojasi, todėl geriausia malti mažomis porcijomis prieš pat vartojimą.

    Kiek dėti ir kaip vartoti saugiai?

    Didelė porcija ne visada reiškia geresnį rezultatą. Jei iki šiol skaidulų buvo mažai, staigus jų padidinimas gali sukelti pilvo pūtimą, gurguliavimą ar diskomfortą, todėl pradėti verta nuo mažesnio kiekio.

    Dažnai pakanka vieno arbatinio šaukštelio maltų sėmenų ir nedidelės saujos aviečių, o vėliau kiekį galima didinti pagal savijautą. Kartu būtina gerti pakankamai vandens, nes skaidulos brinksta ir be skysčių gali veikti priešingai.

    Praktiškas variantas – įmaišyti sėmenų į jogurtą, kefyrą ar košę kartu su avietėmis, kad užkandis būtų sotesnis. Viso sėmens dažniau naudojami užpilai ar kisieliaus tipo konsistencija, kai sėklos užpilamos šiltu vandeniu ir paliekamos išbrinkti.

    Reikėtų prisiminti, kad sėmenų gelis gali sulėtinti kai kurių geriamų vaistų pasisavinimą. Jei vartojate vaistus nuolat, saugiau laikytis bent vienos valandos intervalo ir, esant poreikiui, pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Atsargumo turėtų laikytis ir žmonės, turintys rijimo sutrikimų ar virškinamojo trakto susiaurėjimų, taip pat patiriantys staigius, nepaaiškinamus tuštinimosi pokyčius. Sėmenų nereikėtų vartoti sausų ir be skysčių.

    Avietės su sėmenimis nėra stebuklinga priemonė, tačiau tai paprastas būdas praturtinti kasdienį patiekalą skaidulomis ir vertingais augaliniais junginiais. Daugiausia naudos duos reguliarumas, saikingos porcijos ir mažiau pridėtinio cukraus.

  • Laistydami gėles balkone galite užsitraukti baudą: kada kaimynas turi teisę kreiptis į teismą?

    Laistydami gėles balkone galite užsitraukti baudą: kada kaimynas turi teisę kreiptis į teismą?

    Gėlės balkone dažnai atrodo nekaltas vasaros malonumas, tačiau per gausus laistymas gali greitai virsti kaimynų konfliktu. Jei vanduo nuolat nuteka žemyn ir apipila kaimyno balkoną, palanges ar skalbinius, tai gali būti laikoma tvarkos pažeidimu ir sukelti teisines pasekmes.

    Tokios situacijos dažniausiai kyla dėl vazonų be padėklų, lovelių su didelėmis drenažo angomis arba laistant taip, kad substratas nespėja sugerti vandens. Praktikoje tai vertinama kaip neatsargus skysčių pylimas ar išliejimas iš aukščio, todėl kaimynas gali kviesti policiją arba kreiptis į namo administratorių dėl pažeidimų fiksavimo.

    Jeigu apipylimas kartojasi, o pastabos ignoruojamos, elgesys gali būti traktuojamas griežčiau, ypač jei kaimynas įtaria tyčinį trukdymą. Tokiais atvejais ginčas neretai persikelia į oficialų lygmenį, o atsakomybė gali apimti ne tik baudą, bet ir įpareigojimą pašalinti problemos priežastį.

    Svarbu ir tai, kad administracinės priemonės nėra vienintelės. Jei dėl vandens sugadinami daiktai, pavyzdžiui, lauke džiovinami drabužiai, baldai, apdaila ar kaimyno augalai, nukentėjęs asmuo gali siekti žalos atlyginimo civiline tvarka ir prašyti nutraukti nuolatinį trukdymą.

    Konfliktai kyla ne tik dėl vandens. Daugiabučiuose problemų sukelia ir neprižiūrėti vijokliai ar sunkūs vazonai, kurie perauga į kaimynų erdvę arba tampa pavojingi stipresnio vėjo metu, o intensyviai kvepiantys ar daug žiedadulkių skleidžiantys augalai kartais laikomi kaimynų ramybės trikdymu, ypač jei tai susiję su alergijomis.

    Ribojimų gali atsirasti ir dėl invazinių svetimžemių rūšių. Europos Sąjungoje ir Lietuvoje taikomi draudimai tam tikrų invazinių rūšių laikymui, dauginimui ir platinimui, todėl prieš perkant egzotišką augalą verta pasitikrinti, ar jis nėra įtrauktas į oficialius invazinių rūšių sąrašus.

