CP v2

Blog

  • Kasyklos ateitis po anglies: technologijos ir ES parama žada naują kvėpavimą gavybos sektoriui

    Lenkijoje anglies gavybos apimtys ilgainiui mažės, tačiau kartu stiprėja kryptis į kitų žaliavų paiešką ir gavybą, ypač vadinamųjų kritinių išteklių. Šį posūkį vis dažniau lydi investicijos į modernias kasybos technologijas, automatizaciją ir efektyvumo didinimą, aptartos Katovicuose vykusiame Future Mining Forum & Expo.

    Diskusijų dalyviai akcentavo, kad kasybos pramonės kompetencijos nėra „pririštos“ tik prie anglies: jos gali būti perkeliamos į metalų gavybą, perdirbimą ir žiedinės ekonomikos sprendimus. Toks persiorientavimas atitinka Europos Sąjungos siekį mažinti priklausomybę nuo importo ir stiprinti strateginių žaliavų tiekimo grandines.

    Milijardai eurų: kas svarbiausia?

    Europos Komisijos žaliavų politikos srityje dirbęs Danielis Ciosas forume pabrėžė, kad transformacijai galima pasitelkti ES paramą, o programų kryptys nėra „užšaldytos“ visam laikui. Pasak jo, valstybės, įmonės ir mokslo institucijos gali aktyviai dalyvauti konsultacijose ir daryti įtaką, kad finansavimas būtų labiau orientuotas į pramonės pokyčius.

    „Ateinančius pusantrų metų bus lemiami, kad programos artimiausiems septyneriems metams būtų parengtos taip, kad atlieptų realius pramonės poreikius“, – sakė Danielis Ciosas.

    Vienu iš pavyzdžių įvardytas Anglies ir plieno tyrimų fondas, finansuojantis mokslinius tyrimus ir inovacijas kasybos bei metalurgijos srityse. Diskusijoje pažymėta, kad tokio tipo instrumentai gali būti pritaikomi ir technologijų perėjimui nuo anglies sektoriaus prie metalų gavybos bei perdirbimo.

    Efektyvumas, automatizacija ir žmonės

    Vienas ryškiausių paminėtų pavyzdžių – Lubelsko anglies kasybos bendrovė Bogdanka, kuri, pasak jos atstovų, veikia pilnu ekonominiu pagrindu ir negauna valstybės dotacijų. Įmonė teigia didinanti dėmesį kaštų ir organizacinei optimizacijai, o pagrindiniu efektyvumo rodikliu pasirinko OEE.

    Įmonės planuose – didinti OEE iki 31 proc. 2027 metais ir iki 37 proc. 2035 metais, tačiau pabrėžiama, kad rodiklius stipriai veikia geologinės sąlygos, logistikos sprendimai ir įrangos kokybė. Praktika rodo didelius svyravimus: geriausiais atvejais pasiekiama apie 40 proc., o sudėtingesnėse vietose efektyvumas kai kuriais mėnesiais krenta iki 11–12 proc.

    Kita svarbi kryptis – technologijų tiekėjų sprendimai, orientuoti į autonomizaciją ir procesų automatizavimą. „Famur“ atstovai teigė, kad, nepaisant didesnio dėmesio žaliajai transformacijai, reikšminga pajamų dalis vis dar gaunama iš kasybos segmento, todėl investicijos į naujus sprendimus tęsiamos.

    Kad automatizacija taptų realiai įgyvendinama, būtinas ir darbo rinkos lūžis. Forumo dalyviai akcentavo, kad vien technologijų nepakanka: sektorius turi išlaikyti inžinerines kompetencijas, pritraukti jaunimą ir užtikrinti kvalifikuotų specialistų rengimą, nes net ir automatizuotoje kasykloje kritinėse situacijose sprendimus priima žmogus.

    Elektriniai sprendimai po žeme

    Diskusijoje išsiskyrė ir elektromobilumo tema: kai kurios pramoninės elektrinės mašinos jau naudojamos vario kasyklose, o jų eksploatacijos praktika rodo, kad darbo ciklai gali viršyti pradines garantijas. Tai laikoma argumentu, jog bateriniai sprendimai pramonėje nėra vien demonstraciniai projektai, o realus našumo ir saugos įrankis.

    Kartu pabrėžta, kad technologijos turi atitikti konkrečias kasybos sąlygas: duomenų perdavimo sistemos, mašinų būklės stebėsena ir nuotolinis valdymas jau seniai įprasti sprendimai, tačiau avarinių situacijų ar remonto darbų vis dar neįmanoma pilnai „perleisti“ vien autonominėms sistemoms.

    Forumo išvada aiški: anglies vaidmuo mažės, tačiau tai nebūtinai reiškia kasybos pramonės pabaigą. Persiorientavimas į kritines žaliavas, investicijos į automatizaciją, efektyvumo didinimą ir ES finansavimo galimybes gali tapti pagrindu naujam sektoriaus etapui, jei kartu bus išspręsta specialistų ir kompetencijų išlaikymo problema.

  • Kodėl Čekijos privatizacija sukūrė milijardierius, bet infrastruktūroje ir augime šalis ėmė atsilikti

    Čekija dažnai minima kaip šalis, sukaupusi itin didelį privatų kapitalą, tačiau jos ekonomikos dinamika pastaraisiais metais atrodo blankesnė nei dalies regiono kaimynių. Analitikai šį paradoksą aiškina dar XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje pasirinktu privatizacijos modeliu, kuris suformavo siaurą stambiųjų savininkų sluoksnį.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – Čekijos milijardierių koncentracija. Stambiojo kapitalo įtaka matoma ne tik versle, bet ir viešajame gyvenime, o tai kelia klausimą, kiek tokia struktūra ilgainiui skatina platesnį ekonomikos augimą, inovacijas ir investicijas į visuomenei svarbią infrastruktūrą.

