CP v2

Blog

  • Slauga sergančiam artimajam: „ZUS“ gali mokėti išmoką, bet galioja dvi aiškios sąlygos

    Lenkijoje dirbantys žmonės ne visada žino, kad slaugant sergantį sutuoktinį ar kitą artimąjį galima gauti „ZUS“ mokamą slaugos išmoką. Ji priklauso ne tik darbuotojams pagal darbo sutartį, bet ir savarankiškai dirbantiems bei vykdantiems veiklą pagal civilines sutartis, jei atitinkami reikalavimai.

    Pirmoji sąlyga susijusi su socialiniu draudimu: teisė į išmoką atsiranda tik tuomet, kai asmuo yra apdraustas ir turi pagrindą gauti ligos socialinio draudimo išmokas. Darbuotojams tai paprastai užtikrina darbdavys, o savarankiškai dirbantys turi būti sumokėję ligos draudimo įmokas, jei toks draudimas jiems nėra privalomas.

    Antroji sąlyga taikoma pačiai slaugos situacijai: išmoka mokama tik tada, kai realiai nėra kito šeimos nario, galinčio pasirūpinti ligoniu, o slaugomas asmuo gyvena kartu su apdraustuoju viename namų ūkyje. Praktikoje tai reiškia, kad vien tik giminystės ryšio nepakanka, vertinama ir faktinė galimybė užtikrinti priežiūrą.

    Ką laikoma šeimos nariu?

    Pagal Lenkijoje taikomą slaugos išmokų reguliavimą, šeimos nariu gali būti ne tik sutuoktinis ar vaikas, bet ir kiti artimieji, pavyzdžiui, tėvai, seneliai, broliai ar seserys, taip pat uošviai. Esminė detalė daugeliu atvejų yra bendras gyvenimas ir tai, kad slauga iš tiesų būtina.

    Taip pat svarbu atskirti slaugos išmoką nuo įprasto nedarbingumo dėl savo ligos. Šiuo atveju nedarbingumas suteikiamas ne dėl paties darbuotojo sveikatos, o dėl būtinybės prižiūrėti sergantį artimąjį.

    Kiek mokama ir kiek laiko?

    Išmoka paprastai siekia 80 proc. išmokos bazės, kuri skaičiuojama iš ankstesnių 12 mėnesių pajamų. Darbuotojams bazė nustatoma pagal darbo užmokestį, o savarankiškai dirbantiems pagal pajamas, nuo kurių mokamos socialinio draudimo įmokos.

    Slaugos nedarbingumui taikomi ir trukmės limitai. Dažniausiai per metus bendra riba siekia 60 dienų, tačiau kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kai slaugomi tik vyresni nei 14 metų namų ūkio nariai, limitas gali būti mažesnis ir siekti 14 dienų per metus.

    Kokie dokumentai reikalingi?

    Pagrindas išmokai gauti yra gydytojo išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir prašymas skirti slaugos išmoką. Darbuotojai dokumentus paprastai pateikia darbdaviui, o savarankiškai dirbantys kreipiasi tiesiogiai į „ZUS“.

    Išmokos administravimas priklauso ir nuo darbdavio dydžio: jei įmonėje dirba daugiau nei 20 darbuotojų, išmoką dažniausiai apskaičiuoja ir išmoka darbdavys, o mažesnėse įmonėse mokėjimą perima „ZUS“. Išmoka gali būti mokama ir už poilsio bei švenčių dienas, jei jos patenka į patvirtinto nedarbingumo laikotarpį.

  • Pratybos kibernetiniame poligone: kaip Lenkijos kariuomenė stiprina valstybės atsparumą

    Kibernetinis saugumas vis dažniau vertinamas kaip vienas esminių valstybės gynybos ramsčių, greta fizinės infrastruktūros ir karinių pajėgumų. Didėjant atakų mastui prieš energetiką, ryšius ar finansų sistemas, vis daugiau dėmesio skiriama ne vien incidentų gesinimui, o nuosekliam atsparumo kūrimui.

    Lenkijoje šiam tikslui veikia Ekspertinis kibernetinio saugumo mokymo centras, tiesiogiai pavaldus Nacionalinės gynybos ministerijai. Ši karinė struktūra įkurta 2020 metais, reaguojant į augantį ginkluotųjų pajėgų poreikį rengti specialistus kibernetinio saugumo, informacinių technologijų ir kriptologijos srityse.

