CP v2

Blog

  • Nausėda įspėja: be interneto regionuose ir skaitmeninės pagalbos senjorams atotrūkis tik augs

    Prezidentas Gitanas Nausėda Prezidentūroje, Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos išvakarėse, paragino sparčiau mažinti skaitmeninę atskirtį. Jo teigimu, senjorams ir regionų gyventojams vis dar per dažnai stinga tiek skaitmeninių įgūdžių, tiek patikimo ryšio.

    Šalies vadovas pasveikino Ryšių reguliavimo tarnybos inicijuoto projekto „Nė vienas nėra pamirštas“ dalyvius. Prezidentas akcentavo, kad per pastaruosius trejus metus iniciatyva išaugo ir sutelkė savivaldybes, bibliotekas, nevyriausybines organizacijas, technologijų bendroves bei ekspertus.

    „Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad daugelio žmonių pastangos šiuos gražius žodžius – „Nė vienas nėra pamirštas“ – verčia tikrove“, – sakė Prezidentas.

    Prezidento teigimu, nors pažanga akivaizdi, vyresnio amžiaus žmonių ir regionuose gyvenančių gyventojų skaitmeniniai įgūdžiai vis dar ryškiai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio. Pasak jo, tai matyti kasdienėse situacijose, kai elektroninėmis paslaugomis naudojamasi retai arba jų atsisakoma dėl baimės suklysti.

    Šalies vadovas atkreipė dėmesį ir į prieinamumo problemą, kai dalis skaitmeninių paslaugų nepakankamai pritaikytos žmonėms su negalia, ypač turintiems regos ar klausos sutrikimų. Tokiais atvejais net ir norintys naudotis e. paslaugomis gyventojai susiduria su papildomomis kliūtimis.

    Tvarus pagalbos modelis

    Prezidentas ragino Lietuvoje kurti tvarų skaitmeninės pagalbos modelį, kuris veiktų ne epizodiškai, o nuolat. Jo vertinimu, pagalbos taškais galėtų tapti bibliotekos ir savivaldybių erdvės, o skaitmeninė pagalba turėtų būti siejama su socialinėmis bei užimtumo paslaugomis.

    Šalies vadovas kvietė savivaldybių merus aktyviau remti pagalbos teikimą bibliotekose ir bendruomenėse. Taip pat pabrėžė, kad paslaugos turi pasiekti ir tuos žmones, kurie dėl sveikatos ar kitų aplinkybių patys negali atvykti į savivaldybių centrus.

    Ryšio spragos kaime ir paskutinė mylia

    Prezidentas priminė, kad kaimiškose vietovėse šviesolaidinio ryšio iki šiol neturi 60 proc. namų ūkių. Jo teigimu, tai beveik dvigubai daugiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje, todėl ryšio infrastruktūros stiprinimas turi tapti nuosekliu valstybės prioritetu.

    Pasak šalies vadovo, viena didžiausių kliūčių yra vadinamoji paskutinės mylios problema, kai tinklas nutiesiamas iki gyvenviečių centrų, tačiau iki atskirų namų ūkių plėtra komerciniams operatoriams tampa nepatraukli. Prezidentas teigė, kad tokiais atvejais būtinas valstybės įsikišimas ir tikslinė parama.

    „Šioje vietoje būtinas valstybės įsikišimas. Galėtų būti siūloma finansinė parama, kad daugiau gyventojų pasiektų „paskutinės mylios“ kabelis. O tose vietose, kur šviesolaidžio tinklo plėtra ribota, papildomą duomenų spartą ir aprėptį turėtų užtikrinti papildomi mobiliojo ryšio bokštai“, – sakė Prezidentas.

    Atsparumas po stichijų patirties

    Prezidentas taip pat priminė neseną stichiją, kai dalyje vietovių ilgesnį laiką nebuvo ne tik elektros, bet ir telefono bei interneto ryšio. Jo vertinimu, tai parodė, kad ryšio prieinamumas yra ne vien operatorių, bet ir valstybės pasirengimo bei atsparumo klausimas.

    Pasak šalies vadovo, skirtingų ryšio technologijų derinimas ir infrastruktūros atsparumo didinimas padėtų išvengti situacijų, kai krizės metu gyventojai lieka be informacijos ir pagalbos kanalų. Prezidentas padėkojo projekto partneriams ir paragino tęsti darbus mažinant skaitmeninę ir socialinę atskirtį.

