CP v2

Blog

  • Pavasarinis detoksas: ši daržovė gali padėti „išvalyti“ organizmą ir grąžinti energiją

    Po žiemos organizmui neretai prireikia atsinaujinimo. Lengvesni patiekalai ir daugiau daržovių kasdienėje mityboje gali pagerinti savijautą ir suteikti daugiau energijos. Verta rinktis produktus, kurie palaiko virškinimą ir kuriuos paprasta įtraukti į įprastą valgiaraštį.

    Kartais pakanka nedidelio pokyčio, kad pasijustumėte lengviau. Burokėliai gali nustebinti tuo, kaip gerai tinka pavasariniam „apsivalymui“. Kodėl verta juos rinktis?

    Burokėliai žinomi kaip daržovė, galinti palankiai veikti virškinimo sistemą. Juose esanti ląsteliena padeda reguliuoti žarnyno veiklą, o tai dažnai atsispindi geresnėje kasdienėje savijautoje. Be to, burokėliuose esantys junginiai gali prisidėti prie kepenų funkcijos palaikymo – tai vienas svarbiausių organų, susijusių su natūraliais organizmo „valymosi“ procesais.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į poveikį kraujotakai. Burokėliuose yra natūralių medžiagų, kurios gali padėti palaikyti kraujagyslių veiklą ir gerinti kraujo tekėjimą. Dėl to organizmas gali būti geriau aprūpinamas deguonimi, o dienos metu dažniau jaučiamas didesnis žvalumas ir mažesnis nuovargis. Prie to prisideda ir geležis bei B grupės vitaminai, svarbūs bendrai organizmo būklei.

    Didelis burokėlių privalumas – juos lengva įtraukti į mitybą. Juos galima kepti, virti, spausti sultis. Skonis dažnai tampa švelnesnis, jei burokėlius derinate su obuoliais, morkomis ar citrina. Nebūtina iš karto keisti visos mitybos – pakanka reguliariai papildyti patiekalus burokėliais, kad pamažu pastebėtumėte pokyčius.

    Kaip burokėliai tinka pavasariniam detoksui? Puikiai, nes tai prieinama daržovė, kurią lengva panaudoti kasdien. Juos galima įtraukti palaipsniui, be staigių ir sunkiai išlaikomų sprendimų.

    Vienas paprasčiausių būdų – burokėlių sultys. Jas galima pasiruošti namuose ir gerti nedideliais kiekiais kaip kasdienį papildymą. Toks gėrimas suteikia koncentruotų maistinių medžiagų ir tinka tada, kai trūksta laiko gaminti.

    Kita įdomi alternatyva – rauginti burokėliai. Fermentacijos metu jie įgauna papildomų savybių, o juose esantys mikroorganizmai gali prisidėti prie žarnyno veiklos palaikymo. Tai geras pasirinkimas, jei norite suderinti „apsivalymo“ idėją su dėmesiu žarnyno mikroflorai ir imunitetui.

    Dar vienas variantas – raugintų burokėlių sultys. Jei nemėgstate burokėlių skonio, juos galima įmaišyti į mėgstamą kokteilį (ypač rūgštesnį) ar į daržovių sulčių mišinį – taip skonis bus mažiau juntamas, o naudingosios savybės išliks.

    Burokėliai tinka ir kaip užkandis, pavyzdžiui, carpaccio forma. Tai paprasta idėja pietums, padedanti dažniau įtraukti šią daržovę į kasdienį racioną.

    Sveikesnis detoksas nebūtinai turi būti sudėtingas. Svarbiausia – reguliarumas ir paprasti pasirinkimai, kuriuos lengva išlaikyti kasdien. Taip galima pajusti daugiau energijos, lengvumą po valgio ir pamažu sugrįžti į geresnį ritmą atėjus pavasariui.

  • Naujas hitas šalia skyro: šis kvargas tirštesnis, mažiau rūgštus ir turi daug kalcio

    Kvargas – tirštas varškės tipo pieno produktas, gaminamas iš lieso pieno ir pieno rūgšties bakterijų. Parduotuvėse galima rasti įvairių jo rūšių, o populiariausi – vanilinis, braškinis ir natūralus kvargas.

    Šis produktas vertinamas dėl paprastos sudėties, o natūrali versija paprastai neturi didelio kiekio cukraus. Apie 200 g kvargo porcijoje yra maždaug 22,4 g baltymų. Dar vienas privalumas – nedidelis kaloringumas ir mažas riebalų kiekis: 100 g yra apie 65 kcal.

