CP v2

Blog

  • Harvard mažina kriptovaliutų ETF dalį, o Abu Dabio fondas „Mubadala“ didina „Bitcoin“ poziciją

    Harvard mažina kriptovaliutų ETF dalį, o Abu Dabio fondas „Mubadala“ didina „Bitcoin“ poziciją

    JAV Vertybinių popierių ir biržos komisijai paskelbus naujausias institucinės nuosavybės ataskaitas už 2026 metų pirmąjį ketvirtį, paaiškėjo ryškėjanti kryptis: dalis universitetų fondų atsargiau vertina kriptovaliutų ETF, o kai kurie suverenūs fondai pozicijas didina.

    Didžiausių pirkėjų gretose išsiskyrė Abu Dabio suverenaus turto fondas „Mubadala“. Ataskaitoje matyti, kad fondas padidino „BlackRock“ valdomo „iShares Bitcoin Trust“ (IBIT) akcijų skaičių nuo 12 702 323 iki 14 721 917 vienetų, skaičiuojant iki kovo 31 dienos.

    Pagal tuo metu buvusias rinkos kainas, pozicijos vertė siekė apie 580 mln. eurų. Suma pateikiama apytikslė, nes ETF vertė kinta kasdien, be to, institucinės ataskaitos rodo ketvirčio pabaigos momentą, o ne prekybą realiu laiku.

    Tuo metu „Mubadala“ priklausanti Abu Dabio investicijų taryba (ADIC) IBIT akcijų skaičiaus nekeičia. Dokumentuose nurodyta 8 218 712 akcijų pozicija, kurios vertė ketvirčio pabaigoje sudarė apie 278 mln. eurų, o vertės pokyčiai labiau sietini su rinkos svyravimais nei su pardavimais.

    Ataskaitose taip pat matyti administracinis pasikeitimas: po kelių ketvirčių, kai turėjimą atskirai deklaruodavo „Al Warda Investments“, nuo šiol pozicija raportuojama per ADIC. Naudos gavėjas, remiantis dokumentais, nepasikeitė.

    Universitetų fondai pirmąjį ketvirtį elgėsi nevienodai, tačiau bendra tendencija konservatyvesnė nei dalies suverenių fondų. Dartmuto koledžas išlaikė 201 531 IBIT akcijų paketą ir tuo pačiu perbalansavo dalį „Ethereum“ rizikos, atsisakydamas vieno fondo bei pereidamas prie kito, iš esmės nekeisdamas akcijų skaičiaus.

    Be to, Dartmuto koledžas deklaravo naują poziciją „Bitwise Solana Staking ETF“ fonde, įsigydamas 304 803 akcijas. Toks žingsnis rodo atsargų institucinių investuotojų bandymą plėsti ekspoziciją už „Bitcoin“ ir „Ethereum“ ribų, nors tokie sprendimai kol kas išlieka reti.

    Brown universitetas IBIT poziciją paliko tokią pačią, tačiau Emory universitetas supaprastino struktūrą: atsisakė IBIT paketo ir padidino turėjimą „Grayscale Bitcoin Mini Trust“ fonde. Tokie perstatymai dažnai aiškinami kaštų, likvidumo, produkto struktūros bei rizikos valdymo pasirinkimais.

    Daugiausia dėmesio sulaukė Harvardo universiteto fondas, kuris, remiantis ketvirčio duomenimis, tęsė IBIT mažinimą. Kovo 31 dieną Harvardas deklaravo 3 044 612 IBIT akcijų, kurių vertė siekė apie 103 mln. eurų, ir visiškai pasitraukė iš „BlackRock“ neatidėliotino „Ethereum“ ETF pozicijos, kurią buvo suformavęs tik ankstesnį ketvirtį.

    Įdomu tai, kad IBIT nebėra didžiausias Harvardo deklaruojamas portfelio turėjimas: tarp didžiausių pozicijų minima Taiwan Semiconductor, taip pat „Alphabet“ ir „Microsoft“, o aukščiau pakilo ir su auksu susietas fondas. Tai sustiprina signalą, kad daliai institucijų kriptovaliutų ETF išlieka labiau taktinė nei ilgalaikė bazinė pozicija.

    Bankai ir didieji finansų rinkos dalyviai taip pat aktyviai valdė riziką. Pavyzdžiui, Kanados karališkasis bankas didino tiesioginį IBIT turėjimą ir plėtė pasirinkimo sandorių naudojimą, o „Barclays“ deklaravo sluoksniuotą struktūrą, derindamas neatidėliotinas ETF akcijas su pasirinkimo sandorių pozicijomis.

    Kita vertus, rinkos kritimas pirmąjį ketvirtį paskatino dalį investuotojų riziką mažinti. Honkonge registruotas „Laurore“, anksčiau įvardytas tarp reikšmingesnių IBIT turėtojų, sumažino turimų akcijų skaičių nuo 8 786 279 iki 6 846 279.

    Šie dokumentai svarbūs tuo, kad leidžia pamatyti ne tik institucijų „Bitcoin“ strategijas, bet ir jų discipliną: dalis pirkimų bei pardavimų gali būti susiję su portfelio ribojimais, ketvirčio rebalansavimu, apsidraudimu ar produktų pasirinkimo skirtumais. Vis dėlto bendra išvada aiški: kriptovaliutų ETF institucinėje rinkoje jau tampa įprasta priemone, tačiau požiūriai į riziką ir laikymo horizontą ryškiai skiriasi.