    Praktika, o ne teorija

    Centro misija – auginti kariuomenės ekspertų pajėgumus ir parengti žmones darbui aplinkoje, kur skaitmeniniai incidentai tampa sudėtingesni ir glaudžiai susiję su nacionaliniu saugumu. Mokymai organizuojami laboratoriniu principu, orientuojantis į realius įrankius ir scenarijus, o ne vien akademines paskaitas.

    Centras turi 18 pilnai įrengtų kompiuterinių laboratorijų ir kibernetinį poligoną – virtualią platformą, leidžiančią atkurti sudėtingas IT aplinkas. Tokiose simuliacijose galima modeliuoti tinklus su serveriais, tinklo įranga ir skirtingomis operacinėmis sistemomis, treniruojantis aptikti įsilaužimus ir atkurti paslaugų veikimą.

    Infrastruktūra treniruojasi kaip per krizę

    Vienas ryškiausių centro projektų – CyberExpert Game, kibernetinio saugumo dirbtuvės varžybų formatu. Jose dalyvauja ne tik kariuomenės atstovai: kviečiamos ir kritinės infrastruktūros organizacijos, kurioms realybėje tenka atlaikyti atakas bei užtikrinti paslaugų tęstinumą.

    Pratybose komandos gina joms patikėtą skaitmeninės aplinkos dalį nuo atakuojančios komandos, kuri imituoja realius įsilaužėlių veiksmus. Laimi tie, kurie ilgiausiai išlaiko veikiančias paslaugas ir sugeba greičiau atkurti pažeistus komponentus, todėl vertinama ne vien prevencija, bet ir reakcija.

    Dėmesys talentams ir bendradarbiavimui

    Centras taip pat investuoja į jaunų specialistų ugdymą ir ryšį su akademine bendruomene bei pramone. Vykdomos programos studentams, o konferencijose sujungiami kariuomenės, mokslo ir verslo atstovai, kad sprendimai būtų pritaikomi praktikoje.

    Centro vadovybės teigimu, kibernetinis saugumas remiasi ne vien žiniomis ar budrumu – lemiama tampa gebėjimas veikti: aiškios struktūros, procedūros, įrankiai ir nuolatinės pratybos. Būtent tokia disciplina padeda valstybės institucijoms ir kritinei infrastruktūrai išlikti funkcionalioms net ir koordinuotų atakų metu.

  • Karščiai kelia elektros kainas Europoje: Prancūzijos atominių ribojimai ir šuoliai iki 566 eurų už MWh

    Europos energetikos rinkose karščio bangos vis dažniau tampa veiksniu, kuris per kelias valandas pakelia didmenines elektros kainas ir didina sistemos balansavimo kaštus. Kai temperatūra kai kuriose šalyse artėja prie 40 laipsnių, auga elektros paklausa dėl vėsinimo, o dalies elektrinių bei tinklų darbas tampa sudėtingesnis.

    Didžiausią spaudimą šiuo metu patiria Prancūzija, kurios elektros gamyboje svarbią vietą užima atominės elektrinės. Reaktoriams reikia didelių vandens kiekių aušinimui, tačiau per karščius upės įšyla, o aplinkosauginiai ribojimai neleidžia papildomai šildyto vandens išleisti, kai natūrali vandens temperatūra jau per aukšta.

    Prancūzijoje mažinama reaktorių galia

    Dėl aušinimo apribojimų valstybės valdoma bendrovė „EDF“ kai kuriuose reaktoriuose yra priversta mažinti galią. Tai reiškia, kad rinkoje atsiranda mažiau pigesnės bazinės generacijos, o trūkumas dengiamos brangesniais šaltiniais arba importu.

    Rinkos dalyviai šią riziką įkainoja iš karto, todėl net trumpalaikės žinios apie ribojimus ar gedimus gali sukelti staigius kainų šuolius. Esant įtemptam balansui, kainas papildomai stumia ir brangiai kainuojantys rezervai, kuriuos operatoriai turi įjungti stabilumui užtikrinti.

