CP v2

Blog

  • Gavai SMS apie „mObywatel“ sertifikatus? Sukčiai spaudžia iki rugpjūčio 5 dienos – nepasimauk

    Gavai SMS apie „mObywatel“ sertifikatus? Sukčiai spaudžia iki rugpjūčio 5 dienos – nepasimauk

    Netikri SMS vilioja nuoroda

    Lenkijoje populiarios programėlės „mObywatel“ vardu plinta apgaulingi SMS, kuriais sukčiai bando išvilioti asmens duomenis. Žinutės dažnai pasirašomos kaip „mGOV“ ir imituoja oficialų pranešimą apie dokumentų sertifikatų atnaujinimą.

    Tokiose žinutėse paprastai teigiama, kad netrukus bus prarasta prieiga prie paslaugų arba „nustos galioti“ dokumentai, jei gavėjas neatliks veiksmų nedelsiant. Pridedama nuoroda veda į suklastotą svetainę, kur gali būti prašoma prisijungimo duomenų, telefono numerio, mokėjimo kortelės informacijos ar kitų jautrių detalių.

    Kaip atpažinti apgaulę?

    Pagrindinis sukčių taikinys yra emocija: skubos jausmas ir baimė prarasti paslaugas. Tokie pranešimai dažnai turi bendro pobūdžio tekstą, neįvardija jūsų vardo, naudoja neįprastą siuntėjo pavadinimą, o nuorodos adresas neatitinka oficialių valstybinių domenų.

    Ypač rizikinga, kai nuoroda nukreipia į puslapį, kuriame prašoma „patvirtinti tapatybę“ ar „atnaujinti sertifikatą“ suvedant prisijungimo ar banko duomenis. Net jei puslapio dizainas atrodo įtikinamai, tokie prašymai per SMS yra vienas dažniausių duomenų viliojimo požymių.

    Ką daryti gavus tokią žinutę?

    Saugiausia sprendimo taisyklė paprasta: nespauskite nuorodos ir neveskite jokių duomenų. Tokį SMS geriausia ištrinti, o informaciją pasitikrinti tik pačioje programėlėje „mObywatel“ arba oficialiuose valstybinių institucijų kanaluose.

    Jei nuorodą vis dėlto paspaudėte ir suvedėte duomenis, verta nedelsiant keisti slaptažodžius, įsijungti dviejų veiksnių autentifikavimą ir stebėti paskyrų veiklą. Jei buvo pateikti mokėjimo kortelės ar bankiniai duomenys, reikėtų kuo greičiau kreiptis į banką dėl papildomų apsaugos veiksmų.

    Sukčiai šią kampaniją sieja su realiu terminu, iki kada vartotojams rekomenduojama atnaujinti programėlėje naudojamus sertifikatus iki rugpjūčio 5 dienos. Tačiau toks atnaujinimas neturėtų būti atliekamas per SMS gautas nuorodas ar neaiškias svetaines, todėl bet kokie raginimai veikti „čia ir dabar“ yra rimtas pavojaus signalas.

  • LPG vėl ant bangos: paskaičiavo, po kiek kilometrų atsipirks dujos ir kada sutaupysite daugiausia

    LPG vėl ant bangos: paskaičiavo, po kiek kilometrų atsipirks dujos ir kada sutaupysite daugiausia

    Augančios degalų kainos vėl sugrąžino vairuotojams klausimą, ar verta montuoti LPG įrangą benzininiame automobilyje. Nors pastaraisiais metais dalis pirkėjų rinkosi dyzelius ar hibridus, ekonominis skaičiavimas dažnai veda prie autogazo, ypač kai rida per metus didesnė.

    Dažniausias argumentas yra kainų skirtumas tarp benzino ir LPG, tačiau vien jo nepakanka. Realią naudą lemia ir tai, kad važiuojant dujomis sąnaudos paprastai išauga maždaug 10–20 proc., o dalis variklių, ypač su tiesioginiu įpurškimu, gali papildomai naudoti benziną ir važiuojant.

    Kas lemia atsipirkimo laiką?

    Atsipirkimą iš esmės nulemia trys dalykai: įrangos kaina, automobilio sąnaudos ir metinė rida. Populiariems benzininiams automobiliams su netiesioginiu įpurškimu montavimas dažniausiai kainuoja apie 900–1 400 eurų, o sudėtingesniems sprendimams suma gali būti didesnė.