  • Parduodate žemės sklypą? Štai kada kadastriniai matavimai privalomi, o kada tik rekomenduojami

    Parduodant, dovanojant ar kitaip perleidžiant privatų žemės sklypą dažnai iškyla esminis klausimas: ar prieš sandorį būtina atlikti tikslius kadastrinius matavimus. Nacionalinė žemės tarnyba pabrėžia, kad vieno universalaus atsakymo nėra, nes tvarka priklauso nuo sklypo vietos.

    Praktikoje svarbiausia atskirti, ar sklypas yra mieste, ar kaimo vietovėje. Nuo to priklauso, ar matavimai tampa privaloma sąlyga sandoriui, ar tai daugiau savininko pasirinkimas, skirtas aiškesnėms riboms ir mažesnei ginčų rizikai.

    Kada mieste matavimai privalomi

    Miestuose esantiems privatiems žemės sklypams kadastriniai matavimai yra privalomi tais atvejais, kai sklypo ribų posūkio taškų koordinatės nėra nustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje arba su ja susietose vietinėse koordinačių sistemose. Tai dažniausiai pasitaiko, kai sklypas registre įrašytas pagal preliminarius matavimus.

    Jei miesto sklypas registruotas preliminariai ir neturi reikalaujamo tikslumo koordinačių, prieš perleidžiant jį kito asmens nuosavybėn matavimai tampa būtini. Tokiu atveju be tikslių kadastro duomenų sandoris gali strigti arba būti atidėtas, kol dokumentai bus sutvarkyti.

    Ką verta žinoti kaimo vietovėse

    Kaimo vietovėse teisės aktai nenustato bendros pareigos vien dėl planuojamo pardavimo atlikti kadastrinius matavimus. Tai reiškia, kad sklypas, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pagal preliminarius matavimus, paprastai gali būti perleidžiamas ir be papildomų matavimų.

    Tokia pati logika taikoma ir kaimo vietovėje esantiems mėgėjų sodų sklypams: pats sandorio faktas automatiškai nesukuria prievolės atlikti tikslius matavimus. Vis dėlto konkretų atvejį gali lemti sklypo dokumentų aiškumas ir tai, ar ribos kelia abejonių.

    Kodėl matavimus dažnai verta pasidaryti

    Nors kaimo vietovėse tai ne visada privaloma, tikslūs kadastriniai matavimai paprastai padidina sandorio saugumą abiem pusėms. Atliekant matavimus tiksliai nustatomos ribų posūkio taškų koordinatės, patikslinamas sklypo plotas ir kiti kadastro duomenys, todėl sumažėja interpretacijų.

    Preliminariai išmatuoto sklypo plotas ir ribos gali skirtis nuo realios situacijos vietoje, o tai ypač jautru, kai ribos eina greta kaimyninių valdų ar natūralių objektų. Patikslinus duomenis, lengviau išvengti konfliktų su gretimų sklypų savininkais ir vėlesnių ginčų dėl ribų.

    Be to, notaras, vertindamas konkretaus sandorio aplinkybes, gali kelti papildomų klausimų, jei sklypo objektas dokumentuose apibrėžtas nepakankamai aiškiai. Tokiais atvejais sandorio procesas gali užtrukti, todėl matavimai iš anksto neretai tampa praktišku sprendimu net tada, kai formaliai jie nėra privalomi.

  • „Lietuvos paštas“ Alytuje atidarė naują logistikos centrą: žada greitesnes siuntas ir daugiau paštomatų

    „Lietuvos paštas“ Alytuje sujungė iki šiol atskirai veikusius siuntų ir logistikos padalinius ir persikėlė į naujas patalpas Pramonės gatvėje. Bendrovė teigia, kad šis žingsnis turėtų paspartinti siuntų skirstymą, o darbuotojams sudaryti patogesnes darbo sąlygas.

    Naujojo Alytaus logistikos centro plotas siekia beveik 1 000 kvadratinių metrų. Patalpos pritaikytos tiek kurjerių ir laiškininkų darbui, tiek intensyvesniems skirstymo procesams, kurie pastaraisiais metais auga dėl elektroninės prekybos plėtros.

    „Atvertas naujas siuntų skirstymo centras Dzūkijos sostinėje leis geriau tvarkyti augančius siuntų srautus ir greičiau pristatyti siuntinius šio regiono gyventojams“, – sakė susisiekimo viceministras Lukas Paškevičius.

    „Lietuvos paštas“ pabrėžia, kad investicijos į infrastruktūrą tampa būtinos keičiantis klientų įpročiams, vis dažniau renkantis siuntas atsiimti paštomatuose. Bendrovės vertinimu, modernizuotas centras turėtų didinti darbo našumą ir mažinti vėlavimų riziką piko laikotarpiais.

