CP v2

Blog

  • „Airbus“ gavo 75 A320neo užsakymą: eilė lėktuvams ilgėja, pirmieji pristatymai nuo 2032 metų

    JAV orlaivių nuomos bendrovė Aviation Capital Group, priklausanti Japonijos grupei Tokyo Century, pateikė „Airbus“ užsakymą 75 A320neo šeimos keleiviniams lėktuvams. Tai didžiausias vienkartinis šios bendrovės sandoris per beveik keturis dešimtmečius veiklos ir dar vienas signalas, kad populiariausių vieno praėjimo lėktuvų paklausa išlieka itin aukšta.

    Užsakymas apima skirtingas A320neo šeimos modifikacijas, o salono išplanavimas bus derinamas pagal būsimų operatorių, dažniausiai oro linijų, poreikius. Tokie lėktuvai paprastai pasirenkami trumpiems ir vidutinio nuotolio maršrutams, nes leidžia mažinti kuro sąnaudas ir eksploatacijos kaštus, lyginant su ankstesnės kartos orlaiviais.

    „Šis užsakymas, didžiausias mūsų istorijoje, rodo tikėjimą ilgalaike oro transporto ateitimi“, – sakė Aviation Capital Group vadovas Thomas Baker.

    Sandorio finansinės detalės viešai paprastai neskelbiamos, tačiau rinkoje dažnai remiamasi kataloginėmis kainomis ir pritaikomomis nuolaidomis, kurios priklauso nuo užsakymo apimties ir pristatymo grafiko. Pagal viešai minimus vertinimus, šio užsakymo vertė galėtų siekti apie 11 mlrd. eurų, nors reali suma po derybų dažniausiai būna mažesnė.

    „Airbus“ skelbia, kad pirmieji lėktuvai pagal šį užsakymą turėtų būti pristatomi nuo 2032 metų, o tiekimai tęstųsi iki 2035 metų pabaigos. Toks terminas atspindi tai, kad gamintojas jau dabar turi didelį užsakymų portfelį, o daugelio modelių gamybos eilės yra nusidriekusios į priekį keleriems metams.

    Pastaraisiais metais orlaivių paklausą papildomai palaiko oro kelionių atsigavimas ir oro linijų siekis atnaujinti parkus ekonomiškesniais lėktuvais, ypač augant degalų kainų svyravimų ir emisijų mažinimo spaudimui. Dėl to dideli užsakymai vis dažniau keliauja ne tik tiesiogiai gamintojams, bet ir per nuomos bendroves, kurios vėliau lėktuvus perduoda vežėjams pagal ilgalaikes sutartis.

    Remiantis „Airbus“ viešinamais duomenimis, bendrovės užsakymų portfelis pastaraisiais metais siekė kelis tūkstančius orlaivių, o tai užtikrina gamybos apkrovimą ilgam laikotarpiui. Gamintojas taip pat nuosekliai didina gamybos tempą, tačiau tiekimo grandinės pajėgumai ir komponentų trūkumai vis dar gali riboti, kaip greitai pavyksta trumpinti laukimo laiką.

  • Polregio už beveik 120 mln eurų perka 23 naudotus dyzelinius traukinius: kada pasirodys reisuose?

    Lenkijos regioninis vežėjas Polregio pasirašė sutartį su bendrove „Public Transport Service“ dėl naudotų dyzelinių traukinių įsigijimo. Sandoris apima trijų vagonų, žemagrindžius sąstatus, pagamintus maždaug prieš du dešimtmečius, kurie bus pritaikyti eksploatacijai Lenkijos geležinkeliuose.

    Sutarties vertė siekia apie 119 milijonų eurų su mokesčiais, o bendrai numatyta įsigyti 23 transporto priemones. Bazinis užsakymas apima 15 vienetų, o likusieji 8 gali būti nupirkti pasinaudojus opcionu, jei vežėjui jų prireiks.

    Polregio skelbia, kad kiekvienas sąstatas turės talpinti mažiausiai 200 keleivių, o esant didesniam srautui bus galima jungti kelis traukinius į vieną sąstatą. Nauji pirkiniai bus skirti maršrutams, kurie nėra elektrifikuoti, todėl dyzelinis parkas vežėjui išlieka kritiškai svarbus.

    „Norime išlaikyti konkurencingumą atsiveriant geležinkelių rinkai, todėl privalome investuoti į riedmenis, įskaitant dyzelinius, skirtus neelektrifikuotoms linijoms“, – sakė Polregio vadovas Andrzej Pawłowski.

    Modernizavimas užtruks iki 30 mėnesių

    Pagal sutartį „Public Transport Service“ ne tik pristatys riedmenis, bet ir atliks jų modernizavimą bei vadinamąją polonizaciją, tai yra pritaikymą vietos techniniams ir eksploataciniams reikalavimams. Bazinio užsakymo sąstatus planuojama parengti per ne ilgesnį nei 24 mėnesių laikotarpį, o opcioninius vienetus – per iki 30 mėnesių.

