Blog

Bulvės, kaip ir duona, daugeliui yra vienas svarbiausių produktų. Ne vienerius metus daržininkai renkasi veislę „Bellarosa“, nes ji laikoma universalia, derlinga ir gana atspari ligoms bei kenkėjams.

„Bellarosa“ – viena populiariausių bulvių veislių, vertinama dėl gausaus derliaus, gero skonio ir atsparumo. Daugelis ją augina ne vien dėl to, kad ji lengvai randama prekyboje: nors rinkoje netrūksta stiprių alternatyvų, ši veislė dažnai pasirenkama dėl savo patikimumo.

Net ir labai skanios, gerai besilaikančios bulvės neretai turi trūkumų – vienos būna neatsparios kenkėjams, kitos prastai toleruoja purškimą insekticidais. Šiuo požiūriu „Bellarosa“ dažnai įvardijama kaip veislė, kuri turi pranašumų.

Pirmieji kenkėjai daržuose paprastai pasirodo jau gegužės pabaigoje, o masinis kolorado vabalų antplūdis dažniausiai tenka birželiui, kai bulvių kerai intensyviai augina lapiją.

Pasak daržininkų, liaudiškos priemonės – įvairūs užpilai ar nuovirai – gali padėti tik pradžioje, kai vabalų dar mažai arba jie jauni. Tačiau kai ant kerų atsiranda gausios lervų kolonijos, derlių dažniausiai pavyksta apsaugoti tik patikrintomis priemonėmis, tokiomis kaip „Koragen“ ar „Ampligo“.

Kitos populiarios veislės, pavyzdžiui, „Rivjera“ ar „Slovianka“, taip pat gali duoti gerą derlių, tačiau neretai įvardijamos kaip jautresnės kenkėjams. Kolorado vabalui pradėjus intensyviai graužti lapus, augalas silpsta: sutrinka fotosintezė, daugiau energijos skiriama išlikimui, o ne gumbų formavimui. Dėl to galiausiai nukenčia ir derlius.

„Bellarosa“ neretai apibūdinama kaip itin ištverminga veislė, kuri geriau atlaiko ir karščius, ir smarkias liūtis, o orų svyravimai esą mažiau paveikia galutinį rezultatą. Daržininkai teigia, kad iš vieno pasodinto kibiro sėklinių gumbų galima prikasti maždaug 6–12 kibirų bulvių, o apsaugos priemones nuo kenkėjų kerai paprastai pakelia gana ramiai.

Vienos ar kitos daržovės veislės pasirinkimas – kasmetinis iššūkis kiekvienam atsakingam daržininkui. Pavasarį sodo centruose lentynos lūžta nuo sėklų: šimtai pakuočių vilioja gražiomis nuotraukomis, tačiau realybėje vietoje lygių šakniavaisių neretai išauga ploni, kreivi „uodegėliai“, kurių nesinori dėti net į sriubą.

Dirvožemis skirtinguose regionuose turi savų ypatumų, todėl vietoj egzotiškų naujovių dažnai verta rinktis patikrintas veisles, kurios stabiliai dera net ir mažiau patyrusiose rankose. Štai trys morkų veislės, dažniausiai pateisinančios lūkesčius: šakniavaisiai būna lygūs, saldūs, be kartumo, rečiau trūkinėja.

„Nantiška 4“ – sunkiai pralenkiama klasika. Jei nesinori rizikuoti ir ieškote pažįstamo, „vaikystės“ skonio, ši veislė dažnai laikoma vienu patikimiausių pasirinkimų. Tai universali morka, atpažįstama pagal kiek bukesnį galiuką. Ji sultinga, su plona, beveik nejuntama šerdimi, todėl puikiai tinka šviežioms salotoms ir sultims. Veislė vidutinio ankstyvumo – derliaus paprastai tenka laukti apie tris mėnesius.

„Šantane Karališkoji“ – geras sprendimas sunkesniam, kietesniam dirvožemiui. Ne visi gali pasigirti lengva, puria žeme, o molingesnėse lysvėse ilgesnės morkų veislės dažnai išauga kreivos. Ši veislė problemą neretai išsprendžia forma: šakniavaisiai būna trumpesni, kūgiški ir stambūs. Ji laikoma ištverminga – geriau pakelia sausrą, yra atsparesnė trūkinėjimui. Net jei laistymas kuriam laikui primirštamas, morkos dažnai vis tiek užaugina solidžią masę.

