CP v2

Blog

  • Prancūzija ieško milijardų: „Oxfam“ siūlo riboti mokesčių lengvatą turtingiausiems paveldėtojams

    Prancūzija ieško milijardų: „Oxfam“ siūlo riboti mokesčių lengvatą turtingiausiems paveldėtojams

    Prancūzijai ieškant papildomų pajamų ir taupymo priemonių, organizacija „Oxfam“ ragina griežtinti vieną svarbiausių paveldėjimo mokesčių lengvatų, taikomą šeimos verslams. Jos teigimu, dabartinė tvarka neproporcingai naudinga patiems turtingiausiems įpėdiniams ir mažina biudžeto galimybes.

    Kalbama apie vadinamąjį Dutreil paktą, pagal kurį, skaičiuojant dovanojimo ar paveldėjimo mokestį, apmokestinama tik 25 proc. kvalifikuojamos įmonės vertės. Priemonė sukurta tam, kad paveldėtojams nereikėtų parduoti verslo vien tam, jog sumokėtų mokesčius.

    Kas yra Dutreil paktas?

    Dutreil paktas Prancūzijoje įvestas 2003 metais ir pavadintas tuometinio prekybos bei amatų ministro Renaud Dutreil vardu. Lengvata taikoma su sąlyga, kad įpėdiniai išlaiko įmonės akcijas nustatytą laiką ir laikosi valdymo reikalavimų.

    Pastaraisiais metais taisyklės buvo sugriežtintos: pailgintas minimalus akcijų išlaikymo terminas, taip pat apribota galimybė į lengvatą įtraukti su veikla nesusijusį turtą. Vis dėlto „Oxfam“ tvirtina, kad pagrindinė problema išliko, nes didžiausią naudą gauna labai nedidelė dalis gavėjų.

    Kiek tai kainuoja biudžetui?

    „Oxfam“ remiasi Prancūzijos Audito rūmų vertinimais, kad ši lengvata valstybei pastaraisiais metais vidutiniškai kainavo apie 3 mlrd. eurų per metus, o 2024 metais sąnaudos buvo išaugusios iki daugiau nei 5,5 mlrd. eurų. Organizacijos teigimu, tai ypač jautru tuo metu, kai valdžia siekia mažinti deficitą ir stabilizuoti skolą.

    Pačiame pranešime akcentuojama ir ilgalaikė rizika: jei itin turtingų asmenų turtas būtų perduodamas pasinaudojant šia lengvata, per kelis dešimtmečius biudžeto netektys galėtų būti labai reikšmingos. Tokie skaičiavimai yra projekcijos, tačiau jie naudojami argumentuojant reformos potencialą.

    „Oxfam“ siūlo ribas superpaveldėjimams

    Organizacija vartoja superpaveldėjimų sąvoką, apibūdindama didžiausius paveldėjimus, kuriuos gauna aukščiausio turto sluoksnio įpėdiniai. „Oxfam“ skaičiavimu, teoriškai aukštas paveldėjimo mokesčio tarifas realybėje tokiems atvejams neretai reikšmingai sumažėja dėl lengvatų taikymo.

    „Oxfam“ siūlo nustatyti maksimalų lengvatos dydį iki 1 mln. eurų vienam gavėjui ir teigia, kad toks pokytis nepaliestų daugumos dabartinių naudotojų, bet leistų surinkti daugiau nei 3 mlrd. eurų per metus. Tarp kitų idėjų minimas atleidimo nuo mokesčio dalies mažinimas bei dar griežtesnis reikalavimas, kad lengvata būtų siejama tik su verslo veiklai būtinu turtu.

    „Atsisakymas liesti tokią neteisingą mokestinę spragą neatitinka žmonių lūkesčio, kad didžiausi turtai prisidėtų daugiau“, – sakė „Oxfam France“ atstovė Layla Abdelke Yakoub.

    Diskusija dėl Dutreil pakto greičiausiai taps viena jautriausių svarstant Prancūzijos 2027 metų biudžetą. Politinis klausimas išlieka tas pats: kaip didinti pajamas ir mažinti deficitą, kartu nesukuriant rizikos šeimos verslų tęstinumui ir investiciniam stabilumui.

  • Portugalijoje nuoma šokiruoja: T1 butas jau brangesnis už minimalią algą – kiek kainuoja Lisabonoje?

    Portugalijoje nuoma šokiruoja: T1 butas jau brangesnis už minimalią algą – kiek kainuoja Lisabonoje?

    Nuomos kainos vėl kyla

    Portugalijoje po nedidelio atoslūgio metų pirmoje pusėje nuomos kainos vasaros pabaigoje vėl pasuko aukštyn. Naujausi nekilnojamojo turto rinkos duomenys rodo, kad vieno miegamojo buto nuoma kai kuriose vietovėse jau viršija minimalią mėnesio algą.

    Tokią kryptį stiprina keli veiksniai: aukšta paklausa didmiesčiuose, ribota ilgalaikės nuomos pasiūla ir turizmo sektoriaus spaudimas rinkai. Dalis būstų savininkų taip pat tebeteikia pirmenybę trumpalaikei nuomai, o tai mažina pasirinkimą nuomininkams.

