CP v2

Blog

  • 90-ųjų maudymosi kostiumėliai grįžta: 5 modeliai, kurie šią vasarą atrodo brangiai

    90-ųjų maudymosi kostiumėliai grįžta: 5 modeliai, kurie šią vasarą atrodo brangiai

    90-ųjų estetika šią vasarą vėl diktuoja paplūdimio madą: į viršų kyla aukštai iškirpti vienos dalies maudymosi kostiumėliai, primenantys Pameli Anderson ir serialo Gelbėtojai įvaizdžius. Toks siluetas vizualiai ilgina kojas ir pabrėžia klubų liniją, todėl daugelis jį renkasi kaip universalią, mažai pastangų reikalaujančią klasiką.

    Socialiniuose tinkluose šį grįžimą sustiprino ir žinomų žmonių įrašai, kurie įtvirtina tendenciją realiame gyvenime, o ne tik podiumuose. Ryškiai raudonas, minimalus vienos dalies modelis vėl tapo vienu geidžiamiausių vasaros pasirinkimų, nes dera ir paplūdimyje, ir kurorte, priderinus lengvus šortus ar marškinius.

    Greta ryškių spalvų grįžta ir vadinamasis tylusis minimalizmas: juodos, baltos ir monochrominės kombinacijos, primenančios 90-ųjų mados kampanijas. Kontrastingi apsiuvai, juostelės ar taškeliai atrodo tvarkingai ir lengvai derinami, o paprastas geometrinis kirpimas paprastai išlieka aktualus ilgiau nei vieną sezoną.

    Dar viena kryptis – futuristinis 90-ųjų glamūras, kai maudymosi kostiumėliai papildomi sagtimis, žiedais, blizgiais akcentais ar asimetriškomis iškarpomis. Tokie modeliai dažnai veikia kaip pilnavertė stiliaus detalė: su plačiomis kelnėmis, lengvu švarku ar permatomais sluoksniais jie lengvai persikelia iš paplūdimio į vakarą prie jūros.

    Į madą sugrįžta ir halter tipo iškirptė, kai petnešos rišamos arba segamos už kaklo, išryškinant pečius ir nugarą. Šiuolaikinės versijos dažnai derinamos su gilesne V formos iškirpte ar lengvais raukiniais, o žemės tonai, alyvuogių ar sodrūs rudi atspalviai tampa patikima baze atostogų garderobui.

    Nostalgiją papildo ir nertas, vadinamasis crochet stilius, derinantis 90-ųjų laisvumą su bohemiška nuotaika. Nors iš pirmo žvilgsnio tokie audiniai atrodo trapūs, šiandien jie dažnai turi elastingą, greitai džiūstantį pamušalą, todėl praktiškumas neatsilieka nuo įvaizdžio.

    Renkantis maudymosi kostiumėlį kaip investiciją, verta žiūrėti ne tik į trendą, bet ir į konstrukciją: patikimas krūtinės prilaikymas, kokybiškos siūlės ir audinio atsparumas chlorui bei saulei dažnai lemia, ar daiktas atrodys gerai ir kitą sezoną. Būtent todėl 90-ųjų minimalizmas ir aiškios formos vėl laimi – jos lengvai prisitaiko prie skirtingų kūno tipų ir stiliaus.

  • Šiuos pomidorų laikymo įpročius turi daugelis: dėl jų vaisiai sugenda gerokai greičiau

    Tinkamas pomidorų laikymas lemia ne tik jų šviežumą, bet ir skonį bei aromatą. Neretai pomidorai greitai suminkštėja ar pradeda pelyti ne dėl prastos kokybės, o dėl kelių kasdienių klaidų virtuvėje.

    Svarbiausia taisyklė priklauso nuo to, kiek pomidorai prinokę. Neprinokusius ir dar kietesnius pomidorus geriausia laikyti kambario temperatūroje, atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių, kad jie ramiai sunoktų ir neprarastų skonio.

    Kada pomidorams tinka šaldytuvas?

