CP v2

Blog

  • Varėnoje 5 metams atlaisvinta vieta gėlių prekybai: kas gali laimėti konkursą ir kada skubėti

    Varėnoje 5 metams atlaisvinta vieta gėlių prekybai: kas gali laimėti konkursą ir kada skubėti

    Varėnos rajono savivaldybė paskelbė viešąjį konkursą dėl teisės įrengti paviljoną Savanorių gatvėje, tarp namų Nr. 38 ir 40, Varėnoje. Laimėtojas galėtų 5 metus prekiauti gėlėmis viešojoje prekybos vietoje.

    Pagal konkurso sąlygas, paviljoną įsirengti ir prekybai reikalinga infrastruktūra rūpinasi pats konkurso laimėtojas. Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad inžinerinės komunikacijos šioje vietoje nenumatytos, todėl dėl elektros ar kitų sprendimų tektų pasirūpinti savarankiškai.

    Teisė prekiauti būtų suteikiama 5 metų laikotarpiui, tačiau leidimas numatomas kasmet: kiekvienais metais reikėtų teikti prašymą dėl naujo leidimo išdavimo ir jį gauti. Tokia praktika dažnai taikoma savivaldybėse, siekiant kasmet patikrinti, ar veikla vykdoma laikantis reikalavimų.

    Konkurse gali dalyvauti fiziniai asmenys nuo 18 metų ir juridiniai asmenys. Norint užsiregistruoti dalyviu, dokumentai turi būti pateikiami užklijuotuose vokuose per Varėnos rajono savivaldybės administracijos priimamąjį, laikantis nurodytos vokų pateikimo tvarkos.

    Paraiškų priėmimas vyks nuo 2026 metų spalio 21 dienos 8.00 valandos iki 2026 metų lapkričio 6 dienos 15.45 valandos. Dokumentai priimami Varėnos rajono savivaldybės administracijoje Vytauto gatvėje 12, Varėnoje, pirmo aukšto priimamajame.

    Komisijos posėdis, kurio metu bus atplėšiami vokai, numatytas 2026 metų lapkričio 9 dieną 15.00 valandos Varėnos rajono savivaldybės administracijoje, trečio aukšto mažojoje salėje. Pabrėžiama, kad paraiškas pateikę asmenys privalo atvykti į posėdį.

    Atvykstant į komisijos posėdį reikės turėti registracijos pažymėjimą, kuris išduodamas užregistravus dalyvį, taip pat asmens tapatybės dokumentą arba įgaliojimą, jei atstovaujamas kitas asmuo ar įmonė. Pavėlavus pateikti paraišką iki nurodyto termino, dalyvis į konkursą nebus registruojamas.

    Viešoji prekyba paviljonuose ir kioskuose savivaldybėms svarbi ne tik kaip smulkaus verslo skatinimo priemonė, bet ir kaip viešųjų erdvių tvarkos klausimas. Praktikoje tokie konkursai leidžia aiškiai nustatyti atsakomybes dėl paviljono išvaizdos, švaros, darbo laiko bei veiklos atitikties reikalavimams.

    Papildomą informaciją dėl konkurso teikia Varėnos rajono savivaldybės administracijos atsakingas asmuo. Dėl detalių sąlygų ir dokumentų sudėties rekomenduojama kreiptis į savivaldybę iš anksto, kad iki termino pabaigos neliktų neaiškumų.

  • Vienas rudeninio genėjimo netikslumas – ir krūmai gali neištverti šalčių: ko vengti?

    Vienas rudeninio genėjimo netikslumas – ir krūmai gali neištverti šalčių: ko vengti?

    Kodėl rudenį geriau neskubėti

    Rudenį patrumpinus ūglius, augalas dažnai sureaguoja nauju augimu, nes po pjūvio suaktyvėja pumpurai. Jei šiltesni orai užsitęsia, išsprogę jauni ūgliai iki šalčių nespėja sumedėti ir per pirmą rimtesnį šaltį lengvai apšąla.

    Dar viena problema ta, kad vėlyvas genėjimas atima iš krūmo sukauptas maisto medžiagas. Vietoje to, kad jos pavasarį būtų skirtos stipriems naujiems ūgliams ir žydėjimui, atsargos sunaudojamos rudeniniams, trumpalaikiams prieaugiams.

    Be to, rudenį ir žiemą žaizdos gyja lėčiau, todėl padidėja infekcijų rizika. Drėgnu ir vėsiu laikotarpiu ligų sukėlėjai lengviau patenka į šviežias pjūvio vietas, o augalo atsparumas šalčiui gali sumažėti.