    Kiek kainuoja vieno miegamojo butas

    Portale „Idealista“ paskelbtame tyrime, apėmusiame 2026 metų antrąjį ketvirtį, nurodoma, kad vieno miegamojo buto (Portugalijoje dažnai žymimo T1) medianinė nuomos kaina siekė 1 128 eurus per mėnesį. Tai 123 proc. daugiau nei kambario nuoma bendrame bute, kurios medianinė kaina sudarė 505 eurus per mėnesį.

    Brangiausios teritorijos pagal medianą buvo Lisabonos apygarda, Madeiros sala ir Faro apygarda. Tuo metu pigiausių T1 butų dažniau galima rasti Guarda, Castelo Branco ir Bragança apygardose.

    Didmiesčiai dar labiau spaudžia

    Vertinant atskiras miestų rinkas, kainų spaudimas dar ryškesnis. Lisabonos mieste vieno miegamojo buto medianinė nuomos kaina siekė 1 409 eurus per mėnesį, o Funšalyje ji buvo apie 1 340 eurų per mėnesį.

    Porto ir Faro miestuose medianos taip pat laikėsi arti 1 000 eurų per mėnesį ribos. Pigiausiose apskričių sostinėse, tokiose kaip Guarda ar Bragança, nuomos lygis buvo reikšmingai mažesnis.

    Kambariai ir studijos: alternatyvos, kurios ne visada gelbsti

    Kambarių rinkoje brangiausia, pagal pateiktą statistiką, buvo Madeira, kuri lenkė net Lisabonos apygardą, o tarp brangesnių išliko ir Porto. Tuo metu pigiausi kambariai dažniausiai fiksuoti Bragança ir Guarda apygardose.

    Tyrimas taip pat parodė, kad studijų medianinė nuomos kaina siekė 908 eurus per mėnesį. Tai apie 80 proc. daugiau nei kambario nuoma, tačiau maždaug 20 proc. pigiau nei T1, todėl studijos tampa tarpine, bet ne visada įperkama alternatyva.

    Analizė parengta pagal ilgalaikės nuomos skelbimus, lyginant kambarių bendruose butuose, studijų ir T1 būstų prašomas kainas 2026 metų balandžio–birželio laikotarpiu. Skaičiavimuose vertintos tik tos rinkos, kuriose skelbimų imtis buvo pakankamai reprezentatyvi.

  • Ispanijos NT rinką perbraižo nauji fondai: sandoriai už milijardus ir klausimas, ar burbulas sprogsta

    Ispanijos NT rinką perbraižo nauji fondai: sandoriai už milijardus ir klausimas, ar burbulas sprogsta

    Ispanijoje viešai prieinama informacija apie būsto nuosavybės struktūrą išlieka fragmentiška, ypač kai kalbama apie didžiuosius savininkus. Praktikoje tai reiškia, kad sudėtinga greitai ir tiksliai įvertinti, kiek būsto valdo stambūs nuomotojai ir kas iš tiesų ateina į rinką.

    Nors kadastro duomenys leidžia matyti bendrus nuosavybės mastus, jie dažnai neatskleidžia savininkų tapatybės. Nuomos rinkoje dalį informacijos galima susirinkti per regionų administruojamus nuomininkų užstatų registrus, tačiau tai neapima savininkų gyvenamo būsto, tuščių butų ar trumpalaikės nuomos.

    Nauji žaidėjai ir vieša žemė

    2026 metais didžiausiu viešai skelbtu metų sandoriu tapo „Fidere“ portfelio perėmimas: sandorio vertė siekė apie 1,05 mlrd. eurų. Kanados grupė „Brookfield“ šį paketą įsigijo iš „Blackstone“, perimdama 47 pastatus ir daugiau kaip 5 000 nuomojamų būstų portfelį.

    Kitas ryškus pavyzdys – „Azora“ susitarimas įsigyti apie 1 200 nuomojamų būstų Barselonos metropolinėje zonoje už daugiau nei 350 mln. eurų. Ši teritorija laikoma viena labiausiai įkaitusių šalyje, o paklausą palaiko didelė gyventojų koncentracija ir ribota naujo būsto pasiūla.

    Rinkoje daugėja ir sandorių, kuriuose būstas perkamas dar nebaigtas statyti. Tokie susitarimai leidžia fondams užsitikrinti būsimą nuomos pasiūlą, o vystytojams – ankstyvą finansinį aiškumą, tačiau kartu didina klausimų dėl kainodaros ir rizikos, jei ekonominė aplinka pasikeistų.

    Dalį projektų skatina ir viešos žemės koncesijos, kurias suteikia autonominės bendruomenės bei savivaldybės, neretai 45–75 metų laikotarpiui. Tai siejama su socialinio nuomos būsto stygiumi: jo dalis Ispanijoje vertinama kaip itin maža ir gerokai atsiliekanti nuo daugelio Europos šalių vidurkio.

    Ar NT burbulas pradeda leistis?

    Sandorių skaičius Ispanijoje 2026 metais rodo vėsesnę dinamiką, kuri dažniausiai aiškinama būsto kainų šuoliu ir suprastėjusiomis finansavimo sąlygomis. Tai reiškia, kad dalis pirkėjų sprendimus atideda, o daugiau namų ūkių ilgesniam laikui lieka nuomos rinkoje, taip palaikydami nuomos kainų spaudimą.