    Prie investicijos reikia pridėti eksploatacinius niuansus: periodinę įrangos priežiūrą, filtrų keitimą ir reguliavimą. Taip pat svarbu prisiminti, kad dauguma automobilių užsiveda benzinu, todėl visiškai atsisakyti benzino nepavyksta net ir su kokybiška sistema.

    Skaičiai: kiek sutaupoma kas 100 kilometrų?

    Vertinant tipinį scenarijų, kai benzinas kainuoja apie 1,70 euro už litrą, o LPG apie 0,72 euro už litrą, skirtumas atrodo įspūdingas. Tačiau tiksliausia lyginti kainą už 100 kilometrų, įskaičiuojant didesnes dujų sąnaudas.

    Pavyzdžiui, jei automobilis benzinu vidutiniškai naudoja 6,8 litro 100 kilometrų, o su LPG sąnaudos išauga iki 7,8 litro, kelionės kaina mažėja maždaug nuo 11,56 euro iki 5,62 euro. Tokiu atveju sutaupymas siekia apie 5,94 euro kas 100 kilometrų, o 1 160 eurų investicija gali atsipirkti maždaug po 19 500 kilometrų.

    Kai benzinu sunaudojama daugiau, pavyzdžiui, 7,5 litro 100 kilometrų, o su LPG apie 8,6 litro, skirtumas dar ryškesnis. Kaina gali kristi nuo maždaug 12,75 euro iki 6,20 euro, tad sutaupymas siekia apie 6,55 euro kas 100 kilometrų, o atsipirkimas priartėja prie 17 700 kilometrų.

    Kam LPG tinka labiausiai, o kam verčiau palaukti?

    Daugiausia laimi vairuotojai, kurie per metus nuvažiuoja 15 000–30 000 kilometrų ar daugiau, ypač jei automobilis mieste sunaudoja nemažai degalų. Tokiu atveju investicija dažnai atsiperka per vienerius ar dvejus metus, o vėliau kiekvienas nuvažiuotas kilometras tiesiog mažina eksploatacijos kainą.

    Mažai važinėjantiems, kurie per metus surenka kelis tūkstančius kilometrų, atsipirkimas gali užtrukti pernelyg ilgai, o papildoma priežiūra sumažins finansinį efektą. Taip pat būtina įvertinti variklio tipą: paprastesniems benzininiams varikliams su daugiataškiu įpurškimu LPG sprendimas paprastai yra sklandžiausias, o tiesioginio įpurškimo atvejais sutaupymai gali būti mažesni dėl papildomo benzino naudojimo.

    Prieš apsisprendžiant svarbu pasitikrinti konkretaus variklio suderinamumą su LPG, realius montavimo kaštus ir būsimas priežiūros išlaidas. Esant dideliam benzino ir LPG kainų skirtumui, autogazas išlieka vienu paprasčiausių būdų sumažinti kasdienės eksploatacijos sąnaudas, tačiau tik tada, kai automobilis parinktas ir prižiūrimas atsakingai.

  • „SpaceX“ „Starship“ nenuskendo po bandymo: milžiniškas antrasis laipsnis jau kelias dienas dreifuoja

    „SpaceX“ „Starship“ nenuskendo po bandymo: milžiniškas antrasis laipsnis jau kelias dienas dreifuoja

    Starship w zeszłym tygodniu ponownie poleciał w kosmos. Była to już 13. próba lotu wielkiej rakiety SpaceX, która była bardzo udana. Co prawda nie wszystko poszło, jak należy, ale misja okazała się dużym sukcesem. Tymczasem drugi stopień konstrukcji od kilku dni dryfuje na oceanie.

    Starship w trakcie 13. lotu dokonał najmiększego lądowania na wodzie w całej historii testów. Drugi stopień uruchomił silniki i to pozwoliło mu na delikatne zetknięcie się z powierzchnią Oceanu Indyjskiego. Następnie przewrócił się na bok, ale cała konstrukcja nie poszła na dno i dryfuje.

    Co ciekawe, jest tak być może nawet do teraz. SpaceX udostępniło we wtorek post ze zdjęciem Starshipa, który ciągle dryfował na Oceanie Indyjskim. Mimo faktu, że od lądowania upłynęło już ponad pięć dni. Dlaczego elementu rakiety nie wyłowiono?

    Z informacji przekazanych przez SpaceX we wspomnianym poście wynika, że zespół ds. odzyskiwania we wtorek ciągle kontynuował zbieranie obrazów statku. Zapewne z myślą o tworzonej dokumentacji z ostatniego lotu.