  • Atsinaujinančios energijos perteklių siūlo kaupti dujomis: mokslininkai jį paverčia metanu

    Atsinaujinančios energijos perteklių siūlo kaupti dujomis: mokslininkai jį paverčia metanu

    Kur dingsta vėjo ir saulės perteklius?

    Vėjo ir saulės elektrinės elektrą gamina nepastoviai: vienomis valandomis jos per daug, kitomis jos trūksta. Trumpalaikiams svyravimams tinka baterijos ar hidroakumuliacinės elektrinės, tačiau savaitėms ar mėnesiams reikalingas kitoks sprendimas.

    Dėl to daugėja projektų, vadinamų power-to-gas, kai elektra paverčiama cheminiu kuru. Toks kelias leidžia energiją ne tik sukaupti, bet ir transportuoti esama dujų infrastruktūra, o tai aktualu didėjant atsinaujinančios energetikos daliai.

    Idėja: elektra, vanduo, CO2 ir mikroorganizmai

    Pensilvanijos valstijos universiteto (Penn State) komanda siūlo sprendimą, kuriame atsinaujinančios energijos perteklius paverčiamas sintetiniu metanu. Procesas prasideda vandens skaidymu elektra, kai pagaminamas vandenilis.

    Toliau į darbą įsijungia metanogenais vadinami mikroorganizmai, kurie vandenilį panaudoja CO2 paversti metanu. Tokiu būdu elektros energija „supakuojama“ į dujas, kurias paprasčiau laikyti dideliais kiekiais.

    „Jei kalbame apie sezoninį kaupimą, energiją reikia paversti chemine forma“, – sakė prof. Bruce’as Loganas.

    Mokslininkų teigimu, svarbus šio metodo privalumas yra praktinis pritaikomumas: metaną teoriškai galima tiekti į dujotiekius, laikyti saugyklose ir naudoti dujinėse elektrinėse, kai elektros sistemoje vėl atsiranda deficitas.

    Kas naujo ir kokie rezultatai?

    Panašūs sprendimai jau seniau buvo bandomi, tačiau kliūtimi dažnai tapdavo mastelio didinimas: didesniuose reaktoriuose krisdavo efektyvumas, atsirasdavo dujų ir skysčių srautų, varžos ar mikroorganizmų stabilumo problemų.

    Penn State komanda perprojektavo reaktorių ir pritaikė vadinamąją nulinio tarpo (zero-gap) konstrukciją, kai elektrodus skiria tik plona membrana. Tai mažina elektrinę varžą ir padeda greičiau pernešti protonus bei dujas reaktoriaus viduje.

    Laboratoriniuose bandymuose įrenginys pasiekė apie 45 proc. energetinį naudingumą, o tai reiškia, kad reikšminga dalis į sistemą paduotos elektros virto metane sukaupta chemine energija. Taip pat fiksuota daugiau nei 95 proc. kuloninė išeiga, rodanti, kad dauguma elektronų panaudoti būtent metanui gaminti, o ne šalutiniams produktams.

    „Imame elektronus ir CO2, o tada paverčiame juos metanu maždaug 45–47 proc. efektyvumu. Tai tikrai geras rezultatas“, – sakė prof. Bruce’as Loganas.

    Rizikos: metano nuotėkiai ir kaina

    Technologija turi ir aiškių iššūkių. Metanas yra stiprus šiltnamio efektą sukeliantis dujų mišinys, todėl net nedideli nuotėkiai gamybos, transportavimo ar saugojimo metu galėtų sumažinti klimatinę naudą.

    Kitas veiksnys yra ekonomika: sprendimo patrauklumas tiesiogiai priklauso nuo labai pigios atsinaujinančios elektros prieinamumo. Taip pat reikės tolesnių darbų su elektrodų medžiagomis, katalizatoriais ir reaktorių ilgaamžiškumu, kad sistema būtų patikima pramoniniu mastu.

    Vis dėlto tokie projektai atspindi platesnę kryptį Europoje ir JAV: didėjant vėjo ir saulės generacijai, auga poreikis sezoniniam energijos kaupimui. Dujų pavidalo kaupimas gali tapti vienu iš kelių sprendimų greta baterijų, tinklo plėtros ir vandenilio technologijų.

  • Senuose automobiliuose – iki 360 kg plastiko: ES ruošia naujas taisykles ir tikslus gamintojams

    Senuose automobiliuose – iki 360 kg plastiko: ES ruošia naujas taisykles ir tikslus gamintojams

    Kodėl automobiliuose tiek plastiko?

    Šiuolaikiniuose lengvuosiuose automobiliuose plastikai sudaro apie 14–18 proc. transporto priemonės masės. Tai reiškia, kad vidutiniame automobilyje gali būti iki maždaug 360 kilogramų įvairių polimerų ir jų mišinių.

    Gamintojai plastiką renkasi dėl mažesnio svorio, lengvesnio formavimo ir aerodinamikos sprendimų, taip pat dėl kainos. Tačiau tai, kas patogu gamyboje, vėliau tampa viena sudėtingiausių dalių perdirbant eksploataciją baigusią transporto priemonę.

    Kas nutinka automobiliui po utilizavimo?