    Šuoliai fiksuojami ir kitose šalyse

    Karščiai paveikia ne vien Prancūziją, nes didelė paklausa sutampa su nepastovia atsinaujinančių išteklių gamyba. Šiaurės Europoje silpnesnis vėjas sumažina vėjo elektrinių generaciją, todėl trūkstamą kiekį tenka kompensuoti kitomis priemonėmis, o tai kelia didmenines kainas.

    Vokietijoje vieną kritiškiausių dienų kainos per parą smarkiai svyravo: dieną jos siekė apie 86 eurus už megavatvalandę, o vakare šoktelėjo iki 566 eurų už megavatvalandę. Tokie šuoliai rodo, kaip greitai rinka reaguoja į sistemos balansavimo poreikį, kai paklausa išauga, o pasiūla tampa ribota.

    Didžiojoje Britanijoje operatoriams tenka aktyvuoti tiekimo perspėjimus, kad būtų užtikrinta pakankama galia tinkle. Tokiose situacijose balansavimo energija gali kainuoti ypač brangiai, nes už skubiai į sistemą įtraukiamus pajėgumus mokama gerokai daugiau nei įprastomis sąlygomis.

    Kodėl karščiai taip brangiai kainuoja?

    Ekstremalios temperatūros vienu metu smogia kelioms grandims: didina vartojimą, mažina dalies elektrinių efektyvumą ir apsunkina aušinimą, o kartu kelia gedimų tikimybę skirstomuosiuose tinkluose. Dėl įkaitusių linijų ir įrangos didėja techninių trikdžių rizika, o jų šalinimas taip pat kainuoja.

    Italijoje analitikai perspėja apie didesnę vietinių elektros tiekimo sutrikimų tikimybę karščio pikais, o prognozėse minimas maždaug 36 proc. didmeninių kainų augimas trečiąjį metų ketvirtį. Tai iliustruoja bendrą tendenciją: klimato ekstremumai tampa struktūriniu rinkos rizikos veiksniu, o ne pavienėmis išimtimis.

    Energetikos sektoriuje vis daugiau dėmesio skiriama tinklų atsparumui, lankstesniems balansavimo sprendimams ir vartojimo valdymui. Tačiau kol kas karščio bangos išlieka scenarijus, kai net ir pažangi infrastruktūra turi veikti avariniu režimu, o tai tiesiogiai matyti didmeninėse elektros kainose.

  • Lenkijos policija per metus įsigijo 3 013 automobilių: planuoja dar 1,7 mlrd. eurų investicijų

    Lenkijos policija pranešė, kad 2025 metais įsigijo 3 013 transporto priemonių, kurių bendra vertė siekė apie 145 mln. eurų. Informacija paskelbta socialiniame tinkle X, akcentuojant, kad investicijos į autoparką yra nuoseklios ir tiesiogiai susijusios su tarnybos efektyvumu.

    Policijos teigimu, atnaujinamas transportas padeda pareigūnams greičiau pasiekti įvykio vietą, operatyviau reaguoti į iškvietimus ir didina saugumą tiek darbuotojams, tiek gyventojams. Didesnį dėmesį šiam segmentui rodo ir tai, kad transporto priemonės perkamos ne tik patruliavimui, bet ir specializuotoms užduotims.

    Rekordiniais pagal išlaidas Lenkijos policija įvardijo 2024 metus, kai autoparko atnaujinimui skirta apie 153 mln. eurų. Palyginimui, 2021 metais, institucijos pateiktais duomenimis, buvo nupirkta 450 transporto priemonių už maždaug 20 mln. eurų.

    „Modernūs patrulių automobiliai ir specializuotos transporto priemonės reiškia greitesnį atvykimą į iškvietimą, didesnį veiksmų efektyvumą ir aukštesnį saugumo lygį tiek pareigūnams, tiek piliečiams“, – teigė Lenkijos policija.

    Be kasmetinių pirkimų, institucija taip pat nurodė ilgalaikį finansavimo planą: pagal modernizavimo programą 2026–2029 metais policijai numatyta daugiau nei 1,7 mlrd. eurų. Pasak policijos, reikšminga šių lėšų dalis turėtų būti nukreipta transporto parkui atnaujinti.