    Šaldytuvas labiau tinka visiškai prinokusiems pomidorams, jei matote, kad jų nesuvalgysite artimiausiomis dienomis. Žemesnė temperatūra pristabdo gedimo procesus, tačiau gali pabloginti tekstūrą ir slopinti aromatą, todėl ilgai laikyti šaltyje nerekomenduojama.

    Perpjautus pomidorus laikyti šaldytuve būtina dėl maisto saugos ir kad jie nepritrauktų vabzdžių. Juos verta sudėti į indą, kuris apsaugo nuo išdžiūvimo ir pašalinių kvapų, o suvalgyti kuo greičiau.

    Dažnos klaidos, kurios trumpina šviežumą

    Viena iš labiausiai paplitusių klaidų yra kotelių nuėmimas iš anksto. Kotelis ir jo vieta yra jautri zona, todėl nuėmus kotelį lengviau patenka mikroorganizmai, o pomidoras greičiau pradeda minkštėti.

    Dar viena klaida yra pomidorų plovimas iš karto po pirkimo. Drėgmė ant odelės sudaro palankesnes sąlygas gedimui, todėl pomidorus geriausia plauti tik prieš pat valgymą ar gaminimą.

    Pomidorams taip pat kenkia laikymas sandariuose plastikiniuose maišeliuose ar uždaruose induose. Ten kaupiasi drėgmė ir etileno dujos, todėl vaisiai greičiau pernoksta ir pradeda gesti, o geriausiai tinka atvira lėkštė ar ventiliuojamas krepšelis.

    Kaip laikyti, kad išliktų skonis?

    Jei pomidorai laikomi kambario temperatūroje, verta juos sudėti vienu sluoksniu ir, jei įmanoma, kotelio puse žemyn, kad sumažėtų drėgmės netekimas. Taip pat naudinga reguliariai peržiūrėti pomidorus ir atskirti tuos, kurie jau pradeda minkštėti.

    Jeigu norite suderinti šviežumą ir skonį, prinokusius pomidorus galima trumpam perkelti į šaldytuvą, bet prieš valgant palaikyti kambario temperatūroje. Tai padeda bent iš dalies sugrąžinti aromatą, kuris šaltyje paprastai susilpnėja.

  • Kondicionierius daugiabutyje be bendrijos sutikimo? Gali tekti nuimti ir atlyginti žalą

    Kondicionierius daugiabutyje be bendrijos sutikimo? Gali tekti nuimti ir atlyginti žalą

    Kodėl reikalingas sutikimas

    Karščių bangos vis dažniau skatina gyventojus įsirengti kondicionierius, tačiau daugiabučiuose svarbu įvertinti ne tik kainą ar įrenginio galią. Išorinis blokas, tvirtinamas prie fasado, paprastai laikomas bendrojo naudojimo konstrukcijų dalimi, todėl savavališkas montavimas gali sukelti rimtų ginčų.

    Daugiabučio fasadas ir kitos bendros konstrukcijos priklauso visiems savininkams, o sprendimus dėl jų keitimo įprastai priima bendrija ar administratorius. Praktikoje dažniausiai reikia rašytinio sutikimo, nes gręžimas, laikiklių tvirtinimas ar kondensato nuvedimas gali paveikti pastato būklę.

    Triukšmas, estetika ir techninė rizika

    Vertinant prašymą įrengti išorinį bloką, paprastai atsižvelgiama į kelis dalykus: ar nebus gadinama fasado išvaizda, ar nebus pažeista šiltinimo sistema, ar nekils vibracijų ir kondensato varvėjimo problemų. Šie aspektai svarbūs ne tik komfortui, bet ir pastato ilgaamžiškumui.

    Nemažai konfliktų kyla dėl triukšmo, ypač naktį, kai foninis garsas mažesnis. Lietuvoje gyvenamojoje aplinkoje taikomi higienos normų reikalavimai triukšmui, o skundai dėl ūžesio ar vibracijų gali baigtis patikrinimais ir reikalavimais pašalinti pažeidimus.