    „Investuodami į bendrovės tinklo infrastruktūrą, siekiame ne tik efektyvesnių procesų, bet ir patogesnės kasdienės darbo aplinkos kolegoms“, – sakė „Lietuvos pašto“ generalinis direktorius Kastytis Valantinas.

    Alytaus logistikos centre dirba apie 40 darbuotojų, tarp jų – laiškininkai, LP EXPRESS kurjeriai, logistikos ir skirstymo operatoriai bei specialistai. Alytaus miesto ir rajono gyventojus aptarnauja 14 laiškininkų, o dar 13 kurjerių rūpinasi siuntų paėmimu ir pristatymu į paštomatus platesniame regione.

    LP EXPRESS tinklas Alytaus regione pastaruoju metu plečiamas atsižvelgiant į didėjančius srautus. „Lietuvos paštas“ skelbia, kad per metus per paštomatus pristatytų siuntų skaičius šiame regione augo beveik 28 proc., todėl didinamas paštomatų talpumas ir diegiami nauji įrenginiai.

    Vien šiais metais Alytuje pastatyti du nauji ir išplėsti keturi esami paštomatai, papildomai įrengiant 130 siuntų dėžučių. Iš viso mieste veikia 11 LP EXPRESS paštomatų, artimiausiu metu planuojama plėtra Simne, o kitais metais paštomatas turėtų atsirasti ir Dauguose.

    Pokyčius sveikina ir savivaldybė, akcentuodama miesto vaidmens augimą logistikos grandinėje. Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis teigia, kad didesnis ir modernesnis centras reiškia ne tik patogesnę kasdienybę darbuotojams, bet ir greitesnį paslaugų teikimą regiono gyventojams.

    „Lietuvos paštas“ nurodo, kad šalyje paslaugos teikiamos per 163 pašto skyrius, mobilųjį laiškininkų tinklą ir paštomatų infrastruktūrą Baltijos šalyse. Bendrovė teigia siekianti, kad siuntų pristatymas būtų patogus tiek gyventojams, tiek verslui, o didžiausias dėmesys artimiausiais metais bus skiriamas tinklo efektyvumui ir prieinamumui.

  • Lenkija patvirtino branduolinės energetikos planą: iki 9 GWe naujų pajėgumų ir 70 proc. vietos įmonėms

    Lenkijos Vyriausybė patvirtino atnaujintą Lenkijos branduolinės energetikos programą, kuri numato iki 9 GWe naujų branduolinių elektrinių galios. Sprendimą per konferenciją Katovicuose pristatė energetikos ministras Miłoszas Motyka, pabrėžęs, kad tai viena svarbiausių šalies energetikos transformacijos krypčių.

    Atnaujintoje programoje įtvirtinta, kad Lenkija planuoja statyti didelės galios III arba III plius kartos slėgiminius vandens reaktorius. Tokie reaktoriai Europoje laikomi brandžiu standartu, o jų diegimas siejamas su didesniu saugumu ir patikimesne elektros gamyba.

    Ministras taip pat nurodė, kad Vyriausybė patvirtino Nacionalinį energetikos ir klimato planą ir ruošiasi atnaujinti valstybės energetikos politiką. Šie dokumentai turėtų apibrėžti ne tik naujas investicijas, bet ir bendrą kryptį, kaip Lenkija planuoja mažinti anglies naudojimą ir užtikrinti tiekimo saugumą.

    Branduolinis projektas kaip pramonės variklis

    Atsinaujinusi programa pabrėžia ne vien elektros gamybą, bet ir siekį sukurti stiprią vietinę branduolinės pramonės grandinę. Skelbiama, kad vėlesniuose projektuose Lenkijos įmonių dalis galėtų siekti iki 70 proc., o tai reikštų daugiau užsakymų rangovams, inžinerijos bendrovėms ir gamintojams.

    Tokie tikslai atspindi platesnę tendenciją Europoje, kai dideli energetikos projektai vis dažniau vertinami ir per ekonominės naudos prizmę. Šalys siekia, kad investicijos į strateginę infrastruktūrą stiprintų vietos pramonę, o ne taptų vien importuojamų technologijų pirkimu.

    Energijos kaupimas iki 2030 metų

    Kartu su branduoliniais planais Lenkija akcentuoja energijos kaupimo plėtrą, kuri turėtų padėti stabilizuoti elektros sistemą. Energetikos ministras įvardijo tikslą iki 2030 metų pasiekti 6 GW įdiegtos galios energijos kaupikliuose.

    „Iki 2030 metų siekiame 6 gigavatų įdiegtos galios energijos kaupikliuose. Tai taip pat turėtų prisidėti prie mažesnių sąskaitų už elektrą“, – sakė Miłosz Motyka.