    Ką genėti pavasarį, o ne rudenį

    Daugumą dekoratyvinių krūmų saugiau genėti vėlyvą žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai didelių šalčių tikimybė jau mažesnė. Tai ypač aktualu augalams, kuriems reikalingas stipresnis formuojamasis genėjimas.

    Pavasarį įprastai genimi vasarą žydintys krūmai, kurie žiedus krauna ant tų pačių metų ūglių, pavyzdžiui, šluotelinės ir medžio formos hortenzijos, japoninės lanksvos, taip pat budlėjos. Toks genėjimas skatina stiprius naujus ūglius ir gausesnį žydėjimą.

    Anksti pavasarį žydintys krūmai, tokie kaip forsitijos ar alyvos, paprastai žiedinius pumpurus suformuoja dar praėjusį sezoną. Jei jie stipriai apkarpomi rudenį, pavasarį dažnai tenka nusivilti menku žydėjimu, todėl tokius augalus geriau genėti tik po žydėjimo.

    Kas rudenį leidžiama ir kaip taisyti klaidas

    Rudenį saugiausia apsiriboti sanitariniu genėjimu: pašalinti nudžiūvusias, nulūžusias, ligų ar kenkėjų pažeistas šakas. Tokie pjūviai padeda sumažinti problemų plitimą sode, ypač jei išpjautos šakos nedelsiant pašalinamos iš teritorijos.

    Jei vaiskrūmiai jau nuėmė derlių, dalį darbų galima atlikti ir sezono pabaigoje. Pavyzdžiui, vasarines avietes po derliaus įprasta išpjauti prie žemės, o iš naujų stiebų palikti tik stipriausius, kad kitąmet derlius būtų kokybiškesnis.

    Jei rudenį genint liko kelmelis arba pjūvis išėjo „sutraiškytas“, verta jį sutvarkyti švariu, aštriu įrankiu, kad žaizda būtų lygi. Įrankius, ypač po ligotų šakų, būtina dezinfekuoti, o darbus planuoti sausą dieną.

    Daugeliu atvejų žaizdų tepimas nėra būtinas, nes sandari danga gali trukdyti natūraliam gijimui. Vis dėlto vaismedžiams, kurie jautresni kai kurioms infekcijoms, storų šakų šviežius pjūvius kartais rekomenduojama apsaugoti specialia sodo tepama priemone iškart po pjūvio.

    Jei po rudeninio genėjimo vis tiek išaugo jauni ūgliai, jų pakartotinai trumpinti nereikėtų, nes tai dar labiau skatins naują augimą. Jei jie apšals, saugiausia juos pašalinti pavasarį per sanitarinį genėjimą, kai aiškiai matosi pažeidimų riba.

  • Vienas rudeninis žingsnis ir prarasite kardelius: kaip iškasti, išdžiovinti ir išsaugoti svogūnėlius

    Vienas rudeninis žingsnis ir prarasite kardelius: kaip iškasti, išdžiovinti ir išsaugoti svogūnėlius

    Kodėl kardeliai neišžiemoja

    Kardeliai yra šilumamėgiai augalai, todėl mūsų klimate jų gumbasvogūniai žiemą dirvoje dažniausiai nušąla. Dėl to rudenį juos reikia iškasti, paruošti ir laikyti vėsioje, bet neperšąlančioje vietoje iki pavasario.

    Per vasarą pasodintas gumbasvogūnis išeikvoja sukauptas maisto medžiagas lapams ir žydėjimui, o sezono pabaigoje senasis gumbasvogūnis nyksta. Virš jo susiformuoja naujas gumbasvogūnis, o šalia pagrindo dažnai atsiranda smulkūs dukteriniai gumbeliai, tinkami dauginimui.

    Kada ir kaip iškasti

    Tinkamiausias metas kasti kardelius yra po pirmųjų silpnų šalnų, kai lapai jau apvysta, bet žemė dar nėra įšalusi. Taip augalas spėja užbaigti maisto medžiagų perkėlimą į naują gumbasvogūnį, o kasimas būna saugesnis.

    Ankstyvesnes veisles dažnai galima kasti nelaukiant šalnos, praėjus maždaug 6–8 savaitėms po žydėjimo. Svarbu pasirinkti sausą dieną, nes iš šlapios dirvos iškelti gumbasvogūniai džiūsta ilgiau, o drėgmė didina puvinių ir pelėsio riziką.

