CP v2

Blog

  • Mokslininkai perspėja: po „Deepwater Horizon“ Meksikos įlankos gelmės vis dar merdi

    Mokslininkai perspėja: po „Deepwater Horizon“ Meksikos įlankos gelmės vis dar merdi

    Praėjus 16 metų – nerimą keliantys duomenys

    Praėjus 16 metų po avarijos naftos gręžimo platformoje „Deepwater Horizon“, Meksikos įlankos giliavandenė gyvybė, panašu, vis dar neatsigauna. Naujas tyrimas rodo, kad giluminių pelaginių rūšių gausa išliko smarkiai sumažėjusi, o pokyčiai atitinka ilgalaikį ekosistemos lūžį.

    Katastrofa įvyko 2010 metais, kai į jūrą 87 dienas veržėsi nafta ir dujos. Tai laikoma vienu didžiausių žmogaus sukeltų taršos įvykių vandenynų istorijoje, o pasekmės, pasak mokslininkų, gali būti gerokai gilesnės, nei matėsi paviršiuje.

    Kas labiausiai smuko gelmėse

    Tyrėjų komanda, vadovaujama okeanografės Tracey Sutton, analizavo giliavandenių pelaginių organizmų duomenis, surinktus tinklų mėginiais. Pirmieji mėginiai paimti 2011 metais, o vėlesni palyginimai atlikti 2015–2023 metais, iš viso sukaupus daugiau nei 2 000 mėginių.

    Rezultatai parodė ryškų kai kurių pagrindinių grupių sumažėjimą: žuvų gausa krito apie 63,5 proc., vėžiagyvių apie 62 proc., o galvakojų moliuskų, daugiausia kalmarų, apie 59,7 proc. Mokslininkai pabrėžia, kad labiausiai smukusios rūšys yra svarbios tiek mitybos grandinei, tiek medžiagų apytakai atviroje jūroje.

    „Matėme didelį nuosmukį. Tuomet kilo klausimas kodėl, todėl vertinome temperatūrą, deguonies kiekį ir maisto išteklius, tačiau jie nepaaiškino kritimo. Išskirtinis įvykis, sutampantis su pokyčiais, buvo naftos išsiliejimas“, – sakė Tracey Sutton.

    Kodėl svarbus giluminis sluoksnis

    Tyrime daug dėmesio skiriama vadinamajam giliųjų sklaidos sluoksniui, kuriame gyvena žuvys, kalmarai ir kiti organizmai, kasnakt kylantys arčiau paviršiaus ir paryčiais grįžtantys į gelmę. Šios kasdienės vertikalios migracijos laikomos viena svarbiausių natūralių anglies pernašos į gilų vandenyną grandžių.

    Tokie organizmai taip pat yra kritiškai svarbūs kaip grobis didesniems plėšrūnams, įskaitant jūrų žinduolius, ir netiesiogiai palaiko žvejybos bei turizmo ekonomikas. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad giluminės ekosistemos dažnai lieka už stebėsenos ribų, todėl nuostoliai gali ilgai būti nepastebėti.

    Galima priežastis – tarša ir jos mažinimo priemonės

    Mokslininkai teigia, kad surinkti duomenys labiausiai atitinka didelio masto taršos įvykio scenarijų, o natūralūs veiksniai, tokie kaip temperatūros ar deguonies svyravimai, nėra pakankamas paaiškinimas. Jie taip pat primena, kad avarijos metu buvo naudotos cheminės dispersinės medžiagos, skirtos skaidyti naftą ir mažinti paviršines dėmes.

    Tyrimuose jau anksčiau buvo akcentuota, kad nafta ir dispersantai gali būti toksiški įvairioms jūrų gyvybės formoms, ypač planktonui, kuris sudaro maisto grandinių pagrindą. Jei pažeidžiamos žemiausios grandys, ilgainiui poveikis gali persiduoti visai sistemai nuo smulkių organizmų iki stambių plėšrūnų.

    „Tai kelia nerimą, nes kalbame apie rūšis, kurios yra gausios, plačiai paplitusios ir istoriškai galėjo būti nelaikomos pažeidžiamomis. Net ir gausios rūšys gali smarkiai keistis, jei jų nestebime“, – sakė biologas Pedro Peres.

    Tyrėjai dar negali tiksliai pasakyti, ar visiškas atsigavimas apskritai įmanomas ir kiek laiko jis užtruktų. Jų vertinimu, dėl glaudžių ryšių Meksikos įlankos ekosistemoje tokie pokyčiai gali turėti ilgalaikių pasekmių tiek biologinei įvairovei, tiek vandenyno funkcijoms.

  • Neskubėkite išmesti žolelių po vasaros: keli triukai, kad balkone saugiai peržiemotų

    Kodėl žolelės žūsta žiemą?

    Daugelis mano, kad vazonines žoleles pražudo vien šaltis, tačiau dažniau jas pakerta šaknų gumulo peršalimas ir išdžiūvimas. Vazonas atšąla greičiau nei gruntas, o įšalusi žemė nebeleidžia augalui pasisavinti vandens.