    Tuo pat metu investicijų į nuomojamą būstą vertė gali augti net ir mažėjant sandorių skaičiui, nes ją stipriai išpučia keli itin dideli portfelių pirkimai. Kitaip tariant, vienas milijardinis sandoris statistiškai gali nusverti šimtus mažesnių pirkimų, todėl šie rodikliai apibūdina skirtingas rinkos puses.

    Analitikai pabrėžia, kad vertinant įmonių valdomo būsto mastą būtinas atsargumas: vien viešai paskelbti sandoriai neleidžia suskaičiuoti bendro portfelių dydžio visoje šalyje. Vis dėlto tendencija aiški – Ispanijos būstas išlieka vienu patraukliausių Europos nuomos investicijų taikinių, o visuomenės susirūpinimas dėl prieinamumo ir kainų tik auga.

    „Kai nuosavybės duomenys nėra pakankamai skaidrūs, realiu laiku suprasti, kas valdo būstą ir kaip keičiasi rinka, tampa beveik neįmanoma“, – teigiama analizėse, vertinančiose stambiųjų nuomotojų įtaką.

    Šiame fone didėja politinis spaudimas ieškoti sprendimų: nuo socialinio būsto plėtros iki trumpalaikės nuomos reguliavimo ir didesnio skaidrumo. Investuotojams tai reiškia papildomą reguliacinę riziką, o gyventojams – viltį, kad pasiūlos didinimas galiausiai pristabdys kainų augimą.

  • Čekija stabdo degalų kainų šuolį: ribos antkainius ir mažins dyzelino akcizą nuo spalio

    Čekija stabdo degalų kainų šuolį: ribos antkainius ir mažins dyzelino akcizą nuo spalio

    Čekijos Vyriausybė paskelbė nuo spalio 1 dienos atnaujinanti degalų kainų reguliavimą: bus ribojami mažmenininkų antkainiai, mažinamas dyzelino akcizas ir įvedamas laikinas mokestis naftos perdirbėjams. Sprendimas priimtas degalų kainoms šalyje sparčiai kylant dėl suaktyvėjusių geopolitinių įtampų Artimuosiuose Rytuose.

    Pasak Čekijos finansų ministrės Alenos Schillerovos, Finansų ministerija kiekvieną darbo dieną skelbs maksimalias benzino ir dyzelino kainas kitai dienai. Taip siekiama greitai reaguoti į rinkos svyravimus ir sumažinti spaudimą vairuotojams bei verslui, kurio sąnaudas tiesiogiai veikia degalų brangimas.

    „Vyriausybė pritarė siūlymui nuo spalio 1 dienos atnaujinti degalų kainų reguliavimą“, – sakė Alena Schillerova.

    Numatyta riboti degalinių pelno maržas iki maždaug 0,10 euro už litrą. Kartu planuojama sumažinti dyzelino akcizą iki žemiausio lygio, kurį leidžia Europos Sąjungos taisyklės: nuo maždaug 0,41 euro iki apie 0,33 euro už litrą, o įvertinus ir PVM poveikį, galutinė kaina degalinėse, ministerijos skaičiavimu, galėtų mažėti apie 0,10 euro už litrą.

    Čekijoje tai jau antras toks žingsnis 2026 metais. Pavasarį buvo įvestos laikinos kainų kontrolės ir sumažintas dyzelino akcizas, tačiau ankstesnės priemonės galiojimą baigė liepos 19 dieną, o kainų spaudimas rinkoje vėl sustiprėjo.

    Kainų augimą regiono mastu pakurstė tiek žaliavinės naftos, tiek perdirbtų produktų brangimas. Sutrikimai pagrindiniuose tiekimo maršrutuose, įskaitant Hormūzo sąsiaurį, kelia papildomą riziką tiek žaliavos eksportui iš Persijos įlankos, tiek Europos degalų rinkos stabilumui.

    Laikinas mokestis perdirbėjams

    Be priemonių degalinėms ir akcizų korekcijų, Čekijos Vyriausybė patvirtino ir laikiną įmoką naftos perdirbėjams, kurie, valdžios vertinimu, gauna naudos iš išaugusių maržų. Mokestis būtų taikomas 2026 ir 2027 metais.

    Numatyta apmokestinti 50 proc. perdirbėjų bendrosios maržos padidėjimą, lyginant su 2025 metais. Bendroji perdirbimo marža paprastai apibūdina skirtumą tarp žaliavinės naftos kainos ir pagamintų degalų bei kitų produktų vertės rinkoje.

    Europos šalys ieško apsaugos

    Čekija prisijungia prie kitų Europos valstybių, kurios pastaruoju metu griebėsi kainų kontrolės ar mokesčių mažinimo, siekdamos amortizuoti degalų brangimo poveikį. Panašias priemones įvairiomis formomis anksčiau taikė, pavyzdžiui, Vokietija, Italija, Kroatija ir Rumunija, o kai kur stabilumui palaikyti naudojamos ir tikslinės subsidijos.

    Degalų brangimas tampa ne tik namų ūkių, bet ir infliacijos veiksniu: brangesnis transportas bei logistika persiduoda prekių ir paslaugų kainoms. Europos Centrinis Bankas ne kartą yra pabrėžęs, kad energijos kainų sukrėtimai gali ilgiau išlaikyti infliaciją aukštesnę, nei tikimasi, o tai didina spaudimą pinigų politikos sprendimams.

