Blog

Ananasas, nors ir egzotiškas vaisius, šiandien lengvai randamas beveik kiekviename prekybos centre. Vis dėlto jis neretai atsiduria ant stalo tik per šventes ar ypatingomis progomis, todėl dažnam vis dar atrodo kaip retas gardėsis. O be reikalo – sultingas, saldus ir su lengva rūgštele vaisius tinka ne tik desertams, bet ir pikantiškiems patiekalams.

Ananasas kilęs iš Pietų Amerikos – dabartinės Brazilijos, Paragvajaus ir Argentinos teritorijų. Vietos gyventojai jį augino šimtmečius ir vertino ne tik dėl skonio, bet ir dėl gydomųjų savybių. Į Europą vaisius pateko XV amžiuje kelionių laikotarpiu ir ilgą laiką buvo laikomas prabangos bei egzotikos simboliu.

Pirmosios žinios apie ananasą Lietuvoje ir regiono kraštuose pasirodė XVIII amžiuje, kai Europoje jis būdavo auginamas šiltnamiuose ir parduodamas turtingesniems žmonėms. Šiandien ananasas – įprastas produktas: jį lengva atpažinti iš lapų kuokšto, šiurkščios žievės ir ryškiai geltono, sultingo minkštimo. Yra keli ananasų tipai, o populiariausias – valgomasis ananasas.

Šis vaisius valgomas įvairiai: šviežias, džiovintas arba konservuotas.

Ananasas laikomas maistinių medžiagų šaltiniu. Jame yra maistinių skaidulų, vitaminų C, A, E, B grupės vitaminų, taip pat mineralų – kalio, magnio, mangano ir geležies. Labiausiai vertinama veiklioji medžiaga – bromelainas, baltymus skaidantis fermentas. Manoma, kad jis gali padėti virškinimui, mažinti uždegiminius procesus, prisidėti prie tinimų mažinimo, o taip pat būti naudingas žmonėms, patiriantiems sąnarių diskomfortą. Be to, bromelainui priskiriamas galimas palankus poveikis riebalų apykaitai – siejamas su mažesne suriebėjusių kepenų ir padidėjusio cholesterolio rizika.

Reguliariai vartojamas ananasas gali būti naudingas ir širdžiai. Kalis prisideda prie kraujospūdžio reguliavimo, o antioksidantai padeda apsaugoti kraujagysles nuo pažeidimų. Vaisiuje esantys vitaminai siejami su imuniteto stiprinimu, odos ir plaukų būklės gerinimu. Ananasas dažnai pasirenkamas ir norintiems prižiūrėti svorį – 100 gramų yra apie 50 kcal. Dėl didelio vandens kiekio jis gerai drėkina organizmą ir suteikia sotumo jausmą.

Ananasas ypač tinka turintiems virškinimo nusiskundimų, sportuojantiems intensyviai, taip pat visiems, kurie nori pasirūpinti širdies ir kraujagyslių sistema. Vis dėlto dėl didesnio paprastųjų cukrų kiekio jį reikėtų riboti sergantiems cukriniu diabetu. Atsargiai ananasą turėtų rinktis ir jautrų skrandį turintys žmonės – vaisiaus rūgštumas gali dirginti gleivinę.

Virtuvėje ananasą galima panaudoti įvairiai. Dažniausiai jis valgomas šviežias: nupjaunama žievė, pašalinamas kietesnis vidus ir vaisius supjaustomas gabalėliais. Taip jis tinka kaip užkandis ar priedas prie vaisių salotų. Ananasas gali tapti ir sočiais pusryčiais – dera su natūraliu jogurtu, avižomis ar granola. Taip pat galima spausti ananasų sultis ar dėti jo į kokteilius – tokie gėrimai ypač gaivina karštomis dienomis.

Pikantiškuose patiekaluose tropinis vaisius tinka prie paukštienos ir kiaulienos: saldumas subalansuoja mėsos skonį ir suteikia egzotiškumo. Ananasą galima kepti ant grotelių, dėti į iešmelius, karį ar salotas su vištiena. Jis žinomas ir kaip picos priedas, nors šis derinys iki šiol kelia diskusijų.