    Kvargas puikiai tinka pusryčiams: jį galima maišyti su riešutais, sėklomis, linų sėmenimis ar šviežiais vaisiais. Taip pat jis gali būti naudojamas kaip tepamas produktas sumuštiniams, o taip pat tinka omletams ar blyneliams.

    Kvargas taip pat yra kalcio ir probiotinių bakterijų šaltinis. Dėl to jis gali prisidėti prie kaulų sistemos stiprinimo ir žarnyno mikrofloros palaikymo. Reguliarus vartojimas gali padėti geriau funkcionuoti virškinimo sistemai ir palengvinti svorio mažinimo procesą.

    Skyras – jogurtas, seniai žinomas Islandijoje, o pastaraisiais metais išpopuliarėjęs ir kitose šalyse. Jis panašus į įprastus jogurtus, tačiau išsiskiria tiršta konsistencija, lengvai rūgštoku skoniu ir maistinių medžiagų gausa.

    Kaip ir kvargas, skyras turi daug baltymų, probiotinių bakterijų ir yra mažai kaloringas. Be to, jis laikomas B grupės vitaminų šaltiniu, kurie svarbūs kraujotakos ir nervų sistemų veiklai bei širdies darbui. 100 g skyro yra apie 12 g baltymų ir maždaug 65 kcal. Skyro taip pat būna įvairių skonių ir variantų.

    Abu produktai yra palankūs sveikatai: didesnis baltymų kiekis padeda ilgiau jaustis sotiems, todėl gali būti naudingas metant svorį. Probiotikai savo ruožtu palaiko virškinimo sistemos veiklą, o tai svarbu ir sklandžiai medžiagų apykaitai.

    Renkantis tarp kvargo ir skyro, dažniausiai svarbiausia tampa skonis ir konsistencija. Kvargas paprastai yra tirštesnis ir mažiau rūgštus, todėl gali būti geras pakaitalas tepamiems sūreliams, taip pat labiau tinka sumuštiniams ar kaip įdaras blyneliams.

    Skyras dažniau būna lengvesnis, todėl puikiai dera su sezoniniais vaisiais, košėmis ar kokteiliais. Geriausias sprendimas – paįvairinti mitybą ir šiuos produktus virtuvėje kaitalioti.

  • Indų rytinis gėrimas iš dviejų ingredientų: sako, padeda virškinimui ir lieknėjimui

    „Jeera“ vanduo – tai gėrimas, kuriame gausu bioaktyvių junginių. Jo pagrindas – romėniškojo kmyno sėklos (Cuminum cyminum L.). Jose natūraliai yra eterinių aliejų, flavonoidų ir kumarinų, kurie užpylus karštu vandeniu pereina į užpilą. Ajurvedos tradicijoje toks gėrimas dažnai vartojamas virškinimui palaikyti, pilvo pūtimui mažinti ir žarnyno peristaltikai gerinti.

    Maisto chemijos požiūriu ypač įdomūs kmynuose esantys terpenai, tarp jų – cimenas ir kuminaldehidas. Šiems junginiams priskiriamas antioksidacinis ir priešuždegiminis poveikis: jie padeda mažinti oksidacinį stresą ir gali prisidėti prie medžiagų apykaitos procesų, susijusių su žarnyno ir kepenų veikla.

    Indijos mokslininkai 2023 m. apžvalginiame straipsnyje Health Benefits of Cumin in Foods: A Review nurodė, kad kmynų vartojimas gali padėti stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje ir gerinti geležies įsisavinimą. Tai ypač aktualu augant insulino rezistentiškumą turinčių žmonių skaičiui. Taip pat minima, jog 2025 m. klinikinio tyrimo rezultatai parodė: reguliariai geriant romėniškojo kmyno užpilą kartu laikantis mažesnio angliavandenių kiekio mitybos, dalyviams mažėjo liemens apimtis, gerėjo lipidų profilis ir krito kūno svoris.

    Romėniškasis kmynas siejamas ir su teigiama įtaka odos išvaizdai. Tai gali būti susiję su antioksidantų bei mikroelementų, pavyzdžiui, mangano ir magnio, deriniu. Dėl šios priežasties kmynų ekstraktai vis dažniau pasitelkiami kosmetologijoje – ypač kuriant odą puoselėjančias, aplinkos stresą padedančias kompensuoti priemones.