    Kasant lengva pažeisti gumbasvogūnius, o žaizdos tampa atvirais vartais grybinėms ligoms. Kastuvą ar šakes verta smeigti kiek atokiau nuo stiebo, augalą atsargiai pakelti ir ištraukti laikant už lapų, o ne plėšiant už gumbasvogūnio.

    Silpni, minkšti, dėmėti ar pažeisti egzemplioriai neturėtų keliauti į sandėliavimą, nes jie greitai užkrečia ir sveikus. Stiebus įprasta patrumpinti paliekant apie 3–5 centimetrus virš gumbasvogūnio.

    Džiovinimas ir laikymas per žiemą

    Didžiausia klaida – padėti laikyti neišdžiovintus gumbasvogūnius, nes tuomet greitai atsiranda pelėsis ir puviniai. Patikimiausia džiovinti dviem etapais: trumpai apdžiovinti ore, o tada 2–3 savaites laikyti šiltoje ir gerai vėdinamoje patalpoje.

    Praktikoje dažnai siekiama maždaug 27–30 laipsnių temperatūros, kad paviršius greičiau apdžiūtų ir sumažėtų infekcijų tikimybė. Neapšiltinta pašiūrė ar garažas paprastai netinka, nes temperatūros svyravimai skatina kondensatą, o drėgmė ant gumbasvogūnių paviršiaus tampa ligų priežastimi.

    Po džiovinimo senasis, susiraukšlėjęs gumbasvogūnis paprastai lengvai atsiskiria nuo naujojo. Jį kartu su šaknų likučiais verta pašalinti, o dukterinius gumbelius atskirti ir laikyti atskirai, kad pavasarį būtų paprasčiau planuoti sodinimą.

    Žiemai paruoštus gumbasvogūnius geriausia laikyti vėsiai, apie 4–9 laipsnių temperatūroje, ir stengtis išlaikyti maždaug 70 proc. oro drėgnumą. Tam dažniausiai tinka rūsys ar kita vėsi, bet neįšąlanti patalpa, o drėgmę patogu sekti higrometru.

    Laikymui tinka popieriniai maišeliai, kartoninės dėžės, drobiniai maišeliai ar medinės dėžutės, nes jos leidžia cirkuliuoti orui. Svarbu reguliariai peržiūrėti atsargas kas kelias savaites ir nedelsiant pašalinti minkštėjančius ar pelijančius gumbasvogūnius.

    Sandėliuojant dažniausios bėdos yra puviniai ir kenkėjai, ypač tripsai, galintys peržiemoti kartu su gumbasvogūniais. Rizika gerokai sumažėja, jei kasant nepažeidžiami gumbasvogūniai, atmetami įtartini egzemplioriai ir užtikrinamas greitas, kruopštus džiovinimas.

  • Nepjaukite hortenzijų rudenį: viena klaida spalį gali kainuoti kitų metų žiedus

    Nepjaukite hortenzijų rudenį: viena klaida spalį gali kainuoti kitų metų žiedus

    Rudenį, kai hortenzijų žiedynai paruduoja ir išdžiūsta, daugelis susigundo juos nupjauti, tačiau tai gali smarkiai sumažinti kitų metų žydėjimą. Sodininkai pabrėžia, kad ypač rizikinga spalį trumpinti didžialapes, dantytąsias ir ąžuolalapes hortenzijas, nes jų žiediniai pumpurai dažnai jau būna suformuoti.

    Šios hortenzijos paprastai žydi ant praėjusių metų ūglių, todėl po nudžiūvusiu žiedynu neretai slepiasi kitų metų žiedų užuomazgos. Nukirtus ūglį kartu pašalinami ir pumpurai, o pasekmės išryškėja tik vasarą, kai krūmas sužaliuoja, bet žiedų būna mažai arba visai nebūna.

    Kada genėti, o kada palaukti?

    Rudenį rekomenduojama apsiriboti tik sanitariniu genėjimu, kai šalinamos nulūžusios, akivaizdžiai ligotos ar visiškai sudžiūvusios šakos. Paprastas būdas patikrinti ūglio gyvybingumą yra lengvai įbrėžti žievę: jei po ja matyti žalia ir drėgna audinio spalva, šaka gyva.