Azijos virtuvėje ananasas dažnai naudojamas saldžiarūgščiuose padažuose, kurie dera su ryžiais ar makaronais. Desertams jis tinka kepiniuose – pyraguose, tartose, keksiukuose ar leduose. Džiovintas ananasas taip pat gali būti alternatyva saldumynams.

Verta prisiminti, kad konservuotas ananasas, nors ir patogus, dažniausiai nusileidžia šviežiam: jame gali būti mažiau naudingų medžiagų ir daugiau cukraus. Geriausia rinktis prinokusį, šviežią vaisių.

„Sichuano pipirai“ (dar vadinami sichuano prieskoniu) su įprastais juodaisiais pipirais turi bendrą iš esmės tik pavadinimą. Šis prieskonis gaminamas iš prinokusių uogų išorinės luobelės, kuri gaunama iš pipirinio zanthoksilo (Zanthoxylum piperitum) – augalo, priklausančio rūtinių šeimai. Jis nuo seno naudojamas liaudies medicinoje.

Prieskonis ypač paplitęs Kinijoje, o didžiausi jo pasėliai, kaip nesunku nuspėti, yra Sičuano provincijoje. Jis taip pat populiarus Butane ir Indijoje. Pipirinis zanthoksilas atsparus atšiauresnėms oro sąlygoms, todėl dažnai auginamas kalnuotose vietovėse, o vaisiai nuo medžių įprastai renkami rankomis.

Kaip skoniu išsiskiria „Sichuano pipirai“? Jiems būdingas citrusinis, lengvai aštrokas poskonis, kuriame galima pajusti medienos ir gėlių natas. Be to, valgant patiekalus su šiuo prieskoniu dažnai pasireiškia savitas burnos pojūtis – lūpų, liežuvio ar gomurio aptirpimas, dilgčiojimas.

Tokį efektą sukelia junginys, vadinamas hidroksi-alfa-sanshooliu. Jis veikia receptorius, todėl pojūtis kai kam primena tarsi šaltį ar lengvą tirpulį.

Dažniausiai išskiriamos dvi pagrindinės „Sichuano pipirų“ rūšys:

Raudonieji pasižymi intensyvesniu skoniu, o žalieji dažniau suteikia stipresnį aptirpimo pojūtį.

Tradicinėje kinų medicinoje „Sichuano pipirai“ minimi kaip prieskonis, galintis palankiai veikti kvėpavimo ir kraujotakos sistemas. Taip pat teigiama, kad jis gali padėti virškinimui, mažinti pilvo pūtimą ir dujų kaupimąsi. Šiame prieskonyje gausu eterinių aliejų, kuriems priskiriamos antibakterinės ir antivirusinės savybės, todėl jie siejami su imuniteto palaikymu.

Įdomu ir tai, kad „Sichuano pipiruose“ yra geležies, kuri svarbi hemoglobino gamybai ir gali prisidėti prie anemijos prevencijos. Taip pat minima, jog šis prieskonis gali turėti teigiamą poveikį kepenų veiklai.

„Sichuano pipiruose“ randama ir polifenolių – medžiagų, siejamų su antioksidaciniu poveikiu. Manoma, kad jos padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu, pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis ir gali prisidėti prie lėtesnių senėjimo procesų. Kartais joms priskiriamas ir priešvėžinis potencialas.

Visgi verta prisiminti: nors prieskonis laikomas naudingas, daliai žmonių jis gali sukelti alergines reakcijas.

Kur naudoti „Sichuano pipirus“? Pirmiausia – Azijos virtuvės patiekaluose. Jis puikiai tinka mėsai ir žuviai, įvairiems troškiniams, keptiems, grilyje ruoštiems ar orkaitėje kepamiems patiekalams. Dažnai rekomenduojamas riebesnei mėsai, pavyzdžiui, antienai ar šonkauliukams, tačiau puikiai dera ir su paukštiena. Taip pat juo gardinamos sriubos bei sultiniai.