    Oczywiście element nie pozostanie wiecznie w wodzie i z pewnością zostanie z niej wyłowiony. Następnie przetransportowany w odpowiednie miejsce. Pamiętajmy, że jest to spory kolos. Drugi stopień Starshipa ma około 50 metrów wysokości.

    Ostatni lot rakiety Starship zakończył się ogromnym sukcesem, choć pojawiły się pewne problemy związane z boosterem Super Heavy oraz jego silnikami. Mimo to misja przebiegła bardzo pozytywnie.

    SpaceX po raz pierwszy wykorzystało ładownię drugiego stopnia rakiety do rozmieszczenia ładunku na orbicie. Było to 20 satelitów Starlink 3. generacji, które są duże. Cała operacja miała charakter testu.

    Wspomniane satelity Starlink V3 znalazły się na tej samej orbicie, co Starship i część z nich miało specjalne kamery. Te pozwoliły na monitorowanie statku. W międzyczasie próbowano także nawiązać połączenia z istniejącą konstelacją. Potem wszystkie jednostki zniszczono w atmosferze.


  • Ar galite važiuoti kelkraščiu, kad praleistumėte lenkiančius? Taisyklės aiškios, bet rizika didelė

    Ar galite važiuoti kelkraščiu, kad praleistumėte lenkiančius? Taisyklės aiškios, bet rizika didelė

    Keliuose neretai pasitaiko situacijų, kai vairuotojai, norėdami „iš mandagumo“ padėti greičiau važiuojančiam automobiliui, dalinai pasitraukia į kelkraštį. Tačiau Kelių eismo taisyklėse kelkraštis nėra laikomas papildoma eismo juosta, todėl toks manevras dažnai būna ne pareiga, o rizikingas pasirinkimas.

    Kelkraštis pirmiausia skirtas pėstiesiems, dviratininkams ir priverstiniam sustojimui, o jo danga neretai būna biriai užteršta, nelygi arba netikėtai nutrūksta. Įvažiavus dešiniais ratais ant žvyro ar grunto gali sumažėti sukibimas, o staigesnis grįžimas į asfaltą kartais baigiasi slydimu ar automobilio suvaldymo praradimu.

    Vairuotojo, kurį lenkia, pareiga yra važiuoti nuspėjamai ir laikytis kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, tačiau tai nereiškia, kad jis privalo užvažiuoti ant kelkraščio. Be to, lenkimo metu draudžiama didinti greitį, o po lenkimo taip pat būtina elgtis taip, kad nebūtų trukdoma kitam eismo dalyviui saugiai užbaigti manevrą.

    Išimtis dažniau taikoma lėtaeigėms transporto priemonėms, žemės ūkio technikai ir transporto priemonėms be variklio. Jų vairuotojai privalo laikytis kuo dešiniau, kad sudarytų galimybę aplenkti, tačiau ir šiuo atveju sprendimas turi būti paremtas saugumu, kelio situacija ir kitų eismo dalyvių interesais.

    Už saugų lenkimą pirmiausia atsako lenkiantis vairuotojas: jis privalo įsitikinti matomumu, pakankamu atstumu ir tuo, kad manevras nesukels pavojaus. Net jei priekyje važiuojantis automobilis „pasitraukia“, tai nepanaikina lenkiančiojo pareigos įvertinti, ar lenkimas apskritai leidžiamas ir ar yra pakankamai vietos.

    Didelę reikšmę turi kelio ženklinimas ir ženklai. Jei kelkraštį nuo važiuojamosios dalies skiria ištisinė linija, jos kirtimas gali būti laikomas pažeidimu, o net ir esant pertrauktai linijai kelkraštis netampa juosta, skirta reguliariam važiavimui.

    Dar griežčiau vertinamas važiavimas sustojimo juosta automagistralėse ir greitkeliuose. Ji skirta tik priverstiniam sustojimui dėl gedimo ar staigaus pavojaus, todėl „praleisti“ skubantį vairuotoją sustojimo juostoje nėra teisėtas sprendimas.

    Atsakomybė ir galimos sankcijos priklauso nuo konkrečios situacijos: ar buvo kirsta ištisinė linija, ignoruoti ženklai, netinkamai pakeista važiavimo kryptis, ar sukelta grėsmė. Rimtesniais atvejais tai gali baigtis ne tik bauda ir baudos taškais, bet ir bylos nagrinėjimu teisme, jei sukeliamas pavojus eismo saugumui.

    Saugiausia taktika, kai už nugaros spaudžia greitesnis automobilis, yra išlaikyti stabilų, leistiną greitį ir nedaryti staigių manevrų. Jei norite praleisti, geriausia pasirinkti tam skirtą vietą, pavyzdžiui, įvažiuoti į aikštelę, nuovažą ar šalutinį kelią, o ne rizikuoti kelkraščiu dėl kito vairuotojo nekantrumo.

