CP v2

Blog

  • Maža sėkla – didelis efektas: kas iš tiesų gelbsti širdį ir moterų sveikatą?

    Moliūgų sėklos, kurias daugelis vis dar nuvertina, gali tapti tikru supermaistu organizmui – ypač širdžiai ir moterų sveikatai.

    Gydytojai pabrėžia, kad net nedidelis šio produkto kiekis gali teigiamai veikti kelias svarbias organizmo sistemas vienu metu.

    Moliūgų sėklose gausu geležies, kurios moterų organizmui neretai pritrūksta. Viena sauja gali suteikti apie 5 proc. rekomenduojamos paros normos.

    Be to, jose yra fitoestrogenų – natūralių medžiagų, kurios gali palengvinti menopauzės simptomus, pagerinti miego kokybę ir stabilizuoti emocinę savijautą.

    Sėklose taip pat netrūksta cinko ir vitamino E. Šie komponentai skatina kraujotaką galvos odoje ir aktyvina plaukų folikulus, todėl moliūgų sėklos bei jų aliejus dažnai įvardijami kaip natūrali priemonė nuo plaukų slinkimo.

    Moliūgų sėklose esanti aminorūgštis argininas skatina azoto oksido susidarymą. Ši medžiaga padeda plėsti kraujagysles ir gerina kraujotaką, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Taip pat pabrėžiama, kad sėklose esantys vitaminai ir mikroelementai gali mažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Moliūgų sėklose aptinkami steroliai ir tirpiosios skaidulos padeda mažinti vadinamojo „blogojo“ cholesterolio kiekį: jos gali slopinti jo įsisavinimą žarnyne ir skatinti pašalinimą iš organizmo, taip mažinant kraujagyslių pažeidimų riziką.

    Didžiausią naudą moliūgų sėklos suteikia tuomet, kai vartojamos reguliariai, tačiau saikingai. Dažniausiai pakanka nedidelės saujos per dieną, kad būtų palaikoma širdies veikla, hormonų pusiausvyra ir bendra savijauta.

  • Mokslininkai atskleidė kavos paslaptį: štai kiek puodelių per dieną geriausia psichikai

    Moksliniai duomenys rodo, kad saikingas kavos vartojimas gali teigiamai veikti psichinę sveikatą, ypač vyrų. Tuo metu pernelyg didelis šio gėrimo kiekis, kaip ir visiškas jo atsisakymas, tokios naudos nesuteikia ir emocinei būsenai gali būti mažiau palankus.

    Tyrimo rezultatus, apie kuriuos skelbia „Euronews“, mokslininkai grindė analize, atlikta naudojant britų biobanką „UK Biobank“. Jame sukaupti duomenys apie daugiau kaip 460 tūkst. 40–69 metų amžiaus dalyvių. Tyrimo tikslas buvo įvertinti, kaip kasdienis kavos vartojimas siejasi su įvairių psichikos sutrikimų rizika.

    Nustatyta, kad geriausi rodikliai fiksuojami žmonėms, kurie per dieną išgeria maždaug 2–3 puodelius kavos. Būtent toks kiekis siejamas su potencialiai mažesne nuotaikos sutrikimų ir kitų psichikos būklių rizika. Tuo tarpu tie, kurie kavos beveik nevartojo arba išgerdavo daugiau nei 5 puodelius per dieną, panašių privalumų neparodė, o kai kuriais atvejais jų rizikos rodikliai buvo didesni.

    Tyrėjai taip pat pabrėžė, kad ryšys tarp kavos ir psichinės sveikatos labiau išryškėjo vyrams nei moterims. Tai gali reikšti, kad organizmas skirtingai reaguoja į biologiškai aktyvias kavos medžiagas.

    Kavoje yra daugiau nei tūkstantis skirtingų junginių, tarp jų – kofeinas, polifenoliai, melanoidinai ir diterpenai. Manoma, kad būtent šie komponentai gali daryti įtaką smegenų ir nervų sistemos veiklai.