    Šiltuoju sezonu balkonas dažnai tampa poilsio zona, tačiau ir čia galioja bendros saugumo bei viešosios tvarkos taisyklės. Atvira ugnis, dūmai ar kibirkštys gali būti vertinami kaip gaisro rizika, o triukšmingi vakariniai pasisėdėjimai neretai baigiasi skundais dėl ramybės trikdymo.

    Norint išvengti problemų, dažniausiai pakanka paprastų sprendimų: naudoti gilius padėklus, laistyti mažesnėmis porcijomis, vandens perteklių išpilti į kriauklę, o lovelius statyti taip, kad vanduo nepersilietų per kraštus. Jei konfliktas jau įsiplieskė, praktiškiausia pirmiausia bandyti susitarti raštu arba per namo administratorių, kad vėliau nekiltų ginčų dėl faktų.

  • Vienos sveikiausių uogų pasaulyje jau noksta pilnu tempu: kuo juodieji serbentai lenkia kitus

    Vienos sveikiausių uogų pasaulyje jau noksta pilnu tempu: kuo juodieji serbentai lenkia kitus

    Serbentų sezonas Europoje įsibėgėja, o šios uogos vis dažniau vadinamos vietiniu supermaistu dėl didelės vitaminų ir antioksidantų koncentracijos. Nors kai kuriems jų skonis atrodo per rūgštus ar aitrokas, mitybos požiūriu tai vienos vertingiausių vasaros uogų.

    Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse dažniausiai auginami juodieji, raudonieji ir baltieji serbentai. Visi jie turi naudingų medžiagų, tačiau pagal kai kuriuos rodiklius išsiskiria juodieji serbentai, kuriuose paprastai būna daugiau vitamino C ir antocianinų.

    Juodieji serbentai siejami su imuninės sistemos palaikymu ir apsauga nuo oksidacinio streso, nes jų sudėtyje gausu polifenolių. Mokslinėje literatūroje serbentų uogų junginiai siejami ir su palankiu poveikiu širdies bei kraujagyslių sistemai, nes antioksidantai gali prisidėti prie kraujagyslių funkcijos palaikymo.

    Raudonieji ir baltieji serbentai taip pat vertingi, nes turi skaidulų, kalio ir kitų mikroelementų, o jų rūgštingumas dažnai mažesnis. Dėl to jie neretai lengviau pritaikomi kasdienėje mityboje, ypač jei uogos valgomos šviežios arba maišomos su natūraliu jogurtu ar varške.

    Didžiausias serbentų privalumas praktikoje yra paprastas vartojimas: uogos tinka šviežiam užkandžiui, glotnučiams, desertams, taip pat šaldymui. Norint išsaugoti kuo daugiau vertingų medžiagų, dažnai rekomenduojama rinktis šaldymą ar trumpą terminį apdorojimą, nes ilgai kaitinant dalis vitaminų suyra.

    Specialistai pabrėžia ir saikingumo principą: uogos naudingos, tačiau jos nėra vaistas, o geriausiai veikia kaip dalis subalansuotos mitybos. Jei žmogus turi virškinamojo trakto jautrumą ar tam tikrų sveikatos būklių, rūgštesnės uogos gali netikti dideliais kiekiais.

  • Senas baldas prie konteinerių? Taisyklės aiškios: už tokį „patogumą“ gresia bauda

    Senas baldas prie konteinerių? Taisyklės aiškios: už tokį „patogumą“ gresia bauda

    Palikti nenaudojamą sofą, spintą ar kitą didelių gabaritų daiktą prie atliekų konteinerių daugeliui atrodo paprastas sprendimas. Tačiau tokia praktika vis dažniau vertinama kaip aplinkos teršimas ir gali užtraukti administracinę atsakomybę.

    Lietuvoje didelių gabaritų atliekos nėra metamos į mišrių atliekų konteinerius ir neturėtų būti paliekamos šalia jų. Savivaldybės paprastai numato atskirą tokių atliekų surinkimo tvarką, o atliekų vežėjai jas išveža pagal iš anksto paskelbtus grafikus arba pagal užsakymą.

    Kas laikoma didelių gabaritų atliekomis?

    Didelių gabaritų atliekomis laikomi baldai, čiužiniai, kilimai, didesnės plastiko ar medžio konstrukcijos, kurios netelpa į konteinerius. Svarbu atskirti, kad buitinė technika ir elektronika dažniausiai priskiriama elektros ir elektroninės įrangos atliekoms, todėl joms taikomos atskiros surinkimo taisyklės.

