CP v2

Blog

  • Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Aliaskos Brooks kalnagūbrio upės ir ežerai, ilgai laikyti itin švariais, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau įgauna rūdžių atspalvį. Mokslininkai fiksuoja oranžines drumzles, kurios į vandenį patenka iš atokių vietovių, pasiekiamų beveik tik sraigtasparniais.

    Pirmieji aiškūs požymiai pastebėti 2018 metais, o vėlesni tyrimai parodė, kad reiškinys plečiasi. Pokyčiai iš pirmo žvilgsnio primena rūgštinę taršą, būdingą kasybos regionams, tačiau šiose teritorijose kasyklų nėra.

    Naujausią reiškinio analizę atlikusi tyrėjų grupė iš Kalifornijos universiteto Deivise sieja upių oranžėjimą su atšylančiu amžinuoju įšalu. Tirpstant anksčiau įšalusiems gruntams, vanduo pradeda skverbtis giliau ir susiduria su uolienose esančiais mineralais, kurie iki tol galėjo būti izoliuoti tūkstančius metų.

    Šiems mineralams oksiduojantis, į vandenį išplaunami metalai, įskaitant geležį, aliuminį, manganą, cinką, nikelį, kadmį ir retųjų žemių elementus. Būtent jie suteikia vandeniui rūdžių spalvą ir gali keisti rūgštingumą, o tai didina riziką ekosistemoms.

    Metalų šuolis ir rūgštėjimas

    2022–2024 metais mokslininkai ėmė mėginius šešiuose skirtinguose baseinuose, kad matytų ne vien momentinę situaciją, bet ir ilgalaikes tendencijas. Kai kur nustatytas didesnis rūgštingumas ir metalų koncentracijos, prilygstančios ar net viršijančios rodiklius, aptinkamus rūgštiniame kasyklų drenaže.

    Viename Salmon upės ruože nuo konkretų šaltinį turinčio pratekėjimo metalų kiekis pakilo iki 70 kartų, palyginti su įprastiniu fonu. Padidėję rodikliai buvo fiksuojami net maždaug 97 kilometrų atstumu žemiau srovės.

    Mokslininkai šuolį sieja su 2019 metais Aliaskoje fiksuota rekordiškai šilta vasara, po kurios sekė neįprastai snieginga žiema. Didesnis sniego sluoksnis veikia kaip izoliacija, todėl gruntas prasčiau atšąla ir ne taip greitai vėl įšąla, o tai leidžia vandeniui skverbtis giliau.

    „Kai sniego daugiau, jis izoliuoja dirvožemį ir trukdo jam vėl įšalti“, – sakė tyrimo autorė Taylor Evinger.

    Tyrėjų duomenimis, po šio laikotarpio upėse staigiai kilo sulfatų ir cinko koncentracijos, o vėlesniais metais jos pamažu mažėjo. Tai rodo, kad ekstremalūs sezonai gali suveikti kaip savotiški paleidikliai, staiga pakeičiantys vandens chemiją didesnėse teritorijose.

    Kuo tai pavojinga gamtai ir žmonėms

    Mažas pH ir padidėję metalų kiekiai gali būti žalingi vandens organizmams, ypač žuvims ir bestuburiams, taip pat pakrančių augalijai. Kituose Arkties regionuose jau fiksuotos vietovės, kur šalia rūgštėjančių upių nyksta augalai, o kai kur mažėja lašišinių žuvų ir kitų rūšių gausa.

    Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad daugelis šiaurės bendruomenių kasdien remiasi upių vandeniu ir žvejyba. Aliaskoje atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms upės yra ne tik ekosistemos dalis, bet ir maisto bei pragyvenimo šaltinis.

    „Šiuo metu nematome masinių žuvų kritimų ir nežinome apie geriamojo vandens kokybės problemas, kurios tiesiogiai kenktų gyvenvietėms, tačiau stebėjimų skaičius kelia nerimą“, – sakė Taylor Evinger.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas ilgą laiką nebuvo aiškiai įtrauktas į prognozes, kaip Arktis keisis šylant klimatui. Vis dėlto pranešimų apie panašius rūgštinio drenažo pratekėjimus per amžinojo įšalo zonas daugėja, o šimtai baseinų gali patirti panašius cheminius pokyčius.

    Augantis reiškinys visoje Arktyje

    Susiję tyrimai rodo, kad nuo 2018 metų Šiaurės Amerikos įšalo zonoje dokumentuota tūkstančiai pratekėjimų, susijusių su rūgštinių uolienų drenažu, ir poveikis užfiksuotas daugiau nei 200 upių bei upelių. Panašūs vadinamųjų rūdijančių upių atvejai aprašomi ir borealinėje bei arktinėje Kanadoje.

    Ekspertai tai vertina kaip papildomą rizikos veiksnį vandens ištekliams šylančiame klimate. Didžiausias iššūkis, anot tyrėjų, yra tai, kad pokyčiai gali pasireikšti staiga, o poveikis žemyn upe gali būti jaučiamas dar dešimtis ar net šimtus kilometrų.

    Kol kas Brooks kalnagūbrio regione ieškoma atsakymų, kiek šie cheminiai pokyčiai ilgainiui paveiks žuvis, geriamojo vandens šaltinius ir vietos bendruomenes. Tačiau aiškėja viena tendencija: tirpstant amžinajam įšalui keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir vandens chemija, o tai gali tapti vis dažnesne nauja realybe šiaurėje.