    Balkonas ne visada išsigelbėjimas

    Kai kurie gyventojai tikisi išvengti leidimų pastatydami išorinį bloką balkone. Vis dėlto balkonas teisiškai nėra visiškai vienareikšmis: viena jo dalis skirta naudotis tik buto savininkui, tačiau konstrukciniai elementai, susiję su pastato laikomosiomis dalimis, dažnai laikomi bendri.

    Net jei įrenginys fiziškai stovi ant balkono grindų, dažnai vis tiek tenka gręžti sieną, vesti komunikacijas ar tvirtinti laikiklius. Tokie darbai jau gali būti prilyginami intervencijai į bendrąsias konstrukcijas, todėl bendrijos ar administratoriaus pozicija tampa lemiama.

    Kokios gali būti pasekmės

    Jei kondicionierius sumontuotas be reikiamų suderinimų, bendrija ar administratorius gali pareikalauti per nustatytą terminą jį demontuoti. Jeigu montuojant pažeistas fasadas, šiltinimo sluoksnis ar apdaila, gyventojui gali tekti atlyginti remonto išlaidas.

    Ginčai kartais persikelia ir į civilinę plotmę, kai reikalaujama atlyginti žalą, susijusią su konstrukcijų pažeidimais, drėgmės patekimu ar kaimynams sukeltu nepatogumu. Tokiais atvejais svarbūs tampa darbų aktai, įrenginio specifikacijos ir triukšmo matavimų duomenys.

    Prieš planuojant montavimą specialistai pataria raštu kreiptis į bendriją ar administratorių, pateikti numatomą vietą, tvirtinimo schemą ir kondensato nuvedimo sprendimą. Tai padeda išvengti situacijos, kai po kelių mėnesių tenka mokėti dukart: už įrengimą ir už priverstinį demontavimą bei fasado atstatymą.

  • Veiks kaip kondicionierius: 4 augalai, kurie vasarą atvėsins balkoną ir suteiks natūralų pavėsį

    Veiks kaip kondicionierius: 4 augalai, kurie vasarą atvėsins balkoną ir suteiks natūralų pavėsį

    Karščio bangos miestuose vis dažnėja, o įkaitę balkonai tampa viena nemaloniausių namų vietų. Daugeliu atvejų padėti gali paprastas sprendimas: augalai, kurie sukuria natūralią užuovėją, praleidžia orą ir mažina tiesioginių saulės spindulių kaitrą.

    Želdiniai veikia keliais būdais: meta šešėlį, vėsina aplinką garindami vandenį per lapus ir sumažina įkaitusių paviršių, pavyzdžiui, grindų ar sienų, temperatūrą. Kad efektas būtų juntamas, svarbu rinktis greitai augančius, tankius lapus formuojančius augalus ir užtikrinti reguliarų laistymą.

    Vijokliai, kurie sukuria žalią uždangą

    Vienas populiariausių pasirinkimų saulėtam balkonui yra purpurinis sukučius, greitai augantis vijoklis, per sezoną galintis suformuoti tankią lapiją. Jam reikia atramų, pavyzdžiui, grotelių ar virvių, o žemė vazone turi būti nuolat šiek tiek drėgna, tačiau neužmirkusi.

    Dar vienas sprendimas yra penkialapis vinvytis, vertinamas dėl atsparumo ir įspūdingo lapų tankumo. Šis vijoklis gali užaugti labai ilgas, todėl jam būtinas tvirtas vazonas su drenažu ir patikimos atramos, o augimą verta kontroliuoti pavasariniu genėjimu.

    Žydintys ir dekoratyvūs sprendimai karščiui

    Jei norisi ir pavėsio, ir ryškesnio akcento, tinka sparnuotoji tunbergija, kuri greitai stiebiasi į viršų ir gausiai žydi. Karštomis dienomis jai ypač svarbus reguliarus laistymas, nes vazonuose žemė perdžiūsta greičiau nei grunte.