    Palikus tokias atliekas prie konteinerių, jos ne tik darko aplinką, bet ir apsunkina atliekų išvežimą, gali užblokuoti privažiavimą, kelti gaisro riziką. Dėl to daugiabučių teritorijose tvarka pastaraisiais metais griežtinama, o gyventojų elgesys vis dažniau fiksuojamas ir pagal skundus.

    Kaip teisėtai atsikratyti senais baldais?

    Dažniausias kelias yra pasitikrinti, kada jūsų teritorijoje numatytas didelių gabaritų atliekų surinkimas. Kai kur organizuojamos periodinės akcijos, kai gyventojai nurodytą dieną gali išnešti daiktus į sutartą vietą, bet ne bet kada ir ne bet kur.

    Jei laukti nenorite, paprastai galima rinktis du sprendimus: pristatyti atliekas į didelių gabaritų atliekas priimančias aikšteles arba užsisakyti išvežimą iš atliekų tvarkytojo. Konkretūs reikalavimai skiriasi pagal savivaldybę, todėl prieš išnešant baldą verta patikrinti vietos taisykles, kad išvengtumėte papildomų problemų.

    Kokia atsakomybė gresia?

    Už netinkamą atliekų tvarkymą gali būti taikoma administracinė atsakomybė, o baudos dydis priklauso nuo pažeidimo aplinkybių ir galiojančių teisės aktų. Praktikoje dažniausiai rizikuojama gauti baudą už šiukšlinimą ar atliekų palikimą ne tam skirtose vietose.

    Be baudos, pasekmės gali būti ir finansinės per bendrą namo ūkį, jei už papildomą teritorijos sutvarkymą ar neplanuotą išvežimą tenka mokėti namo administratoriui ar bendrijai. Todėl seną baldą geriausia pašalinti legaliai, o ne palikti prie konteinerių tikintis, kad kažkas jį išveš „savaime“.

    „Didelių gabaritų atliekas reikia perduoti atliekų tvarkytojams pagal nustatytą tvarką, o palikimas prie konteinerių laikomas pažeidimu“, – pabrėžia atliekų tvarkymo praktiką aiškinančios savivaldybių rekomendacijos.

  • Kaip nulupti pomidorus neprarandant vitaminų: 30 sekundžių triukas išsaugo jų tvirtumą

    Kaip nulupti pomidorus neprarandant vitaminų: 30 sekundžių triukas išsaugo jų tvirtumą

    Pomidorų sezonas įsibėgėja, todėl daug kas juos valgo šviežius, verda padažus ar ruošia konservus. Dažnas klausimas – ar labai prinokusius pomidorus būtina lupti, ir kaip tai padaryti taip, kad nenukentėtų skonis bei maistinė vertė.

    Pomidorai vertinami dėl antioksidantų, ypač likopeno, taip pat vitamino C, folio rūgšties ir kalio. Reikėtų žinoti, kad dalis vitaminų jautrūs karščiui ir vandeniui, todėl ilgas mirkymas verdančiame vandenyje gali sumažinti jų kiekį, o tekstūra tampa suglebusi.

    Lupti pomidorus dažniausiai verta tada, kai gaminate trintus padažus, sriubas, tyrę ar konservus, kai norite itin švelnios tekstūros. Žievelė taip pat gali trukdyti, jei pomidorai labai prinokę, jų odelė kietesnė arba jei patiekalas skirtas žmonėms, kuriems žievelės sunkiau virškinamos.

    Greitas blanširavimas ir šaltas vanduo

    Norint nulupti pomidorus ir kuo mažiau prarasti vertingų medžiagų, tinka trumpas terminis šokas. Pomidorus panardinkite į verdantį vandenį maždaug 30 sekundžių, o didesnius, mėsingus – iki 60 sekundžių, bet ne ilgiau.

    Iš karto išgriebkite pomidorus samteliu ar kiaurasamčiu ir perkelkite į labai šaltą vandenį su ledukais. Staigus atvėsinimas padeda sustabdyti kaitinimą, todėl minkštimas išlieka tvirtesnis, o žievelė lengviau atsiskiria.

    Atvėsusius pomidorus patogu nulupti pradėjus nuo žievelės krašto, kuris dažniausiai pats atšoka ties įpjova ar raukšlele. Jei norite dar daugiau kontrolės, prieš blanširuojant galima lengvai įpjauti odelę kryželiu pomidoro apačioje – tuomet ji nusimauna greičiau.