    Ypač pavojinga, kai vazonai stovi tiesiai ant betono ar plytelių: apačia veikia kaip šalčio akumuliatorius. Net ir atsparios daugiametės žolelės tokiomis sąlygomis gali žūti per kelias atšalimo bangas.

    Žiemą dažnas reiškinys yra fiziologinė sausra, kai vėjas ir sausa šalto oro masė išgarina drėgmę iš lapų ir stiebų. Tuo metu šaknys įšalusioje žemėje vandens pasiimti nebegali, todėl augalas išdžiūsta, nors aplinkui gali būti sniego.

    Ką galima palikti balkone?

    Ne visos rūšys vienodai pakelia žiemą, todėl pirmas žingsnis yra įvertinti, kas auga vazone. Paprastai geriausiai peržiemoja daugiametės ir atsparesnės žolelės, o šilumamėgės dažniau nukenčia net ir lengvose šalnose.

    Jei žolelė visą vasarą augo mažame „parduotuviniame“ vazone, rizika išauga: mažas žemės kiekis įšąla greičiau, be to, šaknys dažnai būna susispaudusios. Prieš atšalimą verta persodinti į didesnį vazoną arba bent jau papildyti žeme, kad šaknys turėtų daugiau izoliacijos.

    Jeigu balkonas atviras ir vėjuotas, apsauga tampa dar svarbesnė. Vėjas žiemą ne tik atšaldo, bet ir sausina, todėl jautresnius augalus dažnai geriau perkelti arčiau sienos, kur temperatūra būna stabilesnė.

    Triukai, kurie dažniausiai suveikia

    Svarbiausia yra izoliuoti vazoną nuo šalčio iš apačios ir šonų. Praktikoje tai reiškia, kad vazoną verta pakelti nuo plytelių ir pastatyti ant izoliacinės medžiagos, kad šaknų gumulas neperšaltų nuo grindinio.

    Kitas žingsnis yra apsauga nuo vėjo ir staigių temperatūros svyravimų, kurie ypač pavojingi pereinamuoju laikotarpiu. Paprastas užuovėjos sprendimas dažnai duoda daugiau naudos nei bandymas stipriai šildyti ar per daug sandariai apvynioti.

    Laistymas žiemą taip pat svarbus, tik turi būti teisingas: per šalčius laistyti nereikia, bet atšilus ir esant dienai be įšalo simbolinis sudrėkinimas gali apsaugoti nuo išdžiūvimo. Žemė neturi būti šlapia, nes tuomet didėja šaknų pažeidimų rizika, tačiau visiškas išdžiūvimas taip pat pavojingas.

    Galiausiai verta prisiminti, kad ramybės būsena nereiškia, jog augalas nebegyvas. Pavasarį daugiametės žolelės dažnai atželia vėliau, todėl neskubėkite jų nurašyti, jei kovo ar balandžio pradžioje dar nematyti naujų ūglių.

  • Geltonuojančios vejos dėmės – tik pradžia: paprastas rudeninis triukas išvaro grambuolių lervas

    Kas išduoda lervų žalą

    Jei vejoje staiga atsiranda geltonuojančių plotų, o žolė lyg be priežasties džiūsta, dažnai problema slypi po velėna. Viena dažniausių priežasčių – grambuolių ir kitų lapgraužių lervos, kurios minta šaknimis ir silpnina augalus.

    Pažeista velėna neretai lengvai atsikelia tarsi kilimas, nes šaknys būna apgraužtos. Tokią žalą rudenį dar labiau sustiprina sausros epizodai ir šiltos rudens naktys, kai dirvoje kenkėjai išlieka aktyvūs.

    Dar vienas signalas – padidėjęs paukščių ar kurmių dėmesys vejai: jie ieško lervų kaip maisto. Jei kasinėjamų vietų daug, verta patikrinti, ar dirvoje nėra balkšvų, C raidės forma susirietusių lervų su tamsesne galvute.

    Kodėl rudenį svarbu veikti dabar

    Ruduo yra kritinis metas, nes lervos intensyviai maitinasi, kaupdamos atsargas prieš žiemą. Kol dirva dar šiltesnė, jos laikosi arčiau paviršiaus, todėl jas lengviau pasiekti tiek mechaninėmis, tiek biologinėmis priemonėmis.

    Atidėjus darbus iki pavasario, rizika išauga: atšilus orams lervos vėl pradeda maitintis, o išretėję plotai plečiasi. Tuomet dažnai tenka ne tik atsėti veją, bet ir atkurti dirvos struktūrą, kad žolė vėl įsitvirtintų.

    Svarbu įvertinti ir tai, kad vėlyvą rudenį, stiprėjant šalčiui, lervos gali trauktis giliau į dirvą. Kai jos pasislepia 30–50 centimetrų gylyje, net ir veiksmingos priemonės tampa gerokai mažiau efektyvios.

    Trys veiksmai, kurie veikia be agresyvios chemijos

    Daržų lysvėse ar tuščiuose gėlynuose veiksmingiausias būdas – gilesnis perkasimas, apverčiant žemės sluoksnį. Taip lervos iškeliamos į paviršių, kur jas greičiau surenka paukščiai, o dalis žūsta nuo temperatūros svyravų.