„Vitamininė 6“ dažnai vadinama viena saldžiausių. Tiems, kas morkas augina dėl vaikų ar tiesiog mėgsta saldžius šakniavaisius, ši veislė gali tapti tikru atradimu. Pavadinimas ne veltui siejamas su maistingumu – teigiama, kad joje gausu karotino. Šakniavaisiai užauga gana ilgi, iki maždaug 20 cm, būna sodriai oranžinės spalvos ir pasižymi saldžiu skoniu be kartumo.

Popieriniai dėklai, kurie lieka nuo parduotuvėje pirktų vištų kiaušinių, gali tapti itin praktišku pagalbininku prižiūrint daržą.

Tokie dėklai virtuvės spintelėse kaupiasi labai greitai. Dažniausiai presuotas kartonas keliauja į makulatūrą, tačiau daržininkui tai – paruoštas sprendimas, padedantis išvengti poreikio pirkti plastikines daigyklas ar ilgai vargti žymint lysves. Vienas patogiausių būdų panaudoti dėklus – paversti juos trafaretu tolygesnei sėjai.

Kartoninė konstrukcija vienu metu veikia ir kaip žymėjimo įrankis, ir kaip apsauginė mulčia: laikui bėgant ji suyra dirvoje ir tampa papildoma organine trąša. Sėjant morkas, ridikėlius ar įvairius žalumynus dažniausia problema – išlaikyti tinkamus atstumus. Per tankiai pasėjus tenka retinti, o tuo metu neretai pažeidžiamos kaimyninių augalų šaknys. Dėklai šią užduotį išsprendžia paprastai ir „mechaniškai“.

Pakanka tuščiomis dėklo akutėmis prispausti prie sukastos ir supurentos žemės – lysvėje liks tvarkingos, vienodos duobutės. Atstumai tarp jų jau pritaikyti taip, kad būsimų augalų šaknims pakaktų vietos augti.

Pažangesnis būdas – iškirpti akutėse dugną ir dėklą įkasti į žemę lygiai su paviršiumi. Tuomet sėklas beriate į šiuos kartoninius „stiklinukus“, o kartonas padeda ilgiau išlaikyti drėgmę prie sėklos ir neleidžia greitai išdžiūti viršutiniam dirvos sluoksniui.

Dar viena išeitis – senus dėklus susmulkinti ir įmaišyti į komposto krūvą arba panaudoti aukštos lysvės apačioje. Kartonas veikia kaip purenanti medžiaga ir padeda subalansuoti žaliąsias atliekas anglimi, kurios jame gausu. Tai gali paspartinti komposto brendimą ir padaryti dirvą puresnę.

Patyrusios šeimininkės pasidalijo, kaip pašalinti piktžoles, augančias tarp trinkelių, nenaudojant specialių priemonių, neravint rankomis ir neimant į rankas kaplio. Tai paprastas triukas, kurį verta žinoti kiekvienam sodo ar kiemo šeimininkui.

Jeigu pavargote nuolat vaikščioti po kiemą su kapliu ir krapštyti piktžoles iš tarpelių, metas keisti požiūrį. Nebūtina lenkti nugaros nuo ryto iki vakaro, nes yra kur kas paprastesnis sprendimas. Pasirodo, piktžoles galima apdoroti naminiu tirpalu, kurio savikaina – vos keli eurų centai, o rezultatas gali džiuginti visą sezoną.

Tirpalas ruošiamas iš trijų nebrangių ingredientų. Paimkite tvirtą tuščią butelį ir įpilkite iki pusės 9 proc. stalo acto. Tuomet įdėkite kelis šaukštus skysto muilo arba indų ploviklio ir galiausiai papildykite vandeniu iki butelio kaklelio. Acto esencijos geriau nenaudoti – ji gali palikti balkšvų dėmių ant trinkelių. Jeigu neturite skysto muilo, tiks ir kietas: jį tereikia sutarkuoti. Tirpalas paruoštas.