    Toks mastas rodo, kad Lenkija policijos mobilumą laiko vienu iš praktinių vidaus saugumo prioritetų: nuo patruliavimo ir reagavimo iki techninės pagalbos bei specialiųjų padalinių darbo. Didelės investicijos į transportą paprastai siejamos ir su eksploatacinių kaštų mažinimu, nes naujesnė technika rečiau genda ir leidžia planuoti tarnybos resursus stabiliau.

  • Strateginių rezervų agentūra plečia veiklą į skaitmenines atsargas: kaip bus užtikrintas paslaugų tęstinumas

    Lenkijos Vyriausybės strateginių rezervų agentūra (RARS), iki šiol daugiausia siejama su degalų, vaistų ar maisto atsargomis, vis aktyviau plečia veiklą į skaitmeninę sritį. Valstybei sparčiai skaitmenėjant, kritine atsarga tampa ne tik sandėliai ir logistika, bet ir gebėjimas užtikrinti sistemų, paslaugų bei informacijos srautų veikimą krizės metu.

    Apie šį pokytį viešai kalbėta CYBERSEC EXPO & FORUM 2026 konferencijoje Katovicuose. RARS Skaitmeninių operacijų skyriaus vadovas Arturas Szachno pabrėžė, kad agentūra vis dažniau vertina, kokios skaitmeninės priemonės galėtų padėti viešajam sektoriui ir krizių valdymo grandinei, kai įprastų sprendimų nepakanka.

    Skaitmeninės atsargos – nauja saugumo dalis

    RARS atstovo teigimu, skaitmeninių operacijų padalinys pirmiausia užtikrina pačios agentūros IT veiklą, tačiau tuo neapsiribojama. Kartu identifikuojami poreikiai, kaip valstybė galėtų greičiau atkurti ar palaikyti kritinių paslaugų veikimą, jei sutriktų ryšiai, duomenų apdorojimas ar informacinių sistemų darbas.

    Tokie scenarijai siejami ne tik su kibernetinėmis grėsmėmis, bet ir su platesniu krizių spektru, įskaitant ekstremalias situacijas bei hibridines rizikas. Praktikoje tai gali reikšti galimybę greitai suteikti reikalingą įrangą, ryšio sprendimus ar paslaugas, kad institucijos ir jų partneriai galėtų tęsti darbą.

    „Agentūra turėtų galėti padėti valstybei tose srityse, kurių neįmanoma iš anksto numatyti, kai susiduriama su įvairių tipų krizėmis ar veiksmais – tiek nemilitariniais, tiek militariniais Lenkijos teritorijoje“, – sakė Arturas Szachno.

    Pandemijos pamokos ir rizikų analizė

    RARS šiemet mini 30 metų veiklos sukaktį, o vienu didžiausių lūžių įvardijama COVID-19 pandemija. Tuomet, pasak A. Szachno, svarbiausia tapo reakcijos greitis, informacijos mainai ir gebėjimas veikti nestandartiškai, kai klasikinės procedūros nebespėja paskui situaciją.

    Ši patirtis tampa aktuali ir kalbant apie skaitmenines atsargas, nes šiuolaikinė administracija bei ekonomika vis labiau priklauso nuo teleinformatikos infrastruktūros. RARS akcentuoja nuolatinę rizikų analizę ir siekį mažinti galimų sutrikimų poveikį valstybės funkcionavimui.

    „Su informacijos apdorojimu susijusios sistemos, valstybės transformacijai ir skaitmenizacijai spartėjant, kelia vis daugiau naujų iššūkių“, – sakė Arturas Szachno.

    Ką praktiškai reikštų skaitmeninės rezervinės priemonės?

    RARS atstovo teigimu, organizacijos, atsakingos už skaitmeninių paslaugų teikimą ar rizikų vertinimą, vis dažniau signalizuos apie poreikį užtikrinti veiklos tęstinumą. Krizėje gali prireikti ne vien papildomų žmonių ar procedūrų, bet ir greitai pasiekiamų techninių sprendimų, leidžiančių išlaikyti paslaugų stabilumą.

    Tokiu būdu strateginės atsargos ateityje vis rečiau bus suprantamos vien kaip fiziniai ištekliai. Vis didesnę reikšmę įgauna skaitmeninis atsparumas, be kurio administracija, pagalbos tarnybos ir verslo procesai gali sustoti net ir tada, kai tradicinės atsargos lieka nepaliestos.