    Privatizacijos modelio pasekmės

    Po sistemos virsmo Čekijoje buvo įgyvendinta kuponinė privatizacija: gyventojams suteikti ar pigiai parduoti sertifikatai, kuriuos buvo galima keisti į privatizuojamų įmonių ar fondų akcijas. Praktikoje šis modelis ypač palankus tapo tiems, kurie turėjo prieigą prie kapitalo ar kredito, todėl kontrolė kai kuriose srityse greitai susitelkė kelių didelių grupių rankose.

    Ekspertai pažymi, kad tokia schema suformavo savotišką oligarchinę verslo struktūrą. Dalis stambiausių konglomeratų išaugo į tarptautinius žaidėjus energetikoje, nekilnojamajame turte, finansuose ar gynybos pramonėje, tačiau jų sėkmė ne visada persiduoda visai ekonomikai per produktyvumo augimą ar spartesnes investicijas į viešąją infrastruktūrą.

    Ekonomikos foną komplikuoja ir tai, kad Čekija yra nedidelė atvira ekonomika, stipriai priklausoma nuo eksporto ir pramonės ciklų, ypač nuo Vokietijos rinkos. Kai išorinis paklausos variklis silpnėja, vidaus investicijų struktūra tampa dar svarbesnė, tačiau stambus kapitalas dažnai renkasi pelningiausias, o ne būtinai ilgalaikę šalies konkurencingumo bazę stiprinančias kryptis.

    Augimas, biudžeto deficitas ir valstybės vaidmuo

    Pastaraisiais metais Čekijos ekonomikos augimas buvo santūrus, o viešieji finansai patyrė didesnį spaudimą. Kartu vis dažniau keliama diskusija, kad modelis, kuris anksčiau leido greitai sukurti efektyvų privatų sektorių ir mažą nedarbą, šiandien gali būti išsisėmęs, jei neatsiranda naujų investicijų impulsų ir reformų.

    Šalies politikoje svarbi tema išlieka didžiojo verslo ir valdžios santykis. Kritikai teigia, kad stambių grupių įtaka gali sulėtinti sprendimus, kurie reikalingi platesnei konkurencijai, didesniam skaidrumui ar kryptingesnėms viešosioms investicijoms, pavyzdžiui, į transporto, energetikos ar skaitmeninę infrastruktūrą.

    Čekijoje buvo bandyta griežtinti taisykles dėl interesų konflikto, ypač siekiant riboti politikų galimybes valdyti žiniasklaidos priemones ar gauti valstybės paramą per savo įmones. Vis dėlto praktikoje šios priemonės dažnai tampa politinių kovų dalimi, o klausimas, kaip subalansuoti privataus kapitalo galią ir valstybės interesą, lieka atviras.

    Ką tai reiškia regionui ir verslui

    Nepaisant struktūrinių skirtumų, Čekija išlieka svarbi rinka regiono verslui, įskaitant įmones iš Lenkijos ir kitų Vidurio Europos šalių. Šalies geografinė padėtis, pramoninė bazė ir integracija į Europos tiekimo grandines daro ją patrauklia plėtrai, ypač gamybos, logistikos ir paslaugų srityse.

    Kartu Čekijos atvejis yra pamokantis regionui: privatizacijos modelis gali greitai sukurti stambią nuosavybę ir globalius čempionus, tačiau be nuoseklios konkurencijos politikos, skaidrių taisyklių ir ilgalaikių investicijų į infrastruktūrą kyla rizika, kad ekonomikos augimas ims priklausyti nuo siauro interesų rato sprendimų.

  • Niujorke prasidėjusi Climate Week: kodėl energijos perėjimą stabdo ne ambicijos, o įgyvendinimas

    Niujorke prasidėjusi Climate Week: kodėl energijos perėjimą stabdo ne ambicijos, o įgyvendinimas

    Kas vyksta Niujorke?

    Niujorke sekmadienį prasidėjo Climate Week – renginių savaitė, sutampanti su Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos posėdžiais. Iki rugsėjo 27 dienos mieste vyks daugybė diskusijų, skirtų klimato kaitos mažinimui ir perėjimui prie mažai anglies dioksido išskiriančios ekonomikos.

    Renginį inicijuoja nevyriausybinė organizacija Climate Group, jau apie du dešimtmečius telkianti verslą ir valdžios institucijas siekiui iki 2050 metų pasiekti nulinį grynąjį išmetamųjų teršalų balansą. Organizatoriai pabrėžia, kad tai viena didžiausių pasaulyje klimato temai skirtų platformų, sutraukianti ir sprendimų priėmėjus, ir investuotojus.

    Trys šių metų akcentai

    Šių metų darbotvarkėje išskiriamos trys kryptys: energetikos pokyčiai, jų poveikis ekonomikai bei visuomenei ir bendrai suderinti veiksmai, reikalingi pokyčiui pagreitinti. Diskusijose daug dėmesio skiriama tam, kaip atnaujinti energijos sistemas ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Konferencijos toną formuoja ir pastarųjų mėnesių ekstremalūs orai: karščio bangos, potvyniai ir kitos stichijos vis dažniau įvardijamos kaip signalas, kad prisitaikymo priemonės tampa tokios pat svarbios kaip ir emisijų mažinimas. Šiame kontekste energetikos perėjimas pristatomas ne kaip abstrakti ateities vizija, o kaip praktinis saugumo ir ekonomikos konkurencingumo klausimas.

    Kodėl stringa energijos perėjimas?

