Nuo romano iki tikro muziejaus
Turkų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko romanas Nekaltybės muziejus pasirodė 2008 metais, o 2012 metais Stambule duris atvėrė ir realus muziejus, įkvėptas knygos pasaulio. Pastaraisiais mėnesiais projektas sulaukė naujos dėmesio bangos po „Netflix“ ekranizacijos, į Stambulą atvedusios ir naują lankytojų srautą.
Interviu, duotame pačiame muziejuje Čukurcumos rajone, Pamukas pasakoja, kad muziejaus idėja nebuvo vėlesnis marketingo sprendimas. Pasak rašytojo, jis apie romaną ir muziejų galvojo lygiagrečiai, o pastatą, vėliau tapusį ekspozicijos erdve, įsigijo dar prieš pradėdamas rašyti romaną.
Daiktų galia grąžinti prisiminimus
Pamuko teigimu, romanas ir muziejus remiasi paprasta, bet stipria mintimi: daiktai talpina prisiminimus, net jei jų patys sąmoningai nebešaukiame. Anot rašytojo, kasdieniai objektai gali veikti kaip atminties sužadintojai, grąžinantys ne tik vaizdus, bet ir emocijas, kurias žmogus jau buvo „uždaręs“ savyje.
„Tikiu daiktų paslaptimi: užtenka vėl rasti seną kino bilietą ir sugrįžta pamiršti jausmai“, – sakė Orhanas Pamukas.
Ši idėja romane įkūnijama per pagrindinį veikėją Kemalį, kuris, negalėdamas būti su mylimąja, ima kaupti su ja susijusius smulkius daiktus. Muziejuje tai virsta vitrinomis, kuriose kasdienybė, meilė ir netektis pasakojamos ne abstrakčiais apibendrinimais, o konkrečiais, materialiomis istorijos „nuotrupomis“.
Miesto atmintis ir lankytojų banga
Rašytojas muziejų apibūdina ne tik kaip literatūrinio pasakojimo tęsinį, bet ir kaip kuklų miesto muziejų, fiksuojantį Stambulo gyvenimo detales nuo praėjusio amžiaus antros pusės. Jo teigimu, ekspozicija leidžia pažvelgti į tuometinę pasaulietinę, vakarietiškėjančią miesto buitį, jos skonį, vartojimo įpročius ir socialines ribas.
Pasak Pamuko, ankstesniais metais muziejus išsilaikydavo daugiausia iš bilietų pardavimo, o reikšmingą lankytojų dalį sudarydavo užsieniečiai. Dabar, ekranizacijai išpopuliarinus istoriją platesnėje auditorijoje, lankytojų srautai išaugo, o prie įėjimo vis dažniau rikiuojasi eilės.
Rašytojas pabrėžia, kad muziejų laiko ilgalaike miesto atminties kapsule: erdve, kurioje išliks ne tik jo tekstai, bet ir fizinė kasdienybės kultūra. Tai, anot jo, leidžia muziejui veikti kaip gyvas liudijimas apie laiką, žmones ir jų santykius su daiktais.
Leave a Reply