Blog

Naujas tyrimas rodo, kad paprastas skaičiavimas gali geriau nei kūno masės indeksas (KMI) padėti įvertinti padidėjusio kraujospūdžio riziką.

Suomijos ir JAV mokslininkų komanda teigia, kad talijos ir ūgio santykis (angl. waist-to-height ratio, WHtR) tiksliau prognozuoja, kam gresia padidėjęs kraujospūdis ir kliniškai nustatoma hipertenzija.

Nors KMI ilgą laiką buvo naudojamas kaip antsvorio ir nutukimo patikros rodiklis, vis dažniau keliami klausimai dėl jo tikslumo. Žinoma, kad nutukimas ir padidėjęs kraujospūdis yra glaudžiai susiję, tačiau KMI ne visuomet patikimai atspindi širdies ir kraujagyslių riziką, kuri kyla dėl perteklinio riebalinio audinio ir hipertenzijos.

„Įrodžius nuoseklias sąsajas skirtingose etninėse grupėse, amžiaus kategorijose ir skirtingais tyrimų laikotarpiais, galima saugiai teigti, kad WHtR pagrįsti riebalų masės vertinimai suteikia tikslesnį ir kliniškai prasmingesnį hipertenzijos rizikos rodiklį“, – sako Rytų Suomijos universiteto epidemiologė Mahidere Ali.

„WHtR yra paprastas ir lengvai pritaikomas įrankis, galintis sustiprinti ankstyvąją patikrą ir pagerinti su riebalų pertekliumi susijusios širdies ir kraujagyslių rizikos nustatymą“, – priduria ji.

Neseniai ekspertai WHtR rodiklio pagrindu išskyrė tris kategorijas: normali riebalų masė, padidėjusi riebalų masė ir perteklinė riebalų masė. Šiame tyrime mokslininkai siekė įvertinti, ar šios kategorijos geriau nei KMI padeda atpažinti padidėjusį kraujospūdį ir hipertenziją.

Analizavus 19 124 asmenų (suaugusiųjų ir vaikų nuo 12 metų) duomenis paaiškėjo, kad WHtR iš tiesų veikė tiksliau, ypač kalbant apie perteklinės riebalų masės kategoriją ir nustatytą hipertenziją.

Tyrime nurodoma, kad žmonės, priskirti perteklinės riebalų masės grupei, turėjo 91 proc. didesnę tikimybę patirti padidėjusį kraujospūdį (šiame tyrime – 120/70 mm Hg ar daugiau) ir 161 proc. didesnę tikimybę turėti hipertenziją (140/90 mm Hg ar daugiau), palyginti su normalios kategorijos asmenimis.

KMI atveju ryšys buvo silpnesnis: antsvorio ar nutukimo grupei priskirti asmenys atitinkamai 71 proc. ir 130 proc. dažniau turėjo padidėjusį kraujospūdį, tačiau tokių pat aiškių sąsajų su hipertenzija šiose grupėse nustatyta nebuvo.

Tiesa, analizuoti duomenys atspindi tik vieną laikotarpio „nuotrauką“ – dalyviai nebuvo stebimi ilgą laiką. Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad paprastas talijos apimties ir ūgio santykio skaičiavimas galėtų tapti greitu būdu iš anksto atpažinti žmones, kuriems tikėtinos kraujospūdžio problemos. Tai svarbu, nes ankstesnis rizikos nustatymas leidžia greičiau pradėti gydymą ar keisti gyvenimo būdą.

Viena iš KMI problemų ta, kad jis vertina svorį pagal ūgį, tačiau neatskiria riebalų masės nuo raumenų masės. Šis skirtumas svarbus vertinant įvairias sveikatos rizikas, o WHtR, mokslininkų teigimu, yra vienas iš būdų tiksliau į tai atsižvelgti.

„KMI nepavyko nustatyti nepriklausomo riebalų pertekliaus poveikio, tikėtina, todėl, kad jis neizoliuoja raumenų masės įtakos. Ji gali dirbtinai sustiprinti KMI sąsają su kraujospūdžiu ankstyvesnėse stadijose, tačiau užmaskuoti ryšį su jau susiformavusia hipertenzija“, – aiškina M. Ali.

Kaip pavyzdį tyrėjai pateikia, kad papildoma riebalų masė gali didinti 2 tipo diabeto riziką, o didesnė raumenų masė – ją mažinti. Todėl, anot jų, svarbu suprasti, dėl ko žmogus turi papildomo svorio.

