Blog

Prisipažinsiu atvirai – kai pirmą kartą pamačiau, kaip kolegė nedvejodama paima kivį ir suvalgo jį visą, buvau labai nustebęs. Iki tol šį vaisių visada kruopščiai lupdavau, o odelę laikiau nevalgoma. Dabar suprantu, kad taip be reikalo atsisakydavau dalies vertingų maistinių medžiagų. Kivį valgyti su odele gali būti ne tik saugu, bet ir naudinga sveikatai, jei tai daroma atsakingai.

Kivis jau seniai laikomas tikra vitaminų bomba. Jame gausu vitamino C, kuris padeda stiprinti imunitetą, taip pat vitamino K ir kalio, svarbių normaliai širdies bei kraujotakos sistemos veiklai. Be to, kivi turi daug antioksidantų, padedančių kovoti su laisvaisiais radikalais ir lėtinti senėjimo procesus. Vis dėlto didžiausia nauda atsiskleidžia tuomet, kai vaisius valgomas su odele.

Būtent odelėje slypi nemaža dalis skaidulų, kurios yra itin svarbios virškinimo sistemai. Kivi su odele gali padėti gerinti žarnyno peristaltiką, mažinti vidurių užkietėjimo riziką ir prisidėti prie reguliaraus tuštinimosi. Skaidulos taip pat suteikia ilgesnį sotumo jausmą, todėl tai gali būti aktualu žmonėms, kurie rūpinasi kūno svoriu.

Kivio odelė taip pat yra vitamino E ir folio rūgšties šaltinis – šios medžiagos svarbios nervų sistemai ir odos būklei. Reguliarus viso vaisiaus vartojimas gali prisidėti ir prie kraujospūdžio mažinimo bei sumažinti kai kurių civilizacijos ligų, pavyzdžiui, aterosklerozės, riziką.

Tačiau verta prisiminti vieną svarbų dalyką: vaisiaus kokybė turi reikšmės. Jei nesate tikri dėl kivio kilmės, jį reikėtų itin kruopščiai nuplauti. Paprastas būdas – perlieti vaisių karštu vandeniu, kad būtų pašalinti galimi nešvarumai. Dar geriau rinktis ekologiškai užaugintus vaisius.

Nors kivį su odele valgyti paprastai yra saugu, ne visiems tai bus komfortiška. Būdingas, šiek tiek plaukuotas paviršius kai kuriems gali kelti nemalonų pojūtį, ypač jautresniems tekstūrai. Tokiu atveju galima likti prie įprasto lupimo – tai taip pat geras pasirinkimas.

Vis dėlto, jei nuspręsite išbandyti, galite maloniai nustebti. Su odele valgomo kivio skonis dažnai atrodo ryškesnis, o pats vaisius tampa dar vertingesnis maistiniu požiūriu.

Kivis geriausiai tinka valgyti žalias – taip paprasčiausia išsaugoti jo savybes. Jį galima dėti į vaisių salotas, desertus ar kokteilius. Kivis taip pat puikiai dera su petražolėmis, cikorija ar lengvais padažais citrusų pagrindu.

Jei kivi su odele vis tiek nevilioja, yra ir alternatyvų – galite jį nulupti, naudoti kokteiliuose ar desertuose. Viena aišku: nepriklausomai nuo pasirinkto būdo, verta įtraukti kivį į savo mitybą. O jei pavyks peržengti nepasitikėjimą ir paragauti viso vaisiaus, gali būti, kad prie seno įpročio daugiau nebegrįšite.

Ši informacija yra informacinio-edukacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos sprendimų visada pasitarkite su specialistu.

Duonos šaldymas – puikus būdas sutaupyti laiko ir pinigų. Vis dėlto tai nėra stebuklas: net ir užšaldyta duona ne visada išliks tokia pat skani, kaip prieš dedant į šaldiklį.

Verta vengti kelių dažnų klaidų. Jei duoną šaldiklyje laikysite per ilgai arba netinkamai supakuosite, atitirpinus ji gali tapti sausa, trupanti, o kartais – įgauti nemalonų kvapą. Laimei, to nesunku išvengti.

Daugelis mano, kad duona šaldiklyje gali gulėti mėnesių mėnesius, tačiau tai – klaidingas įsitikinimas. Maisto specialistai pabrėžia, kad užšaldyta duona turi aiškias laikymo ribas.