    Atskirai tyrime atkreiptas dėmesys į priešuždegimines kai kurių medžiagų, pavyzdžiui, kofeino ir chlorogeninės rūgšties, savybes. Jos gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažėjimo organizme, o tai galėtų būti vienas iš veiksnių, siejamų su mažesne psichikos sutrikimų rizika.

    Be to, mokslininkai pažymi, kad kofeinas gali turėti neuroprotekcinį poveikį per poveikį adenozino receptoriams. Teigiama, jog A1R receptoriaus aktyvacija siejama su antidepresiniu poveikiu, o A2AR blokavimas gali padėti mažinti neigiamas streso pasekmes nervų sistemai.

  • Kas nutiks kūnui kasdien geriant kaulų sultinį: dietologai įvardijo netikėtus pokyčius

    Kaulų sultinys per pastaruosius kelerius metus iš įprasto naminio patiekalo persikėlė į populiarių „supermaisto“ produktų kategoriją, kuri aktyviai siejama su sveika mityba. Jį įtraukia į įvairius mitybos planus, geria kaip atskirą gėrimą ir neretai priskiria jam platų naudos spektrą – nuo gražesnės odos iki geresnės virškinimo sistemos veiklos.

    Dietologai aiškina, kad kasdienis kaulų sultinio vartojimas gali turėti kelis galimus efektus, tačiau daug kas priklauso nuo bendro žmogaus raciono. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į baltymų kiekį: vienoje porcijoje gali būti apie 9–10 gramų baltymų, o tai gerokai daugiau nei įprastame mėsos sultinyje. Dėl to sultinys gali padėti lengviau pasiekti dienos baltymų normą, prisidėti prie ilgesnio sotumo jausmo, geresnio atsistatymo po fizinio krūvio ir stabilesnio energijos lygio dienos eigoje.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad kaulų sultinio nereikėtų laikyti visaverčiu pagrindinių baltymų šaltinių – mėsos, kiaušinių ar pieno produktų – pakaitalu. Jame esantys baltymai, ypač kolagenas, nėra visaverčiai, todėl negali pilnai patenkinti organizmo aminorūgščių poreikio, reikalingo raumenims palaikyti.

    Atskira tema – galimas poveikis miegui. Dėl aminorūgšties glicino kai kurie žmonės gali jausti lengvesnį atsipalaidavimą ir geresnę miego kokybę, tačiau šis efektas nėra garantuotas ir jam patvirtinti reikia daugiau tyrimų.

    Nors internete dažnai kartojama, kad kaulų sultinys reikšmingai pagerina odos būklę ar padeda sąnariams, specialistai įspėja nepuoselėti pernelyg didelių lūkesčių. Kolagenas virškinimo metu suskaidomas iki aminorūgščių ir „nepatenka tiesiai“ į konkrečius audinius.

    Kaulų sultinys taip pat dažnai laikomas lengvai virškinamu produktu, kuris gali tikti atsigaunant po ligų ar esant jautresniam skrandžiui. Kai kurios jo sudėtyje esančios medžiagos potencialiai gali palaikyti žarnyno veiklą, tačiau patikimų klinikinių įrodymų kol kas trūksta.

    Dar vienas dažnai minimas efektas – svorio mažėjimas. Jis paprastai aiškinamas ne „riebalus deginančiu“ poveikiu, o tuo, kad sultinys pakeičia kaloringesnius patiekalus ir taip padeda sukurti energijos deficitą.

    Kaip anksčiau skelbė „Komentarai“, moksliniai duomenys rodo, kad saikingas kavos vartojimas gali teigiamai veikti psichinę sveikatą, ypač vyrų. Tuo tarpu per didelis šio gėrimo kiekis, kaip ir visiškas jo atsisakymas, panašaus efekto nesuteikia ir emocinei būsenai gali būti mažiau palankus.