Ankstesni tyrimai jau rodė, kad WHtR gali būti naudingas prognozuojant 2 tipo diabeto ir suriebėjusių kepenų ligos riziką, todėl šis rodiklis ir dabar vertinamas kaip praktiškas medicininis matas.

Nors šiuo metu KMI vis dar išlieka įprastas patikros įrankis nutukimui ir hipertenzijai vertinti, tyrėjai pažymi, kad WHtR yra pigus ir plačiai prieinamas rodiklis, galintis ateityje pakeisti KMI patikros, prevencijos, diagnostikos ir nutukimo bei su juo susijusių širdies ir kraujagyslių ligų valdymo srityse.

Tyrimo rezultatai publikuoti leidinyje The Journal of Nutrition.

Kai kas nors braukia nagais per lentą, daugeliui žmonių tai sukelia nemalonų pojūtį. Tačiau sergant misofonija stresą gali išprovokuoti ir kasdieniai garsai – čepsėjimas, šniurkštimas, knarkimas, kvėpavimas ar rijimas.

Nyderlandų mokslininkų 2023 metais publikuotas tyrimas rodo, kad misofonija gali turėti genetinių sąsajų su nuotaikos ir nerimo sutrikimais, depresija bei potrauminiu streso sutrikimu (PTSS). Vis dėlto tai nereiškia, kad šios būklės būtinai turi tą patį veikimo mechanizmą – greičiau dalis genetinių rizikos veiksnių gali sutapti.

Amsterdamo universiteto psichiatras Dirkas Smitas su kolegomis analizavo didelių genetinių duomenų bazių informaciją: „Psychiatric Genomics Consortium“, „UK Biobank“ ir „23andMe“. Tyrėjai nustatė, kad žmonės, kurie patys nurodė turintys misofoniją, dažniau turėjo genų variantų, siejamų su psichikos sutrikimais, taip pat su ūžesiu ausyse (tinitu).

Pastebima, kad tinitas taip pat neretai lydimas psichologinių simptomų, būdingų depresijai ir nerimui. Tyrėjų teigimu, ši sąsaja gali būti svarbi siekiant geriau suprasti, kodėl daliai žmonių garsai sukelia itin stiprią emocinę reakciją.

„Taip pat nustatėme persidengimą su PTSS genetika. Tai reiškia, kad genai, didinantys jautrumą PTSS, gali didinti ir misofonijos tikimybę, o tai gali rodyti bendrą neurobiologinę sistemą, veikiančią abi būkles. Tai taip pat leistų svarstyti, kad kai kurie PTSS gydymo metodai galėtų būti pritaikomi ir misofonijai“, – aiškino D. Smitas.

Ankstesni tyrimai rodė, kad misofoniją patiriantys žmonės dažniau linkę „į vidų“ nukreipti patiriamą įtampą. Naujesni duomenys tai patvirtino: nustatytos sąsajos su nerimastingumu, kaltės jausmu, vienišumu ir neurotiškumu.

Reakcijos į dirgiklius gali būti labai įvairios: nuo susierzinimo ir pykčio iki tokio stipraus distreso, kuris trukdo kasdieniam gyvenimui. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais didžiausią kančią gali sukelti ne pats pyktis, o kaltės jausmas dėl patiriamo susierzinimo ir pykčio.

Įdomu tai, kad tyrime nustatyta: žmonės, turintys autizmo spektro sutrikimą (ASS), rečiau nurodė patiriantys misofoniją. Toks rezultatas buvo netikėtas, nes ASS dažnai siejamas su padidintu jautrumu garsams. Tyrėjai daro prielaidą, jog misofonija ir ASS, vertinant genetinius skirtumus, gali būti palyginti nepriklausomos būklės. Taip pat keliama galimybė, kad egzistuoja skirtingos misofonijos formos, o daliai žmonių ją labiau gali lemti išmoktos neigiamos emocinės reakcijos į specifinius garsus, kurias sustiprina asmenybės bruožai.

Mokslininkai pabrėžia ir tyrimo ribotumus. Dalis duomenų daugiausia gauta iš Europos populiacijų, todėl kitose populiacijose ryšiai gali būti kitokie. Be to, misofonija duomenų rinkiniuose nebuvo patvirtinta medicinine diagnoze – ji buvo nurodyta pačių respondentų, o tai gali turėti įtakos rezultatų tikslumui.