Jeigu duoną įdėsite į ploną, prakiurusią plastikinę pakuotę arba, dar blogiau, paliksite visai be apsaugos, ji gali patirti vadinamąjį šaldiklio nudegimą. Jį atpažinsite iš baltų, sausų dėmių ant plutelės – tai vietos, iš kurių šaltis „ištraukė“ drėgmę. Deja, tokia duona atitirpinus praranda skonį.

Norint, kad atitirpinta duona būtų kuo panašesnė į ką tik iškeptą, svarbu ne tik ją tinkamai užšaldyti, bet ir teisingai atitirpinti. Geriausias būdas – išimti riekes ir iškart dėti į skrudintuvą arba kelioms minutėms į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę.

Dažna klaida – palikti duoną kambario temperatūroje uždarytame maišelyje. Tuomet drėgmė garuoja ir susigeria į plutelę, ji tampa guminė. Tuo tarpu kaitinimas padeda krakmole esančiam vandeniui vėl susijungti, todėl duona atgauna traškią plutelę ir minkštą vidų.

Šaldymas – vienas paprasčiausių būdų pailginti mėsos šviežumą, tačiau net ir šaldiklyje produktai nėra amžini. Daugelis klausia, kiek laiko galima laikyti kiaulienos nugarinę šaldiklyje. Atsakymas priklauso nuo kelių dalykų: temperatūros, pakuotės sandarumo ir to, kokios kokybės mėsa buvo prieš užšaldant. Laikant kiaulieną žemoje temperatūroje galima sumažinti nuostolius ir maisto švaistymą, bet tik tuomet, jei laikomasi pagrindinių taisyklių.

Kiaulienos nugarinė (nugarinė) šaldymą paprastai pakelia neblogai, tačiau yra ribos. Namų sąlygomis, kai šaldiklyje palaikoma apie -18 °C temperatūra, žalią nugarinę geriausia laikyti maždaug 4–8 mėnesius. Vėliau ji pamažu praranda kokybę: skonis tampa ne toks ryškus, o tekstūra – sausesnė ir labiau plaušinga.

Labai svarbu, kaip mėsa paruošiama šaldymui. Nugarinė turėtų būti supakuota sandariai – geriausia vakuumuota arba į specialius šaldymui skirtus maišelius. Kontaktas su oru spartina riebalų oksidaciją, todėl prastėja kokybė ir gali atsirasti nemalonus kvapas.

Taip pat galioja paprasta taisyklė: kuo liesesnė mėsa, tuo ilgiau ji išlaiko geresnę kokybę šaldiklyje. Nugarinė yra palyginti liesa, todėl dažnai laikoma viena „draugiškesnių“ šaldymui kiaulienos dalių, tačiau vis tiek reikėtų stebėti laikymo trukmę.

Net jei po daugelio mėnesių užšaldyta nugarinė vizualiai atrodo neblogai, tai dar nereiškia, kad ji bus tokia pati skani ir tinkama ruošti. Laikui bėgant gali vykti nepageidaujami procesai. Vienas jų – vadinamasis šaldiklio nudegimas: ant mėsos paviršiaus atsiranda išsausėjusių, balkšvų dėmių. Jos ne visada pavojingos sveikatai, tačiau labai pablogina skonį ir konsistenciją.

Kitas dažnas reiškinys – riebalų oksidacija. Net ir esant žemai temperatūrai riebalai gali reaguoti su deguonimi, jei pakuotė nėra sandari. Tuomet atsiranda nemalonus kvapas, o pagaminus patiekalą gali jaustis kartumas. Kraštutiniais atvejais gali kilti ir mikrobiologinių rizikų – ypač jei šaldiklis nepalaiko stabiliai žemos temperatūros arba dažnai varstomos durelės.

Svarbu prisiminti ir dar vieną taisyklę: kartą atitirpintos mėsos nereikėtų užšaldyti iš naujo. Tai didina kokybės praradimo tikimybę ir gali sudaryti palankesnes sąlygas bakterijoms daugintis.

Norint maksimaliai išlaikyti nugarinės kokybę, geriausia ją užšaldyti kuo greičiau po įsigijimo. Patogu mėsą iš karto padalyti porcijomis, kurias sunaudosite vienu kartu – taip išvengsite pakartotinio užšaldymo ir atitirpinimo.

Praverčia ir išankstinis marinavimas. Prieskoniai, druska ir aliejus ne tik pagerina skonį, bet ir gali šiek tiek apsaugoti mėsos struktūrą nuo perdėto išsausėjimo. Atitirpinus belieka ją paruošti pasirinktu būdu – kepti, troškinti ar orkaitėje iškepti.