  • Vos 2 ingredientai ir 5 minutės: balandžio trąša česnakams, kurią žino tik senbuviai

    Vos 2 ingredientai ir 5 minutės: balandžio trąša česnakams, kurią žino tik senbuviai

    Ankstyvą pavasarį česnakams ypač reikia papildomų maisto medžiagų. Vienas paprasčiausių ir greičiausių būdų paskatinti jų augimą – azoto trąšų tirpalas iš karbamido. Šią priemonę paruošite per kelias minutes, o augalai ją lengvai įsisavina.

    Kaip paruošti karbamido tirpalą?

    Norint pasigaminti balandžio „atgaivinimo“ tirpalą, 1 valgomąjį šaukštą karbamido ištirpinkite 10 litrų vandens. Paruoštu skysčiu laistykite augalus tiesiai prie šaknų.

    Šį tręšimą geriausia atlikti tada, kai česnakai pradeda intensyviai auginti lapus. Azotas skatina žaliosios masės augimą, o stiprūs lapai vėliau padeda užauginti didesnes česnakų galvutes.

    Tirpalą ruoškite prieš pat naudojimą ir tręškite saikingai, kad nepertręštumėte.

    Kaip dar pavasarį paskatinti česnakų augimą?

    Česnakai laikomi gana reikliais augalais, ypač sezono pradžioje. Būtent šiuo laikotarpiu svarbiausias elementas yra azotas – jis lemia lapų vystymąsi, nuo kurio priklauso ir būsimų galvučių formavimasis.

    Karbamido tirpalas – vienas greičiausių sprendimų, be to, jam nereikia jokių specialių įrankių. Vis dėlto, jei norite alternatyvų, galima išbandyti ir kitus paprastus būdus.

    Vienas jų – medžio pelenai. Jie aprūpina dirvą kaliu ir kalciu, kurie prisideda prie galvučių formavimosi ir gali pagerinti augalų atsparumą. Pelenus galima paberti nedideliu atstumu tarp česnakų eilių. Taip pat įmanoma pasigaminti ir tirpalą – pelenus praskiesti vandeniu ir laistyti prie šaknų.

    Svarbu naudoti tik švarių malkų pelenus. Pelenai, gauti deginant lakuotą ar impregnuotą medieną, trąšoms netinka.

    Dar viena pavasarį naudojama priemonė – kepimo mielių tirpalas. Jis ruošiamas taip: vandenyje ištirpinkite 10 g sausų mielių, įdėkite šiek tiek cukraus ir palikite kelioms valandoms, kad prasidėtų fermentacija. Vėliau šiuo mišiniu laistykite augalus prie šaknų. Tokia priemonė gali paskatinti dirvožemio mikroorganizmų aktyvumą ir pagerinti maisto medžiagų pasisavinimą.

    Dažniausios klaidos tręšiant česnakus pavasarį

    Nors tręšimas atrodo nesudėtingas, net ir nedidelė klaida gali lemti, kad karbamido tirpalas, pelenai ar mielių mišinys bus menkai veiksmingi. Pavasarį tręšiant česnakus verta vengti šių klaidų:

    • per vėlai panaudotas azotas – tai gali atidėti česnakų galvučių brendimą;
    • per didelės trąšų normos – lapai augs itin sparčiai, tačiau derlius gali sumažėti;
    • laistymas ant visiškai sausos žemės – didėja rizika pažeisti augalų šaknis;
    • tręšimas „atsargai“ – tai gali pabloginti česnakų galvučių kokybę.

    Pavasarinis česnakų papildomas maitinimas neturi būti sudėtingas ar ilgas. Paprastas karbamido tirpalas, paruošiamas per kelias minutes, gali padėti augalams svarbiausiu sezono momentu: česnakai greičiau užaugina stiprius lapus ir geriau pasiruošia formuoti dideles, sveikas galvutes.