    Energijos kaupimas, kartu su sparčiai vystomais atsinaujinančiais ištekliais ir planuojamomis bazinės generacijos investicijomis, tampa esminiu elementu, siekiant mažesnių kainų svyravimų ir patikimesnio tiekimo. Lenkijos pasirinktas kursas rodo, kad šalis branduolinę energetiką mato kaip ilgalaikį sprendimą, tačiau paraleliai stato ir trumpesnio laikotarpio stabilizavimo priemones.

  • Rusijai senka naftos atsargų: Vostok projektas laikomas paskutiniu dideliu sausumos telkiniu

    Eksportas traukiasi, spaudimas auga

    Rusijai darosi vis sunkiau išlaikyti energetinės supervalstybės įvaizdį: oficialiose prognozėse įspėjama, kad artimiausiais metais dujų eksportas gali smukti iki lygių, matytų vėlyvuoju Sovietų Sąjungos laikotarpiu. Pagrindinis lūžis siejamas su Europos rinkos praradimu po plataus masto karo Ukrainoje ir vėliau sugriežtėjusių sankcijų.

    Ši tendencija veikia ir naftos sektorių, nes eksporto geografinė struktūra keičiasi, o naujų didelių telkinių pasiūla ribota. Rinkos dalyviai atkreipia dėmesį, kad Rusijai tenka daugiau investuoti į logistiką, nuolaidas pirkėjams ir infrastruktūrą, kad išlaikytų srautus į Aziją.

    Vostok – paskutinis didelis sausumos šansas?

    Viena ryškiausių pastarųjų metų naujienų – su vėlavimu pradėtas naftos eksporto paleidimas iš Vostok telkinių klasterio Arkties regione. Tai laikoma didžiausiu Rusijos naftos projektu nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, o jį sudaro keliolika telkinių, kurių bendra resursų bazė vertinama dešimtimis milijardų barelių.

    Žiniasklaida akcentuoja, kad Vostok išsiskiria tuo, jog yra sausumoje ir laikomas paskutiniu tokio masto projektu, kurį šiuo metu realu eksploatuoti neperėjus prie dar sudėtingesnių, brangesnių ar techniškai rizikingesnių gavybos sąlygų. Ankstesniais metais Rusija jau buvo pardavusi paskutinį reikšmingą stambų telkinį Vakarų Sibire, o vėlesni atradimai dažniau priskiriami mažiems arba labai mažiems.

    „Vostok telkinys turi vieną svarbų pranašumą: jis yra tūkstančiai kilometrų nuo Ukrainos, o tai kol kas mažina dronų atakų riziką ir suteikia tiesioginį priėjimą prie Azijos rinkų per Šiaurės jūrų kelią“, – rašoma apžvalgose.

    Kodėl vieta ir logistika tampa lemiamos

    Vostok geografinė padėtis Arkties zonoje leidžia planuoti eksporto maršrutus, orientuotus į Azijos paklausą, tačiau kartu tai reiškia ir didelius infrastruktūros bei transporto kaštus. Šiaurės jūrų kelias teoriškai trumpina atstumus iki kai kurių rinkų, bet praktiškai priklauso nuo sezoniškumo, ledų sąlygų ir specializuoto laivyno bei uostų pajėgumų.

    Analitikai pabrėžia, kad Rusijai didėjant spaudimui dėl sankcijų ir technologinių apribojimų, kiekvienas naujas projektas reikalauja daugiau kapitalo ir laiko. Tai didina riziką, kad dalis planų gali vėluoti, o esamos atsargos senkančiuose telkiniuose bus išgaunamos vis brangiau.

  • JAV baigia operaciją Irake prieš „Islamo valstybę“ po 12 metų: kas keičiasi saugume?

    Pentagonas paskelbė apie oficialią JAV vadovaujamos operacijos „Inherent Resolve“ Irake pabaigą po 12 metų kovos su „Islamo valstybe“. Vašingtonas pabrėžia, kad misija pereina į kitą etapą, o parama Irakui bus tęsiama kitomis formomis.

    JAV gynybos institucijų teigimu, pagrindinis dėmesys dabar bus skiriamas Irako saugumo pajėgų mokymams, patariamajai pagalbai ir žvalgybinei paramai. Tokiu būdu siekiama, kad didesnė atsakomybė už vidaus saugumą ir kovą su ekstremistais tektų Bagdadui.

    „Tikimės, kad Irako saugumo pajėgos toliau užtikrins šalies saugumą ir sulaikys „Islamo valstybės“ grėsmę“, – teigiama Pentagono pranešime.