    Natūralų pavėsį gali suteikti ir kininis miskantas, dekoratyvinė žolė, kuri tinkamomis sąlygomis balkone pasiekia iki 2 metrų aukštį. Jis nėra itin reiklus dirvai, mėgsta saulę, o veislių įvairovė leidžia rinktis pagal lapų spalvą ir raštus.

    Kaip išgauti didžiausią vėsinimo efektą

    Kad želdinimas realiai atvėsintų balkoną, verta uždengti kuo didesnį saulės pusės plotą, ypač turėklus ir sieną, kuri įkaista labiausiai. Geriausiai veikia kelių augalų kombinacija, kai vijokliai sudaro vertikalią uždangą, o aukštesni augalai ar žolės prideda šešėlio iš viršaus.

    Praktiškai svarbu nepamiršti drenažo, nes užmirkusi žemė skatina šaknų puvimą, o perdžiūvęs substratas mažina lapijos tankumą. Per karščius laistymo režimą dažnai tenka koreguoti, nes vazonai įkaista, o vėjas pagreitina drėgmės išgaravimą.

  • Kada gerti kolageną: daug kas tiki mitu, bet specialistai sako, kas iš tiesų svarbiausia

    Kada gerti kolageną: daug kas tiki mitu, bet specialistai sako, kas iš tiesų svarbiausia

    Kolagenas pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių papildų, siejamų su odos išvaizda, plaukų ir nagų būkle bei sąnarių komfortu. Vis dažniau kyla klausimas, kada jį vartoti geriau: ryte ar vakare. Nors internete gausu patarimų, moksliniai duomenys rodo, kad svarbiausias veiksnys dažniausiai yra ne paros metas.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką rezultatams turi vartojimo reguliarumas ir pakankamas kiekis, o ne tai, ar papildą išgersite prieš pusryčius, ar prieš miegą. Kolageno poveikis siejamas su tuo, kad organizmas jį suskaido į aminorūgštis ir peptidus, kurie naudojami audinių atsinaujinimui. Todėl svarbu ilgalaikis, nuoseklus režimas.

    Kodėl ryto ar vakaro pasirinkimas ne esminis?

    Dažnai kartojamas teiginys, kad kolageną būtina gerti nevalgius, nes taip jis esą geriau pasisavinamas, neturi tvirto mokslinio pagrindo. Kolageno papildai virškinami kaip baltymai, tad jų įsisavinimą labiau lemia bendra mityba ir individualus virškinimo toleravimas. Daliai žmonių patogiau vartoti ryte, nes taip lengviau nepamiršti dienos dozės.

    Kitas populiarus įsitikinimas, kad kolageną būtina gerti vakare, nes naktį organizmas intensyviau regeneruojasi. Tiesa, miego metu vyksta daug atkuriamųjų procesų, tačiau patikimų įrodymų, kad vakarinis kolageno vartojimas duoda geresnį rezultatą nei rytinis, trūksta. Praktikoje rekomenduojama pasirinkti laiką, kurį lengviausia išlaikyti kasdien.

    Kas realiai padeda kolageno sintezei?

    Kolagenas yra struktūrinis baltymas, svarbus odai, kremzlėms, sausgyslėms ir kaulams. Su amžiumi jo gamyba mažėja, o tai gali atsispindėti odos elastingume ir sąnarių pojūčiuose. Būtent todėl dalis žmonių renkasi kolageno papildus, tikėdamiesi palaikyti įprastą audinių būklę.

    Norint sudaryti palankesnes sąlygas natūraliai kolageno sintezei, svarbu, kad mityboje netrūktų baltymų ir vitamino C. Taip pat reikšmingi mikroelementai, pavyzdžiui, cinkas ir varis, kurie dalyvauja audinių atsinaujinimo procesuose. Vien papildas nekompensuoja prastos mitybos, todėl dažniausiai rekomenduojamas kompleksinis požiūris.

    Kada tikėtis pokyčių ir kaip vartoti saugiai?