    Vejos perkasti nesinori, todėl verta rinktis švelnesnę taktiką: pirmiausia gerai sudrėkinti dirvą ir aeruoti veją, kad vanduo bei oras pasiektų šaknų zoną. Tai pagerina žolės atsistatymą ir sudaro sąlygas biologinėms priemonėms veikti tiksliau.

    Trečias žingsnis, dažnai vadinamas rudeniniu triuku, yra entomopatogeninių nematodų panaudojimas. Tai dirvoje gyvenantys mikroskopiniai organizmai, kurie patenka į lervas ir jas sunaikina iš vidaus, nekenkdami velėnai ir nepalikdami cheminių likučių.

    Kad nematodai veiktų, dirva turi būti drėgna, o temperatūra pakankama jų aktyvumui, todėl svarbu nevilkinti iki šalnų. Po panaudojimo veją kelias savaites reikėtų palaikyti tolygiai drėgną, nes išdžiūvusi dirva sumažina biologinės kontrolės efektyvumą.

    Jei žala didelė, dažniausiai geriausi rezultatai pasiekiami derinant priemones: aeravimą, drėkinimą ir biologinę kontrolę, o labiausiai pažeistus plotus papildomai atsėjant. Taip nutraukiamas kenkėjų ciklas ir pavasarį veja startuoja tankesnė bei atsparesnė.

  • Neskubėkite rudenį: palikti rudbekijų stiebai per žiemą daro stebuklus lysvėms ir paukščiams

    Rudenį tvarkant gėlynus ranka dažnai tiesiasi prie sekatoriaus, tačiau rudbekijų stiebų skubėti karpyti neverta. Iš pažiūros sausi, parudavę „badylai“ žiemą tampa natūralia apsauga augalui ir svarbia pagalba sodo gyvybei. Specialistai vis dažniau pabrėžia: dalį daugiamečių verta palikti iki pavasario.

    Rudbekijų peržydėję žiedynai per žiemą išlaiko sėklas, kurios tampa maistu žiemojantiems paukščiams. Kai sniegas užkloja dirvą ir sumažėja natūralių maisto šaltinių, sėklos padeda išgyventi smulkiems sodo lankytojams. Toks sprendimas prisideda ir prie biologinės įvairovės, kurios soduose siekiama vis aktyviau.

    Neapkarpyti stiebai naudingi ir pačiam augalui, ypač kai žiemos permainingos. Nukirpus stiebus per žemai, į likusius tuščiavidurius fragmentus gali patekti drėgmė, o vėliau ją kaitaliojantys šalčiai didina puvinio ir audinių pažeidimų riziką. Palikta stiebų „kepurė“ veikia kaip natūralus skydas nuo drėgmės ir staigių temperatūros svyravimų.

    Prieglauda naudingiems vabzdžiams

    Sausų stiebų ir žiedynų ertmėse neretai peržiemoja naudingieji vabzdžiai. Ten slepiasi boružės, auksaakės ir dalis laukinių apdulkintojų, kurie pavasarį padeda suvaldyti amarus bei kitus kenkėjus. Palikdami augalų liekanas iki pavasario, sodininkai dažnai sumažina poreikį imtis intensyvesnės kenkėjų kontrolės.

    Be to, rudbekijų stiebai žiemą suteikia gėlynui struktūros, kai dauguma augalų jau būna nunykę. Apledėję ar šerkšnu pasidengę žiedynai atrodo dekoratyviai ir padeda lysvėms neatrodyti tuščioms. Pastaraisiais metais toks natūralesnis, mažiau sterilus gėlynų tvarkymas tampa ryškia tendencija.

    Kada vis dėlto laikas sekatoriui?

    Praktika paprasta: rudbekijų stiebus patogiausia nukirpti vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai didžiausi šalčiai jau pasitraukę. Dažniausiai tai būna vasario ir kovo sandūra arba balandžio pradžia, priklausomai nuo orų ir dirvos būklės. Svarbu pataikyti iki aktyvaus vegetacijos starto.

    Kirpkite stiebus žemai, bet atsargiai, kad nepažeistumėte prie pagrindo besiformuojančių naujų ūglių. Sveikas liekanas galima susmulkinti ir kompostuoti, o jei yra ligų požymių, saugiau jas pašalinti iš gėlyno. Taip suderinsite estetiką, higieną ir naudingą poveikį sodui.

  • Žydi per speigus ir atrodo kaip auksinė fontana: šis krūmas sužavi net viduržiemį

    Žiemos žiedai, kai sode tuščia

    Žiemą, kai dauguma augalų ilsisi, plikžiedis jazminas gali tapti ryškiausia kiemo ar sodo detale. Šis krūmas pražysta šaltuoju metų laiku ir ant plikų ūglių išskleidžia smulkius geltonus žiedus, todėl iš tolo primena auksinę kaskadą.

