CP v2

Blog

  • Niekada neatspėsite, ką reiškia vardas Viktorija: 1975 m. jį turėjo kas 20-a mergaitė

    Niekada neatspėsite, ką reiškia vardas Viktorija: 1975 m. jį turėjo kas 20-a mergaitė

    Ar kada susimąstėte, ką iš tikrųjų reiškia vienas populiariausių moteriškų vardų, kuriuo kadaise buvo pavadinta begalė mergaičių? Jo populiarumą lėmė ne vien mada – tam buvo ir rimtesnė priežastis.

    Prisiminus praėjusio amžiaus populiariausius vardus, dažnai pirmiausia į galvą ateina Marijos, Tatjanos, Marinos ar Natalkos. Atrodė, kad jų buvo visur – mokyklose, kiemuose, darbo kolektyvuose. Vis dėlto 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose vienas ryškiausių lyderių buvo vardas Viktorija.

    Šis vardas atėjo iš lotynų kalbos ir verčiamas kaip „pergalė“. Būtent ši reikšmė daugeliui suteikė jam ypatingą svorį ir pavertė savotišku to laikmečio simboliu.

    Viktorija daugeliui šeimų tapo pokario laikotarpio ženklu. Tėvai, 7–9 dešimtmečiuose dukroms rinkę šį vardą, neretai tai darė intuityviai – vardas siejosi su didžiąja pergale po Antrojo pasaulinio karo ir pasididžiavimo savo šalimi jausmu. Tai buvo vilčių ir pakilimo metas, todėl ir vaikams parenkami vardai dažnai turėjo stiprią, pakylėjančią prasmę.

    1975 metų statistika iškalbinga: tuomet šį vardą gavo beveik kas 20-a naujagimė mergaitė. Tai buvo populiarumo pikas – ne vienoje klasėje galima buvo rasti po kelias Vikas.

    Tačiau Viktorija išgarsėjo ne tik mūsų kraštuose. Užsienyje šis vardas taip pat buvo plačiai paplitęs, nors ten jį rinkosi dėl kiek kitokių asociacijų.

    Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje vardas itin išpopuliarėjo dėl karalienės Viktorijos, kurios valdymas truko ilgiau nei 60 metų ir tapo ištisa epocha. Jungtinėse Amerikos Valstijose bei daugelyje Europos šalių šis vardas taip pat ilgai neišėjo iš mados, nes skamba solidžiai ir yra lengvai atpažįstamas.

    Įdomu tai, kad nors reikšmė „pergalė“ gana griežta ir stipri, kasdienybėje įprasti švelnūs trumpiniai – Vika ar Vikutė. Šiandien vardas sutinkamas rečiau nei anksčiau, tačiau dalis tėvų jį vis dar renkasi, neretai pagerbdami artimuosius.

  • Skylėtas stogas? 1 tualetinio popieriaus ritinėlis ir šis triukas gali užsandarinti metams

    Skylėtas stogas? 1 tualetinio popieriaus ritinėlis ir šis triukas gali užsandarinti metams

    Šiame materiale patyrę, daug metų praktikuojantys meistrai pasidalijo paprastu būdu, kaip patikimai, greitai ir nebrangiai užlopyti nedideles skyles bei įtrūkimus stogo dangoje.

    Skylės ar įtrūkimai stoge – problema, su kuria anksčiau ar vėliau susiduria kone kiekvienas namų šeimininkas. Visgi visiška stogo keitimo darbų apimtis dažniausiai reiškia dideles išlaidas ir rimtą remontą.

    Pasak specialistų, ne visi žino, kad smulkius pažeidimus kartais galima sutvirtinti naudojant įprastą tualetinį popierių. Teigiama, jog metodas yra paprastas, pigus ir gali tikti įvairių tipų stogo dangoms, kai pažeidimai nedideli.

    Pirmiausia reikia pasiruošti mišinį: cementą sumaišyti su dažais, kol masė taps tiršta, panaši į pastą ar glaistą.

    Toliau siūloma veikti etapais:

    1) Iš vidinės stogo pusės skylę laikinai užklijuokite lipnia juosta (skotu).

    2) Iš išorinės pusės ant pažeistos vietos užtepkite paruoštą mišinį.

    3) Ant viršaus uždėkite nedidelį tualetinio popieriaus gabalėlį vienu sluoksniu.