  • Ši gudrybė su kankorėžiais avietėms gali padvigubinti derlių: mažiau ravėjimo ir laistymo

    Ši gudrybė su kankorėžiais avietėms gali padvigubinti derlių: mažiau ravėjimo ir laistymo

    Neužmulčiuotas avietynas greitai virsta piktžolėmis apaugusia „džiungle“. Nepageidaujami augalai konkuruoja dėl vandens ir maistinių medžiagų, todėl derlius gali sumažėti net perpus. Be to, ravint įrankiais lengva pažeisti negiliai esančias aviečių šaknis. Dėl šių priežasčių verta pasirūpinti tinkamu mulčiu aplink krūmus, o vienas praktiškiausių sprendimų – paprasti kankorėžiai, kurių galima prisirinkti sode ar pasivaikščiojimo metu.

    Kankorėžiai – taupus ir patogus būdas pagerinti aviečių augimo sąlygas. Mulčiavimui tinka tiek pušų, tiek eglių ar kėnių kankorėžiai. Didelis jų privalumas – jie reaguoja į drėgmę: sausros metu labiau prasiskleidžia, o lietui lyjant užsiveria. Taip kankorėžių sluoksnis padeda išlaikyti dirvoje drėgmę ir sumažina laistymo poreikį.

    Tačiau nauda tuo nesibaigia. Kankorėžiai vasarą saugo šaknis nuo perkaitimo, o žiemą veikia kaip izoliacinis sluoksnis, mažinantis šalčio poveikį. Kadangi tai organinė medžiaga, ji palaipsniui suyra ir praturtina dirvą humusu bei maistinėmis medžiagomis. Tokios sąlygos skatina avietes augti ir gausiai derėti. Mulčias taip pat iš dalies riboja šakninių atžalų formavimąsi, o pati lysvė atrodo tvarkingiau.

    Dar vienas kankorėžių pranašumas – jie pamažu rūgština dirvą, o avietėms tai palanku, nes joms tinkamiausias pH yra apie 5,5–6,5. Tiesa, šis poveikis pasireiškia ne iš karto, o lėtai.

    Mulčiuojant avietes kankorėžiais krūmai paprastai auga stipriau, priežiūra tampa paprastesnė, o derlius gali būti net iki dviejų kartų gausesnis. Ši medžiaga, kaip ir pušų žievė, yra vienas geriausių pasirinkimų: gerai laikosi, lėtai suyra, todėl jos nereikia dažnai papildyti, be to, avietėms tinka ir dėl dirvos reakcijos.

    Kaip mulčiuoti avietes kankorėžiais? Žingsniai paprasti:

    • Pašalinkite piktžoles nuo lysvės. Darykite tai atsargiai, kad nepažeistumėte aviečių šaknų.
    • Jei tam tinkamas metas, prieš mulčiuojant krūmus patręškite.
    • Palaistykite – kankorėžius geriausia berti ant drėgnos dirvos, todėl šio žingsnio nepraleiskite.
    • Tolygiai paskleiskite kankorėžius, suformuodami 8–10 cm storio sluoksnį. Nustumkite juos nuo ūglių pagrindo: aplink stiebus palikite 3–5 cm laisvos erdvės, kad ten nesikauptų drėgmė.

    Kada geriausia mulčiuoti avietes kankorėžiais? Šią natūralią medžiagą galima naudoti beveik bet kuriuo vegetacijos sezono metu, tačiau patogiausia tai daryti ankstyvą pavasarį, kol krūmai dar neišsikeroję ir kol lysvės neužvaldė piktžolės. Jei mulčiuojate pavasarį, palaukite, kol žemė atitirps ir šiek tiek sušils. Kankorėžių sluoksnį prireikus galima papildyti bet kuriuo metų laiku.

    Tinkamai mulčiuojant galima tikėtis didesnio, kokybiškesnio derliaus – uogos užauga stambios, sultingos ir saldžios.

  • Rododendrų pumpurai menki? Patyrusių sodininkų triukai žydėjimui, kuris atima žadą

    Rododendrų pumpurai menki? Patyrusių sodininkų triukai žydėjimui, kuris atima žadą

    Rododendrai – populiarūs dekoratyviniai krūmai, mėgstantys rūgščią dirvą. Vis dėlto vien tinkamas pH dar negarantuoja sėkmės. Dirva turi būti puri, humusinga, gebanti išlaikyti drėgmę, tačiau neužmirkstanti. Pavasarį verta apžiūrėti krūmą: jei lapai gelsta, augimas lėtas, o žiedinių pumpurų mažai, tikėtina, kad augalui netinka augavietė.