    Smulkiose romėniškojo kmyno sėklose yra įvairių terpenų: kuminaldehido, γ-terpineno, p-cimeno ir β-pineno. Kaitinant jie išskiria intensyvų prieskonišką aromatą ir, kaip teigiama, gali palankiai veikti virškinimo sistemą. Šios lakios medžiagos skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą ir žarnyno motoriką, todėl gali padėti sumažinti pilvo pūtimą bei sunkumo jausmą po valgio. Kmynų poveikį papildo polifenoliai ir flavonoidai, taip pat mineralai – geležis, manganas ir magnis, prisidedantys prie fermentinių procesų ir energijos apykaitos.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad kmynų užpilas labiau pasiteisina tada, kai vartojamas reguliariai. Tyrimuose nurodoma, jog prieskonyje esantys bioaktyvūs junginiai gali moduliuoti organizmo reakciją į gliukozę ir riebalus, padėdami išvengti ryškių cukraus svyravimų ir palengvindami riebalų virškinimą. Ypač išskiriamas kuminaldehidas, kuriam priskiriamos priešuždegiminės savybės – tai svarbu žmonėms, turintiems antsvorio ir lėtinį, žemo intensyvumo uždegimą. Nors užpilas yra švelnesnis nei koncentruoti ekstraktai, jis gali būti paprastas būdas nuosekliai gauti nedideles naudingų medžiagų dozes.

    Taip pat minima, kad kmynuose esantys terpenai gali lėtinti LDL frakcijos oksidaciją, o polifenoliai – prisidėti prie glutationo (vieno svarbiausių organizmo antioksidantų) atsistatymo. Šių procesų sinergija siejama su geresne kepenų funkcija ir riebalų apykaita. Be to, dalis romėniškojo kmyno junginių gali pagerinti geležies įsisavinimą, nes palankiai veikia virškinimo sąlygas ir mikroelementų bioprieinamumą. Dėl to prieskonis nuo seno naudojamas ankštinių patiekalų virtuvėse – jis padeda patiekalus lengviau toleruoti.

    „Jeera“ vanduo, t. y. romėniškojo kmyno sėklų užpilas, daugelyje kultūrų yra tapęs paprastu rytiniu ritualu. Jo populiarumas auga ir Europoje, nes vis daugiau žmonių ieško natūralių būdų palaikyti virškinimą ir medžiagų apykaitą.

    Kaip pasiruošti „jeera“ vandenį?

    Skonis ir stiprumas priklauso nuo sėklų kiekio, vandens temperatūros ir užplikymo trukmės. Jei norite švelnesnio gėrimo, rinkitės trumpesnį užplikymą, o jei intensyvesnio – ilginkite laiką.

    Reguliarus „jeera“ vandens vartojimas gali prisidėti prie sotumo jausmo, geresnio virškinimo ir lengvesnės apetito kontrolės. Tačiau svarbu prisiminti, kad vien šis gėrimas nepakeis kalorijų deficito ir fizinio aktyvumo – tai tik papildoma priemonė bendrame sveikesnio gyvenimo būdo paveiksle, kuriame svarbi subalansuota mityba, pakankamas skysčių kiekis ir judėjimas.

    Įtraukus užpilą į kasdienę rutiną, jis gali tapti paprastu, natūraliu būdu gerinti savijautą ir praturtinti rytą aromatingu ritualu. Jei pastebite netoleravimo požymių, pavyzdžiui, rėmenį ar pilvo skausmus, sumažinkite kiekį arba nutraukite vartojimą.

  • Šiam receptui – per 340 metų: vengriškas sultinys su priedais, kurių šiandien niekas nededa

    XVII amžiuje sultinys buvo gerokai tirštesnis, sodresnis ir kupinas netikėtų priedų, kurie šiandien daugeliui sukeltų nuostabą. Iš barokinio pertekliaus ir drąsių eksperimentų pamažu perėjome prie minimalistinės, visai kitokios sultinio versijos, nei kadaise verdamas vengriškas sultinys.

    Vengriško sultinio receptas minimas legendiniame Stanislovo Černieckio veikale „Compendium Ferculorum, albo zebranie potraw“, išleistame 1682 metais. Tai pirmoji iki mūsų dienų išlikusi lenkų kalba parašyta kulinarinė knyga. Būdamas Liubomirskių dvaro virtuvės meistru, S. Černieckis joje fiksavo aristokratų stalui ruoštus patiekalus. Šis veikalas laikomas senosios virtuvės manifestu, kuriame dominavo brangūs prieskoniai, riebesnė mėsa ir ryškūs skoniai.