    4) Tuomet užtepkite dar vieną mišinio sluoksnį.

    Teigiama, kad apsauginis sluoksnis susiformuoja beveik iš karto, o visiškai išdžiūsta maždaug per parą. Po to lopą galima patikrinti užpylus vandens – jei viskas atlikta tinkamai, vanduo neturėtų skverbtis į vidų.

    Paaiškinama, kodėl tai veikia. Pirma, cementas ir dažai kartu sukuria tinkamą tekstūrą: cementas sukietėja, o dažai suteikia sukibimo, elastingumo ir veikia kaip vandeniui atsparesnis komponentas.

    Antra, tualetinis popierius atlieka armuojančio sluoksnio funkciją – panašiai kaip stiklo pluoštas ar statybinis tinklelis: jis sutvirtina masę, padeda įtrūkimui „nesiplėsti“ ir paskirsto apkrovą.

    Trečia, lipni juosta iš vidinės pusės veikia kaip laikina atrama – ji sulaiko mišinį, kol šis sustingsta, ir neleidžia jam įkristi.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad šis būdas tinka tik nedidelėms skylutėms ir smulkiems įtrūkimams. Jei pažeidimai dideli, tokia „užtepėlė“ ilgai nelaikys, todėl reikėtų rinktis patikimesnį remontą.

  • Šaldytuvų meistras perspėja: šių 5 produktų nedėkite į šaldytuvą – kenčia kompresorius

    Šaldytuvų meistras perspėja: šių 5 produktų nedėkite į šaldytuvą – kenčia kompresorius

    Maisto laikymas šaldytuve daugeliui atrodo paprastas ir klausimų nekeliantis dalykas. Tačiau yra keletas svarbių niuansų, kurių nepaisant šaldytuvas gali greičiau dėvėtis. Netinkamai sudėti produktai gali sutrikdyti oro cirkuliaciją, pakelti temperatūrą ir padidinti apkrovą kompresoriui.

    Viena didžiausių klaidų – į šaldytuvą dėti karštus patiekalus ar sriubas. Įdėjus dar šiltą maistą, šaldytuvo viduje staigiai pakyla temperatūra, todėl kompresorius turi dirbti intensyviau, kad ją sumažintų. Dėl nuolatinės perkrovos įrenginys gali perkaisti ir greičiau susidėvėti.

    Kita dažna problema – drėgni produktai, laikomi polietileniniuose maišeliuose. Tokiu atveju šaldytuvo viduje kaupiasi kondensatas, o ant sienelių gali pradėti formuotis ledas. Dėl to šaldymo sistema dirba sunkiau, o kompresorius ilgainiui patiria didesnį krūvį.

    Ypatingo dėmesio reikalauja ir vaisių, daržovių bei duonos laikymas. Jei šie produktai paliekami ant viršutinės lentynos, jie gali trukdyti normaliai oro cirkuliacijai. Sutrikus oro judėjimui, šaldytuvui tampa sunkiau palaikyti tolygią temperatūrą, o kompresorius gali labiau kaisti.

    Taip pat svarbu neperkrauti šaldytuvo. Per didelis produktų kiekis lentynose, ypač kai maistas sustatomas itin arti galinės sienelės, blogina oro cirkuliaciją. Tokiu atveju šaldytuvas priverstas dirbti intensyviau, todėl gali sutrumpėti jo tarnavimo laikas.

  • Sauja jaunų dilgėlių lapų ir pavasarinis nuovargis traukiasi: štai kaip pasigaminti arbatą

    Dilgėlės geliančių lapų daugelis prisimena nuo vaikystės, tačiau ne visi žino, kad šiame augale slypi kur kas daugiau nei nemalonus dilgčiojimas. Dilgėlė nuo seno naudojama kaip vaistinis augalas: iš jos verdamos sriubos, gaminami nuovirai, o populiariausias būdas – sveikatai palanki arbata. Jauniausius lapelius geriausia rinkti anksti pavasarį.

    Dilgėlių arbatos dažnai griebiamasi tada, kai norima sumažinti skysčių susilaikymą organizme. Šis gėrimas pasižymi šlapimą varančiu poveikiu, todėl gali padėti mažinti tinimus ir paburkimą. Taip pat teigiama, kad jis palaiko inkstų veiklą ir padeda organizmui šalinti nereikalingus medžiagų apykaitos produktus. Liaudies medicinoje dilgėlių arbata buvo geriama esant alergijoms, uždegimams ar šlapimo takų infekcijoms, o pavasarį ji vertinama kaip organizmą stiprinantis ir energijos suteikiantis gėrimas.