  • Astronomai aptiko milžinę galimai gyvybinėje zonoje prie karščiausios žvaigždės – kas tai keičia?

    Astronomai aptiko milžinę galimai gyvybinėje zonoje prie karščiausios žvaigždės – kas tai keičia?

    Astronomai paskelbė aptikę galimą egzoplanetą HD 156295 b vadinamojoje gyvybinėje zonoje, skriejančią aplink itin karštą A tipo žvaigždę HD 156295. Jei radinys pasitvirtintų, tai būtų vienas įdomiausių pavyzdžių, kai planetos kandidatas randamas prie masyvesnės ir gerokai karštesnės už Saulę žvaigždės.

    Gyvybinė zona apibrėžia atstumų sritį, kur teorinėmis sąlygomis planetoje galėtų egzistuoti skystas vanduo, tačiau tai savaime nereiškia, kad planeta tinkama gyvybei. Šiuo atveju kalbama apie dujų milžinę, tad realistiškesnis scenarijus būtų ne gyvybė pačioje planetoje, o galimi palydovai, jei tokie egzistuotų.

    Neįprasta žvaigždė ir retas metodas

    Žvaigždė HD 156295 yra Delta Scuti tipo kintamoji, tai reiškia, kad jos ryškis pulsuoja reguliariais ritmais. Būtent šie ritmai tyrėjams tapo savotišku laikrodžiu, leidžiančiu ieškoti kompanionų ne įprastais tranzito ar radialinio greičio, o pulsacijų laiko pokyčių būdu.

    Mokslininkai analizavo NASA TESS teleskopo stebėjimus ir ieškojo vos pastebimų pulsacijų atvykimo laiko svyravimų. Tokie svyravimai gali atsirasti dėl žvaigždės judėjimo aplink sistemos masės centrą, kai ją gravitaciškai traukia planeta ar kitas masyvus kūnas.

    Ką žinome apie HD 156295 b kandidatą

    Pagal dabartinius įverčius HD 156295 b gali būti maždaug šešis kartus masyvesnė už Jupiterį ir skrieti maždaug 4 astronominių vienetų atstumu nuo savo žvaigždės. Vienas apsisukimas aplink žvaigždę, kaip skaičiuojama, truktų apie 2 200 dienų, tai yra beveik šešerius metus.

    Tyrėjai taip pat vertina, kad ši planeta gautų apie 60 proc. to žvaigždės spinduliuotės kiekio, kurį Žemė gauna iš Saulės. Dėl to ji patenka į sritį, kuri pagal apibrėžimą gali sutapti su gyvybine zona, nors reali aplinka tokiame pasaulyje būtų labai priklausoma nuo atmosferos sudėties ir šiltnamio efekto.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Masyvių A tipo žvaigždžių planetas aptikti sunkiau nei aplink Saulės tipo žvaigždes, todėl patvirtintų egzoplanetų tokiose sistemose vis dar mažai. Autoriai nurodo, kad šio kandidato realumo tikimybė šiuo etapu siekia apie 50 proc., tad būtini papildomi stebėjimai ir nepriklausomi patikrinimai.

    Tyrimo komanda pabrėžia, kad aptikti signalai yra ties TESS duomenų aptikimo riba, todėl klaidingi teigiami atvejai čia yra reali rizika. Vis dėlto net ir nepasitvirtinęs kandidatas gali būti vertingas, nes padeda tobulinti paieškos kriterijus ir geriau suprasti, kaip dažnai milžinės planetos formuojasi vidutiniais atstumais nuo masyvesnių žvaigždžių.

    Ateities misijos, tokios kaip Europos kosmoso agentūros PLATO, turėtų suteikti tikslesnių šviesio matavimų ir ilgesnių stebėjimų sekų, kurios ypač svarbios sistemoms su kelių metų orbitomis. Jei HD 156295 b bus patvirtinta, tai taps svarbiu orientyru aiškinantis, kokios planetų sistemos susiformuoja prie karštų, trumpiau gyvenančių žvaigždžių.

  • Nemėgstami „pelikanai“? Šis pratimas be įrangos stipriai įjungia tricepsus ir rankas

    Nemėgstami „pelikanai“? Šis pratimas be įrangos stipriai įjungia tricepsus ir rankas

    Su amžiumi raumenų masė ir jėga natūraliai mažėja, todėl pasipriešinimo pratimai tampa ypač svarbūs kasdienei savijautai ir savarankiškumui. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vyresniems nei 65 metų žmonėms stiprinti pagrindines raumenų grupes bent 2 kartus per savaitę, o prie to derinti pusiausvyros ir judumo pratimus.

    Vienas paprastas, tačiau efektyvus pasirinkimas namuose – deimantinis atsispaudimas, kai delnai laikomi labai arti vienas kito, o nykščiai ir smiliai sudaro deimanto formą. Toks siauras rankų pastatymas dažniau apkrauna tricepsus, tai yra užpakalinę žasto dalį, kuri neretai vadinama pelikanais.

    Tyrimai, lyginantys skirtingas atsispaudimų variacijas, rodo, kad deimantinis atsispaudimas gali didinti santykinę tricepso ir didžiojo krūtinės raumens aktyvaciją labiau nei klasikiniai ar plačiais delnais atliekami atsispaudimai. Vis dėlto rezultatai dažnai gaunami tiriant nedideles, fiziškai aktyvesnes grupes, todėl krūvį būtina pritaikyti individualiai.