    Plikžiedis jazminas yra lapus metantis krūmas, o jo ilgi, ploni ūgliai natūraliai linksta žemyn. Dėl tokios formos jis dažnai sodinamas šlaituose, prie atramų arba leidžiamas laisvai svyrėti, kad sukurtų fontano efektą.

    Nors žiedai vizualiai primena ankstyvą forzitiją, skirtumas paprastas: plikžiedis jazminas dažniausiai žydi žiemą, o forzitija įprastai pražysta pavasarį. Be to, plikžiedžio jazmino žiedai paprastai būna beveik bekvapiai, todėl jis labiau vertinamas dėl vaizdo, o ne aromato.

    Kur sodinti, kad žydėtų gausiai

    Geriausiai šis krūmas jaučiasi saulėtoje arba lengvai pusiau pavėsingoje vietoje, kur mažiau perpučia žvarbūs vėjai. Kuo daugiau šviesos, tuo daugiau šansų, kad krūmas sukraus daugiau žiedinių pumpurų.

    Dirvai plikžiedis jazminas nėra itin išrankus, tačiau svarbiausia sąlyga yra laidumas vandeniui. Užmirkimas žiemą ir ankstyvą pavasarį dažnai tampa pagrindine problema, todėl žemose vietose verta pasirūpinti drenažu arba sodinti kiek pakeltoje lysvėje.

    Šį augalą galima auginti ir didesniame vazone terasoje ar balkone, tačiau tuomet svarbu, kad indas būtų gilus, o substratas neužmirktų. Vazonuose auginami krūmai šalčių metu paprastai yra jautresni, todėl jiems dažniau prireikia papildomos apsaugos.

    Dažniausios priežiūros klaidos

    Viena dažniausių klaidų yra netinkamas genėjimo laikas. Plikžiedis jazminas žiedus krauna ant praėjusių metų ūglių, todėl smarkiai apgenėjus rudenį ar žiemą galima paprasčiausiai pašalinti būsimą žydėjimą.

    Saugiausia genėti iškart po žydėjimo, kai augalas baigia pagrindinį žydėjimo etapą. Tuomet pašalinami seni, silpni ar pernelyg ištįsę ūgliai, o krūmas skatinamas auginti naujus, kurie kitą sezoną sukraus daugiau pumpurų.

    Kita klaida yra neįvertinta pirmos žiemos rizika po pasodinimo. Jaunesniems krūmams dažnai padeda mulčio sluoksnis prie šaknų, o itin atvirose vietose verta pasirinkti užuovėją arba numatyti paprastą pridengimą, jei prognozuojami stiprūs šalčiai.

  • Atrodo kaip egzotika, kainuoja centus: štai ką daryti, kad šniedekas žydėtų 8 savaites

    Šniedekas, dar vadinamas ornithogalum, pastaraisiais metais vis dažniau atsiduria gėlių parduotuvių lentynose kaip ryškus, tačiau nebrangus kambarinis akcentas. Jo žiedynai gali džiuginti 6–8 savaites, tačiau augalas greitai nusilpsta, jei laistomas kaip įprastos kambarinės gėlės.

    Dažniausia klaida paprasta: šniedekas perlaistomas, o vazone ima stigti oro šaknims. Tuomet augalas meta pumpurus, lapai pradeda gelsti, o svogūnėlis lengvai pažeidžiamas puvinio.

    Kaip žydi ir ko jam reikia

    Šis svogūninis augalas kilęs iš Pietų Afrikos, todėl natūraliai prisitaikęs prie daug šviesos ir sausesnių periodų. Namuose jam svarbiausia parinkti kuo šviesesnę vietą, geriausia ant palangės, kur daug tiesioginės saulės.

    Įdomu tai, kad šniedeko žiedai reaguoja į apšvietimą: ryškioje šviesoje jie plačiau atsiveria, o vakare ar apniukusiomis dienomis gali užsiverti. Tai natūrali augalo savybė, o ne ligos požymis.

    Laistymas turėtų būti saikingas: vandens reikia tik tuomet, kai viršutinis substrato sluoksnis aiškiai pradžiūsta. Dar svarbiau, kad vazonas turėtų drenažo skylę, o lėkštelėje neužsistovėtų vanduo.

    Didžiausia klaida su laistymu

    Nors žydėjimo metu šniedekui reikia drėgmės, pastovi šlapia žemė jam kenkia labiausiai. Jei augalas stovi vėsesnėje patalpoje arba gauna mažiau šviesos, perlaistymo rizika išauga dar labiau, nes vanduo garuoja lėčiau.

    Praktiška taisyklė paprasta: geriau palaistyti rečiau, bet kruopščiai, ir leisti vandens pertekliui laisvai išbėgti. Jei kyla abejonių, ar jau laikas laistyti, saugiau palaukti dar 1–2 dienas.

    Ką daryti po žydėjimo

    Pražydėjus šniedeko nereikėtų išmesti, nes tai daugiametis svogūninis augalas, galintis žydėti ir kitą sezoną. Kai paskutiniai žiedai nuvysta, verta pašalinti žiedynstiebį, o lapams leisti natūraliai sunykti, nes taip svogūnėlis sukaupia maisto medžiagų.