    Šiandien sultinys dažniausiai verdamas iš vienos ar dviejų rūšių mėsos – paprastai paukštienos ar jautienos. Tačiau S. Černieckio recepte karaliavo įvairovė: nuo riebaus kaplūno, vištos iki žvėrienos – pavyzdžiui, stirnienos ar kiškio kumpio. Tarsi to būtų maža, į puodą keliaudavo ir lašiniai bei sviestas.

    Lašiniai buvo skirti maksimaliai prisotinti sriubą riebalais. XVII amžiuje riebalai buvo ne tik brangių prieskonių, tokių kaip imbieras ar pipirai, „nešiklis“, bet ir statuso bei gerovės simbolis. Žvėriena suteikdavo gilesnį, miško aromatą, kurio šiuolaikiniame paukštienos sultinyje paprastai nerasi. Lašiniai kartu su sviestu sudarydavo savotišką emulsiją, todėl sultinys tapdavo itin sotus ir šildantis.

    Šiam sultiniui nereikia plonų makaronų – svarbiausi čia yra skrebučiai, sugeriantys riebalus ir imbiero aromatą. Skonis netikėtai aštrus ir ryškus, o tai leidžia visai kitaip pažvelgti į mūsų sriubų istoriją. Tai patiekalas tiems, kurie nebijo sočių, riebesnių ir charakteringų skonių.

  • Bavarijos šniceliai užkariauja sekmadienio pietus: „šniceliai“ nustelbia net įprastus kotletus

    Bavarijos šniceliai – aromatinga ir soti klasikinio mėsos kepsnio variacija, išsiskirianti ryškiais priedais ir sodriu skoniu. Pagrindinė gudrybė, suteikianti patiekalui išskirtinį regioninį charakterį, yra paprasta: prieš apvoliojant džiūvėsėliuose mėsą verta plonai patepti aštriomis garstyčiomis arba krienais. Tai puikus pasirinkimas tradicinės vokiškos virtuvės mėgėjams – šie šniceliai ypač dera su bulvių salotomis arba troškintais kopūstais.

    Norint, kad bavarijos šniceliai būtų sultingi ir minkšti, labai svarbu pasirinkti tinkamą mėsą. Kad ir kokį variantą rinktumėtės, mėsą reikėtų pjaustyti skersai skaidulų ir išmušti kuo ploniau – tuomet šnicelis bus švelnus ir greitai iškeps.

    Ruošiant šį patiekalą dažniausiai pasirenkama kiauliena arba veršiena, tačiau tinka ir kiti mėsos gabalai, jei jie nėra per kieti ir tinkamai paruošiami.

    Šį patiekalą patogu gaminti savaitgalio pietums, kai norisi ko nors pažįstamo, bet kartu šiek tiek išskirtinio. Garstyčių ar krienų sluoksnis suteikia šniceliui aštresnį poskonį, o traški plutelė užbaigia patiekalą taip, kad įprasti kotletai lieka antrame plane.

    Ingredientai ir tikslus paruošimo būdas priklauso nuo pasirinktos mėsos bei pageidaujamo prieskonių intensyvumo, tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: plonai išmušta mėsa, aštrus pagardas prieš paniravimą ir greitas kepimas iki auksinės spalvos.

  • Šitaip paruošta vištienos tortilija su aštriu jogurtiniu padažu nurungia kebabą

    Traškūs kopūstai salotose, sultinga, lengvai apskrudinta vištiena iš šlaunelių ir aksominis, švelniai aštrokas padažas iš jogurto bei paprikų pastos – derinys, kuris tiesiog nepriekaištingas. Tokia tortilija puikiai tinka pietums ar šiltai vakarienei. Aštrumo lygį lengvai pritaikysite pagal savo skonį, todėl patenkinti liks ir aštrių patiekalų mėgėjai, ir tie, kurie renkasi švelnesnius skonius.

    Vištienos krūtinėlę keptuvėje labai lengva perkepti ir išsausinti. O šlaunelės turi šiek tiek daugiau riebalų ir kolageno, todėl idealiai tinka greitam kepimui aukštoje temperatūroje. Riebalai taip pat yra skonio nešėjas, todėl šlaunelių mėsa būna intensyvesnio skonio ir geriau dera su aštresniais padažais bei traškiomis salotomis.