    Kaip palengvinti ir progresuoti

    Klasikinė deimantinio atsispaudimo versija nuo grindų yra reikalaujanti, todėl pradedantiesiems neverta savęs versti atlikti pilno varianto. Saugiausias startas dažnai būna atsispaudimai nuo sienos, kai kūnas laikomas įstrižai, o judesys atliekamas lėtai ir kontroliuojamai.

    Vėliau galima pereiti prie atsispaudimų nuo stabilaus stalo ar suolo, tada – nuo kelių, ir tik tuomet bandyti pilną variantą ant grindų. Svarbiausia išlaikyti įtemptą liemenį, neperlaužti juosmens ir neleisti alkūnėms nekontroliuojamai skėstis.

    Kada sustoti ir į ką atkreipti dėmesį

    Judesys turi būti ramus, o krūvis – toks, kad paskutiniai pakartojimai būtų sunkūs, bet techniškai tvarkingi. Jei atsiranda aštrus skausmas riešuose, alkūnėse ar pečiuose, pratimą reikia nutraukti ir įvertinti techniką arba pasirinkti lengvesnę variaciją.

    Taip pat svarbu neskirti odos išvaizdos vien raumenims: vietiškai riebalų sudeginti neįmanoma, o odos stangrumą lemia amžius, genetika, riebalinio audinio kiekis ir gyvenimo būdas. Tricepso stiprinimas gali pagerinti rankos tonusą ir funkciją, tačiau geriausių rezultatų duoda viso kūno jėgos treniruotės, pakankamas baltymų kiekis ir reguliarus kasdienis judėjimas.

    Vyresniame amžiuje šį pratimą galima įtraukti į programą, bet nebūtina pradėti nuo sunkiausio lygio. Jei turite lėtinių ligų, sąnarių problemų ar buvote ilgai neaktyvūs, saugiausia krūvį aptarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

  • Genų terapija jau realybė: ką slepia „žmogaus-voro“ idėja ir kodėl gydymas kainuoja milijonus

    Genų terapija jau realybė: ką slepia „žmogaus-voro“ idėja ir kodėl gydymas kainuoja milijonus

    Kas yra genų terapija

    Genų terapija – tai gydymo kryptis, kai į ląsteles ar audinius terapiniais tikslais įvedama genetinė medžiaga, dažniausiai DNR arba RNR. Pagrindinis tikslas – veikti ne simptomus, o pačią ligos priežastį, susijusią su genų veikla.

    Pastaraisiais metais ši sritis dažnai minima ne tik mokslo naujienose, bet ir populiariojoje kultūroje. Pavyzdžiui, naujausiose „Žmogaus-voro“ istorijose išnaudojama idėja, kad genetines galias ar sutrikimus būtų galima „užtildyti“ tiksliai nukreipta terapija.

    Vienas realus metodas – RNR interferencija, kai ląstelėje sumažinama konkretaus geno raiška, tarsi nutildant jo siunčiamą signalą. Tai nereiškia genomo perrašymo, tačiau gali keisti, kaip organizmas gamina tam tikrus baltymus.

    Kaip pristatoma terapija į ląsteles

    Genetinė medžiaga į taikines gali būti pristatoma dviem pagrindiniais būdais: in vivo, kai preparatas suleidžiamas tiesiai į organizmą, ir ex vivo, kai ląstelės paimamos, pakeičiamos laboratorijoje ir grąžinamos pacientui. Abu keliai reikalauja itin tikslaus dozavimo, kontrolės ir saugumo stebėsenos.

    Dažniausiai tam pasitelkiami vadinamieji vektoriai – virusiniai arba nevirusiniai „nešėjai“, padedantys nukreipti DNR ar RNR į reikiamas ląsteles. Virusiniai vektoriai dažnai efektyvesni, tačiau jų kūrimas ir gamyba yra sudėtinga, o saugumo reikalavimai – ypač griežti.

    Pačios terapijos strategijos taip pat skiriasi: vienu atveju pridedamas veikiantis genas, kitu taisomas sugedęs, o trečiu – nutildomas netinkamai veikiantis. Sparčiai vystosi ir genų redagavimo sprendimai, tačiau jų taikymas priklauso nuo konkrečios ligos ir rizikų profilio.

    Kokia situacija Europoje ir kas jau patvirtinta

    Genų terapija Europoje jau seniai nėra vien klinikinių bandymų tema. Yra patvirtintų vaistų ir gydymo metodų, kurie taikomi pacientams, ypač retų genetinių ligų atvejais.

    Vienas dažnai minimas istorinis pavyzdys – 2012 metais Europos Komisijos autorizuota in vivo genų terapija „Glybera“, skirta itin retam lipoproteinlipazės nepakankamumui. Nors tokie sprendimai skirti mažoms pacientų grupėms, jie tapo svarbiu lūžio tašku reguliavimo ir technologijų raidoje.

    Kitas pavyzdys – 2016 metais Europoje autorizuota ex vivo terapija „Strimvelis“, sukurta sunkiai kombinuotai imunodeficito formai, susijusiai su adenozindeaminazės stoka, gydyti. Šis metodas parodė, kad kai kurioms būklėms galima sukurti ilgalaikį, o kai kuriais atvejais ir visam gyvenimui išliekantį efektą.