    Kelių eisme mandagumas vertinamas, tačiau jis neturi virsti pavojingu kompromisu. Kelkraštis nėra saugi „papildoma juosta“, todėl sprendimas pasitraukti į jį turėtų būti priimamas tik tada, kai tai akivaizdžiai saugu ir neprieštarauja kelių ženklinimui bei taisyklėms.

  • Įtartinas objektas nukrito netoli amunicijos gamyklos: generolas įspėja apie rimtą spragą

    Įtartinas objektas nukrito netoli amunicijos gamyklos: generolas įspėja apie rimtą spragą

    Lenkijoje, netoli Tarnawa-Kolonia vietovės, nukritęs nenustatytas objektas sukėlė naują diskusijų bangą apie šalies oro erdvės saugumą ir kritinės infrastruktūros apsaugą. Atsargos generolas Leonas Komornickis atkreipė dėmesį, kad įvykio vieta nėra atsitiktinė, nes netoliese vyksta strategiškai svarbi gynybos pramonės plėtra.

    Pasak generolo, Tarnawa-Kolonia yra maždaug 30 kilometrų atstumu nuo Krasniko, kur plečiami pajėgumai artilerijos amunicijai gaminti. Jo vertinimu, tai taktiškai ir operaciškai reikšminga zona, todėl incidentas kelia klausimų, ar pakankamai efektyviai saugomi objektai, svarbūs nacionalinei gynybai.

    Kas statoma Krasnike

    Generolas siejo incidentą su Krasnike veikiančios bendrovės „MESKO“ objektu, priklausančiu Lenkijos ginkluotės grupei. Ten vykdoma modernizacija ir naujų gamybos pajėgumų kūrimas, orientuotas į 155 mm artilerijos amunicijos korpusus, kurie svarbūs tiek nacionalinėms, tiek sąjungininkų tiekimo grandinėms.

    Viešai skelbta, kad projektas yra plataus masto amunicijos gamybos didinimo programos dalis, o po darbų pabaigos numatomi gerokai didesni gamybos mastai. 155 mm kalibras tapo vienu kritinių NATO standartų, todėl investicijos į tokias linijas Europoje spartėja, siekiant mažinti priklausomybę nuo importo ir trumpinti tiekimo terminus.

    Kodėl tai jautru dabar

    Pastaraisiais metais Lenkija, kaip ir kitos regiono valstybės, stiprina oro gynybą ir ankstyvojo perspėjimo sistemas, nes grėsmių spektras išsiplėtė nuo raketų iki įvairių tipų bepiločių orlaivių. Net ir vienkartinis objektų įskridimas ar nekontroliuojamas kritimas šalia gynybos pramonės ar energetikos infrastruktūros vertinamas kaip rimtas signalas peržiūrėti reagavimo procedūras.

    „Tai ne atsitiktinė vieta, o teritorija šalia kritiškai svarbios investicijos, todėl klausimas turi būti keliamas apie apsaugos veiksmingumą“, – sakė Leonas Komornickis.

    Jis taip pat priminė ankstesnę kritiką dėl to, kiek laiko objektas galėjo būti Lenkijos oro erdvėje, jei tai buvo sparnuotoji raketa arba dronas. Tokiais atvejais net kelių minučių delsa gali būti lemiama, ypač kai netoli yra karinei logistikai ir gamybai svarbūs objektai.

    Kokie klausimai lieka atviri

    Kol kas viešai nėra pateikta galutinė informacija, kas tiksliai nukrito ir iš kur objektas atskrido, todėl diskusijos dėl incidento priežasčių ir atsakomųjų veiksmų tęsiasi. Tuo pat metu įvykis išryškino bendrą regiono tendenciją: augant gynybos pramonės pajėgumams, lygiagrečiai turi būti stiprinama ir jų fizinė bei oro erdvės apsauga.

    Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad šiuolaikinėje karo realybėje taikiniais tampa ne tik fronto infrastruktūra, bet ir gamybos grandinės, sandėliai, logistikos mazgai bei technologiniai objektai. Dėl to investicijos į radarų tinklus, priešlėktuvines sistemas, ryšių atsparumą ir greitesnį sprendimų priėmimą tampa tokios pat svarbios kaip ir pačios gamyklos.