Atitirpinimas turėtų vykti lėtai – geriausia šaldytuve, o ne kambario temperatūroje. Taip mėsa išlaiko geresnę tekstūrą ir yra saugesnė vartoti.

Gebenėžolė (bluszczyk kurdybanek) – viena tų žolelių, pro kurias daugelis praeina net nesusimąstydami, laikydami ją paprasta piktžole. Tačiau šiame augale slypi intensyvus aromatas, įdomi istorija ir savybės, dėl kurių jis vis dažniau sugrįžta į žmonių, vertinančių natūralų maistą, virtuves. Kadaise ji buvo populiarus prieskonis ir pagalba savijautai, o šiandien iš naujo atrandamas jos potencialas.

Nors dabar gebenėžolė dažniausiai auga laukinė – pievose, pakelėse, prie tvorų ar soduose – anksčiau jos reputacija buvo visai kitokia. Ji turėjo daugybę pavadinimų ir buvo noriai naudojama senoje virtuvėje kaip kvapnus prieskonis. Vėliau ją išstūmė labiau paplitusios žolelės, tokios kaip petražolės ar laiškiniai česnakai, todėl gebenėžolės vieta ant stalo beveik išnyko.

Vis dėlto šio augalo istorija siekia kur kas toliau. Pasakojama, kad gebenėžolė lydėdavo karius žygiuose – netgi minimas karalius Jonas III Sobieskis, esą naudodavęs ją kaip natūralią pagalbą esant smulkiems sužeidimams. Vakarų Europoje ji buvo dedama į fermentuotus gėrimus dar iki tol, kol ją galutinai pakeitė apyniai. Tai primena, kad tai ne šiaip „vejos įsibrovėlė“, o augalas, turintis ilgą praktinio naudojimo tradiciją.

Šiandien gebenėžolė į madą grįžta dėl augančio susidomėjimo natūralia virtuve ir valgomais laukiniais augalais. Jos skonis intensyvus: šiek tiek pipiriškas, žolinis ir ryškesnis nei daugelio įprastų salotų žalumynų. Dėl to ji vis dažniau atsiduria salotose, užtepėlėse ir naminiuose žolelių mišiniuose.

Šiuolaikinė fitoterapija ir natūrali virtuvė gebenėžolę vertina ir dėl sudėties. Augale yra eterinių aliejų, vitaminų bei mineralinių junginių, padedančių organizmui kasdienėje veikloje. Tradiciškai ji buvo vartojama esant virškinimo nusiskundimams, nes gali skatinti skrandžio sulčių išsiskyrimą ir žadinti apetitą.

Taip pat minimas jos poveikis virškinimo sistemai ir kepenų veiklai. Liaudies medicinoje gebenėžolė buvo vertinama dėl priešuždegiminių ir „valančių“ savybių. Lapų užpilai buvo geriami peršalus ar jaučiant silpnumą, kaip natūrali pagalba atsistatymui.

Virtuvėje gebenėžolė pritaikoma stebėtinai plačiai. Ją galima dėti į sriubas, kiaušinienę, sumuštinių užtepėles, patiekalus su bulvėmis ar įvairias salotas. Ji suteikia lengvai prieskoninį, gaivų aromatą, išskiriantį patiekalus iš įprastų žolelių fono. Vis dažniau ji naudojama ir pesto gamybai arba įmaišoma į žolelių sviestą.

Vienas paprasčiausių būdų šį augalą įtraukti į mitybą – paprastos bulvių salotos su gebenėžole. Tai patiekalas, kuriame susijungia tradicija ir šiuolaikinis požiūris į laukines žoleles.

Tokios salotos puikiai parodo, kad gebenėžolė gali sėkmingai pakeisti įprastas žoleles ir net paprastiems patiekalams suteikti visiškai naują charakterį. Tai augalas, kurį tikrai verta nustoti laikyti piktžole – ir pradėti vertinti kaip mažą kulinarinį atradimą.

Močiutės virtuvėje dažnai neapsieita be užtrinkos. Nors šiandien, veikiant šiuolaikinėms mitybos rekomendacijoms, ji neretai praleidžiama, būtent užtrinka yra paslaptis, padedanti išgauti tobulą jaunos kopūstų troškinio konsistenciją. Šiame patiekale ji veikia kaip emulsiklis – sujungia vandenį, daržovių sultis ir iš šoninės išsiskyrusius riebalus į vienalytę masę. Dėl to kopūstai „neplaukioja“ lėkštėje, o tampa maloniai tiršti ir kremiški.