    Vėliau augalas pereina į ramybės periodą: laistymas dar labiau mažinamas, o vazoną naudinga laikyti vėsesnėje vietoje. Po kelių savaičių, pasirodžius naujam augimui, laistymas pamažu atnaujinamas ir augalas grąžinamas į kuo šviesesnę vietą.

    Svarbu nepamiršti saugumo: šniedekas, kaip ir nemažai svogūninių augalų, gali būti toksiškas augintiniams ir mažiems vaikams. Todėl vazoną geriausia laikyti ten, kur jo nepasieks smalsūs katinai, šunys ar vaikai.

    Tinkamai parinkus šviesą, užtikrinus drenažą ir laistant saikingai, šniedekas namuose gali tapti vienu ilgiausiai žydinčių sezoninių akcentų. O didžiausias jo privalumas tas, kad įspūdingam rezultatui nereikia nei brangių priemonių, nei sudėtingos priežiūros.

  • Mįslė išspręsta: Van Gogho Žvaigždėta naktis atskleidė, ką jis iš tiesų matė prieš aušrą

    Mįslė išspręsta: Van Gogho Žvaigždėta naktis atskleidė, ką jis iš tiesų matė prieš aušrą

    Vienas garsiausių Vincento van Gogho paveikslų Žvaigždėta naktis vėl atsidūrė mokslininkų dėmesio centre. Pietų Korėjos tyrėjai, pasitelkę astronominius duomenis ir kompiuterines dangaus rekonstrukcijas, teigia radę įtikinamų užuominų, ką dailininkas realiai matė prieš aušrą 1889 metais.

    Van Goghas paveikslą kūrė būdamas Saint-Rémy-de-Provence psichiatrijos ligoninėje Prancūzijos pietuose. Laiške broliui Theo jis minėjo ryškią ryto žvaigždę virš dar miegančio kraštovaizdžio, o šią detalę meno istorikai ilgai siejo su Venera.

    Tyrėjų komanda analizavo Mėnulio, Veneros ir centrinėje drobės dalyje pavaizduotos žvaigždžių grupės išsidėstymą. Jų išvada tokia: labiausiai tikėtina, kad danguje matytas vaizdas atitinka laikotarpį apie 1889 metų liepos 22 dieną prieš aušrą, o ne anksčiau dažnai minėtą birželio datą.

    Žvaigždės paveiksle gali būti Hiados

    Esminiu argumentu tapo V formos žvaigždžių figūra netoli paveikslo centro. Anksčiau kai kurie aiškinimai ją siejo su Avino žvaigždyno sritimi, tačiau naujasis tyrimas teigia, kad geriausiai sutampa Hiadų spiečius Jaučio žvaigždyne.

    Mokslininkai lygino pasirinktų žvaigždžių taškų tarpusavio padėtį su realiomis dangaus koordinatėmis, taikydami metodą, leidžiantį geometrines figūras pasukti, perkelti ir vienodai pakeisti mastelį. Skaičiavimai parodė, kad būtent Hiadų variantas daugeliu bandymų davė tiksliausią atitikimą.

    Mėnulio fazė kėlė klausimų

    Iki šiol Žvaigždėta naktis dažnai datuota 1889 metų birželiu, tačiau tyrėjams kliuvo Mėnulis. Paveiksle matomas plonas pjautuvas prastai dera su birželio viduriui būdinga labiau apšviesta Mėnulio faze, todėl buvo ieškoma alternatyvaus laiko lango.

    Komanda atrinko birželio ir liepos rytus, kai Mėnulis danguje būtų virš Veneros, kaip ir drobėje. Rekonstrukcijose geriausiai susidėliojo būtent liepos 22–23 dienų scenarijus, kai Hiadų spiečius atsidurtų tinkamoje vietoje pasirinktoje dangaus „kadro“ srityje.

    Ką tai keičia meno istorijai

    Tyrėjai pabrėžia, kad jų darbas neįrodo, jog paveikslas baigtas tiksliai tą vieną dieną. Greičiau tai sustiprina idėją, kad Van Goghas į ekspresyvią kompoziciją įtraukė realiai stebėto dangaus elementus ir galėjo drobę koreguoti per ilgesnį laiką, apjungdamas kelių rytų įspūdžius.

    Pasak komandos vadovo Elijah Jeong-hyun Kim, svarbiausias įrodymas yra ne viena detalė, o kelių požymių visuma: Mėnulio ir Veneros santykis, žvaigždžių padėtys ir jų tarpusavio kampai. Toks metodas, tyrėjų teigimu, ateityje gali padėti tiksliau vertinti ir kitų istorinių nakties peizažų danguje pavaizduotus objektus.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad paveikslo dangus sutampa su realiu priešaušrio dangumi apie liepos 22 dieną, tačiau tai dar nereiškia, kad kūrinys užbaigtas per vieną naktį“, – sakė Elijah Jeong-hyun Kim.

