CP v2

Blog

  • Rudeninis kompostas: kaip panaudoti avokadų kauliukus, krevečių kiautus ir riešutų lukštus

    Rudeninis kompostas: kaip panaudoti avokadų kauliukus, krevečių kiautus ir riešutų lukštus

    Ne visos virtuvės atliekos yra „lengvos“ kompostui, tačiau net ir avokadų kauliukai, krevečių kiautai ar pistacijų lukštai gali tapti vertinga žaliava dirvai pagerinti.

    Svarbiausia – tinkamai jas paruošti: kai kurios liekanos skyla labai lėtai, kitos gali privilioti gyvūnus ar turėti per daug druskos, todėl vien įmesti į kompostą dažnai nepakanka.

    Ruduo tam ypač palankus metas: vėsesnis oras sulėtina irimo procesus, bet kartu sumažina kvapus ir kenkėjų riziką, o per žiemą kietesnės atliekos turi laiko pradėti irti.

    Kad kompostas nerūgtų, virtuvės likučius rekomenduojama derinti su „anglingomis“ medžiagomis – pavyzdžiui, sausesniais smulkintais lapais, šiaudais ar šienu, sluoksniuojant ir šlapią turinį užkasant krūvos viduje.

    Ką daryti su „sunkesnėmis“ atliekomis

    Krevečių ir kitų vėžiagyvių kiautus prieš kompostuojant verta nuplauti nuo druskos bei prieskonių ir gerai išdžiovinti. Tuomet juos patariama susmulkinti ir užkasti giliai komposto viduje, kad nepriviliotų gyvūnų.

    Riešutų lukštai (pistacijų, lazdyno ir pan.) skyla lėtai, todėl komposte gali išbūti ilgai. Prieš dedant į krūvą juos taip pat būtina nuplauti nuo druskos ir, jei įmanoma, šiek tiek sutrupinti.

    Avokado kauliukas komposte gali nesuirti net kelerius metus, todėl siūloma jį sutarkuoti, kol dar šviežias ir minkštesnis. Susmulkinta masė suyra gerokai greičiau ir maisto medžiagos anksčiau pasiekia dirvą.

    Žuvų kaulai ar kitos jūros gėrybių liekanos gali praturtinti kompostą, tačiau dėl stipresnio kvapo jas svarbu užkasti giliai. Tam tinka gilesnė duobutė komposto viduryje, kuri uždengiama storesniu lapų ar šiaudų sluoksniu.

    Citrusų žievelės ir granatų luobelės namų kompostui paprastai tinka, tačiau dėl jų storio geriau supjaustyti mažesniais gabalėliais ir užkasti šiltesnėje komposto dalyje.

    Net ir sukietėjusi duona gali praversti – ją reikėtų suplėšyti mažesniais gabalais ir užkasti krūvos viduje. Palikta paviršiuje ji gali pelyti ir vilioti graužikus.

    Kaip prižiūrėti kompostą rudenį ir žiemą

    Šaltuoju sezonu ypač svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp šlapių virtuvės atliekų ir sausų medžiagų. Praktinis principas – prie vienos dalies drėgnų atliekų dėti dvi dalis sausų smulkintų lapų ar panašios „anglingos“ masės.

    Dar viena dažna klaida – palikti kompostą neapsaugotą nuo šalto vėjo. Viršų galima apkloti storesniu šiaudų, šieno ar sausų lapų sluoksniu: tai veikia kaip izoliacija ir padeda išlaikyti šilumą bei drėgmę.

    Skirtingai nei vasarą, rudenį ir žiemą nerekomenduojama dažnai permaišyti visos krūvos, nes kiekvienas „atidarymas“ ją atšaldo. O kuo smulkesni gabalėliai patenka į kompostą, tuo lengviau mikroorganizmams su jais susidoroti vėsesniu metu.

  • Lenkijoje sodininkams ROD – rekordinės įmokos: kai kur metinis mokestis gali šokti iki 800–1 000 zl

    Lenkijoje sodininkams ROD – rekordinės įmokos: kai kur metinis mokestis gali šokti iki 800–1 000 zl

    Lenkijoje dalies šeimyninių sodų (ROD) savininkų laukia ryškus metinių įmokų augimas – kai kur jos per kelerius metus gali pasiekti 800 zl, o kai kur viršyti ir 1 000 zl per metus.

    Apie problemą kalbama po to, kai kai kurios savivaldybės tokiems sklypams pritaikė 3 proc. mokestį už amžinąjį naudojimą (użytkowanie wieczyste) – tai didžiausias įstatyme numatytas tarifas.

    Dėl tokio sprendimo ROD sklypai faktiškai prilyginami komerciniam turtui, nors, Lenkijos sodininkų asociacijos PZD teigimu, sodai pelno negeneruoja ir atlieka svarbias socialines funkcijas. Dalis sodininkų – pensininkai ir senjorai, kuriems tokie pabrangimai gali tapti sunkiai pakeliami.

    Svarbu ir tai, kad didesnės įmokos grėstų ne visiems ROD: problema siejama būtent su sklypais, kurie turi amžinojo naudojimo statusą. Lenkijos vystymo ir technologijų ministerija nurodo, kad toks mokestis taikomas maždaug 0,7 proc. visų sodų ploto, tačiau PZD įspėja apie teisinę spragą, kuri ateityje gali išplėsti apmokestinimą.

    Iš kur atsiranda didesnės įmokos

    Iki šiol sodininkai dažniausiai mokėdavo palyginti nedideles metines įmokas – įvairiuose ROD jos siekdavo apie 100–600 zl už sklypą. Tačiau savivaldybėms pritaikius 3 proc. tarifą už amžinąjį naudojimą, galutinės sumos kai kur ima augti kelis kartus.