    Čekijos priemonės turėtų suteikti trumpalaikį kainų palengvėjimą, tačiau jų efektyvumas priklausys nuo situacijos naftos rinkose ir tiekimo grandinių stabilumo. Jei geopolitinė įtampa užsitęstų, degalų kainų svyravimai Europoje gali išlikti dideli, o vyriausybėms tektų rinktis tarp biudžeto pajamų ir vartotojų apsaugos.

  • Ataskaita perspėja: „pagaminta Europoje“ baterijų taisyklės elektromobilius brangins 2 100 eurų

    Ataskaita perspėja: „pagaminta Europoje“ baterijų taisyklės elektromobilius brangins 2 100 eurų

    Nauja Briuselio analitinio centro Bruegel ataskaita perspėja, kad Europos Sąjungos siekis labiau lokalizuoti automobilių ir baterijų tiekimo grandines gali skaudžiai atsispindėti pirkėjų piniginėse. Anot tyrėjų, dalis šiuo metu svarstomų ar taikomų priemonių saugo gamintojus, tačiau didina kainas vartotojams.

    Ataskaitoje teigiama, kad priemonių rinkinys, apimantis muitus kiniškiems elektromobiliams, vietinio turinio reikalavimus ir švelnesnę poziciją dėl 2035 metais numatytų vidaus degimo variklių ribojimų, gali nukreipti pramonę neteisinga kryptimi. Bruegel pabrėžia, kad dėl klimato tikslų ir kaštų ateitis vis tiek bus elektrinė.

    Kaina už taisykles – pirkėjų sąskaita

    Bruegel skaičiuoja, kad reikalavimas baterijų elementus gaminti Europos Sąjungoje galėtų padidinti jų kainą nuo maždaug 50 iki 85 eurų už kilovatvalandę. Tai tipiniam elektromobiliui reikštų apie 2 100 eurų kainos augimą vien dėl baterijos.

    Prie šios sumos, ataskaitos vertinimu, dar prisidėtų apie 200 eurų, jei būtų įtvirtinti mažo anglies pėdsako plieno reikalavimai. Tuo metu supaprastintos transporto priemonių patvirtinimo procedūros, kurios kartais įvardijamos kaip pagalba sektoriui, gamintojams sutaupytų tik apie 61 eurą vienam automobiliui.

    Anot analitikų, tokia našta labiausiai smogia pigesniems modeliams ir mažesnes pajamas turintiems pirkėjams. Kitaip tariant, brangimas gali labiausiai paveikti tuos, kuriems elektromobilis ir taip yra ties kainos riba.

    Muitai ir spraga hibridams

    Ataskaitoje kritikuojama ir tai, kaip sukonstruoti Europos Sąjungos muitai kiniškiems elektromobiliams, kurie 2024 metų spalį kai kuriais atvejais siekė iki 35,3 proc. Bruegel pažymi, kad šie muitai taikomi tik visiškai elektriniams automobiliams, bet ne įkraunamiems hibridams, todėl rinkoje atsiranda paskata importą nukreipti į labiau teršiančias alternatyvas.

    Bruegel teigimu, po muitų įvedimo visiškai elektrinių automobilių importo augimas išsilygino, tačiau įkraunamų hibridų srautai išaugo. Tai, anot tyrėjų, mažina muitų efektyvumą kaip priemonės, kuri turėtų padėti europinei gamybai.

    Analitikai taip pat atkreipia dėmesį į Prancūzijos patirtį, kur vartotojų subsidijų schema, praktikoje mažiau palanki Kinijoje pagamintiems modeliams, susijusi su ryškiu nefinansuojamų elektromobilių pardavimų smukimu. Bruegel perspėja, kad dažni taisyklių pokyčiai didina neapibrėžtumą, kuris pats savaime tampa konkurencingumo kaštu.

    Pramonės spaudimas ir siūlomas kelias

    Ataskaitoje primenama, kad Europos automobilių sektorius pastaraisiais metais patiria spaudimą iš kelių pusių: silpnesnės paklausos, technologinės transformacijos ir konkurencijos iš Azijos. Bruegel skaičiuoja, kad nuo 2019 metų Europos Sąjungoje automobilių gamyba sumažėjo apie 2,6 milijono vienetų, arba 19 proc., nors visa vertės grandinė vis dar išlaiko apie 14 milijonų darbo vietų.

    Kartu pabrėžiama, kad tai nebūtinai reiškia sektoriaus žlugimą: Europa išlieka reikšminga eksportuotoja, o investicijos į baterijų ir elektromobilių gamybą išlieka didelės. Didžiausia rizika, anot Bruegel, yra lėta erozija: eksporto rinkų praradimas, technologinės lyderystės silpnėjimas ir tiekėjų tinklo išsiskaidymas.

    „Šis požiūris yra klaidingas, nes dėl klimato ir kaštų ateitis yra elektrinė. Diskusijos apie perėjimo lėtinimą yra nenaudingas nukreipimas“, – teigiama ataskaitoje.