  • Tuskas apie OAE Lenkijoje: atsinaujinanti energija dažnai pigiausia, dėl antros jėgainės varžosi Koninas ir Belchatovas

    Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, apsilankęs Klečevo saulės ir vėjo elektrinių komplekse, pabrėžė, kad atsinaujinantys energijos ištekliai yra ne tik klimato kaitos mažinimo priemonė, bet daugeliu atvejų ir pigiausias elektros gamybos būdas. Pasak jo, šio tipo projektai leidžia didinti vietinę generaciją ir mažinti priklausomybę nuo importuojamų iškastinių išteklių.

    Klečevo projektas pristatomas kaip vienas didžiausių atsinaujinančios energetikos objektų Vidurio ir Rytų Europoje, o taip pat – didžiausia fotovoltinė elektrinė „Orlen“ grupės portfelyje. Tuskas akcentavo, kad sprendimai dėl energetikos turi būti paremti racionaliais skaičiavimais, o ne ideologija, ypač kai rinkoje svarbiausi tampa kaina ir tiekimo saugumas.

    „Tai nėra vien klimato apsauga. Daugeliu atvejų tai tiesiog pigiausia energija“, – sakė Donaldas Tuskas.

    Premjeras taip pat pranešė, kad artimiausiu metu turi būti pristatyta vieta, iš kurios į tinklą pirmą kartą Lenkijos istorijoje bus tiekiama elektra iš jūrinių vėjo parkų. Jūrinė vėjo energetika Baltijos jūroje laikoma vienu svarbiausių šalies planų stabiliai didinti generaciją ir mažinti anglies elektrinių vaidmenį.

    Žurnalistams paklausus apie antrosios atominės elektrinės statybos vietą, Tuskas teigė, kad Koninas ir Belchatovas yra panašiai tinkami variantai. Jo vertinimu, abiejose vietovėse svarbūs ne tik geografiniai ir geologiniai kriterijai, bet ir tai, kad regione vyksta perėjimas nuo tradicinės, taršios energetikos.

    „Dėl vietos turi apsispręsti ekspertai, o sprendimas bus maksimaliai skaidrus, kad nekiltų abejonių dėl politinių motyvų“, – sakė Donaldas Tuskas.

    Energetikos planuose numatyta, kad antrosios atominės elektrinės partneris ir technologija turėtų būti pasirinkti 2027 metais, o galutinė vieta – 2028 metais. Pagal viešai skelbtus grafikus, statybų pradžia planuojama 2032 metais, o pirmojo bloko eksploatacijos startas – 2040 metais.

    Lenkijai tai būtų svarbus žingsnis diversifikuojant gamybos portfelį: atsinaujinantys ištekliai sparčiai plečiami, tačiau branduolinė energetika vertinama kaip priemonė užtikrinti didelės apimties pastovią generaciją, ypač kai sistemoje daugėja nepastovių šaltinių, tokių kaip saulė ir vėjas. Tokį derinį vis dažniau renkasi Europos šalys, siekiančios suderinti kainą, patikimumą ir klimato tikslus.

  • Net durų skambutis gali tapti kibernetine spąstais: ekspertė paaiškino, ką būtina susitvarkyti namuose

    Dažnam kibernetinis saugumas vis dar asocijuojasi su brangiais sprendimais, tačiau praktika rodo, kad didžiausią naudą duoda paprasta kasdienė disciplina. Silpni slaptažodžiai, tas pats prisijungimas kelioms paskyroms ir neatnaujinta programinė įranga dažnai tampa lengviausiu keliu į įsilaužimą tiek namuose, tiek organizacijose.

    Šią tendenciją pastaraisiais metais ryškina ir išmanių įrenginių bumas: nuo maršrutizatorių iki vaizdo kamerų ar durų skambučių. Kuo daugiau prie interneto prijungtų įrenginių, tuo didesnis paviršius atakoms, o vartotojai ne visada žino, kaip tinkamai sukonfigūruoti privatumo ir saugumo nustatymus.

    „Įsilaužimas gali įvykti bet kuriuo metu, todėl svarbiausia yra pasiruošimas, o ne reagavimas panikoje“, – sakė kibernetinio saugumo ekspertė Monika Ingram.