    Kodėl tai laikoma proveržiu

    Vienas didžiausių genų terapijos pranašumų – gydymo ilgaamžiškumas. Skirtingai nei kasdien vartojami vaistai, dalis genų terapijos sprendimų kuriami taip, kad vienkartinė procedūra suteiktų naudą ilgam laikui.

    Ilgalaikė stebėsena ypač svarbi, nes vertinama ne tik nauda, bet ir galimos vėlyvos rizikos, tokios kaip imuninės reakcijos ar netikėtas poveikis kitoms organizmo sistemoms. Dėl to genų terapija neišvengiamai reiškia ir nuolatinį duomenų rinkimą bei pacientų sekimą po gydymo.

    Ši sritis plečiasi ir už monogeninių ligų ribų: tiriami taikymai onkologijoje, kai siekiama paveikti navikų biologiją, taip pat infekcijų srityje, kur svarstoma, kaip ilgalaikiai genetiniai sprendimai galėtų padėti kontroliuoti virusų plitimą ar ligos eigą.

    Kodėl gydymas kainuoja taip brangiai

    Pagrindinis stabdis, apie kurį kalba daugelis ekspertų, yra ekonomika. Genų terapijos kūrimas, klinikiniai tyrimai, sudėtinga biotechnologinė gamyba ir individualizuoti procesai lemia, kad galutinės kainos gali siekti milijonus eurų.

    „Genų terapija iš principo taikosi į genetinės ligos priežastį, bet didžiausias apribojimas dažnai yra ne mokslas, o kaina“, – sakė genetikos ir medicinos tyrėjas Alberto Auricchio.

    Vien „Strimvelis“ kainodara Europoje buvo viešai siejama su 594 000 eurų suma be pridėtinės vertės mokesčio. Tokią kainą lemia ir tai, kad nemaža dalis šių vaistų skiriami retoms ligoms, todėl rinka maža, o vienam pacientui tenkanti kūrimo ir gamybos našta – didžiulė.

    Vis daugiau dėmesio skiriama kompensavimo modeliams, kai mokėjimas susiejamas su realiais gydymo rezultatais, o valstybės ir draudikai derasi dėl rizikos pasidalijimo. Tačiau net ir pažangiausios schemos ne visada išsprendžia klausimą, kaip užtikrinti, kad gyvybiškai svarbus gydymas būtų prieinamas laiku.

  • JK BVP pakilo iki 0,5 proc.: kas netikėtai patempė augimą ir ko lauks rinka?

    JK BVP pakilo iki 0,5 proc.: kas netikėtai patempė augimą ir ko lauks rinka?

    Augimas pakoreguotas aukštyn

    Jungtinės Karalystės statistikos tarnyba ONS patikslino, kad šalies bendrasis vidaus produktas antrąjį ketvirtį augo 0,5 proc. Pirmajame vertinime buvo skelbta 0,4 proc., tad ekonomikos vaizdas pagerėjo nežymiai, bet reikšmingai rinkoms.

    Vis dėlto tempas sulėtėjo, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, kai fiksuotas 0,6 proc. kilimas. Nauji skaičiai pateikiami tuo metu, kai ekonomika veikia esant aukštoms skolinimosi sąnaudoms ir išliekant kainų spaudimui.

    Paslaugos tapo pagrindiniu varikliu

    ONS duomenimis, pagrindinė patikslinimo priežastis buvo stipresni profesionalių, mokslinių ir techninių paslaugų rezultatai, kurie paaiškėjo gavus atnaujintus verslo apklausų duomenis. Bendra paslaugų sektoriaus apimtis antrąjį ketvirtį augo 0,6 proc., kai anksčiau buvo vertinta 0,5 proc.

    Didžiausią įtaką, kaip nurodoma, darė reklamos paslaugos, moksliniai tyrimai, teisinės paslaugos ir kompiuterių programavimas. Tai atspindi ekonomikos struktūrą, kurioje paslaugos sudaro didžiausią BVP dalį ir dažnai kompensuoja kitų sektorių svyravimus.

    „Stipresnis paslaugų sektoriaus augimas reiškia, kad ekonomika dabar yra šiek tiek didesnė, nei buvo manyta anksčiau“, – sakė ONS ekonomikos statistikos direktorė Liz McKeown.

    Ką rodo kiti sektoriai ir gyventojų pajamos

    Patikslintame vertinime taip pat matyti, kad statybų sektorius augo 0,8 proc. Tuo metu gamybos ir kitos pramoninės veiklos apimtis susitraukė 0,1 proc., todėl bendras ekonomikos paveikslas išlieka nevienalytis.

    Gyventojų finansinę padėtį šiek tiek gerino realių disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui augimas: jos padidėjo 1,0 proc. Po pirmojo ketvirčio kritimo, siekusio 0,8 proc., tai signalizuoja atsistatymą, nors vartotojų elgseną vis dar riboja palūkanos ir pragyvenimo kaina.

    Rizikos: palūkanos, obligacijų pajamingumas ir biudžetas

    Rinkos dėmesys krypsta į tai, ar ekonomikos pagyvėjimą pavyks išlaikyti, jei skolinimosi sąnaudos ir toliau išliks aukštos. Pastaraisiais mėnesiais investuotojai jautriai reaguoja į infliacijos pokyčius ir valstybės skolos kainą, todėl vyriausybės fiskaliniai sprendimai tampa itin svarbūs.