    Didžialapėms hortenzijoms dažniausiai saugiausia rimtesnį formavimą atidėti iki ankstyvo pavasario, kai pumpurai aiškiai matomi. Tuomet nudžiūvęs žiedynas šalinamas paliekant maždaug pusę centimetro virš pirmos sveikos pumpurų poros, o nušalusios viršūnės trumpinamos iki gyvos medienos.

    Kodėl sausi žiedai paliekami per žiemą?

    Peržydėję žiedynai ne visada yra tik estetinis trūkumas, nes jie gali veikti kaip papildomas barjeras nuo šalčio ir vėjo, pridengiantis jautresnes ūglių viršūnes. Dėl to daugelis specialistų pataria didžialapių hortenzijų žiedynų rudenį neskubėti šalinti ir palikti juos iki pavasario.

    Vis dėlto vien žiedynų neužtenka, jei žiemos būna šaltesnės ar vėjuotos. Prie krūmo pagrindo pravartu supilti 10–15 centimetrų mulčio sluoksnį iš žievės, komposto ar sausų lapų, o atvirose vietose krūmą galima papildomai pridengti orui laidžia danga, nepažeidžiant pumpurų.

    Skirtingos hortenzijos, skirtingos taisyklės

    Kitaip elgiamasi su šluotelinėmis ir krūminėmis hortenzijomis, kurios žydi ant naujų ūglių. Jas įprasta genėti žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, dar prieš sprogstant lapams, trumpinant ūglius virš antros ar trečios aiškios pumpurų poros ir išpjaunant silpnus, į krūmo vidų augančius stiebus.

    Yra ir pakartotinai žydinčių veislių, kurios gali krauti žiedus ir ant senesnių, ir ant naujų ūglių, tačiau stiprus rudeninis genėjimas joms taip pat rizikingas. Tokiu atveju krūmas gali pražysti vėliau ir silpniau, todėl nežinant veislės saugiausia spalį palikti sveikas šakas su sausais žiedynais iki pavasario.

  • Pamiršta sodybų gėlyno žvaigždė grįžta: pasėkite rudenį ir pavasarį stebins spalvomis

    Pamiršta sodybų gėlyno žvaigždė grįžta: pasėkite rudenį ir pavasarį stebins spalvomis

    Sodybų gėlynuose kadaise dažnai augusi sodo strielka, dar vadinama vienmete pentine, vėl grįžta į madą. Tai lengvo, ažūrinio silueto vienmetė gėlė, kuri pavasarį ir vasaros pradžioje sukuria ryškų spalvų debesį, o vėliau gali pasisėti pati.

    Augalas užauga maždaug nuo 30 iki 120 centimetrų, priklausomai nuo veislės ir dirvos derlingumo. Žiedai dažniausiai būna mėlyni, violetiniai, rožiniai arba balti, susitelkę į pailgas kekes, todėl gėlė gražiai atrodo tiek gėlyne, tiek skinta puokštėms.

    Svarbu nepainioti su daugiametėmis pentinėmis, kurios dažniau auginamos kaip ilgaamžės gėlyno „kolonos“. Vienmetė strielka yra trumpaamžė, tačiau būtent ji vertinama už lengvą priežiūrą ir natūraliai atrodantį žydėjimą.

    Planuojant vietą verta prisiminti, kad augalas yra nuodingas, todėl jo geriau nesodinti ten, kur laisvai žaidžia maži vaikai ar vaikšto augintiniai. Dirbant su sėklomis ir augalais pravartu mūvėti pirštines, ypač jei oda jautri.

    Kur geriausiai auga?

    Sodo strielkai labiausiai tinka saulėta, šilta ir nuo stiprių gūsių apsaugota vieta. Ji mėgsta laidžią, lengvesnę dirvą, kuri neužmirksta, o dirvos reakcija turėtų būti artima neutraliai.

    Priežiūra paprastai nesudėtinga, nes didžiąją dalį sezono pakanka natūralių kritulių. Papildomai laistyti dažniausiai reikia tik užsitęsus sausroms, o tręšimas reikalingas nebent labai skurdžioje dirvoje.

    Rudeninė sėja: kodėl verta?

    Rudenį sėklas geriausia berti tada, kai žemė jau smarkiai atvėsusi, bet dar neįšalusi. Tokiu atveju sėklos per žiemą ramiai „pailsi“ dirvoje ir pavasarį sudygsta anksčiau, nei sėjant pavasarį.

    Toks sėjimas veikia kaip natūrali stratifikacija, kai šalčio periodas padeda sėkloms lengviau sudygti. Praktikoje tai reiškia ankstesnį startą pavasarį ir dažnai ankstesnį žydėjimą.