    Ką verta žinoti apie maistinę vertę

    Nors vitamino C kaitinant gali sumažėti, likopenas iš pomidorų dažnai tampa lengviau pasisavinamas po terminio apdorojimo. Dėl to pomidorų padažai, sriubos ar troškiniai išlieka vertingi, ypač jei jie gaminami neperverdant ir nepaliekant daržovių ilgai burbuliuoti.

    Jei pomidorus valgote šviežius, žievelę dažniausiai verta palikti – joje taip pat yra skaidulų ir dalis biologiškai aktyvių junginių. O kai tikslas yra švelni konsistencija ir vientisas padažas, trumpas blanširavimas su šaltu vandeniu yra greičiausias ir patikimiausias būdas.

  • Nemiga? Šis šiltas vyšnių gėrimas vakare gali pagerinti miegą ir sumažinti uždegimą

    Rūgščiųjų vyšnių sultys, ypač iš Montmorency veislės, pastaraisiais metais vis dažniau minimos kaip natūralus pasirinkimas žmonėms, kuriems sunku užmigti. Moksliniai tyrimai rodo, kad šis gėrimas gali būti siejamas su ilgesne miego trukme ir geresne jo kokybe, nors jis nėra vaistas nuo nemigos.

    Šių vyšnių išskirtinumas siejamas su polifenoliais, įskaitant antocianinus, kurie suteikia vaisiams sodrią spalvą ir pasižymi antioksidaciniu poveikiu. Manoma, kad jie gali padėti mažinti oksidacinį stresą, o kartu prisidėti prie geresnio organizmo atsistatymo po fizinio krūvio.

    Kodėl tinka vakare?

    Rūgščiosios vyšnios laikomos natūraliu melatonino šaltiniu, o melatoninas yra hormonas, susijęs su cirkadinio ritmo reguliavimu. Be to, vyšnių sudėtyje esantys junginiai gali palaikyti triptofano apykaitą, o šis aminorūgšties kelias svarbus melatonino ir serotonino sintezei.

    Tyrimuose su žmonėmis, patiriančiais lėtinius miego sutrikimus, reguliarus rūgščiųjų vyšnių sulčių vartojimas buvo siejamas su trumpesniu užmigimo laiku, retesniais prabudimais naktį ir ilgesne bendra miego trukme. Mokslininkai pabrėžia, kad poveikis greičiausiai yra kompleksinis, susijęs ne tik su melatoninu, bet ir su polifenoliais.

    Uždegimas ir šlapimo rūgštis

    Rūgščiųjų vyšnių polifenoliai siejami ir su uždegiminių procesų slopinimu, ypač po intensyvaus fizinio krūvio, kai atsiranda mikropažeidimų raumenyse. Kai kurie duomenys rodo, kad šie junginiai gali veikti fermentus, dalyvaujančius uždegimo kaskadoje, todėl atsistatymas gali būti lengvesnis.

    Taip pat nagrinėjamas ryšys su šlapimo rūgšties apykaita ir podagros simptomais. Tyrimuose pastebėta, kad daliai žmonių, vartojusių rūgščiųjų vyšnių produktus, podagros paūmėjimai pasireikšdavo rečiau arba būdavo lengvesni, tačiau mokslininkai pabrėžia, jog rezultatams patvirtinti reikia didesnės apimties tyrimų.

    Kaip vartoti saugiau?

    Jei norite išbandyti, dažniausiai rekomenduojama rinktis sultis be pridėtinio cukraus ir vertinti jas kaip subalansuotos mitybos dalį. Dalis žmonių renkasi pašildytas sultis vakare, nes šiltas gėrimas gali būti malonesnis ritualas prieš miegą, tačiau pats šildymas nėra esminė veiklioji priežastis.

    Vis dėlto, jei nemiga tęsiasi ilgiau arba ji stipriai blogina savijautą dieną, verta pasitarti su gydytoju ir ieškoti priežasties, o ne vien tik simptomų mažinimo. Sergantiems diabetu, turintiems inkstų ligų ar vartojantiems vaistus, taip pat svarbu įvertinti sulčių sudėtį ir bendrą cukrų kiekį racione.

  • Kiek minučių pasterizuoti agurkus, kad liktų traškūs: dažna klaida sugadina viską

    Norint, kad konservuoti agurkai išliktų traškūs, pasterizavimo laikas turi būti tikslus, o temperatūra – stabili. Dažniausiai 500 mililitrų stiklainiams pakanka apie 10 minučių, o 1 litro – apie 15 minučių, laiką skaičiuojant nuo momento, kai vanduo vėl užverda.