Sičuano virtuvėje šį prieskonį neretai derina su aitriąja paprika (čili). Šis derinys kuria skonį, vadinamą málà – tai reiškia „tirpdantis ir aštrus“.

Kinų virtuvėje daugelyje patiekalų naudojamas ir vadinamasis penkių prieskonių mišinys. Jį sudaro žvaigždinis anyžius, gvazdikėliai, cinamonas, pankolis ir būtent „Sichuano pipirai“.

Pavasariui įsibėgėjus dienos ilgėja, o augalai leidžia jaunus lapelius. Tarp jų – ir dilgėlė, kurioje gausu vitaminų bei mineralų. Šviežiai prisirinktų dilgėlių galima dėti į įvairius patiekalus, o taip pat iš jų pasigaminti sveiką gėrimą – sultis ar užpilą.

Dilgėles verta rinkti tam tikru metų laiku. Geriausias metas pradėti – ankstyvas pavasaris, dažniausiai jau balandį. Maždaug birželio viduryje augalas pradeda žydėti ir tuomet dalį savo savybių praranda. Nors dilgėles dar galima rinkti, žydėjimo metu jos dažniau naudojamos džiovinimui ir užpilams ruošti, o ne šviežiam vartojimui.

Pavasarį renkami jauni, šviesiai žali ūgliai, kuriuose būna daugiausia vertingų medžiagų. Dažniausiai skinami keturi viršutiniai lapeliai. Juos patogiausia nupjauti sekatoriumi arba aštriomis žirklėmis. Renkant dilgėles pravartu mūvėti sodo pirštines ir prisidengti blauzdas bei dilbius, kad išvengtumėte nudilginimo. Nors dilgėlės auga daug kur, ne visose vietose jas rinkti verta – geriausia tai daryti atokiau nuo judrių kelių ir miestų, pavyzdžiui, pievose, miškuose ar kaimo vietovėse.

Surinktas dilgėles pirmiausia pamirkykite dubenyje, kad pasišalintų nešvarumai ir smėlis, tuomet gerai perplaukite sietelyje po tekančiu vandeniu. Taip paruoštus lapelius galima dėti į salotas, kokteilius ar ant sumuštinių. Kad lapeliai „nekandžiotų“ liežuvio, juos verta smulkiai supjaustyti, trumpai applikyti (blanširuoti) arba sutrinti.

Dalį derliaus galima išsidžiovinti, pavyzdžiui, orkaitėje, o vėliau laikyti sandariame inde ir naudoti užpilams.

Sultis iš dilgėlių pasigaminti paprasta. Patogiausia tai daryti lėtaeige sulčiaspaude.

Kitas būdas – sultis ruošti iš susmulkintų lapelių. Dilgėles gerai nuplaukite, tada sumalkite mėsmale arba sutrinkite trintuvu. Gautą masę sudėkite į sandarų stiklainį ir užpilkite šaltu vandeniu taip, kad vanduo būtų maždaug 1 cm žemiau žalumos. Stiklainį gerai užsukite ir padėkite į šaldytuvą kelioms valandoms, o geriausia – per naktį.

Praėjus šiam laikui, skystį kruopščiai perkoškite. Lapelius dar galima stipriai nuspausti – ir sultys paruoštos.

Paruoštas sultis šaldytuve galima laikyti iki 3 dienų. Jei norite, kad jos išliktų tinkamos ilgiau, galima užšaldyti ledukų formelėse.

Dilgėlė vertinama dėl įvairių naudingų savybių. Ji laikoma geru geležies šaltiniu ir turi medžiagų, kurios gali prisidėti prie hemoglobino gamybos, todėl dilgėlės neretai minimos kalbant apie mažakraujystę ir bendrą nuovargį.

Taip pat teigiama, kad dilgėlių sultys veikia šlapimą varančiai ir gali padėti organizmui „apsivalyti“. Jose esantis silicis siejamas su plaukų ir nagų stiprinimu, o kai kuriems žmonėms dilgėlės gali būti naudingos ir sprendžiant odos problemas, pavyzdžiui, spuogus.