    JAV pusė operacijos užbaigimą apibūdina kaip perėjimą nuo koalicinės kovinės misijos prie labiau įprasto dvišalio bendradarbiavimo saugumo srityje. Tai reiškia, kad kovinių veiksmų rėmuose vykdyta kampanija formaliai uždaroma, o santykiai persitvarko į ilgalaikę partnerystę.

    Amerikiečiai pabrėžia, kad pagrindinė atsakomybė už saugumo iššūkius, įskaitant kovą su „Islamo valstybės“ likučiais ir Irako suverenumą silpninančiomis ginkluotomis grupėmis, tenka Irako vyriausybei. Ši formuluotė atspindi ir platesnę JAV kryptį regione mažinti tiesioginį karinį įsitraukimą, išlaikant įtaką per mokymus, žvalgybą ir partnerystes.

    JAV karių skaičius smarkiai sumažėjo

    Pastaraisiais mėnesiais Irake buvo dislokuota apie 2 500 JAV karių, daugiausia Irbilio apylinkėse Kurdistano regione ir Bagdado rajone. Palyginimui, JAV buvimo pikas pasiektas 2007 metais, kai Irake buvo daugiau kaip 170 000 amerikiečių karių.

    Susitarimai dėl JAV kariuomenės pasitraukimo ir misijos pertvarkymo buvo pasiekti 2024 metais, JAV prezidento Joe Bideno kadencijos metu. Procesas tęsiamas ir pasikeitus JAV administracijai.

    Irako premjeras Ali Al-Zaidi ceremonijoje, skirtoje misijos pabaigai, tai apibūdino kaip naują etapą, kuriame akcentuojamas Irako suverenitetas, institucijų stiprinimas ir subalansuotos partnerystės. Tokia retorika Bagdadui svarbi ir vidaus politikoje, kur užsienio karių buvimas ne kartą tapo įtampos šaltiniu.

    Ar augs „Islamo valstybės“ atgimimo rizika?

    Dalies Irako saugumo pareigūnų vertinimu, JAV pajėgų mažinimas ir formalus operacijos pabaigos paskelbimas gali didinti riziką, kad „Islamo valstybė“ bandys atkurti įtaką. Nors jų kadaise paskelbtas „kalifatas“ žlugo beveik prieš dešimtmetį, grupuotė, kaip teigiama Irako pusės vertinimuose, tebelaiko užslėptų, vadinamųjų miegančiųjų, ląstelių tinklą.

    Didžiausio aktyvumo laikotarpiu apie 2015 metus „Islamo valstybė“ buvo užėmusi maždaug trečdalį Irako teritorijos, o smurtas nusinešė tūkstančius gyvybių. Iki 2019 metų grupuotė buvo kontroliavusi ir reikšmingas teritorijas Sirijoje, todėl Irako saugumo klausimai dažnai vertinami platesniame Irako ir Sirijos teatro kontekste.

    Iranas JAV pasitraukimą iš Irako vertina kaip politinę pergalę. Teherano atstovai viešai kartoja, kad ilgalaikis stabilumas esą įmanomas tik sumažėjus JAV kariniam buvimui Irake ir regione.

  • JSW sumažino anglies gavybos savikainą iki mažiau nei 140 eurų už toną, bet nuostoliai išlieka

    Lenkijos kasybos grupė JSW pranešė, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį anglies gavybos savikaina pagal Mining Cash Cost (MCC) sumažėjo iki 587,27 zlotų už toną, tai yra maždaug 135 eurai. Rodiklis pirmą kartą nukrito žemiau 600 zlotų ribos ir priartėjo prie bendrovės programoje numatyto 560 zlotų tikslo, kuris atitiktų apie 129 eurus.

    Toks MCC mažėjimas rodo, kad įmonei pavyksta suvaldyti dalį tiesioginių kasybos kaštų, tačiau bendras vaizdas išlieka sudėtingas. 2026 metų antrąjį ketvirtį JSW grupė vis dar patyrė 427,5 mln. zlotų grynąjį nuostolį, arba apie 98 mln. eurų.

    Kas sumažino savikainą?

    JSW vadovybė akcentavo, kad MCC smukimą labiausiai lėmė mažesnės medžiagų ir energijos sąnaudos bei sumažėję su darbuotojais susiję kaštai. Palyginti su 2026 metų pirmuoju ketvirčiu, MCC sumažėjo apie 7 proc., kai prieš tai siekė 631,19 zlotų už toną, arba apie 145 eurus.