    Utilizavimo grandinė dažniausiai prasideda nuo pavojingų ir vertingų dalių išėmimo: akumuliatorių, ratų, katalizatorių, oro pagalvių, eksploatacinių skysčių. Likęs kėbulas ir salonas keliauja į pramoninį smulkintuvą, kur viskas virsta mišria mase.

    Metalus atskirti ir perlydyti palyginti paprasta, o plastikai susimaišo su putplasčiais, tekstile, guma ir dulkėmis. Dalis lengvosios frakcijos, kurioje plastiko itin daug, dažnai sudeginama kaip pramoninis kuras, prarandant žaliavą ir sukuriant papildomas emisijas.

    ES planas: daugiau perdirbto plastiko naujuose automobiliuose

    Europos Sąjungoje svarstomos taisyklės, kurios apimtų visą automobilio gyvavimo ciklą: nuo projektavimo iki utilizavimo. Vienas pagrindinių tikslų – įpareigoti gamintojus didinti perdirbto plastiko dalį naujuose automobiliuose.

    Pagal aptariamas kryptis, praėjus maždaug šešeriems metams nuo taisyklių įsigaliojimo, automobiliuose turėtų būti ne mažiau kaip 20 proc. perdirbto plastiko, o vėliau kartelė galėtų kilti iki 25 proc. Kartu akcentuojamas ir uždarojo ciklo perdirbimas, kai plastikas iš seno automobilio realiai grįžta į naujo gamybą.

    „Plastiko perdirbimas automobilių pramonėje iki šiol vaidino tik nedidelį vaidmenį, vis dar esame labai ankstyvoje stadijoje“, – sakė Miuncheno technikos universiteto profesorius Magnusas Fröhlingas.

    Ką rodo tyrimai: technologijos juda, bet tikslai labai ambicingi

    Miuncheno technikos universiteto mokslininkai vertino, kiek plastiko realiai įmanoma susigrąžinti iš utilizuotų automobilių ir panaudoti dar kartą. Analizuota daugiau nei 400 eksploataciją baigusių automobilių, įskaitant vidaus degimo, hibridinius ir elektrinius modelius.

    Tyrėjai taikė rūšiavimą su jutikliais, veikiančiais vidurinėje infraraudonųjų spindulių srityje, o medžiaga buvo papildomai smulkinama, sijojama ir valoma. Sistema bandė atpažinti dažnus automobiliuose naudojamus plastikus, pavyzdžiui, polipropileną, polikarbonatus, poliamidus ir ABS.

    Didžiausiu praktiniu barjeru tapo tamsūs ir juodi plastikai, kuriuos optinėms sistemoms atpažinti sunkiau. Perdirbimą apsunkina ir priedai, armuojantys pluoštai, daugiasluoksnės dangos bei tai, kad automobiliuose vienu metu naudojama daug skirtingų polimerų variantų.

    Vis dėlto dalį frakcijų pavyko atgauti gana švarių: polipropileno – daugiau nei 26 proc., polikarbonatų – daugiau nei 31 proc., poliamidų – apie 22 proc. ABS atveju rezultatai buvo gerokai prastesni ir siekė apie 5 proc., kas rodo, kad vien universalaus sprendimo visoms medžiagoms kol kas nėra.

    Modeliuojant visos ES mastą iki 2050 metų, viename iš realistiškiausių scenarijų prognozuota, kad plastiko, kuris būtų paimtas iš senų automobilių ir sugrąžintas į naujų gamybą, dalis 2035 metais galėtų siekti apie 3,9 proc. Tai gerokai mažiau nei siekiai, kurie svarstomi politiniu lygmeniu.

    Sprendimas prasideda nuo dizaino ir demontavimo

    Ekspertai pabrėžia, kad vien rūšiavimo įranga problemos neišspręs, jei automobilių konstrukcijos ir medžiagų pasirinkimai išliks tokie patys. Kuo daugiau skirtingų polimerų, priedų ir suklijuotų sluoksnių, tuo brangiau ir sudėtingiau atskirti žaliavas iki tokios kokybės, kad jos vėl tiktų aukštesnės vertės gaminiams.

    Vienas efektyviausių kelių – perdirbimui tinkamų detalių išėmimas prieš smulkinimą, pavyzdžiui, atskirai surenkant kai kuriuos plastikinius elementus. Tačiau rankinis demontavimas yra lėtas ir brangus, todėl plačiai taikomas retai, o didžioji plastiko dalis vis dar nukeliauja į mišrią frakciją.

    Nauda klimatui ir pramonės kryptis

    Tyrėjų vertinimu, pažangesnis plastiko atskyrimas ir grąžinimas į žaliavų ciklą galėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas maždaug 29 proc., lyginant su tuo atveju, kai tos pačios atliekos sudeginamos. Papildoma nauda atsirastų ir dėl mažesnio poreikio gaminti naują plastiką iš iškastinių žaliavų.

    Automobilių pramonė į uždarą medžiagų ciklą žiūri vis rimčiau: didėja investicijos į medžiagų atgavimą, o kartu sparčiai plečiasi ir elektrinių automobilių baterijų perdirbimo infrastruktūra. Vis dėlto plastiko grąžinimas į naujų automobilių gamybą išlieka viena sunkiausių grandžių, kuriai prireiks ir technologinių, ir projektavimo pokyčių.