    Kolagenas neveikia iš karto, o pirmi pastebimi pokyčiai dažniausiai siejami su kelių savaičių nuosekliu vartojimu. Kai kuriais atvejais prireikia 2–3 mėnesių, kol rezultatai tampa aiškesni, ypač jei vertinami odos elastingumo ar sąnarių komforto pokyčiai. Dėl to trumpalaikės, nenuoseklios kuracijos dažnai nuvilia.

    Renkantis papildą verta atkreipti dėmesį į sudėtį, porcijoje esančio kolageno kiekį ir tai, ar jis jums nesukelia virškinimo diskomforto. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus, esate nėščia ar žindote, dėl papildų vartojimo saugumo tikslinga pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Patogiausias paros metas yra tas, kurį realiai išlaikysite kasdien.

  • Morka su alyvuogių aliejumi – paprastas duetas, galintis pakeisti odos atspalvį ir savijautą

    Morka su alyvuogių aliejumi – paprastas duetas, galintis pakeisti odos atspalvį ir savijautą

    Kodėl šis derinys veikia

    Morka ir alyvuogių aliejus nėra greitas interneto triukas, tačiau jų derinys turi aiškų mitybos pagrindą. Morkose gausu beta karoteno, kurį organizmas gali paversti vitaminu A, svarbiu normaliai odos būklei, gleivinėms ir imuninei sistemai.

    Esminė detalė ta, kad beta karotenas priklauso riebaluose tirpioms medžiagoms. Tai reiškia, jog valgant morkas su riebalais organizmui paprastai lengviau pasisavinti karotenoidus nei tada, kai daržovė valgoma visiškai „sausa“.

    Ką tai gali duoti odai

    Reguliarus daržovių ir vaisių vartojimas siejamas su sveikesniu odos atspalviu, nes karotenoidai gali prisidėti prie švelnaus, labiau gelsvai auksinio tono. Tai nėra kosmetinis švytėjimas ar raukšlių išnykimas, greičiau bendras mažiau papilkėjusios odos įspūdis.

    Pokyčiai paprastai vyksta palaipsniui, todėl nereikėtų tikėtis, kad per kelias dienas veidas atrodys kaip po atostogų. Didesnę prasmę turi ne vienas produktas, o pasikartojantys mitybos įpročiai ir pakankamas daržovių kiekis kasdien.

    Kaip vartoti ir ko vengti

    Praktiškai užtenka paprastų sprendimų: tarkuotos morkos su šlakeliu alyvuogių aliejaus, orkaitėje keptos morkos su aliejumi ar morkų sriuba trinta iki kremo, pabaigoje pagardinta aliejumi. Smulkinimas, trynimas ar lengvas terminis apdorojimas gali palengvinti karotenoidų prieinamumą.

    Vis dėlto persistengti nereikėtų: labai dideli beta karoteno kiekiai iš maisto kartais lemia gelsvai oranžinį odos atspalvį. Tai ne pavojingas įdegis, o ženklas, kad pasirinktas vienas produktas tapo per dominuojantis mityboje.

    Atsargiau vertinami ir beta karoteno papildai, nes kapsulės nėra tas pats, kas karotenoidai maiste. Saugiausia strategija daugeliui žmonių yra įvairi mityba, kur morka su alyvuogių aliejumi tampa tiesiog patogiu, skaniu įpročiu, o ne pažadu apie stebuklą.

    „Oda greičiausiai geriausiai reaguoja ne į vienkartinius mitybos šuolius, o į nuoseklumą“, – sako mitybos specialistai, vertinantys daržovių ir vaisių svarbą kasdienėje mityboje.

  • Vengrai turi naują makaronų hitą: šis patiekalas su varške ir šonine pavergia skoniu

    Kai kurie patiekalai gimsta iš paprastų produktų, bet ilgainiui tampa šalies virtuvės simboliu. Taip Vengrijoje nutiko su túrós csusza – sotiu makaronų patiekalu, kuris dažnai vadinamas tikru komforto maistu.