    Manoma, kad dilgėlių antpilas gali palengvinti alergijos simptomus, taip pat padėti esant slogai – prisideda prie susikaupusio sekreto ir gleivių pasišalinimo. Dilgėlės siejamos ir su priešuždegiminiu bei skausmą mažinančiu poveikiu. Be to, teigiama, kad jauni dilgėlių lapai gali turėti įtakos gliukozės kiekiui kraujyje reguliuoti ir prisidėti prie normalaus kraujospūdžio palaikymo. Kai kurie žmonės pastebi, kad ši arbata ramina ir mažina nerimo pojūtį.

    Taip pat minima, jog dilgėlių arbata gali palankiai veikti moterų savijautą menopauzės laikotarpiu ir švelninti nemalonius simptomus, pavyzdžiui, karščio bangas. Vyrams ji kartais siejama su galimu palengvėjimu dėl prostatos padidėjimo.

    Dilgėlių nuoviras naudojamas ne tik iš vidaus. Jis gali būti taikomas išoriškai – odai, kai yra smulkių įpjovimų, įkandimų, sudirgimų, egzemos požymių ar lengvų nudegimų. Kartais dilgėlių nuoviras naudojamas kaip tonikas probleminei odai arba kaip plaukų skalavimo priemonė, kai norima stiprinti plaukus, mažinti jų riebalavimąsi ar slinkimą.

    Nors dilgėlių arbata laikoma naudinga, svarbu nepersistengti. Kai kuriems žmonėms ji gali sukelti maisto alergijos reakcijas. Jos nerekomenduojama vartoti turintiems hipoglikemiją, taip pat jos patariama vengti nėščiosioms ir mažiems vaikams.

    Beveik kiekvienas bent kartą yra „nudilgintas“ dilgėlės. Ant lapų ir stiebų esantys plaukeliai, prisilietus, sukelia deginimą ir gali palikti pūslelių – tai natūralus augalo gynybos mechanizmas. Kad dirginantis poveikis sumažėtų, prieš vartojant dilgėles patariama jas nuplikyti karštu vandeniu arba apvirti.

    Jaunus dilgėlių lapelius geriausia rinkti pavasarį – nuo balandžio iki gegužės, kol augalas dar nepradėjęs žydėti. Rinkti vertėtų atokiau nuo pagrindinių kelių ir pramoninių teritorijų. Dilgėles galima ir džiovinti – tam tinkama ne aukštesnė nei 35 laipsnių temperatūra. Geriausia džiovinti sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje, išdėliojus plonu sluoksniu, pavyzdžiui, ant popieriaus.

    Iš dilgėlių galima pasigaminti ne tik arbatą – jos tinka užpilams, actui, taip pat sriuboms, salotoms ar padažams.

    Norint pasigaminti arbatą iš jaunų dilgėlių lapelių, reikės kelių lapelių ir 250 ml verdančio vandens. Pirmiausia lapelius kruopščiai nuplaukite, sudėkite į puodelį ir užpilkite verdančiu vandeniu. Uždenkite ir palikite pritraukti apie 10 minučių. Tuomet antpilą nukoškite. Pagal skonį galima pasaldinti medumi, eritritoliu arba ksilitoliu ir įlašinti šiek tiek citrinos sulčių.

  • Atsisveikinkite su tualetiniu popieriumi: ekspertai paaiškino, kuo jį pakeisti

    Atsisveikinkite su tualetiniu popieriumi: ekspertai paaiškino, kuo jį pakeisti

    Vis dar reguliariai naudojate tualetinį popierių? Specialistai jau seniai aiškina, kodėl tai nėra geriausias pasirinkimas, jei norite pasirūpinti sveikata.

    Tai jautri tema, apie kurią kalbėti ne visada patogu, tačiau ji aktuali kiekvienam. Nors daugeliui atrodo, kad higienos įpročiai seniai aiškūs, medikai remiasi tyrimais ir pabrėžia: nuolatinis tualetinio popieriaus naudojimas ne visuomet yra palankus odai ir bendrai savijautai. Tuomet kyla natūralus klausimas – ką daryti kitaip?