  • Nauji vėjo jėgainių modeliai skleidžia stipresnius infragarsus: ką rodo Švedijos tyrimai?

    Nauji vėjo jėgainių modeliai skleidžia stipresnius infragarsus: ką rodo Švedijos tyrimai?

    Kodėl vėl kalbama apie infragarsą?

    Infragarsas – itin žemo dažnio garso bangos, kurių žmogus dažniausiai negirdi, tačiau jos sklinda aplinkoje iš įvairių šaltinių: audrų, transporto ar pramonės įrenginių. Vėjo jėgainės taip pat generuoja infragarsą, o diskusijos dėl jo poveikio kyla kaskart, kai statomos didesnės ir galingesnės turbinos.

    Naujausi Švedijoje atlikti darbai rodo, kad šiuolaikinės didelės vėjo turbinos gali skleisti stipresnius infragarsus, nei manyta anksčiau. Kartu pabrėžiama, kad vien didesni rodikliai dar nereiškia įrodyto pavojaus sveikatai, tačiau jie verčia tikslinti matavimo metodus ir geriau suprasti realias sąlygas gyvenvietėse.

    Uppsalos mokslininkų signalas ir audito atsakas

    Uppsalos universiteto tyrėjai atkreipė dėmesį, kad ankstesnės matavimo ir modeliavimo praktikos galėjo nuvertinti tiek infragarso lygį, tiek jo sklidimo atstumą, ypač vertinant naujesnių konstrukcijų turbinas. Jų teigimu, didesnis rotoriaus skersmuo ir kitoks darbo režimas keičia garso pobūdį, o ypač išryškėja pulsuojantis komponentas.

    Į šias publikacijas sureagavo Švedijos atsinaujinančios energetikos sektorius: „Green Power Sweden“ užsakymu parengtoje apžvalgoje teigiama, kad turimi duomenys šiuo metu nepatvirtina, jog gyvenamuosius namus pasiekiantis vėjo jėgainių infragarsas būtų žalingas sveikatai. Vis dėlto ir šiame vertinime akcentuojama, kad reikia tikslesnių ir ilgesnės trukmės tyrimų, kad būtų galima patikimai atskirti technologinius pokyčius nuo aplinkos veiksnių.

    Ką rodo matavimai ir kodėl rezultatai skiriasi?

    Švedijoje analizuoti matavimai iš dviejų skirtingų vėjo parkų, kurie skyrėsi tiek turbinų dydžiu, tiek vietovės reljefu. Vienoje vietoje buvo daug maždaug 200 metrų aukščio turbinų, kitoje – mažesnis parkas, tačiau su didesnėmis turbinomis, o tai leidžia lyginti ne tik mastą, bet ir konstrukcijų ypatybes.

    Tyrėjai naudojo kompiuterinį modeliavimą, siekdami tiksliau atkartoti realias sąlygas: reljefo nelygumus, atviras erdves ir besikeičiančią meteorologiją. Būtent vėjas, temperatūros sluoksniavimasis ir vietovės ypatybės gali lemti, kaip toli sklinda žemų dažnių komponentai ir kodėl skirtingose vietose gyventojų patirtys gali būti nevienodos.

    Publikacijose pabrėžiama, kad užfiksuotas stipresnis infragarso signalas savaime neįrodo ilgalaikės žalos. Didžiausia spraga – ilgalaikiai sveikatos tyrimai, kuriuose būtų vertinama ne tik trumpalaikė savijauta, bet ir miegas, streso rodikliai bei individualus jautrumas triukšmui per ilgesnį laikotarpį.

    Ne vien infragarsas: kas žmonėms labiausiai trukdo?

    Akustikos specialistai atkreipia dėmesį, kad gyventojų skundai dažnai susiję ne vien su infragarso tema, o su bendra triukšmo patirtimi. Turbinų garsas gali būti suvokiamas kaip labiau varginantis dėl pulsuojančio ritmo, veikimo visą parą ir to, kad nuo jo sunku „atsijungti“, net jei bendras garsumo lygis nėra išskirtinai didelis.

    Triukšmo erzinimas priklauso ir nuo socialinių aplinkybių: ar vyko konsultacijos su bendruomene, ar aiškios kompensavimo ir naudos schemos, kokiu atstumu stovi turbinos, ar jos matomos iš namų. Dėl to vien decibelų skaičius ne visada paaiškina, kodėl vienur konfliktų mažiau, o kitur – daugiau.

    Švedijos vertinimu, esamos aplinkos triukšmo valdymo taisyklės kol kas laikomos pakankamomis, tačiau abi pusės sutaria dėl vieno: matavimų kokybė ir tyrimų trukmė turi gerėti. Kuo daugiau vėjo jėgainių statoma ir kuo jos didesnės, tuo svarbiau turėti palyginamus, skaidrius ir praktiškai pritaikomus duomenis.

  • Lenkų „Focus“ skelbia: kas iš tiesų slypi už mokslo skilties ir kodėl ji traukia skaitytojus

    Lenkų „Focus“ skelbia: kas iš tiesų slypi už mokslo skilties ir kodėl ji traukia skaitytojus

    Lenkijos portalo „Focus“ rubrika „Nauka“ pristatoma kaip vieta, kur skaitytojai randa visą redakcijos parengtą turinį mokslo tema. Pateikiamas aprašymas rodo, kad šis skyrius yra platesnio gyvenimo būdo žurnalo dalis, apimanti ne tik mokslą, bet ir sveikatą, namus, keliones, kultūrą bei santykius.