    PZD pateikia pavyzdžius iš skirtingų Lenkijos vietovių. Rudoje Šlionskoje įmokos esą galėtų didėti nuo 120 iki 800 zl per metus per artimiausius kelerius metus, o Kujavijos-Pamario regione daliai sodininkų metinis mokestis gali viršyti 1 000 zl.

    Nurodoma, kad su didesnėmis įmokomis susiduria sklypai, esantys, be kita ko, Torunėje, Vloclaveke, Chelmžoje, Vieličkoje, Grudziondze, Poznanėje ir Bžezinuose.

    Ką sodininkai gali daryti

    Vienam sodininkui tiesiogiai pakeisti savivaldybės sprendimą dažnai sudėtinga, tačiau jis gali prisidėti prie PZD veiksmų. Asociacija Seime siekia įstatymo pataisos, kuri leistų sodams taikyti 0,1 proc. tarifą nuo turto vertės, o ne 3 proc.

    Taip pat pranešama, kad rengiamas parlamentarų inicijuotas įstatymo pakeitimo projektas, kuris savivaldybėms suteiktų galimybę sodams taikyti mažesnes įmokas. Projektą planuojama svarstyti supaprastinta, greitesne tvarka, o prieš tai jį aptarti su sodininkų bendruomene.

    PZD teigia padedanti ir konkretiems sodams, kurie jau gavo pranešimus apie ankstesnių tarifų nutraukimą ir didesnių įmokų taikymą. Tokiais atvejais koordinuojamas kreipimasis į Savivaldybių apeliacines kolegijas (Samorządowe Kolegium Odwoławcze), kurios nagrinėja ginčus tarp gyventojų ir savivaldybės.

    Dar viena kryptis – aktyvesnis įsitraukimas į savivaldybių teritorijų planavimą. PZD atkreipia dėmesį, kad dalis sodų yra patraukliose vietose, todėl sodininkai raginami teikti pasiūlymus, kad žalieji plotai būtų išsaugoti planavimo dokumentuose.

  • Klimato kaita kenkia sveikatai: kas iš tiesų padeda apsisaugoti nuo karščio ir dūmų

    Klimato kaita vis dažniau siejama ne tik su ekstremaliais orais, bet ir su tiesioginiais sveikatos sutrikimais – nuo šilumos smūgių iki didesnės rizikos kvėpuoti užterštu oru. Tačiau ne visos populiarios priemonės veikia vienodai: kai kurių poveikį patvirtina realūs duomenys, kitų – įrodymai gerokai silpnesni.

    „Live Science“ apžvelgė dešimtis tyrimų ir kalbėjosi su 19 sveikatos bei klimato sričių ekspertų, kad įvertintų, kurios priemonės labiausiai padeda prisitaikyti prie šiltėjančio pasaulio. Daugiausia dėmesio skirta dviem grėsmėms, kurios, autorių teigimu, turi ryškų poveikį žmonių sveikatai: ekstremaliam karščiui ir miškų gaisrų dūmams.

    Vienas aiškiausių pavyzdžių – Niujorko miesto sprendimas dar 2008 metais sumažinti ribą, nuo kurios aktyvuojamas ekstremalaus karščio planas. Miestas pastebėjo, kad žmonės patiria šilumos smūgius ir prie žemesnių temperatūrų, todėl perspėjimai ir pagalbos veiksmai buvo pradedami anksčiau.

    Tokie pokyčiai, remiantis nurodomu tyrimu, siejosi su daugiau nei 50 proc. sumažėjusiomis hospitalizacijomis dėl šilumos smūgio ir su karščiu susijusių ligų karštomis dienomis. Šis atvejis dažnai išskiriamas todėl, kad vertintas ne tik komfortas ar temperatūra, o realūs sveikatos rodikliai.

    Kas veikia per karščius, o kas – ne taip aišku

    Apžvalgoje pabrėžiama, kad stipriausi įrodymai yra ten, kur priemonės siejamos su mažesniu sergamumu, retesnėmis hospitalizacijomis ar mažesniu mirtingumu. Viena tokių priemonių – oro kondicionavimas ir kitos mechaninės vėsinimo sistemos.

    Nurodoma, kad oro kondicionavimas buvo siejamas su mažesniu hospitalizacijų skaičiumi Kalifornijoje, mažesniu su karščiu susijusių mirčių skaičiumi Teksaso kalėjimuose, o per karščio bangą Portugalijoje pacientų skyriuose su kondicionavimu mirties rizika buvo mažesnė nei skyriuose be jo.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad kondicionierius nėra universalus atsakymas. Jis priklauso nuo elektros tiekimo (o karščių metu gedimų rizika gali augti), be to, didina elektros poreikį, o ne visos šeimos gali sau leisti didesnes sąskaitas – ši problema apžvalgoje įvardijama kaip „šiluma arba maistas“ dilema.

    Kita kryptis, kurios poveikis vertinamas kaip stiprus – gerai organizuotos karščio perspėjimo sistemos, kurios neapsiriboja vien pranešimu apie temperatūrą. Veiksmingais laikomi planai, kai perspėjimus lydi koordinuoti veiksmai: kontaktas su pažeidžiamomis grupėmis, pasirengimas sveikatos sistemai, paslaugų užtikrinimas.

    Tuo metu vėsinimo centrai (pavyzdžiui, bibliotekos ar kitos viešos patalpos, kur galima atvėsti) apžvalgoje vertinami atsargiau. Nurodoma, kad įrodymų, jog tokie centrai reikšmingai mažina mirtingumą ar hospitalizacijas, yra labai mažai, o viena priežasčių – žmonės jais naudojasi retai.