    Vis dėlto Polregio prognozuoja, kad pirmieji atnaujinti traukiniai keleivius galėtų pradėti vežti anksčiau, jau 2027 metų pabaigoje. Tai reiškia, kad realų pokytį maršrutuose keleiviai pajus ne iš karto, net jei sutartis pasirašyta dabar.

    Ką žada keleiviams?

    Vežėjas nurodo, kad visi sąstatai bus atviro plano, su oro kondicionavimu ir pritaikyti žmonėms su negalia. Numatomos vietos keleiviams vežimėliuose, pritaikytas tualetas, o patekimą į traukinį turėtų palengvinti rampos, keltuvai arba nuolydžiai.

    Taip pat planuojama įrengti vaizdo stebėjimo sistemas ir dviračių erdves, kiekviename traukinyje numatant vietą bent keturiems dviračiams. Regionų valdžios atstovai akcentuoja, kad papildomas dyzelinis parkas turėtų leisti plėsti reisų pasiūlą ir stabilizuoti riedmenų trūkumą ten, kur jis jaučiamas labiausiai.

    Šis pirkimas nėra pirmasis Polregio sandoris su „Public Transport Service“: vežėjas pastaraisiais metais jau užsakė kitų naudotų dyzelinių sąstatų, dalis jų šiuo metu testuojami arba modernizuojami. Polregio taip siekia palyginti greitai papildyti parką, nelaukiant naujų traukinių gamybos eilės, kuri Europoje dažnai nusitęsia keleriems metams.

  • ES svarsto ETS2 atidėjimą: Lenkija ir Italija buria koaliciją, sprendimas svarbus ir gyventojams

    Europos Vadovų Taryboje vėl iškilo klausimas, ar nereikėtų koreguoti antrosios ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos dalies, vadinamos ETS2. Nors pagrindinis dėmesys šiuo metu sutelktas į esamos EU ETS sistemos reformą, politinis spaudimas dėl galimų sąskaitų gyventojams grąžino ETS2 į darbotvarkę.

    EU ETS jau dabar apima elektros ir šilumos gamybą, daug taršius pramonės sektorius bei aviaciją. Europos Komisijos siūlomos korekcijos siejamos su energijos kainų mažinimu, didesniu sistemos nuspėjamumu ir paskatomis investuoti į mažesnę taršą.

    Kas yra ETS2 ir kodėl kelia įtampą?

    ETS2 numato anglies dioksido kainos signalą perkelti ir į sektorius, kurie iki šiol nebuvo apimti pagrindinės sistemos: kelių transportą ir pastatų šildymą. Praktikoje tai reikštų, kad į galutinę degalų ir šildymo kainą būtų įskaičiuojama papildoma išlaidų dalis, susijusi su išmetamu anglies dioksidu.

    Būtent šis poveikis buitiniams vartotojams ir kelia didžiausią politinę riziką, ypač šalyse, kuriose jautriai reaguojama į energijos ir degalų kainų šuolius. Nors ES numato apsaugos mechanizmus ir paramą pažeidžiamiems namų ūkiams, dalis sostinių baiminasi, kad realus kainų efektas vis tiek taps stipriu socialinės įtampos katalizatoriumi.

    Ko siekia Lenkija ir Italija?

    Lenkija ir Italija kartu su Čekija, Slovakija ir Vengrija ėmė formuoti poziciją, kad ETS2 įsigaliojimą reikėtų atidėti arba keisti jo modelį. Tarp svarstomų krypčių minima galimybė paversti sistemą lankstesne, o jos startą nukelti dar vėliau.

    ETS2 įgyvendinimas jau buvo kartą atidėtas: vietoje 2027 metų numatyta pradžia 2028 metais. Dabar, artėjant rinkimų ciklams kai kuriose ES valstybėse, atsiranda papildomas motyvas neatverti naujos fronto linijos dėl kasdienių išlaidų, kurias aiškiai pajustų rinkėjai.

    Ką signalizuoja Europos Vadovų Taryba?

    Europos Vadovų Tarybos išvadose akcentuotas siekis, kad apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema būtų nuspėjama, o jos poveikis energijos kainoms būtų sušvelnintas. Taip pat pabrėžta būtinybė mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, spartinant elektrifikaciją ir plėtojant mažai taršius energijos šaltinius.

    „Europos Vadovų Taryba ragina Komisiją atnaujinti visų ETS2 poveikių vertinimą, ypač dėl jo konstrukcijos ir apsaugos mechanizmų“, – sakoma oficialioje formuluotėje.

    Toks įrašas pats savaime dar nereiškia sprendimo atidėti ar perrašyti ETS2, tačiau jis rodo, kad politinė diskusija grįžo į aukščiausią lygmenį. Praktikoje tai gali reikšti naują derybų etapą, kuriame dalis valstybių bandys išsiderėti papildomas išimtis, saugiklius ar vėlesnę įsigaliojimo datą.

    Svarbu ir tai, kad EU ETS sistema laikoma vienu pagrindinių ES klimato politikos instrumentų, nes ji sukuria rinkos kainos signalą taršai ir taip skatina investicijas bei inovacijas. Dėl to dalis šalių, ypač jau daug investavusių į dekarbonizaciją, skeptiškai vertina pernelyg didelį švelninimą, argumentuodamos, kad tai iškreiptų konkurenciją.