    Ekspertė pabrėžia, kad svarbiausi pagrindai yra stiprūs ir unikalūs slaptažodžiai, kelių veiksnių autentifikavimas bei darbuotojų ar šeimos narių įpročiai. Būtent socialinė inžinerija, kai žmogus pats spusteli nuorodą ar atidaro priedą, išlieka viena dažniausių priežasčių, kodėl kenkėjiškos programos patenka į sistemas.

    Organizacijoms, ypač viešajam sektoriui, vien dokumentų turėjimas neužtikrina realaus saugumo. Procedūros turi būti ne tik aprašytos, bet ir išbandytos, kad incidento metu nereikėtų skubiai ieškoti atsakingų kontaktų ar spręsti, kas priima sprendimus dėl sistemų atjungimo ir komunikacijos.

    „Auditorius paklausia, ar turite procedūras, o įsilaužėlis patikrina, ar jos veikia realybėje“, – teigė Monika Ingram.

    Pasak specialistės, kritinės yra pirmosios valandos, tačiau pats įsilaužimas dažnai būna „tylus“ ir tęsiasi dienas ar net mėnesius. Įsibrovėliai pirmiausia bando įsitvirtinti IT aplinkoje, gauti didesnes teises, o tik vėliau pereina prie atviros atakos fazės, pavyzdžiui, duomenų šifravimo.

    Ransomware atakų logika dažnai ta pati: iš pradžių duomenys nukopijuojami, o tuomet užrakinamos sistemos ir pateikiamas reikalavimas sumokėti išpirką. Tokiu atveju organizacija rizikuoja ne tik veiklos sustojimu, bet ir tuo, kad konfidenciali informacija gali atsidurti juodojoje rinkoje, net jei išpirką nusprendžiama mokėti.

    Esminiu saugikliu ekspertė vadina patikimas atsargines kopijas ir jų atstatymo testavimą. Jei kopijos yra atskirtos nuo pagrindinės infrastruktūros ir realiai patikrinta, kad iš jų galima atkurti svarbiausias paslaugas, spaudimas derėtis su nusikaltėliais gerokai sumažėja.

    „Pirmosiomis minutėmis reikia atsakyti į vieną klausimą: ar turime saugią atsarginę kopiją ir ar ji buvo išbandyta atkūrimui“, – sakė Monika Ingram.

    Jei atsarginių kopijų nėra arba jos buvo užšifruotos kartu su likusia infrastruktūra, pasekmės tampa ypač skaudžios. Tokiu atveju gali tekti ne tik atstatinėti sistemas, bet ir spręsti teisines, reputacines bei finansines problemas, o kai kuriais atvejais iš esmės atkurti veiklą nuo pradžių.

    Dėl išpirkos mokėjimo ekspertai paprastai laikosi aiškios linijos: mokėti nerekomenduojama, nes tai negarantuoja duomenų grąžinimo. Net sumokėjus nusikaltėliai gali neperduoti atkūrimo raktų, o nutekintus duomenis vis tiek parduoti, todėl rizika lieka, o nuostoliai padidėja.

    Kalbant apie vartotojų kasdienybę, pažeidžiamumai vis dažniau persikelia į namus per išmaniuosius įrenginius. Neatnaujintas durų skambutis, kamera ar maršrutizatorius gali tapti silpnąja grandimi, jei gamintojas ilgainiui nustoja teikti saugumo atnaujinimus, o vartotojas nepasikeičia numatytųjų slaptažodžių.

    Europos Sąjungoje šį lauką keičia griežtėjantys reikalavimai skaitmeniniams produktams, kurie didina gamintojų atsakomybę už saugumo atnaujinimus ir pažeidžiamumų valdymą. Tikimasi, kad tai ilgainiui sumažins situacijų, kai į rinką patenka įrenginiai, kurie po pardavimo faktiškai paliekami be priežiūros.

    Ekspertai pabrėžia, kad technologijos vienos problemos neišsprendžia: saugumas prasideda nuo higienos, atsarginių kopijų ir nuoseklaus pasirengimo scenarijams. Tai aktualu tiek savivaldybėms ar įmonėms, tiek kiekvienam žmogui, kuris namuose naudoja bent kelis prie interneto prijungtus įrenginius.