    Jo esmė – kontrastai: karšti makaronai susitinka su vėsia, lengvai rūgštele grietine, švelnia varške ir ypač traškiais rūkytos šoninės spirgučiais. Ištirpę šoninės riebalai sujungia ingredientus į kremišką, sodrų padažą.

    Vengrijoje túrós csusza valgomas ir kaip pagrindinis patiekalas, ir kaip sotus priedas prie aštresnių patiekalų. Tokia derinimo tradicija siejama su vengrų virtuvei būdingu riebesniu, ryškių skonių maistu.

    Šio patiekalo populiarumą palaiko ir paprastas paruošimas: daugumą produktų žmonės turi namuose, o pagaminimas dažnai užtrunka tiek, kiek išverda makaronai. Kasdienėje virtuvėje tai patogu, ypač kai norisi greito, bet sotaus rezultato.

    Lietuvoje vengriškus ingredientus nesunku pakeisti įprastais: tinka varškė, riebi grietinė ir rūkytas šoninės gabalėlis. Skonio paslaptis – ne prieskonių gausa, o tinkama tekstūra: spirgučiai turi išlikti traškūs, o makaronai – karšti.

    „Tai patiekalas, kuris remiasi paprastumu: keli ingredientai, bet jie privalo būti kokybiški ir suvaldyti teisingai“, – sako Vidurio Europos virtuvės tyrinėtojai.

    Norint dar daugiau kremiškumo, dalį varškės ir grietinės mišinio galima įmaišyti į karštus makaronus kartu su šoninės riebalais, o likusį uždėti ant viršaus. Taip išgaunamas ryškesnis kontrastas tarp šilto pagrindo ir gaivaus pieno produktų sluoksnio.

  • Kadaise augo kiekviename darže, dabar perka iš Prancūzijos: topinamburas grįžta į madą

    Topinamburas, dar vadinamas žiemine saulėgrąža, ilgus metus buvo primiršta daržovių kultūra, o dabar vėl atrandamas iš naujo. Augalas užauga aukštas, vasaros pabaigoje sužydi geltonais žiedais, tačiau vertingiausia dalis slepiasi po žeme – netaisyklingos formos valgomieji gumbai.

    Skirtingai nei bulvėse, topinamburuose beveik nėra krakmolo, o pagrindinis angliavandenis yra inulinas – tirpiosios skaidulos rūšis. Dėl to ši daržovė dažnai minima kaip palankesnis pasirinkimas tiems, kurie siekia stabilesnio cukraus kiekio kraujyje ir didesnio sotumo. Mitybos specialistai pabrėžia ir kitą inulino savybę: jis veikia kaip prebiotikas ir gali padėti palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę.

    „Inulinas organizme nėra skaidomas kaip krakmolas, todėl topinamburas dažnai laikomas geru skaidulų šaltiniu, tačiau prie jo verta pratintis palaipsniui“, – sako dietologai, primindami, kad staigiai padidinus skaidulų kiekį gali pasireikšti pilvo pūtimas.

    Be skaidulų, topinamburų gumbuose yra kalio, geležies, taip pat B grupės vitaminų. Praktinis privalumas – jie ištvermingi: gumbai gali peržiemoti dirvoje ir pavasarį būti kasami švieži, o pats augalas mažiau reiklus dirvai nei daugelis kitų daržovių.

    Istoriškai topinamburas į Europą pateko iš Šiaurės Amerikos, kur buvo svarbi vietinių bendruomenių mitybos dalis. Lenkijoje ir aplinkinėse šalyse jis ilgą laiką augo daržuose ir buvo laikomas patikima atsargine kultūra prastesnių derlių metais, tačiau vėliau jį išstūmė masiškai paplitusi bulvė, kuri buvo patogesnė sandėliuoti ir ruošti dideliais kiekiais.