    Traškumui suteikti galima rinktis įprastą kopūstų salotų variantą, o padažą pagardinti paprikų pasta – taip skonis bus sodresnis ir šiltesnis. Jei norisi daugiau „ugnies“, į padažą galima įmaišyti papildomų aštrių prieskonių.

    Tokia tortilija skaniausia šilta, ką tik paruošta. Jei norite, ją galima papildomai trumpai apskrudinti kontaktiniame grilyje, kad kvietinis paplotis įgautų traškią plutelę. Tai patiekalas, kuriam papildomi garnyrai nebūtini, tačiau jis ypač gerai dera su stikline šalto ajrano.

    Skanaus!

  • Vienas sveikiausių žuvies skyriaus produktų? Lietuviai krūpteli, bet ekspertai giria

    Sunkumo jausmą po valgio yra patyręs kone kiekvienas – nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo būdo. Staiga apima mieguistumas, krenta dėmesio koncentracija, tampa sunku grįžti prie darbų. Daugelis mano, kad tai natūrali organizmo reakcija į didesnį patiekalą, tačiau itin svarbu, kas tiksliai atsiduria lėkštėje. Įdomus pavyzdys – midijos, jūrinės geldelės, jau seniai karaliaujančios Viduržemio jūros regiono virtuvėje. Šis produktas laikomas lengvu, bet labai sočiu, o ne vienas teigia, kad po tokio patiekalo neatsiranda „apsunkinančio“ jausmo. Verta pasidomėti, kodėl taip gali būti.

    Midijos dažnai laikomos lengvu maistu pirmiausia todėl, kad jų mėsoje paprastai yra mažai riebalų ir daug vandens. 100 g virtų midijų dažniausiai turi apie 100–130 kcal, todėl tokia porcija suteikia mažiau energijos nei daugelis kitų mėsos rūšių. Be to, jų mėsa yra švelnios struktūros – po trumpo terminio apdorojimo ji suminkštėja ir tampa lengvai kramtoma. Pajūrio virtuvėse midijos neretai trumpai verdamos lengvame nuovire su česnaku, daržovėmis ir nedideliu kiekiu vyno. Tokiam paruošimo būdui nereikia daug riebalų, todėl patiekalai dažniausiai būna sotūs, bet nesukeliantys sunkumo pojūčio.

    Midijų mėsa išsiskiria dideliu baltymų kiekiu, palyginti su kaloringumu. 100 g dažnai būna apie 24 g baltymų, o energinė vertė svyruoja apie 100–130 kcal. Baltymai – vienas svarbiausių makroelementų, būtinas audinių statybai, fermentų ir hormonų gamybai. Dėl to net ir nedidelė midijų porcija gali būti soti. Taip pat svarbu, kad jūrų gėrybių baltymai laikomi visaverčiais – juose yra visos nepakeičiamos aminorūgštys, kurių organizmas pats nepasigamina. Todėl net mažesnė porcija gali prisidėti prie raumenų funkcijos ir organizmo atsistatymo.

    Midijose gausu mineralų, svarbių nervų sistemai ir energijos gamybai ląstelėse. Jų mėsoje yra geležies, prisidedančios prie deguonies pernešimo kraujyje – per mažas geležies kiekis dažnai siejamas su nuovargiu. Midijose randama ir vitamino B12, būtino normaliai nervų sistemos veiklai bei raudonųjų kraujo kūnelių gamybai. Jūrų gėrybės taip pat suteikia jodo ir cinko. Jodas reikalingas sklandžiai skydliaukės veiklai – būtent ji padeda reguliuoti energijos apykaitos tempą. Cinkas dalyvauja daugybėje organizmo reakcijų, įskaitant tas, kurios susijusios su imunitetu ir audinių regeneracija. Dėl tokios sudėties midijos dažnai įtraukiamos į sveikesnės mitybos planus, įkvėptus pajūrio virtuvių.

    Paruošimo būdas gali iš esmės pakeisti patiekalą – jo skonį, kaloringumą ir net poveikį savijautai. Pačios midijos verda labai trumpai, dažniausiai vos kelias minutes, todėl daugelyje virtuvių jos gaminamos lengvame nuovire su česnaku, svogūnais, pomidorais ar nedideliu kiekiu vyno. Tokiu pavidalu patiekalas būna lengvas. Visai kitaip yra tuomet, kai midijos patenka į labai riebų padažą arba patiekiamos su didele porcija keptų priedų – tada patiekalo kaloringumas stipriai išauga, o valgis tampa gerokai sunkesnis. Svarbus ir gaminimo laikas: per ilgai verdant midijų mėsa gali sukietėti ir tapti mažiau maloni valgyti.