    Toks rubrikų modelis Europoje pastaraisiais metais tampa vis dažnesnis: mokslas pateikiamas per kasdienybės prizmę, o sudėtingos temos aiškinamos per praktinę naudą. Redakcijos siekia ne akademinio tono, o aiškių atsakymų į tai, kas realiai gali paveikti gyvenimo kokybę.

    Vis daugiau dėmesio skiriama ir skaitomumo įpročiams: trumpesnėms formoms, aiškioms išvadoms bei kontekstui, kodėl tam tikras atradimas svarbus dabar. Greta tradicinių mokslo temų dažnai atsiranda ir paaiškinimai apie duomenų patikimumą, tyrimų ribotumus bei tai, kaip atskirti hipotezę nuo įrodyto fakto.

    Pastaruoju metu ryškėja ir kita tendencija: mokslo turinys vis dažniau siejamas su technologijomis, ypač su DI įrankiais, kurie pagreitina duomenų analizę ar leidžia geriau modeliuoti procesus. Dėl to skaitytojams svarbu ne tik naujienos apie atradimus, bet ir paaiškinimas, kaip tokie sprendimai kuriami, kokios jų ribos ir kokie galimi šalutiniai poveikiai.

    „Focus“ akcentuoja kasdienį publikavimą ir gyvenimo būdo kryptį, todėl „Nauka“ rubrika tikėtina orientuota į plačią auditoriją, kuri nori suprasti mokslo aktualijas be perteklinio žargono. Toks formatas gali būti patrauklus, tačiau kartu kelia aukštą kartelę faktų tikrinimui ir atsakomybei, nes mokslo naujienos dažnai tampa sprendimų apie sveikatą, aplinką ar technologijų naudojimą pagrindu.

  • XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX a. suknies slėptuvėje rasta žinutė suglumino kriptologus: išnarpliota tiesa pribloškė

    XIX amžiaus pabaigos moteriškoje suknelėje aptikti ranka rašyti lapeliai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip šnipų šifras: keisti žodžių junginiai, greta – skaičiai ir užrašai, primenantys laiką. Radinį internete paviešinusi tyrėja tikėjosi pagalbos, o istorija akimirksniu išplito po pasaulį.

    Diskusijose netrūko fantazijos: nuo slaptų meilės laiškų iki nusikalstamų lošėjų kodų. Įtarimus dar labiau kurstė tai, kad lapeliai buvo paslėpti ne akivaizdžioje kišenėje, o specialiame, nuo akių paslėptame suknies skyriuje.

    Ilgą laiką šio teksto nepavyko priskirti jokiai gerai žinomai šifravimo sistemai. Jis nepanašėjo nei į klasikinius karinius kodus, nei į populiarius to meto telegrafo šifrus, todėl daugelis bandymų jį perskaityti baigėsi aklaviete.

    Sprendimas atėjo iš telegrafo

    Proveržis įvyko tada, kai kriptologija besidomintis duomenų analitikas Wayne’as Chanas ėmė ieškoti atsakymo XIX amžiaus telegrafo kodų knygose. Išnaršęs daugybę istorinių leidinių, jis galiausiai aptiko užuominą, susijusią su JAV kariuomenės ryšių struktūromis, kurios tuo metu buvo glaudžiai susietos ir su meteorologiniais stebėjimais.

    Paaiškėjo, kad keisti žodžiai greičiausiai buvo ne šnipinėjimas, o taupymo priemonė. XIX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose telegrafo pranešimai kainuodavo brangiai, nes mokestis būdavo skaičiuojamas už kiekvieną žodį, todėl institucijos naudodavo kodų žodynus, leidžiančius visą sakinį sutalpinti į vieną žodį.

    Tokie kodai ypač pravertė meteorologams: vienas kodinis žodis galėjo reikšti kelių parametrų rinkinį – temperatūrą, atmosferos slėgį, rasos tašką, vėjo kryptį ir greitį, debesuotumą ar kritulius. Dėl to užrašai, atrodę kaip beprasmė žodžių virtinė, iš tiesų buvo pilnas meteorologinis pranešimas, siųstas telegrafu į centrinį biurą.

    Ką pasakė iššifruoti žodžiai?

    Iššifravus vieną ryškiausių frazių paaiškėjo, kad pirmasis žodis žymėjo stebėjimų vietą, o kiti – konkrečius oro rodiklius. Kitaip tariant, lapeliuose buvo užkoduota standartinė to meto oro ataskaita, o ne asmeninė žinutė ar kriminalinis kodas.

    Dirbdamas su JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) bibliotekos medžiaga, Chanas aptiko daugiau istorinių kodų knygų. Sugretinus iškoduotus duomenis su archyviniais orų žemėlapiais, pavyko nustatyti ir tikėtiną užrašo datą – 1888 metų gegužės 27 dieną.

    Vis dėlto mįslė neišnyko iki galo: neaišku, kas ir kodėl šiuos lapelius paslėpė suknelėje. Ant drabužio buvusi etiketė su pavarde Bennett nepadėjo patikimai nustatyti savininkės, todėl istorikai svarsto, kad tai galėjo būti su telegrafu ar meteorologijos biuru susijusi darbuotoja.