    Vietoj ilgalaikio „skydo“ nuo konkurencijos Bruegel siūlo labiau tikslines ir laikinąsias priemones, įskaitant vienodesnį požiūrį į visiškai elektrinius automobilius ir įkraunamus hibridus. Taip pat svarstoma laikina kvotų sistema eksportui iš Kinijos su aiškiu mechanizmu, kaip greitai grįžti prie griežtesnių ribojimų, jei susitarimai būtų pažeidžiami.

    Bruegel akcentuoja, kad užsienio investicijas į baterijų gamybą Europoje verta vertinti kaip galimybę greičiau pasivyti technologinį atotrūkį, o ne vien kaip grėsmę. Ataskaitos išvada paprasta: tikslas turėtų būti ne uždrausti konkurenciją, o suteikti europiniams gamintojams laiko pasivyti, tačiau nepaversti šio proceso nuolatine sąskaita vartotojams.

  • Benzino kainų rekordai ES: mokesčiai suvalgo beveik pusę sumos – štai kur skaudžiausia

    Benzino kainų rekordai ES: mokesčiai suvalgo beveik pusę sumos – štai kur skaudžiausia

    Rekordinės kainos ir įtampa rinkoje

    Degalų kainos Europos Sąjungoje pasiekė rekordines aukštumas, o vairuotojai vis dažniau pastebi, kad dalis sumos degalinėje mažai susijusi su pačia nafta. Europos Komisijos skelbiamais duomenimis, euro super 95 benzino svertinis ES vidurkis rugsėjo 14 dieną siekė 2,063 euro už litrą – tai aukščiausias lygis nuo 2005 metų.

    Kainų šuolį paskatino geopolitinė įtampa ir sutrikę energijos srautai per Hormūzo sąsiaurį, taip pat išaugusios naftos kainos ir naftos perdirbimo sektoriaus maržos. Europos Centrinio Banko ekspertai skaičiavo, kad rugsėjo trečią savaitę maržos euro zonoje prie benzino litro galėjo pridėti apie 0,17 euro, o prie dyzelino litro – apie 0,41 euro.

    Kas sudaro kainą degalinėje?

    Didelę galutinės kainos dalį sudaro mokesčiai, kurie skirtingose valstybėse taikomi panašia logika. Pirmiausia pridedamas akcizas – fiksuotas mokestis už litrą, kuris automatiškai nedidėja kartu su žaliavinės naftos kaina, o kai kur papildomai taikomi ir anglies dioksido ar kiti aplinkosauginiai mokesčiai.

    Tuomet skaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis, taikomas jau po to, kai į kainą įtraukti akcizai ir kitos rinkliavos. Tai reiškia, kad vartotojas faktiškai moka PVM ir nuo akcizo, todėl galutinis mokestinis „sluoksnis“ tampa dar didesnis.

    ES vidutiniškai mokesčiai sudaro apie 0,976 euro už litrą, arba 47,3 proc. galutinės benzino kainos. Kai kuriose valstybėse mokestinė dalis viršija 1 eurą už litrą, o vairuotojams tai tampa viena svarbiausių brangimo priežasčių.

    Kur benzinas apmokestinamas labiausiai?

    Didžiausią mokestinę naštą už benzino litrą, remiantis Europos Komisijos duomenimis, neša Nyderlandų vairuotojai. Ten bendra mokesčių suma siekia apie 1,270 euro už litrą, o tai sudaro maždaug 52 proc. galutinės kainos.

    Antroje vietoje yra Danija, kur mokesčiai sudaro apie 1,230 euro už litrą. Nors Danijoje benzinas yra brangiausias ES ir siekia apie 2,564 euro už litrą, didelę kainos dalį lemia ir aukštas PVM, kuris skaičiuojamas nuo didesnės ikimokestinės kainos.

    Tarp daugiausiai apmokestinančių šalių taip pat patenka Suomija su maždaug 1,193 euro mokesčiais už litrą bei Vokietija, kur bendra mokestinė suma siekia apie 1,179 euro. Vokietijoje, be fiksuoto energijos mokesčio, reikšmingą dalį sudaro ir anglies dioksido kainodara, taikoma iškastiniam kurui.

    Didelius mokesčius turi ir Graikija, kur mokestinė dalis siekia apie 1,133 euro už litrą, o tai sudaro didžiausią dalį dešimtuke – apie 52,5 proc. galutinės kainos. Prie akcizo ir PVM čia prisideda ir nedidelės papildomos rinkliavos.

    Prancūzijoje ir Italijoje mokesčiai benzino litre taip pat viršija 1 eurą – atitinkamai apie 1,052 ir 1,049 euro. Šiose rinkose kainoms įtakos turi tiek akcizų politika, tiek PVM tarifai, o sprendimai dėl laikinų lengvatų ar jų nebuvimo greitai atsispindi galutinėje sumoje degalinėje.

    Ekspertai pabrėžia, kad didesni mokesčiai nebūtinai reiškia didžiausią galutinę kainą, nes ją lemia ir žaliavos kaina, perdirbimo maržos, tiekimo grandinės bei konkurencija mažmeninėje rinkoje. Vis dėlto mokesčių struktūra išlieka vienu stabiliausių veiksnių, todėl kainų šuolių metu ji tampa labiausiai matoma vairuotojams.