Kita vertus, tyrimai suteikia užuominų, kuria kryptimi ieškoti biologinių mechanizmų, slypinčių už misofonijos. Tai svarbu ir todėl, kad, remiantis 2023 metais Jungtinėje Karalystėje atlikta apklausa, misofonija gali būti dažnesnė, nei manyta anksčiau: jos paplitimas įvertintas 18,4 proc. Šie duomenys atspindi Jungtinės Karalystės situaciją ir gali skirtis kitose šalyse.

Apklausos dalyviai pildė klausimyną apie galimus dirginančius garsus ir emocines reakcijas. Vertinti keli misofonijos aspektai: emocinės grėsmės pojūtis, vidiniai ir išoriniai vertinimai, staigūs emociniai protrūkiai bei poveikis kasdieniam funkcionavimui.

Oksfordo universiteto klinikinė psichologė Jane Gregory, komentuodama rezultatus, pabrėžė, kad apklausa padėjo atskleisti būklės sudėtingumą.

„Misofonija yra daugiau nei paprastas susierzinimas dėl tam tikrų garsų“, – teigė J. Gregory.

Apklausa parodė ir du svarbius skirtumus tarp misofoniją patiriančių žmonių ir bendros populiacijos. Pirma, neigiamos emocijos dėl garsų, kurie daugeliui nemalonūs, dažniau būdavo lydimos pykčio ir panikos. Respondentai dažniau nurodė jaučiantys, kad yra „įstrigę“, bejėgiai ir negali pabėgti nuo triukšmo. Antra, misofoniją turintys žmonės dažniau jautriai reaguodavo į įprastus garsus, pavyzdžiui, normalų kvėpavimą ar rijimą – tuo tarpu daugeliui kitų žmonių tai nesukeldavo jokios reakcijos.

Tyrėjai taip pat pažymėjo, kad pats terminas „misofonija“ daugeliui vis dar menkai žinomas – mažiau nei 14 proc. apklaustųjų teigė apie jį anksčiau girdėję. Vis dėlto, jų nuomone, klausimynas gali tapti naudingu įrankiu specialistams, siekiantiems atpažinti šią būklę.

Nyderlandų mokslininkai apibendrino, kad, remiantis genetiniais duomenimis, misofonija labiausiai grupuojasi su psichikos sutrikimais ir asmenybės profiliu, būdingu nerimui bei PTSS. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Frontiers in Neuroscience.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2024 metų spalį.

Tymais užsikrėtusiųjų skaičius Europoje ir Eurazijoje 2025 m. smarkiai sumažėjo, rodo nauja Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaita.

PSO skelbia, kad sergamumas krito 75 proc.: registruotų atvejų skaičius sumažėjo iki 34 tūkst., kai 2024 m. jų buvo beveik 130 tūkst.

Agentūros teigimu, prie šio kritimo prisidėjo sustiprintos protrūkių valdymo priemonės ir laipsniškai mažėjantis žmonių, imlių infekcijai, skaičius.

Didžiausias sergamumo rodiklis PSO Europos regione fiksuotas Kirgizijoje – 1 167 atvejai milijonui gyventojų. Šalyje taip pat užregistruota 11 mirčių. Antroje vietoje atsidūrė Rumunija, kur sergamumas siekė 222 atvejus milijonui gyventojų.

Nors Rumunija turėjo antrą pagal dydį tymų atvejų skaičių regione, palyginti su 2024 m. padėtis šalyje reikšmingai pagerėjo: tuomet buvo registruota daugiau kaip 1 600 atvejų.

Vienintelė kita Europos Sąjungos šalis, patekusi į dešimt labiausiai paveiktų, buvo Belgija – joje sergamumo rodiklis siekė 33 atvejus milijonui gyventojų.

Kur atvejų daugėjo, o kur – mažėjo?

Nors bendras sergamumas Europoje mažėjo, PSO perspėja, kad rizika dar toli gražu neišnyko.

Organizacija pabrėžia, kad 2025 m. rodikliai išlieka didesni nei daugumoje metų nuo 2000-ųjų. Be to, nemažai valstybių 2025 m. pranešė apie didesnį atvejų skaičių nei 2024 m. Tarp jų – Ukraina (+988), Nyderlandai (+449), Prancūzija (+393), Ispanija (+185), Sakartvelas (+175) ir Izraelis (+120).

Čekija, Estija ir Latvija taip pat fiksavo nedidelius augimus – kiekvienoje jų atvejų padaugėjo mažiau nei 10.