    Finansų kancleris John Healey biudžetą planuoja pristatyti spalio 28 dieną ir yra įsipareigojęs laikytis griežtos fiskalinės drausmės. Analitikai perspėja, kad mokesčių didinimas ar panašios priemonės galėtų pristabdyti dar tik ryškėjančias augimo tendencijas.

    „Augimas buvo kiek geresnis, nei tikėtasi iš pradžių, tačiau jį vis dar sunku pasiekti, kai namų ūkiai ir verslas susiduria su didelėmis skolinimosi sąnaudomis, infliaciniu spaudimu ir vėstančia darbo rinka“, – sakė Richard Carter.

  • Prancūzijos skola šovė į rekordą: 3 595,5 mlrd. eurų ir 119 proc. BVP kelia nerimą

    Prancūzijos skola šovė į rekordą: 3 595,5 mlrd. eurų ir 119 proc. BVP kelia nerimą

    Prancūzijos viešoji skola 2026 metų antrojo ketvirčio pabaigoje pasiekė rekordinį lygį ir sudarė 3 595,5 mlrd. eurų, pranešė šalies statistikos tarnyba Insee. Santykinai šalies ekonomikos dydžiui skola išaugo iki 119 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o tai laikoma istoriniu rodikliu.

    Insee duomenimis, per ketvirtį skola padidėjo 59,6 mlrd. eurų, o dar prieš tai, 2026 metų pirmąjį ketvirtį, ji augo 75,8 mlrd. eurų. Tuomet skolos ir BVP santykis siekė 117,5 proc., tad didėjimo tempas išliko ryškus.

    Skolos struktūroje labiausiai augo centrinės valdžios ir socialinės apsaugos sistemos įsipareigojimai, kai tuo metu vietos valdžios skola mažėjo. Tai rodo, kad pagrindinis spaudimas viešiesiems finansams kyla nacionalinio lygmens biudžete ir socialinių išmokų sistemoje.

    Brangstantys pinigai keičia žaidimą

    Didžiausias pokytis, lyginant su pandemijos metais, yra palūkanų aplinka: kai skolinimosi kaina buvo itin žema ar net neigiama, skolos aptarnavimas valstybės biudžetui buvo lengviau pakeliamas. Tačiau pastaraisiais metais, augant palūkanų normoms ir didėjant skolai, palūkanų našta sparčiai kyla.

    Skaičiuojama, kad 2026 metais Prancūzija kreditoriams už skolos aptarnavimą turės sumokėti apie 79 mlrd. eurų. Tai viena jautriausių biudžeto eilučių, nes palūkanų išlaidos konkuruoja su finansavimu gynybai, sveikatos apsaugai, švietimui ir kitoms viešosioms paslaugoms.

    Rinkų nuotaikos Prancūzijos atžvilgiu taip pat pastebimai pasikeitė: investuotojai už 10 metų trukmės skolinimą valstybei reikalauja beveik 5 proc. palūkanų. Tokie lygiai nebuvo matyti nuo 2008 metų finansų krizės laikotarpio, o tai didina riziką, kad skolos aptarnavimo išlaidos ir toliau augs.

    2027 metų biudžeto spaudimas

    Prancūzijos vyriausybė anksčiau perspėjo, kad skolos ir BVP santykis 2027 metais gali pakilti iki 121,7 proc. Tai gerokai viršija Europos Sąjungos fiskalinėse taisyklėse įtvirtintą 60 proc. orientyrą, kuris laikomas tvarumo riba ilguoju laikotarpiu.

    Auganti palūkanų našta apsunkina 2027 metų biudžeto projekto rengimą, nes valdžia siekia mažinti deficitą iki 5 proc. BVP, nors planai šią ribą pasiekti anksčiau jau buvo nukelti. Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad artėjant prezidento rinkimų kampanijai politinė erdvė struktūrinėms reformoms paprastai siaurėja.

    Jeigu skolinimosi kaina rinkose išliks aukšta arba dar didės, kiekvienas papildomas deficito euras taps brangesnis, o biudžeto korekcijos gali pareikalauti sudėtingų sprendimų. Praktikoje tai dažniausiai reiškia arba išlaidų mažinimą, arba mokesčių peržiūrą, arba abiejų priemonių derinį.

  • Briuselyje kinų elito klubas kelia žvalgybų įtarimų: kas iš tiesų vyksta už vakarienių durų

    Briuselyje kinų elito klubas kelia žvalgybų įtarimų: kas iš tiesų vyksta už vakarienių durų

    Briuselyje veikiantis Kinijos piliečių vadovaujamas verslo ir politikos elito tinklaveikos klubas atsidūrė Vakarų žvalgybos tarnybų akiratyje. Žvalgybos šaltinis žiniasklaidai teigė, kad veiklos modelis primena įtakos darymo ir informacijos rinkimo schemą.

    Kalbama apie organizaciją „Global CEOs Dinner Club“, kuri rengia uždarus aukšto lygio susitikimus ir vakarienes su verslo lyderiais bei su politika susijusiais asmenimis. Pasak šaltinio, tokio formato renginiai gali būti patrauklūs siekiant prieigos prie sprendimų priėmėjų, jų aplinkos ir darbotvarkių.