    Dirvos rūgštinimas: kodėl vien žemės rododendrams nepakanka?

    Jei dirva per sunki, suslėgta arba jos reakcija netinkama, ankstyvą pavasarį ją reikėtų supurenti ir praturtinti rūgščiomis medžiagomis: rūgščiomis durpėmis, kompostuota spygliuočių paklote arba specialiu substratu, skirtu rododendrams. Svarbu suprasti, kad rūgšti dirva pati savaime augalo „nepamaitina“ – ji tik padeda reguliuoti maisto medžiagų prieinamumą. Tad net ir esant idealiam pH, rododendras gali stokoti reikalingų elementų.

    Dirvos tipas taip pat labai svarbus. Molingas, sunkus gruntas, net jei jo pH tinkamas, riboja oro patekimą prie šaknų ir gali skatinti jų nykimą. Smėlinga dirva, priešingai, prastai išlaiko vandenį, todėl augalas gali patirti sausros stresą. Taip pat verta prisiminti, kad rododendrai prastai toleruoja kalkes ir uždruskėjusį substratą.

    Laistymas prie šaknų ir mulčiavimas

    Pavasarį neskubėkite nuimti žieminės rododendrų apsaugos, ypač jei nesate tikri, ar žemė jau atitirpusi. Jei šaknys dar negali pasisavinti vandens, o saulė jau stipriai garina drėgmę iš lapų, krūmas pradeda silpti. Geriau palaukti, kol orai taps stabilesni.

    Nuėmus uždangas, rododendrą verta palaistyti net tada, kai dirva iš pirmo žvilgsnio atrodo drėgna. Taip dažnai nutinka po besniegių žiemų ir sausokos pavasario pradžios – augalui gali trūkti vandens, o augimas būna silpnesnis. Laistykite saikingai, bet reguliariai, ypač sausros metu. Svarbiausia neleisti substratui visiškai išdžiūti. Laistant nešlapinkite lapų ir ūglių – vandenį visuomet pilkite prie šaknų.

    Ne mažiau svarbus ir mulčiavimas. Tam tinka, pavyzdžiui, pušų žievė ar spygliai. Mulčio sluoksnis padeda išlaikyti drėgmę, saugo nuo temperatūrų svyravimų ir ilgainiui gerina dirvos struktūrą. Pavasarį mulčio sluoksnį verta atnaujinti.

    Tręšimas ilgesniam ir gausesniam žydėjimui

    Kitas esminis rododendrų priežiūros etapas – tręšimas. Geriausia rinktis trąšas, specialiai pritaikytas šiam augalui. Iš pavienių trąšų kaip pavyzdžius galima paminėti amonio sulfatą ar kalio sulfatą – jos padeda palaikyti tinkamą dirvos reakciją ir aprūpina augalą svarbiais elementais. Naudojant universalias trąšas verta būti atsargiems: jos neretai turi kalkių arba per daug azoto.

    Galima naudoti ir borovinės (durpingo gydomojo purvo) priedą, kuris turi vertingų medžiagų, galinčių pagerinti rododendrų žydėjimą, ir kartu švelniai mažina dirvos pH. Borovinės įmaišoma į dirvą sodinimo metu, dažniausiai santykiu 1:3. Jei krūmas jau auga, pavasarį galima paberti apie 100–200 g borovinės ir įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Geriausia tai daryti anksti pavasarį, pavyzdžiui, balandį.

    Netinkamai parinktos trąšos gali skatinti lapijos augimą žiedų sąskaita. Kur kas patikimesnis pasirinkimas – trąšos rūgščiamėgiams augalams, naudojamos pagal gamintojo rekomendacijas. Dažniausiai rododendrai tręšiami nuo kovo arba balandžio (priklausomai nuo orų) iki liepos vidurio. Rudenį galima rinktis beazotes trąšas, kuriose daugiau kalio ir fosforo – tai padeda augalui geriau pasiruošti žiemai.