Didžiausias bendras sergamumo sumažėjimas PSO Europos regione užregistruotas Rumunijoje – maždaug 26,5 tūkst. atvejų mažiau. Toliau rikiuojasi Kazachstanas (beveik 24 tūkst. mažiau) ir Rusija (daugiau kaip 15,5 tūkst. mažiau).

PSO ragina stiprinti skiepijimo kampanijas

„Protrūkių rizika išlieka“, – teigia PSO ir primena, kad per pastaruosius trejus metus Europos regione tymais susirgo daugiau nei 200 tūkst. žmonių.

PSO pabrėžia, kad virusas ir toliau plis, jei kiekvienoje bendruomenėje nebus pasiekta 95 proc. skiepijimo aprėptis, nebus užpildytos imuniteto spragos visose amžiaus grupėse, nebus stiprinama ligų stebėsena ir užtikrinama savalaikė reakcija į protrūkius.

Organizacijos duomenimis, tymų vakcinacija 2000–2024 m. padėjo išvengti beveik 59 mln. mirčių.

Po ryškaus atvejų šuolio 2024 m. Armėnija, Austrija, Azerbaidžanas, Ispanija, Jungtinė Karalystė ir Uzbekistanas prarado statusą, rodantį, kad šalis yra laisva nuo tymų.

Kada vaikai turėtų būti skiepijami nuo tymų?

Tymai – oro lašeliniu būdu plintantis virusas, lengvai perduodamas kosint ar čiaudint.

Tai viena labiausiai užkrečiamų infekcinių ligų – maždaug 12 kartų užkrečiamesnė už gripą. Vienas tymų atvejis gali užkrėsti iki 18 neskiepytų žmonių.

Įprastai vaikams pirmoji vakcinos dozė skiriama 12–15 mėnesių amžiaus, o antroji – 4–6 metų.

Ankstyvieji simptomai dažniausiai trunka iki septynių dienų: sloga, kosulys, paraudusios ir ašarojančios akys, taip pat smulkios baltos dėmelės burnos gleivinėje, skruostų vidinėje pusėje.

Tačiau komplikacijos gali būti sunkios: galimi rimti kvėpavimo sutrikimai, įskaitant plaučių uždegimą, taip pat aklumas, ausų infekcijos ir encefalitas, galintis sukelti smegenų pažeidimą.

Skaitmeninės sveikatos paslaugos Europoje tampa vis svarbesnės. COVID-19 pandemija daugelį valstybių paskatino pradėti arba išplėsti nuotolinių konsultacijų galimybes, o po pandemijos telekonsultacijų apimtys ir toliau augo.

Sveikatos sistemų skaitmeninės transformacijos centre – galimybė gyventojams pasiekti elektroninius sveikatos įrašus ir pakankamas skaitmeninis sveikatos raštingumas. Elektroniniai įrašai leidžia gydymą organizuoti greičiau, saugiau ir kokybiškiau, užtikrina geresnį paslaugų koordinavimą. Tuo metu skaitmeninis sveikatos raštingumas reiškia, kad žmonės geba užtikrintai rasti, suprasti ir naudoti su sveikata susijusią informaciją bei paslaugas internete.

Europos Sąjunga yra išsikėlusi tikslą: iki 2030 metų 100 proc. ES gyventojų turėtų turėti prieigą prie savo elektroninių sveikatos įrašų. Vis dėlto šiuo metu šalių rezultatai labai skiriasi.

Europos Komisijos tyrime „Digital Decade 2025: eHealth Indicator Study – Final Report“ nurodoma, kad 2024 metais prieiga prie elektroninių sveikatos įrašų ES pasiekė 83 proc. Šis rodiklis, dar vadinamas sudėtiniu e. sveikatos balu, 100 proc. prilygina visiškam brandumui ir pilnai gyventojams prieinamai elektroninių sveikatos įrašų informacijai.

Per metus šis balas paaugo 4 procentiniais punktais (nuo 79 proc. 2023 metais), o palyginti su 2022 metais – 11 punktų (nuo 72 proc.).

Airija – reitingo apačioje

Vertinant 29 Europos šalis (27 ES nares, taip pat Norvegiją ir Islandiją), elektroninių sveikatos įrašų rodiklis svyruoja nuo 25 proc. Airijoje iki 100 proc. Belgijoje ir Estijoje. Antras prasčiausias rezultatas – 65 proc. Nyderlanduose, todėl Airija išsiskiria kaip aiškus autsaideris.