    Kas žinoma apie klubą

    Klubui vadovauja Yifei Yang, kuri, kaip skelbiama, mokėsi Kinijoje ir vėliau Prancūzijoje, o organizaciją Briuselyje pradėjo kurti 2026 metais. Pastaruoju metu klubas ieško galimybių plėstis į Prancūziją ir siunčia kvietimus renginiams Paryžiuje.

    Organizacija teigia burianti maždaug 20 narių iš įvairių šalių, įskaitant Belgiją, Prancūziją, Daniją, Japoniją, Kiniją ir Singapūrą. Nurodoma, kad metinis mokestis fiziniams asmenims siekia 2 400 eurų, o įmonėms 5 000 eurų.

    Klubo renginių temos apima tvarumą, įvairovę, technologijas ir dirbtinį intelektą, o tai atitinka aktualiausias verslo ir politikos darbotvarkes Europos Sąjungoje. Tokios temos, ekspertų vertinimu, sudaro patogią erdvę neformaliems kontaktams ir jautrios informacijos mainams.

    Kodėl kyla žvalgybos įtarimų

    Žvalgybos šaltinis vertinime nurodė panašumus su Kinijos Komunistų partijos Jungtinio fronto veikimo logika. Tai platus tinklas, kuris, pasak Vakarų saugumo institucijų vertinimų, gali būti naudojamas Kinijos interesams užsienyje skatinti per organizacijas, bendruomenes, verslą ir nuomonės formuotojus.

    Ši tema ypač jautri Belgijoje, nes šalis pastaraisiais metais tapo kelių rezonansinių kontržvalgybos tyrimų epicentru. Briuselis yra ne tik Belgijos sostinė, bet ir svarbiausių ES institucijų bei NATO infrastruktūros aplinka, todėl čia itin daug taikinių potencialioms įtakos operacijoms.

    Rizika, apie kurią kalba saugumo ekspertai, nebūtinai siejasi su vienu konkrečiu renginiu ar atskiru asmeniu. Dažniau akcentuojamas procesas, kai per ilgalaikius ryšius, kvietimus, pažadus dėl investicijų ar „strateginės partnerystės“ palaipsniui renkami kontaktai, vertinami žmonių interesai ir silpnosios vietos.

    Organizatorės pozicija ir renginių detalės

    Į viešus klausimus dėl galimų ryšių su Pekinu klubo vadovė reagavo neigdama, kad Kinija stovi už šios veiklos. Ji tvirtino, kad organizacija esą yra neutrali ir siekia daryti teigiamą poveikį visuomenei bei skatinti tvarų verslą.

    „Mes esame neutralūs, o tikslas yra kurti tvarų verslą ir daryti poveikį visuomenei“, – sakė Yifei Yang.

    Viename iš pastarųjų renginių Briuselyje planuota diskutuoti apie Kinijos ir ES elektromobilių ateitį, konkurenciją bei bendradarbiavimą. Tarp minimų dalyvių buvo elektromobilių gamintojų, automobilių komponentų sektoriaus ir puslaidininkių pramonės atstovų, taip pat politikos formuotojams artimi žmonės.

    Belgijos senatorė Marie-Claire Mvumbi, dalyvavusi viename klubo renginių, pasakojo, kad buvo pakviesta per „LinkedIn“. Jos teigimu, renginyje dalyvavo apie 30–50 žmonių, o bendras įspūdis buvo geras, diskusijos sukosi apie įvairovę ir atranką versle.

    Nors viešai nepateikiama informacijos apie oficialiai pradėtą tyrimą būtent dėl šio klubo, saugumo institucijų dėmesys panašiems formatams laikomas logišku. Ekspertai pabrėžia, kad ES institucijų aplinkoje bet kokie uždari elito tinklaveikos kanalai tampa potencialia erdve neformaliai įtakai ir interesų konfliktams.

  • Italijoje infliacija vėl įsibėgėjo: rugsėjį šoktelėjo iki 4,2 proc. – aukščiausia per 3 metus

    Italijoje infliacija vėl įsibėgėjo: rugsėjį šoktelėjo iki 4,2 proc. – aukščiausia per 3 metus

    Rugsėjį kainos kilo sparčiau

    Italijoje infliacija rugsėjį vėl paspartėjo ir pasiekė 4,2 proc. metinį lygį. Tai rodo Italijos statistikos instituto Istat išankstiniai skaičiavimai apie vartotojų kainų indeksą.

    Per mėnesį kainos, pagal nacionalinį indeksą, padidėjo 0,7 proc. Lyginant su rugpjūčiu, metinis rodiklis šoktelėjo nuo 3,3 proc. iki 4,2 proc.

    Pasak Istat, paskutinį kartą didesnė metinė infliacija Italijoje fiksuota 2023 metų rugsėjį, kai ji siekė 5,3 proc. Nors dabartiniai skaičiai gerokai mažesni nei istorinių šokų laikotarpiais, poveikį gyventojai jaučia kasdien.

    Energija ir šviežias maistas vėl spaudžia

    Didžiausią postūmį kainoms, kaip ir daugelyje Europos valstybių, suteikė energetika. Energetikos prekių kainų augimas per metus paspartėjo nuo 17,1 proc. iki 22,3 proc.