    Artimiausiais mėnesiais sprendimai dėl ETS ir ETS2 priklausys nuo Komisijos siūlymų, Tarybos pozicijų ir politinių kompromisų paieškos. Gyventojams ir verslui tai aktualu dėl paprastos priežasties: kuo greičiau ir kokiomis sąlygomis bus taikomas ETS2, tuo tiesesnis gali būti jo poveikis degalų ir šildymo sąskaitoms.

  • Atsiskaitymai be ryšio per avarijas: „Mastercard“ nuo 2027 metų Europoje diegia naują standartą

    „Mastercard“ paskelbė apie naują mokėjimo kortelių standartą, kuris leis riboto dydžio atsiskaitymus atlikti net ir tada, kai neveikia ryšys su banku ar mokėjimų tinklu. Pokyčiai pirmiausia numatyti Europos rinkai ir yra orientuoti į situacijas, kai sutrinka ryšio ar elektros infrastruktūra.

    Naujas sprendimas turėtų būti pradėtas taikyti nuo 2027 metų pradžios, kai bankų klientams išduodamos naujos „Mastercard“ kortelės turės su atsiskaitymais neprisijungus suderinamą funkcionalumą. Kartu šiam modeliui pritaikomi ir terminalai, ypač tie, kurie diegiami naujai arba keičiami periodinių atnaujinimų metu.

    Kiek bus galima sumokėti?

    Pagal skelbiamą informaciją, atsiskaitymai neprisijungus bus ribojami iki 200 eurų. Tokios operacijos turėtų būti tvirtinamos įvedant PIN kodą, o terminalas užregistruos mokėjimą net ir laikinai neturėdamas ryšio su banku.

    Vėliau, kai ryšys ar elektros tiekimas bus atkurti, sukauptos operacijos bus perduotos apdoroti, o sumos bus įskaitytos mokėtojo ir gavėjo sąskaitose. Tai reikštų, kad žmogus galėtų nusipirkti svarbiausių prekių ar paslaugų net ir sutrikus įprastiems mokėjimo kanalams.

    Kodėl „Mastercard“ to imasi dabar?

    Pastaraisiais metais Europoje pasitaikę didesni ryšio ar energetikos sutrikimai parodė, kaip stipriai kasdieniai atsiskaitymai priklauso nuo infrastruktūros. Kai neveikia mobilusis ryšys, internetas ar elektros tiekimas, dalis terminalų nebegali patvirtinti operacijų, o žmonėms sudėtinga atsiskaityti už būtiniausias prekes.

    Tokiose situacijose labiausiai nukenčia keliaujantys, ekstremalių įvykių zonoje atsidūrę ar tiesiog grynųjų neturintys žmonės, kuriems staiga prireikia degalų, maisto, vaistų ar transporto paslaugų. Būtent atsparumas tokiems scenarijams ir yra pagrindinė naujojo standarto idėja.

    Pirmieji bandymai ir tolesni žingsniai

    „Mastercard“ teigia, kad pirminius sprendimo bandymus jau atliko Danijoje, Švedijoje, Estijoje ir Latvijoje, o rezultatai įvertinti palankiai. Toliau laukiama platesnio diegimo, kuris priklausys ir nuo bankų, ir nuo prekybininkų terminalų atnaujinimo tempo.

    Rinkoje tai gali tapti papildomu saugikliu šalia grynųjų pinigų, ypač didėjant skaitmeninių atsiskaitymų daliai. Kartu tai signalas, kad mokėjimų sektorius vis daugiau dėmesio skiria ne tik patogumui, bet ir veikimo tęstinumui, kai sutrinka įprastos technologinės grandys.

  • „Commercial Metals Company“ pardavimai augo, bet Zaverčės plieno gamyklos EBITDA smuko: kas nulėmė?

    JAV bendrovė „Commercial Metals Company“ (CMC), valdanti ir plieno gamyklą Zaverčėje, paskelbė ketvirtojo 2026 finansinių metų ketvirčio rezultatus. Pardavimai pasiekė apie 2,5 mlrd. eurų, o konsoliduota EBITDA, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, padidėjo iki maždaug 365 mln. eurų.

    CMC nurodo, kad bendra EBITDA marža kilo iki 14,8 proc. Bendrovės teigimu, tam įtakos turėjo geresnės metalo produktų maržos ir didesnę pridėtinę vertę kuriantis segmentų portfelis, įskaitant aukštesnės maržos sprendimus.

    Kas tempė rezultatus į viršų?

    Didžiausią teigiamą impulsą, pasak įmonės, suteikė Šiaurės Amerikos plieno grupė: augo apimtys ir gerėjo kainodara. CMC vadovybė akcentuoja, kad paklausa išlieka palanki, o užsakymų portfelis yra arti rekordinių lygių, nors būsto statybų segmentas demonstravo silpnumo ženklus.