    Lengvas patiekalas su midijomis dažniausiai remiasi paprastais priedais ir trumpu terminio apdorojimo laiku. Dažniausiai jos kelias minutes verdamos puode su svogūnais, česnaku ir nedideliu kiekiu skysčio, nes midijų mėsa suminkštėja labai greitai. Daugelyje šalių jos patiekiamos su gausybe šviežių žolelių, daržovių ar salotų – taip patiekalo apimtis padidėja nepridedant daug kalorijų. Vertėtų įvertinti ir krakmolingus priedus: nedidelė duonos ar bulvių porcija gali suteikti papildomo sotumo. Tuo metu didelės porcijos bulvyčių ar sunkūs padažai smarkiai padidina kaloringumą, todėl lengvesnėje versijoje jų dažniausiai vengiama. Jei trūksta idėjų vakarienei, salotos su midijomis gali būti labai vykęs pasirinkimas.

    Daugelyje pajūrio regionų midijos yra kasdienis, paprastas maistas, o ne vien prabangių restoranų patiekalas. Belgijoje ir šiaurės Prancūzijoje populiarios „moules marinières“ – midijos, verdamos su svogūnais, česnaku, petražolėmis ir nedideliu kiekiu baltojo vyno. Ispanijoje jos dažnai patiekiamos kaip „tapas“, t. y. mažos užkandėlės, skirtos dalytis. Įdomu tai, kad daugelyje uostamiesčių midijos parduodamos itin šviežios – į virtuvę jos gali patekti praėjus vos kelioms valandoms po sugavimo. Dėl to pajūrio vietovėse midijos neretai laikomos greitu, nebrangiu maistu, kurį namuose galima paruošti per trumpą laiką.

    Midijos – puikus pavyzdys, kad sotus patiekalas nebūtinai turi reikšti sunkumo jausmą po valgio. Jų mėsoje yra daug baltymų ir svarbių mineralų, o riebalų – palyginti mažai. Vis dėlto didelę reikšmę turi tai, kaip jos paruošiamos ir su kuo patiekiamos. Paprastas patiekalas iš midijų, daržovių ir lengvo nuoviro gali būti geras pasirinkimas tiems, kurie nori sočiai pavalgyti, bet nesijausti apsunkę.

  • Pamirškite sultinio kubelius: šis prieskonis iškelia sultinio skonį į visai kitą lygį

    Šviežios žolelės vertinamos ne tik dėl skonio ir aromato – jos taip pat yra vitaminų bei mineralų šaltinis, todėl jas verta įtraukti į kasdienę mitybą. Dažniausiai minimos ir ypač naudingomis laikomos petražolės, lubystė bei česnakas – šie priedai tinka daugeliui patiekalų, o ypač sultiniams.

    Lubystė – prieskonis, kurį daugelis pirmiausia sieja su sultiniu. Intensyvaus kvapo, tamsiai žali stiebai ir lapai turi daug vertingų medžiagų. Dėl eterinių aliejų, organinių rūgščių ir augalinių sterolių lubystė gali palankiai veikti organizmą. Ji dažnai minima dėl šlapimą varančių ir detoksikuojančių savybių, todėl neretai rekomenduojama žmonėms, siekiantiems mažinti svorį, taip pat tiems, kuriuos vargina šlapimo takų infekcijos.

    Šis prieskonis siejamas ir su teigiamu poveikiu virškinimo sistemai – dėl atpalaiduojančių savybių jis kartais vartojamas, kai norima paskatinti skrandžio veiklą arba po apsinuodijimo maistu. Taip pat minima, kad lubystė pasižymi antioksidaciniu poveikiu, gali lėtinti senėjimo procesus, mažinti uždegiminius procesus ir ilgainiui prisidėti prie mažesnės kai kurių ligų rizikos.

    Petražolės vertinamos dėl geležies, folio rūgšties ir vitamino C gausos. Teigiama, kad jos gali būti naudingos odai, nagams ir plaukams. Taip pat pabrėžiama, jog petražolės gali prisidėti prie geresnės kraujotakos sistemos būklės – mažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį, padėti esant kraujotakos sutrikimams ir stiprinti širdį. Virškinimo sistemai jos taip pat gali būti naudingos dėl spazmus mažinančio poveikio.