    Pasak ekspertų, nemažoje dalyje šalių popierius laikomas tik pagalbine priemone, o ne pagrindiniu higienos būdu. Tuo metu įprastas kietesnis, šiurkštesnis popierius gali dirginti jautrią odą, sukelti mikroįtrūkimų ir, vietoje švaros užtikrinimo, prisidėti prie bakterijų plitimo.

    Norint ateityje išvengti rimtesnių problemų, patariama kiek įmanoma rečiau rinktis popierių kaip pagrindinę higienos priemonę. Medikai rekomenduoja jį naudoti tik minimaliai – pavyzdžiui, pradžioje, kad būtų patogiau pasiekti bidę ar vonios kambarį. O geriausiu sprendimu laikomas įprastas šiltas vanduo ir švelnus, be priedų bei kvapiklių kūdikių muilas. Apsiprausti po kiekvieno apsilankymo tualete „dideliu reikalu“ – norma, padedanti išvengti daugybės nemalonių pojūčių.

    Taip galima sumažinti dirginimą, niežėjimą ir riziką susidurti su problemomis, kurios kartais siejamos su nuolatiniu sausos medžiagos trynimu – pavyzdžiui, įtrūkimais ar hemorojaus paūmėjimu.

    Žinoma, ne visada esame namuose ir ne visuomet turime galimybę nusiprausti. Tokiais atvejais alternatyva gali būti kūdikių drėgnos servetėlės arba specialiai higienai skirtas drėgnas tualetinis popierius – jie paprastai yra švelnesni ir valo efektyviau.

    Svarbu prisiminti, kad įprastos drėgnos servetėlės vandenyje nesuyra, todėl jų negalima mesti į klozetą – jas reikėtų išmesti į šiukšliadėžę.

  • Jis tirštas kaip želė ir vadinamas medaus karaliumi: kodėl verta rinktis viržių medų

    Viržių medus laikomas viena kilniausių medaus rūšių, gaunamų Lenkijos bitynuose. Jis nėra pigiausias, tačiau dėl savo savybių dažnai minimas kaip itin vertingas produktas, kurį verta apsvarstyti įtraukiant į mitybą.

    Šis medus nuo kitų skiriasi jau pačiu gavimo būdu. Bitės renka nektarą iš viržių, kurių žydėjimo laikotarpis paprastai trunka apie 4–5 savaites. Moksliniuose tyrimuose nurodoma, kad esant palankioms oro sąlygoms viena bičių šeima gali pagaminti apie 10–30 kg medaus. Ribotas viržynų plotas ir specifinės gamybos sąlygos lemia ir aukštesnę šio produkto kainą.

    Viržiai nuo seno vertinti liaudies medicinoje įvairiose šalyse, o farmakologiniai tyrimai rodo, kad jie siejami su priešuždegiminėmis, šlapimą varančiomis ir antioksidacinėmis savybėmis. Taip pat nurodoma, kad viržių medus pasižymi dideliu gebėjimu neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl neretai minimas kaip galintis prisidėti prie antioksidacinės apsaugos.

    Viržių medus išsiskiria ir ypatingu tirštumu, todėl jo gamybai taikomos specialios technologijos. Norint gauti švarų, rūšinį produktą, dažnai reikalingas dvigubas sukimas, o prieš medsukį naudojami įrankiai koriams atlaisvinti. Želė primenanti konsistencija siejama su didesniu baltymų ir aminorūgščių kiekiu.

    Ne veltui viržių medus kartais vadinamas medaus karaliumi. Teigiama, kad jame yra daugiau biologiškai aktyvių medžiagų nei daugelyje kitų medaus rūšių. Jis ypač siejamas su palankiu poveikiu inkstams ir šlapimo takams: dėl viržių žieduose esančių eterinių aliejų bei rauginių medžiagų gali turėti šlapimą varantį ir antibakterinį poveikį, taip pat būti siejamas su priešuždegiminėmis savybėmis.

    Be to, viržių medus dažnai įvardijamas kaip natūralus prebiotikas, galintis padėti palaikyti palankią žarnyno mikroflorą. Taip pat minima, kad jis gali švelninti skrandžio ir žarnyno sudirgimą. Šiame produkte aptinkama lengviau įsisavinamos geležies, taip pat kalio, kalcio ir magnio, be to, jame būna B grupės vitaminų ir vitamino A.