    „Mūsų bazinė EBITDA ketvirtąjį ketvirtį rodė tvirtą metinį augimą. Nors paklausos sąlygos iš esmės išlieka palankios, silpnesnis būsto sektorius paveikė kai kurių padalinių rezultatus“, – sakė CMC prezidentas ir generalinis direktorius Peteris Mattas.

    CMC taip pat pranešė apie maždaug 197 mln. eurų grynąjį pelną per ketvirtį. Pakoreguotas pelnas buvo dar didesnis, o bendrovė dalį skirtumų aiškina ir efektyvesniu mokesčių tarifu.

    Zaverčė: pardavimai augo, EBITDA krito

    Europos plieno grupė, apimanti Zaverčės gamyklą, per ketvirtį pardavimus padidino iki maždaug 261 mln. eurų. Parduotų kiekių dinamika buvo beveik stabili, tačiau įmonė pažymi, kad mažesnius armatūros pardavimus kompensavo stipresni prekybinių strypų ir vielos ruošinių rezultatai.

    Vis dėlto pakoreguota EBITDA regione sumažėjo iki maždaug 14 mln. eurų. CMC aiškina, kad metinis palyginimas išsikraipo, nes ankstesniais metais buvo užfiksuota maždaug 28 mln. eurų kompensacija už aukštas energijos kainas, o šįkart tokios kompensacijos ketvirtyje nebuvo.

    Bendrovė nurodo, kad kompensavimo mechanizmas turėtų grįžti artimiausiame naujų finansinių metų ketvirtyje. Tokie veiksniai, kaip energijos kainų šuoliai, Europos metalurgijoje išlieka kritiški, nes elektros ir dujų sąnaudos tiesiogiai veikia konkurencingumą bei eksporto galimybes.

    ES prekybos taisyklės: CBAM ir TRQ efektas

    CMC komentare dėmesys skiriamas ir Europos Sąjungos reguliavimui: anglies dioksido korekciniam mechanizmui pasienyje CBAM bei tarifinių kvotų režimui TRQ. Įmonė teigia, kad šios priemonės turėtų kurti konstruktyvesnę aplinką vietos gamintojams, nes importui iš trečiųjų šalių taikomi griežtesni reikalavimai ir ribojimai.

    CMC vertinimu, kartu su palaipsniui gerėjančiomis galutinės paklausos tendencijomis tai stiprina lūkesčius sugrįžti į vadinamuosius ciklo vidurio efektyvumo lygius. Praktikoje tai reikštų stabilesnes maržas, jei energijos kaštų šokai būtų amortizuojami, o importo spaudimas vidaus rinkoje mažėtų.

    Per visus 2026 finansinius metus CMC veikla Lenkijoje pajamas didino iki maždaug 946 mln. eurų, tačiau pakoreguota EBITDA sumažėjo iki maždaug 55 mln. eurų. EBITDA marža atitinkamai traukėsi iki 5,9 proc., o bendrovė tai iš esmės sieja su kompensacijų už energijos kainas nebuvimu.

  • Uzbekistanas pasirašė 4,19 mlrd. eurų energetikos sandorius ir ruošiasi dar dviem AE projektams

    Uzbekistanas pasirašė 4,19 mlrd. eurų energetikos sandorius ir ruošiasi dar dviem AE projektams

    Uzbekistanas pasirašė šešis energetikos susitarimus, kurių bendra vertė siekia apie 4,19 mlrd. eurų, ir tuo pat metu paskelbė apie planus šalyje statyti dar dvi atomines elektrines. Apie tai pranešta po prezidento Šavkato Mirzijojevo susitikimų Taškente, kuriuose daug dėmesio skirta užsienio kapitalo pritraukimui ir augančiai elektros paklausai.

    Pagal prezidentūros pateiktą informaciją, susitarimai apima 3 000 megavatų naujų elektros gamybos pajėgumų ir 400 megavatų energijos kaupimo projektus. Tokia kryptis siejama su spartėjančia pramonės plėtra ir didėjančiu elektros poreikiu, kurį vis dažniau kelia ir duomenų centrai.

    Projektais, apie kuriuos skelbta viešai, domisi ir juose dalyvauja įvairių šalių bendrovės, tarp jų Saudo Arabijos ACWA Power ir Tabreed, Jungtinių Arabų Emyratų AMEA Power, Japonijos Toyota Tsusho ir Sojitz, Prancūzijos EDF, Kataro Nebras Power bei kiti partneriai. Uzbekistanas taip siekia išskaidyti finansavimo ir technologijų šaltinius, kartu didindamas konkurenciją dėl projektų.

    Energetikos modelio perstatymas

    Prezidentas teigė, kad per pastarąjį dešimtmetį į energetiką šalyje pritraukta apie 31,2 mlrd. eurų investicijų. Vis dėlto pripažinta, kad ankstesnė praktika, kai vystytojai galėjo patys rinktis elektrinių vietas, kai kur sukūrė generacijos koncentraciją ir padidino elektros perdavimo kaštus kitose teritorijose.

    „Mums reikia integruotos energetikos sistemos, o ne atskirų elektrinių“, – sakė Šavkatas Mirzijojevas.