    Miškų gaisrų dūmai ir PM2.5: ką galima padaryti

    Miškų gaisrų dūmuose gausu smulkiųjų kietųjų dalelių PM2.5, kurios gali patekti giliai į plaučius ir net į kraujotaką. Tokia tarša siejama su didesne įvairių sveikatos problemų rizika, įskaitant astmos paūmėjimus ir širdies bei kraujagyslių įvykius.

    Viena aiškiausių praktinių priemonių – švaresnis oras patalpose. Apžvalgoje teigiama, kad oro filtravimas (komercinėmis HVAC sistemomis ar nešiojamais filtrais) nuosekliai mažina PM2.5 koncentraciją patalpų ore, tačiau vis dar nėra pakankamai duomenų, kiek tai sumažina mirčių ar hospitalizacijų skaičių realiomis sąlygomis visos visuomenės mastu.

    Pabrėžiama ir tai, kad vien buvimas patalpose ne visada apsaugo: tyrimas Kalifornijoje, kuriame naudota 1 400 oro kokybės jutiklių, parodė, kad gaisrų metu dūmai vis tiek patenka į namus, o PM2.5 lygis gali reikšmingai išaugti.

    Tiems, kurie privalo eiti į lauką (pavyzdžiui, dirbantiems lauke), kaip perspektyvi priemonė aptariami N95 respiratoriai. Apžvalgoje minimi modeliavimai, rodantys, kad jie gali reikšmingai sumažinti dūmų poveikį, o vienas modeliavimas, paremtas 2012 metų Vašingtono valstijos gaisrų duomenimis, siejo respiratorių naudojimą su mažesniu hospitalizacijų skaičiumi.

    Kodėl vienos priemonės įvertinamos „stipriai“, o kitos – „silpnai“

    Apžvalgoje įrodymai suskirstomi į tris lygius: stiprūs, tarpiniai ir silpni. „Stipriais“ laikomi tie atvejai, kai fiksuojamas poveikis sergamumui, hospitalizacijoms ar mirtingumui, o „tarpiniai“ dažniau remiasi tarpiniais rodikliais (pavyzdžiui, mažesne temperatūra patalpose ar mažesne dalelių koncentracija) arba modeliavimu.

    Autoriai ir kalbinti ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės retai veikia po vieną – dažniausiai reikia kompleksinių sprendimų, pritaikytų konkrečioms bendruomenėms. Taip pat akcentuojama, kad būtina daugiau tyrimų ir finansavimo tam, kad būtų aiškiau, kas geriausiai veikia realiomis sąlygomis ir gali būti pritaikyta plačiu mastu.

  • Obelų rauplės: rudeninis purškimas karbamidu gali sumažinti ligos riziką kitą sezoną

    Obelų rauplės: rudeninis purškimas karbamidu gali sumažinti ligos riziką kitą sezoną

    Jei šiemet obelys sirgo rauplėmis, rudenį verta imtis paprasto, bet tikslaus laiko reikalaujančio darbo – purškimo karbamidu. Šis žingsnis nėra „gydymas“, tačiau gali sumažinti užkrato kiekį sode ir palengvinti kitų metų sezoną.

    Kaip rašoma „Deccoria“, obelų rauplės – grybinė liga, kuri labiausiai pažeidžia lapus ir vaisius. Ant jų atsiranda alyvuogių atspalvio dėmės, vėliau tamsėjančios, o ant obuolių pažeidimai gali sukietėti, prastinti derliaus išvaizdą ir skatinti puvimą.

    Stipriai pažeisti lapai gelsta ir nukrenta anksčiau laiko, todėl medis silpsta: blogiau vyksta fotosintezė, obelis lėčiau auga ir prasčiau formuoja žiedinius pumpurus kitam sezonui. Be to, nusilpę medžiai paprastai jautresni šalčiui, kenkėjams ir kitoms ligoms.

    Svarbiausia, kad ligos sukėlėjas dažnai peržiemoja nukritusiuose, užkrėstuose lapuose po medžiu. Todėl rudenį dėmesys nukreipiamas į lapus ir jų irimą – būtent čia karbamidas gali padėti.

    Kodėl purškiama karbamidu

    Rudeninis purškimas karbamidu skirtas ne ligos simptomams panaikinti, o paspartinti lapų irimą – tiek dar esančių lajoje, tiek jau nukritusių ant žemės. Didesnis azoto kiekis skatina dirvožemio mikroorganizmų veiklą, todėl organinės liekanos skyla greičiau.

    Kuo greičiau suyra užkrėsti lapai, tuo mažiau galimybių patogenui sėkmingai peržiemoti ir pavasarį tapti pirminiu infekcijos šaltiniu. Praktikoje tai reiškia mažesnę pakartotinių užsikrėtimų riziką kitą sezoną.

    Kada atlikti purškimą

    Purškiant svarbu ne laukti, kol nukris visi lapai. Nurodoma, kad geriausias metas – maždaug savaitė iki masinio lapų kritimo, kuris dažnai prasideda po pirmųjų šalnų, kai lajoje dar būna apie pusė lapų.

    Dieną verta rinktis sausą ir nevėjuotą, geriausia – apsiniaukusią. Lietus netrukus po purškimo gali nuplauti tirpalą nuo lapų paviršiaus.

    Taip pat pabrėžiama, kad karbamido purškimas turėtų būti atliktas anksčiau nei planuojamas rudeninis purškimas vario preparatais – paprastai rekomenduojama palikti 2–3 savaičių tarpą.

    Kaip paruošti tirpalą ir ką apipurkšti

    Rudeniniam purškimui siūloma naudoti ne didesnės kaip 4–5 proc. koncentracijos karbamido tirpalą. Jei naudojamas granuliuotas karbamidas, pateikiama orientacinė proporcija – apie 0,4–0,5 kilogramo karbamido 10 litrų vandens, tačiau būtina laikytis konkretaus produkto gamintojo nurodymų.