    Kaip ir dauguma medaus rūšių, viržių medus neretai vartojamas peršalimo sezonu. Dėl natūralių medžiagų jis gali slopinti bakterijų ir virusų dauginimąsi, todėl tinka ir esant gerklės ar burnos ertmės sudirgimui.

    Svarbu prisiminti, kad medaus nereikėtų dėti į verdantį vandenį. Esant aukštesnei nei 40 laipsnių temperatūrai, dalis vertingų fermentų suyra, todėl produktas praranda dalį savo savybių. Geriau suvalgyti po šaukštelį medaus natūralaus arba įmaišyti į jau pravėsusį gėrimą.

    Viržių medus dažniausiai rekomenduojamas žmonėms, turintiems jautresnį skrandį, patiriantiems rėmenį, refliuksą ar virškinamojo trakto uždegimus. Vis dėlto jis turėtų būti tik papildoma priemonė, o pasikartojantys simptomai – priežastis pasitarti su gydytoju. Taip pat jis gali būti naudingas vyrams po 40 metų, kurie dažniau susiduria su prostatos ir šlapimo sistemos problemomis. Per dažnesnių peršalimų laikotarpį šį medų taip pat verta apsvarstyti kaip mitybos papildymą.

    Vis dėlto viržių medus tinka ne visiems. Jo turėtų saugotis diabetu sergantys žmonės, nes glikeminis indeksas siekia apie 60. Taip pat jo reikėtų vengti asmenims, alergiškiems bičių produktams ar viržių žiedadulkėms.

    Reikia įvertinti ir kaloringumą: 100 g viržių medaus yra apie 330 kcal, todėl vartoti reikėtų saikingai. Įprastai pagrįsta porcija – 1–2 arbatiniai šaukšteliai (apie 10–20 g), jei medus naudojamas kasdieniams gėrimams ar maistui pagardinti.

    Atpažinti tikrą viržių medų padeda jo savybės. Jis yra tiksotropinis, todėl primena želė: pamaišius šaukšteliu trumpam suskystėja, tačiau nustojus maišyti po kurio laiko vėl sutirštėja ir grįžta į gelio formą. Dėl didelio tirštumo jis sunkiau nuteka nuo šaukštelio, o masėje neretai matyti smulkių oro burbuliukų. Padirbiniai dažnai būna skysti ir lengvai pilami – neretai tai praskiesti ar su kitokios kilmės medumi maišyti produktai. Jei pamaišytas medus nebegrįžta į želė konsistenciją, tai gali būti ženklas, kad produktas nėra autentiškas.

    Tikras viržių medus paprastai būna tamsiai gintarinės ar rubininės spalvos. Sukietėjęs (kristalizuojasi gana lėtai) jis gali įgauti oranžinį ar šviesiai rusvą atspalvį. Jam būdingas intensyvus, ryškus viržių žiedų aromatas.

    Skirtingai nei rapsų medus, viržių medus kristalizuojasi lėčiau. Jam sukietėjus, jis paprastai netampa kietas kaip akmuo – įgauna smulkiai grūdėtą, sviestinę tekstūrą, kurią lengva tepti ant duonos. Žiūrint į stiklainį, verta atkreipti dėmesį į smulkius oro burbuliukus, tarsi „įšaldytus“ tamsioje, želė primenančioje masėje.

  • Kaimynas mėsininkas atskleidė: prieš kepant namines dešreles būtina jas pradurti

    Kaimynas mėsininkas atskleidė: prieš kepant namines dešreles būtina jas pradurti

    Ne visi įsivaizduoja, kad naminės dešrelės – patiekalas, kurį reikia ruošti laikantis kelių svarbių taisyklių. Iš pirmo žvilgsnio į natūralų apvalkalą prikimšta mėsa, ką tik padėta ant keptuvės ar skardos, atrodo lygi ir labai apetitiška. Tačiau būtent šią akimirką dešrelė gali virsti savotiška „lėto veikimo bomba“.