    Įmonės skaičiai rodo ir platesnę tendenciją: per 2026 metų pirmąjį pusmetį MCC sudarė 609,26 zlotų už toną, arba apie 140 eurų. Tai reikšmingas kritimas, lyginant su 2025 metų pirmuoju pusmečiu, kai MCC buvo 777,73 zlotų už toną, arba apie 179 eurus.

    Gamyba, kainos ir 2026 metų planas

    2026 metų antrąjį ketvirtį JSW išgavo 3,226 mln. tonų anglies, kai prieš ketvirtį kiekis siekė 3,236 mln. tonų. Tuo pat metu koksinės anglies vidutinė kaina augo apie 6,2 proc. ir pasiekė 767,40 zlotų už toną, tai yra apie 177 eurus.

    Per 2026 metų pirmąjį pusmetį JSW išgavo 6,462 mln. tonų anglies, iš jų 5,542 mln. tonų sudarė koksinė anglis. Bendrovė skelbia, kad 2026 metais planuoja išgauti 13,3 mln. tonų anglies.

    Investicijos mažinamos, pajamos auga

    JSW nurodė, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį pardavimų pajamos augo iki 2,247 mlrd. zlotų, arba apie 517 mln. eurų, kai pirmąjį ketvirtį siekė 2,097 mlrd. zlotų, arba apie 483 mln. eurų. Pajamų augimą daugiausia palaikė aukštesnės anglies ir kokso kainos bei anglies pardavimo apimtys, nors kokso pardavimų apimtys mažėjo.

    Tuo pačiu laikotarpiu grupė smarkiai apkarpė kapitalo išlaidas: investicijos sumažėjo apie 28,3 proc. iki 576,2 mln. zlotų, arba maždaug 133 mln. eurų. Bendrovė aiškino, kad tai siejama ir su turimo gamybinio turto panaudojimo optimizavimu.

    JSW grupė pabrėžia, kad yra vienintelė kietosios koksinės anglies gamintoja Europos Sąjungoje ir viena svarbių kokso tiekėjų plieno pramonei. Vis dėlto finansiniai rezultatai rodo, kad vien savikainos mažėjimo neužtenka, jei bendras pelningumas išlieka spaudžiamas rinkos ciklo, apimčių svyravimų ir didelės sąnaudų bazės.

  • Lenkijoje įsteigtas Kovos su dezinformacija centras: jam vadovaus viceministras Pawelas Olszewskis

    Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pasirašė potvarkį dėl vyriausybinio Kovos su dezinformacija centro steigimo. Centro vadovu paskirtas skaitmenizacijos viceministras Pawelas Olszewskis, kuruojantis kibernetinį saugumą ir informacinį atsparumą.

    Apie sprendimą pranešta Varšuvoje vykusiame kibernetinio saugumo forume, kuriame skaitmenizacijos ministras Krzysztofas Gawkowskis akcentavo, kad dokumentai jau pasirašyti. Taip pat patvirtinta, kad naujoji struktūra turės koordinuoti iki šiol skirtingose institucijose išskaidytas iniciatyvas.

    Naujo centro tikslas

    P. Olszewskis viešai pripažino, kad dezinformacijos visiškai panaikinti nepavyks, tačiau, jo teigimu, valstybė turi reaguoti greičiau ir veikti vieningiau. Centras turėtų stiprinti atsparumą ne tik technine prasme, bet ir visuomenės gebėjimą atpažinti manipuliacijas.

    „Dezinformacijos neišnaikinsime. Ji buvo, yra ir bus. Turime bendradarbiauti ir reaguoti kitu, veiksmingesniu būdu“, – sakė skaitmenizacijos viceministras Pawelas Olszewskis.

    Pasak jo, artimiausiu metu bus paskirtas centro sekretorius, o į institucijas bus išsiųsti prašymai deleguoti kontaktinius asmenis tiek operaciniame, tiek vadovų lygmenyje. Tai turėtų sudaryti pagrindą nuolatiniam informacijos apsikeitimui ir bendrų veiksmų planavimui.

    Kas dalyvaus centre?

    Skelbiama, kad į Kovos su dezinformacija centro veiklą bus įtraukti įvairių ministerijų, Vyriausybės kanceliarijos, civilinės saugos bei teisėsaugos institucijų atstovai. Taip pat numatytas bendradarbiavimas su kibernetinių incidentų valdymo komandomis ir kitomis nacionalinio saugumo grandimis.

    Prireikus į posėdžius galės būti kviečiami ir kitų viešojo sektoriaus įstaigų atstovai, nevyriausybinės organizacijos bei nepriklausomi ekspertai. Toks modelis atitinka Europos valstybių praktiką, kai dezinformacija vertinama kaip hibridinių grėsmių dalis.