    Paslėpta kišenė – reta detalė

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į patį drabužį: tai buvo turniūros laikotarpio suknelė, būdinga XIX amžiaus aštuntajam–devintajam dešimtmečiams, kai siluetas formuotas specialiais rėmais ir paminkštinimais. Tuo metu moterų drabužiuose paslėptos kišenės buvo retenybė, todėl slaptas skyrius laikomas ne mažiau įdomiu nei pati žinutė.

    Ši istorija parodo, kaip netikėtai susijungia kasdienybė, technologijų raida ir duomenų kultūra: telegrafo ekonomika paskatino kurti sudėtingus kodus, o po daugiau nei šimto metų juos atgaivino kruopštus archyvų darbas. Nors užrašo turinys išaiškintas, paslėpimo priežastis kol kas lieka atvira.

  • Andų gyventojų virškinimo supergalia nustebino mokslininkus: už viską „kalti“ bulvių laukai

    Andų gyventojų virškinimo supergalia nustebino mokslininkus: už viską „kalti“ bulvių laukai

    Bulvės pakeitė žmogaus genetiką

    Naujas tyrimas parodė, kad Andų aukštumų vietiniai gyventojai per tūkstančius metų įgijo išskirtinį gebėjimą efektyviau skaidyti krakmolą. Mokslininkai sieja šį pokytį su bulvėmis, kurios šiame regione ilgai buvo vienas svarbiausių kasdienės mitybos pagrindų.

    Tyrime, kurį atliko Kalifornijos universiteto Los Andžele ir Bafalo universiteto mokslininkai, daug dėmesio skirta genui AMY1. Šis genas atsakingas už seilių amilazės gamybą, o būtent šis fermentas pradeda krakmolo skaidymą dar burnoje.

    Rekordinis AMY1 kopijų skaičius

    Remiantis publikacija žurnale „Nature Communications“, Andų regiono gyventojai turi itin daug AMY1 geno kopijų. Vidutiniškai jų aptikta apie 10, kai daugelyje pasaulio populiacijų dažniausiai pasitaiko 6–8 kopijos.

    Mokslininkai analizavo genetinius duomenis iš daugiau nei 3 700 žmonių, atstovaujančių 85 populiacijoms skirtinguose pasaulio regionuose. Tyrėjai nurodo, kad nė viena kita grupė nepasiekė panašaus AMY1 kopijų lygio.

    Natūrali atranka ir mitybos įtaka

    Tyrėjų vertinimu, šios adaptacijos šaknys gali siekti laikotarpį prieš maždaug 6 000–10 000 metų, kai Anduose sparčiai plito bulvių auginimas. Aukštikalnėse bulvės tapo patikimu kalorijų šaltiniu, todėl geriau krakmolą skaidantys žmonės turėjo pranašumą išgyventi ir susilaukti palikuonių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad neatsirado viena staigi lemiama mutacija, o veikiau natūrali atranka išryškino jau egzistavusius skirtumus. Tyrimo autoriai skaičiuoja, kad žmonės, turėję apie 10 AMY1 kopijų, kiekvienoje kartoje galėjo turėti maždaug 1,24 proc. didesnę tikimybę išgyventi arba palikti palikuonių.

    Šis atvejis dažnai lyginamas su kitu gerai žinomu žmogaus evoliucijos pavyzdžiu, kai daliai populiacijų išsivystė laktozės tolerancija paplitus gyvulininkystei ir pieno vartojimui. Nauji duomenys papildo įrodymų bazę, kad kultūra ir mityba gali tiesiogiai formuoti genetinius pokyčius.

    Kodėl svarbu šiandien?

    Didesnė amilazės gamyba gali turėti reikšmės ne tik krakmolo virškinimui, bet ir platesniam metabolizmui, taip pat žarnyno mikrobiomui. Tai gali lemti, kaip skirtingos populiacijos reaguoja į šiuolaikinę, krakmolo ir itin perdirbtų produktų gausią mitybą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į metodologinį iššūkį: reikėjo atskirti natūralios atrankos signalą nuo galimų genetinių pokyčių, kuriuos galėjo sukelti Europos kolonizacijos laikotarpio demografinė katastrofa Pietų Amerikoje. Analizė leidžia manyti, kad AMY1 kopijų gausėjimas prasidėjo gerokai anksčiau nei europiečių atvykimas.

    Mokslininkų teigimu, tokie atradimai svarbūs ir istorijai, ir medicinai, nes padeda geriau suprasti, kodėl skirtingų regionų žmonės gali nevienodai toleruoti tuos pačius maisto produktus. Kartu tai primena, kad žmogaus evoliucija nėra vien tolima praeitis, o procesas, kurį mityba ir gyvenimo būdas gali veikti net ir gana neseniai, istorinių laikotarpių masteliu.

  • JAV kariuomenė išbando ginkluotus robo-šunis: „Skyborne Technologies“ kontraktas stebina

    JAV kariuomenė išbando ginkluotus robo-šunis: „Skyborne Technologies“ kontraktas stebina

    JAV kariuomenė pradeda naują bandymų etapą, kuriame bus vertinami ginkluoti keturkojai robotai, galintys veikti sudėtingoje aplinkoje ir padėti padaliniams kovinėse užduotyse. Australijos bendrovė „Skyborne Technologies“ atrinkta kaip tiekėja, o projektas numatytas tyrimams, vystymui ir praktiniams lauko bandymams.