    Dažna pradedančiųjų klaida – baimė sugadinti išvaizdą, todėl dešrelė paliekama visiškai nepažeista. Vis dėlto praleidus svarbų žingsnį prieš terminį apdorojimą, vietoje sultingo patiekalo neretai gaunamas pratrūkęs apvalkalas, sausėjanti mėsa ir riebalais aptaškyta orkaitė. Pradūrimas nėra vien ritualas – tai būtinas techninis veiksmas, padedantis dešrelėms atlaikyti staigų temperatūros pokytį.

    Mėsoje ir lašiniuose yra drėgmės, kuri kaitinama virsta garais. Kadangi natūralus apvalkalas gana tankus, garams dažnai nėra kur pasišalinti, todėl slėgis ima stipriai spausti apvalkalą iš vidaus. Be to, prikimšant į vidų beveik neišvengiamai patenka ir oro burbuliukų. Kepant oras plečiasi, susidaro „kišenės“, kurios galiausiai praplėšia apvalkalą silpniausioje vietoje.

    Jei dešrelė neturi mažų skylučių, apvalkalas plyšta ne tvarkingai, o staiga, kartu išleidžiant sultis. Tuomet mėsa trumpai tarsi „verda“ savo sultyse, o po to greitai sausėja, nes riebalai ir sultys išbėga pro plyšį.

    Pradurti geriausia plonu dantų krapštuku arba įprasta adata. Šakutė tam netinka – tai per grubus įrankis, galintis padaryti per dideles skyles, per kurias ištekės ne tik riebalai, bet ir skonis.

  • Apie šį pigų produktą virtuvėje pamiršome: sotina visai dienai ir padeda mažinti cholesterolį

    Skaldyti žirniai turi stebėtinai didelį maistinį potencialą. Šios nedidelės kruopelės yra puikus skaidulų ir vitaminų šaltinis, ypač B grupės, kurie svarbūs nervų sistemos veiklai. Remiantis USDA duomenimis, virti skaldyti žirniai 100 g porcijoje paprastai turi apie 8–9 g baltymų ir apie 8 g skaidulų. Dėl to jie laikomi palyginti mažo kaloringumo, tačiau labai sočiu produktu.

    Skaldyti žirniai taip pat suteikia vitamino K, kuris būtinas normaliai kraujo krešėjimo funkcijai. Be to, juose yra mineralų – kalio, magnio, fosforo ir geležies – siejamų su palankiu poveikiu širdies ir kraujotakos sistemos veiklai.

    Dar vienas privalumas – žemas glikeminis indeksas. Virtų skaldytų žirnių GI vidutiniškai siekia apie 32, nors, priklausomai nuo paruošimo būdo, gali svyruoti maždaug nuo 22 iki 45. Tai reiškia, kad gliukozė į kraują išsiskiria pamažu, todėl toks maistas gali būti naudingas žmonėms, sergantiems 2 tipo diabetu, arba tiems, kurie siekia stabilesnio cukraus kiekio kraujyje.

    Didelis skaidulų kiekis padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą, o tai neretai sumažina vėliau suvartojamų kalorijų kiekį. Mokslininkų iš Kopenhagos universiteto publikuoti duomenys (žurnale Food & Nutrition Research, 2016) rodo, kad patiekalai, kuriuose dominuoja augaliniai baltymai (tarp jų ir iš žirnių), gali reikšmingai didinti sotumą. Viename tyrime dalyviai po augalinės kilmės baltymų patiekalų per kitą valgymą vidutiniškai suvartojo apie 12 proc. mažiau kalorijų nei po gyvūninės kilmės baltymų patiekalų.

    Skaldyti žirniai siejami ir su galimu teigiamu poveikiu kraujospūdžiui. Publikacijose žurnale Journal of Agricultural and Food Chemistry aprašoma, kad tam tikri žirnių baltymai gali turėti kraujospūdį mažinančių savybių. Autoriai taip pat nurodė, kad iš žirnių išgauti baltymų hidrolizatai gali padėti atitolinti arba sumažinti nepalankių inkstų funkcijos pokyčių riziką, kurie dažnai siejami su aukštu kraujospūdžiu. Nors ryškesnis poveikis pastebimas vartojant labiau apdorotas žirnių baltymų formas, ankštinių įtraukimas į kasdienę mitybą apskritai laikomas naudingas širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Vis dėlto skaldyti žirniai tinka ne visiems. Sergantieji virškinamojo trakto ligomis, pavyzdžiui, refliuksu ar skrandžio opalige, turėtų būti atsargūs – žirniuose esantys oligosacharidai kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ir diskomfortą. Žmonėms, turintiems skydliaukės veiklos sutrikimų (tiek per aktyvią, tiek per silpną), prieš didinant ankštinių kiekį racione verta pasitarti su gydytoju. Geriausia skaldytus žirnius įtraukti kaip subalansuotos, įvairios mitybos dalį.