    Climate Group teigimu, sparčiai kinta pats kontekstas: perbraižomos elektros ir šilumos tiekimo sistemos, spaudimą patiria tiekimo grandinės, o elektros paklausa auga. Prie augančios paklausos prisideda transporto ir pramonės elektrifikacija, DI plėtra bei skaitmeninė infrastruktūra, įskaitant duomenų centrus.

    Organizatorių vertinimu, pagrindinė problema jau nebe tikslų stoka, o jų įgyvendinimas. Pažangą lėtina pasenęs reguliavimas, tinklų ir infrastruktūros ribojimai bei nesuderintos rinkos taisyklės, kurios kartais neleidžia greitai prijungti naujų atsinaujinančios energijos projektų ar efektyviai plėsti elektros perdavimo pajėgumų.

    „Didžiausias iššūkis šiandien yra ne ambicijos, o įgyvendinimas: būtina šalinti reguliacines ir infrastruktūrines kliūtis ir pokytį vykdyti greitai bei mastu“, – teigia renginio organizatoriai.

    DI bumas ir politinis fonas

    Energetikos transformaciją šiemet ypač stipriai veikia DI plėtra: auga skaičiavimo pajėgumų poreikis, todėl sparčiai didėja duomenų centrų elektros suvartojimas, o kartu ir spaudimas energetikos sistemoms. Tai kelia klausimą, ar tinklai ir generacijos pajėgumai spės vytis technologinį šuolį, išlaikant klimato tikslus.

    Kitas svarbus fonas – politiniai sprendimai, galintys paspartinti arba sulėtinti perėjimą. Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad klimato politika yra jautri valdžių kaitai, o skeptiškesnės krypties sprendimai gali mažinti investuotojų aiškumą ir didinti rizikas ilgalaikiams projektams.

    Ką parodė pastarieji klimato viršūnių susitikimai?

    Diskusijos vyksta po pastarojo meto tarptautinių derybų, kuriose pasaulis bandė suderinti ambicingesnį veiksmų tempą. Nors buvo sutarta dėl paramos mechanizmų šalims, kurios labiausiai nukenčia nuo klimato krizės, praktiniai terminai, susiję su iškastinio kuro atsisakymu, daug kur išliko nepakankamai konkretūs.

    Dėl to Climate Week dalyviai akcentuoja investicijų kryptingumą ir aiškias taisykles, kurios leistų greičiau plėsti atsinaujinančios energijos gamybą, modernizuoti tinklus ir didinti energijos vartojimo efektyvumą. Bendra žinutė paprasta: technologijos ir kapitalas egzistuoja, tačiau be greitesnio įgyvendinimo tempo klimato tikslai rizikuoja atsilikti nuo realybės.

  • Pasaulio picos karūna atiteko Londonui: „Napoli on the Road“ aplenkė Niujorko favoritą

    Pasaulio picos karūna atiteko Londonui: „Napoli on the Road“ aplenkė Niujorko favoritą

    Geriausios picos pasaulyje titulas šiemet atiteko Londonui: Chiswick rajone įsikūrusi „Napoli on the Road“ tapo 50 Top Pizza World Awards 2026 reitingo lydere. Apdovanojimas paskelbtas Neapolyje, mieste, kuris laikomas šiuolaikinės picos gimtine.

    „Napoli on the Road“ įkūrė italų šefas Michele Pascarella, o verslo istorija prasidėjo kukliai. 2016 metais jis startavo su triračiu „Piaggio Ape“, kuriame buvo įrengta malkomis kūrenama krosnis, ir kepė picas Londono gatvėse bei ūkininkų turgeliuose.

    Per dešimtmetį projektas išaugo į kelias restoranų erdves, veikiančias Chiswick, Richmond ir Soho. Pastarojoje vietoje siūlomas degustacinis picos meniu, įkvėptas šefo vaikystės prisiminimų iš Kazertos Pietų Italijoje.

    „Esu apstulbęs. Man turbūt reikia atsisėsti ir viską suvokti. Sunku paaiškinti, kokio dydžio tai įvertinimas. Tai kaip Oskarai, tik picai“, – sakė Michele Pascarella.

    Antrą vietą užėmė Niujorko „Una Pizza Napoletana“, vadovaujama Anthony Mangieri, kuris dviem ankstesniais metais buvo reitingo viršūnėje. Trečia liko Milano „Confine“, kuriai vadovauja Francesco Capece ir Mario Ventura.

    50 Top Pizza World Awards rengiamas jau dešimtus metus, o rezultatus lemia beveik 1 000 anonimiškų inspektorių vertinimai. Organizatoriai nurodo, kad kiekviena vieta aplankoma du kartus, o balai skiriami už picos kokybę, ingredientus, aptarnavimą ir svetingumą.

    Reitingo dešimtuke šiemet ryškiai matoma tarptautinė konkurencija: į aukščiausias pozicijas pateko restoranai iš Londono, Niujorko, Milano, Tokijo ir Madrido. Tai rodo, kad neapolietiška tradicija seniai peržengė Italijos ribas, o picos meistriškumas vis dažniau vertinamas kaip pasaulinė gastronomijos disciplina.

  • Meloni siūlo drausti burką ir nikabą mokyklose bei riboti užsieniečių mokinių dalį klasėse

    Meloni siūlo drausti burką ir nikabą mokyklose bei riboti užsieniečių mokinių dalį klasėse

    Italijos premjerė Giorgia Meloni paskelbė, kad Vyriausybė artimiausiu metu svarstys švietimui skirtą įstatymo projektą. Juo siūloma uždrausti pamokose dėvėti veidą visiškai dengiančius apdarus, tokius kaip burka ir nikabas, bei nustatyti didžiausią užsienio mokinių dalį kiekvienoje klasėje.

