CP v2

Blog

  • Šefas Robertas Makłowiczius atskleidė klaidą: tirštinate guliašą miltais? Yra geresnis būdas

    Tirštas, kvapnus guliašas daugeliui siejasi su lėtu troškinimu ir naminiu pietų stalu. Tačiau dažna klaida, pasak virtuvės žinovo Roberto Makłowicziaus, yra padažo tirštinimas miltais, kuris neretai sugadina tekstūrą ir užgožia mėsos bei daržovių skonį.

    Miltai padažui gali suteikti sunkumo ir lipnumo, o skonis tampa blankesnis, nes išryškėja krakmolo pojūtis. Vietoj to siūloma remtis klasikiniu principu: tirštumą turi sukurti pačios troškinio sudedamosios dalys ir ilgas, tolygus troškinimas.

    Geriausias tirštiklis yra svogūnas

    R. Makłowiczius pabrėžia, kad guliaše svarbiausią vaidmenį atlieka lėtai troškintas svogūnas. Kaitinamas nedidele ugnimi jis suminkštėja, ima irti ir galiausiai virsta natūralia, aksomine baze, kuri sutirština padažą be papildomų tirštiklių.

    Tradiciniuose Vidurio Europos receptuose neretai naudojamas labai dosnus svogūnų kiekis, kartais artimas mėsos kiekiui. Tokios proporcijos gali stebinti, bet jos padeda pasiekti sodrią konsistenciją ir gilesnį skonį, ypač kai patiekalas troškinamas ilgai.

    Skonį kuria apskrudinimas ir kantrybė

    Dar vienas svarbus žingsnis yra mėsos apskrudinimas prieš troškinant. Gerai apskrudęs paviršius suteikia patiekalui tamsesnę spalvą ir ryškesnį aromatą, todėl guliašas tampa sodresnis net nenaudojant miltų.

    Svogūną verta pjaustyti plonais griežinėliais arba smulkiais kubeliais ir kepti lėtai, kol jis suminkštėja ir švelniai karamelizuojasi. Per skubėjimą jis gali apskrusti netolygiai, o tai pakeičia skonį ir neleidžia padažui natūraliai sutirštėti.

    Kaip sutirštinti be miltų?

    Jei norisi dar tirštesnio padažo, galima pasitelkti daržoves, kurios troškindamos išskiria natūralius cukrus ir skaidulas. Tarkuota morka ar petražolės šaknis troškinant suminkštėja ir padeda padažui tapti vientisesniam, neapsunkinant patiekalo.

    Kai kurie guliašo variantai pabaigoje švelninami grietine, tačiau ją reikėtų įmaišyti atsargiai, kad nesušoktų. Patikimas būdas yra prieš pilant grietinę ją sulyginti su trupučiu karšto padažo ir tik tada supilti į puodą.

    Vis dėlto esminė taisyklė išlieka ta pati: kuo ilgiau guliašas ramiai troškinamas ant mažos ugnies, tuo natūraliau susijungia mėsos, svogūnų ir prieskonių skoniai. Tokiu būdu padažas tirštėja pats, o rezultatas būna sodresnis ir švaresnio skonio nei naudojant miltus.

  • Daugelis parduotuvėje vengia šio pieno: dietologai sako, kad tai klaida ir gali padėti svoriui

    Ginčas, ar rinktis liesą, ar riebesnį pieną, tęsiasi dešimtmečius, o lentynose šiandien galima rasti nuo 0,5 proc. iki maždaug 3,5–4 proc. riebumo produktų. Vis dar gajus įsitikinimas, kad riebesnis pienas automatiškai kenkia figūrai, tačiau mitybos tyrimai šį požiūrį vertina kur kas niuansuotai.

    Dažniausia priežastis, kodėl žmonės vengia riebaus pieno, yra sočiųjų riebalų baimė ir sąsajos su cholesteroliu bei širdies ir kraujagyslių ligomis. Vis dėlto pieno riebalai yra sudėtingos sudėties, o svarbiausia, kad pienas išlieka maistingas produktas, kuriame dera baltymai, kalcis ir kiti mikroelementai.