    Pastaraisiais metais topinamburas grįžta į virtuvę dėl bendrų mitybos tendencijų: didesnio dėmesio skaiduloms, žarnyno sveikatai ir mažiau perdirbtam maistui. Nors vietinių ekologinių ūkių pasiūla po truputį auga, prekybos tinkluose vis dar dažnai dominuoja importas, o vienas ryškiausių tiekėjų Europoje yra Prancūzija.

    Virtuvėje topinamburas vertinamas dėl universalumo: keptas ar virtas primena švelniai saldų bulvės ir artišoko derinį, o žalias išlieka traškus. Svarbi detalė ruošiant – jo odelė labai plona ir valgoma, todėl dažnai pakanka gumbus gerai nušveisti po tekančiu vandeniu, užuot varginusis skutant.

  • Kalakutienos kotletai vis sausi? Įdėkite šią daržovę – džiūvėsėlių nebereikės

    Kalakutienos ar vištienos maltinukai dažnai pasirenkami kaip lengvesnė alternatyva kiaulienai, tačiau turi vieną trūkumą: dėl mažesnio riebalų kiekio kepant jie greitai praranda drėgmę. Dėl to kotletai neretai išeina kietesni, sausi ir trapiu vidumi.

    Dalis žmonių problemą bando spręsti pridėdami daugiau džiūvėsėlių ar mirkytos bandelės, bet taip masė gali tapti sunkesnė, o skonis blankesnis. Paprastesnis sprendimas yra daržovė, kuri suteikia drėgmės ir padeda išlaikyti minkštumą net po kepimo.

    Vienas patikimiausių pasirinkimų yra tarkuota cukinija. Ji turi daug vandens, švelnų skonį ir nepersveria prieskonių, todėl malta paukštiena išlieka sultingesnė, o kotletai būna puresni.

    Svarbiausia cukiniją paruošti teisingai: ką tik sutarkuotos dėti tiesiai į masę nereikėtų, nes ji gali tapti per skysta ir kotletus bus sunku suformuoti. Sutarkuotą cukiniją verta lengvai pasūdyti, palikti kelioms minutėms ir gerai nuspausti, kad liktų drėgna, bet ne varvanti.

    Geriausiai tinka jauna cukinija plona odele, jos dažniausiai nereikia lupti. Jei cukinija didesnė ir su ryškesniu sėklų minkštimu, jį geriau išimti, nes jis sukaupia daugiau vandens.

    Prie sultingumo prisideda ir kiti paprasti priedai: smulkiai kapotas svogūnas, kuris kepant suminkštėja ir atiduoda dalį drėgmės, taip pat šaukštas natūralaus jogurto ar grietinės, jei norisi švelnesnės tekstūros. Svarbu masės nepermaišyti per ilgai, nes taip baltymai susiklijuoja ir kotletai tampa tvirtesni.

    Didelę įtaką daro ir temperatūra. Kepant per karštoje keptuvėje ar per stipriai įkaitintoje orkaitėje sultys greitai išgaruoja, todėl geriau rinktis vidutinę kaitrą ir kepti iki auksinės spalvos.

    Praktiškas orientyras namuose: maždaug 500 gramų maltos kalakutienos ar vištienos, viena vidutinė cukinija, kiaušinis, svogūnas, česnako skiltelė ir prieskoniai pagal skonį. Kotletus galima kepti keptuvėje su nedideliu riebalų kiekiu arba orkaitėje apie 190–200 laipsnių temperatūroje maždaug 20–25 minutes, apverčiant įpusėjus.

    Prieš patiekiant verta palaukti kelias minutes, kad sultys tolygiau pasiskirstytų kotleto viduje. Taip net liesesnė paukštiena išlieka maloniai minkšta, o garnyrui tinka tiek bulvės, tiek kruopos ar sezoninės daržovės.