    Purškiant reikėtų kuo tolygiau sudrėkinti lapus iš abiejų pusių, taip pat ir tuos, kurie yra lajos viduje. Svarbu neaplenkti ir ant žemės gulinčių lapų – būtent jie dažnai tampa pagrindiniu peržiemojančio užkrato „rezervuaru“.

    Jeigu po medžiu lapai susikaupę storu, suslėgtu sluoksniu, patariama juos švelniai prasklaidyti, kad tirpalas pasiektų kuo didesnį paviršių. Dalį lapų galima ir surinkti bei pašalinti – tai papildoma prevencijos priemonė.

  • Nepalo potvyniai priminė ledynų grėsmę: kur pasaulyje kyla kitos didelės nelaimės rizika

    Rugpjūčio 26 dieną Nepalą ir Tibetą sukrėtęs milžiniškas potvynis parodė, kokias pražūtingas pasekmes gali turėti su ledynais susijusios nelaimės. Iki rugsėjo 16 dienos skelbta, kad žuvo mažiausiai 1 400 žmonių, o daugiau nei 6 000 laikomi dingusiais.

    Kaip rašo „Live Science“, šią katastrofą sukėlė nuo kalno šlaito atitrūkusi didelė uolienų ir ledyno masė. Ji smigo į upę Tibete, o žemyn slėniu dideliu greičiu nusiritęs vandens, ledo ir nuolaužų srautas naikino pakrantes, rinko naujas nuolaužas ir stiprino potvynio bangą.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios rizikos nereikėtų laikyti vien Himalajų problema. Ledynams traukiantis, šlaitai daug kur tampa mažiau stabilūs, o tai didina nuošliaužų, ledynų griūčių ir staigių potvynių tikimybę.

    Didžiausias pavojus kyla ten, kur staigūs srautai gali būti „suvedami“ į siaurus slėnius, o jų kelyje yra gyvenviečių ir infrastruktūros. Nepalo atvejis išsiskyrė mastu, vandens kiekiu, greičiu ir tuo, kad žmonės praktiškai neturėjo laiko pasiruošti.

    Himalajai – vienas ryškiausių epicentrų

    Specialistų teigimu, Himalajai ir vadinamoji Aukštikalnių Azija (regionas, apimantis dalį Kinijos, Afganistano, Nepalo, Indijos, Pakistano, Butano, Kazachstano, Uzbekistano, Kirgizijos ir Tadžikistano) išlieka vienu pagrindinių būsimų ledyninių nelaimių epicentrų.

    Ši teritorija kartais vadinama „trečiuoju poliumi“, nes čia sukaupta trečia pagal dydį ledo masė pasaulyje po Arkties ir Antarktidos. Stačius šlaitus ir siaurus slėnius turinčiose vietovėse potvynio banga gali nuvilnyti didelius atstumus – neseniai Nepale žala fiksuota ir už daugiau nei 100 kilometrų.

    Papildomą riziką kuria ir seisminis aktyvumas – Himalajai priskiriami prie aktyviausių seisminių zonų Žemėje. Drebėjimai gali tapti „trigeriu“ lavinoms, ledyninių ežerų proveržiams ar ledyno griūčiai.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad šis regionas šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl mažėja ledo danga ir didėja tirpsmo vandens kiekis. Tirpsmo vanduo, skverbdamasis į ledyno pagrindą, gali palengvinti slydimą, o nykstant ledynams ir amžinajam įšalui šlaitai praranda dalį stabilumo.

    Dar viena labai rizikinga vieta – tropiniai ledynai Peru

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą pasaulio pusę: Peru turi didžiąją dalį planetos tropinių ledynų, o su jais susijusių nelaimių istorija čia skaičiuoja dešimtmečius.

    Pavyzdžiui, 1970 metais Peru, po žemės drebėjimo, nuo Uaskarano kalno šlaito atitrūkusi ledo ir uolienų masė pražudė 6 000 žmonių. Tas pats šlaitas buvo „sugriuvęs“ ir 1962 metais – tuomet panaši nuošliauža palaidojo Ranrahirkos bendruomenę ir pražudė apie 2 000 gyventojų.

    Ypač pavojinga laikoma Andų dalis Cordillera Blanca, kur dėl tirpsmo sparčiai plečiasi ledyniniai ežerai. Vienas iš minimų pavyzdžių – Palcacocha ežeras virš Huaraso miesto, kuriame gyvena apie 130 000 žmonių.

    Ekspertai identifikavo šimtus ežerų Peru, kuriems egzistuoja persipildymo rizika, o dalis jų priskiriami labai aukštos rizikos kategorijai dėl artumo gyvenvietėms. Net ir taikant inžinerines priemones ar stebėseną, pavojus visiškai nedingsta – istorijoje būta atvejų, kai anksčiau saugiais laikyti sprendimai neapsaugojo nuo nelaimės.

    Kodėl stebėsena kartais išgelbsti gyvybes

    Nors ilgalaikė rizika siejama su klimato kaita, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu daug ką gali lemti stebėsenos sistemos ir pasirengimas. Ekspertai pabrėžia, kad laiku pastebėti ledyno judėjimo požymiai gali suteikti galimybę evakuoti žmones ir sumažinti aukų skaičių.

    Tokio požiūrio nauda, anot specialistų, ypač matoma ten, kur ledynai ir šlaitai nuolat stebimi, o vietos valdžia turi aiškius veiksmų planus. Tačiau ne visi regionai, ypač kalnuotos ir sunkiai pasiekiamos teritorijos, turi išteklių brangioms monitoringo sistemoms ar greitam gelbėjimui reikalingai įrangai.