  • Naujos kartos fotoradarai fiksuoja ir iš nugaros: štai ką jie mato ir kada sulauksite laiško

    Naujos kartos fotoradarai fiksuoja ir iš nugaros: štai ką jie mato ir kada sulauksite laiško

    Kas pasikeitė keliuose?

    Lenkijos keliuose daugėja naujos kartos stacionarių fotoradarų, kurie fiksuoja pažeidimus ne tik viena kryptimi. Skirtingai nei senesni įrenginiai, pažangesnės sistemos gali stebėti eismą abiem kryptimis ir vienu metu kontroliuoti kelias eismo juostas.

    Tokie sprendimai ypač efektyvūs intensyvaus eismo ruožuose, kur vieno taško pakanka kelioms juostoms apimti. Praktikoje tai reiškia, kad nubausti gali būti ne tik artėjantys prie įrenginio, bet ir nuo jo tolstantys vairuotojai.

    Kokias transporto priemones fiksuoja geriausiai?

    Galimybė fotografuoti automobilį iš galo turi ir papildomą privalumą: lengviau identifikuojami motociklai, kurių valstybiniai numeriai paprastai montuojami tik gale. Senesni fotoradarai, fotografavę tik iš priekio, tokių pažeidėjų dažnai „nematydavo“.

    Naujesni įrenginiai taip pat tiksliau „atskiria“ transporto priemones gretimose juostose, todėl mažėja rizika, kad pažeidimas bus priskirtas ne tam automobiliui. Dalis sistemų gali vienu metu stebėti kelias juostas, o kai kuriais atvejais apimama net iki aštuonių juostų.

    Kokia informacija patenka į nuotrauką?

    Fotoradaro užfiksuotas kadras paprastai nėra vien automobilio fotografija. Jame matomas valstybinis numeris, pažeidimo data ir laikas, matavimo vieta, užfiksuotas greitis ir tuo metu galiojęs greičio ribojimas.

    Kai nuotrauka daroma iš priekio, kadre gali būti matomas ir vairuotojo veidas, o tai palengvina pažeidimo aplinkybių vertinimą. Taip pat įrašuose būna techninė informacija, identifikuojanti patį įrenginį ir sistemos veikimą.

    Kada ateina pranešimas ir kokie terminai galioja?

    Užfiksuoti pažeidimai keliauja į automatinės kelių eismo kontrolės sistemą, o vėliau savininkui siunčiamas registruotas laiškas su informacija ir forma, skirta nurodyti, kas vairavo automobilį. Pagal galiojančią tvarką institucijos paprastai turi iki 180 dienų pradėti administracinę procedūrą.

    Praktikoje vairuotojai laiško dažniausiai sulaukia greičiau, neretai per 2–4 savaites nuo pažeidimo užfiksavimo. Terminas gali pailgėti, jei tam tikru laikotarpiu užfiksuojama išskirtinai daug pažeidimų arba reikia papildomos nuotraukų analizės.

    Dažnai minima taisyklė, kad fotoradarai „įsijungia“ tik viršijus leistiną greitį bent 11 kilometrų per valandą, nėra universali visoms vietoms. Konkreti riba priklauso nuo įrenginio tipo, jo nustatymų ir ruožo, kuriame jis sumontuotas, todėl kai kur ji gali būti mažesnė.

    Remiantis CANARD duomenimis, 2026 metų liepos 1 dieną Lenkijoje veikė 545 stacionarūs fotoradarai ir 116 vidutinio greičio matavimo ruožų, apimančių 668 kilometrus. Sistemą papildo 55 „RedLight“ įrenginiai, fiksuojantys važiavimą per raudoną šviesą, ir 8 sprendimai, skirti geležinkelio pervažų kontrolei.

    2025 metais stacionarūs CANARD sistemos įrenginiai užfiksavo apie 1 304 000 pažeidimų, tai yra maždaug 150 000 daugiau nei metais anksčiau. Tais pačiais metais buvo paskirta 685 022 baudos, o į biudžetą nukreiptos lėšos pasiekė maždaug 55 milijonus eurų, perskirstytų kelių infrastruktūros ir viešojo transporto finansavimui.

  • Rusų raketa įskrido 100 km į Lenkiją: ukrainiečiai negaili kritikos, NATO vėl apstulbinta

    Rusų raketa įskrido 100 km į Lenkiją: ukrainiečiai negaili kritikos, NATO vėl apstulbinta

    Ukrainos gynybos temomis rašantis portalas „Defence Express“ pranešė apie incidentą, kai Rusijos sparnuotoji raketa esą giliai įskrido į Lenkijos oro erdvę ir nukrito laukuose netoli Tarnavos Kolonijos. Ukrainiečių komentarai šį kartą ypač aštrūs: pabrėžiama, kad kalbama apie NATO valstybę, kurioje, jų teigimu, raketa „praėjo be realaus sulaikymo“.