    Sėjant į nuolatinę vietą sėklos užberiamos plonu dirvos sluoksniu, maždaug 0,5–1 centimetro. Tarp augalų patogu palikti apie 20–30 centimetrų, o jei sudygsta per tankiai, pavasarį daigus galima praretinti.

    Kaip derinti gėlyne?

    Strielka gražiausiai atrodo pasodinta didesnėmis grupėmis, ypač kaimiško ar natūralistinio stiliaus gėlynuose. Dėl stačių, lengvų žiedynų ji sukuria vertikalų akcentą ir gražiai „pakelia“ kompoziciją.

    Dažniausiai ji derinama su kitais vienmečiais ir kaimiško gėlyno klasika, pavyzdžiui, rugiagėlėmis, medetkomis ar kosmėjomis. Taip pat tinka šalia aukštesnių žydinčių augalų, kai norisi daugiau spalvinių perėjimų ir lengvumo.

    Jei po pirmos žydėjimo bangos augalas stipriai išretėja ar praranda dekoratyvumą, gėlyne verta palikti dalį žiedynų sėkloms subrandinti. Tai padeda kitą sezoną sulaukti natūralaus atsinaujinimo be papildomo darbo.

  • Neskubėkite išmesti graikinių riešutų lapų: štai kaip juos saugiai panaudosite sode ir komposte

    Neskubėkite išmesti graikinių riešutų lapų: štai kaip juos saugiai panaudosite sode ir komposte

    Kodėl šie lapai laikomi rizikingais?

    Rudenį graikinis riešutmedis numeta daug lapų, tačiau jie nėra tokie „nekalti“ kaip kitų medžių. Šio medžio audiniuose aptinkamas juglonas – natūralus junginys, galintis slopinti kai kurių augalų dygimą ir augimą.

    Juglonas daugiausia siejamas su šaknimis, bet jo yra ir lapuose, ūgliuose bei žaliuose vaisių apvalkaluose. Būtent dėl to prie graikinio riešutmedžio kai kurie augalai prastai auga, o į kompostą metami švieži lapai kai kam kelia abejonių.

    Kas yra juglonas ir kaip jis veikia?

    Juglonas priskiriamas alelopatiniams junginiams, tai reiškia, kad jis gali veikti kitų augalų ląstelinius procesus ir mažinti jų augimo potencialą. Jautresnės rūšys neretai rodo silpnesnį augimą, lapų geltimą ar prastesnį derėjimą, jei ilgai auga arti riešutmedžio.

    Vis dėlto poveikis nėra vienodas visiems augalams ir labai priklauso nuo dirvožemio, drėgmės, mikroorganizmų aktyvumo bei to, kiek šviežios organikos patenka į aplinką. Tyrimai rodo, kad juglonas dirvožemyje gali būti skaidomas mikroorganizmų ir kisti dėl aplinkos veiksnių, todėl jis nebūtinai išlieka ilgai.

    Kaip kompostuoti riešutmedžio lapus?

    Graikinio riešutmedžio lapus kompostuoti galima, tačiau svarbu, kad kompostas būtų tvarkomas teisingai. Greitesnė skaidymo eiga, pakankama drėgmė ir subalansuotas azoto bei anglies turinčių medžiagų santykis padeda sumažinti riziką, kad nepageidaujamos medžiagos išliks aktyvios.

    Prieš dedant į kompostą lapus verta susmulkinti ir maišyti su azotu turtinga žaliąja mase, pavyzdžiui, nupjauta žole. Jei kompostas dar jaunas ar kyla abejonių, jį pirmiausia saugiau panaudoti po augalais, laikomais atsparesniais, o jautresnius daržus tręšti tik pilnai subrendusiu kompostu.

    Ką daryti, jei lapų labai daug?

    Vienas paprastesnių sprendimų – palaukti, kol lapai visiškai išdžius ir paruduos. Tokie trapūs, gerai išdžiūvę lapai paprastai kelia mažiau rūpesčių, o komposte suyra saugiau, nors pats procesas gali užtrukti ilgiau nei kitų medžių lapų.

    Alternatyva – lapus paskleisti plonu sluoksniu ir įmaišyti į viršutinį dirvožemio sluoksnį, kad organika palaipsniui suirtų vietoje. Dar vienas variantas – naudoti kaip mulčią, tačiau tai reikėtų daryti atsargiai, ypač šalia jautresnių kultūrų, ir nekloti storu, šviežių lapų sluoksniu.