    Kaip vieną iš prevencinių priemonių mokslininkai mini ir ledyninių ežerų vandens lygio mažinimą, kai tai įmanoma. Vis dėlto akcentuojama, kad net ir tada rizika išlieka – kalnų aplinka gali keistis greičiau, nei spėjama ją „suvaldyti“ inžineriniais sprendimais.

  • 3 svarbiausi darbai sode lapkritį: genėjimas, sodinimas ir augalų apsauga nuo šalčių

    3 svarbiausi darbai sode lapkritį: genėjimas, sodinimas ir augalų apsauga nuo šalčių

    Lapkritis sode dar nereiškia sezono pabaigos – net ir atvėsus orams yra keli darbai, kuriuos verta atlikti dabar, kad pavasarį augalai startuotų stipresni. Daugiausia naudos duoda trys kryptys: vaiskrūmių genėjimas, nauji sodinimai ir jautresnių augalų paruošimas šalčiams.

    Apie tai rašo „Deccoria.pl“: vėlyvą rudenį dar galima ir tvarkyti krūmus, ir sodinti lapuočius, jei tik dirva nėra įšalusi. Svarbu atsižvelgti į skirtingų augalų ypatumus – tai, kas tinka vieniems, kitiems lapkritį gali pakenkti.

    Genėjimas padeda ne tik suformuoti krūmus, bet ir sumažinti ligų riziką, nes dalis ligų bei kenkėjų peržiemoja ant senų, nereikalingų stiebų. Tuo pat metu lapkritis dažnai būna drėgnesnis, todėl sodinami augalai lengviau įsitvirtina, jei spėja įsišaknyti iki stipresnių šalčių.

    Trečioji užduotis – apsauga nuo šalčio ir temperatūrų svyravimų. Net ir atspariems daugiamečiams dažnai pakanka mulčio sluoksnio, tačiau rožės, dekoratyvinės žolės ar svogūniniai augalai reikalauja daugiau dėmesio.

    Vaiskrūmių genėjimas

    Lapkritis tinka tvarkyti vaiskrūmius, kurie jau baigė derėti. Ypač dažnai šiuo metu genimos rudeninės avietės, juodieji serbentai ir lazdynai, tačiau kiekvienam augalui taikomi šiek tiek skirtingi principai.

    Rudenines, derančias ant vienmečių ūglių, avietes po derliaus galima nupjauti iki pat žemės. Toks genėjimas ne tik supaprastina priežiūrą, bet ir mažina riziką, kad ant senų stiebų peržiemos ligos.

    Vasarinėms avietėms taikoma kita taisyklė: pašalinami tik dvimečiai ūgliai, kurie jau davė derlių, o jauni paliekami kitam sezonui. Juoduosius serbentus galima praretinti išpjaunant seniausias, dažniausiai 3–4 metų šakas – taip krūmas turės daugiau vietos naujiems ūgliams.

    Lazdynams naudinga pašalinti senas, silpnas ar sergančias šakas – tai pagerina krūmo formą ir sudaro geresnes sąlygas derėjimui ateityje.

    Gyvatvorės ir lapuočių krūmų sodinimas

    Jei dirva dar neįšalusi, lapkritį galima sodinti naujus lapuočius medžius ir krūmus bei įrengti arba papildyti gyvatvorę. Vėlyvą rudenį augalams palanki drėgna žemė ir tai, kad nebėra vasaros karščių.

    Tarp sodinamų gyvatvorių augalų minimi paprastasis skroblas, paprastasis bukas, ligustras, raugerškis ir kvapusis jazminaitis. Taip pat tai tinkamas metas sodinti forsitijas ir kitus atsparesnius dekoratyvinius krūmus.

    Pasodinus augalus verta gausiai palaistyti, o žemę aplink – pamulčiuoti, kad ilgiau išlaikytų drėgmę. Krūmus su plikomis šaknimis rekomenduojama po pasodinimo patrumpinti maždaug trečdaliu, kad lengviau prigytų.

    Tačiau lapkritį geriau negenėti spygliuočių ir visžalių krūmų – nauji ūgliai gali nespėti sumedėti iki žiemos ir apšalti.

    Kaip apsaugoti augalus nuo šalčių

    Prieš žiemą pirmiausia verta pasirūpinti šalčiui jautresniais augalais – rožėmis, dekoratyvinėmis žolėmis ir svogūniniais. Daugeliui atsparesnių daugiamečių augalų bei krūmų dažniausiai pakanka žievės ar sausų lapų sluoksnio.

    Po pirmųjų šalnų galima iškasti jurginus: stiebus patrumpinti iki 10–15 cm, o išdžiovintus gumbus laikyti dėžėse su smėliu vėsioje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje.

    Rožes patariama apsaugoti supilant apie 15–20 cm aukščio žemių kauburėlius aplink krūmą. Kamienines rožes papildomai galima pridengti džiutu arba agropluoštu.

    Nevertėtų pamiršti ir dekoratyvinių žolių: pavyzdžiui, pampasinę žolę geriausia surišti sausą dieną į „kuokštą“, kad į vidų patektų mažiau drėgmės, kuri žiemą gali skatinti puvimą.

    Lapkritis tinka ir vaismedžių kamienų balinimui – šis būdas padeda apsaugoti žievę nuo skilinėjimo, kurį sukelia dideli temperatūrų svyravimai saulėtomis žiemos dienomis ir šaltomis naktimis.

    Didelę dalį šių darbų dar galima atlikti ir vėliau, tačiau palankesnės dienos lapkritį dažnai leidžia ramiau pasiruošti žiemai: apgenėti krūmai lengviau pradeda sezoną, nauji sodinimai spėja įsišaknyti, o apsaugoti augalai geriau ištveria šalčius.