Tarp lyderių taip pat minimos Danija (98 proc.), Lietuva (95 proc.), Malta (94 proc.), Lenkija (92 proc.) ir Norvegija (91 proc.). Visos šios šalys peržengė 90 proc. ribą.

Tyrime pažymima, kad šiose valstybėse elektroniniai sveikatos įrašai prieinami didelei gyventojų daliai, o dauguma sveikatos priežiūros įstaigų pateikia kelias svarbias sveikatos duomenų kategorijas. Taip pat sudarytos galimybės tam tikroms gyventojų grupėms patogiai pasiekti reikalingą informaciją.

Virš ES vidurkio atsidūrė ir Portugalija (88 proc.), Ispanija (88 proc.), Austrija (87 proc.), Bulgarija (87 proc.), Kroatija (87 proc.), Vokietija (87 proc.), Slovėnija (87 proc.), Vengrija (86 proc.), Latvija (86 proc.), Suomija (85 proc.), Prancūzija (84 proc.) ir Italija (84 proc.).

Arčiau reitingo apačios yra Slovakija (72 proc.), Graikija (74 proc.), Rumunija (75 proc.) ir Kipras (75 proc.).

Kodėl Airija atsilieka?

2024 metais visos ES šalys, išskyrus Airiją, suteikė gyventojams prieigą prie elektroninių sveikatos duomenų per internetinį portalą – tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Airija atsidūrė sąrašo gale.

Vis dėlto situacija gali keistis: šalis pastaruoju metu didina investicijas į skaitmeninę sveikatą. 2026 metų vasario 5 dieną sveikatos ministras pranešė, kad vyriausybė pritarė viešųjų pirkimų pradžiai nacionaliniams elektroniniams sveikatos įrašams sukurti. Šis žingsnis pristatytas kaip reikšminga Airijos sveikatos sistemos modernizavimo dalis, siekiant saugesnės, pažangesnės ir geriau tarpusavyje susietos priežiūros.

Skaitmeninio sveikatos raštingumo vis dar trūksta

Vien paslaugų prieinamumo nepakanka – būtina, kad žmonės mokėtų ir gebėtų jomis naudotis. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaita „Health at a Glance 2025“ rodo, kad skaitmeninio sveikatos raštingumo srityje daugelyje šalių dar yra kur tobulėti.

Skaitmeninis sveikatos raštingumas apima pasitikėjimą ieškant patikimos informacijos internete ir gebėjimą suprasti, kaip ja naudotis. Ataskaitoje pažymima, kad šie įgūdžiai ypač riboti vyresnių žmonių ir asmenų, turinčių žemesnį išsilavinimą, grupėse.

17 EBPO šalių (daugiausia Europos) duomenys rodo, kad tarp pirminės sveikatos priežiūros paslaugų naudotojų, kuriems yra 45 metai ir daugiau, skaitmeninis sveikatos raštingumas išlieka žemas. 2024 metais šis rodiklis siekė 18 proc. tarp žemesnio išsilavinimo žmonių ir 26 proc. tarp aukštesnį išsilavinimą turinčių asmenų (duomenys apima tik šią amžiaus grupę).

Skirtingose šalyse rezultatai labai nevienodi. Čekija fiksuoja aukščiausią skaitmeninį sveikatos raštingumą tarp aukštesnį išsilavinimą turinčių gyventojų – 53 proc. Toliau rikiuojasi Velsas Jungtinėje Karalystėje (46 proc.), Prancūzija (43 proc.) ir Nyderlandai (31 proc.). Daugiau nei 50 proc. ribą, net ir tarp labiau išsilavinusių, peržengia tik Čekija.

Šios šalys taip pat pirmauja ir tarp žemesnio išsilavinimo grupių, nors rodikliai čia mažesni: Čekijoje – 41 proc., Velse – 31 proc., Prancūzijoje – 24 proc., Nyderlanduose – 21 proc.

Kai kuriose valstybėse skaitmeninio sveikatos raštingumo rodikliai itin žemi. Italijoje jie siekia 9 proc. tarp aukštesnio išsilavinimo žmonių ir 5 proc. tarp žemesnio išsilavinimo. Rumunijoje abiejose grupėse fiksuojama po 9 proc., o Belgijoje – atitinkamai 11 proc. ir 10 proc.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad pasitikėjimo kūrimas yra esminė sąlyga, norint paskatinti aktyvesnį skaitmeninių sveikatos technologijų naudojimą.