    Reguliuojamos energetikos komponentas per metus ūgtelėjo iki 25,9 proc., o nereguliuojamos energijos kainos kilo iki 22,2 proc. Vien per rugsėjį energijos kainos, pagal Istat, kilstelėjo keliais procentiniais punktais.

    Prie bendro kainų augimo prisidėjo ir neperdirbtas maistas, ypač švieži vaisiai bei daržovės. Šios grupės metinis kainų augimas paspartėjo nuo 3,8 proc. iki 5,5 proc., o per mėnesį fiksuotas ryškesnis šuolis.

    Branduolinė infliacija laikosi, bet nuotaikos prastėja

    Vadinamoji branduolinė infliacija, skaičiuojama be energijos ir šviežio maisto, išliko santykinai nuosaiki. Ji pakilo nuo 1,5 proc. iki 1,7 proc., o atmetus vien energiją – iki 2,0 proc.

    Tai leidžia daryti išvadą, kad dabartinis kainų spaudimas kol kas labiausiai koncentruojasi energetikoje ir šviežio maisto segmentuose. Vis dėlto skirtumas tarp prekių ir paslaugų infliacijos didėjo: prekės brango sparčiau nei paslaugos.

    Gyventojų nuotaikas kainų šuolis paveikė nedelsiant. Istat duomenimis, vartotojų pasitikėjimo indeksas krito nuo 94,5 iki 91,2 punkto, o verslo pasitikėjimo rodiklis smuktelėjo nuo 97,0 iki 95,9 punkto.

    Degalų kainos: vidurkiai mažėja, skirtumai išlieka

    Italijos Verslo ir Made in Italy ministerija, remdamasi Degalų observatorijos duomenimis, nurodė nedidelį degalų kainų atoslūgį. Vidutinės savitarnos kainos kelių tinkle siekė apie 2,111 euro už litrą benzino ir 2,316 euro už litrą dyzelino.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad šalies viduje išlieka reikšmingi skirtumai tarp tinklų ir skirtingų degalinių. Kai kurie didieji operatoriai taikė kainų „lubas“, todėl atskirose degalinėse degalai buvo pigesni nei vidurkis.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad infliacija pirmiausia mažina perkamąją galią ir verčia namų ūkius atidėti nebūtinas išlaidas. Augančios sąskaitos už energiją ir brangstantis maistas dažniausiai greičiausiai atsispindi vartojimo įpročiuose ir bendrame pasitikėjime ekonomika.

  • „Stellantis“ stabdo 4 gamyklas Prancūzijoje: trūksta baterijų, darbuotojai siunčiami namo

    „Stellantis“ stabdo 4 gamyklas Prancūzijoje: trūksta baterijų, darbuotojai siunčiami namo

    Automobilių gamintojas „Stellantis“ paskelbė, kad spalį kelioms dienoms stabdys gamybą keturiose gamyklose Prancūzijoje. Bendrovė sprendimą aiškina tiekimo sutrikimais ir teigia, kad nepakanka tam tikrų baterijų, reikalingų ilgesnio nuotolio elektromobilių versijoms.

    Gamybos sustabdymai numatyti Sošo, Reno, Milūzo ir Puasi gamyklose. Skirtinguose padaliniuose prastovos, kaip nurodoma, truks nuo 5 iki 15 dienų, priklausomai nuo vietos ir gamybos plano.

    Sošo gamykla, laikoma viena istoriškai svarbiausių „Peugeot“ gamybos vietų, turi sustoti spalio 23–30 dienomis. „Stellantis“ tikina, kad čia surenkami modeliai, įskaitant aukštesnės klasės SUV, šiuo metu patiria ypač didelę paklausą, ypač iš verslo klientų, tačiau tiekimo grandinė nespėja.

    Rene gamybos stabdymas planuojamas spalio 22–30 dienomis, o Milūze prastova turi trukti 15 dienų, nuo spalio 15 iki 30 dienos. Bendrovė anksčiau yra skelbusi apie reikšmingas investicijas Prancūzijoje, o Milūzo padaliniui numatyta dalis iš 1 000 000 000 eurų investicijų paketo.

    „Stellantis“ taip pat yra pranešusi, kad nuo 2029 metų Milūze ketinama surinkinėti tris naujus modelius, tarp jų sedanus ir kompaktiškus SUV. Toks planas turėtų sustiprinti gamyklos perspektyvas, tačiau trumpuoju laikotarpiu išlieka priklausomybė nuo baterijų tiekimo ir komponentų logistikos.

    Darbuotojams situacija reiškia ne tik gamybos tempo kritimą, bet ir prastovų režimą. CGT profsąjunga sukritikavo sprendimą taikyti trumpesnį darbo laiką ir ragino vietoje to išlaikyti visus darbuotojus, mažinti linijų greitį bei panaudoti laiką mokymams ir darbo sąlygų gerinimui.

    Puasio gamykloje, Paryžiaus regione, gamyba bus stabdoma spalio 19–23 dienomis. „Stellantis“ šį žingsnį sieja su siekiu tiksliau priderinti gamybą prie rinkos paklausos, valdant sandėlių likučius ir planuojant gamybą pagal realius užsakymus.