  • Paukščių Take aptiktas mįslingas radijo šaltinis: švyti dešimtmečiais ir laužo taisykles

    Paukščių Take aptiktas mįslingas radijo šaltinis: švyti dešimtmečiais ir laužo taisykles

    Kas yra VT J1906+0849?

    Astronomai pranešė apie neįprastą radijo spinduliuotės šaltinį VT J1906+0849, aptiktą tolimuose Paukščių Tako pakraščiuose, už išorinės spiralės vijos. Objektas, kaip rodo stebėjimai, yra mažiausiai apie 49 000 šviesmečių nuo Žemės ir elgiasi kitaip nei dauguma žinomų radijo „trumpalaikių“ reiškinių.

    Paprastai tokie kosminiai įvykiai kinta nuo milisekundžių iki kelių mėnesių, tačiau šiuo atveju ryškumo pokyčiai tęsiasi dešimtmečių masteliu. Būtent tai ir kelia didžiausią susidomėjimą: mokslininkai mato ilgą, sudėtingą šviesio kreivę, kuriai sunku rasti įprastą paaiškinimą.

    Ryškėjo, blėso ir vėl netikėtai atsigavo

    Šaltinis išryškėjo analizuojant plataus lauko radijo apžvalgų duomenis, ypač Very Large Array Sky Survey (VLASS) stebėjimus. 2017 metais jis buvo užfiksuotas kaip itin ryškus radijo spinduliuotės „trumpalaikis“ šaltinis, nors tokio nuotolio objektams toks ryškumas laikomas neįprastu.

    Archyviniai duomenys rodo, kad 1996 metais toje vietoje nebuvo matyti nieko, tačiau apie 2005 metus situacija ėmė keistis. Stebėjimai tarp 2006 ir 2013 metų fiksavo bendrą ryškėjimą, o apie 2014 metus šaltinis pasiekė ryškumo piką ir vėliau ėmė blėsti.

    Vėlesni papildomi stebėjimai 2019, 2024 ir 2026 metais leido sekti, ar objektas galutinai rimsta. Kurį laiką atrodė, kad taip ir bus, tačiau 2025 metų pabaigoje šaltinis vėl pradėjo ryškėti, tarsi procesas būtų įsijungęs iš naujo.

    Keisčiausia detalė – „bėgiojantis“ spektro pikas

    Radijo astronomijoje svarbu ne vien tai, kiek ryškiai šaltinis šviečia, bet ir kaip jo spinduliuotė pasiskirsčiusi skirtinguose dažniuose. VT J1906+0849 atveju stebėtas spektro pikas per kelerius metus judėjo neįprastai: 2019 metais jis buvo apie 1,9 gigaherco, 2024 metais nuslinko iki maždaug 0,8 gigaherco, o 2026 metais vėl pakilo iki maždaug 2,2 gigaherco.

    Tokie pokyčiai patys savaime nėra neįmanomi, tačiau jie dažniausiai turi aiškią fizikinę logiką. Pavyzdžiui, jei radijo spinduliuotę kuria plečiantis medžiagos debesys, spektro pikas paprastai stabiliai slenka žemyn, nes šaltinis vėsta ir retėja.

    Šiuo atveju tyrėjai praneša radę mažai įrodymų, kad šaltinis reikšmingai plėstųsi. Tai apsunkina paaiškinimą vien tik plečiančia, po sprogimo išmesta medžiaga ir leidžia įtarti sudėtingesnį, nuolat atsinaujinantį mechanizmą.

    Galimi paaiškinimai: nuo sprogimo iki „paslėpto“ akretoriaus

    Mokslininkai svarstė kelis scenarijus. Vienas jų – nova ar panašus sprogimas, tačiau tokiais atvejais paprastai matomi plėtimosi požymiai, o čia jų beveik nematyti, be to, netinka ir laiko skalė.

    Kita galimybė – pulsaro maitinamas ūkas, tačiau stebimas dažnių piko elgesys pasirodė pernelyg chaotiškas, kad lengvai įtilptų į šį modelį. Daugiausia dėmesio sulaukė trečias variantas: kompaktiškas objektas, pavyzdžiui, juodoji skylė ar neutroninė žvaigždė, siurbianti medžiagą iš porininko sistemoje.

    Įdomu tai, kad rentgeno spinduliuotės, kurios dažnai tikimasi iš aktyviai medžiagą ryjančių sistemų, stebėjimuose aiškiai neužfiksuota. Vis dėlto neaptikimas nebūtinai reiškia, kad rentgeno nėra: juos gali slopinti tankus vėjas, dulkės ar medžiagos diskas, paslepiantis ryškiausius požymius.

    Tyrėjai šį elgesį lygina su Paukščių Take gerai žinomu objektu SS 433, kur medžiagos srautai ir čiurkšlės sąveikauja su aplinka, o dalis spinduliuotės gali būti „uždengiama“. Infraraudonųjų spindulių stebėjimai VT J1906+0849 kryptimi taip pat leido įžvelgti dujų judėjimą iki maždaug 2 000 kilometrų per sekundę greičiu, kas atitiktų galingą išmetimą.