Dėl biologiškai aktyvių medžiagų dilgėlių sultys gali palaikyti virškinimą ir medžiagų apykaitą, todėl jas kartais renkasi ir svorį metantys žmonės. Be to, dilgėlėse yra ir kitų mineralų, tokių kaip kalcis bei kalis, taip pat vitaminų A, B grupės ir C.

Svarbu tai, kad dilgėlių sulčių kursą dažniausiai rekomenduojama taikyti 2–3 savaites. Įprasta dienos norma – apie 25 ml. Sultis galima gerti nevalgius, pilti į kokteilius arba skiesti vandeniu. Sergant lėtinėmis ligomis, prieš pradedant kursą patartina pasitarti su gydytoju.

Lapinis burokėlis, mangoldas, bočvina ar blitva – visi šie pavadinimai reiškia tą pačią išskirtinę daržovę. Ji ne tik skani ir gražiai atrodo lėkštėje, bet ir gali būti naudinga organizmui. Be to, ją nesunku auginti, todėl ji tikrai verta didesnio populiarumo.

Jei iki šiol neteko paragauti, gali būti pats metas tai pakeisti ir sužinoti, kuo ši daržovė išskirtinė.

Mangoldas – iš Viduržemio jūros regiono kilusi paprastojo buroko atmaina, ten itin mėgstama ir plačiai vartojama. Tai vienmetis augalas, auginamas dėl valgomų lapų. Įdomu tai, kad kai kurių veislių lapų gyslos būna beveik sidabriškai baltos, o patys lapai – žali arba purpuriniai violetiniai.

Lapkočiai taip pat gali būti įvairių spalvų: dažniausiai raudoni ar rausvi, tačiau pasitaiko ir oranžinių bei geltonų. Mangoldo šaknis ilga, cilindro formos, minkštimas – baltas arba rausvas. Žiedai ir vaisiai iš esmės primena valgomųjų burokėlių.

Lietuvoje mangoldas auginamas retai, nors kartais prekyboje galima aptikti, pavyzdžiui, veislę „Lukullus“. Tuo metu Kroatijoje lapai su lapkočiais yra tikras kasdienis gardėsis – ten ši daržovė vadinama blitva ir dažnai patiekiama kaip priedas prie žuvies. Dalmatijoje ji ypač vertinama, neretai patiekiama kartu su bulvėmis.

Nors ši daržovė Lietuvoje vis dar mažai pažįstama, verta jos paieškoti arba užsiauginti savo darže. Kodėl verta valgyti mangoldą? Ne vien dėl skonio – svarbios ir jo maistinės savybės.

Lapinis burokėlis dažnai vadinamas vitaminų bomba ir yra puikus pasirinkimas tiems, kurie rūpinasi sveika, sąmoninga mityba. Tai mažai kaloringa daržovė (apie 19 kcal 100 g), turinti skaidulų ir lengvai virškinamų augalinių baltymų.

Mangolde yra vitaminų A, C, E, K ir B grupės. Taip pat jame randama antioksidantų – karoteno, liuteino ir zeaksantino.

Šis maistinių medžiagų derinys gali prisidėti prie kraujospūdžio reguliavimo, padėti kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, stiprinti kaulus, gerinti fizinę ištvermę ir raumenų aprūpinimą deguonimi. Tai produktas, galintis palaikyti širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą.

Norisi paragauti, bet nežinote, kaip paruošti lapinį burokėlį? Svarbu prisiminti, kad valgomi yra lapai ir lapkočiai, o šaknis maistui netinka. Lapų skonis šiek tiek primena špinatus, o lapkočių – kaliaropes.

Mangoldas tinka salotoms, apkepams, jį galima virti, kepti ar dėti į sriubas. Taip pat tai puikus priedas prie ant grotelių ruošiamų patiekalų.

Be to, lapinis burokėlis turi chlorofilo – medžiagos, kuri gali slopinti heterociklinių aminų, susidarančių kepant maistą aukštoje temperatūroje ir siejamų su kancerogeniniu poveikiu, veikimą.