    Strategija dar tik ruošiama

    Kartu su centro įkūrimu Lenkijoje atnaujintos ir diskusijos dėl nacionalinės kovos su dezinformacija strategijos. Skaitmenizacijos ministerija pranešė parengusi pirminį strategijos metmenų projektą, kurį ketinama aptarti su visuomeninėmis organizacijomis.

    Lenkijos valdžia pabrėžia, kad kovos su dezinformacija priemonės turi derėti su demokratijos principais ir žodžio laisve. P. Olszewskis akcentavo, kad laisvė reikšti nuomonę nereiškia teisės skleisti neapykantos ar informacijos, kuri sąmoningai kenkia valstybės saugumui.

    „Strategijoje pirmoje vietoje yra pilietinės laisvės, demokratija, teisės principai ir žodžio laisvė. Tačiau žodžio laisvė nereiškia laisvės skleisti neapykantą ar kartoti žinutes, kurios kenkia Lenkijai“, – teigė Pawelas Olszewskis.

    Naujoji struktūra kuriama tuo metu, kai daugelyje Europos valstybių stiprinami mechanizmai prieš užsienio informacinę įtaką. Praktikoje tai reiškia didesnį institucijų tarpusavio suderinamumą, greitesnę reakciją į koordinuotas kampanijas ir didesnį dėmesį visuomenės atsparumo ugdymui.

  • Sołowow telkia verslo elitą SMR projektui: į „Synthos Green Energy“ plauks apie 117 mln. eurų

    Lenkijos milijardieriaus Michało Sołowowo valdoma „Synthos Green Energy“ (SGE) ruošiasi pritraukti naują privačių investuotojų ratą, kuris, pagal viešai aptarinėjamą informaciją, įmonėje galėtų investuoti apie 117 mln. eurų. Kalbama apie grupę žinomų verslininkų, siejamų su logistikos, maisto, gėrimų ir technologijų sektoriais, kuriems svarbus stabilus ir prognozuojamas elektros tiekimas.

    Investicijos būtų nukreiptos tiesiai į SGE, o ne į bendrą projektą su „Orlen“ – „Orlen Synthos Green Energy“ (OSGE), kuriame abi pusės valdo po 50 proc. Toks pasirinkimas reikštų, kad dalis kapitalo būtų skiriama technologijos vystymui ir SGE planuojamai plėtrai regione, o ne vien konkrečių Lenkijos elektrinių statybos fazei.

    Pagrindinis raktinis žodis šioje istorijoje yra SMR, arba mažieji moduliniai reaktoriai. SGE remiasi BWRX-300 tipo reaktoriumi, kurio vystymą įmonė anksčiau bendrai finansavo ir kuriam yra įgijusi teises dalyje Vidurio Europos rinkų.

    Verslo logika paprasta: energijai imlioms gamykloms ir sparčiai augančioms technologijų įmonėms elektros kaina bei tiekimo patikimumas tampa vienu svarbiausių konkurencingumo veiksnių. Todėl branduolinė energetika, ypač jei SMR projektai būtų įgyvendinti laiku ir už suplanuotą biudžetą, investuotojams gali atrodyti kaip ilgalaikė apsidraudimo priemonė.

    Kas yra BWRX-300 ir kur rizika?

    BWRX-300 laikomas vienu pažangiausių šiuo metu vystomų SMR projektų, tačiau jis dar nėra masiškai veikianti technologija. Pirmasis tokio tipo reaktorius statomas Kanadoje, Darlingtono aikštelėje, o jo paleidimas numatomas šio dešimtmečio pabaigoje.

    Dėl to investuotojams svarbus ne tik reaktorių statybų grafikas, bet ir reguliaciniai procesai bei tiekimo grandinės parengtis. SMR segmente rinkos rizika tradiciškai susijusi su leidimų išdavimu, projektavimo adaptacija konkrečioms šalims ir realiu tiekėjų pajėgumu gaminti komponentus pramoniniu mastu.

    „Orlen“ vaidmuo ir derybų klausimai

    Lenkijoje SGE planai glaudžiai susiję su „Orlen“, nes per OSGE svarstomi pirmieji BWRX-300 projektai. Anksčiau buvo kalbėta apie ambicingą reaktorių skaičių įvairiose lokacijose, tačiau pastaruoju metu viešai minimi atsargesni scenarijai, labiau koncentruoti į kelias prioritetines vietas.

    Derybos tarp „Orlen“ ir SGE laikomos viena svarbiausių nežinomųjų, nes nuo jų gali priklausyti tiek projekto valdymo modelis, tiek finansavimo struktūra ir partnerių atsakomybės. Neoficialiai aptarinėjama, kad galutinių susitarimų galima tikėtis artimiausiais mėnesiais, tačiau terminai tokio masto projektuose dažnai kinta.