  • Beskidų „karalienė“ Mogielica vilioja lengvu taku: trumpiausias maršrutas nustebins

    Beskidų „karalienė“ Mogielica vilioja lengvu taku: trumpiausias maršrutas nustebins

    Mogielica (1171 m virš jūros lygio) – vienas populiariausių Beskidų Wyspowy viršūnių. Kalnas priklauso Mogielicos gamtos rezervatui, kurio plotas siekia 50,44 ha. Kaip patogiausiai pasiekti šį viršūnės tašką? Maršrutų pasirinkimas platus – kiekvienas žygių mėgėjas ras tinkamą variantą.

    Vienas iš maršrutų – žaliasis takas iš Półrzeczki kaimo, apie 15 km ilgio. Jis veda pro stovyklavietę Polana Wały, Mogielicos viršūnę ir baigiasi Jurków vietovėje.

    Kitas žaliasis takas iš Wyrębisk yra apie 9 km ilgio. Jis suteikia progą žygiuoti per vietovę Pod Mogielicą ir baigiasi Polana Stumorgowa (1072 m) – dažnai vadinamoje gražiausia šio regiono vieta.

    Trečiasis žaliasis maršrutas prasideda nuo Przełęcz Rydza-Śmigłego perėjos. Jo ilgis taip pat siekia apie 9 km, o trasa laikoma patogia – be stačių ar akmenuotų įkopimų. Vis dėlto kyla klausimas: ar į Mogielicą galima užkopti dar greičiau?

    Trumpiausias takas į vadinamąją Beskidų Wyspowy „karalienę“ tėra 7,2 km ilgio, o bendras aukščio skirtumas sudaro apie 344 m. Maršrutas prasideda Zalesie-Wyrębiska automobilių stovėjimo aikštelėje, todėl didžioji kelio dalis eina per mišką – žygis būna švelnus ir malonus.

    Norintiems daugiau vaizdų verta rinktis kelią per vaizdingą Polana Stumorgowa arba ramesnį, mažiau žmonių sutinkamą taką iš Szczawa Bukówka. O kokios įdomybės laukia pačioje Mogielicos viršūnėje?

    Nors kai kas mano, kad aukščiausiai Beskidų Wyspowy viršūnei reikia itin geros fizinės formos, realybėje ši kryptis dažnai laikoma puikiu pasirinkimu šeimos išvykai. Takai yra gerai sužymėti, o įkopimai neturėtų gadinti žygio malonumo, ypač kai atsiveria plati panorama.

    Mažiau žinomas faktas – vietos gyventojai Mogielicą vadino Zapowiednica, nes viršūnę apgaubę debesys, esą, pranašaudavo lietų ar net smarkias liūtis. Be to, kalnas apipintas legendomis: pasakojama, kad vakarinėje šlaito pusėje esantis didelis akmuo plėšikams tarnavo kaip stalas, ant kurio jie skaičiuodavo pagrobtus pinigus. Legenda teigia, kad lobį jie paslėpė Marszałkowska Studnia oloje, esančioje Poręba aikštelėje.

    Didžiausia Mogielicos traukos vieta – 23 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Iš jo atsiveria vaizdai į Beskidus Wyspowy ir Gorce kalnus, taip pat matyti Babia Góra, Pilsko, Skrzyczne, Świętokrzyskie kalnai, o esant geram orui – net Mała Fatra Slovakijoje. Bokštas – naujas, tvirtos metalinės konstrukcijos, su stogu dengta apžvalgos aikštele, o laiptai ir turėklai įrengti saugiai.

  • Tatrų sensacija: legenda teigia, kad Sliavkovskio viršūnė kadaise buvo aukštesnė už Gerlachą

    Tatrų sensacija: legenda teigia, kad Sliavkovskio viršūnė kadaise buvo aukštesnė už Gerlachą

    Šiandien aukščiausia Tatrų viršūnė yra Gerlachas, kurio aukštis siekia 2655 m virš jūros lygio. Tačiau viena kalnų legendų pasakoja, kad kadaise šių kalnų reljefas buvo visai kitoks, o aukščiausias taškas esą buvo Sliavkovskio viršūnė, siekusi daugiau nei 2700 m.