    Pagal viešai skelbiamą informaciją, „Skyborne Technologies“ gavo mokslinių tyrimų ir plėtros sutartį, kurios vertė siekia apie 6 000 000 eurų. Sutartis apima ginkluotų bepiločių antžeminių sistemų testus, vertinimą ir techninį palaikymą, o pagrindinis dėmesys skiriamas saugiam naudojimui prieš pradedant bandymus realiomis sąlygomis.

    Bandymams numatytas paketas apima 14 keturkojų robotinių platformų ir 28 modulinius ginkluotės komplektus. Šios sistemos bus vertinamos JAV specialiųjų operacijų pajėgų struktūrose, taip pat kartu su vienu užsienio partneriu, siekiant patikrinti, kaip sprendimas veikia skirtingose taktinėse situacijose.

    Kas tai per sistema ir ką ji gali

    „Skyborne Technologies“ kuriamas sprendimas įvardijamas kaip operatoriaus valdomas tiesioginio veiksmo keturkojis robotas CODiAQ. Tai antžeminis robotas, skirtas nuotoliniam užduočių vykdymui, kai operatoriui svarbu išlaikyti atstumą, o robotui patikima judėti, orientuotis ir išlaikyti stabilumą įvairiame reljefe.

    Skelbiama, kad platforma gali būti komplektuojama su skirtingais moduliais, įskaitant 40 milimetrų kalibro granatsvaidžius ir šaunamuosius ginklus. Taip pat minimos funkcijos, susijusios su taikinių aptikimu realiuoju laiku, veikimu dieną ir naktį bei balistinių skaičiavimų atlikimu.

    Didelė dalis šio tipo sistemų vertės siejama su programine įranga, kuri padeda operatoriui greičiau suvokti situaciją ir tiksliau valdyti misiją. CODiAQ aprašyme akcentuojama, kad taikinių nustatymui ir taikymui naudojami sprendimai su dirbtinis intelektas elementais, tačiau pabrėžiama, kad robotas iš esmės išlieka valdomas ir prižiūrimas žmogaus.

    Kodėl kariuomenės domisi robo-šunimis

    Keturkojai robotai pastaraisiais metais vis dažniau bandomi kaip logistinės, žvalgybos ir apsaugos priemonės, nes jie gali judėti ten, kur ratinės ar vikšrinės platformos stringa. Laiptais, griuvėsiais ar miško paklote judantis robotas gali perimti dalį rizikingų užduočių ir sumažinti karių buvimo pavojingiausiose vietose poreikį.

    Vis dėlto ginkluotų antžeminių robotų tema kelia ir papildomų klausimų dėl saugumo, atsakomybės bei panaudojimo taisyklių. Dėl to bandymai paprastai apima ne tik techninius parametrus, bet ir procedūras, ryšio patikimumą, operatoriaus darbo krūvį bei tai, kaip sistema elgiasi ryšio sutrikimų ar klaidingo taikinio atpažinimo atvejais.

    Kur bus tikrinamas patikimumas

    „Skyborne Technologies“ teigimu, keturkojė platforma sukurta greitam parengimui ir turėtų būti paruošiama darbui per kelias minutes. Taip pat nurodoma, kad ji pritaikyta sudėtingam reljefui, įskaitant miesto aplinką, laiptus ir zonas su griuvėsiais.

    Techniniuose aprašymuose minimas IP67 atsparumo dulkėms ir vandeniui lygis, kuris svarbus realioms lauko sąlygoms. Tokie parametrai praktiškai tikrinami bandymuose, nes kariuomenei svarbu ne reklaminės specifikacijos, o stabilus veikimas esant purvui, drėgmei, smūgiams ir temperatūrų svyravimams.

    Artimiausi bandymai turėtų parodyti, ar tokio tipo ginkluotos platformos gali tapti įprasta specialiųjų padalinių įranga, ar liks nišiniu sprendimu konkrečioms situacijoms. Rezultatai taip pat bus svarbūs platesnėms diskusijoms apie žmogaus kontrolę, DI naudojimo ribas ir saugaus diegimo standartus.

  • Indija meta iššūkį laivų statybos gigantams: Tamilnade kils 3,7 mlrd. eurų milžinė

    Indija meta iššūkį laivų statybos gigantams: Tamilnade kils 3,7 mlrd. eurų milžinė

    Indija skelbia ambicingą tikslą iki 2047 metų patekti tarp penkių didžiausių pasaulio laivų gamintojų. Šiai strategijai įgyvendinti planuojami ne tik esamų pajėgumų plėtimai, bet ir visiškai nauji projektai, tarp jų – didžiulė laivų statykla Thoothukudi mieste Tamilnado valstijoje.

    Naujoji statykla vadinama pirmąja tokio masto greenfield investicija Indijos laivų statybos sektoriuje, kai gamybinis kompleksas kuriamas nuo nulio. Projektas siejamas su Indijos vyriausybės „Maritime Amrit Kaal Vision 2047“ kryptimi, kuria taip pat siekiama iki 2030 metų sustiprinti šalies pozicijas pasaulinėje laivų statybos rinkoje.