    Privatus kapitalas prieš valstybės įėjimą

    Lygiagrečiai diskutuojama ir apie galimą valstybės kapitalo įsitraukimą per Lenkijos vystymo institucijas. Vis dėlto šiame etape akcentuojama, kad privatus kapitalas į SGE galėtų ateiti anksčiau, o tai keistų projekto dinamiką ir signalizuotų rinkai didesnį verslo pasitikėjimą SMR kryptimi.

    SGE plėtra nėra pristatoma vien kaip vienas statybų projektas. Verslo modelis apima technologijos vystymą, licencijavimo ir projektų portfelio formavimą skirtingose šalyse, todėl papildomas kapitalas gali būti skirtas komandoms, partnerystėms ir pasirengimui ateities užsakymams, dar iki pirmojo komercinio BWRX-300 paleidimo.

  • Lenkijos šilumos ūkio transformacijai iki 2050 metų gali prireikti 115 mlrd. eurų – kas laukia kainų

    Lenkijos centralizuotas šilumos ūkis artėja prie esminių investicinių sprendimų: sektoriui teks sparčiai mažinti priklausomybę nuo anglies ir prisitaikyti prie griežtėjančių Europos Sąjungos klimato reikalavimų. Skaičiuojama, kad iki 2040 metų dekarbonizacijai gali prireikti apie 46 mlrd. eurų, o iki 2050 metų – net apie 115 mlrd. eurų.

    Didžiausia įtampa kyla dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos. Lenkijos energetikos ministerijos atstovai pabrėžia, kad sunku vienu metu reikalauti milžiniškų investicijų ir didinti šilumos gamintojų naštą dėl taršos leidimų, ypač kai nemaža dalis katilinių vis dar kūrenamos anglimi.

    „Nematyti logikos reikalauti transformacijos investicijų ir kartu apkrauti šilumos ūkį pilnais ES ETS kaštais“, – sakė Lenkijos energetikos ministerijos viceministras Konradas Wojnarowskis.

    Investicijos ir sąskaitos gyventojams

    Diskusijose dėl šilumos ūkio pertvarkos vis dažniau akcentuojama, kad be paramos mechanizmų galutiniams vartotojams šilumos kainos gali kilti. Investicijos reikalingos ne tik naujiems, mažiau taršiems šilumos gamybos įrenginiams, bet ir tinklų modernizavimui, efektyvumui, vietinių energijos išteklių integracijai.

    Sektoriaus atstovai pažymi, kad didžiosios energetikos grupės paprastai turi daugiau galimybių skolintis ir įgyvendinti didelės apimties projektus. Tačiau mažesnėms, ypač savivaldybių ar regioninėms bendrovėms, dažnai būtinos dotacijos ir tikslinės programos, kad investicijos nevirstų staigiu šilumos tarifo šuoliu.

    „Transformacija yra galimybė visai energetikai, tačiau mažesnėms vietos įmonėms reikia dotacijų, kad vartotojams kainos nekiltų“, – sakė Lenkijos energetikos grupės PGE valdybos viceprezidentas Marcinas Laskowskis.

    ES ETS plėtra ir atliekų deginimas

    Papildomų ginčų kelia planai nuo 2031 metų į ES ETS įtraukti atliekų deginimo įrenginius. Šilumos ūkio įmonės įspėja, kad tai gali sulėtinti energetinę transformaciją, didinti riziką vietos šilumos tiekimo saugumui ir kelti kainas vartotojams.

    Šilumos gamintojai pabrėžia ir kitą aspektą: centralizuotas šilumos ūkis iš prigimties yra vietinis, todėl sprendimai dažnai turi remtis konkretaus regiono ištekliais bei infrastruktūra. Dėl to, jų teigimu, paramos modeliai turi būti pakankamai lankstūs, kad leistų derinti skirtingus sprendinius, o ne apribotų technologijų pasirinkimą.

    Ekspertai primena, kad šilumos ūkio pertvarka daugelyje Europos šalių siejama su keliais kryptingais tikslais: mažinti iškastinio kuro naudojimą, plėsti atsinaujinančių išteklių ir atliekinių energijos srautų panaudojimą, diegti šilumos siurblius, kogeneraciją ir gerinti pastatų energinį efektyvumą. Nuo to, kaip greitai ir sklandžiai pavyks sutelkti finansavimą, priklausys ir tai, ar pereinamasis laikotarpis gyventojams bus kuo mažiau skausmingas.