    Kol kas tai nėra galutinis identifikavimas, o labiau geriausiai su turimais duomenimis suderinamas paaiškinimas. Astronomai pabrėžia, kad reikės daugiau įvairių bangų ilgių stebėjimų, kad būtų galima patikrinti, ar tai iš tiesų SS 433 tipo sistema, ar visiškai naujos klasės reiškinys.

    „Šis šaltinis parodo, kad plataus lauko radijo apžvalgos gali atskleisti paslėptą Galaktikos akretorių populiaciją, kurią kitais bangų ilgiais atpažinti sunku“, – teigiama mokslininkų publikacijoje.

    Toks atradimas išryškina ir bendrą tendenciją: augant radijo apžvalgų apimčiai, jautrumui ir duomenų archyvams, vis dažniau aptinkami ilgalaikiai, lėtai kintantys reiškiniai. Jie anksčiau tiesiog galėjo praslysti pro akis, nes trūko nuoseklių kelių dešimtmečių stebėjimų.

  • Nafta šoka iki 105 eurų, akcijos smunka: „Kering“ griūtis ir DI burbulo baimė

    Nafta šoka iki 105 eurų, akcijos smunka: „Kering“ griūtis ir DI burbulo baimė

    Europos biržose penktadienio rytą vyravo atsargios nuotaikos: akcijos leidosi žemyn, o energijos išteklių brangimas vėl pakurstė infliacijos rizikas. Investuotojai tuo pat metu vertino staigų su DI siejamų technologijų bendrovių išsipardavimą JAV ir augančią geopolitinę įtampą Artimuosiuose Rytuose.

    Brangusi „Brent“ nafta pasiekė maždaug 105 eurus už barelį, o JAV etaloninė WTI rūšis kilo iki maždaug 92 eurų. Kainas į viršų stūmė baimė, kad platesnis konfliktas regione galėtų sutrikdyti tiekimą, taip pat ir išaugę draudimo bei transportavimo kaštai.

    Rinkose akys krypo ir į dujas: Europos orientyras, Nyderlandų TTF, lapkričio ateities sandoriuose laikėsi virš 93 eurų už megavatvalandę. Toks lygis reiškia papildomą spaudimą pramonei ir daliai namų ūkių, ypač jei brangimas užsitęstų į šildymo sezoną.

    Europos akcijos slenka žemyn

    Plataus masto Europos indeksas „Stoxx 600“ ankstyvoje prekyboje smuko apie 0,4 proc. Londono FTSE 100 krito apie 0,3 proc., Frankfurto DAX prarado apie 0,5 proc., o Paryžiaus CAC 40 leidosi maždaug 0,8 proc.

    Ryškiausiai išsiskyrė prabangos prekių sektorius: „Kering“ akcijos smuko daugiau nei 10 proc. Po naujausių rezultatų rinką nuvylė „Gucci“ pardavimai, kurie trečiąjį ketvirtį, pakoregavus pagal valiutų svyravimus ir verslo pokyčius, traukėsi 6 proc., o tai sustiprino abejones dėl atsigavimo tempo.

    Prabangos segmentas pastaraisiais metais susiduria su lėtesne paklausa kai kuriose rinkose ir didesniu vartotojų jautrumu kainoms. Investuotojai tokiu metu ypač kritiškai vertina ženklus, ar didieji prekių ženklai sugeba išlaikyti maržas neaukodami pardavimų apimčių.

    DI akcijų korekcija ir JAV rinkų signalai

    JAV biržose ketvirtadienį nuotaikos buvo dar niūresnės: „S&P 500“ smuko 1,2 proc., o „Nasdaq“ krito 2,6 proc., technologijų sektoriui patiriant didžiausią spaudimą. Plačiau rinkoje vaizdas buvo mišrus, tačiau technologijų kritimas užgožė augimą kituose sektoriuose.

    DI bumo istorija vis dažniau susiduria su finansavimo kaina: brangstant skolinimuisi, duomenų centrų plėtra, elektros infrastruktūra ir pažangių lustų pirkimai tampa brangesni, o investuotojai jautriau reaguoja į bet kokį užuominą apie lėtesnį augimą. Dėl to daliai bendrovių tenka ieškoti naujų kapitalo pritraukimo būdų ir aiškiau pagrįsti DI investicijų grąžą.

    Technologijų milžinų rezultatai artimiausiomis dienomis gali tapti svarbiu testu rinkai: dėmesys bus sutelktas į tai, kiek agresyviai įmonės didina kapitalo išlaidas DI infrastruktūrai ir ar pajamų augimas spėja paskui investicijų tempą. Taip pat laukiama JAV centrinio banko sprendimo dėl palūkanų, kuris gali keisti rizikingų aktyvų patrauklumą.

    Obligacijų rinkos nerimas Europoje

    Valstybių skolos ir biudžetų tvarumas išlieka viena pagrindinių obligacijų rinkų temų, ypač kai ekonomikos augimas lėtėja, o politinis spaudimas didinti išlaidas nemažėja. Tai kelia klausimų dėl ilgesnio laikotarpio palūkanų normų lygio ir refinansavimo kainos.