    Pasak premjerės, tikslas yra geresnė integracija ir sklandesnis mokymas, kai dalis vaikų nemoka italų kalbos. Kartu numatoma, kad tėvams, kurių vaikai susiduria su rimtomis integracijos problemomis, būtų taikomas reikalavimas mokytis italų kalbos.

    Kas tiksliai būtų draudžiama?

    Meloni minėjo burką ir nikabą, tačiau realus reguliavimas priklausys nuo to, kaip draudimas bus suformuluotas įstatyme. Burka paprastai apibūdinama kaip visą kūną dengianti apranga su akių tinkleliu, o nikabas dengia veidą palikdamas tik akių plyšį.

    Viešose diskusijose dažnai minimas ir hidžabas, tačiau jis neuždengia veido. Dėl to tikėtina, kad draudimo ašis būtų veido atpažįstamumas mokykloje, o ne bet koks religinis galvos apdangalas.

    Kontekstas Europoje: draudimai jau taikomi

    Veido dengimo ribojimai Europoje nėra naujiena: kai kurios valstybės taiko plačius draudimus viešose erdvėse, kitos renkasi dalinius apribojimus konkrečiose vietose. Prancūzija ir Belgija jau seniai yra įtvirtinusios draudimą viešose erdvėse, o Nyderlandai taiko dalinį draudimą, apimantį ir mokyklas.

    Austrijoje galioja veido dengimo ribojimai viešumoje, o nuo 2026 metų rugsėjo mėnesio numatytas papildomas reguliavimas mokyklose, nukreiptas į tam tikrus apdarus pagal jų aprašymą. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, nacionalinio draudimo nėra, tačiau kai kurios žemės riboja veidą dengiančius apdarus mokyklose ar viešajame sektoriuje.

    Užsienio mokinių kvotos: jautriausia projekto dalis

    Didžiausių diskusijų gali sulaukti siūlymas nustatyti limitą, kiek užsienio mokinių gali mokytis vienoje klasėje. Jei toks reguliavimas būtų priimtas įstatymu, Italija galėtų tapti viena pirmųjų Europos valstybių, įtvirtinusių kvotą nacionaliniu lygmeniu.

    Italijoje iki šiol buvo taikoma ministerijos rekomendacinė nuostata dėl maždaug 30 proc. ne italų mokinių ribos, tačiau praktikoje ji ne visur veikė dėl demografijos ir infrastruktūros, ypač didmiesčių pakraščiuose. Meloni komanda dabar siekia šią nuostatą perkelti į įstatymą, kad ji taptų privaloma.

    Kitose šalyse dažniau naudojami netiesioginiai instrumentai. Prancūzijoje, kur kvotos pagal kilmę laikomos prieštaraujančiomis konstituciniams principams, taikomas mokyklų priskyrimo zonų perbraižymas ir klasių dydžio mažinimas didelės migracijos teritorijose, o Danijoje leidžiama taikyti ribas pagal apibrėžtas socialines ar kilmės kategorijas bei skatinti mišrias klases.

    Politinis atsakas ir teisinės rizikos

    Premjerės pareiškimai sulaukė palaikymo dalyje valdančiosios daugumos, tačiau opozicija ir kai kurie teisės ekspertai kelia klausimą, ar kvotos ir privalomi reikalavimai šeimoms neprieštarautų konstituciniams principams. Kritikai pabrėžia, kad švietimas turi likti prieinamas visiems, o integracija mokykloje dažnai laikoma viena svarbiausių priemonių mažinant socialinę atskirtį.

    „Jeigu priemonė būtų tokia griežta, kad nepilnamečiai ir jų šeimos būtų priversti keltis į kitas teritorijas, tai galėtų būti per daug ir konfliktuoti su integracijos tikslu“, – sakė konstitucinės teisės profesorius Salvatore Curreri.

    Šalia šių diskusijų, Meloni oponentai argumentuoja, kad problema turėtų būti sprendžiama investicijomis į kalbos mokymą, papildomus mokytojų etatus ir pagalbą mokiniams, o ne draudimais. Vis dėlto vyriausybė signalizuoja, kad projektas yra platesnio požiūrio į integraciją dalis ir bus siekiama greito politinio sprendimo.

    Galutinis projekto poveikis priklausys nuo tikslių formuluočių, išimčių ir įgyvendinimo mechanizmų: ar draudimas bus taikomas tik pamokų metu, kaip bus sprendžiami tapatybės patikrinimo atvejai, ir ar kvota bus skaičiuojama pagal pilietybę, gimimo vietą ar kitus kriterijus. Šie aspektai greičiausiai taps svarbiausi, kai įstatymo projektas pasieks viešas diskusijas ir parlamentinį svarstymą.

  • Vokietijos rinkimų apklausos: CDU smunka dviejose žemėse, AfD stiprėja, Merzas žada likti

    Vokietijos rinkimų apklausos: CDU smunka dviejose žemėse, AfD stiprėja, Merzas žada likti

    Vokietijoje sekmadienį paskelbtos rinkimų dienos apklausos parodė skausmingus kanclerio Friedricho Merzo vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) praradimus dviejose žemių rinkimuose. Rezultatai sustiprino diskusijas apie valdžios stabilumą ir išryškino kraštutinių politinių jėgų augimą.

    Mecklenburgo-Pomeranijos žemėje CDU, remiantis apklausomis, turėtų surinkti apie 5,5 proc. balsų. Toks rezultatas būtų prasčiausias šioje žemėje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ir signalizuotų, kad partija sunkiai randa atramą rytinėje, labiau kaimiškoje Vokietijos dalyje.