    Skelbiama, kad ateities projektams numatomi konkurencingi konkursai, o iš anksto būtų aiškiai pateikiamos prijungimo prie tinklo sąlygos bei elektros supirkimo parametrai. Atskirai planuojama konkursais siūlyti ir šešis saulės bei vėjo projektus, kurių bendra galia siektų 2 200 megavatų.

    Uzbekistanas taip pat rengia pirmąjį nacionalinį energetikos pagrindinį planą iki 2050 metų, kurį ketinama užbaigti iki 2027 metų liepos. Kartu žadamas ir tinklo prijungimo galimybių žemėlapis, turintis sumažinti investuotojų rizikas ir padėti planuoti projektus realiomis techninėmis sąlygomis.

    Planai iki 2030 metų

    Iki 2030 metų Uzbekistanas siekia papildomai įrengti 22 gigavatus generacijos, nutiesti 5 000 kilometrų elektros linijų ir pastatyti 16 pastočių. Taip pat numatyta energijos kaupimo pajėgumus išplėsti iki 4,5 gigavato, kas svarbu didinant vėjo ir saulės dalį sistemoje.

    Metinė elektros gamyba, valdžios vertinimu, turėtų viršyti 129 mlrd. kilovatvalandžių. Atnaujinančių išteklių energija, įskaitant hidroenergiją, iki dešimtmečio pabaigos galėtų sudaryti 54 proc. gamybos, kai šiuo metu, kaip nurodoma, siekia apie 31 proc.

    Papildomai pasiūlyta 12 gamybos projektų, kurių vertė apie 758 mln. eurų, siekiant didinti vietinę energetikos įrangos gamybą. Tai atspindi regionui būdingą tendenciją mažinti priklausomybę nuo importo, ypač kai įgyvendinami didelės apimties tinklų modernizavimo projektai.

    Branduolinės energetikos plėtra ir investuotojų lūkesčiai

    Prezidentas paskelbė, kad šalis planuoja antrą ir trečią branduolinės energetikos projektą. Pirmoji atominė elektrinė, vystoma kartu su Rusijos Rosatom Džizako regione, pradėta statyti 2026 metų birželį.

    Skelbiama, kad pirmojo projekto struktūroje numatyti du didesni ir du mažesni reaktoriai, o bendra galia siektų 2 110 megavatų. Projekto kaina vertinama iki maždaug 8,48 mlrd. eurų, o pirmieji techniniai paleidimo darbai planuojami 2029 metais, užbaigimas – 2034–2035 metais.

    „Mainais mums reikia nuspėjamumo, aiškumo ir stabilumo politikoje, reguliavime ir susitarimuose, kurie pagrindžia mūsų investicijas“, – sakė Masdar vadovas Mohamedas Jameelis Al Ramahi.

    Valdžia pripažįsta, kad investicinę aplinką vis dar apsunkina biurokratija ir korupcijos rizikos, todėl kuriama Energetikos investuotojų taryba, kuri spręstų praktines kliūtis, tokias kaip žemės suteikimas ar prijungimas prie tinklo. Šie klausimai Centrinėje Azijoje dažnai tampa esminiais, nes spartus naujų pajėgumų įrengimas be tinklo plėtros gali sukurti „butelio kaklelius“ ir riboti realią projektų grąžą.

    Lygiagrečiai Uzbekistanas teigia rengiantis 128 naftos ir dujų žvalgybos blokus užsienio investuotojams ir svarstantis eksporto kryptis atsinaujinančiai elektrai link Europos per Kazachstaną ir Azerbaidžaną. Kol kas tai išlieka galimybių vertinimo stadijoje, tačiau kryptis signalizuoja ambiciją tapti ne tik energijos vartotoju, bet ir regioniniu tiekėju.

  • Kanados plieno pramonė randa kelią po Trumpo muitų: vidaus paklausa auga, padeda DI projektai

    Po Trumpo muitų smūgio – pirmi atsigavimo ženklai

    Kanados plieno pramonė, laikyta viena labiausiai pažeistų dėl JAV prekybos politikos, pradeda stabilizuotis po staigaus eksporto į JAV kritimo. Situacija gerėja ne visur vienodai, tačiau dalyje regionų jau fiksuojami aiškūs paklausos atsigavimo signalai.

    Pagrindinis lūžis įvyko 2025 metais, kai JAV administracija padidino importuojamo plieno muitus nuo 25 proc. iki 50 proc. Tai smarkiai paveikė Kanados gamintojus, kurie iki tol į JAV nukreipdavo didžiąją dalį savo plieno eksporto.

    Rinkų diversifikacija ir vidaus vartojimas

    Pramonės atstovai ir profesinės sąjungos nurodo, kad įmonės ėmė mažinti priklausomybę nuo JAV rinkos ir aktyviau orientuotis į Kanados vidaus paklausą. Šią kryptį sustiprino tai, kad dalis projektų šalyje reikalauja didelių plieno apimčių, o tiekimo grandinės po pandemijos tapo jautresnės kainų šokams.