    Pasak publikacijoje cituojamos informacijos, Lenkijos karinės oro pajėgos objektą aptiko apie 3.40 vietos laiku ir į orą pakėlė naikintuvus F-16. Maždaug po kelių minučių taikinys dingo iš radarų, o vėliau sraigtasparnio įgula aptiko apie 10 metrų skersmens kraterį. Nurodoma, kad iki artimiausių namų buvo maždaug 2 kilometrai.

    Kas galėjo nutikti ore?

    „Defence Express“ remiasi skrydžio sekimo duomenimis, pagal kuriuos tai galėjo būti Ch-101 tipo sparnuotoji raketa, paleista iš strateginio bombonešio Tu-160 arba Tu-95. Akcentuojama, kad raketa, skriedama maždaug 900 kilometrų per valandą greičiu, 100 kilometrų atstumą įveikia greičiau nei per 7 minutes, todėl sprendimų langas yra itin trumpas.

    Analizėje taip pat keliama procedūrų problema: norint panaudoti ginkluotę prieš oro taikinį, dažnai būtina jo identifikacija ir atitinkami leidimai. Ukrainos komentatoriai tai apibendrina kaip situaciją, kai net turint ore naikintuvus ir stebint ataką dar virš Ukrainos, „lemtingu momentu raketa vis tiek pranyko“.

    Kodėl tai jautru NATO?

    Ukrainiečiai socialiniuose tinkluose ir po publikacija kartojo mintį, kad tai turėtų būti vertinama kaip Rusijos smūgio epizodas NATO šaliai, net jei raketa nebuvo nutaikyta į konkretų objektą Lenkijoje. Tokie incidentai didina politinę įtampą, nes NATO oro erdvės pažeidimai ar krentantys ginkluotės fragmentai regionui tampa nebe teorine, o praktine rizika.

    „Raketa ramiai skrido per NATO šalį ir niekas jos nesustabdė“, – sakė vienas Ukrainos komentatorius, perfrazuodamas „Defence Express“ analizę.

    Tą pačią naktį Ukrainos gynyba skelbė rezultatus

    Toje pačioje istorijoje ukrainiečiai lygina incidentą su savo oro gynybos rezultatais per masinę ataką prieš Vakarų Ukrainą. „Defence Express“ cituojami Ukrainos duomenys skelbia, kad buvo numuštos 54 iš 61 sparnuotosios raketos ir 265 iš 284 dronų, o iš devynių balistinių raketų perimta viena.

    Šie skaičiai pateikiami kaip argumentas, kodėl visuomenėje kyla kartėlis: viena prasprūdusi sparnuotoji raketa, anot jų, pasiekė Lenkiją, tačiau ten nebuvo perimta. Tuo pat metu Ukrainoje pranešta ir apie civilių aukas bei smūgius gyvenamiesiems pastatams, todėl emocinis reakcijų fonas išlieka itin įtemptas.

  • OPP „+5“ taisyklė neveikia visada: kodėl kai kurie viršiję greitį taip ir nesulaukia kvietimo

    OPP „+5“ taisyklė neveikia visada: kodėl kai kurie viršiję greitį taip ir nesulaukia kvietimo

    Daugelis vairuotojų įsitikinę, kad vos keliais kilometrais per valandą viršytas greitis per vidutinio greičio matavimo ruožą neišvengiamai baigsis bauda. Tačiau praktikoje dalis pažeidimų nefiksuojami arba kvietimas nurodyti vairuotoją nepasiekia taip greitai, kaip tikimasi.

    Viena pagrindinių priežasčių – matavimo sistemų leistinos paklaidos. Greičio matuokliai ir vidutinio greičio kontrolės įranga turi metrologiškai nustatytas tolerancijas, todėl fiksuojant pažeidimą paliekamas tam tikras saugos „buferis“, kad nekiltų ginčų dėl matavimo tikslumo.

    Prie to prisideda ir automobilių spidometrų ypatumai. Daugumos automobilių greičio rodmenys linkę rodyti kiek didesnį greitį nei realus, o didėjant greičiui skirtumas dažnai auga, todėl vairuotojas, matydamas, pavyzdžiui, 125 kilometrus per valandą, realiai gali važiuoti keliais kilometrais per valandą lėčiau.