  • Pokytis nekilnojamojo turto mokesčiuose: savininkai už savo dalį, o ne už visus bendraturčius

    Lenkijos Finansų ministerija rengia seniai aptarinėjamą nekilnojamojo turto mokesčio pakeitimą, kuris aktualus bendraturčiams. Esminė idėja paprasta: savivaldybės nebegalėtų reikalauti visos mokesčio sumos iš vieno bendraturčio, net jei jam priklauso tik nedidelė turto dalis.

    Šiuo metu galiojanti praktika paremta solidarine atsakomybe, kai už prievolę gali tekti atsakyti bet kuriam iš bendraturčių. Tai dažnai sukelia konfliktų, ypač kai vienas savininkas nemoka savo dalies arba kai po paveldėjimo sudėtinga greitai nustatyti visus bendraturčius.

    Pagal planuojamus pakeitimus kiekvienas bendraturtis būtų atsakingas tik už mokestį, proporcingą jo turimai daliai. Tai reikštų, kad mokestinės prievolės būtų aiškiau susietos su nuosavybės apimtimi, o netikėtos didelės skolos rizika tiems, kurie turi mažą dalį, sumažėtų.

    Finansų ministerija argumentuoja, kad nauja tvarka palengvintų administravimą ir sumažintų ginčų su mokesčių administratoriumi skaičių. Praktikoje tai taip pat galėtų sumažinti dokumentų apimtį ir supaprastinti sprendimų priėmimą, kai nuosavybė yra padalinta tarp kelių žmonių.

    Vis dėlto savivaldybėms tektų prisitaikyti: atnaujinti informacines sistemas ir procesus, kad būtų įmanoma tiksliai apskaičiuoti ir administruoti prievoles kiekvienam bendraturčiui atskirai. Dėl šios priežasties neatmetama, kad įsigaliojimas būtų nukeltas ilgesniam laikotarpiui, o ankstyviausias realus terminas siejamas su 2028 metais.

    Mokesčių konsultantai pažymi, kad solidarus modelis dažnai sukuria situacijas, kurias žmonės vertina kaip neteisingas: sąskaitos dėl didelių sumų gali pasiekti asmenį, kuris valdo tik menką nuosavybės dalį. Siūlomas perėjimas prie atsakomybės pagal dalį ilgainiui turėtų sumažinti tokias situacijas ir padaryti nekilnojamojo turto mokesčio administravimą labiau prognozuojamą.

  • Orhanas Pamukas apie Nekaltybės muziejų Stambule: kaip daiktai atgaivina atmintį po „Netflix“ serialo

    Orhanas Pamukas apie Nekaltybės muziejų Stambule: kaip daiktai atgaivina atmintį po „Netflix“ serialo

    Nuo romano iki tikro muziejaus

    Turkų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko romanas Nekaltybės muziejus pasirodė 2008 metais, o 2012 metais Stambule duris atvėrė ir realus muziejus, įkvėptas knygos pasaulio. Pastaraisiais mėnesiais projektas sulaukė naujos dėmesio bangos po „Netflix“ ekranizacijos, į Stambulą atvedusios ir naują lankytojų srautą.

    Interviu, duotame pačiame muziejuje Čukurcumos rajone, Pamukas pasakoja, kad muziejaus idėja nebuvo vėlesnis marketingo sprendimas. Pasak rašytojo, jis apie romaną ir muziejų galvojo lygiagrečiai, o pastatą, vėliau tapusį ekspozicijos erdve, įsigijo dar prieš pradėdamas rašyti romaną.

    Daiktų galia grąžinti prisiminimus

    Pamuko teigimu, romanas ir muziejus remiasi paprasta, bet stipria mintimi: daiktai talpina prisiminimus, net jei jų patys sąmoningai nebešaukiame. Anot rašytojo, kasdieniai objektai gali veikti kaip atminties sužadintojai, grąžinantys ne tik vaizdus, bet ir emocijas, kurias žmogus jau buvo „uždaręs“ savyje.

    „Tikiu daiktų paslaptimi: užtenka vėl rasti seną kino bilietą ir sugrįžta pamiršti jausmai“, – sakė Orhanas Pamukas.