  • Iš kosmoso nufotografuotas netikėtas vaizdas: baltas druskos plotas Sacharos aukščiausio ugnikalnio viršūnėje

    Tarptautinėje kosminėje stotyje esantis astronautas 2024 metų gruodžio 29 dieną užfiksavo neįprastą vaizdą Sacharoje: ant aukščiausio regiono ugnikalnio viršūnės ryškiai šviečia baltas druskos plotas, iš tolo primenantis sniegą.

    Nuotraukoje matomas Emi Kusi (Emi Koussi) – šiaurės Čade esantis ugnikalnis, priklausantis Tibesčio masyvui, kuris driekiasi ties Čado ir Libijos pasienio zona. Apie šį kadrą ir jo detales pasakoja „Live Science“.

    E. Kusi yra vadinamasis piroklastinis skydinis ugnikalnis: jo šlaitai platūs, nuolaidūs, o pats kalnas iškilęs iki maždaug 3 415 metrų virš jūros lygio. Dėl to jis laikomas aukščiausia Sacharos viršūne.

    Nors ugnikalnis priskiriamas išnykusiems ir istorinių jo išsiveržimų įrašų nėra, kraštovaizdis rodo, kad praeityje jis buvo labai aktyvus – šlaitus dengia senovės lavos sluoksniai, liudijantys apie kadaise vykusius intensyvius procesus.

    Druskos „sniegas“ ugnikalnio krateryje

    Ugnikalnio viršūnėje yra sudėtinga kalderų sistema, kurios plotis siekia iki maždaug 15 kilometrų. Jos pietinėje dalyje yra mažesnis krateris, vadinamas Era Kohor – būtent jame ir telkšo ryškiai balta druskos pluta.

    Šis druskos sluoksnis dengia žemiausią kalderos dugno dalį ir gali būti iki maždaug 1 000 metrų skersmens. Dėl to, kaip jis atspindi šviesą, astronautai tokį vaizdą neretai palaiko sniegu, nors šiame regione jis iškrenta itin retai.

    Druskos pluta liko po senovinio ežero, kuris kadaise užpildė kraterį, bet vėliau išgaravo. Tokie „pėdsakai“ dykumose primena, kad dabar itin sausringos teritorijos anksčiau galėjo būti gerokai drėgnesnės.

    Minima, kad ši druskinga medžiaga vadinama natronu – tai kelių natrio junginių mišinys, tarp jų natrio karbonato dekahidratas, natrio hidrokarbonatas, natrio chloridas ir natrio sulfatas.

    Kaip dykumoje išsilaiko vanduo

    Nuotraukoje matyti ne tik balta druska, bet ir tamsūs, šešėlyje skendintys uolų grioviai. Jie siauri ir gilūs, todėl įkaista mažiau nei aplinkinės vietovės, o tai sudaro sąlygas kai kur išsilaikyti skystam vandeniui.

    Teigiama, kad Tibesčio masyve per metus gali iškristi vos apie 20 milimetrų kritulių. Vis dėlto dėl reljefo ypatybių kai kurios vietos išlieka vėsesnės ir gali „sukaupti“ vandenį ilgiau, nei būtų galima tikėtis dykumoje.

    Ugnikalnio šlaituose taip pat matomi sausi vagų tinklai – tarsi upelių vagos, išgraužtos vandens. Dabartinis kritulių režimas vargiai sukurtų tokias struktūras, todėl tai siejama su senesniais, drėgnesniais laikotarpiais.

    Ne pirmas kartas kosminiuose kadruose

    Emi Kusi iš kosmoso fotografuojamas ne pirmą kartą: minima, kad šis objektas buvo tarp ankstyviausių geologinių darinių, įamžintų kosminių misijų metu – dar 1968 metų spalį jį nufotografavo „Apollo 7“ įgula.

    Šiandien tokie kadrai leidžia ne tik pasigrožėti įspūdingais žemės paviršiaus raštais, bet ir geriau suprasti, kaip dykumų kraštovaizdyje išlieka senovinių ežerų, vulkaninės veiklos ir klimato kaitos pėdsakai.

  • Australijos Nullarboro lygumoje išraižytų griovių paslaptis: juos paliko sugriuvę urvai

    Australijos Nullarboro lygumoje per daugybę kilometrų nusitęsiantys paslaptingi grioviai, panašu, nėra nei senų upių vagos, nei vėjo suformuotos įdubos. Naujas tyrimas rodo, kad tai – paviršiuje matomi milžiniškų, giliai po žeme buvusių urvų griūčių pėdsakai.

    Kaip „Live Science“ teigė vienas tyrimo autorių Matej Lipar, šie grioviai priminė vandens kanalus, tačiau staiga prasideda ir taip pat staiga baigiasi, todėl mokslininkai nusprendė aiškintis jų kilmę. Komanda, pasitelkusi skaitmeninius reljefo modelius, pirmiausia „paryškino“ vietovės formas, kad griovius būtų lengviau identifikuoti.

    Nullarboro lyguma – sausa, lygi, beveik be medžių pietų Australijos teritorija, susiformavusi prieš daugiau nei 14 milijonų metų. Rytiniame jos pakraštyje išskiriami penki panašia šiaurės–pietų kryptimi orientuoti grioviai: jie siekia nuo kelių iki daugiau nei 20 kilometrų ilgio, yra apie 100–500 metrų pločio ir maždaug 1–9 metrų gylio.

    Nors grioviai didžiuliai, būnant vietoje jų ne visada lengva pastebėti – reljefas itin lygus. Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymų, jog šias formas būtų sukūręs vėjas, o vandens versijai prieštarauja tai, kad nėra tarpusavyje susijusių upelių ar kitų požymių, būdingų upių slėniams.