Piktžoles galima purkšti jau dabar, kai jos tik pradeda lįsti. Kol jos dar mažos ir šaknys nespėjo tvirtai įsitvirtinti, metas yra idealus. Jauni augalėliai po tokios procedūros pradeda nykti jau po pirmo karto: actas išdžiovina lapus ir stiebus, o piktžolės per 1–2 dienas sunyksta ir nebeatauga.

Visgi kai kurios piktžolės itin gyvybingos, ypač tos, kurios turi gilesnes šaknis. Jos gali atželti net ir po dviejų purškimų, todėl procedūrą gali tekti kartoti kas porą savaičių, ypač po lietaus, kai piktžolės auga itin sparčiai. Jeigu viską darysite laiku, sklypas netrukus atrodys visai kitaip.

Reikėtų nepamiršti, kad didesnė acto koncentracija gali šiek tiek pašviesinti trinkeles arba paveikti šalia augančius augalus ir dirvožemį. Dėl to tirpalo nereikėtų pilti laistytuvu – geriausia purkšti tik lokaliai, tiesiai ant piktžolių. Tam ypač tinka purkštuvas su siauru antgaliu.

Sėkmės kovoje su piktžolėmis!

Patyrę sodininkai primena, kada ir kuo reikėtų balinti sodo medžius, kad jie būtų tinkamai paruošti naujam sezonui. Delsti neverta – laiko liko nedaug.

Vieni sodininkai medžius balina rudenį, kiti – pavasarį, dar kiti tai padaro tada, kai prisimena. Tačiau patyrę, tradicijų besilaikantys sodininkai pabrėžia, kad ir darbų laikas, ir mišinio sudėtis turi didelę reikšmę. Jei viską atliksite teisingai, medžiai gaus realios naudos. O jei darysite atmestinai, apčiuopiamo efekto tikėtis neverta – balinimas liks tik dėl grožio.

Pavasarį balinimas reikalingas ne estetikai, o konkrečiam tikslui – apsaugoti žievę nuo saulės nudegimų. Kovo–balandžio mėnesiais saulė jau šildo gana stipriai, tačiau naktys vis dar būna šaltos. Dieną žievė įkaista, o naktį staigiai atvėsta, todėl nuo temperatūrų svyravimų ji gali skilinėti. Balta spalva atspindi saulės spindulius ir padeda suvienodinti kamieno temperatūrą. Darbus planuokite kovo pabaigai arba balandžio pradžiai – jei sąlygos tinkamos, sodą galima balinti ir artimiausiomis dienomis.

Universalus variantas – gesintų kalkių ir vandens mišinys. Į vieną kibirą vandens įmaišykite 2–3 kg gesintų kalkių ir maišykite, kol masė taps panaši į skystą grietinę. Kad mišinys geriau laikytųsi ant žievės ir jo nenuplautų lietus, galima įdėti šaukštą staliaus klijų arba saują molio. Kai kurie sodininkai į mišinį įmaišo ir vario sulfato (apie 200 g kibirui) – papildomai dezinfekcijai bei apsaugai nuo grybelinių ligų.

Prieš balinant kamieną reikėtų atidžiai apžiūrėti ir nuvalyti seną atšokusią žievę, kerpes bei samanas – tam tinka minkštas šepetys arba ranka su pirštine. Įtrūkimus ir žaizdas galima užtepti sodo tepalu arba molio mase. Balinkite teptuku, judėdami nuo apačios į viršų, tolygiai dengdami kamieną ir pagrindinių šakų pradžią maždaug 30–40 cm. Per skystas mišinys nesudarys reikiamos dangos, o per tirštas gali sutrūkinėti ir nubyrėti, todėl svarbu rasti tinkamą konsistenciją.

Jaunus, iki trejų metų medelius balinti reikia atsargiai, o kalkių tirpalo kartais geriau išvis nenaudoti, nes jų žievė yra plona ir jautri. Jauniems medeliams labiau tinka specialūs vandens pagrindo sodo dažai arba silpnesnis kalkių tirpalas. Suaugę medžiai balinimą paprastai toleruoja gerai, o procedūrą rekomenduojama kartoti kasmet.