    Kaip veikia vidutinio greičio matavimas

    Vidutinio greičio matavimo ruožuose sistema fiksuoja transporto priemonę įvažiuojant ir išvažiuojant iš kontrolės zonos. Pagal nuvažiuotą atstumą ir sugaištą laiką apskaičiuojamas vidutinis greitis, o jei jis viršija leistiną, formuojamas pažeidimas.

    Vairuotojai dažnai pastebi, kad tokiose atkarpose eismas tampa ramesnis: mažėja staigių lenkimų, rečiau „sėdima ant uodegos“, daugiau automobilių laikosi tolygaus tempo. Tam ypač padeda pastovaus greičio palaikymo sistemos, vadinamas tempomatas, arba greičio ribotuvai.

    Kodėl kvietimas gali ir neateiti

    Net jei vairuotojui atrodo, kad važiavo šiek tiek viršydamas ribą, reali situacija gali būti kita: tolerancijos ir spidometro paklaidos kartais „suvalgo“ nedidelį viršijimą. Dėl to populiari vairuotojų praktika pridėti kelis kilometrus per valandą prie leistino greičio ne visada baigiasi pažeidimu, tačiau tai nėra taisyklė ir negarantuoja saugumo.

    Svarbu ir tai, kad vidutinio greičio kontrolėje didelę reikšmę turi ne akimirkos rodmuo, o visas ruožas. Jei dalį atkarpos vairuotojas važiavo lėčiau, o kitur trumpam paspartėjo, vidurkis gali likti leistinose ribose, nors subjektyviai atrodo, kad ribojimas buvo viršytas.

    Saugiausia strategija – laikytis ženklinimo ir pasirinkti tolygų greitį, ypač ilgesniuose ruožuose, kur keli papildomi kilometrai per valandą beveik nesuteikia laiko naudos. Be to, tokia praktika sumažina klaidų riziką, kai vairuotojas nėra tikras dėl konkrečiame ruože galiojančio ribojimo.

  • DI patarė neimti baudos: vairuotojas atsisakė ir teisme sumokėjo aštuonis kartus daugiau

    DI patarė neimti baudos: vairuotojas atsisakė ir teisme sumokėjo aštuonis kartus daugiau

    Zabrėje įprasta greičio kontrolė 30-mečiui „Opel“ vairuotojui baigėsi brangia pamoka. Sustabdytas už greičio viršijimą jis nusprendė patarimo kreiptis į dirbtinį intelektą ir, pasitikėjęs gauta rekomendacija, atsisakė priimti baudą vietoje.

    Policijos duomenimis, Korfantego gatvėje radaras užfiksavo, kad vairuotojas leistiną greitį viršijo 14 kilometrų per valandą. Už tokį pažeidimą pareigūnai siūlė administracinę baudą, kuri prilygo maždaug 23 eurams.

    Kol pareigūnai tikrino vairuotojo duomenis informacinėse sistemose, jis esą pasinaudojo populiariu DI įrankiu, kuris patarė baudos nepriimti. Vairuotojas tikėjosi, kad taip išvengs atsakomybės, tačiau tokia taktika tik nukėlė sprendimą į teismą.

    Pagal taikomą tvarką atsisakius priimti baudą, pareigūnai surašo medžiagą ir teikia ją teismui. Išnagrinėjęs įrodymus ir radaro duomenis, teismas pažeidimą pripažino įrodytu.

    Galutinis sprendimas vairuotojui buvo gerokai skaudesnis: vietoje pirminės sumos jam skirta apie 184 eurų bauda, tai yra aštuonis kartus daugiau. Prie jos dar gali prisidėti bylinėjimosi išlaidos, kurios dažnai padidina galutinę sumą.

    „Skirta bauda tapo skausminga pamoka, kad ne visada verta besąlygiškai pasitikėti dirbtiniu intelektu“, – teigė policija, priminusi, kad atsisakymas priimti baudą nereiškia pažeidimo panaikinimo.

    Teisininkai ir institucijos vis dažniau pabrėžia, kad DI sugeneruoti atsakymai gali būti netikslūs ar klaidinantys, ypač teisės klausimais. Tokie įrankiai kartais pateikia išgalvotas normas, neteisingai interpretuoja galiojančias taisykles arba remiasi nepatikimais šaltiniais, todėl praktiniuose ginčuose rizika tenka pačiam žmogui.

    Pareigūnai ragina sprendimus dėl administracinių nuobaudų grįsti patikrintais šaltiniais ir oficialia konsultacija, o ne automatizuotais patarimais. Teisme, skirtingai nei pokalbio lange, svarbiausia būna įrodymai ir galiojančios procedūros, o baudos dydį gali lemti ne tik pažeidimas, bet ir procesinės išlaidos.