Tradicinėje lenkų virtuvėje užtrinka buvo daugelio patiekalų pagrindas. Jaunų kopūstų troškiniui geriausiai tinka šviesi užtrinka. Svarbu jos neperkepti ir per stipriai neapskrudinti, nes tamsesnės užtrinkos riešutinis poskonis gali nustelbti švelnų pavasarinės daržovės skonį. Šviesus miltų ir riebalų pagrindas tik paryškina kopūstų saldumą ir suteikia patiekalui aksominį glotnumą.

Ingredientai:

Užtrinka:

Gaminimo būdas:

Patiekite su mėgstamomis bulvėmis, pavyzdžiui, jaunomis virtomis bulvėmis, ir kiaulienos karbonadu. Skanaus!

Forzitija – alyvmedinių šeimos krūmas, į Europą atkeliavęs iš Rytų Azijos. Nors dažniausiai ją matome gyvatvorėse, tai vienas iš nedaugelio augalų, kuris pražysta dar prieš pasirodant lapams. Užuot laikę forzitiją vien tik dekoracija, iš jos žiedų galima pasigaminti užpilą.

Forzitijų žieduose gausu rutino. Būtent ši medžiaga siejama su pagalba žiedadulkių sezono metu: rutina stiprina kraujagyslių sieneles ir gali slopinti histamino išsiskyrimą, todėl gali palengvinti šienligės simptomus – varginančią slogą, akių ašarojimą ir kitus alergijos požymius. Be to, valgomų forzitijų žiedų veikliosios medžiagos pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir gali padėti apsaugoti ląsteles nuo uždegiminių procesų.

Šie žiedai minimi ir kaip papildoma pagalba medžiagų apykaitai. Fitoterapijoje nurodoma, kad forzitijų ekstraktai gali prisidėti prie gliukozės kiekio kraujyje mažinimo. Reguliarus tokios arbatos vartojimas kai kuriems žmonėms gali padėti stabilizuoti cukraus lygį, o tai ypač aktualu turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems 2 tipo diabetu.

Dėl didesnio kvercetino ir rutino kiekio užpilas gali stiprinti kapiliarus, o tai siejama su mažesne „kapiliarų tinklo“ (vadinamųjų „voratinklinių“ venelių) ir tinimų rizika. Tai natūralus pasirinkimas, kuriame nėra dirbtinių dažiklių ar konservantų.

Forzitijų žiedai yra valgomi ir laikomi saugiais. Jų skonis – švelnus, kiek migdolinis, su lengvu kartumu – tinka pavasarinei mitybai. Žiedus galima berti į salotas, tačiau jie ypač gražiai atrodo kaip valgoma tortų, pyragų ar desertų puošmena, pakeičianti dirbtinius pabarstukus.

Kad rutinas būtų geriau pasisavinamas, žolininkai rekomenduoja paprastą triuką: rutinas prastai tirpsta vien vandenyje, todėl prieš užpilant žiedus verdančiu vandeniu siūloma juos „aktyvuoti“ lašeliu alkoholio. Etanolis veikia kaip tirpiklis – padeda atverti augalo ląstelių struktūras ir palengvina flavonoidų perėjimą į vandenį.

Jei užpilo skonis per stiprus, galima įdėti citrinos griežinėlį: jis parūgštins gėrimą ir gali padėti išlaikyti veikliųjų medžiagų stabilumą.

Ši informacija pateikiama švietimo tikslais ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos sprendimų pasitarkite su specialistu.

Priešingybės traukia – bulvės ir krapai yra puikus to pavyzdys. Šis derinys paremtas ryškiu kontrastu, kuris vienu metu veikia ir skonį, ir savijautą. Bulvės sotina, gali palankiai veikti kraujospūdį bei žarnyno veiklą, o krapai – mažas, bet aromatingas priedas, papildantis patiekalą biologiškai aktyviomis medžiagomis. Dėl to paprastas duetas jau daugelį metų išlieka virtuvės klasika, nors turi ir kritikų.

Bulvės skonis gana neutralus, nes jose daugiausia yra krakmolo – angliavandenio, kuris neturi ryškaus kvapo ar intensyvios skonio natos. Būtent todėl bulves lengva pritaikyti įvairiuose patiekaluose: jos greitai perima kitus aromatus. Krapai – visiška priešingybė, nes juose gausu eterinių aliejų, t. y. natūralių kvapiųjų junginių, suteikiančių būdingą gaivų aromatą. Sudėjus šiuos ingredientus, bulvės tarsi „sugeria“ krapų kvapą ir tolygiai jį paskirsto po visą patiekalą. Dėl to net nedidelis kiekis šviežių krapų gali pastebimai pakeisti skonį.