    Dar vienas dažnai minimas prieskonis – raudonėlis (oregano). Jis ypač siejamas su teigiamu poveikiu virškinimui: gali padėti mažinti pilvo pūtimą, rėmenį, palengvinti nevirškinimą. Taip pat raudonėlis minimas kaip galintis prisidėti prie uždegiminių procesų slopinimo. Dėl fenolinių junginių jis pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir gali padėti neutralizuoti laisvųjų radikalų poveikį.

    Žolelių ir česnako pasta – prieskonis, kurį patogu turėti šaldytuve

    Jei norite žoleles panaudoti praktiškai, galima pasigaminti aromatingą pastą, kuri tinka sultiniui, troškiniams, padažams ar užtepėlėms.

    Gaminimas

    Nupjaukite žolelių kotelių galus, jei jie atrodo neestetiškai. Į smulkintuvą arba trintuvą sudėkite česnaką ir dalį alyvuogių aliejaus, sutrinkite iki vientisos masės. Tuomet sudėkite žoleles ir vėl sutrinkite. Supilkite likusį aliejų ir trinkite, kol masė taps lygi.

    Paruoštą pastą sudėkite į mažus stiklainėlius ir gerai suspauskite, kad viduje neliktų oro. Jei reikia, paviršių galima užpilti trupučiu alyvuogių aliejaus – taip žolelės neiškils virš paviršiaus. Sandariai užsukite ir laikykite šaldytuve.

    Pasterizuoti tokios pastos nerekomenduojama, nes kaitinimas gali sumažinti žolelėse esančių vertingų maistinių medžiagų kiekį.

  • Ispanams tai delikatesas ir afrodiziakas: Lietuvoje daugelį ši mintis šiurpina, bet skonis kaip kepenėlių

    Subproduktai, tokie kaip liežuviai ar inkstai, neretai sukelia prieštaringų emocijų, tačiau tikras kulinarinis iššūkis daugeliui – jaučio sėklidės. Lietuvoje, nors jos valgytos nuo seno, tokio populiarumo kaip Ispanijoje neįgijo. Tuo metu Ispanijoje criadillas – keptos jautienos sėklidės – laikomos tikru delikatesu ir net vadinamos natūraliu afrodiziaku.

    Jaučio sėklidės – tai švari, labai liesa mėsa, turinti daug baltymų ir cinko. Jų skonis švelnus, kiek salstelėjęs, o tinkamai paruošus tekstūra gali tapti net sviestinė. Svarbiausia – itin kruopščiai nuvalyti išorines plėveles, nes nuo to priklauso patiekalo minkštumas. Palikus kietą plėvę, patiekalas gali tapti guminis ir neskanus.

    Nors ne kiekvienas ryžtasi paragauti, vertėtų atkreipti dėmesį į šio produkto maistinę vertę. Be baltymų, jaučio sėklidės suteikia nemažai vitamino B12, kuris būtinas normaliai smegenų veiklai ir energijos apykaitai. Taip pat jose gausu seleno – mikroelemento, padedančio apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso ir palaikančio imuninę sistemą.

    Viduržemio jūros regiono kultūroje dažnai vadovaujamasi nose-to-tail principu – pagarba gyvūnui ir siekiu sunaudoti visas jo dalis, nieko nešvaistant. Criadillas dažniausiai apvoliojamos džiūvėsėliuose ar kitoje paniruotėje ir kepamos aliejuje. Taip sukuriamas ryškus kontrastas tarp traškios plutelės ir švelnaus, aksominio vidaus. Ispanijoje šio delikateso kaina kartais nustebina: iš vieno jaučio gaunamos tik dvi sėklidės, todėl produktas laikomas gana retu.

    Pasakojama, kad suvalgius jaučio sėklides po kovos esą simboliškai perimama gyvūno jėga ir drąsa – taip stiprybę sau linkėdavo ir matadoras, ir fiestos svečiai.

    Tai paprastas, traškus užkandis, galintis įrodyti, kad tai – ne toks jau bauginantis patiekalas, kaip gali pasirodyti iš pirmo karto. Svarbu jų neperkepti: kepant per ilgai, mėsa gali sukietėti ir tapti guminė. Tinkamai paruoštos jos turėtų būti minkštos, o perpjovus traškią plutelę – švelnios, tarsi sviestas.

    Geriausiai paniruotos ir keptos jaučio sėklidės atsiskleidžia apšlakstytos šviežiomis citrinos sultimis, patiekiamos su naminiu aioli padažu arba aštresne salsa. Tai patiekalas, galintis nustebinti svečius teminiame vakarėlyje, skirtame pasaulio virtuvėms.