  • JAV pasirengusios susitikti su Iranu JT: Teheranas siunčia prieštaringus signalus dėl Hormuzo

    JAV pasirengusios susitikti su Iranu JT: Teheranas siunčia prieštaringus signalus dėl Hormuzo

    Jungtinės Valstijos pareiškė esančios atviros galimam susitikimui su Iranu Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu, kai iš Teherano pasigirdo prieštaringos žinutės apie galimą susitarimą dėl Hormuzo sąsiaurio atvėrimo. Apie tai pranešta po to, kai tarpininkų kanalais esą buvo perduotas pasiūlymas per septynias dienas atnaujinti laivybą, jei Vašingtonas sumažintų karinį spaudimą.

    Vis dėlto Irano valstybei artima žiniasklaida šiuos pranešimus greitai paneigė, pabrėždama, kad informacija yra netiksli. Toks skirtingų šaltinių vertinimas dar labiau sustiprino neapibrėžtumą, o rinkose ir diplomatiniuose sluoksniuose kilo klausimų, ar Teheranas iš tiesų siekia greito kompromiso, ar bando derybose sustiprinti savo pozicijas.

    JAV valstybės sekretorius Marco Rubio JAV žiniasklaidai sakė, kad konkretaus susitikimo grafiko kol kas nėra, tačiau Vašingtonas neatmeta tokios galimybės. Pasak jo, bet koks kontaktas turėtų turėti aiškią perspektyvą duoti teigiamą rezultatą, o pagrindinis JAV tikslas išlieka tas pats.

    „Iranas niekada negali turėti branduolinio ginklo“, – sakė Marco Rubio.

    Į Niujorką JT Generalinei Asamblėjai išvykęs Irano prezidentas Masoud Pezeshkian teigė, kad tarptautiniuose forumuose gins Irano pozicijas. Irano valstybinės televizijos transliuotuose kadruose jis kalbėjo apie pareigą pristatyti šalies padėtį tarptautinei bendruomenei ir pabrėžė, kad Teheranas neketina nusileisti, nepaisant, jo žodžiais, patiriamo neteisingumo.

    „Mes tvirtai ginsime savo pozicijas tarptautiniuose forumuose“, – sakė Masoud Pezeshkian.

    Hormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kakliukų“, per kurį tradiciškai juda reikšminga pasaulinės naftos ir suskystintų gamtinių dujų krovinių dalis. Dėl karo veiksmų ir saugumo incidentų laivyba šiame koridoriuje buvo sutrikusi, o tai didino spaudimą energijos kainoms ir pasauliniam tiekimo stabilumui.

    Tekste minimi ankstesni atvejai rodo, kad derybinė dinamika jau ne kartą buvo komplikuota viešais pareiškimais ir jų paneigimais. Ši situacija signalizuoja, kad sprendimų priėmimas Teherane gali būti nevieningas, o skirtingos politinės grupės ir institucijos siunčia skirtingas žinutes tiek vidaus auditorijai, tiek užsieniui.

    Irano parlamento vadovybės atstovai taip pat akcentuoja, kad spaudimas dėl sąsiaurio išliks, jei, jų teigimu, JAV ir sąjungininkai nekeis veiksmų regione. Tokia retorika leidžia manyti, kad Hormuzo tema išlieka viena pagrindinių svertų derybose, o galimi sprendimai priklausys ne tik nuo viešų pareiškimų, bet ir nuo realių veiksmų dėl saugumo bei sankcijų politikos.

  • Turkijos verslo milžinai keičia Stambulo veidą: kaip „Sabancı“, „Koç“ ir „Eczacıbaşı“ stato kultūros supergalią

    Turkijos verslo milžinai keičia Stambulo veidą: kaip „Sabancı“, „Koç“ ir „Eczacıbaşı“ stato kultūros supergalią

    Didžiausios Turkijos verslo grupės vis aktyviau investuoja į meną ir muziejus, taip formuodamos Stambulo tapatybę bei didindamos miesto tarptautinį patrauklumą. Ekspertai pabrėžia, kad kultūra tampa ne tik įvaizdžio, bet ir ekonominės įtakos įrankiu, ypač konkurencingoje turizmo rinkoje.

    Ryškiausias pavyzdys – Sakıp Sabancı muziejus, kuriame pristatyta Yoko Ono paroda, rengta bendradarbiaujant su Ispanijos šiuolaikinio meno institucijomis ir remiant bankui „Akbank“. Tokie projektai pritraukia tarptautinę žiniasklaidą ir kolekcininkus, o kartu kelia miesto, kaip regiono kultūros centro, statusą.

    Stambulo muziejai – verslo vizitinė kortelė

    Dar vienas simbolinis lūžis įvyko, kai 2023 metais po rekonstrukcijos duris atvėrė İstanbul Modern muziejus, kurį remia „Eczacıbaşı“ grupė. Muziejaus pastatą suprojektavo architektas Renzo Piano, o investicija į tokio masto architektūrinį objektą tapo ženklu, kad kultūra Stambule matoma kaip ilgalaikė strategija, o ne vienkartinis rėmimas.

    Tuo metu „Koç“ šeimos įkurtas pramonės muziejus, veikiantis nuo 1996 metų, sulaukė pripažinimo Europoje ir įtvirtino idėją, kad privatūs muziejai gali tapti nacionalinės reprezentacijos dalimi. Tokie objektai plečia turistinį maršrutą už klasikinių lankytinų vietų ribų ir ilgina kelionių trukmę, o tai tiesiogiai didina miesto pajamas.