    Remiantis pramonės ir tarptautinės statistikos apibendrinimais, 2025 metais Kanadoje padidėjo vietoje pagaminto plieno dalis bendrame suvartojime, o importo dalis sumažėjo. Tai rodo, kad dalis paklausos, kuri anksčiau būdavo patenkinama importu, pamažu perskirstoma vietos gamintojams.

    „Matome, kad vis daugiau Kanados įmonių konkuruoja vidaus rinkoje, todėl užsienio gamintojams lieka mažiau erdvės“, – sakė plieno gaminių sektoriaus atstovas David Fritz.

    DI duomenų centrai ir energetika kuria naują paklausą

    Ryškiausi atsigavimo ženklai siejami su Vakarų Kanada, kur startuoja dideli pramonės projektai. Tarp jų minimos didelės galios duomenų centrų investicijos, susijusios su sparčiai augančiais DI skaičiavimo poreikiais, taip pat energetikos ir žaliavų sektoriaus plėtra.

    Tokių projektų efektas plieno rinkai paprastai pasireiškia keliais kanalais: auga konstrukcijų, vamzdynų, logistikos infrastruktūros ir gamybinių pajėgumų poreikis. Dėl to didėja užsakymų portfeliai metalo apdirbimo ir plieno gaminių įmonėms, o tai daliai gamintojų leidžia kompensuoti sumažėjusią JAV kryptį.

    Valstybės pagalba: paskolos ir importo kontrolė

    Kanados federalinė valdžia ėmėsi paramos priemonių, kad sektorius atlaikytų JAV muitų pasekmes ir pasaulinės plieno pasiūlos spaudimą. 2025 metais paskelbta apie maždaug 650 000 000 eurų paskolų paketą plieno, aliuminio ir vario pramonei, numatant jį kaip apyvartinių lėšų šaltinį įmonėms.

    Taip pat išlaikytos importo ribojimo priemonės, skirtos mažinti riziką, kad į Kanados rinką bus nukreipta dempinguojama produkcija iš šalių, kur plienas dažnai siūlomas pigiau. Pramonės vertinimu, be tokių saugiklių vietos gamintojams būtų sudėtinga konkuruoti su dalimi Azijos tiekėjų.

    „Projektų portfelis atrodo pakankamas, kad suteiktų paramą sektoriui, tačiau atsigavimas skirtinguose regionuose nevyksta vienodu tempu“, – teigė rinkos dalyviai, vertindami artimiausių metų perspektyvas.

    Tarptautinės organizacijos prognozuoja nuosaikų paklausos augimą Kanadoje: 2025 metais jis vertinamas apie 2,7 proc., o 2026 metais – apie 0,9 proc. Tai reikštų, kad vidaus rinka gali tapti reikšmingesne atrama laikotarpiu, kai prekybos politika išlieka nenuspėjama.

  • „Rosatom“ ieško investuotojo Turkijos Akkuyu atominei elektrinei: trūksta iki 23 mlrd. eurų

    Rusijos valstybinė branduolinės energetikos korporacija „Rosatom“ Turkijoje spartina Akkuyu atominės elektrinės pirmojo bloko parengiamuosius darbus ir planuoja iki metų pabaigos pradėti reaktoriaus kritiškumo bandymus. Tai vienas svarbiausių etapų prieš elektros gamybos startą, nes jo metu tikrinami techniniai parametrai ir saugos sistemos.

    Kartu „Rosatom“ ieško partnerio, kuris sutiktų įsigyti 49 proc. projekto bendrovės Akkuyu Nuclear JSC akcijų paketą. Tokia struktūra leidžia sumažinti finansinę naštą pagrindiniam rangovui ir kartu pritraukti naują kapitalą likusiems statybų etapams.

    Finansavimo spraga ir sankcijų poveikis

    Pagal 2010 metais pasirašytą tarpvyriausybinį susitarimą Rusija įsipareigojo finansuoti projektą mainais į teisę gauti pajamas iš elektros pardavimo Turkijos rinkoje. Tačiau po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą išaugusios sankcijų rizikos aplinka apsunkino skolinimąsi ir atsiskaitymus, o Vakarų bankai gerokai apribojo dalyvavimą su Rusijos subjektais susijusiuose projektuose.

    Dėl to investicijos tęstinumas vis labiau priklauso nuo alternatyvių finansavimo šaltinių ir politinės rizikos vertinimo. Potencialiems investuotojams papildomą neapibrėžtumą kelia faktas, kad projekte dalyvauja Rusijos struktūros, kurioms taikomi tarptautiniai ribojimai.

    Kiek kainuoja Akkuyu projektas

    Bendra Akkuyu atominės elektrinės projekto vertė įvairiais vertinimais siekia 18–23 mlrd. eurų, priklausomai nuo įrangos, finansavimo sąlygų ir tiekimo grandinių kaštų. Elektrinė statoma Mersino provincijoje, Viduržemio jūros pakrantėje, o numatyta kelių energijos blokų plėtra reiškia, kad didžiausios lėšos reikalingos ne vien pirmajam, bet ir vėlesniems statybos etapams.