    Ši idėja romane įkūnijama per pagrindinį veikėją Kemalį, kuris, negalėdamas būti su mylimąja, ima kaupti su ja susijusius smulkius daiktus. Muziejuje tai virsta vitrinomis, kuriose kasdienybė, meilė ir netektis pasakojamos ne abstrakčiais apibendrinimais, o konkrečiais, materialiomis istorijos „nuotrupomis“.

    Miesto atmintis ir lankytojų banga

    Rašytojas muziejų apibūdina ne tik kaip literatūrinio pasakojimo tęsinį, bet ir kaip kuklų miesto muziejų, fiksuojantį Stambulo gyvenimo detales nuo praėjusio amžiaus antros pusės. Jo teigimu, ekspozicija leidžia pažvelgti į tuometinę pasaulietinę, vakarietiškėjančią miesto buitį, jos skonį, vartojimo įpročius ir socialines ribas.

    Pasak Pamuko, ankstesniais metais muziejus išsilaikydavo daugiausia iš bilietų pardavimo, o reikšmingą lankytojų dalį sudarydavo užsieniečiai. Dabar, ekranizacijai išpopuliarinus istoriją platesnėje auditorijoje, lankytojų srautai išaugo, o prie įėjimo vis dažniau rikiuojasi eilės.

    Rašytojas pabrėžia, kad muziejų laiko ilgalaike miesto atminties kapsule: erdve, kurioje išliks ne tik jo tekstai, bet ir fizinė kasdienybės kultūra. Tai, anot jo, leidžia muziejui veikti kaip gyvas liudijimas apie laiką, žmones ir jų santykius su daiktais.

  • Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Didžiulis radinys prie Orhuso

    Danijos Jutlandijoje, netoli Orhuso esančiame Søften kaime, archeologai atkasė išskirtinai didelę vikingų laikotarpio amatų gyvenvietę. Tyrėjų teigimu, kompleksas datuojamas maždaug 7–10 amžiais ir užima apie 100 000 kvadratinių metrų plotą.

    Didžiausias atradimo akcentas – net 82 žeminiai pastatai, vadinamosios duobinės trobos. Pagal jų struktūrą ir radinius daroma išvada, kad tai buvo specializuotos tekstilės dirbtuvės, veikę ne pavieniui, o kaip koordinuotas gamybos tinklas.

    Tekstilė – ne tik buitis

    Kasinėjimuose rasta didelis kiekis audimo staklių svarelių, verpstukų ir kitų gamybos įrankių. Tokie radiniai rodo pilną gamybos grandinę: nuo pluošto paruošimo iki audinio pagaminimo, o mastas, anot tyrėjų, gerokai viršijo vietos bendruomenės poreikius.

    Vienodų dirbtuvių gausa leidžia įtarti aiškų darbo pasidalijimą, o galbūt ir centralizuotą veiklos organizavimą. Tai svarbu, nes vikingų ekonomiką dažnai bandoma aiškinti kaip fragmentišką ir paremtą sezoniniais mainais, tačiau šis objektas labiau primena ankstyvą pramoninės gamybos formą.

    Prekybos ryšiai driekėsi toli

    Gyvenvietėje aptikta monetų ir dirbinių, siejamų su skirtingais Europos regionais bei Artimaisiais Rytais. Tokie radiniai liudija, kad vietos gyventojai buvo įtraukti į plačius prekybos tinklus, o pagaminta produkcija tikėtina keliavo toliau nei Danijos ribos.

    Vietovės padėtis taip pat sustiprina šią interpretaciją: ji buvo netoli tuometinio prekybos centro Aros, laikomo Orhuso pirmtaku. Tai galėjo palengvinti produkcijos paskirstymą ir eksportą, o tekstilė vikingų visuomenėje buvo ne tik kasdienė prekė, bet ir statuso ženklas bei mainų vertybė.

    „Tai parodo, kad vikingų laikai nebuvo necivilizuota, barbariška ir atsilikusi epocha, kaip kartais manoma“, – sakė Moesgaard muziejaus istorikas Kasper H. Andersen.

    Tyrėjai pabrėžia, kad radinių analizė dar tik įsibėgėja ir gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Tikimasi, kad dalis eksponatų ateityje bus pristatyta Moesgaard muziejuje, tačiau tiksli viešo demonstravimo data kol kas neskelbiama.