    Kodėl riebesnis pienas vertinamas palankiau?

    Riebesniame piene geriau pasisavinami riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K, nes jiems reikalingas riebalų „nešiklis“. Dėl to, net jei mineralų, pavyzdžiui, kalcio ar magnio, kiekiai skirtingo riebumo piene panašūs, organizmui gali būti paprasčiau juos panaudoti tada, kai maiste yra ir riebalų.

    Pienas taip pat yra kokybiškų baltymų šaltinis, o tai svarbu raumenų masei ir bendrai organizmo būklei. Be to, daliai žmonių, turinčių lengvesnę laktozės netoleravimo formą, riebesnis pienas gali būti lengviau toleruojamas, nes riebalai lėtina virškinimą ir suteikia daugiau laiko laktozei skaidytis.

    Ar riebesnis pienas gali padėti kontroliuoti svorį?

    Vienas iš praktinių argumentų yra sotumas: riebalai ir baltymai virškinami lėčiau, todėl alkis gali sugrįžti vėliau. Dėl to daliai žmonių riebesnis pienas ar natūralesni pieno produktai padeda rečiau užkandžiauti ir lengviau laikytis dienos raciono.

    Tyrimuose, kuriuose analizuoti vaikų įpročiai, buvo pastebėta, kad tie, kurie dažniau rinkosi riebesnį pieną, kai kuriais atvejais turėjo mažesnį kūno masės indeksą. Mokslininkai tai sieja su didesniu sotumu, o ne su tuo, kad riebesnis pienas savaime „lieknina“.

    Kiek ir kada gerti?

    Praktikoje dažniausiai minimas orientyras suaugusiajam yra viena ar dvi stiklinės per dieną, tačiau kiekis priklauso nuo viso raciono, fizinio aktyvumo ir individualių poreikių. Norintiems geriau kontroliuoti apetitą dažnai patariama pieną rinktis pirmoje dienos pusėje, pavyzdžiui, pusryčiams ar tarp valgymų.

    Kita vertus, pienas vakare taip pat turi savo vietą, nes jame esantis triptofanas kai kuriems žmonėms padeda atsipalaiduoti. Jei turite padidėjusį cholesterolį, širdies ir kraujagyslių ligų riziką ar kitų sveikatos problemų, saugiausia dėl tinkamiausio riebumo pasirinkimo pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Šie smidrai saldesni ir švelnesni už įprastus: daugelis jų nė neperka, o be reikalo

    Kas yra žirniniai smidrai

    Žirniniais vadinami smidrai išsiskiria iš pirmo žvilgsnio: jie būna tolygiai žali, be purpurinių atspalvių ties viršūnėlėmis. Tokį vaizdą lemia natūrali sudėtis, nes šioje atmainoje beveik nėra antocianinų, kurie kitoms veislėms suteikia violetinių tonų.

    Nors pavasarį smidrai vis dažniau atsiduria parduotuvių lentynose, žirniniai vis dar lieka nišiniu pasirinkimu. Dalis pirkėjų jų tiesiog neatpažįsta, o kiti renkasi įprastus žaliuosius dėl įpročio, nors skonio skirtumas dažnai nustebina.

    Skonis švelnesnis ir saldesnis

    Žirniniai smidrai vertinami dėl subtilesnio, lengvai salstelėjusio skonio, kuris primena jaunus žirnelius ar cukrinius ankštinius. Jie paprastai būna mažiau kartūs ir švelnesni nei klasikiniai žalieji smidrai, todėl tinka net tiems, kurie šios daržovės iki šiol vengė.

    Dar viena priežastis, kodėl juos renkasi virtuvės profesionalai, yra tekstūra. Dažnai jie būna mažiau plaušingi, su mažiau kietų skaidulų, todėl valgomi maloniau ir nereikalauja sudėtingo paruošimo.

    Kaip gaminti, kad neprarastų kokybės

    Šie smidrai geriausiai atsiskleidžia paprastume: trumpas apvirimas, lengvas apkepinimas ar kepimas orkaitėje padeda išlaikyti traškumą. Per ilga kaitra greitai suminkština stiebus ir „nuplauna“ jų šviežumą, todėl svarbiausia jų nepervirti.