    Berlyne, kaip skelbia visuomeninio transliuotojo ARD užsakymu atlikta apklausa, CDU prognozuojama antra vieta su maždaug 20 proc., nusileidžiant Kairiųjų partijai, kuriai priskiriama apie 24,5 proc. Toks išsidėstymas rodo, kad sostinėje rinkėjų nuotaikas formuoja ne tik tradicinių partijų konkurencija, bet ir ryškesnis ideologinis poliarizavimas.

    AfD augimas ir spaudimas kancleriui

    Alternatyva Vokietijai (AfD) abiejuose balsavimuose fiksuoja reikšmingą augimą, o tai papildo pastarųjų savaičių tendenciją rytinėse žemėse. Šie signalai ypač jautrūs po to, kai AfD anksčiau priartėjo prie daugumos Saksonijos-Anhalto žemėje ir sustiprino lūkesčius, kad partija gali realiai pretenduoti į regioninę valdžią.

    F. Merzas kancleriu tapo prieš maždaug 16 mėnesių, žadėdamas pagyvinti stagnuojančią ekonomiką ir grąžinti pasitikėjimą valstybės kryptimi. Vis dėlto apklausos ir rinkimų signalai rodo, kad visuomenės nuotaikos išlieka prislėgtos, o pats kancleris susiduria su augančiu nepopuliarumu.

    Po naujausių rezultatų vėl pasigirdo raginimų iš CDU vidaus kelti klausimą dėl lyderystės, nors viešai aukščiausio rango bendražygiai atsistatydinimo reikalauti neskubėjo. Partijos vadovybė tokius svarstymus dažnai vadina personalijų debatų žala, nes jie gali dar labiau susilpninti mobilizaciją prieš svarbius politinius sprendimus.

    Merzo pozicija ir artimiausi žingsniai

    F. Merzas, reaguodamas į paskelbtas apklausas, pareiškė ketinantis likti CDU lyderiu ir kancleriu iki kadencijos pabaigos. Tai reiškia, kad artimiausiu metu Berlyne tikėtinas bandymas stabilizuoti politinę darbotvarkę ir perorientuoti dėmesį į ekonomikos, migracijos bei saugumo temas.

    Žiniasklaida taip pat pranešė, kad kancleris atsisakė planuotos kelionės į Niujorką į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, siekdamas daugiau laiko skirti vidaus politikos valdymui po rinkimų. Tikėtina, kad artimiausios dienos parodys, ar CDU pavyks sutelkti partiją ir užkirsti kelią tolesniam paramos nutekėjimui į protesto balsus.

    Nors rinkimų dienos apklausos nėra galutinis rezultatas, jos dažnai tiksliai atspindi bendrą kryptį ir tampa politinių sprendimų katalizatoriumi. Vokietijos politinėje sistemoje, kur itin svarbios koalicijos ir kompromisai, tokie signalai gali paveikti ir žemių valdžių formavimą, ir federalinio lygmens diskusijas dėl lyderystės bei prioritetų.

  • Pavojingi medžiai kieme: jų šaknys ardo pamatus ir vamzdžius – sodindami padaro šią klaidą

    Pavojus slypi po žeme

    Didelis medis prie terasos ar įvažiavimo daugeliui atrodo kaip greitas būdas susikurti pavėsį ir privatumą. Tačiau net ir nedidelis sodinukas per 10–20 metų gali tapti brangiai kainuojančiu galvos skausmu, jei jo šaknys auga agresyviai.

    Didžiausia problema ta, kad žala dažnai prasideda nepastebimai. Pirmiausia pakyla trinkelės ar šaligatvio plytelės, vėliau atsiranda smulkūs įtrūkimai mūre, o galiausiai gali nukentėti ir požeminės komunikacijos.

    Kaip šaknys ardo namą

    Šaknys plečiasi ieškodamos vandens ir maisto medžiagų, o dalies rūšių šaknų sistema yra sekli ir labai plati. Storėdamos šaknys kelia dangas, laužo bortus ir deformuoja įvažiavimus, ypač kai danga įrengta ant nepakankamai sutankinto pagrindo.

    Kita rizika susijusi su vamzdžiais ir drenažu. Šaknys „jaučia“ drėgmę ir menkiausius nesandarumus, todėl gali įaugti į sujungimus, ilgainiui užkimšti nuotekų ar drenažo trasas ir sukelti užliejimus.

    Trečias mechanizmas svarbus ten, kur vyrauja molingi gruntai. Vandens daug iš dirvos ištraukiantys medžiai gali prisidėti prie grunto susitraukimo sausros metu, o tai didina netolygaus sėdimo ir įtrūkimų riziką, ypač jei pamatai seklūs.

    Rūšys, kurių geriau nesodinti arti

    Prie namo ir įvažiavimo dažniausiai nerekomenduojama sodinti gluosnių ir tuopų, nes jų šaknys linkusios plėstis plačiai ir aktyviai ieškoti vandens. Jos dažnai siejamos su trinkelių kilnojimu ir komunikacijų problemomis, ypač kai medis auga drėgnesnėje vietoje.

    Problemų gali kelti ir beržai bei kai kurie klevai, nes jų šaknys neretai formuoja tankų, seklų tinklą. Toks šaknynas konkuruoja dėl vandens, sausina dirvą, o arti dangų ar bortų gali sukelti pastebimą deformaciją.

    Dideli, ilgaamžiai medžiai, pavyzdžiui, ąžuolai, paprastai sodinami dėl vertės ir šešėlio, bet mažame sklype jie dažnai tampa per arti pastato. Tokie medžiai ilgainiui ima didelį plotą ne tik laja, bet ir šaknimis, todėl rizika infrastruktūrai didėja.