    Vienas populiariausių pasirinkimų – tradicinė žirnių sriuba. Norint ją paruošti, skaldytus žirnius dažniausiai pakanka pamirkyti apie 6–8 valandas (nors jie paprastai mirksta trumpiau nei neskelti žirniai) ir virti apie 30–40 minučių, kol suminkštėja ir pradeda irti paspaudus šakute. Skoniui ir maistingumui pagerinti galima dėti morkų, petražolių šaknų, saliero, taip pat prieskonių, pavyzdžiui, mairūno ar kmynų, kurie neretai palengvina virškinimą.

    Ieškantiems modernesnių sprendimų, skaldytus žirnius galima paversti užtepėle: išvirtus žirnius sutrinkite su alyvuogių aliejumi, citrinos sultimis, trupučiu česnako ir mėgstamomis žolelėmis. Tokia užtepėlė tinka kaip daržovių padažas arba priedas prie pilno grūdo duonos.

    Skaldyti žirniai taip pat puikiai tinka salotoms – jie padidina baltymų ir skaidulų kiekį. Juos galima naudoti ir troškiniuose, nes švelnus, šiek tiek riešutinis skonis dera su daugeliu daržovių. Dar vienas būdas – augaliniai kotletai: sumaišykite virtus žirnius su virta sorų kruopa, įdėkite svogūno, česnako, šviežių žolelių, suformuokite kotletus ir kepkite orkaitėje arba apkepkite nedideliame alyvuogių aliejaus kiekyje.

  • Sofa prie sienos – atgyvena: dizaineriai atskleidė, kur ją statyti, kad kambarys „atsidarytų“

    Sofa prie sienos – atgyvena: dizaineriai atskleidė, kur ją statyti, kad kambarys „atsidarytų“

    Šiandien patyrę dizaineriai dalijasi patarimu, kur iš tiesų geriausia statyti sofą kambaryje. Nors daugelis ją pastato ten, kur lieka laisvas kampas, toks sprendimas gali turėti netikėtų pasekmių: sofa formuoja bendrą erdvės vaizdą ir tiesiogiai veikia, kaip patogu ja naudotis kasdien.

    Pasak specialistų, sofa dažnai tampa pagrindiniu akcentu, kuris nulemia viso kambario stilistiką – nuo minimalizmo iki klasikos. Būtent jos vieta kuria atmosferą ir „užduoda toną“ kitiems interjero elementams.

    Mažose svetainėse ypač svarbu išlaikyti tinkamus atstumus tarp baldų. Rekomenduojama palikti bent 60 cm laisvos erdvės praėjimui, kad patalpa neatrodytų užgriozdinta ir būtų patogu judėti.

    Vienas dažnų sprendimų, kurio dizaineriai nerekomenduoja, – statyti sofą visai prie įėjimo. Taip vizualiai „suvalgomas“ kambario plotas. Tas pats galioja ir balkono durims: užtvertas praėjimas kasdienybėje sukelia nepatogumų.

    Sofos statymas po langu iki šiol kelia diskusijų. Aukšta nugarėlė gali trukdyti patekti dienos šviesai ir apsunkinti lango varčių atidarymą vėdinant patalpą.

    „Kai sofa pastatoma per arti radiatorių, sutrinka šilto oro cirkuliacija ir greičiau dėvisi baldų apmušalai“, – pažymi ekspertai.

    Jei perstatyti sofos nėra galimybės, patariama rinktis modelį su žema nugarėle arba kampinį variantą. Taip pat būtina palikti bent 15 cm tarpą nuo sienos, kad šildymas veiktų sklandžiai.

    Jei miegamasis pailgas, specialistai pataria nestatyti sofos palei ilgąją sieną. Diagonalus išdėstymas arba erdvės zonų atskyrimas papildomais baldais gali padėti vizualiai praplėsti patalpą.