    Skonį dažniausiai pakanka paryškinti sviestu, druska, šviežiai maltais pipirais, citrina ar kiaušiniu. Pavasario virtuvėje jie dera su jaunomis bulvėmis, krapais, lengvais jogurto pagrindo padažais, taip pat su žuvimi ar švelniais sūriais.

    Mitybos požiūriu smidrai vertinami dėl skaidulų, folio rūgšties ir vitaminų, o jų sezonas Europoje įprastai trumpas, todėl pirkėjai vis dažniau ieško įdomesnių atmainų. Dėl šios priežasties žirniniai smidrai pamažu atsiranda ne tik restoranuose, bet ir namų virtuvėje kaip sezoninis, lengvas pasirinkimas.

  • Sezono hitas stiklainiuose: ši rauginta daržovė vadinama vienu skaniausių natūralių probiotikų

    Kas yra rauginta burokėlių lapija?

    Botvina – tai jauni burokėlių lapai, stiebai ir nedideli šakniavaisiai, kuriuos įprasta naudoti sriuboms, šaltibarščiams ar salotoms. Tačiau vis dažniau ji raugiama, nes taip išgaunamas ryškus skonis ir prailginamas sezoniškos daržovės vartojimas.

    Rauginimas yra pieno rūgšties fermentacija, kai natūralios bakterijos skaido daržovėse esančius cukrus ir sukuria rūgščią terpę. Dėl to produktas ilgiau išsilaiko, o skonis tampa sodresnis ir gaivesnis.

    Kuo naudinga rauginta botvina?

    Jauni burokėlių lapai ir stiebai vertinami dėl maistinių medžiagų: juose aptinkama vitaminų A, C, K ir B grupės vitaminų, taip pat mineralų, tokių kaip kalis, magnis ir geležis. Botvina taip pat turi skaidulų ir antioksidantų, kurie svarbūs subalansuotai mitybai.

    Rauginant susidaro pieno rūgštis ir daugėja pieno rūgšties bakterijų, todėl tokie produktai dažnai siejami su geresne žarnyno mikrobiotos įvairove. Praktikoje tai reiškia, kad raugintos daržovės gali padėti virškinimui, ypač jei jos vartojamos reguliariai ir saikingai.

    Specialistai pabrėžia, kad raugintos daržovės nėra stebuklingas vaistas, tačiau jos gali būti vertinga raciono dalis. Svarbu atkreipti dėmesį į druskos kiekį: žmonėms, kurie riboja natrį, verta rinktis mažesnes porcijas arba rečiau vartoti sūresnius rauginius.

    Kaip pasigaminti namuose?

    Botviną pirmiausia reikėtų kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu. Jaunus burokėlius galima supjaustyti plonais griežinėliais, o stiebus ir lapus – stambesniais gabalėliais, kad patogiai tilptų į stiklainį.

    Į išplautą ir iškaitintą didesnį stiklainį sudėkite botviną, česnaką, krapus ir kitus pasirinktus prieskonius. Užpilui paruoškite sūrymą: vandenį užvirinkite, ištirpinkite druską, o tada atvėsinkite, kad būtų drungnas.

    Drungnu sūrymu užpilkite daržoves taip, kad jos būtų pilnai apsemtos, ir prispauskite, kad neiškiltų į paviršių. Stiklainį laikykite šiltesnėje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje, o fermentacija dažniausiai trunka kelias dienas, priklausomai nuo temperatūros.

    Kaip valgyti ir kur panaudoti?

    Rauginta botvina gali būti valgoma kaip užkandis, kaip priedas prie pietų ar sumuštinių, panašiai kaip rauginti agurkai ar kopūstai. Jos rūgštumas ir traškumas ypač tinka prie riebesnių patiekalų, nes padeda subalansuoti skonį.

    Iš raugintos botvinos taip pat galima gaminti šaltas sriubas, maišant ją su kefyru ar pasukomis, arba dėti į pavasariškas salotas su ridikėliais, šviežiu agurku ir krapais. Tokie patiekalai atitinka pastarųjų metų tendenciją dažniau rinktis fermentuotus, mažiau apdorotus produktus.