    Dar vienas aspektas – eglių ir kitų spygliuočių šaknų pobūdis. Kai kurių jų šaknys būna gana sekliai išsidėsčiusios, o tai gali reikšti ne tik dangų kilnojimą, bet ir didesnį virtimo pavojų per stiprius vėjus, jei gruntas permirksta.

    Kokio atstumo laikytis

    Praktikoje saugus atstumas priklauso nuo rūšies, dirvožemio ir to, ar šalia yra komunikacijos. Dažnai taikoma taisyklė – medį sodinti taip, kad suaugusio medžio aukštis būtų gera nuoroda minimaliam atstumui iki pastato.

    Dideliems medžiams dažnai prireikia maždaug 10–15 metrų nuo namo, įvažiavimo ir požeminių tinklų, vidutinio dydžio – apie 5–8 metrų. Mažiems sklypams praktiškesnės lėtai augančios, kompaktiškos veislės, formuojamos ant kamieno, nes jų šaknų sistema paprastai būna mažesnė.

    Jei vietos mažai, gali padėti šaknų barjerai – į žemę įkasamos tvirtos plastiko ar kitos medžiagos plokštės, nukreipiančios šaknų augimą gilyn. Vis dėlto tokį sprendimą verta planuoti dar prieš sodinant, kad vėliau netektų kovoti su jau išsikerojusia šaknų sistema.

    Specialistai taip pat pataria prieš sodinant įvertinti, kur eina vandentiekio, nuotekų ir drenažo trasos, ir pasitikrinti sklypo gruntą. Tai ypač aktualu pastaraisiais metais, kai dažnėja ir ilgesnės sausros, ir staigios liūtys, o tokie svyravimai didina dirvos judėjimą ir infrastruktūros jautrumą.

  • Genėjimas rugsėjį: 7 augalai, kuriuos būtina apkirpti dabar, kad žiemą neprarastumėte derliaus

    Rugsėjis sode ir darže dažnai tampa lemiamu mėnesiu: laiku atliktas genėjimas padeda augalams pasiruošti šalčiams, sumažina grybelinių ligų riziką ir pagerina kitų metų žydėjimą bei derlių. Tačiau per vėlai arba per stipriai nukirpus dalį augalų galima paskatinti naujų ūglių augimą, kurie iki pirmųjų šalnų nespėja sumedėti ir apšąla.

    Specialistai primena paprastą taisyklę: rudenį labiau tinka sanitarinis ir formuojamasis, bet ne agresyvus atjauninantis genėjimas. Svarbu stebėti orus, nes vėsesnėmis, drėgnomis dienomis žaizdos gyja lėčiau, o infekcijos plinta lengviau.

    Ką verta genėti rugsėjį?

    Rudeninių aviečių (pakartotinio derėjimo) priežiūra po derliaus dažniausiai prasideda nuo senų stiebų pašalinimo. Nupjovus derėjusius ūglius kuo arčiau žemės ir išretinus silpnus, krūmas geriau vėdinasi, o peržiemojančių ligų židiniai sumažėja.

    Rugsėjį dar galima formuoti siauralapę levandą, jei to nepadarėte anksčiau. Paprastai trumpinami tik žali, šių metų ar pernykščiai ūgliai, paliekant apvalesnę formą, o sumedėjusios dalies geriau neliesti, nes ji atsinaujina sunkiai.

    Viržiai ir erikos po žydėjimo kerpami tik tiek, kad būtų pašalinti nužydėję žiedynai ir šiek tiek sutrumpinti ūglių galiukai. Tai padeda augalui išlikti tankiam ir tvarkingam, o kitą sezoną suformuoti daugiau pumpurų.

    Daugiamečiams augalams, kurie vasaros pabaigoje dažnai serga miltlige, verta pašalinti nužydėjusius, apnašomis pasidengusius stiebus. Taip mažinama tikimybė, kad ligų sukėlėjai peržiemos augalų liekanose ir pavasarį infekcija atsinaujins.

    Obelims ir kriaušėms po derliaus nuėmimo dažnai taikomas lengvas lajos praretinimas. Pašalinus stačiai į viršų augančius, lają tankinančius ūglius pagerėja šviesos patekimas, o medžiui lengviau formuoti kitų metų vaisinius pumpurus.

    Formuojamiems gyvatvorių augalams rugsėjis dažnai yra paskutinis laikas korekciniam kirpimui. Paprastai trumpinami tik šių metų prieaugiai, o darbą geriausia atlikti sausą, nekarštą dieną, kad pjūviai greičiau apdžiūtų.

    Vynuogėms rugsėjį dažniau taikomas ne gilus genėjimas, o lapų praretinimas aplink kekes. Geresnė saulės šviesa ir oro cirkuliacija gali pagreitinti nokimą ir sumažinti puvinio riziką, ypač drėgnesniais metais.

    Šių augalų rugsėjį geriau neliesti

    Rugsėjį lengva suklysti su augalais, kurie į genėjimą reaguoja nauju augimu. Rožių smarkiai trumpinti nerekomenduojama, nes nauji ūgliai dažnai nukenčia nuo šalnų, todėl paprastai apsiribojama tik peržydėjusių žiedų ir pažeistų šakelių pašalinimu.

    Taip pat atsargiai reikėtų elgtis su didžialapėmis hortenzijomis, kurios kitų metų žiedinius pumpurus dažnai suformuoja ant pernykščių ūglių. Netinkamas rudeninis kirpimas gali reikšti, kad kitą vasarą žiedų bus gerokai mažiau.