    Prancūzijos 10 metų obligacijų pajamingumas laikėsi apie 5,07 proc., o Vokietijos atitikmuo siekė apie 3,33 proc., skirtumui viršijant 170 bazinių punktų. Italijos 10 metų pajamingumas buvo nukritęs žemiau 4,6 proc., tačiau rinkos išlieka jautrios tiek ekonominiams duomenims, tiek politinėms žinutėms.

    JAV obligacijos ketvirtadienį sulaukė pirkėjų, investuotojams ieškant saugesnio prieglobsčio po technologijų kritimo: 10 metų iždo obligacijų pajamingumas krito iki maždaug 4,97 proc. Tuo pat metu nauji duomenys apie paraiškas bedarbio pašalpai rodė, kad atleidimų banga neįsibėgėja, o darbo rinka išlieka santykinai tvirta.

    Artimiausiu metu rinkos stebės išankstines verslo aktyvumo apklausas euro zonoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Jos turėtų padėti įvertinti, kaip aukštesnės energijos kainos ir brangesnis skolinimasis veikia įmonių lūkesčius, užsakymus ir kainodarą.

  • Ispaniją ir Portugaliją gali sustabdyti istorinė streikų banga: svarsto bendrą datą

    Ispaniją ir Portugaliją gali sustabdyti istorinė streikų banga: svarsto bendrą datą

    Ispanijos ir Portugalijos profesinės sąjungos pradėjo derybas dėl galimo bendro visuotinio streiko Pirėnų pusiasalyje. Apie tai interviu Ispanijos visuomeniniam transliuotojui RTVE ir naujienų agentūrai EFE kalbėjo didžiausios Ispanijos profsąjungos CCOO generalinis sekretorius Unai Sordo.

    Pasak jo, svarstoma streiką surengti lapkričio 11 dieną, tą pačią dieną, kai visuotiniam streikui jau ruošiasi Ispanijos profsąjungų konfederacijos CCOO ir UGT. Galutinis sprendimas dėl tokios datos, anot U. Sordo, priklausys nuo Portugalijos profsąjungų.

    U. Sordo aiškino, kad tikslas būtų suorganizuoti bendrą mobilizaciją visame Pirėnų pusiasalyje, kuri turėtų istorinį mastą. Jis pabrėžė, kad koordinuotas veiksmas būtų įmanomas tik tuo atveju, jei Portugalijos pusė oficialiai apsispręstų jungtis.

    „Portugalai turi nuspręsti, ar galiausiai susivienysime į mobilizaciją visame Pirėnų pusiasalyje, kuri būtų istorinė“, – sakė Unai Sordo.

    Kalbėdamas apie galimą bendrą akciją, CCOO vadovas ironiškai užsiminė apie portugalų Nobelio literatūros premijos laureatą José Saramago. Rašytojas beveik du dešimtmečius gyveno Lansarotėje Kanarų salose ir buvo siejamas su kairiosiomis, socialinio teisingumo idėjas palaikančiomis iniciatyvomis.

    „Jei Portugalijoje vyks streikas, mes jį pavadinsime Saramago streiku“, – sakė Unai Sordo.

    Ispanijoje planuojamas visuotinis streikas numatytas likus 18 dienų iki pirmalaikių parlamento rinkimų, kuriuos sušaukė ministras pirmininkas Pedro Sánchez. Sprendimas skelbti rinkimus priimtas po to, kai parlamentas atmetė dalį Vyriausybės priemonių, susijusių su būsto krizės ir įperkamumo problemomis.

    Abi šalys pastaraisiais mėnesiais susiduria su augančia socialine įtampa dėl brangstančio pragyvenimo ir ypač dėl būsto kainų bei nuomos. Protestai įgavo pagreitį po demonstracijų Madride, Puerta del Sol aikštėje, o vėliau persimetė ir į Portugalijos miestus, tarp jų Portą ir Lisaboną.

    Protestuotojai abiejose šalyse reikalauja didesnio įperkamo būsto pasiūlos, efektyvesnių nuomos rinkos reguliavimo priemonių ir spartesnių socialinio būsto projektų. Vis dažniau kartojamas argumentas, kad didmiesčiuose vien darbo pajamų nebeužtenka nuomai ar būsto įsigijimui.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad būsto įperkamumo krizę Pietų Europoje aštrina keli veiksniai: ribota pasiūla, didelė paklausa didmiesčiuose, turizmo ir trumpalaikės nuomos plėtra bei aukštesnės palūkanų normos, kurios apsunkina būsto įsigijimą. Šiame kontekste profsąjungų rengiamos mobilizacijos vis dažniau tampa ne vien darbo užmokesčio, bet ir platesnės socialinės politikos darbotvarkės dalimi.

    Kol kas neaišku, ar Portugalijos profsąjungos priims sprendimą streikuoti tą pačią dieną kaip Ispanija. Tačiau vien pats derybų faktas rodo augantį siekį koordinuoti spaudimą valdžioms regioniniu mastu, kai problemos, tokios kaip būsto įperkamumas, tampa bendromis abiem Pirėnų pusiasalio valstybėms.