  • Pamirškite kaulus: ši karališka ant grotelių kepta žuvis tirpsta burnoje ir stebina nauda

    Kas yra dorada?

    Dorada, dar vadinama auksagalviu sparu, yra nedidelė jūrinė žuvis, dažniausiai siejama su Viduržemio jūros regionu. Ji ypač vertinama dėl švelnaus, lengvai salstelėjančio skonio ir palyginti nedidelio ašakų kiekio.

    Būtent todėl dorada dažnai pasirenkama tiems, kurie nori žuvies be vargo: ją paprasčiau išdoroti, iškepti visą ar paruošti filė. Pastaraisiais metais ši žuvis vis dažniau matoma ir Lietuvos parduotuvėse, ypač šiltuoju sezonu.

    Maistinė vertė ir nauda

    Doradoje gausu baltymų, o kartu ji suteikia organizmui svarbių vitaminų ir mineralų. Dažniausiai išskiriami vitaminai B6, B12 ir D, taip pat fosforas, kalis, magnis, kalcis, geležis ir selenas.

    Žuvis yra ir nesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis, įskaitant omega-3 ir omega-6. Šios riebalų rūgštys siejamos su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai bei uždegiminių procesų mažinimu, ypač kai žuvis tampa reguliarios mitybos dalimi.

    Dėl šių savybių žuvis dažnai rekomenduojama kaip alternatyva riebesnei mėsai, siekiant palaikyti normalią kraujotakos sistemos veiklą. Subalansuotoje mityboje žuvis gali prisidėti prie geresnės savijautos, o daliai žmonių tai tampa paprastu būdu dažniau rinktis lengvesnius patiekalus.

    Kodėl ant grilio ji ypač gera?

    Dorada tinka įvairiems gaminimo būdams, tačiau vasarą ypač populiari ant grotelių. Kepant ant grilio išryškėja natūralus žuvies aromatas, o oda gali tapti maloniai traški, jei laikomasi kelių paprastų taisyklių.

    Vienas svarbiausių akcentų – citrina. Ji ne tik suteikia ryškesnį skonį, bet ir padeda subalansuoti žuvies riebumą, o kartu papildo aromatą gaiviomis natomis.

    Ruošiant doradą dažnai pasirenkamas klasikinis derinys: druska, pipirai, česnakas, petražolės ir citrina. Žuvį galima įdaryti citrinos griežinėliais ir žolelėmis, o kepant aptepti alyvuogių aliejumi su česnaku.

    Praktiškai dažnai taikoma taisyklė – kepti apie 8 minutes iš kiekvienos pusės, tačiau tikslus laikas priklauso nuo žuvies dydžio ir grilio kaitros. Patiekiant įprasta papildomai apšlakstyti citrinos sultimis, kad skonis būtų dar gaivesnis.

  • Juodasis ryžis: kadaise tik Kinijos imperatoriui, dabar visiems – kuo jis pranašesnis?

    Juodasis ryžis, dar vadinamas purpuriniu, dažnai pristatomas kaip maistinių medžiagų turtingesnė alternatyva įprastiems baltiesiems ryžiams. Ši Oryza sativa atmaina tradiciškai auginama įvairiose Azijos šalyse, o pastaraisiais metais tapo lengvai randama ir Europos parduotuvėse.

    Didžiausias skirtumas slypi ne tik spalvoje. Tamsų grūdų atspalvį lemia antocianinai – augaliniai pigmentai, pasižymintys antioksidaciniu poveikiu. Tyrimuose jie siejami su uždegiminių procesų slopinimu ir palankesniais širdies bei kraujagyslių sistemos rodikliais, ypač kai mityboje daugiau pilno grūdo produktų.

    Juodajame ryžyje paprastai būna daugiau skaidulų nei baltuosiuose, nes pastarieji yra labiau apdoroti. Dėl skaidulų ryžis ilgiau suteikia sotumo, gali padėti palaikyti tolygesnį gliukozės kiekį kraujyje ir prisidėti prie normalesnės žarnyno veiklos, ypač jei mityboje trūksta daržovių bei pilno grūdo produktų.