  • Raudonos uogos žiemą vilioja paukščius: krūmai, kurie sodą paverčia natūralia lesykla

    Raudonos uogos žiemą vilioja paukščius: krūmai, kurie sodą paverčia natūralia lesykla

    Žiemą, kai žemę sukausto įšalas ir sniegas, paukščiams tampa sudėtingiau rasti natūralaus maisto. Tuomet ypač praverčia sode ar kieme palikti krūmai ir medeliai su ilgai ant šakų išsilaikančiais vaisiais, kurie tampa natūralia lesykla.

    Ryškios uogos ne tik puošia aplinką, bet ir suteikia paukščiams greitai prieinamos energijos, nes minkštime gausu cukrų. Be to, vaisiai padeda papildyti skysčių atsargas, kai vandens šaltiniai užšąla.

    Kas iš to laimi labiausiai?

    Tokiuose želdiniuose dažniausiai lankosi strazdai, sniegenos, liepsnelės, smilginiai strazdai, kėkštai ir kiti sodybose žiemojantys sparnuočiai. Vaisiaėdžiams paukščiams svarbu, kad maistas būtų pasiekiamas ilgą laiką, todėl ypač vertingi tie augalai, kurių uogos nenukrenta iki pat vėlyvos žiemos.

    Ne mažiau svarbi ir krūmų struktūra. Tankios šakos, o kai kurių rūšių ir spygliai, paukščiams tampa užuovėja nuo vėjo bei slėptuve nuo plėšrūnų, todėl vienoje vietoje jie gali ir maitintis, ir ilsėtis.

    Krūmai su raudonomis uogomis

    Vienas praktiškiausių pasirinkimų yra erškėtis, kurio vaisiai išlieka dekoratyvūs ir po šalnų. Jis dažnai sodinamas gyvatvorėms, o dygūs ūgliai kartu sukuria paukščiams saugesnę buveinę.

    Šermukšnis rudenį ir žiemą tampa tikru traukos centru, nes jo uogų kekės laikosi ilgai, o pats medis yra atsparus šalčiui ir nereiklus dirvai. Daugelyje vietovių būtent šermukšniai padeda paukščiams išgyventi laikotarpius, kai kitų uogų atsargos jau būna pasibaigusios.

    Gausiai derantis šaltalankis išsiskiria tuo, kad uogos tvirtai laikosi ant šakelių, tačiau šiam augalui reikia saulėtos vietos. Sodinant verta atkreipti dėmesį, kad šaltalankiai yra dvilyčiai, todėl norint sulaukti uogų paprastai reikia ir vyriško, ir moteriško augalo.

    Dar vienas klasikinis pasirinkimas yra putinas, kurio uogos ypač ryškios ir ilgai išlieka ant šakų. Dalis paukščių jų iš karto nepuola, tačiau žiemai įsibėgėjus, kai kitų pasirinkimų mažėja, putino kekės dažnai tampa svarbiu maisto šaltiniu.

    Ne tik raudona: kitos spalvos sode

    Jei norisi įvairovės, verta prisiminti aronijas, kurių tamsūs vaisiai ir rudenį raudonuojantys lapai suteikia sodui papildomo dekoratyvumo. Aronijos toleruoja įvairias dirvas, todėl dažnai tinka ir mažiau prižiūrimiems sklypams.

    Baltais vaisiais puoštis galinti snieguolė atrodo įspūdingai žiemą, tačiau jos uogos žmogui yra nuodingos, todėl sodinant svarbu įvertinti, ar kieme nebūna mažų vaikų. Kai kurios vijoklinės rūšys taip pat brandina įvairiaspalvius vaisius, bet dalis jų gali būti nuodingi, todėl tokie augalai labiau tinka dekorui, o ne valgomiems derliams.

    Planuojant paukščiams palankų želdyną, svarbiausia ne vienas „stebuklingas“ krūmas, o skirtingų rūšių derinys. Įvairovė padeda išlaikyti maisto pasiūlą per visą šaltąjį sezoną ir pritraukia daugiau skirtingų paukščių rūšių.

  • Užmirštas dyglėtas krūmas vėl madingas: jo uogos renkamos po šalnų ir vadinamos vitaminų bomba

    Užmirštas dyglėtas krūmas vėl madingas: jo uogos renkamos po šalnų ir vadinamos vitaminų bomba

    Tarnina: kuo ji ypatinga?