Krakmolas ir eteriniai aliejai veikia skirtingai, tačiau kartu sukuria harmoningą skonį. Verdant bulves krakmolas brinksta ir sulaiko vandenį, todėl minkštimas tampa minkštas, lengvai lipnus ir gerai „gaudo“ aromatus. Krapų eteriniai aliejai – lakūs junginiai – šilumoje lengvai pereina į bulves ir jose kurį laiką išlieka. Svarbu ir tai, kaip krapai paruošiami: kuo smulkiau sukapoti, tuo daugiau kvapiųjų medžiagų patenka į patiekalą.

Reikšmę turi ir riebalai, pavyzdžiui, sviestas, nes dalis aromatinių junginių geriau tirpsta būtent riebaluose. Įdėjus sviesto krapų skonis tampa sodresnis ir aiškiau juntamas.

Temperatūra krapų aromatą gali pakeisti labai smarkiai. Kadangi kvapą suteikiantys junginiai lengvai išgaruoja nuo karščio, ilgai kaitinant krapus jų aromatas silpnėja, o skonis tampa blankesnis. Daug intensyvesnį rezultatą duoda krapų įmaišymas pačioje pabaigoje – arba į jau šiek tiek pravėsusias bulves. Skirtumas pastebimas net po kelių minučių. Taip pat verta krapus kapoti prieš pat patiekiant, nes ilgiau pastovėję smulkinti lapeliai greičiau praranda kvapą.

Bulvės ir krapai maistine prasme papildo vieni kitus. Virtos bulvės daugiausia suteikia krakmolo – energijos šaltinį, taip pat kalio, kuris svarbus raumenų darbui ir skysčių pusiausvyrai organizme. 100 gramų virtų bulvių paprastai turi apie 70–80 kcal, todėl tai gana mažai kaloringas produktas pagal savo sotumą. Krapų valgoma nedaug, tačiau jie papildo racioną vitaminu C, vitaminu A ir augaliniais junginiais, kurie siejami su apsauginiu poveikiu ląstelėms.

Verta prisiminti, kad virimas dideliame kiekyje vandens gali sumažinti dalies vitaminų kiekį. Todėl geriau bulves virti trumpiau, mažesniame vandens kiekyje arba garuose.

Dažniausios klaidos paprastos, bet svarbios. Per ilgai verdant bulves jos gali tapti vandeningos ir prarasti skonį, nes krakmolas per daug suyra ir „išsiplauna“ į vandenį – tada bulvės prasčiau išlaiko prieskonių aromatą. Kita klaida – krapus dėti per anksti, kai bulvės dar labai karštos: kvapiosios medžiagos greitai išgaruoja, todėl efektas būna gerokai silpnesnis. Skonį stipriai veikia ir druska – nepakankamai pasūdytos bulvės atrodo „plokščios“, ir net švieži krapai to visiškai nekompensuos.

Šį derinį lengva sustiprinti beveik nepridedant papildomų ingredientų. Šaukštas sviesto ar truputis alyvuogių aliejaus padeda išryškinti krapų aromatą, nes dalis junginių geriau atsiskleidžia riebaluose. Naudingas ir lengvas rūgštus akcentas, pavyzdžiui, šlakelis natūralaus jogurto ar kefyro – rūgštumas „perlaužia“ bulvių švelnumą ir pagyvina skonį. Dar viena smulkmena – tekstūra: nebūtina bulvių visiškai sutrinti, galima palikti didesnius gabalėlius, kad patiekalas būtų įdomesnės konsistencijos.

Svarbi ir ingredientų dėjimo tvarka: riebalus geriausia įmaišyti į šiltas bulves, o krapus berti tik pačioje pabaigoje.

Šis derinys veikia ir per pojūčius. Bulvės yra minkštos, šiltos, švelnaus skonio, todėl dažnai siejasi su sotumu ir ramybe po valgio. Krapai įneša gaivos ir namų kvapo, kuris daugeliui kelia komforto jausmą. Toks kontrastas gali sužadinti ir vadinamąją skonio atmintį – prisiminimus apie panašius patiekalus bei situacijas. Dėl to net paprastas, kasdienis patiekalas gali pasirodyti itin malonus ir „teisingas“.