    Anksti pavasarį žydinčių krūmų, pavyzdžiui, forsitijų, rudeninis genėjimas neretai pašalina būsimus žiedinius pumpurus. Dėl to tokie augalai dažniau kerpami po žydėjimo, o ne prieš žiemą.

    Kaip genėti saugiai?

    Prieš pradedant darbus verta pagaląsti ir dezinfekuoti sekatorių, ypač jei genite kelis skirtingus augalus. Tai sumažina riziką pernešti bakterines ar grybelines ligas nuo vieno krūmo prie kito.

    Jei tenka pjauti storesnes šakas, pjūviai turėtų būti lygūs, be suplėšytos žievės, o didesnes žaizdas verta apsaugoti sodo tepalu. Tinkamai prižiūrėti augalai rudenį lengviau peržiemoja, o pavasarį startuoja greičiau ir būna atsparesni.

  • Kalorijų deginimo mitas griūva: ne bėgimas pirmauja – štai kas per 30 min. sudegina daugiau

    Kalorijų deginimo mitas griūva: ne bėgimas pirmauja – štai kas per 30 min. sudegina daugiau

    Norint mažinti kūno svorį, būtinas energijos deficitas – situacija, kai organizmas per dieną sunaudoja daugiau energijos, nei gauna su maistu. Fizinė veikla padeda šį deficitą sukurti, tačiau vien treniruotės dažniausiai nenulemia rezultato: didžiausią įtaką turi bendras suvartojamų kalorijų kiekis ir kasdieniai įpročiai.

    Skaičiuojant, kiek energijos kainuoja skirtingos veiklos, dažnai remiamasi MET rodikliu – metaboliniu ekvivalentu. Apytikriai 1 MET atitinka energijos sąnaudas ramiai sėdint, o kuo MET didesnis, tuo intensyvesnis krūvis. Dėl to tas pats sportas gali „kainuoti“ labai skirtingai: lėtas važiavimas dviračiu ir intensyvi treniruotė į kalną nėra tas pats.

    Kas iš tiesų sudegina daugiausia?

    Bėgimas dažnai laikomas „karaliumi“, tačiau tai tik dalis tiesos. Pavyzdžiui, bėgimas maždaug 5 min. per kilometrą tempu yra apie 11,8 MET, o 70 kilogramų sveriančiam žmogui per 30 minučių tai gali reikšti daugiau nei 400 kilokalorijų. Visgi panašų ar net didesnį krūvį suteikia ir kitos veiklos.

    Šokdynė vertinama apie 11 MET, intensyvus irklavimo treniruoklis gali siekti apie 11 MET, o labai didelio intensyvumo režimu – iki 14 MET. Boksas ringe siekia apie 12,3 MET, greitas plaukimas laisvu stiliumi – apie 10,5 MET, o intensyvus važiavimas kalnų dviračiu į įkalnę taip pat gali priartėti prie 14 MET.

    Svarbiausia detalė – žodis „intensyvus“. Šios reikšmės nereiškia, kad kiekvienas, nuėjęs į baseiną ar užlipęs ant dviračio, automatiškai sudegins tiek pat. Lentelės aprašo konkrečią spartą ir krūvio lygį, o reali treniruotė gali būti su pertraukomis, skirtingu tempu ar net nevienoda technika.

    Kodėl vien kalorijų skaičiaus neužtenka?

    Sporto medicina pabrėžia, kad nėra vienos „geriausios“ treniruotės svorio mažinimui. Didelio intensyvumo intervalinės treniruotės ne visada automatiškai pranašesnės už kitą vidutinio ar didelio intensyvumo fizinę veiklą – svarbiausia yra bendra judėjimo dozė per savaitę ir bendros energijos sąnaudos.

    Praktikoje tai reiškia, kad rezultatus dažnai lemia ne tai, kokį sportą pasirinksite „idealiausiu“, o tai, ar sugebėsite jį daryti reguliariai. Rakečių sportai, komandiniai žaidimai ar kovos menai daugeliui žmonių būna psichologiškai lengviau „išlaikomi“: daugiau azarto, daugiau kaitos, mažiau monotonijos.

    Dar viena detalė, kurią verta įvertinti – išmanieji laikrodžiai ir apyrankės. Tyrimų apžvalgos rodo, kad energijos sąnaudų vertinimas vartotojiškuose įrenginiuose vis dar yra vienas mažiau tikslių rodiklių, todėl skaičius ekrane geriau traktuoti kaip orientyrą, o ne tikslų balansą.

    Jėgos treniruotės – ne tik raumenims

    Žiūrint vien į vienos treniruotės „kalorijas“, jėgos treniruotės dažnai nusileidžia bėgimui, šokdynei ar intensyviam irklavimui. Tačiau svorio mažinimo metu jos atlieka kitą svarbų vaidmenį: padeda mažinti riziką prarasti liesąją kūno masę, kai krenta svoris.

    Naujesnės mokslinės apžvalgos rodo, kad žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, prie mitybos plano prijungus pasipriešinimo pratimus, galima geriau išsaugoti liesąją masę ir kartu efektyviau mažinti riebalinį audinį. Dėl to vien ištvermės treniruotėmis paremta rutina ne visada yra optimalus pasirinkimas.

    Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos arba 75–150 minučių intensyvios veiklos. Taip pat patariama bent 2 kartus per savaitę atlikti pagrindines raumenų grupes stiprinančius pratimus.

    Galutinis atsakymas paprastas: bėgimas yra veiksmingas būdas didinti energijos sąnaudas, tačiau jis neturi monopolio. Dviratis, plaukimas, šokdynė, irklavimo treniruoklis, kovos sportai ar rakečių žaidimai gali būti ne mažiau reiklūs, o didžiausią naudą atneša ta veikla, kurią realiai įmanoma tęsti ilgą laiką.