    Ieškant investuotojo paprastai tikimasi, kad artėjant pirmajam realiam elektros gamybos etapui projekto patrauklumas didėja, nes mažėja technologinė rizika. Vis dėlto geopolitiniai veiksniai ir sankcijų laikymosi reikalavimai gali tapti lemiamu filtru bankams, fondams ir strateginiams investuotojams.

    Ką sako „Rosatom“ vadovas

    „Iki šiol parengėme sprendimus ir suderinome pagrindines bendradarbiavimo sąlygas su Turkijos investuotojais, tačiau galutinį sprendimą pirmiausia priima Turkijos vyriausybė“, – sakė „Rosatom“ vadovas Aleksejus Lichačiovas.

    Anksčiau viešojoje erdvėje buvo minimi keli galimi Turkijos partneriai, tačiau sandorio struktūra ir laikas priklausys nuo to, kokiomis sąlygomis investuotojai galėtų įeiti į projektą. Rinkai svarbu ir tai, kaip bus suvaldytos sankcijų atitikties, atsiskaitymų bei įrangos tiekimo rizikos, nes jos tiesiogiai veikia projekto kainą ir terminus.

  • Via Carpatia: Lenkija artėja prie sienos, bet Slovakijos „greitkelio“ grafikas grimzta į 2040–2050 metus

    Via Carpatia turėjo tapti aiškiu Šiaurės ir Pietų Europos kelių koridoriumi, tačiau realybėje projektas stringa ties valstybių darbų suderinimu. Lenkija dalį maršruto spartina, bet ties riba vairuotojus gali pasitikti „butelio kaklelis“, nes Slovakija savo atkarpai planuoja gerokai vėlesnius terminus.

    Lenkijos aukščiausioji audito institucija NIK savo ataskaitoje apie 2018–2025 metų laikotarpį vertino ne tik vidaus darbus, bet ir tai, kaip Via Carpatia juda kitose šalyse. Dokumente pabrėžiama, kad politinė idėja ir tarptautinės deklaracijos dar nereiškia vienodo tempo kiekvienoje grandyje.

    Koridorius TEN-T tinkle, bet tempai nevienodi

    NIK nurodo, kad Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, o vėliau ir Rumunijos bei Bulgarijos vyriausybių veiksmai iš esmės atitiko Via Carpatia idėją. Tai padėjo pasiekti, kad visas maršrutas būtų įtrauktas į transeuropinio transporto tinklo TEN-T rėmus atskirų valstybių teritorijose.

    Tačiau TEN-T statusas pats savaime neužtikrina, kad visos šalys darbus vykdys tuo pačiu grafiku ir tokiais pačiais prioritetais. Dėl to vienose atkarpose jau kalbama apie užbaigtą greitkelio standartą, o kitose vis dar dominuoja planavimo ir finansavimo diskusijos.

    Kur jau padaryta, o kur dar likę šimtai kilometrų

    Pasak NIK, Vengrija Via Carpatia trasą savo teritorijoje greitkelio ar automagistralės standartu užbaigė 2021 metais. Graikijoje dar 2010 metais buvo užbaigta 96 kilometrų atkarpa Salonikai–Seresai–Promachonas, nors ji nebuvo vystoma kaip atskiras projektas su Via Carpatia ženklu.

    Rumunijoje, remiantis šalies transporto institucijų viešinta informacija, 2023 metais projekto įgyvendinimas siekė apie 35 proc., o žiniasklaidoje tuo pačiu laikotarpiu minėtas ir didesnis progresas. Vis dėlto akcentuojama, kad iki pilno koridoriaus dar liko keli šimtai kilometrų, todėl vairuotojams tai reiškia ilgą pereinamąjį laikotarpį.

    Bulgarijos atvejis NIK ataskaitoje įvardijamas kaip formaliai egzistuojantis, bet ne kaip nuosekliai vykdoma, atskirai valdoma investicija. Realūs darbai dažniau siejami su nacionalinių kelių ruožais, kurie tik sutampa su Via Carpatia koridoriumi, o tai apsunkina vieningo grafiko ir atsakomybės klausimus.

    Lietuvoje Via Carpatia maršrutas siejamas su TEN-T ruožais, į kuriuos įeina keliai, jungiami ir su Via Baltica kryptimi. NIK minima, kad už kelių plėtrą atsakinga „Via Lietuva“ yra pradėjusi platesnę A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda remonto programą, o 2026 ir 2027 metais planuojama darbais apimti apie 170 kilometrų.

    Slovakijos terminai kelia didžiausią įtampą

    NIK išskiria Slovakiją kaip sudėtingiausią grandį, nes iki 2022 metų šis koridorius ten nebuvo laikomas aiškiu vyriausybės prioritetu. Tempo ribotuvais įvardijami finansiniai apribojimai ir konkurencija su kitais infrastruktūros projektais.

    Esminiu ruožu laikoma apie 70 kilometrų greitkelio R4 dalis nuo Prešovo iki Lenkijos sienos. NIK nurodo, kad 2023 metais atidarytas pirmasis šiaurinio Prešovo aplinkkelio ruožas, tačiau visa R4 dalis skaidoma į kelis etapus, kurių užbaigimas numatomas skirtingu laiku.