    Tiekimo problemos, ypač susijusios su baterijomis, pastaraisiais metais tapo viena jautriausių elektromobilių pramonės temų Europoje. Nors baterijų gamybos pajėgumai regione auga, paklausa iš gamintojų ir verslo parkų dažnai šokteli greičiau nei pavyksta stabiliai užtikrinti reikiamus komponentus ir chemijų kiekius konkrečioms baterijų versijoms.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad rinkoje didėja spaudimas tiekėjams dėl kainos, kokybės ir pristatymo terminų, o gamintojai vis dažniau peržiūri atsargų strategijas, kad prastovos nepasikartotų. Tokios prastovos paprastai turi tiesioginį poveikį tiek darbuotojų užimtumui, tiek automobilių pristatymo terminams, ypač kai kalbama apie populiarias elektromobilių konfigūracijas.

  • IEA svarsto naują naftos rezervų išleidimą: Europai gresia brangus dyzelinas žiemą

    IEA svarsto naują naftos rezervų išleidimą: Europai gresia brangus dyzelinas žiemą

    IEA signalas rinkoms

    Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) leidžia suprasti, kad prireikus gali vėl pasitelkti strategines naftos atsargas, jei dėl tiekimo sutrikimų rinkoje dar labiau pritrūktų žaliavos. Agentūros vadovas Fatihas Birolis pabrėžė, kad toks sprendimas įmanomas tik suderinus jį su IEA narėmis.

    Pasak jo, nuo kovo mėnesio iš strateginių atsargų jau buvo išleista apie 400 mln. barelių naftos, tačiau dalis šio kiekio dar nėra pilnai pasiekusi rinkos. IEA akcentuoja, kad papildomas išleidimas šiuo metu nėra svarbiausias darbotvarkės klausimas, bet išlieka kaip priemonė krizinėms situacijoms.

    Europa prieš žiemą – pažeidžiamiausia dėl dyzelino

    Didžiausias Europos galvos skausmas artėjant šaltajam sezonui – dyzelino pasiūlos įtampa. Europa istoriškai yra didelė dyzelino importuotoja, o tiekimo grandinės tapo trapesnės dėl geopolitinių sukrėtimų ir pasikeitusių srautų po sankcijų Rusijos naftos produktams įsigaliojimo.

    Prie rizikų prisideda ir sutrikimai per Hormūzo sąsiaurį, kuris iki karo regione buvo vienas svarbiausių pasaulinių naftos gabenimo kelių. Dėl to brangsta ne tik nafta, bet ir perdirbti produktai, o dyzelino kainos ypač jautriai reaguoja į bet kokius logistikos trikdžius.

    „Europa yra viena labiausiai pažeidžiamų pasaulio vietų dėl dyzelino, nes jo importuojama labai daug, o mes įžengiame į žiemos sezoną“, – sakė Fatihas Birolis.

    Importo sąskaita auga, naudos mažai

    Europos Komisijos narys Danas Jørgensenas, kalbėdamas apie karo regione pasekmes, nurodė, kad Europos Sąjungos šalys nuo karo pradžios už energijos importą sumokėjo daugiau kaip 100 mlrd. eurų papildomai. Pasak jo, net ir išleidus šias sumas Europa negavo papildomų naftos ar dujų kiekių – mokama daugiau už tą patį ar net mažesnį tiekimą.

    Tokia dinamika kelia riziką infliacijai, nes dyzelinas yra kritiškai svarbus krovinių pervežimui, žemės ūkiui ir daliai pramonės. Dėl to energijos kainų šuoliai greitai persiduoda į prekių ir paslaugų kainas.

    JAV dyzelino eksporto ribojimai – didžiausia baimė

    Po to, kai ES sumažino priklausomybę nuo rusiškos energetikos, reikšmingai išaugo importas iš JAV, ypač dyzelino segmente. Skelbiama, kad vasaros pabaigoje JAV sudarė apie pusę ES dyzelino importo, todėl bet koks Vašingtono sprendimas riboti eksportą Europai būtų itin skausmingas.

    Ekonomistai perspėja, kad griežtas JAV eksporto ribojimas galėtų ženkliai pakelti didmenines dyzelino kainas Europoje, o dalis šio šoko pasiektų vartotojus degalinėse. Tuo pat metu net ir JAV perdirbėjai viešai signalizuoja, kad eksporto ribojimai gali atsisukti bumerangu – mažėjant galimybei eksportuoti perteklinį dyzeliną, kristų perdirbimo apimtys, o tai reikštų spaudimą ir benzino bei aviacinių degalų kainoms.

    „Turime būti budrūs. Negalime būti ramūs“, – sakė Airijos energetikos ministras Darraghas O’Brienas.

    Ką gali daryti Europa

    Europos Komisija ir dalis valstybių narių akcentuoja, kad ilgalaikė išeitis – spartesnės investicijos į elektros gamybą, tinklų plėtrą ir energijos infrastruktūrą, kad ekonomika mažiau priklausytų nuo importuojamų iškastinių degalų. Vis dėlto artimiausiu laikotarpiu, ypač žiemą, dyzelino rinka išlieka viena jautriausių, o IEA rezervai tampa svarbia draudimo priemone, jei sutrikimai gilėtų.

    Rinkos dalyviai dabar stebi du pagrindinius veiksnius: geopolitikos raidą naftos gabenimo maršrutuose ir JAV politinius sprendimus dėl eksporto. Nuo jų priklausys, ar Europa į žiemą eis su valdoma rizika, ar su nauju kainų šoku degalų rinkoje.