  • Buvęs europarlamentaras, tyręs „Pegasus“, pats tapo taikiniu: nustatyti du užkrėtimo atvejai

    Buvęs europarlamentaras, tyręs „Pegasus“, pats tapo taikiniu: nustatyti du užkrėtimo atvejai

    Toronto universiteto „Citizen Lab“ teismo ekspertizė nustatė, kad buvusio europarlamentaro Stelios Kouloglou telefonas buvo ne kartą užkrėstas šnipinėjimo programa „Pegasus“ tuo metu, kai jis dirbo Europos Parlamento komitete, tyrusiame piktnaudžiavimą šia technologija. Ši informacija sustiprino įtarimus, kad paties tyrimo darbas galėjo būti stebimas ar net paveiktas.

    Tyrėjų teigimu, užkrėtimas fiksuotas mažiausiai du kartus: 2022 metų spalio 21 dieną ir 2023 metų kovo 6–7 dienomis. Abu laikotarpiai sutapo su itin svarbiais PEGA komiteto darbo etapais, kai buvo ruošiamos misijos ir baigiama rengti galutinė ataskaita.

    Kas galėjo būti atskleista

    „Pegasus“ laikomas vienu pažangiausių komercinių šnipinėjimo įrankių, galinčiu suteikti prieigą prie privačių žinučių, elektroninių laiškų ir kitų telefone vykstančių komunikacijų. „Citizen Lab“ pažymi, kad tokia prieiga galėjo atverti kelią susipažinti su konfidencialiais PEGA komiteto narių ir jų komandų apsikeitimais, taip pat jautriomis parlamentinėmis procedūromis.

    Šis atvejis svarbus tuo, kad viešai tai yra pirmasis dokumentuotas pavyzdys, kai „Pegasus“ taikiniu tapo aktyviai komitete dirbęs asmuo. Tai kelia papildomų klausimų dėl Europos institucijų gebėjimo apsaugoti savo narius ir procesus nuo valstybinių ar su valstybėmis siejamų kibernetinių operacijų.

    Įtariamieji neįvardijami, bet matomas kampanijos pėdsakas

    Tyrėjai nenurodo, kuri konkreti valstybė ar organizacija galėjo būti atsakinga už atakas. Vis dėlto ataskaitoje minimi sutapimai su anksčiau fiksuota „Pegasus“ kampanija Europoje, kai buvo taikomasi į Rusijos ir Baltarusijos kilmės žurnalistus bei aktyvistus.

    Tokie sutapimai, „Citizen Lab“ vertinimu, leidžia daryti prielaidą, kad operaciją galėjo vykdyti vienas iš „NSO Group“ klientų, turėjęs galimybę naudoti „Pegasus“ keliose Europos valstybėse. „Pegasus“ licencijas, kaip skelbiama viešuose tyrimuose, paprastai perka valstybinės institucijos, o naudojimas dažnai grindžiamas nacionalinio saugumo ar kovos su nusikalstamumu argumentais.

    Politinis atgarsis ir spaudimas institucijoms

    Pats S. Kouloglou teigė neabejojantis, kad įsilaužimai buvo tiesiogiai susiję su jo vaidmeniu PEGA komitete ir darbais, kuriuos tuo metu vykdė europarlamentarai. Pirmasis užkrėtimas fiksuotas ruošiantis tyrimų misijoms, antrasis – kai Briuselyje vyko intensyvios diskusijos dėl galutinio komiteto teksto.

    Buvusi PEGA komiteto narė Sophie in ’t Veld pabrėžė, kad esminis klausimas yra ne vien tai, kas konkrečiai vykdė ataką, bet ir kodėl, nepaisant daugybės viešai nuskambėjusių atvejų, Europos Komisijos atsakas į šnipinėjimo programų piktnaudžiavimą, jos vertinimu, išliko nepakankamas.

    Ši istorija vėl išryškina platesnę problemą: komercinių šnipinėjimo priemonių rinka auga, o jų panaudojimo ribos dažnai lieka neaiškios, ypač kai taikiniais tampa politikai, žurnalistai ar tyrimus vykdantys pareigūnai. Europos institucijoms tai reiškia ne tik privatumo, bet ir demokratinių procesų apsaugos iššūkį.