    Dabar Sliavkovskio viršūnė yra 2452 m aukščio. Tai vis dar vienas įspūdingiausių Tatrų kalnų, tačiau legenda kelia klausimą: iš kur atsirado toks didelis skirtumas?

    Pasak pasakojimo, 1662 metais Tatruose įvyko galingas žemės drebėjimas. Dėl stiprios seisminės veiklos Sliavkovskio viršūnės viršus neva nugriuvo, sukeldamas milžinišką uolienų griūtį. Teigiama, kad kalnas taip galėjo „prarasti“ kelis šimtus metrų aukščio.

    Nors toks scenarijus skamba mažai tikėtinas, Tatrų regione yra fiksuota uolienų griūčių ir nuošliaužų, tiesa, paprastai ne tokio masto, kokį piešia legenda.

    Kita, humoristiškesnė versija pasakoja apie slibiną Sliaveką, kuris esą gyveno kalno viduje. Vieną dieną, pabudęs ir pakilęs iš guolio, jis neva sukėlė didžiulę griūtį, pakeitusią viršūnės formą ir aukštį. Pasak šios istorijos, nuo slibino vardo ir kilo viršūnės pavadinimas.

    Geologai nepatvirtina pasakojimų apie itin stiprų žemės drebėjimą Sliavkovskio viršūnės apylinkėse. Vis dėlto netoliese galima pastebėti didžiulius uolienų luitus, kurie kai kam primena galimos senos katastrofos pėdsakus.

    Specialistai pabrėžia, kad Tatros nėra tokios statiškos, kaip gali atrodyti. Kalnų reljefą nuolat keičia erozija ir kiti gamtiniai procesai, todėl ilgainiui jų forma kinta.

    Panašių pasakojimų apie Tatrų kraštovaizdžio pokyčius yra ir daugiau, tačiau Sliavkovskio viršūnės legenda laikoma viena įspūdingiausių. Nors ji ir lieka mitų sferoje, ji primena paprastą faktą: kalnai nuolat „gyvena“ – juos veikia vėjai, nuošliaužos ir erozija, net jei pokyčiai ne visada matomi iš pirmo žvilgsnio.

    Šaltiniai: hub.pl, portaltatrzanski.pl

  • Šis nepastebimas Lenkijos miškų gyventojas naikina graužikus: pamatę jį, nenustebkite

    Šis nepastebimas Lenkijos miškų gyventojas naikina graužikus: pamatę jį, nenustebkite

    Visos Lenkijoje aptinkamos gyvačių rūšys yra saugomos, o žalčius ypač verta gerbti, nes jie labai naudingi gamtai. Pakanka pažvelgti į jų mitybą, kad būtų aišku, kodėl.

    Žalčiai yra plėšrūs, tačiau nenuodingi. Jie medžioja tik judantį grobį, o prieš prarydami jo nenužudo. Kadangi jie neturi dantų, grobį privalo nuryti visą. Dažniausiai jų racione atsiduria tokie gyvūnai, kurių dydis jiems įveikiamas: varlės ir graužikai, pavyzdžiui, pelės ar pelėnai. Žalčiai taip pat puikiai plaukia ir be vargo neria į vandenį, todėl neretai medžioja ir žuvis bei buožgalvius.

    Kadangi žalčiai vienu metu gali suėsti nemažai, virškinimas gali trukti net kelias savaites. Šiuo laikotarpiu jiems nebereikia kito energijos šaltinio.

    Vis dėlto, kai aplinkoje pritrūksta įprasto grobio, žalčiai gali misti ir vabzdžiais, net mažesniais. Tiesa, tai labiau laikinas „užkandis“, padedantis išgyventi, kol pavyks rasti didesnę auką.