  • Kūdikio kraitelis Europoje: kur tėvai permoka labiausiai ir kodėl Lietuva – tarp brangiausių?

    Kūdikio kraitelis Europoje: kur tėvai permoka labiausiai ir kodėl Lietuva – tarp brangiausių?

    Kūdikio gimimas daugeliui šeimų yra džiaugsminga žinia, tačiau pirmieji metai dažnai tampa ir rimtu finansiniu išbandymu. Vien sauskelnių, maitinimo priemonių, vežimėlio, automobilinės kėdutės ir drabužėlių sąrašas gali kainuoti daugiau, nei tėvai tikisi planuodami biudžetą.

    Nauja „Remitly“ analizė, sudaryta pagal 2026 metų liepos mėnesio kainas, palygino 14 būtiniausių prekių kūdikiui pirmųjų metų laikotarpiu 38 Europos šalyse. Skaičiuota šešiose kategorijose, nuo sauskelnių ir drėgnų servetėlių iki lovytės, vežimėlio bei kasdienių drabužių.

    Skaičiavimai rodo, kad pirmaisiais metais būtinos kūdikio prekės Europoje vidutiniškai atsieina apie 4 727 eurus. Pigiausiai, nominalia suma, tai kainuoja Jungtinėje Karalystėje – apie 2 813 eurų, o brangiausiai Ispanijoje – apie 6 294 eurus.

    Tarp šalių, kuriose išlaidos viršija 6 000 eurų ribą, minimos Nyderlandai, Suomija, Švedija ir Šveicarija. Į 5 000–6 000 eurų intervalą patenka ir Lietuva – tyrimas jai priskiria maždaug 5 563 eurų sumą, taip iškeliant šalį į brangesnių Europos valstybių grupę.

    Kur dingsta didžioji biudžeto dalis?

    Pagal vidutinį Europos krepšelį didžiausią pirmųjų metų išlaidų dalį sudaro drabužiai, kūdikių mišiniai ir sauskelnės. Šios trys kategorijos bendrai sudaro apie 81 proc. viso krepšelio, todėl net nedidelis kainų šuolis jose greitai išpučia galutinę sumą.

    Vidutiniškai drabužiams skiriama apie 1 465 eurai, kūdikių mišiniams – apie 1 187 eurai, sauskelnėms ir susijusioms higienos priemonėms – apie 1 152 eurai. Skirtingose šalyse proporcijos smarkiai skiriasi, nes kainas veikia PVM, rinkos konkurencija, prekių ženklų dominavimas ir gyventojų vartojimo įpročiai.

    Pavyzdžiui, vienur drabužių dalis sudaro palyginti mažą krepšelio gabalą, o kitur ji tampa didžiausia eilute. Tuo pačiu kūdikių mišinių svoris kai kuriose rinkose išauga, ypač jei dominuoja importas ir mažiau alternatyvų tarp skirtingų gamintojų.

    Ne tik kainos, bet ir atlyginimai

    Vien nominalios sumos neatsako į klausimą, ar kūdikio kraitelis konkrečioje šalyje yra lengvai „pakeliamas“. Dėl didelių atlyginimų skirtumų Europoje tas pats krepšelis vienur prilygsta kelių savaičių pajamoms, o kitur gali „suvalgyti“ reikšmingą metų uždarbio dalį.

    „Remitly“ tyrime išlaidos lygintos su vidutiniu metiniu darbo užmokesčiu, remiantis Tarptautinės darbo organizacijos skelbiamais vidutinių mėnesinių darbuotojų uždarbių duomenimis, pakoreguotais dėl infliacijos. Vidutiniškai būtinos prekės kūdikiui sudaro apie 20,9 proc. metinio uždarbio.

    Skirtumai – itin ryškūs: Belgijoje šis santykis siekia apie 5,4 proc., o Moldovoje – apie 88,8 proc. Tai reiškia, kad kai kuriose šalyse pirmieji kūdikio metai pagal būtiniausių prekių krepšelį priartėja prie beveik visų vidutinių metinių pajamų.

    Kartu pabrėžiama, kad realų šeimos „atsparumą“ išlaidoms lemia ir tai, ar dirba abu tėvai, kokia mokesčių našta, bei kokios šeimos išmokos ir kompensacijos taikomos konkrečioje valstybėje. Šie veiksniai gali smarkiai pakeisti galutinę finansinę naštą net ir esant panašioms prekių kainoms.

    Darželiai į skaičiavimus nepateko

    Tyrimas apima tik būtinas prekes kūdikiui, tačiau neįtraukia vienos didžiausių eilutės daugeliui šeimų – vaikų priežiūros paslaugų. Lopšeliai ir darželiai Europoje kainuoja labai nevienodai, o mokesčius dažnai lemia savivaldybių politika ir valstybės kompensacijų dydis.

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, kai kuriose šalyse vaikų priežiūros mokesčiai gali siekti dešimtis tūkstančių eurų per metus, o kitur – būti simboliniai. Net ir tuomet, kai taikomos subsidijos, galutinė suma šeimai gali smarkiai skirtis priklausomai nuo pajamų, vaikų skaičiaus ir to, ar šeimoje dirba vienas, ar abu tėvai.

    Ekspertai pabrėžia, kad planuojant šeimos biudžetą verta vertinti ne tik pradinį kraitelį, bet ir tęstines išlaidas: sauskelnių bei mišinių poreikis, sezoniniai drabužiai, augantys transporto ir sveikatos kaštai, o vėliau – vaikų priežiūros paslaugos. Būtent šių eilučių dinamika dažniausiai ir lemia, ar pirmaisiais metais šeimos finansai išliks stabilūs.