    Kultūra tampa ir ekonomikos varikliu

    Turkijos turizmo statistika rodo, kad šalis išlieka vienu didžiausių traukos centrų regione: 2025 metais Turkijoje apsilankė beveik 64 milijonai turistų, o pajamos iš turizmo siekė apie 60 milijardų eurų. Kultūrinė pasiūla vis dažniau įvardijama kaip vienas svarbiausių motyvų rinktis kelionę, ypač aukštesnes pajamas turinčių keliautojų segmente.

    „Versle vis svarbiau suprasti, ką šaliai reiškia kultūra, nes ji tampa bendros vertės kūrimo dalimi“, – sakė TAV Airports atstovas Franckas Mereyde’as.

    Analitikai pažymi, kad korporatyvinis mecenavimas Stambule veikia keliais lygmenimis: jis stiprina miesto minkštąją galią, kuria tarptautinius ryšius su muziejais ir kuratoriais, o kartu prisideda prie ekonominės ekosistemos, apimančios renginius, svetingumo sektorių ir kūrybines industrijas. Dėl to kultūros projektai vis dažniau vertinami kaip investicija į miesto konkurencingumą globaliame žemėlapyje.

  • Šiukšlių revoliucija: kaip rūšiavimas ir deginimas keičia ekonomiką ir elektros gamybą

    Šiukšlių revoliucija: kaip rūšiavimas ir deginimas keičia ekonomiką ir elektros gamybą

    Kiekvienais metais pasaulyje susidaro daugiau nei 2 mlrd. tonų komunalinių atliekų, o didelė jų dalis dingsta iš akių vos atsidūrusi konteineryje. Tačiau būtent nuo to momento prasideda atliekų kelias, kuris lemia taršą, savivaldybių išlaidas ir energijos poreikius.

    Žiedinės ekonomikos principas paprastas: išteklius naudoti kuo ilgiau, pirmiausia mažinant vartojimą, vėliau pakartotinai naudojant ir perdirbant. Kuo daugiau medžiagų grįžta į gamybą, tuo mažiau jų galiausiai patenka į sąvartynus.

    Atskyrimas lemia, kiek atgaunama

    Atliekų tvarkymo kompleksuose vis dažniau diegiamos mechaninio rūšiavimo linijos, kuriose įranga atskiria plastiką, metalą, popierių ir kartoną. Taip iš mišrių šiukšlių formuojami antriniai žaliavų srautai, kurie gali vėl patekti į pramonę.

    Vis dėlto dalies atliekų perdirbti nepavyksta dėl sudėties, užterštumo ar ekonominio neapsimokėjimo. Tokiu atveju kai kuriose šalyse pasirenkamas atliekų deginimas energijai gauti, siekiant sumažinti į sąvartynus keliaujantį kiekį.

    „Perdirbimas išsaugo medžiagą, o energijos gamyba iš atliekų sprendžia tai, kas lieka, kad ir likutis sukurtų vertę“, – sakė inžinierė Alya Al Obeidli.

    Uzbekistanas mažina priklausomybę nuo sąvartynų

    Uzbekistanas per metus sugeneruoja apie 15 mln. tonų buitinių atliekų, o perdirbama ar specializuotai apdorojama, valdžios institucijų vertinimu, tik apie 5–6 proc. Dėl to daugeliui atliekų galutinis taškas vis dar yra sąvartynas.

    Netoli Taškento veikiantis naujas apie 24 hektarų sąvartynas kasdien priima maždaug 1 500–2 500 tonų atliekų, priklausomai nuo sezono. Tokiose aikštelėse atliekos sutankinamos ir užpilamos gruntu, o apsauginiai sluoksniai turi mažinti teršalų patekimą į gruntą.

    Tačiau sąvartynų poveikis išlieka: be deguonies yrant organinėms atliekoms susidaro metanas, kuris yra viena reikšmingiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Dėl to vis dažniau įrengiamos dujų surinkimo sistemos ir svarstomos jų panaudojimo energetikoje galimybės.

    „Sename sąvartyne metano dujų sankaupos buvo labai didelės, o dabar ten vykdomas projektas jas surinkti ir iš jų gaminti elektrą“, – sakė Rafaelis Bekmullinas.

    Elektra iš atliekų, bet svarbiausia – rūšiavimas

    Vienas iš Uzbekistano planuojamų sprendimų – atliekų energinis panaudojimas. Prie Samarkando statoma jėgainė, kuri, planuojama, per parą apdoros apie 1 500 tonų buitinių atliekų ir per metus pagamins apie 240 mln. kilovatvalandžių elektros.

    Pareigūnai pabrėžia, kad ilgalaikis tikslas yra atliekų srautų atskyrimas: perdirbamos medžiagos turi grįžti į gamybą, organika – virsti kompostu ar biodujomis, o tik likutis keliauti į energijos gamybą. Toks eiliškumas leidžia išlaikyti daugiau vertingų medžiagų apytakoje.

    Vis dėlto praktika rodo, kad infrastruktūros nepakanka, jei rūšiavimas neprasideda namuose. Angrene vykusiame bandomajame projekte gyventojams išdalinus 10 000 maišų atliekoms atskirti, grąžinta su išrūšiuotomis atliekomis buvo tik apie 1 proc.