    Kas slypi po grioviais

    Grioviams tirti pasitelkta elektrinės varžos tomografija – metodas, leidžiantis vertinti, kaip elektros srovė sklinda per gruntą, ir taip atskirti uolienas nuo nuosėdų. Rezultatai parodė, kad paviršiuje matomos įdubos yra tarsi viršutinė daug gilesnių struktūrų dalis – jos driekiasi daugiau nei 40 metrų žemyn.

    Šios ertmės užpildytos nuosėdomis: viršuje dominuoja smėlis, o giliau daugėja smulkesnių dalelių – dumblo ir molio. Tokia sandara, tyrėjų vertinimu, dera su urvų griūčių scenarijumi, kai į atsivėrusias erdves pamažu supustomos ar suteka nuosėdos.

    Komanda taip pat sulygino griovių vietą su žinomų urvų duomenų baze ir pastebėjo, kad kai kurios didelės, gilios olos išsidėsčiusios būtent griovių linijoje. Dalis jų pasiekiamos per smegduobes (dolinas), o požeminiai „koridoriai“ gali siekti šimtus metrų.

    Urvai galėjo formuotis prieš dešimtis milijonų metų

    Tyrėjų aiškinimu, urvų sistemos tikėtina formavosi porėtame karstiniame kalkakmenyje, kai požeminis vanduo tekėjo link pakrantės oligoceno (prieš 33,9–23 mln. metų) ir ankstyvojo mioceno (prieš 23–16 mln. metų) laikotarpiu. Ilgainiui urvų lubos silpo ir po truputį griuvo, o virš jų esantis sluoksnis sėdo, palikdamas negilias, bet ilgas įdubas paviršiuje.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad vietose, kur grioviai staiga baigiasi, po žeme gali būti urvų, kurie dar nėra sugriuvę. Tai reiškia, kad panašūs paviršiaus „randai“ gali tapti užuomina, kur ieškoti didelių, žmonių dar nematytų olų.

    Savo hipotezę mokslininkai tikrino ir praktiškai – jie nusileido į Clay Dam Cave urvą, kuris pasiekiamas per smegduobę viename iš griovių. Ten aptikti požymiai – įlinkę uolienų sluoksniai ir smėlingos nuosėdos – atitiko tai, ką rodė geofiziniai matavimai kitose vietose.

    Procesas, panašu, dar nesibaigė

    Pasak M. Liparo, tai, kad kai kurie grioviai yra „fragmentuoti“, leidžia įtarti, jog griūčių procesas gali būti tebevykstantis – ateityje gali pasitaikyti ir daugiau įgriuvų. Tyrimą papildomai įvertino ir nepriklausomi mokslininkai: Milano universiteto Žemės mokslų specialistas Andrea Zerboni pastebėjo, kad duomenys įtikinamai rodo laipsnišką senųjų požeminių ertmių griūtį kaip tikėtiną šių linijinių įdubų paaiškinimą.

    Toks atradimas gali būti naudingas ir kitur – panašių paviršiaus formų esą aptinkama kai kuriose Arabijos pusiasalio dykumose, kur jos siejamos su sugriuvusių urvų tinklais. Be to, mokslininkai svarsto, kad įžvalgos gali būti aktualios ir aiškinant panašias pailgas įdubas Marse, kurios neretai laikomos sugriuvusiais lavos tuneliais.

    Tyrimas paskelbtas 2026 metų rugsėjo 17 dieną žurnale „Communications Earth and Environment“.

  • Mokslininkai tikslina „RNR pasaulio“ pradžią: gyvybei palankiausias laikas buvo prieš 4,33 mlrd. metų

    Mokslininkai nustatė laikotarpį, kai ankstyvojoje Žemėje galėjo susidaryti ypač palankios sąlygos vadinamajam „RNR pasauliui“ – hipotetiniam gyvybės etapui, buvusiam dar iki visų šiandienos organizmų bendro protėvio LUCA.

    Kompiuteriniu modeliavimu pagrįstas vertinimas rodo, kad optimalus „langas“ galėjo būti prieš maždaug 4,33 milijardo metų, o tinkamos sąlygos galėjo susiklostyti jau apie 4,4 milijardo metų prieš dabartį, rašo „Live Science“.

    Tokia data siejama su tuo, kad tuo metu Žemę jau mažiau niokojo intensyvus asteroidų ir kometų bombardavimas. Pasak tyrėjų, ankstesniais laikais smūgiai galėjo sterilizuoti planetos paviršių: lydyti plutos dalis, garinti vandenynus ir ardyti svarbias biomolekules.

    Naujasis įvertis svarbus tuo, kad, anot autorių, jis susiaurina anksčiau buvusias dideles neapibrėžtis, kai įvairūs modeliai „RNR pasaulio“ pradžią kėlė į gerokai platesnį laiko intervalą.

    Kas yra „RNR pasaulis“ ir kodėl jis svarbus

    „RNR pasaulis“ – viena pagrindinių hipotezių apie tai, kaip Žemėje galėjo prasidėti gyvybė. Joje teigiama, kad ankstyviausios gyvybės formos pirmiausia rėmėsi RNR (ribonukleorūgštimi), kuri galėjo ir nešti genetinę informaciją, ir tam tikromis sąlygomis atlikti katalizines funkcijas.

    Vėliau, mokslininkų manymu, RNR galėjo užleisti vietą chemiškai stabilesnei DNR, o tarpinių etapų galėjo būti ir laikotarpis, kai kartu svarbų vaidmenį ėmė atlikti baltymai.

    Šis ankstyvas etapas siejamas su laiku iki LUCA – paskutinio universalaus bendro protėvio. LUCA laikomas mikroorganizmu, iš kurio ilgainiui išsivystė visa šiandien Žemėje egzistuojanti gyvybė.