Telekonsultacijų dalis visų gydytojų konsultacijų struktūroje Europoje taip pat smarkiai skiriasi.

Ekspertai akcentuoja, kad prieiga prie elektroninių sveikatos įrašų yra vienas svarbiausių elementų, leidžiančių sėkmingai plėtoti skaitmenines sveikatos paslaugas.

„Šalys, turinčios gerai išvystytus elektroninius sveikatos įrašus ir platformas, kurios leidžia sklandžiai keistis duomenimis, gali daug lengviau plėsti telekonsultacijų paslaugas“, – „Euronews Health“ sakė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro duomenų, dirbtinio intelekto ir skaitmeninės sveikatos vadovas David Novillo Ortiz.

2025 metų pabaigoje Europoje kilusi sumaištis dėl didelių kiekių sukauptų kontraceptikų išryškino seniai žinomą problemą: modernių, veiksmingų ir įperkamų kontracepcijos priemonių prieinamumas Europos Sąjungoje (ES) išlieka nevienodas.

„Europos parlamentinis forumas seksualinėms ir reprodukcinėms teisėms“ (EPF) 2026 metų Kontracepcijos politikos atlase pateikia valstybių reitingą pagal kontraceptikų prieinamumą. Jau antrus metus iš eilės aukščiausias pozicijas užima Prancūzija (97,9 proc.), Portugalija (93,8 proc.), Liuksemburgas (93,3 proc.) ir Belgija (89,8 proc.).

Nors Belgija išliko tarp lyderių, jos įvertinimas per metus šiek tiek sumažėjo – nuo 90,3 proc. 2025 metais iki 89,8 proc. 2026-aisiais.

Vertinant platesnį Europos kontekstą, Jungtinė Karalystė reitinge atsiduria antroje vietoje po Prancūzijos, surinkdama 95,8 proc.

Tuo metu reitingo apačioje ES viduje – Slovakija (32,2 proc.), Vengrija (36,9 proc.) ir Lenkija (38,9 proc.). Žvelgiant į visą žemyną, penketuką nuo galo papildo Turkija (37,6 proc.) ir Rusija (37,8 proc.).

EPF atkreipia dėmesį, kad Lenkijoje tarp vyrų populiarėja vazektomija kaip nuolatinė kontracepcijos priemonė. Skaičiuojama, jog privačioje Lenkijos sveikatos sistemoje per metus atliekama apie 5 tūkst. tokių procedūrų.

Rytų ir Vakarų atotrūkis

Per pastaruosius penkerius metus kontracepcijos situaciją Europoje reikšmingai paveikė pokyčiai reprodukcinės sveikatos priežiūros srityje ir stiprėjančios pronatalinės (gimstamumą skatinančios) politikos kryptys.

Pasak EPF, Europoje ir toliau ryškus Rytų bei Vakarų skirtumas kontracepcijos prieinamumo klausimu. Rytų Europos šalys dažniau atsiduria žemesnėse pozicijose dėl griežtesnių politikos sprendimų ir mažesnės paramos kontraceptikų prieinamumui.

Tuo tarpu Vakarų Europos valstybės, esančios reitingo viršuje, dažniau užtikrina kontracepcijos priemonių suteikimą po gimdymo. Būtent šios praktikos dažniausiai trūksta žemesnį įvertinimą turinčiose Rytų Europos šalyse.

EPF duomenimis, 15-oje ES valstybių kontraceptikai yra kompensuojami nacionalinėse sveikatos sistemose. Tai apima ir ilgalaikes grįžtamąsias kontracepcijos priemones, pavyzdžiui, gimdos spiralę (IUD) ar implantus.

Specialų kontraceptikų kompensavimą pažeidžiamoms grupėms (pavyzdžiui, bedarbiams ar mažas pajamas gaunantiems žmonėms) taiko tik 10 ES šalių. Danijoje, Vokietijoje ir Italijoje tokia parama teikiama tik kai kuriuose regionuose.

Be to, EPF pažymi, kad internete plinta daugiau klaidinančios informacijos, o kai kuriose valstybėse įrodymais grįsti šaltiniai yra aktyviai blokuojami arba šalinami.

Vis dėlto oficiali informacija apie kontracepciją vyriausybių remiamose interneto svetainėse pateikiama 16-oje ES šalių, tarp jų – Bulgarijoje, Kroatijoje, Latvijoje ir Švedijoje.