  • Detoksų bumas virtuvėje: 5 minutės ir šis gėrimas žada lengvumą, energiją ir gerą savijautą

    Detoksikuojantys gėrimai – paprastas būdas padėti organizmui šalinti susikaupusius toksinus. Dėl vitaminų ir mineralų jie gali pagerinti virškinimą, sustiprinti imunitetą ir tapti geru kasdienės mitybos papildymu.

    Tokie gėrimai dažniausiai būna lengvai paruošiami, mažai kaloringi ir turtingi naudingų medžiagų. Šiam šiltam užpilui pasigaminti prireiks vos kelių minučių, o blenderio nereikės – užteks stiklinės, šaukšto ir kelių ingredientų.

    Norint paruošti didesnę stiklinę (apie 500 ml) valančio gėrimo, reikės kelių paprastų produktų.

    Paruošimas

    Pirmiausia užvirinkite vandenį ir atvėsinkite jį iki maždaug 40 laipsnių C. Tuomet įspauskite citrinos sulčių, įpilkite obuolių acto ir gerai išmaišykite. Įberkite prieskonių, o pabaigoje įmaišykite medų. Šį gėrimą geriausia gerti šiltą.

    Viena stiklinė pagal šį receptą paruošto detoksikuojančio gėrimo turi apie 48 kcal, 0,5 g baltymų, 0,4 g riebalų, 11 g angliavandenių, 1,2 g skaidulų ir 6 g cukraus. Taip pat jame yra vitaminų ir mineralų: 0,8 mg mangano (35 proc. rekomenduojamos paros normos), 753 TV vitamino A (25 proc.), 13,3 mg vitamino C (15 proc.), 0,07 mg vitamino B6 ir 0,6 mg vitamino E (abu – po 4 proc.). Mažesniais kiekiais randama ir geležies, kalio, niacino, magnio bei vario.

    Šio gėrimo sudėtyje esantis obuolių actas siejamas su medžiagų apykaitos ir virškinimo funkcijų palaikymu. Taip pat jis gali prisidėti prie kepenų atsistatymo ir limfinės sistemos darbo gerinimo. Kitas svarbus ingredientas – citrinų sultys: jos pasižymi šarminančiu poveikiu, gali padėti palaikyti organizmo pH pusiausvyrą. Reguliarus vandens su citrina vartojimas neretai siejamas su toksinų šalinimu, o tai gali turėti įtakos ir odos būklei. Be to, citrinos yra geras vitamino C šaltinis, todėl naudingos imunitetui.

    Prieskoniai, tokie kaip cinamonas, imbieras ir kajeno pipirai, dažnai minimi dėl priešuždegiminių savybių. Jie gali paspartinti medžiagų apykaitą ir palengvinti virškinimą, todėl gali būti naudingi ir kontroliuojant svorį. Medus – vertingas antioksidantų šaltinis, galintis prisidėti prie imuniteto stiprinimo. Svarbu: kad medus neprarastų savo savybių, jį reikėtų dėti tik į ne karštesnį nei 40 laipsnių C vandenį.

    Jei norisi intensyvesnio poveikio, gėrimą galima vartoti tris kartus per dieną – maždaug 20 minučių prieš valgį. Tačiau tokį režimą rekomenduojama taikyti ne ilgiau kaip dvi savaites. Tai gali padėti „išplauti“ toksinus ir pagerinti virškinimo sistemos darbą.

    Jei detoksikuojantį gėrimą norite įtraukti į kasdienę rutiną, patariama neviršyti vienos stiklinės per dieną. Dažniausiai ją siūloma išgerti ryte, prieš pusryčius. Detoksikacijos metu ypač svarbu nepamiršti skysčių – tokie gėrimai nepakeičia vandens.

    Vis dėlto gėrimai, kurių pagrindas – obuolių actas, citrinų sultys ir aštresni prieskoniai, tinka ne visiems. Jų turėtų vengti žmonės, sergantys skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, turintys skrandžio gleivinės uždegimą ar refliuksą. Turintiems inkstų ar kepenų funkcijos nepakankamumą, prieš pradedant vartoti tokius gėrimus, vertėtų pasitarti su gydytoju.

    Taip pat verta žinoti, kad obuolių actas gali turėti įtakos cukraus kiekiui kraujyje, todėl tokie gėrimai gali būti netinkami sergantiesiems diabetu. Atsargumo reikėtų laikytis ir nėštumo bei žindymo laikotarpiu.