    Patikimiausias būdas laikomas klasikinis kaitinimas puode vandens vonelėje, nes taip šiluma pasiskirsto tolygiai per visą stiklainį. Per trumpas kaitinimas didina gedimo riziką, o per ilgas gali suminkštinti agurkus ir „nužudyti“ traškumą.

    Prieš pasterizuojant verta pasirūpinti smulkmenomis, kurios lemia galutinį rezultatą. Stiklainiai turi būti be įskilimų, su švariais kraštais, o dangteliai – nauji ir neįlinkę, nes net menkas defektas gali sutrukdyti sandarumui.

    Puodo dugną rekomenduojama iškloti medvilniniu rankšluostėliu ar specialiu įdėklu, kad stiklainiai nesiliestų prie įkaitusio metalo. Stiklainiai turi stovėti vertikaliai ir nesiliesti tarpusavyje, o vanduo paprastai pilamas maždaug iki trijų ketvirtadalių jų aukščio, neapsemiant dangtelių.

    Dar viena svarbi taisyklė – nekeisti recepte nurodytų acto ir druskos proporcijų, nes rūgštingumas yra pagrindinis barjeras mikroorganizmams. Pasterizavimas padeda užtikrinti saugų laikymą, tačiau jis nepakeičia netinkamai paruošto marinato.

    Kai kurie renkasi pasterizavimą orkaitėje, tačiau čia sunkiau užtikrinti vienodą įšilimą, nes karštas oras šilumą perduoda ne taip tolygiai kaip vanduo. Dažnai nurodoma kaitinti apie 110–130 laipsnių temperatūroje 20–30 minučių, bet laikas gali skirtis pagal orkaitę ir stiklainio dydį.

    Pasterizavimas indaplovėje taip pat naudojamas, įjungiant aukščiausios temperatūros programą, dažniausiai apie 70–75 laipsnius, be ploviklių. Vis dėlto toks būdas laikomas mažiau nuspėjamas, nes ciklo metu keičiasi temperatūros etapai ir stiklainiai ne visada šildomi vienodomis sąlygomis.

    Po pasterizavimo stiklainius geriausia palikti atvėsti vertikaliai 12–24 valandas, jų neapverčiant ir iš naujo neužveržiant dangtelių. Teisingai užsidaręs dangtelis atvėsus būna įtrauktas ir nespaudžiant neklikčioja, o jei jis išlieka iškilęs, tokį stiklainį reikėtų laikyti šaldytuve ir suvartoti greičiau arba perdirbti iš naujo su nauju dangteliu.

  • Makaronus išvirsite perpus greičiau: paprastas virdulio triukas, kurį pamiršta dauguma

    Makaronų vakarienė dažnai laikoma greitu ir nebrangiu pasirinkimu, tačiau daugiausia laiko neretai suvalgoma laukiant, kol puodas vandens užvirs. Virtuvėje šią problemą galima išspręsti paprastai: vandenį užvirinti ne puode, o arbatinuke ar elektriniame virdulyje.

    Triukas paprastas: makaronus sudėkite į puodą, užpilkite ką tik užvirusiu vandeniu iš virdulio taip, kad jie būtų visiškai apsemti, ir puodą sandariai uždenkite. Toliau laikykitės ant pakuotės nurodyto virimo laiko, tačiau proceso metu verta vieną kartą pamaišyti, kad makaronai nesuliptų.

    Šis metodas veikia todėl, kad daugumai makaronų nebūtinas nuolatinis intensyvus virimas. Svarbiausia, kad vanduo kurį laiką išliktų pakankamai karštas, o uždengtas puodas sulaikytų šilumą ir leistų makaronams tolygiai suminkštėti.

    Vis dėlto yra išimčių: ilgi makaronai, tokie kaip spagečiai, ar storesni, lėčiau verdantys tipai gali reikalauti arba didesnio vandens kiekio, arba trumpam grąžinamo virimo ant kaitros. Jei matote, kad vanduo per greitai atvėsta, užtenka puodą kelioms minutėms pastatyti ant viryklės.

    Norint vakarienę paruošti dar greičiau, prie makaronų patogu derinti greitai iškepamus baltymus, pavyzdžiui, vištieną, lašišą ar kitą mėsą, kurią galima kepti orkaitės grilyje. Šalia užtenka lengvų daržovių ar salotų, ir per trumpą laiką gausite pilnavertį patiekalą be papildomo laukimo.