    Dar vienas pranašumas – mineralinių medžiagų ir vitaminų įvairovė. Juodajame ryžyje dažniau aptinkama daugiau B grupės vitaminų, taip pat geležies, cinko, magnio ir kitų mikroelementų, nors tikslus kiekis priklauso nuo veislės ir apdorojimo. Specialistai pabrėžia, kad šios medžiagos geriausiai veikia kaip subalansuotos mitybos dalis, o ne kaip atskiras stebuklingas produktas.

    Skonio prasme juodasis ryžis dažnai apibūdinamas kaip švelniai riešutinis, kiek saldesnis, jo tekstūra išlieka sotesnė. Dėl to jis tinka ne tik prie azijietiškų patiekalų su daržovėmis, žuvimi ar vištiena, bet ir desertams, pavyzdžiui, košėms ar pudingams su kokosų pienu ir vaisiais.

    Gaminant verta turėti kantrybės, nes juodasis ryžis dažniausiai verda ilgiau nei baltasis. Įprastai jis išverda per 30–40 minučių, o tiksliausia vadovautis ant pakuotės pateiktomis proporcijomis ir virimo laiku, nes jie skiriasi pagal gamintoją.

    Mitybos požiūriu tai paprastas būdas į kasdienį racioną įtraukti daugiau pilno grūdo produktų ir antioksidantų šaltinių. Vis dėlto sergant cukriniu diabetu ar turint kitų sveikatos būklių, mitybos pokyčius geriausia derinti su gydytoju ar dietologu, ypač vertinant porcijų dydį ir bendrą angliavandenių kiekį.

  • Profesinė reabilitacija Tauragėje: kokios išlaidos kompensuojamos ir kaip gauti paslaugas?

    Profesinė reabilitacija Tauragėje: kokios išlaidos kompensuojamos ir kaip gauti paslaugas?

    2026 metų gegužės 11 dieną Tauragės rajono savivaldybės didžiojoje salėje surengtas profesinės reabilitacijos pristatymas ir diskusija, skirta asmenims su negalia bei su jais dirbantiems specialistams. Susitikimo tikslas buvo aiškiai paaiškinti, kam skirta profesinė reabilitacija, kaip vyksta paslaugų gavimas ir kokia praktinė nauda laukia grįžtant į darbo rinką.

    Renginio metu akcentuota, kad profesinė reabilitacija orientuota į žmogaus darbinių gebėjimų atkūrimą ar sustiprinimą, kai dėl sveikatos būklės ar negalios tampa sunku išlaikyti ankstesnį darbą arba pradėti naują veiklą. Tokios paslaugos dažniausiai apima individualų poreikių įvertinimą, profesinį konsultavimą, mokymus ir pagalbą planuojant įsidarbinimą.

    Pristatyme dalyvavo bendrovės „Takoskyra“ atstovės: mokymo ir profesinės reabilitacijos vadovė Jorūnė Mylytė-Savickienė, mokymo organizatorė Inga Pipirienė bei mokymo organizatorė ir profesijos konsultantė Daiva Dėlkienė. Jos pristatė, kokias paslaugas teikia organizacija, kaip atrodo reabilitacijos procesas nuo pirmos konsultacijos iki mokymų ir kokios įsidarbinimo kryptys dažniausiai pasirenkamos.

    Didelis dėmesys skirtas finansiniams ir organizaciniams klausimams, kurie gyventojams dažnai kelia daugiausia neaiškumų. Dalyviams paaiškinta, kokios profesinės reabilitacijos metu patiriamos išlaidos gali būti kompensuojamos ir kokia tvarka jos įprastai apmokamos, kad žmogui nereikėtų nutraukti proceso dėl finansinių priežasčių.

    Po pristatymo vyko diskusija, į kurią aktyviai įsitraukė įvairių sričių specialistai. Buvo keliami praktiniai klausimai apie siuntimo ir registracijos eigą, paslaugų prieinamumą regione, mokymų pritaikymą skirtingiems poreikiams bei bendradarbiavimą tarp savivaldybės, darbdavių ir paslaugų teikėjų.