    Ką parodė modelis apie ankstyvosios Žemės sąlygas

    Tyrėjų komanda kūrė Žemės gelmių ir paviršiaus sąlygų modelį, kuriame vertino, kaip milžiniški smūgiai nuo maždaug 4,5 iki 3,5 milijardo metų prieš dabartį galėjo keisti planetos tinkamumą gyvybei.

    Modelyje buvo vertinami ir neigiami smūgių padariniai – pavyzdžiui, temperatūros šuoliai, galėję ardyti biomolekules, – ir potencialiai palankūs efektai, tokie kaip hidroterminių sistemų susidarymas.

    Pagal gautus rezultatus, iki maždaug 4,4 milijardo metų prieš dabartį smūgiai dar galėjo būti tokie intensyvūs, kad planetos paviršius gyvybei buvo per daug nestabilus. Vėliau situacijai stabilizuojantis, netoli paviršiaus galėjo formuotis hidroterminių angų klasteriai.

    Tokiose vietose, kaip aiškina autoriai, galėjo kauptis RNR atsiradimui svarbios „statybinės medžiagos“ – nukleotidai, trumpos aminorūgščių grandinės (peptidai) ir lipidai.

    Kiek laiko galėjo trukti tarpas iki LUCA

    Tyrimo autoriai pažymi, kad jų rezultatai leidžia manyti apie galimą laiko tarpą tarp „RNR pasaulio“ klestėjimo ir LUCA atsiradimo. Jei LUCA galėjo gyventi maždaug prieš 4,2 milijardo metų, tarpas teoriškai galėtų siekti apie 130 milijonų metų.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tiek „RNR pasaulio“ pradžios, tiek LUCA datavimas vis dar turi didelių neapibrėžčių, todėl galimas intervalas galėtų būti ir ilgesnis. Be to, pats „RNR pasaulio“ trukmės klausimas šiame tyrime nebuvo tiesiogiai apribotas.

    Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.

  • JAV ruošiasi precedento neturinčiai El Ninjo žiemai: prognozuojami ryškūs orų kontrastai

    JAV sinoptikai įspėja, kad šių metų El Ninjo reiškinys Ramiajame vandenyne stiprėja iki vadinamosios „super“ ribos, o tai gali lemti neįprastai ryškius žiemos orų kontrastus skirtinguose šalies regionuose.

    Kaip nurodoma JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) Klimato prognozių centro apžvalgoje, prognozuojama apie 75 proc. tikimybė, jog šis El Ninjo bus stipresnis nei bet kuris nuo 1950 metų fiksuotas analogiškas reiškinys.

    El Ninjo yra natūralios klimato kaitos ciklo dalis, kai rytinėje tropinio Ramiojo vandenyno dalyje neįprastai sušyla paviršinis vanduo. Pastaruoju metu mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad žmonių sukelta klimato kaita gali stiprinti tokių reiškinių intensyvumą.

    Naujausi savaitiniai duomenys rodo, kad jūros paviršiaus temperatūra El Ninjo zonoje pasiekė maždaug 2,1 laipsnio Celsijaus virš normos. Vis dėlto reiškinio stiprumui oficialiai vertinti dažniau naudojami trijų mėnesių vidurkiai, nes savaitiniai rodikliai gali svyruoti dėl trumpalaikių anomalijų.

    Ko JAV tikisi iš El Ninjo žiemos

    El Ninjo metu šiltesni vandenys telkiasi į rytus nuo pusiaujo Ramiajame vandenyne, o tai gali nustumti reaktyvinę srovę piečiau. Dėl šios priežasties pietinėse JAV dalyse dažniau pasitaiko audringesni orai, didesnė lietaus ir sniego tikimybė.

    Tuo metu šiaurinėse valstijose dažniau stebimas ramesnis sezonas: mažiau audrų ir švelnesnė žiema. Tačiau pabrėžiama, kad tokie scenarijai nėra garantuoti – El Ninjo poveikis skirtingoms vietovėms kinta, o net ir intensyvesnis reiškinys negarantuoja identiško rezultatų „paket o“ kiekvienais metais.

    NOAA taip pat atkreipia dėmesį į papildomą riziką pakrantėse: El Ninjo gali prisidėti prie dažnesnių potvynių per aukštą potvynį, ypač Vakarų pakrantėje.

    Ką reiškia „super“ El Ninjo

    „Super“ El Ninjo nėra griežtas mokslinis terminas, tačiau jis dažnai vartojamas apibūdinti labai stiprius epizodus. Tokiu atveju Ramiojo vandenyno vandens temperatūros nukrypimas nuo normos pasiekia apie 2 laipsnius Celsijaus ar daugiau.

    Pastarasis panašaus masto „super“ El Ninjo buvo 2015–2016 metais, o dar anksčiau – 1997–1998 metais. Tokie epizodai siejami su įvairiais ekstremaliais reiškiniais skirtinguose pasaulio regionuose, tačiau konkretūs padariniai kiekvieną kartą skiriasi.

    Poveikis juntamas ne tik Šiaurės Amerikoje

    Pasaulio meteorologijos organizacija pažymi, kad stiprus El Ninjo didina tikimybę, jog daugelyje sausumos teritorijų temperatūra bus aukštesnė nei įprastai, o kritulių pasiskirstymas gali tapti dar netolygesnis: vienur jų daugės, kitur mažės.

    Taip pat akcentuojama, kad didžiausi El Ninjo sukelti sukrėtimai neretai pasireiškia už Šiaurės Amerikos ribų – ypač regionuose, kuriuose žmonių gerovė labiau priklauso nuo sezoninių liūčių ar musonų.