    Dar vienas aspektas – sofos kaimynystė su darbo stalu. Toks derinys dažnai trukdo ir susikaupti, ir ilsėtis, todėl geriau sofą perkelti arčiau įėjimo, aiškiau atskiriant funkcines zonas.

    Taip pat dizaineriai įvardija kelias dažnas klaidas: sofą statyti „suspaustą“ tarp spintų ir komodų, mažose patalpose rinktis modulines konstrukcijas, pirkti masyvius modelius su dideliais porankiais bei statyti sofą, kuri užima daugiau nei 20 proc. miegamojo ploto.

    Specialistai primena, kad tarp sienų ir baldų „užspausta“ sofa kuria ankštumo jausmą, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo jaukiai. Mažoms erdvėms dažniausiai geriausiai tinka kompaktiškos tiesios sofos, pasižyminčios minimalistiniu dizainu.

  • Inkų auksu vadinama quinoa lenkia kruopas: kodėl verta valgyti ir kaip teisingai virti

    Smulkios bolivinės balandos, dar vadinamos quinoa, sėklos yra puikus baltymų, skaidulų ir mineralų šaltinis. Šis produktas buvo vienas pagrindinių senovės inkų mityboje, todėl neretai vadinamas inkų auksu arba šventu grūdu. Quinoa tinka ne tik siekiantiems numesti svorio ar norintiems maitintis sveikiau – ją dažnai rekomenduoja ir sergantiems diabetu bei turintiems atsparumą insulinui.

    Quinoa yra lengvai virškinama, todėl dažnai gerai tinka vyresnio amžiaus žmonėms, vaikams, nėščiosioms ir žindančioms moterims. Ji vertinama dėl didesnio baltymų kiekio: pakankamas baltymų vartojimas padeda palaikyti raumenų būklę ir jų atsistatymą, prisideda prie medžiagų apykaitos procesų bei ilgiau suteikia sotumo. Be to, quinoa turi ir organizmui būtinų nepakeičiamųjų aminorūgščių.

    Dar vienas svarbus privalumas – skaidulos. Jos gerina virškinimą, palankiai veikia žarnyno mikroflorą, didina sotumą po valgio, taip pat padeda reguliuoti cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

    Įdomu tai, kad quinoa turi ir nesočiųjų omega-3 bei omega-6 riebalų rūgščių, kurios svarbios širdžiai ir kraujotakos sistemai. Reguliarus omega-3 šaltinių vartojimas siejamas su palankesne širdies veikla, geresniu cholesterolio balansu ir mažesne aterosklerozės rizika. Šios riebalų rūgštys taip pat pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis ir prisideda prie nervų sistemos, įskaitant smegenų, veiklos.

    Quinoa sudėtyje nėra glitimo, todėl ji tinka celiakija sergantiems žmonėms. Joje taip pat yra antioksidantų, kurie padeda organizmui kovoti su laisvųjų radikalų poveikiu, gali mažinti uždegiminius procesus ir siejami su mažesne kai kurių ligų rizika. Be to, quinoa aprūpina organizmą įvairiais vitaminais ir mineralais.

    Quinoa suteikia sudėtinių angliavandenių, kurie energiją atpalaiduoja palaipsniui ir nesukelia staigių gliukozės šuolių. Tai ypač aktualu diabetu sergantiems ir atsparumą insulinui turintiems žmonėms. Prie to prisideda ir skaidulos, o pati quinoa laikoma turinčia palyginti žemą glikeminį indeksą.

    Prieš verdant quinoa svarbu ją labai gerai perplauti. Patogiausia tai daryti tankiame sietelyje po tekančiu vandeniu – taip sumažinsite kartumą, o tekstūra ir skonis bus malonesni. Perplautą quinoa suberkite į puodą, užpilkite vandeniu (dažniausiai 1 stiklinei quinoa naudojamos 2 stiklinės vandens) ir virkite apie 15 minučių.

    Išvirtą quinoa galima patiekti tiek saldžiai, tiek sūriai. Pusryčiams ji tinka su vaisiais, džiovintais vaisiais ar riešutais, jogurtu ir medumi. Taip pat quinoa gali būti salotų pagrindas – puikiai dera su keptu burokėliu, feta, graikiniais riešutais bei garstyčių ir medaus užpilu. Ja galima pakeisti ryžius, makaronus ar bulves ir patiekti su mėsa ar žuvimi bei mėgstamomis daržovėmis.