    „Be atliekų rūšiavimo neįmanoma pasiekti rezultatų“, – sakė Sobiras Mashrabovas.

    Ekspertai akcentuoja, kad žiedinė ekonomika prasideda dar anksčiau nei konteineryje: mažesniu vartojimu, ilgesniu daiktų naudojimu ir pakartotiniu panaudojimu. Kuo mažiau mišrių atliekų susidaro, tuo mažiau jų tenka deginti ar laidoti, o tai tiesiogiai mažina taršą ir ilgalaikes sąnaudas.

  • ECB nori sugriežtinti kriptotaisykles: griežtesnis stablių monetų palūkanų draudimas ir ESMA kontrolė

    ECB nori sugriežtinti kriptotaisykles: griežtesnis stablių monetų palūkanų draudimas ir ESMA kontrolė

    Europos Centrinis Bankas (ECB) kartu su Europos centrinių bankų sistema ragina peržiūrėti ir sugriežtinti Europos Sąjungos kriptoturto taisykles. Pagrindinis akcentas tenka stablių monetoms, stakingui, skolinimui ir platesnei visos rinkos priežiūrai ES lygmeniu.

    Pasiūlymai pateikti Europos Komisijai vertinant MiCA reglamento taikymą. MiCA visoje ES pradėtas taikyti 2024 metų pabaigoje, o pereinamieji terminai daliai rinkos dalyvių baigėsi 2026 metų liepos 1 dieną, todėl dalis paslaugų teikėjų turėjo sustabdyti veiklą arba ją pertvarkyti.

    Užkertamas kelias palūkanų apeigoms

    MiCA jau draudžia mokėti palūkanas už stablias monetas, tačiau ECB ragina šį principą taikyti plačiau. Centriniai bankai teigia, kad dalis platformų palūkanų efektą atkuria per susijusias paslaugas, pavyzdžiui, skolinimą, skolinimąsi ar stakingą, taip faktiškai pasiūlydamos grąžą už stablių monetų laikymą.

    ECB argumentuoja, kad draudimas turėtų apimti ir netiesiogines paskatas, įskaitant kai kuriuos lojalumo programų atlygius. Pasak centrinio banko, tai turėtų tapti aiškiu teisėkūros prioritetu, siekiant vienodų taisyklių ir mažesnės rizikos vartotojams.

    Griežtesnės priemonės užsienio valiutų stablioms monetoms

    ECB taip pat siekia stipresnių instrumentų prieš žetonus, susietus su užsienio valiutomis, ypač tais atvejais, kai, centrinių bankų vertinimu, jie gali kelti grėsmę finansiniam stabilumui. Siūloma numatyti galimybę uždrausti leisti naujus žetonus ir įpareigoti išpirkti jau išleistus, jei rizika peržengia priimtiną ribą.

    Centrinių bankų vertinimu, kasdieniams mokėjimams ES viduje stablios monetos ne visuomet suteikia apčiuopiamos naudos, nes daugelyje šalių jau veikia greiti pervedimai, o lygiagrečiai vystoma skaitmeninio euro iniciatyva. Be to, keliami klausimai dėl žetonų, platinamų tiek ES viduje, tiek už jos ribų, kai krizės atveju rezervų našta galėtų tekti Europoje laikomoms atsargoms, o žetonų geografinio pasiskirstymo tiksliai nustatyti būtų sunku.

    Stakingas, skolinimas ir DeFi – daugiau reguliavimo

    ECB pozicija dėl stakingo, kriptoturto skolinimo ir skolinimosi yra griežta: šios veiklos turėtų būti reguliuojamos ES lygmeniu. Centriniai bankai pažymi, kad situacijose, kai įmonė priima klientų kriptoturtą ir įsipareigoja jį grąžinti, tokie santykiai gali būti panašūs į grąžintinų lėšų priėmimą, todėl rizikos profilis priartėja prie bankinių paslaugų.

    Dėmesys skiriamas ir decentralizuotiems finansams, kai prekyba ar skolinimas vyksta per automatizuotus protokolus. ECB pabrėžia, kad MiCA numato išimtis visiškai decentralizuotoms paslaugoms, tačiau pati sąvoka nėra aiškiai apibrėžta, o praktikoje visiška decentralizacija, centrinių bankų vertinimu, pasitaiko retai, todėl lieka neaišku, kas realiai kontroliuoja rizikas.

    Kas prižiūrės kriptoverslus?

    ECB taip pat remia idėją kriptoturto įmonių licencijavimą ir priežiūrą labiau sutelkti ES lygmeniu, stiprinant ESMA, kaip bendros rinkos priežiūros institucijos, vaidmenį. Šiuo metu vienoje valstybėje narėje gauta licencija gali atverti kelią teikti paslaugas visame bloke, todėl reguliavimo spragos ar skirtinga praktika tarp šalių tampa jautriu klausimu.

    Šie pasiūlymai nėra privalomi, o galutinį sprendimą dėl MiCA pakeitimų priims Europos Komisija, vėliau teisėkūros procesą derinant su Europos Parlamentu ir valstybėmis narėmis. Diplomatinėje erdvėje aptariama, kad platesnė MiCA peržiūra galėtų įgauti pagreitį 2027 metais, atsižvelgiant į rinkos raidą ir tarptautinį reguliavimo kontekstą.