    Tarnina, dar vadinama dygliąja slyva, yra laukinis krūmas, dažnas pamiškėse, pakelėse ir gyvatvorėse. Pastaraisiais metais ji vėl atrandama dėl atsparumo, dekoratyvumo ir rudenį sunokstančių tamsiai melsvų vaisių, kurie primena mažas slyvas.

    Krūmas paprastai užauga iki 2–3 metrų, šakas dengia aštrūs dygliai, todėl jis tinka natūraliai apsauginei gyvatvorei. Anksti pavasarį tarnina gausiai pražysta baltais žiedais ir tampa svarbiu nektaro šaltiniu apdulkintojams, kai kitų žydinčių augalų dar nedaug.

    Kada ir kaip rinkti uogas?

    Tarninos uogos sunoksta vėlai, dažniausiai nuo spalio iki gruodžio, o skonis stipriai priklauso nuo oro. Šviežios uogos būna labai sutraukiančios dėl taninų, todėl tradiciškai jos renkamos po pirmųjų šalnų, kai vaisiuose sumažėja aitraus sutraukiančio skonio.

    Jei šalnų dar nebuvo, uogas galima nuskinti prinokusias ir trumpam užšaldyti namuose, kad efektas būtų panašus. Svarbu nepamiršti, kad kauliukai nėra valgomi, o perdirbant uogas juos reikėtų pašalinti.

    Tarninos dažniausiai naudojamos sultims, sirupams, uogienėms, drebučiams ir užpilams, taip pat padažams prie mėsos. Skonį sušvelnina saldesni vaisiai, pavyzdžiui, obuoliai, todėl jie neretai derinami kartu.

    Kaip auginti sode?

    Tarnina vertinama dėl nereiklumo ir atsparumo šalčiui, todėl tinka tiems, kas nori mažiau priežiūros reikalaujančių augalų. Ji gali augti ir skurdesnėse dirvose, tačiau gausesnio derliaus tikimybė didesnė, jei dirva laidi, derlingesnė, o vieta saulėta.

    Pirmaisiais metais po pasodinimo svarbiausia pasirūpinti laistymu, kol krūmas įsitvirtins, vėliau jis geriau pakelia sausras. Tręšimas paprastai nėra būtinas, tačiau sodinant galima įmaišyti komposto, kad augalas lengviau startuotų.

    Norint išlaikyti krūmą produktyvų, kas kelerius metus naudinga jį praretinti ir pašalinti senas, susikryžiavusias ar pažeistas šakas. Tarnina taip pat leidžia šaknines atžalas, todėl, jei nenorite, kad ji plėstųsi, atžalas reikia reguliariai šalinti.

    Dyglių gausa yra ir privalumas, ir trūkumas: krūmas puikiai saugo sklypo ribą ir suteikia prieglobstį paukščiams, tačiau dirbant būtinos storos pirštinės ir tankesni drabužiai. Dėl šių savybių tarnina dažnai pasirenkama natūralioms, gyvybingoms sodo gyvatvorėms, kurios rudenį dar ir duoda derlių.

  • Vilkaviškyje – svarbus pastiprinimas jaunimui: Atviro jaunimo centro komanda pasipildė trimis

    Vilkaviškyje – svarbus pastiprinimas jaunimui: Atviro jaunimo centro komanda pasipildė trimis

    Vilkaviškio Atviro jaunimo centro darbuotojų komandą papildė trys nauji žmonės: Irma Maurienė, Linas Baniulis ir Gabija Liūtaitė. Savivaldybė tikisi, kad pastiprinimas padės dar nuosekliau atliepti jaunų žmonių poreikius ir užtikrinti lengviau pasiekiamas paslaugas.

    I. Maurienė ir L. Baniulis dirbs su jaunimu Atvirame jaunimo centre, kur jaunuoliai gali ateiti be išankstinės registracijos, saugiai leisti laiką, gauti konsultacijų ir įsitraukti į veiklas. Tokie centrai Lietuvoje laikomi vienu svarbiausių prevencinių instrumentų, padedančių mažinti socialinę atskirtį ir stiprinti emocinę gerovę.

    G. Liūtaitė vykdys mobilųjį darbą su jaunimu, kai specialistai jaunuolius pasiekia ne tik centro patalpose, bet ir jų susibūrimo vietose. Tai ypač svarbu tiems, kurie dėl atstumo, motyvacijos stokos ar kitų aplinkybių rečiau užsuka į jaunimo centrą.