    Organizatoriai pabrėžė, kad tokie susitikimai padeda sutrumpinti kelią iki realios pagalbos, nes aiškiai įvardijami žingsniai ir atsakomybės, o specialistai greičiau susiderina dėl veiksmų. Diskusijoje išsakytos įžvalgos taip pat leidžia geriau suprasti, kokių profesinės reabilitacijos sprendimų labiausiai reikia Tauragės rajone, kad integracija į darbo rinką būtų tvaresnė.

  • Tauragės arenoje ieškomas nuomininkas maitinimo patalpoms: 300 kv. m, startas nuo 1 500 eurų per mėnesį

    Tauragės arenoje ieškomas nuomininkas maitinimo patalpoms: 300 kv. m, startas nuo 1 500 eurų per mėnesį

    Tauragės rajono savivaldybės administracija paskelbė viešą konkursą išnuomoti dalį negyvenamųjų patalpų Tauragės daugiafunkciame sporto ir kultūros centre, vadinamame Tauragės arena. Patalpos numatytos tik maitinimo paslaugoms teikti, todėl kitokios veiklos vykdyti jose nebus galima.

    Nuomojamas plotas siekia 300,15 kvadratinio metro, tačiau savivaldybė nurodo, kad galutinis skaičius gali nežymiai kisti po kadastrinių matavimų. Tiksli apimtis bus įrašyta patalpų perdavimo–priėmimo akte, kai nuomininkui bus perduodamas turtas.

    Konkurso sąlygos ir kainos

    Pradinis nuomos kainos dydis nustatytas 1 500,75 euro per mėnesį, o tai atitinka 5 eurus už kvadratinį metrą per mėnesį. Nuompinigių didinimo intervalas konkurso metu numatytas po 100 eurų.

    Dalyviams numatytas 4 502,25 euro pradinis įnašas ir 70 eurų registravimo mokestis. Šios sumos turi būti sumokėtos iki registracijos į elektroninį konkursą pradžios, atskirais mokėjimais.

    Kada vyks elektroninis konkursas?

    Elektroninis nuomos konkursas vyks 2026 metais gegužės 28 dieną nuo 9.00 valandos iki 2026 metais gegužės 29 dienos 13.59 valandos. Dalyvių registracija numatyta nuo 2026 metais gegužės 22 dienos 00.00 valandos iki 2026 metais gegužės 25 dienos 23.59 valandos.

    Nuomos terminas numatytas 5 metai, kartu paliekant galimybę nuomos sutartį pratęsti. Savivaldybė pažymi, kad papildomos sąlygos gali būti derinamos iki sutarties pasirašymo ir nuomos laikotarpiu.

    Apžiūra ir praktiniai niuansai

    Norint apžiūrėti patalpas, būtina iš anksto suderinti laiką su atsakingu savivaldybės atstovu. Apie planuojamą atvykimą prašoma pranešti ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas, o be išankstinės registracijos apžiūra nebus organizuojama.

    Tokio tipo konkursai savivaldybėms leidžia skaidriai parinkti operatorių, galintį užtikrinti maitinimą renginių, sporto varžybų ir kultūros veiklų metu. Nuomininkui tai reiškia ne tik įsipareigojimus dėl paslaugų pobūdžio, bet ir galimybę dirbti vietoje, kur lankytojų srautai dažniausiai tiesiogiai priklauso nuo arenos renginių kalendoriaus.

  • Tauragėje vyks nemokamas seminaras apie seksualinį smurtą: kaip atpažinti ženklus ir reaguoti

    Atviras seminaras Tauragėje

    Gegužės 20 dieną Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyks atviras edukacinis seminaras apie seksualinį smurtą. Renginys planuojamas nuo 13.00 iki 16.30 valandos, dalyvavimas nemokamas.

    Seminarą rengia projektas „Nematomi paukščiai“ kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI). Organizatoriai kviečia visus, norinčius geriau suprasti, kaip atpažinti seksualinį smurtą ir kokios pagalbos formos yra veiksmingiausios.