    Indijos institucijos praneša, kad dėl statybos pasirašytas trišalis susitarimas, kuriame dalyvauja Pietų Korėjos grupė „HD Korea Shipbuilding & Offshore Engineering“, taip pat su Tamilnado valdžios struktūromis susijusios bendrovės. Skelbiama projekto vertė siekia apie 4 mlrd. JAV dolerių, tai yra maždaug 3,7 mlrd. eurų.

    Planuojamas naujosios statyklos metinis pajėgumas – apie 2,5 mln. bendrosios talpos tonų (GT). Indijos ministerijos vertinimu, projektas turėtų didinti šalies konkurencingumą jūrų pramonėje, kurti darbo vietas ir paversti Thoothukudi reikšmingu regioniniu jūrų centru.

    Numatoma, kad komplekse būtų statomi dideli prekybiniai laivai, įskaitant VLCC klasės supertanklaivius, VLGC dujovežius, konteinerinius laivus ir birių krovinių laivus. Ilgesnėje perspektyvoje taip pat neatmetama, jog dalis pajėgumų galėtų būti skiriama ir kariniams laivams Indijos kariniam jūrų laivynui.

    Projektas siejamas su stiprėjančiu Indijos ir Pietų Korėjos bendradarbiavimu jūrų pramonėje, kuriame akcentuojamos technologijos, projektavimo kompetencijos, gamybos kokybės standartai ir darbuotojų rengimas. Toks modelis atitinka pasaulinę tendenciją, kai valstybės, siekiančios greitai auginti pramonę, jungia kapitalą su brandžių rinkų patirtimi ir technologijų perdavimu.

    Be pačios statyklos, planuojama ir papildoma infrastruktūra: bangolaužiai, uosto gilinimo darbai bei logistikos sprendimai, kad teritorija galėtų aptarnauti didelės grimzlės ir didelių gabaritų laivus. Indijos pusė taip pat pabrėžia platesnį tikslą sukurti pramoninį klasterį, į kurį įeitų tiekėjai, įrangos gamintojai ir technologiniai partneriai.

    Laivų statybos rinkoje konkurencija pastaraisiais metais auga dėl laivybos atsinaujinimo, griežtėjančių aplinkosaugos reikalavimų ir didėjančio poreikio efektyvesniems, mažiau taršiems laivams. Indija tikisi, kad naujos statyklos mastas ir partnerystės leis greičiau įsitvirtinti rinkoje, kurioje dominuoja Azijos lyderiai, o paklausą vis labiau formuoja efektyvumas, degalų sąnaudos ir pasirengimas alternatyviems kuro sprendimams.

    Indijos vyriausybė skelbia, kad projektas yra pažengusioje stadijoje, tačiau vis dar vyksta parengiamieji darbai. Artimiausi žingsniai turėtų parodyti, kaip greitai šis planas virs realiais statybų terminais, gamybiniais užsakymais ir naujomis darbo vietomis Tamilnade.

  • DI revoliucija antibiotikuose: Pensilvanijos modelis žada greitesnį kelią į naujus vaistus

    DI revoliucija antibiotikuose: Pensilvanijos modelis žada greitesnį kelią į naujus vaistus

    JAV Pensilvanijos universiteto mokslininkai pristatė dirbtinio intelekto įrankį „ApexGO“, skirtą padėti kurti veiksmingesnius antibiotikus. Sistema analizuoja perspektyvias antimikrobines molekules ir prognozuoja, kokios jų modifikacijos galėtų sustiprinti poveikį.

    Antibiotikų paieška tradiciškai yra lėtas ir brangus procesas, nes galimų molekulinių derinių skaičius praktiškai neišmatuojamas. Dėl to laboratorijose neįmanoma rankiniu būdu patikrinti visų variantų, o dalis atradimų istorijoje buvo labiau sėkmės nei kryptingo planavimo rezultatas.

    Skirtingai nei daugelis ankstesnių sprendimų, kurie pirmiausia „sijoja“ didžiules duomenų bazes, „ApexGO“ remiasi kitu principu. Jis ima nedidelį skaičių daug žadančių antimikrobinių peptidų ir žingsnis po žingsnio siūlo tikslias jų korekcijas, numatydamas, kurios iš jų labiausiai pagerins veikimą.

    „Antibiotikų atradimas iš esmės yra paieškos uždavinys milžiniškoje molekulinėje erdvėje, o „ApexGO“ leidžia joje judėti gerokai tiksliau“, – sakė tyrimo autorius profesorius César de la Fuente.

    Pirmieji bandymai su ligas sukeliančiomis bakterijomis parodė daug žadančius rezultatus, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai tik pradžia. Toliau reikės optimizuoti patį įrankį, o atrinktas molekules nuosekliai tikrinti išsamesniais tyrimais, nes DI šioje srityje nepakeičia laboratorinių įrodymų.

    Tokie sprendimai tampa ypač svarbūs augant bakterijų atsparumui antibiotikams, kuris pasaulyje vis dažniau įvardijamas kaip viena didžiausių šiuolaikinės medicinos rizikų. Greitesnis perspektyvių molekulių tobulinimas galėtų sutrumpinti kelią nuo idėjos iki naujų gydymo galimybių, nors klinikiniai etapai vis tiek išlieka ilgi ir griežtai reguliuojami.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Machine Intelligence“.