    Slovakijos finansų ministerijos analizė, remdamasi nacionalinio kelių operatoriaus užsakytu pagrindimu, mini 2032 metus kaip labiausiai reikalingo ruožo tikslą, o kitoms dalims paliekama galimybė nusikelti iki 2050 metų. Vėlesnėse dokumentų versijose figūruoja ir 2040 metų riba, o tai praktiškai reiškia, kad greitkelio standartas iki sienos gali vėluoti dešimtmečiais.

    Lenkijos planai tuo metu numato greitesnį priėjimą prie sienos, todėl susidaro paradoksali situacija: modernus kelias gali „pasibaigti“ ties pasienio ruožu, o toliau vairuotojai bus nukreipiami į žemesnės kategorijos kelius. Būtent čia ir atsiskleidžia pagrindinė Via Carpatia problema: viso koridoriaus vertė priklauso nuo lėčiausios grandies.

  • Londono Gamtos istorijos muziejuje beveik 100 metų gulėjęs dinozauro radinys pripažintas nauja rūšimi

    Londono Gamtos istorijos muziejuje beveik 100 metų gulėjęs dinozauro radinys pripažintas nauja rūšimi

    Radinys muziejaus fonduose

    Londono Gamtos istorijos muziejaus kolekcijose beveik šimtmetį saugotas dinozauro kaukolės fragmentas po naujų tyrimų pripažintas anksčiau nežinomos rūšies fosilija. Mokslininkai nustatė, kad radinys priklauso mėsėdžiui dinozaurui Invictibellatrix amberina, gyvenusiam maždaug prieš 120 milijonų metų.

    Tyrėjų teigimu, tai pirmasis patikimai patvirtintas megaraptoranų grupės dinozauro įrodymas Europoje. Iki šiol šios grupės atstovų fosilijos buvo siejamos daugiausia su Pietų Amerika, Australija ir Azija, todėl atradimas išplečia supratimą apie jų paplitimą ankstyvojoje Kreidoje.

    Kaip fosilija atsidūrė muziejuje

    Fosiliją pietvakarinėje Vaito salos pakrantėje, uolos papėdėje, rado mėgėjas fosilijų ieškotojas Reginaldas Walteris Tooley. Po jo mirties 1924 metais muziejus įsigijo daugiau kaip 1 000 jo kolekcijos pavyzdžių, tarp jų ir šį fragmentą.

    Nors buvo aišku, kad tai dinozauro kaulas, dešimtmečius trūko duomenų tiksliai priskirti jį konkrečiai rūšiai. Situacija pasikeitė, kai fragmentas buvo peržiūrėtas iš naujo, pasitelkus šiuolaikinius tyrimo metodus.

    KT skenavimas ir 3D modelis

    Mokslininkai fosiliją ištyrė kompiuterinės tomografijos skenavimu, kuris leido pamatyti vidinę kaulo struktūrą nepažeidžiant radinio. Pagal gautus duomenis buvo sukurtas 3D modelis, padėjęs detaliai palyginti anatomines ypatybes su kitų plėšriųjų dinozaurų pavyzdžiais.

    Rezultatai publikuoti mokslo žurnale Royal Society Open Science. Tyrėjai pabrėžia, kad būtent muziejų istorinės kolekcijos neretai slepia naujų atradimų, kurių nepavyko padaryti ankstesnėms kartoms dėl ribotų technologinių galimybių.

    „Šis darbas parodo išskirtinę muziejų kolekcijų vertę, nes jose vis dar galima rasti svarbių atradimų“, – sakė Londono Gamtos istorijos muziejaus profesorius Paulas Barrettas.

    Koks tai buvo plėšrūnas

    Nepaisant pavadinimo, megaraptoranai nebuvo maži, paukštį primenantys plėšrūnai, kaip dažnai įsivaizduojama girdint žodį raptorius. Tai buvo stambesni medžiotojai, artimesni tiranozaurams, pasižymėję lieknesne kaukole, didelėmis priekinėmis galūnėmis ir ryškiai lenktais nagais.

    Skaičiuojama, kad Invictibellatrix amberina galėjo būti 3–4 metrų ilgio ir apie 1,5 metro aukščio. Mokslininkai neatmeta, kad šis dinozauras galėjo turėti plunksnų, tačiau tiksli išvaizda kol kas lieka neaiški, nes turima fosilijų medžiaga labai fragmentiška.

    „Tai nebuvo savo laikmečio viršūninis plėšrūnas, tačiau žmogui jis būtų buvęs pavojingesnis nei tiranozauras“, – sakė tyrimui vadovavęs Londono universiteto koledžo mokslininkas Cassius Morrisonas.

    Pasak tyrėjų, toks plėšrūnas greičiausiai medžiojo mažesnius dinozaurus, driežus ir ankstyvuosius žinduolius. Atrasta rūšis ypač reikšminga ir dėl to, kad rodo galimus gyvūnų migracijos kelius, kai ankstyvojoje Kreidoje keitėsi žemynų sandara ir klimatas.