    Ką aptars ir kuo tai svarbu?

    Renginyje bus kalbama apie seksualinio smurto formas, sutikimo sampratą ir dažniausius su tuo susijusius mitus. Taip pat dėmesys bus skiriamas požymiams, kurie gali padėti laiku pastebėti, kad žmogui reikalinga pagalba.

    Organizatoriai akcentuoja, kad net ir turint gerų ketinimų netinkama reakcija gali dar labiau apsunkinti nukentėjusiojo situaciją. Todėl seminaro metu bus aptariama, ką svarbu daryti susidūrus su galimu seksualiniu smurtu, ir kokių veiksmų geriau vengti.

    Diskusijos ir praktinės užduotys

    Numatytos ne tik paskaitos, bet ir diskusijos bei praktinės užduotys. Toks formatas leidžia dalyviams saugiau įsigilinti į realias situacijas ir išmokti, kaip reaguoti empatiškai, nevertinant ir nekaltinant.

    Seminaro turinys orientuotas į kasdienes aplinkybes, kai apie patirtą smurtą prabyla artimas žmogus, kolega ar mokinys. Siekiama suteikti aiškius principus, kaip išklausyti, kaip pasiūlyti pagalbą ir kaip nukreipti į specialistus.

    Organizatoriai nurodo, kad renginys finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Kartu pabrėžiama, jog pateikiamos nuomonės yra autorių ir nebūtinai sutampa su Europos Sąjungos ar Europos Komisijos pozicija.

  • Sidabrinė dichondra užkariauja balkonus: ūgliai iki 2 metrų, o priežiūra paprastesnė nei manėte

    Sidabrinė dichondra užkariauja balkonus: ūgliai iki 2 metrų, o priežiūra paprastesnė nei manėte

    Sidabrinė dichondra vis dažniau pasirenkama balkonams ir terasoms, kai norisi ne žiedų gausos, o išskirtinės lapijos. Ilgi, žemyn krintantys ūgliai sukuria sidabriškos kaskados efektą ir dėl to augalas ypač tinka kabantiems vazonams.

    Dichondros puošmena yra smulkūs, minkšti, širdelės formos lapeliai, kurių sidabrinis atspalvis ryškiausias gerai apšviestose vietose. Nors augalas žydi, jo žiedai paprastai būna labai maži ir vizualiai beveik nepastebimi, tad dekoratyvumą kuria būtent lapai.

    Praktiškai tai vienas patogesnių pasirinkimų pradedantiesiems: dichondra geriausiai auga šviesioje, šiltoje vietoje, kur saulė pasiekia bent apie šešias valandas per dieną. Pusšešėlyje ji taip pat gali augti, tačiau lapų spalva dažniausiai būna ne tokia intensyvi, o ūgliai rečiau išsišakoja.

    Vazone svarbiausia užtikrinti lengvą, laidų substratą ir drenažą, kad šaknys nepermirktų. Laistyti rekomenduojama saikingai, nes trumpą perdžiūvimą augalas pakelia geriau nei perteklinę drėgmę, o laistant verta stengtis nešlapinti lapų.

    Dichondra gerai toleruoja karštį, todėl tinka ir labiau įkaitusiems, saulėtiems balkonams. Tačiau jos silpnoji vieta yra šalnos ir žemos temperatūros, todėl į lauką ją saugiausia išnešti tik pasibaigus naktinių atvėsimų rizikai, dažniausiai antroje gegužės pusėje.

    Lietuvoje dichondra dažnai auginama kaip vienmetis augalas, bet ją įmanoma peržiemoti. Rudenį vazoną verta perkelti į šviesią, vėsesnę patalpą, o žiemą laistymą smarkiai sumažinti, neleidžiant visiškai išdžiūti šaknų gumului.

    Pavasarį dichondrą galima apkarpyti, kad ji tankėtų ir aktyviau augintų naujus ūglius. Tuomet, atšilus orams, augalas vėl grąžinamas į balkoną, o kompozicijose jis dažnai derinamas su ryškiai žydinčiais augalais, kuriems sidabrinė lapija suteikia kontrasto ir lengvumo.