    Su žalčiu galima susidurti pavasarį vaikštant miške. Dažniausiai jie aptinkami prie vandens telkinių – ežerų, tvenkinių, taip pat pievose ar pelkėse. Žalčiai mėgsta šildytis saulėtose vietose. Balandį ir gegužę prasideda jų poravimosi metas, todėl tuomet galima pamatyti kelių gyvačių sambūrius: pateles, apsuptas būrio patinų. Vasarą patelės sudeda kiaušinius, o jaunikliai išsirita maždaug po dviejų mėnesių.

    Žalčiai paprastai būna tamsūs, beveik juodi, o atpažinti juos galima pagal dvi geltonas dėmes pakaušyje. Šias dėmes juosia aiški juoda linija – būtent dėl jų, esančių ties smilkiniais, ir kilo gyvatės pavadinimas. Pilvinė kūno pusė šviesi, balkšvai kreminė, su ryškiomis juodomis dėmelėmis. Patelės yra didesnės už patinus ir gali užaugti iki pusantro metro ilgio, o patinai dažniausiai siekia maždaug iki metro.

    Ši gyvatė nėra nuodinga ir žmogui nepavojinga. Pajutę grėsmę, žalčiai sprunka, šnypščia, apsimeta negyvi ir gali išskirti dvokiančią skystą medžiagą, skirtą atbaidyti plėšrūną. Jie dažnai tampa gandrų grobiu, nes šiems paukščiams žalčiai yra tikras skanėstas.

  • Karšta ar ledinė kava: kuri iš tiesų naudingesnė ir kada ji gali pakenkti

    Kurį gėrimą labiau „užveda“ energijai

    Karštoje ir ledinėje kavoje kofeino kiekis gali skirtis. Tai lemia daugybė veiksnių: kavos pupelių rūšis, malimo stambumas, plikymo trukmė ir pasirinktas paruošimo būdas.

    Ledinei kavai dažniausiai kava pirmiausia paruošiama karštu būdu, o vėliau atvėsinama ledu. Dėl to gėrimas gali turėti šiek tiek mažiau kofeino, nes kava praskiedžiama.

    Nors kofeinas tiesiogiai veikia energijos lygį, tam tikrą įtaką gali turėti ir gėrimo temperatūra. Šalta kava neretai atrodo labiau gaivinanti, o karšta ryte kai kuriems žmonėms gali suteikti ryškesnį žvalumo pojūtį.

    Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į priedus. Grietinėlė ir kvapiosios medžiagos, turinčios daug pridėtinio cukraus, gali greitai pakelti gliukozės kiekį kraujyje, tačiau vėliau dažnai seka ir staigus jo kritimas.

    Kur daugiau antioksidantų

    Kava yra gerai žinoma kaip vienas stipresnių antioksidantų (polifenolių) šaltinių. Tokie junginiai kaip kvercetinas ir flavonoidai gali padėti mažinti uždegiminius procesus organizme ir siejami su galimomis neuroprotekcinėmis, kardioprotekcinėmis bei imunitetą palaikančiomis naudomis.

    Karštas plikymas iš kavos tirščių gali „ištraukti“ kiek daugiau antioksidantų nei šaltas būdas, įskaitant ir chlorogenines rūgštis.

    Kuri kava geresnė skrandžiui

    Kava yra natūraliai rūgštus gėrimas, todėl žmonėms, turintiems rūgštinio refliukso (dar vadinamo gastroezofaginio refliukso liga), ji gali sukelti diskomfortą.

    Vis dėlto reakcija į kavą yra labai individuali ir gali smarkiai skirtis. Ledinė kava dažnai laikoma švelnesne ir lengviau toleruojama skrandžiui.

    Kaip išsirinkti tinkamiausią kavą sau

    Karšta kava gali turėti šiek tiek daugiau antioksidantų, o šalta dažnai vertinama kaip švelnesnė ir mažiau rūgšti.

    Karšti gėrimai kai kuriems žmonėms gali būti labiau raminantys ir padėti virškinimui, o šalti – labiau gaivinantys ir drėkinantys, ypač vasarą.