    Su naujaisiais komandos nariais susitiko Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemerė Daiva Riklienė ir Savivaldybės administracijos jaunimo reikalų koordinatorė Danguolė Gudeliaukienė. Susitikimo metu akcentuota, kad jaunimo darbuotojų vaidmuo dažnai tampa pirmuoju saugiu kontaktu jaunuoliui, ieškančiam pagalbos ar krypties.

    „Jaunam žmogui svarbu žinoti, kad yra vieta, kur jis bus išgirstas, suprastas ir palaikytas. O dar svarbiau – kad šalia būtų žmonių, kurie padrąsintų, padėtų atrasti savo stiprybes ir patikėti savo galimybėmis“, – sakė vicemerė Daiva Riklienė.

    Pastaraisiais metais savivaldybėse vis daugiau dėmesio skiriama paslaugų prieinamumui ne tik miestuose, bet ir mažesnėse gyvenvietėse, todėl mobilusis darbas su jaunimu tampa vis aktualesnis. Tikimasi, kad atsinaujinusi komanda leis dažniau organizuoti veiklas, greičiau reaguoti į jaunimo poreikius ir užmegzti daugiau ilgalaikių ryšių su jaunuoliais.

    Savivaldybė naujiesiems darbuotojams palinkėjo įkvėpimo, kūrybiškumo ir sėkmingo starto dirbant su Vilkaviškio rajono jaunimu.

  • Zarasuose startavę mokymai kitakalbiams sulaukė dėmesio: prisijungti dar nevėlu

    Zarasuose startavę mokymai kitakalbiams sulaukė dėmesio: prisijungti dar nevėlu

    Zarasų švietimo pagalbos tarnyboje pradėta lietuvių kalbos mokymų programa „Kalbu lietuviškai“, skirta suaugusiesiems, kurių gimtoji kalba yra kita. Iniciatyvos tikslas – padėti žmonėms drąsiau kalbėti lietuviškai ir lengviau įsitvirtinti kasdienėse situacijose.

    Organizatoriai pabrėžia, kad tokie mokymai ypač svarbūs tiems, kurie neseniai atsikraustė į regioną, ieško darbo ar aktyviau įsitraukia į vietos bendruomenės veiklas. Praktiniai kalbos įgūdžiai dažnai tampa esmine sąlyga sklandžiam bendravimui su darbdaviais, ugdymo ir sveikatos įstaigomis.

    Akcentas – realios situacijos

    Užsiėmimuose daugiausia dėmesio skiriama gyvajai kalbai ir dažniausioms kasdienėms situacijoms: apsipirkimui, vizitui gydymo įstaigoje, bendravimui darbe ar su kaimynais. Mokymai rengiami taip, kad dalyviai galėtų mokytis savo tempu ir nebijotų klysti.

    Pasak programos rengėjų, jauki ir palaikanti aplinka padeda greičiau įveikti kalbėjimo baimę, o nuosekli praktika leidžia geriau įsisavinti ne tik žodyną, bet ir taisyklingą sakinių struktūrą. Tokiu būdu mokymasis tampa ne formalia pareiga, o kasdienio gyvenimo palengvinimu.

    Kada ir kur vyksta užsiėmimai

    Užsiėmimai vyksta antradieniais ir ketvirtadieniais Zarasų švietimo pagalbos tarnyboje. Nurodoma, kad prie grupės prisijungti dar galima, todėl kviečiami visi, norintys pradėti mokytis lietuvių kalbos arba sustiprinti jau turimas žinias.

    Mokymuose pabrėžiamas ir platesnis tikslas: kalba tampa raktu į geresnį Lietuvos kultūros, tradicijų ir vietos bendruomenės pažinimą. Stiprėjant kalbiniams įgūdžiams, dalyviams paprastai lengviau spręsti kasdienius klausimus ir jaustis labiau savarankiškiems.

    Finansavimas ir programa

    Mokymai organizuojami įgyvendinant neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programą. Iniciatyvą finansuoja Zarasų rajono savivaldybė, o tai leidžia užtikrinti tęstinumą ir prieinamumą vietos gyventojams.

    Švietimo specialistai pažymi, kad suaugusiųjų kalbos mokymasis dažniausiai būna efektyviausias tada, kai jis orientuotas į praktinius poreikius. Būtent todėl regionuose vis dažniau ieškoma būdų, kaip suderinti kalbos mokymąsi su realiomis integracijos ir užimtumo situacijomis.