  • Ukrainoje dingo beveik 800 tūkst. ginklų: pareigūnai įspėja, kuo tai gali baigtis Europai

    Ukrainoje dingo beveik 800 tūkst. ginklų: pareigūnai įspėja, kuo tai gali baigtis Europai

    Ukrainos ginklų apskaitos registre nuo plataus masto Rusijos invazijos pradžios užfiksuota 780 465 dingę arba pavogti ginklai. Vien per pirmuosius 2026 metų mėnesius registrą papildė dar apie 149 760 naujų įrašų, rodo Ukrainos vidaus reikalų institucijų duomenys, kuriuos apibendrino viešųjų duomenų platforma „Opendatabot“.

    Nors didžioji dalis atvejų siejama su koviniais nuostoliais ir chaotiška fronto logistika, ekspertai pabrėžia, kad bet koks neapskaitytas ginklas didina nusikalstamo panaudojimo riziką. Tokie ginklai gali būti paslepiami, perleidžiami nelegaliai ar iš naujo ištraukiami į apyvartą pasikeitus situacijai regione.

    Kokie ginklai dingsta dažniausiai

    Duomenys rodo, kad registre dominuoja automatiniai ginklai, ypač AK-74 tipo automatai, taip pat medžiokliniai šautuvai ir karabinai. Registras apima ne tik karinės paskirties, bet ir civilinius, taip pat dar iki karo laikotarpio ginklus, todėl bendras skaičius atspindi plačią apskaitos bazę.

    Daugiausia pranešimų apie dingusius ar pavogtus ginklus fiksuota Mykolajivo srityje, Kyjive ir Donecko srityje. Tai teritorijos, kuriose ilgą laiką vyko intensyvūs mūšiai, buvo vykdoma gynyba ir rotacijos, o tai didina ginklų praradimo tikimybę tiek mūšio metu, tiek sandėliuojant ar transportuojant.

    Ar tai reali grėsmė Europai?

    Susirūpinimas dėl galimo ginklų nutekėjimo į Europos nusikalstamas struktūras skamba ir kai kurių ES valstybių institucijose. Palermo prokuroras Maurizio De Lucia, kalbėdamas parlamento antimikrobinės komisijos posėdyje, atkreipė dėmesį, kad Sicilijos Cosa Nostra domisi pažangesniais ginklais, kurie atsiranda su karu Ukrainoje susijusioje juodojoje rinkoje.

    „Mafijos grupuotės stebi, kokia ginkluotė atsiranda nelegalioje apyvartoje, ir rodo susidomėjimą pažangesniais sprendimais, įskaitant dronus, galinčius gabenti sprogmenis“, – sakė M. De Lucia.

    Kartu prokuroras pabrėžė, kad iki šiol Pietų Italijoje aptinkami nelegalūs ginklai dažniau siejami su Balkanų kilme, o ne tiesioginiu tiekimu iš Ukrainos. Tai dera su tarptautinių tyrimų išvadomis, kad sisteminio, masinio Vakarų tiekiamos ginkluotės nukreipimo į tarptautinę juodąją rinką įrodymų nėra.

    Ką sako tarptautiniai tyrimai

    Small Arms Survey ir Global Initiative Against Transnational Organized Crime vertinimai ne kartą akcentavo, kad nukrypimai pasitaiko, tačiau dažniausiai jie yra riboti ir labiau lokalūs. Tyrėjai pažymi, kad Vakarų modeliai sudaro nedidelę dalį konfiskuojamos nelegalios ginkluotės, o didžioji nelegalių srautų dalis Europoje tradiciškai siejama su senesniais kanalais.

    Vis dėlto vien dingusių vienetų mastas reiškia, kad rizika negali būti ignoruojama. Karo sąlygomis ginklų apskaita ir kontrolė tampa sudėtingesnė, o iššūkiai gali persikelti į pokarinį laikotarpį, kai didėja tiek nelegalių sandorių, tiek ginklų grąžinimo ir demobilizacijos kontrolės svarba.

    ES ir Ukrainos institucijoms tai reiškia būtinybę stiprinti registrų kokybę, sandėliavimo ir logistikos grandinių auditą, taip pat keitimąsi informacija tarp teisėsaugos struktūrų. Ekspertų teigimu, didžiausią efektą duoda prevencija vietoje, kol ginklai dar nepatenka į ilgalaikius nelegalius kanalus.